Jeffrey Archer
Klaidingas
įspūdis Romanas
Iš anglų kalbos vertė jurgita jėrinaitė
rugsÄ—jo 10 d.
1 Viktorija Ventvort viena sėdėjo prie stalo, už kurio su šešiolika karininkų Vaterlo mūšio išvakarėse pieta vo Velingtonas. Generolas seras Haris Ventvortas tą vakarą sėdėjo Geležiniam hercogui* iš dešinės ir, kai sutriuškintam Napoleonui teko sprukti iš mūšio lauko į tremtį, va dovavo kairiajam hercogo kariuomenės sparnui. Dė kingas monarchas suteikė generolui Ventvorto grafo titulą, kuriuo giminė puikuojasi nuo 1815 m. Tokios mintys sukosi Viktorijos galvoje, kai ant rą kartą perskaitė dr. Petresku ataskaitą. Kai atsi vertė paskutinį lapą, su palengvėjimu atsiduso. Visų jos problemų sprendimas rastas, tiesiogine ta žodžio prasme, paskutinę akimirką. Be garso atsivėrė valgomojo durys, ir Endrius, nuo antrojo pakilęs iki vyresniojo, trims Ventvortų kar toms tarnavęs liokajus, mikliai nunešė ponios deserto lėkštelę. * Artūras Veleslis, pirmasis Velingtono hercogas. 6
·•
Kl a i d i ng a s į s p ū d i s
– Dėkui, – tarė Viktorija ir palaukusi, kol tarnas pasieks duris, pridūrė: – Ar viskas parengta išgabenti paveikslą? Ji negalėjo prisiversti paminėti dailininko pavar dės. – Taip, ponia, – atsigręždamas tarė Endrius. – Pa veikslas bus išsiųstas dar prieš jums nusileidžiant pus ryčių. – Ar viskas paruošta dr. Petresku vizitui? – Taip, ponia, – pakartojo Endrius. – Dr. Petres ku laukiame trečiadienio vidurdienį. Jau pranešiau vi rėjui, kad kartu valgysite priešpiečius oranžerijoje. – Dėkui, Endriau, – tarė Viktorija. Vyresnysis liokajus nežymiai nusilenkęs tyliai už darė masyvias ąžuolo duris. Kol atvyks dr. Petresku, viena iš brangiausių šei mos relikvijų bus pakeliui į Ameriką, ir nors šedevras daugiau niekuomet nebekabos Ventvort Hole, niekas kitas, be artimiausių giminių, neturi to žinoti. Sulanksčiusi servetėlę Viktorija pakilo nuo stalo. Ji pasiėmė dr. Petresku ataskaitą ir išėjo iš valgomojo į koridorių. Jos žingsniai aidėjo marmurinėmis grin dimis. Prie laiptų ji stabtelėjo pasigėrėti Geinsboro visu ūgiu nutapytos ledi Katerinos Ventvort portretu. Prosenelė vilkėjo nuostabia ilga šilko ir taftos suknia, buvo pasipuošusi deimantų vėriniu ir prie jo deran 7
•·
j e f f r e y a rc h e r
čiais auskarais. Viktorija palietė savo ausį ir šyptelėjo pagalvojusi, kad tuomet toks ekstravagantiškas bliz gutis turėjo atrodyti ne visai padorus. Lipdama marmuro laiptais į miegamąjį antrame aukšte Viktorija stengėsi žiūrėti tiesiai, nesusitikti su Romnio, Lorenco, Reinoldso, Lely ir Knelerio rankos įamžintų savo protėvių akimis, nes jautėsi juos nuvy lusi. Viktorija pripažino, kad prieš miegą privalo pa rašyti seseriai ir pranešti apie savo apsisprendimą. Arabela – tokia išmintinga ir nuovoki. Jeigu myli ma jos dvynė sesuo būtų gimusi keliomis minutėmis anksčiau, tuomet dvarą būtų paveldėjusi ji ir, be abe jo, būtų išsprendusi problemą kur kas elegantiškiau. Dar blogiau, kad išgirdusi naujieną Arabela nei skų sis, nei prieštaraus, tik, kaip visos giminės moterys, papūs viršutinę lūpą. Viktorija užvėrė miegamojo duris ir perėjusi kam barį padėjo dr. Petresku pranešimą ant rašomojo stalo. Paleido kuodą. Plaukai laisvai krito ant pečių. Kelias minutes šukavosi plaukus, po to persirengė šilkiniais naktiniais, kuriuos tarnaitė buvo padėjusi ant lovos galo. Įsispyrė į šlepetes. Negalėdama ilgiau atidėlioti, sėdo už rašomojo stalo ir paėmė rašiklį.
8
·•
Kl a i d i ng a s į s p ū d i s
VENTVORT HOLAS 2001 m. rugsėjo 10 d. Mieloji Arabela, kaip įmanydama ilgiau atidėliojau šį laišką, nes mažiausiai iš visų nusipelnei išgirsti šią nemalonią naujieną. Nuo tada, kai mirė brangus tėtukas ir aš paveldėjau dvarą, praėjo nemažai laiko, kol suvokiau, kiek skolų jis palikęs. Bijau, kad mano nepatyrimas versle ir nepakeliami paveldėjimo mokesčiai tik dar labiau pagilino problemą. Maniau, kad man reikėtų dar pasiskolinti, tačiau tai tik pablogino padėtį. Vienu metu netgi išsigandau, jog per savo naivumą turėsiu parduoti mūsų šeimos dvarą. Bet man malonu tau pranešti, kad išeitį radau. Trečiadienį susitiksiu su... Viktorijai pasirodė, kad išgirdo prasiveriant du ris. Ji nusistebėjo – kuriam tarnui šovė į galvą užeiti nepasibeldus. Kai ji pasuko galvą pasižiūrėti, kas ten, moteris jau stovėjo prie jos šono. Viktorija išvertė akis į niekad nematytą nepažįsta mąją. Jauna, liekna, dar žemesnė už ją. Šypsojosi ma loniai, atrodė trapi. Šeimininkė taip pat nusišypsojo ir tik tuomet pastebėjo virtuvinį peilį moters rankoje. 9
•·
j e f f r e y a rc h e r
– Kas... – pradėjo Viktorija, kai staigiai švystelė jusi ranka stvėrė ją už plaukų ir prispaudė prie kėdės atlošo. Viktorija pajuto plono ir aštraus kaip skustu vas peilio lyžtelėjimą per kaklą. Vienu greitu judesiu peilis perskrodė gerklę tarytum į mėsininko rankas pakliuvusiai avelei. Praėjus kelioms sekundėms po Viktorijos mirties moteris nupjovė jai kairę ausį.
rugsÄ—jo 11 d.
2 Ana Petresku nuspaudė žadintuvo mygtuką. Jame švietė 5:56. Dar keturios minutės, ir būtų pažadinęs ją rytinėmis žiniomis. Bet ne šiandien. Jos galva dir bo kiaurą naktį, tik protarpiais leisdama užsnūsti. Kol galutinai pabudo, Ana jau buvo apsisprendusi, kaip elgsis, jeigu valdytojas nepanorės vadovautis jos reko mendacijomis. Ji išjungė automatinį žadintuvą, kad išvengtų žinių, kurios gali išblaškyti, šoko iš lovos ir pasuko tiesiai į vonios kambarį. Po šalto vandens čiurkšle stovėjo ilgiau nei paprastai, tikėdamasi galu tinai atsibusti. Paskutinis jos mylimasis – dievai žino, kaip seniai tai buvo – labai stebėdavosi, kad ji visuo met prausiasi prieš rytinį bėgimą. Nusišluosčiusi Ana apsivilko baltus marškinėlius ir mėlynus aptemptus šortus. Nors saulė dar nespėjo patekėti, nebuvo reikalo atitraukti nediduko miega mojo užuolaidų, kad suprastum, jog laukia dar viena giedra, saulėta diena. Mergina užsitraukė sportinio kostiumo viršų, ant kurio vis dar buvo matyti neryški „P“ – ten, kur ji anksčiau buvo prisiūta. Ana neno 12
·•
Kl a i d i ng a s į s p ū d i s
rėjo reklamuotis, kad kadaise priklausė Pensilvanijos universiteto lengvosios atletikos komandai. Šiaip ar taip, tai buvo prieš devynerius metus. Galiausiai Ana apsiavė Nike sportbačius ir tvirtai užrišo batraiščius. Niekas kitas taip nenervindavo, kaip būtinybė bėgant sustoti ir užsirišti raištelius. Išėjo daugiau nieko ne pasiėmusi, tik ant kaklo užsikabinusi durų raktą ant plonos sidabro grandinėlės. Ana užrakino savo keturių kambarių buto duris, perėjo koridorių, nuspaudė lifto mygtuką. Laukda ma, kol lifto dėžutė nenoromis pakils į dešimtą aukš tą, pradėjo tempimo pratimus, kuriuos baigs pasieku si pirmą aukštą. Išėjusi į vestibiulį Ana nusišypsojo mėgstamam durininkui, kuris paslaugiai atvėrė duris, kad jai ne reikėtų laukti. – Labas rytas, Semai, – pasisveikino iš Torntono namo į Rytų 54-ąją gatvę, Centrinio parko pusėn, bė ganti Ana. Kiekvieną darbo dieną mergina įveikdavo Pietinę kilpą. Savaitgaliais, kai nebijodavo kelias minutes pa vėluoti, ji rinkdavosi ilgesnį, dešimties kilometrų ratą. O šiandien svarbu būti punktualiai.
·•·
Braisas Fenstonas tą rytą taip pat atsikėlė prieš šešias, nes anksti turėjo susitikimą. Duše išklausė ry 13
•·
j e f f r e y a rc h e r
tinių žinių: Vakarų krante susisprogdino savižudis. Šis įvykis atrodė toks įprastas kaip orų prognozė arba valiutos kursai, tad neprivertė jo pasigarsinti radijo imtuvo. – Laukia dar viena giedra, saulėta diena, pūs ne stiprus pietryčių vėjas, temperatūra nuo 18 iki 25 laipsnių šilumos, – pranešė linksma orų mergaitė, kai Fenstonas žengė iš dušo. Ją pakeitęs rimtesnis balsas informavo, kad Nikkei indeksas pakilo keturioli ka punktų, Honkongo Hang Seng nusileido vienu. Jungtinės Karalystės įmonių akcijų kainų indeksas FTSE dar neapsisprendė, kurion pusėn pasukti. Jis nutarė, kad Fenstono finansų akcijos vargu ar drama tiškai pajudės, nes apie šitą gudrų ėjimą žino tik dar du žmonės. Fenstonas septintą pusryčiaus su vienu iš jų, o kitą atleis iš pareigų aštuntą. 6:40 Fenstonas jau buvo nusiprausęs ir apsirengęs. Jis dirstelėjo į atspindį veidrodyje. Norėtų būti pora colių aukštesnis ir tiek pat plonesnis. Bet tą gali patai syti geras siuvėjas ir kubietiškų batų pora su specialiais vidpadžiais. Jis taip pat norėjo atsiauginti plaukus, bet ne dabar: pernelyg daug atvykėlių iš jo gimtinės, dar gali pažinti. Nors Braiso tėvas dirbo tramvajaus kondukto riumi, bet kas, pažvelgęs į nepriekaištingai apsiren gusį vyrą, žengiantį iš namo su rausvo smiltakmenio fasadu Rytų 79-ojoje į limuziną su vairuotoju, būtų 14
·•
Kl a i d i ng a s į s p ū d i s
palaikęs rytinės miesto dalies grietinėlės palikuoniu. Tik įsižiūrėję atidžiau pastebėtų smulkų deimantuką kairėje ausyje – šis akcentas, giliu jo įsitikinimu, skyrė jį iš konservatyvių kolegų. Ir niekas iš banko persona lo nebūtų drįsęs to užginčyti. Fenstonas įsitaisė limuzino gale. „Į kontorą,“ – burbtelėjo prieš paliesdamas mygtuką parankėje. Dūminis pilkas ekranas išvadavo jį nuo nereikalingo pašnekesio su vairuotoju. Nuo priekyje esančios sėdy nės Fenstonas paėmė naują New York Times. Pervertė puslapius dairydamasis įdomesnės antraštės. Meras Džulijanis, atrodo, neišlaikė lygio. Įtaisė meilužę savo rezidencijoje, palikęs pirmajai poniai teisę skųstis bet kam, kas tik teikiasi išklausyti. Šį rytą tai buvo New York Times. Fenstonas tikrino finansų puslapius, kai vairuotojas įsuko į FDR kelią, o kai limuzinas susto jo priešais Šiaurinį bokštą, pasiekė nekrologų skiltį. Niekas neišspausdins jį dominančio nekrologo iki rytdienos, bet, tiesą sakant, niekas Amerikoje ir neži nojo, kad ji negyva. – Pusę devynių Vol Stryte turiu susitikimą, – pra nešė Fenstonas vairuotojui, kai šis atidarė jam dure les. – Paimsi mane ketvirtis po aštuntos. Vairuotojas linktelėjo, kai Fenstonas patraukė ves tibiulio link. Čia buvo devyniasdešimt devyni liftai, bet tik vienas kėlė tiesiai į restoraną 107 aukšte. 15
•·
j e f f r e y a rc h e r
Kai po minutės Fenstonas išlipo iš lifto – kartą jis apskaičiavo, kad per gyvenimą liftuose praleis savai tę – durininkas, pastebėjęs nuolatinį klientą, linkte lėjo galva ir palydėjo jį prie stalelio kampe, iš kurio vėrėsi vaizdas į Laisvės statulą. Vieną vienintelį kartą, kai atėjęs rado mėgstamiausią savo stalą užimtą, Fens tonas apsisuko ir grįžo atgal į liftą. Nuo tada kampinis stalelis ryte visuomet stovėdavo tuščias – o jeigu? Fenstonas nė kiek nenustebo radęs jau laukiantį Karlą Lipmaną. Per dešimt metų, kiek dirba Fenstono finansuose, Lipmanas nė karto nepavėlavo. Fenstonas ėmė spėlioti, prieš kiek laiko pasirodė pavaldinys, kad būtų tikras, jog valdytojas jo neaplenks. Fenstonas pažvelgė į vyrą, kuris ne kartą įrodė, jog nėra tokio ka nalizacijos griovio, kurio jis nesutiktų perplaukti dėl savo šeimininko. Tiesa, Fenstonas juk buvo vieninte lis, kuris pasiūlė Lipmanui darbą tuomet, kai šis išėjo iš kalėjimo. Už sukčiavimą kalėję advokatai, kuriems uždrausta verstis šia praktika, nesitiki tapti geidžiami partneriai. Fenstonas pradėjo kalbėti dar neužėmęs savo vie tos: – Taigi van Gogą turime. Šį rytą lieka aptarti vieną klausimą. Kaip atsikratysime Anos Petresku, kad jai nekiltų įtarimų? Lipmanas atsivertė priešais jį gulintį segtuvą ir nu sišypsojo.
3 Tą rytą niekas nevyko pagal planą. Endrius pranešė virėjai paimsiantis padėklą su po nios pusryčiais, kai tik išsiųs paveikslą. Virėją patiesė migrenos priepuolis, todėl pusryčiais rūpintis pavesta jos padėjėjai, ne itin patikimai merginai. Apsaugos furgonas vėlavo keturiasdešimčia minučių, o įžūlus jaunas vairuotojas nesutiko išvažiuoti be kavos su sausainiais. Virėja niekuomet nebūtų pasidavusi to kiam akiplėšai, bet padėjėja užkibo. Po pusvalandžio Endrius užtiko juos plepančius prie virtuvės stalo. Vyresnysis liokajus džiaugėsi tik tuo, kad ponia nepabudo, kol jis galutinai atsikratė furgono vairuo tojo. Permetė akimis padėklą, perlankstė servetėlę ir išėjo iš virtuvės su pusryčiais. Laikydamas padėklą ant delno, tyliai pasibeldė į miegamojo duris prieš jas praverdamas. Kai išvydo kraujo klane ant žemės tysančią ponią, aiktelėjo, pa leido iš rankos padėklą ir pribėgo prie kūno. Nors buvo akivaizdu, kad ponia Viktorija jau ke liolika valandų negyva, Endrius neskubėjo pranešti 17
•·
j e f f r e y a rc h e r
policijai, kol apie tragediją neinformuota kita Vent vorto dvaro paveldėtoja. Jis skubiai išėjo iš miegamo jo, užrakino duris ir pirmą kartą gyvenime pasileido laiptais tekinas.
·•· Arabela Ventvort kaip tik aptarnavo vieną klientą, kai paskambino Endrius. Padėjusi ragelį ji atsiprašė pirkėjo ir paaiškino, kad tuojau pat privalanti išvykti. ATIDARYTA ženklą pakeitė kortele UŽDARYTA, užrakino nedidelio antikvariato duris, praėjus vos kelioms akimirkoms nuo liokajaus įsakmiai ištarto skubiai. Keturiasdešimt devynerius metus girdėjo jį tiktai ką nors siūlantį. Po penkiolikos minučių Arabela sustabdė savo Mini ant žvyruoto tako priešais Ventvort Holą. End rius laukė jos ant viršutinio laiptelio. – Labai apgailestauju, ponia, – tepasakė vesda mas ją į namą, po to aukštyn marmuro laiptais. Kai Endrius įsikibo į turėklą, kad nesusverdėtų, Arabela suprato, jog sesuo negyva. Arabela ne kartą mąstė, kaip reaguotų kritinėje situacijoje. Ir apsidžiaugė, kad nors pamačius Vik torijos kūną smarkiai supykino, ji nenualpo. Beveik. Dirstelėjusi antrą kartą turėjo įsitverti į lovos stulpą, kad neatsijungtų. 18
Kl a i d i ng a s į s p ū d i s
·•
Krauju nutaškyta viskas: kilimas, sienos, rašomasis stalas ir netgi lubos. Herakliškomis pastangomis Ara bela paleido lovos stulpą ir nusvirduliavo prie telefo no, kuris buvo ant stalelio greta lovos. Susmukusi ant lovos surinko 999. Kai operatorius atsiliepė: „Skubi pagalba, kurios tarnybos norite?“, ji paprašė sujungti su policija. Arabela padėjo ragelį. Nutarė eiti prie miegamojo durų nesigręžiodama į seserį. Nepavyko. Dirstelėju si pastebėjo laišką, adresuotą „Mielajai Arabelai“. Ji čiupo lapą, nenorėdama dalytis paskutinėmis sesers mintimis su vietos konstebliais, susikišo į kišenę ir svirduliuodama paliko kambarį.