Issuu

Michael Scott

KerėtojA nemirtingojo nikolo flamelio paslaptys

R omana s

Iš anglų kalbos vertė rasa krulikauskienė

Aš pavargau, o... kaip pavargau. Labai greitai senstu. Sąnariai sustingę, regėjimas ne toks aštrus, o ir girdžiu prastai. Per pastarąsias penkias dienas teko panaudoti galias dažniau nei kada nors anksčiau per visą šimtmetį, tad senstu žymiai greičiau. Paskaičiavau, kad nuo praėjusio ketvirtadienio pasenau dešimčia metų, o gal net daugiau. Jei noriu išgyventi, turiu atgauti Abraomo knygą, bet negaliu – nedrįstu – daugiau naudotis galiomis. Kodeksas pas Di – žinau, kad teks dar sykį pasinaudoti slopstančios auros galiomis. Privalau, jei norime likti gyvi. Kas kartą pasinaudojęs galiomis jaučiuosi prie mirties... o mirus Perenelei ir man, niekas nebestos prieš daktarą Di ir tamsos vyresniuosius. Mums mirus, ateis pasaulio pabaiga. Tačiau mes dar gyvi. Su mumis yra dvyniai. Šįkart tikrieji, legendoje minimi dvyniai su švariausiomis aukso ir sidabro auromis. Kol dvyniai gyvi, turime vilties. Tuojau atvyksime į Londoną. Bijau šio miesto labiau nei bet kurio kito, nes jame daktaras Di jaučiasi pats galingiausias. Paskutinį kartą mudu su Perenele buvome šiame mieste 1666 metais – tada norėdamas mus sugauti magas vos nesudegino miesto iki pamatų. Niekada nebuvome grįžę į Londoną. Jis traukia vyresniuosius iš viso pasaulio – Londone jų daugiau nei visose likusiose Žemės rutulio vietose. Vyresnieji, kitos kartos būtybės ir nemirtingieji žmonės ramiausiai vaikštinėja šio miesto gatvėmis, nes niekas jų

M i c h a e l s c ot t

nepastebi. Žinau mažiausiai dešimtį Šešėlių karalysčių, šen bei ten išsibarsčiusių po Britų salas. Keltų krašte kertasi daugiau lėjų nei kurioje kitoje pasaulio šalyje, tad meldžiuosi, kad sužadinę dvynių galias galėtume pasinaudodami lėjomis grįžti į San Franciską, pas mano mieląją Perenelę. Londone gyvena ir karalius Gilgamešas, seniausias Žemėje nemirtingasis. Jo žinios – begalinės, neaprėpiamos. Sakoma, kad jis kažkada saugojo Kodeksą ir net pažinojo Abraomą, parašiusį šią knygą. Legendose pasakojama, kad Gilgamešas moka visų gaivalų magijas, bet, nors ir atrodytų keista, niekada neturėjo galios jomis pasinaudoti. Karalius neturi auros. Dažnai susimąstydavau, kaip reikėtų jaustis, kai žinai tiek nuostabių dalykų, patiri amžių amžiais kauptą išmintį, moki burtažodžius ir užkeikimus, kurie galėtų paversti Žemę kažkada buvusiu rojumi... bet neturi galios visu tuo pasinaudoti. Sakiau Sofi ir Džošui, kad reikia susirasti Gilgamešą, kuris juodu išmokytų Vandens magijos ir padėtų surasti lėjų liniją, parvesiančią namo. Tačiau dvyniai nė nenutuokia, kad žaidimas labai rizikingas – jei karalius atsisakys padėti, pakliūsime į Di spąstus, iš kurių nėra vilties išsivaduoti. Nesakiau dvyniams ir to, kad Gilgamešui pasimaišę galvoje... ir kad paskutinį kartą, kai mudu matėmės, jis pamanė, esą ketinu jį nužudyti. Iš alchemiko Nikolo Flamelio dienoraščio. Parašyta birželio 4-ąją dieną Londone, priešų mieste

,, Bir2elio 4 diena

pirmadienis

Pirmas skyrius

– Manau, kad matau juos. Žalia skranda su gobtuvu vilkintis jaunuolis stovėjo tiesiai po didžiuliu apvaliu laikrodžiu Pankraso stotyje. Vaikinas atitraukė nuo ausies telefoną ir dar sykį patikrino stačiakampiame ekrane raibuliuojantį vaizdą. Nuotrauką anglų magas atsiuntė prieš kelias valandas. Ant jos buvo matyti išmušta data – birželio 4 d. – ir valanda – 11:59. Spalvos buvo susiliejusios, nublukusios, nuotrauka atrodė neryški, lyg būtų fotografuota skaitmenine apsaugos kamera. Nuotraukoje pagyvenęs vyras trumpais žilais plaukais ir du paaugliai lipo į traukinį. Pasistiebęs ant pirštų galų jaunuolis nužvelgė stotį, ieškodamas tos pačios pastebėtos trijulės. Vieną akimirką net nuogąstavo, kad pametė juos, neras toje žmonių grūstyje, tačiau net jei ir taip – toli jie nenubėgs. Viena sesuo laukia laiptų apačioje, kita gatvėje stebi išėjimą. Kurgi dingo tas senis su paaugliais? Siauromis, suspaustomis šnervėmis patraukęs orą jaunuolis pajuto nesuskaičiuojamą gausybę stotyje tvyrojusių kvapų. Tuojau pažino daugybės žmonių dvoką, nesuskaitomą galybę susimaišiusių kvepalų, dezodorantų ir dantų pastų kvapų, riebaus kepamo maisto smarvę iš stoties restoranų, nosį kuteno stiprus kavos

M i c h a e l s c ot t

aromatas ir traukinių variklių bei vagonų ratus sutepusios alyvos tvaikas. Šnervės nepaprastai išsiplėtė, jaunuolis užsimerkė, atlošė galvą. Kvapas, kurio ieškojo, buvo senesnis, laukinis, nenatūralus... Štai! Mėtos – sunkiai juntamas mėtų dvelksmas. Apelsinai – vos užuodžiamas kvapas. Vanilė – tik pėdsakai. Už nedidelių stačiakampių akinių nuo saulės slypinčios mėlynai juodos akių lėliukės išsiplėtė. Seklys dar sykį patraukė orą – dabar jau pagavo per visą didžiulę traukinių stotį nusidriekusias auros aromato gijas. Rado juos! Nuotraukoje telefono ekrane matytas pagyvenęs vyras žingsniavo per stoties laukiamąjį tiesiai jo link. Vyras vilkėjo juodais džinsais, nudrengta odine striuke, o kairėje rankoje nešėsi nedidelį kelioninį krepšį. Visai kaip toje anksčiau darytoje nuotraukoje, paskui senioką žengė du šviesiaplaukiai paaugliai – tikrai panašūs, jog nesuabejotum, kad tai brolis ir sesuo. Vaikinas buvo aukštesnis, abu turėjo kuprines. Seklys telefonu skubiai nufotografavo trijulę ir pasiuntė daktarui Džonui Di. Nors anglų mago visai negerbė, tapti jo priešu taip pat nebuvo jokio noro. Di tarnavo vienam didžiausių ir pavojingiausių tamsos vyresniųjų. Kai trijulė prisiartino, traukdamas žalios striukės gobtuvą ant akių, jaunuolis nusisuko ir paskambino laiptų apačioje laukiančiai seseriai. – Tai tikrai Flamelis ir dvyniai, – sumurmėjo į telefoną senovine kalba, kuri vėliau tapo galų. – Eina tavęs link. Čiupsime juos, kai ateis į Justono kelią. Išjungęs telefoną, jaunuolis su gobtuvu pasileido alchemikui ir dvyniams iš paskos. Lengvai skynėsi kelią per ankstyvą popietę

Kerėtoja

besibūriuojančią minią – atrodė kaip vienas iš daugelio paauglių: niekuo neišsiskiriantis, nudribusiais džinsais, numintais sportiniais batais ir per didele striuke, galvą pakišęs po gobtuvu, o akis paslėpęs už tamsių akinių. Nepaisant išvaizdos, jaunuolis vis dėlto nebuvo nė iš tolo panašus į žmogų. Jis su seserimis pirmą kartą atvyko į šį kraštą, kai sala dar buvo susijungusi su Europos žemynu. Ištisos kartos juos garbino kaip dievus. Labai nesmagu, kad jam įsakinėja Di – juk jis galų gale tik žmogus. Tačiau anglų magas pažadėjo jaunuoliui skanią dovanėlę – Nikolą Flamelį, legendinį alchemiką. Di davė aiškius nurodymus, kad brolis ir seserys gali pasidalyti Flamelį, bet dvynių liesti, šiukštu, nevalia. Jaunuolio lūpos persikreipė. Jo sesutės nesunkiai pagaus dvynius, o jam teks garbė nudėti Flamelį. Juodas kaip anglis liežuvis švystelėjo burnos kamputyje – vien nuo tokios minties magėjo apsilaižyti lūpas. Alchemiko užteks kelioms savaitėms. Žinoma, skaniausius gabaliukus paliks motinai. Nikolas Flamelis sulėtino žingsnius, palaukė, kol Sofi ir Džošas prisivys. Prisivertęs nusišypsoti Nikolas parodė į beveik dešimties metrų aukščio bronzinę statulą po laikrodžiu, vaizduojančią apsikabinusią porelę. – Ši vieta vadinama pasimatymų vietele, – garsiai tarė Flamelis. Pašnibždomis pridūrė: – Mus seka. – Vis dar šypsodamasis pasilenkė prie Džošo ir sumurmėjo: – Nė nebandyk atsigręžti. – Kas? – sukluso Sofi. – Kas per velniava? – sunerimo Džošas. Vaikiną pykino, svaigo galva, nes naujai sužadinus galias pojūčiai paaštrėjo, o nuo stoties plūdo galybė kvapų ir garsų. Galva, regis, skilo pusiau, nedavė ramybės pulsuojantis skausmas pakaušyje, o šviesos plieskė taip stip riai, kad teko užsidėti akinius nuo saulės.

M i c h a e l s c ot t

– Tikrai, „kas per velniava“ – labai tinkamas pastebėjimas, – niūriai pritarė Nikolas. Pakėlęs pirštą parodė į laikrodį, tarsi kalbėtų apie jį. – Nežinau, kas tai, – prisipažino. – Kažkas labai senas. Pajutau vos tik išlipęs iš traukinio. – Pajutai? – pasitikslino nesiorientuojantis aplinkoje Džošas. Kas sekundę jam darėsi vis blogiau. Nesijautė taip blogai nuo tada, kai vos negavo širdies smūgio Mohavio dykumoje. – Dilgčiojimą lyg niežėtų. Mano aura reaguoja į visus ir viską aplinkui. Kai išmoksite bent kiek daugiau valdyti savo auras, sugebėsite pajusti lygiai tą patį. Atlošusi galvą aukštyn, tarsi gėrėtųsi metaliniais ir stikliniais lubų papuošimais, Sofi lėtai atsigręžė atgal. Aplinkui grūdosi žmonių minia. Dauguma atrodė panašūs į vietinius gyventojus, vykstančius į darbą ar iš jo, nors netrūko ir turistų – šie sustodavo, kad nusifotografuotų prie statulos „pasimatymų vietelėje“ ar didžiulio laikrodžio fone. Atrodė, kad niekas nekreipia ypatingo dėmesio į merginą ir jos bendrakeleivius. – Ką darysime? – paklausė Džošas. Pamažu jį ėmė pulti panika. – Galiu padidinti Sofi galias, – vapėjo vaikinas, – kaip tada Paryžiuje... – Ne, – atšovė Flamelis, stipriai lyg geležiniais gniaužtais sugriebdamas jam ranką. – Nuo dabar gali naudotis galiomis tik kritiniu atveju. Vos tik sužadinsi auros galias, visi vyresnieji, kitos kartos būtybės ir nemirtingieji dešimties mylių spinduliu pajus, kad esi šalia. O čia, Anglijoje, beveik kiekvienas sutiktas nemirtingasis tarnauja tamsos vyresniesiems. Be to, šioje šalyje sužadinęs galias gali prikelti ir kitus padarus, kuriuos geriau palikti miegančius. – Bet juk sakei, kad mus seka, – nesutiko Sofi. – Vadinasi, Di jau žino, jog esame čia. Flamelis pasivedėjo dvynius į kairę, toliau nuo statulos, skubino eiti link išėjimo.

Kerėtoja

– Įsivaizduoju, kad visoje Europoje, kiekviename oro ir jūrų uoste bei visose geležinkelio stotyse pastatyti stebėtojai. Nors Di įtaria, kad pasuksime į Londoną, vos tik kuris nors jūsų pasinaudos auros galiomis, magui neliks jokių abejonių. – Ir ką tada darysime? – sužiuro į Flamelį Džošas. Ryškioje stoties apšvietimo lempų šviesoje buvo matyti naujos, gilios raukšlės ant alchemiko kaktos ir aplink akis. Flamelis gūžtelėjo. – Kas žino, ko gali griebtis Di? Jis netekęs vilties, o žmonės, atsidūrę beviltiškoje situacijoje, gali iškrėsti siaubingų dalykų. Prisimenate, jis stovėjo ant Paryžiaus katedros stogo. Buvo pasiryžęs sunaikinti tą senovinį pastatą, kad tik sustabdytų jus... Ketino jus nužudyti, kad nepabėgtumėte iš Paryžiaus. Sumišęs Džošas papurtė galvą. – Štai šito ir nesuprantu – maniau, kad nori sučiupti mus gyvus. Flamelis atsiduso. – Di praktikuoja nekromantiją. Tai bjaurus, siaubingas moks las, padedantis dirbtinai sužadinti mirusiojo aurą ir grąžinti kūną į gyvenimą. Vien nuo tos minties Džošą nupurtė šaltukas. – Sakai, būtų mus nužudęs, o paskui vėl prikėlęs? – Taip. Kritiniu atveju, – Flamelis švelniai spustelėjo vaikinui petį. – Patikėk, tai būtų varganas egzistavimas, lyg gyvenimo šešėlis. Nepamiršk, kad Di matė, ką padarėte, tad dabar jau numano, kokios jūsų galios. Jei dar abejojo, kad esate legendiniai dvyniai, tai dabar jokių abejonių neliko. Jis privalo jus sučiupti. Esate jam reikalingi, – alchemikas kumštelėjo Džošui į krūtinę. Sušlamėjo popierius. Po marškinėliais, audeklo maišelyje ant kaklo, Džošas nešiojosi du lapus, kuriuos išplėšė iš Kodekso. – O labiausiai Di reikia tų lapų.

M i c h a e l s c ot t

Grupelė pasuko, kur ženklai rodė išėjimą į Justono kelią. Juos tiesiog nusinešė keliaujančiųjų į darbą ir grįžtančiųjų minia, skubanti ta pačia kryptimi. – Maniau, kad sakei, jog mus kažkas pasitiks, – žvalgydamasi aplink priminė Sofi. – Sen Žermenas minėjo, kad pabandys susisiekti su senu draugu, – sumurmėjo Nikolas. – Gal jam nepavyko. Trijulė išėjo iš įmantraus raudonų plytų stoties pastato į Justono kelią ir nustebusi stabtelėjo. Vos prieš dvi su puse valandos išvykstant iš Paryžiaus dangus buvo giedras, beveik dvidešimt laipsnių šilumos, bet Londone tebuvo vos penkiolika ir stipriai lijo. Gatvėje siautė toks šaltas vėjas, kad dvyniai net sudrebėjo. Apsisukę puolė šlietis prie stoties pastato. Tada Sofi ir pastebėjo persekiotoją. – Vaikinas žalia striuke, užsitraukęs gobtuvą, – skubiai atsisukusi į Nikolą, žiūrėdama tiesiai jam į blyškias akis išbėrė mergina. Sofi suprato, kad jei tik nusisuks, nejučia žvilgtelės į skubantį iš paskos nepažįstamąjį. Akies kampučiu vis dar matė jį. Vaikinas trynėsi aplink stulpą, spoksojo į rankoje laikomą mobilųjį telefoną, spaudinėjo mygtukus. Stovėjo jis kažkaip ne taip. Nenatūraliai. Sofi pasirodė, kad pajuto ore silpną sugedusios mėsos dvoką. Mergina suraukė nosį. Užsimerkusi sukaupė visą dėmesį tik į kvapą. – Dvokia kažkuo sugedusiu, lyg dvėseliena. Šypsena alchemiko veide įsitempė. – Sakai, su gobtuvu? Tai štai kas mus seka, – dvyniai išgirdo, kad Nikolo balsas šiek tiek dreba. – Jis visai ne vaikinas, tiesa? – paklausė Sofi. – Nė iš tolo nepanašus, – papurtė galvą Nikolas. Džošas įtraukė oro. – Na gerai, o ką jūs manote apie tai, kad matau dar du link mūsų skubančius žmones žaliomis striukėmis su gobtuvais?

Kerėtoja

– Prie mūsų? – persigandęs sušnibždėjo Flamelis. – Turime paskubėti. Čiupęs dvynius už rankų, patraukė juodu į merkiantį lietų, pasuko į dešinę ir nusitempė keliu paskui save. Pliaupė toks šaltas lietus, kad Džošui net užėmė kvapą. Veidą daužė kandūs vandens šuorai. Galop Flamelis truktelėjo dvynius už rankų, kad tie pasuktų į siaurą skersgatvį, kur lietus taip bjauriai nebemerkė. Džošas sustojęs vos galėjo atgauti kvapą. Nubraukęs nuo akių plaukus, sužiuro į alchemiką. – Kas jie? – paklausė. – Gobtuvuotieji, – karčiu balsu atsiliepė alchemikas. – Di labiau įniršęs ir dar galingesnis, nei maniau, jei gali jiems įsakinėti. Tai Genii Cucullati. – Puikumėlis, – atšovė Džošas. – Pasakei viską, ką reikia žinoti. – Vaikinas pasižiūrėjo į seserį: – Ar kada nors girdėjai apie... – pradėjo klausimą, tačiau taip ir nebaigė pamatęs jos veido išraišką. – Tu žinai juos! Sofi virpėjo, kažkur sąmonės gelmėse mirgėjo Endoro raganos prisiminimai. Gerklėje mergina pajuto rūgštumą, iš pasibjaurėjimo suko skrandį. Endoro ragana pažinojo Genii Cucullati – ir labai jų nemėgo. – Tai žmonių ėdikai, – atsisukusi į brolį paaiškino Sofi.

Antras skyrius

Gatvėse nebuvo nė gyvos dvasios, prapliupusi liūtis suginė daugumą žmonių į stotį arba aplinkines parduotuvėles. Eismas Justono kelyje visiškai sustojo, automobilių langų valytuvai įnirtingai brūžino stiklus. Pypsėjo signalai, o kažkur netoliese įsijungė signalizacija. – Laikykitės prie manęs, – įsakmiai paliepė Nikolas, paskui pasisuko ir nardydamas tarp sustojusių automobilių pasileido į kitą kelio pusę. Sofi nuskubėjo iš paskos. Prieš nužengdamas nuo šaligatvio Džošas stabtelėjo, atsisukęs pažvelgė į stotį. Trys persekiotojai stovėjo prie įėjimo, jų galvas ir net veidus dengė striukių gobtuvai. Sušlapusios striukės tapo tamsiai žalios. Džošas būtų galėjęs prisiekti, kad akimirką jos atrodė tarsi mantijos ar apsiaustai. Vaikinas sudrebėjo, šįkart šaltukas nupurtė ne vien nuo šalto lietaus. Nusisukęs pasileido per kelią. Palenkęs galvą, kad veido neplaktų lietus, Nikolas vedė dvynius tarp automobilių. – Paskubėkit. Jei pavyks pakankamai nutolti, automobilių skleidžiami kvapai ir lietus gali nuplauti mūsų auros aromato pėdsakus. Sofi žvilgtelėjo per petį. Palikusi priedangą stotyje gobtuvuotųjų trijulė sparčiai artinosi. – Jie mus vejasi, – uždususi neramiai sušvokštė Sofi.

Kerėtoja

– Ką dabar darysime? – paklausė Džošas. – Neįsivaizduoju, – niūriai atšovė Flamelis. Jis žvelgė į ilgą, tiesiai vedantį kelią. – Bet jei liksim čia – mes pražuvę. Bent jau aš, – nelinksmai šyptelėjo jis. – Esu tikras, kad Di vis tiek bandys sugauti jus gyvus. – Nikolas apsižvalgė aplinkui, o tada, pastebėjęs nedidelę gatvelę kairėje, pamojo dvyniams sekti iš paskos: – Sukam čia. Pabandysim pasprukti nuo jų. – Norėčiau, kad su mumis būtų Skati, – sumurmėjo Džošas, tik dabar suvokęs, koks didelis praradimas netekti raudonplaukės. – Ji sugebėtų su jais susidoroti. Siaurame, aukštų sienų apsuptame skersgatvyje buvo sausa. Pagal vieną sieną rikiavosi mėlynos, žalios ir rudos plastikinės šiukšlių dėžės, o prie kitos voliojosi medinių padėklų likučiai ir pilni šiukšlių juodi maišai. Siaubingai dvokė, ant vieno maišo įsitaisiusi susivėlusi katė atkakliai bandė pradrėksti jį nagais. Katė nė nepažvelgė, kai pro šalį prabėgo Flamelis ir dvyniai. Tačiau po akimirkos, kai į skersgatvį įsuko trys gobtuvuotos būtybės, rainė išrietė nugarą, pašiaušė keterą ir dingo šešėlyje. – Ar bent įsivaizduoji, kur ši gatvė veda? – klausinėjo Džošas, lėkdamas pro virtinę durų kairėje – greičiausiai tai buvo pagrindinėje gatvėje esančių parduotuvių galiniai išėjimai. – Neturiu jokio supratimo, – prisipažino Flamelis. – Bet kol ji veda mus kuo toliau nuo gobtuvuotųjų, tai visiškai nesvarbu. Sofi pažvelgė atgal. – Nematau jų, – pareiškė garsiai. – Gal jau atsikratėme. – Mergina bėgo paskui Nikolą, pasuko už kampo, tačiau tuojau pat atsitrenkė jam į nugarą – vyras staiga sustojo. Iš už kampo pasuko ir Džošas. – Bėgam, – paragino ir aplenkęs seserį bei alchemiką pasileido pirmas. Tada suprato, kodėl jie sustojo – skersgatvis baigėsi aukšta

M i c h a e l s c ot t

raudonų plytų siena, kurios viršuje dar buvo suraizgyta spygliuota viela. Alchemikas atsisuko ir pridėjo prie lūpų pirštą. – Nė garso. Jie galėjo nepastebėję prabėgti pro skersgatvį... Į žemę tėškė šalto lietaus šuoras, o su juo – ir keistas gaižus sugedusios mėsos dvokas. – ...o gal ir ne, – pridūrė Flamelis, kai trys Genii Cucullati tyliai liuoktelėjo iš už kampo. Nikolas stumtelėjo dvynius sau už nugaros, tačiau šie tuojau pat atsistojo jam prie šonų. Daug negalvojusi Sofi stojo dešinėje, o Džošas – kairėje. – Atgal, – paliepė Flamelis. – Ne, – atrėžė Džošas. – Neketiname leisti tau vienam kautis su jais, – pritarė broliui Sofi. Gobtuvuotieji sulėtino žingsnius, paskui pasiskirstė per visą gatvės plotį užtverdami praėjimą ir visai sustojo. Stypsojo nenatūraliai ramiai, veidus dengė didžiuliai užkritę gobtuvai. – Ko jie laukia? – vos girdimai sumurmėjo Džošas. Ta trijulė kažkaip keistai stovėjo, neįprastai laikėsi – lyg būtų laukiniai žvėrys. Vaikinas buvo matęs per National Geographic, dokumentinių filmų kanalą, kaip aligatorius upėje tyko elnio. Plėšrūnas taip pat visiškai nekrutėjo, kol staiga netikėtai puolė. Ramiame skersgatvyje staiga subraškėjo lyg lūžtų medžiai, o paskui buvo girdėti plyštančio audinio garsai. – Jie keičiasi, – aiktelėjo Sofi. Po žaliomis striukėmis pūtėsi, pulsavo raumenys, nugaros išlinko, galvos palinko pirmyn. Rankos gerokai pailgėjo, o iš anksčiau buvusių per ilgų rankovių dabar kyšojo tankiai kailiu apžėlusios plaštakos, ant kurių pirštų rietėsi juodi apsilaupę nagai. – Vilkai? – drebėdamas paklausė Džošas.

Kerėtoja

– Panašesni į meškas nei į vilkus, – tyliai paaiškino Flamelis, prisimerkęs dairydamasis po skersgatvį. – Tačiau elgiasi ne kaip meškos, o kaip vilkai, – pridūrė. Ore jau sklandė vos juntamas vanilės kvapas. – Ir nieko jie mums nepadarys, – pareiškė staiga atsitiesusi Sofi. Pakėlusi dešinę ranką prispaudė kairiosios rankos nykštį prie auksinės apyrankės, išdegintos ant jos riešo. – Ne, – šoko Nikolas, bandydamas nustumti merginos ranką. – Juk sakiau – šiame mieste negalite naudotis galiomis. Jūsų auros per daug pastebimos. Pasipiktinusi Sofi papurtė galvą. – Žinau, kokie tai padarai, – tarė tvirtai. Paskui balsas suvirpėjo. – Žinau, ką jie gali padaryti. Nesitikėkite, kad ramiai stovėsime ir lauksime, kol jus suės. Leiskite, pasirūpinsiu – galiu iškepti – liks tik plutelė. – Pyktis staiga virto susižavėjimu, mergina net nusišypsojo, įsivaizdavusi, kas bus. Tą pačią akimirką žydros akys nusidažė sidabru, veido bruožai pagriežtėjo, paaštrėjo – atrodė, kad merginai žymiai daugiau nei penkiolika metų. Alchemikas niūriai šyptelėjo. – Gali tai padaryti. Bet abejoju, ar spėsime pabėgėti keliu nors mylią, kol prisivys dar baisesni mirtį nešantys padarai. Sofi, nė neįsivaizduoji, kas vaikštinėja šio miesto gatvėmis. Pats pasirūpinsiu saugumu, – laikėsi savo Nikolas. – Nesu visiškai bejėgis. – Jie ketina pulti, – paskubėjo pertraukti Džošas, stebėdamas, kaip padarai lėtai juda ruošdamiesi atakai. Kažkur sąmonės kertelėje vaikinas nusistebėjo, iš kur jis tai žino. – Jei norite kažko griebtis, reikia daryti dabar. Genii Cucullati stovėjo išsiskirstę, užėmę pozicijas prieš Flamelį ir kiekvieną dvynių. Susikūprinę, išlenkę nugaras, striukės karojo ant plačių krūtinių, pūpsojo pečiai, raumeningos rankos. Iš po

M i c h a e l s c ot t

gobtuvų, virš aštrių nelygių dantų, žioravo mėlynai juodos akys. Kalbėjosi tarpusavyje keistai vampsėdami ir urgzdami. Nikolas pasiraitojo odinės striukės rankoves – ant dešiniojo riešo pasimatė sidabrinė grandinėlė ir kelios apspurusios spalvotos „draugystės“ apyrankės. Nuvyniojęs vieną paprastą, iš siūlų suvytą apyrankę, Flamelis patrynė ją tarp delnų ir pakėlęs prie lūpų papūtė. Sofi ir Džošas akis išplėtę stebėjo, kaip alchemikas meta nediduką kamuolėlį ant žemės priešais gobtuvuotuosius. Spalvoti siūlai nukrito į purviną balą tiesiai prieš didžiausią padarą. Dvyniai susigūžė laukdami sprogimo. Netgi siaubingieji padarai, slidinėdami ant šaligatvio, atšoko atgal nuo balos. Bet nieko nenutiko. Garsas, kurį išleido didžiausias padaras, visai galėjo būti juokas. – Sakau, kad kausimės, – bandė gelbėti padėtį Džošas, nors jį sukrėtė alchemiko nesėkmė. Matė Flamelį svaidantis gryniausios energijos strėlėmis, matė jį iš medinių grindų išauginant mišką, tad tikėjosi išvysiąs ką nors pritrenkiančio. Džošas dirstelėjo į seserį ir suprato, kad ji galvoja lygiai tą patį. Flamelis sensta, silpnėja, silpsta ir jo galios. Džošas vos linktelėjo galvą, jam atsakydama Sofi taip pat linktelėjo, sugniaužė kumščius. – Nikolai, matei, ką padarėme chimeroms, – pasitikėdamas savo ir sesers galiomis kalbėjo vaikinas. – Mudu su Sofi kartu galime atsilaikyti prieš bet ką... tikrai – bet ką. – Riba tarp pasitikėjimo savimi ir pasipūtimo labai menka, Džošai, – tyliai prabilo Flamelis. – O riba tarp pasipūtimo ir kvailumo – dar menkesnė. Sofi, – nežiūrėdamas į merginą kreipėsi Nikolas, – jei panaudosi galias, pasmerksi mus mirčiai. Džošas papurtė galvą. Jis bjaurėjosi akivaizdžiu Flamelio bejėgiškumu. Pasitraukęs toliau nuo vyro, nusimetė nuo pečių kuprinę

Kerėtoja

ir atidarė ją. Viename šone pūpsojo kartoninis cilindras – dėklas, kokius dažniausiai naudoja plakatams ir žemėlapiams nešioti. Nutraukęs baltą plastikinį dangtelį, vaikinas ištraukė iš dėklo saugiai suvyniotą daiktą. – Nikolai... – neiškentė Sofi. – Kantrybės, – sušnabždėjo šis. – Kantrybės... Didžiausias gobtuvuotasis pakrito ant žemės visomis keturiomis, murzini ilgi nagai caktelėjo atsimušę į grindinį. – Tu pažadėtas man, – vamptelėjo padaras Flameliui neįtikėtinai aukštu, beveik vaikišku balseliu. – Di labai dosnus, – ramiai atšovė Nikolas. – Tik labai stebiuosi, kad Genii Cucullati malonėjo tarnauti žmogui. Padaras žengė dar vieną žingsnį artyn, vėl suskrebino nagais. – Di – nepaprastas žmogus. Nemirtingasis magas pavojingas, tačiau jį saugo daug pavojingesnis šeimininkas. – Gal geriau bijotum manęs, – šypsodamasis pasiūlė Flamelis. – Aš – senesnis už Di, neturiu šeimininko, kuris saugotų, nes man niekada tokio ir nereikėjo! Padaras nusikvatojo, o paskui neperspėjęs liuoktelėjo tiesiai prie Flamelio gerklės. Ore sušvilpė akmeninis kardas, švariausiai perrėžė striukės gobtuvą – šalin nulėkė geras gabalas žalios medžiagos. Padaras sukvykė, apsisuko ore bandydamas išvengti ašmenų, kurie prašvilpė pro pat striukės priekį, nukapodami sagas ir sugadindami užtrauktuką. Džošas Niumenas žengė pirmyn užstodamas Flamelį. Abiem rankom laikė akmeninį kardą, kurį ištraukė iš plastikinio dėklo. – Nežinau, kas esate, žmonės ar padarai, – pasakė griežtai, nuo užplūdusio adrenalino drebančiu balsu, bandydamas nulaikyti ginklą, – bet spėju, kad jūs tikrai jau žinote, kas čia.

M i c h a e l s c ot t

Užpuolikas atsitraukė atgal, mėlynai juodų akių žvilgsnis kaip prikaustytas sekė pilkus ašmenis. Veidą dengusio gobtuvo neliko, iki pat šonkaulių nurėžtos striukės likučiai karojo ant pečių, o padaro galva stirksojo nepridengta. Džošas stebėjosi, kad joje nebuvo matyti ničnieko žmogiško, tačiau akį traukė neįprastas grožis. Vaikinas tikėjosi išvysiąs pabaisą, bet galva atrodė neįtikėtinai maža. Giliai, po aukštais siaurų rudų antakių lankais, žioravo didžiulės tamsios akys, skruostikauliai buvo aštrūs, atsikišę. Nosis – tiesi, plačiomis šnervėmis. Vietoje burnos buvo matyti tik horizontalus plyšys, kuriam šiek tiek prasivėrus kyšojo kreivi, pageltę, pajuodę dantys. Džošas dirstelėjo į kairę, paskui į dešinę – į kitus padarus. Šie taip pat nenuleido akių nuo akmeninio kardo. – Tai Klarentas, – tyliai tarė vaikinas. – Šiuo ginklu Paryžiuje nudobiau Nidhogą. Mačiau, ką šis ginklas padaro jūsų padermei, – kalbėjo jis judindamas kardą. Juto, kaip ranka dilgčioja, rankena ima šildyti delną. – Di mums šito nesakė, – vaikišku balseliu prabilo padaras. Per Džošo petį pažvelgė į Flamelį. – Ar tai tiesa? – Taip, – patvirtino šis. – Nidhogas, – padaras beveik išspjovė tą žodį. – Ir kas nutiko tam legendiniam lavonų ėdikui? – Nidhogas negyvas, – trumpai tarstelėjo Flamelis. – Jį sunaikino Klarentas. – Nikolas žengė pirmyn, padėjo kairę ranką Džošui ant peties. – Jį pribaigė Džošas. – Drakoną nužudė žmogus? – negalėjo patikėti padaras. – Di jumis pasinaudojo, išdavė jus. Nepasakė, kad turime kardą. Ką dar nutylėjo? Ar minėjo, kokia lemtis ištiko dyses? Ar pasakojo apie miegantį dievą? Trys užpuolikai griebėsi savo kalbos – vampsėjo, urzgė tarpusavyje, o paskui didžiausias padaras vėl atsisuko į Džošą. Ore švysčiojo juodas liežuvis.

Kerėtoja

– Visa tai nereikšminga. Matau prieš mane stovintį išsigandusį žmonių berniuką. Girdžiu, kaip įsitempę jo raumenys, kaip jis bando tiesiai nulaikyti kardą. Jaučiu ore jo baimės skonį. – Ir nepaisant tos baimės, kurią užuodi, berniukas puolė tave, – tyliai atkirto Flamelis. – Ką tau tai sako? Padaras nerangiai gūžtelėjo pečiais. – Tik tiek, kad jis arba didvyris, arba kvailys. – O tu ir tavo padermė visada kentėdavote ir nuo vienų, ir nuo kitų, – pastebėjo Flamelis. – Tiesa, bet pasaulyje jau nėra didvyrių. Niekas mūsų nepuola. Žmonės netiki, kad egzistuojame. Todėl mes nepastebimi... ir nepažeidžiami. – Tik ne Klarento, – keldamas ginklą aukštyn suurzgė Džošas. Padaras pakėlė galvą, o paskui linktelėjo. – Tiesa, nekalbame apie Bailio ašmenis. Bet mes – trys, esame greiti, labai greiti, – šypsodamasis, atkišęs kreivus dantis grasino užpuolikas. – Manau, kad nugalėsime tave, berniuk, išplėšime tau kardą iš rankų greičiau nei sumosi, kad jis... Instinktas, kurį Džošas nė nenumanė turįs, pakuždėjo berniukui, kad padaras puls vos nustojęs kalbėti. Tada viskas bus baigta. Daug negalvodamas vaikinas puolė pirmyn kirsdamas, kaip buvo išmokiusi Žana d’Ark. Kai kardo smaigalys sulindo padarui į gerk lę, ašmenys sudūzgė. Džošas žinojo, kad reikia tiktai nugalėti baimę – vieninteliu kardo smūgiu sunaikino Nidhogą. Juokdamasis baisūnas atšoko atgal, kur kardas nepasiekė. – Per lėtai, žmogau, per lėtai. Mačiau, kaip įsitempia tavo krump liai, kaip prieš puolant pabąla kumštis. Tada Džošas suprato, kad jiems galas. Genii Cucullati buvo tiesiog per greiti. Per kairį petį vaikinas išgirdo kikenantį Flamelį.