Issuu

audrey niffenegger

Keliautojo laiku žmona

A u d r e y N i f f e n e g g e r

Keliautojo laiku žmona Romanas

Iš anglų kalbos vertė dalia žukauskienė

audrey niffenegger

Skiriu Elizabetai Hilman Tamandl 1915 m. gegužės 20 d.–1986 m. gruodžio 18 d. ir Norbertui Čarlzui Tamandlui 1915 m. sausio 11 d.–1957 m. gegužės 23 d.

Keliautojo laiku žmona

PROLOGAS

LER: Sunku būti paliktai. Aš laukiu Henrio nežinodama, kur jis yra, jaudindamasi, ar jam viskas gerai. Sunku būti ta, kuri pasilieka. Aš stengiuosi būti užsiėmusi. Taip laikas greičiau slenka. Einu miegoti viena, keliuosi viena. Einu pasivaikščioti. Dirbu, kol pavargstu. Stebiu, kaip vėjas žaidžia su šiukšlėmis, kurios žiemojo po sniegu. Viskas atrodo paprasta, kol apie tai negalvoji. Kodėl išsiskyrimas taip sustiprina meilę? Prieš daug metų vyrai išplaukdavo į jūrą ir moterys jų laukdavo, stovėdamos ant kranto, žvilgsniu tyrinėdamos horizontą. Dabar aš laukiu Henrio. Jis pranyksta nenoromis, be įspėjimo. Aš laukiu. Kiekviena akimirka, kai aš laukiu, atrodo kaip metai, amžinybė. Kiekviena akimirka yra lėta ir permatoma kaip stiklas. Ir pro kiekvieną aš matau daugybę akimirkų, išsirikiavusių ir laukiančių. Kodėl jis išeina ten, kur aš negaliu eiti kartu?

ENRIS: Koks jausmas? Koks tai jausmas? Kartais atrodo, jog dėmesys tiesiog akimirksniui nuklydo. Tada su nuostaba supranti, jog knyga, kurią laikei, raudoni medvilniniai marškiniai baltomis sagomis, mėgstamiausi juodi džinsai ir kaštonų spalvos kojinės su šviečiančia skyle viename kulne, svetainė, beužverdantis arbatinukas virtuvėje – visa tai pranyko. Tu stovi plikas it tilvikas, stovi ties nežinomu kaimo keliu griovyje, lediniame vandeny iki kulkšnių. Minutę palauki tikėdamasis, jog greitai grįši prie savo knygos, į savo butą, et cetera. Po penkių minučių keiksmų ir drebėjimo pradedi eiti bet kuriuo šunkeliu galų gale atvedančiu į ūkininko namą, kur turi galimybę ką nors pavogti arba pameluoti. Vogdamas neretai gali atsidurti kalėjime, tačiau aiškinimasis dar labiau vargi-

audrey niffenegger

na ir užima daugiau laiko: būni priverstas meluoti, o kartais vis tiek atsiduri kalėjime, tai koks tada, po velnių, skirtumas. Kartais jautiesi lyg būtum per staigiai atsistojęs, net jei pusiau miegodamas dar tebeguli lovoje. Girdi kraują plūstant į galvą, jauti svaiginantį kritimo pojūtį. Rankos ir pėdos dilgčioja ir tada jos tarsi visai išnyksta – vėl savęs nerandi. Tai trunka tik akimirksnį: bandai įsikibti, blaškaisi (galbūt susižeisdamas ar sudaužydamas kokį vertingą daiktą), o tada jau šliauži žaliu kilimu motelio koridoriumi, Atėnuose, Ohajuje, 1981 metų rugpjūčio 6 dieną 4:16 valandą ryto atsitrenki galva į kažkieno duris, priverti tą asmenį, ponią Tiną Šulman iš Filadelfijos, atidaryti duris ir pradėti šaukti, kadangi prie jos kojų apalpęs guli nuogas vyras. Atsibundi apygardos ligoninėje, už durų policininkas klausosi traškančio radijo. Laimei, vėl prarandi sąmonę ir po keleto valandų pabundi savo lovoje, o virš tavęs palinkusi žmona atrodo labai susirūpinusi. Kartais jauti euforiją. Viskas atrodo didingai, tarsi švyti, tačiau staiga pradeda stipriai pykinti ir vėl išnyksti. Vemi ant kažkokių priemiesčio pelargonijų ar ant tėvo teniso batelių, ar ant vonios grindų prieš tris dienas, ar ant takelio Ąžuolų parke Ilinojuje apie 1903 metus, ar teniso korte gražią rudens dieną 1950-aisiais, ar ant savo nuogų kojų įvairiausiais laikais ir įvairiausiose vietose. Koks jausmas? Jautiesi lygiai taip pat, kaip viename iš tų sapnų, kur staiga supranti, jog turi visiškai nuogas laikyti egzaminą, kuriam nesirengei. Ir dar namie palikai piniginę. Kai esu ten, laike, esu atvirkščias, beviltiška savo paties karikatūra. Aš tampu vagimi, valkata, gyvuliu, kuris bėga ir slepiasi. Gąsdinu senas moteris ir šiurpinu vaikus. Aš esu išdaiga, aukščiausios rūšies nesąmonė, toks neįtikėtinas, kad iš tiesų esu tikras. Ar tas išėjimas ir grįžimas yra logiškas, ar galioja kokios nors taisyklės? Ar yra būdas likti vietoje, apglėbti dabartį kiekviena ląstele? Aš nežinau. Spėju, kad kaip ir nuo bet kurios

Keliautojo laiku žmona

kitos ligos galima pasveikti. „Priepuolį“ gali sukelti bet kas: išsekimas, triukšmas, stresas, staigus atsikėlimas, mirksinti šviesa... Tarkim, aš skaitau Sunday Times, laikydamas rankoje kavą. Šalia manęs snaudžia Kler; tik staiga nusikeliu į 1976-uosius ir stebiu save trylikametį, pjaunantį veją prie senelių namo. Kai kurie iš tų epizodų trunka tik kelias akimirkas lyg klausantis radijo, kuris greitai keičia stotis. Aš atsirandu miniose, auditorijose, sambūriuose. Taip pat dažnai esu vienas: lauke, name, mašinoje, paplūdimyje, mokykloje, vidury nakties. Bijau atsidurti kalėjimo kameroje, lifte, pilname žmonių, greitkelio vidury. Aš atsirandu iš niekur – nuogas. Kaip galėčiau tai paaiškinti? Niekada negaliu nieko su savim pasiimti. Nei drabužių, nei pinigų, nei asmens liudijimo. Didžiąją dalį savo laikinos viešnagės praleidžiu pirkdamas drabužius ir bandydamas pasislėpti. Laimei, aš nenešioju akinių. Iš tiesų tai ironiška. Visi mano malonumai namuose: prabangus fotelis, šeimyninio gyvenimo jaudulys. Viskas, ko prašau, yra kuklūs džiaugsmai. Detektyvinis romanas lovoje, ilgų rausvai auksinių Kler plaukų, dar drėgnų po plovimo, kvapas, atvirukas nuo atostogaujančio draugo, kavoje ištirpstanti grietinėlė, Kler odos po krūtimis švelnumas, pirkinių krepšių, virtuvėje ant bufeto laukiančių, kol bus iškraustyti, simetrija. Kai viršininkai jau būna išėję namo, mėgstu klaidžioti bibliotekoje tarp lentynų, lengvai liesdamas knygų nugarėles. Tai yra dalykai, kurie persmelkia mane ilgesiu, kai Laiko užgaida esu vėl nuo jų atplėštas. Ir Kler, visada Kler. Kler ryte, mieguista ir nugulėtu veidu. Kler, panardinusi rankas į popieriaus kubilą, ištraukianti ir kratanti jį, kad pluoštas pasiskirstytų. Kler skaitanti (jos plaukai kabo už kėdės atlošo), tepanti kremu suskirdusias rankas prieš miegą. Žemas Kler balsas dažnai skamba mano ausyse. Nekenčiu būti ten, kur jos nėra, kai jos nėra. Ir vis dėlto visada išeinu, o ji negali eiti kartu.

audrey niffenegger

Keliautojo laiku Ĺžmona

I L A I K E P A S I K LY D Ä˜ S V Y R A S

audrey niffenegger

O, ne todėl, kad laimės esama, pelno pirmlaikio, aplenkiančio nuostolį greitą. Ne, tai todėl, kad regisi, didis dalykas būti čionai, kad mes reikalingi čionykščiam pasauliui, nykstančiam, bet kažkodėl mum, sparčiausiai išnykstantiem, rūpinčiam. ... Ak, bet į kitą sąsają ką nusineši? Tik jau ne žvilgsnį, tą, kurio mokeis iš lėto, ir iš nutikimų – nė vieno. Taigi skausmus. Taigi pirmiausiai – sunkybę, meilės patirtį ilgą, – taigi vien tai, kas nenusakoma.*

* Ištrauka iš Rainerio Marijos Rilkės eilėraščio Devintoji Duino elegija, vertė A. Gailius.

Keliautojo laiku žmona

P I R M A S P A S I M AT Y M A S , PIRMOJI DALIS

1991 m. spalio 26 d., šeštadienis (Henriui 28, Kler 20)

LER: Bibliotekoje vėsu ir kvepia kilimų valikliu, nors aplink matau tik marmurą. Užpildau lankytojo kortelę: Kler Abšir, 1991-10-26 11:15, Specialiosios kolekcijos. Niekada anksčiau nebuvau Niuberio bibliotekoje ir dabar, kirtusi tamsų įėjimą, susijaudinau. Jaučiuosi kaip Kalėdų rytą, tarsi biblioteka būtų didelė dėžė, pilna gražių knygų. Liftas blankiai apšviestas, beveik begarsis. Sustoju trečiame aukšte, užpildau anketą skaitytojo kortelei, tada lipu aukštyn į Specialiųjų kolekcijų skyrių. Batų kulniukai kaukši medinėmis grindimis. Kambarys tylus ir prigrūstas, pilnas sunkių stalų, nukrautų knygomis. Aplink stalus sėdi skaitytojai. Čikagos rudens ryto šviesa skverbiasi pro aukštus langus. Prieinu prie stalo ir paimu pluoštelį užsakymo lapelių. Rašau meno istorijos darbą. Mano tema yra Džefris Čoseris*. Teisingiau, jo knyga, kurią išleido Kelmskoto spaustuvė. Užpildau užsakymo lapelį, taip pat noriu daugiau paskaityti apie popieriaus gamybą Kelmskote. Katalogas painus. Einu prie registratūros paprašyti pagalbos. Man bedėstant, ko noriu, moteris pro mano petį žvilgteli į kažką, einantį iš paskos. – Galbūt ponas Detamblas galėtų Jums padėti, – sako ji. Aš atsisuku, pasiruošusi vėl pradėti aiškinti, ir pamatau, jog stoviu priešais Henrį. Netenku žado. Štai čia stovi Henris, ramus, gražiai apsirengęs, jaunesnis, nei aš kada nors esu jį mačiusi. Henris dirba * Džefris Čoseris (Geoffrey Chaucer, 1340–1400), anglų nacionalinės literatūros pradininkas, britų poezijos tėvas. Žymiausias jo kūrinys – eiliuotų istorijų rinkinys „Kenterberio pasakojimai“.

audrey niffenegger

Niuberio bibliotekoje, dabar stovi priešais mane. Čia ir dabar. Aš džiūgauju. Henris kantriai į mane žiūri: su abejone, bet mandagiai. – Ar galėčiau jums kuo nors padėti? – klausia jis. – Henri! – Aš vos laikausi nepuolusi jam ant kaklo. Akivaizdu, kad jis mane mato pirmą kartą. – Ar mes buvom susitikę? Atsiprašau, aš ne... – Henris žvalgosi aplink nerimaudamas, kad skaitytojai, kolegos mus stebi, perkratydamas savo atmintį ir suprasdamas, jog vienas iš jo būsimųjų aš buvo sutikęs šią spinduliuojančią laimingą merginą, stovinčią priešais. Paskutinį kartą, kai jį mačiau, vyras Pievoje čiulpė mano kojų pirštus. Aš bandau paaiškinti. – Esu Kler Abšir. Pažinojau tave, kai buvau maža mergaitė... Aš suglumusi, kadangi myliu šitą vyrą, kuris stypso priešais mane, visiškai manęs neprisimindamas. Jam viskas dar ateityje. Man norisi juoktis iš viso šito keistumo. Mane užlieja atsiminimai apie pažinties su Henriu metus, o jis tik spokso į mane sumišęs ir išsigandęs. Henris, vilkintis senas mano tėvo žvejo, kelnes, kantriai klausinėjantis daugybos lentelės, prancūzų kalbos veiksmažodžių, visų valstijų sostinių; Henris, besijuokiantis iš keistų priešpiečių, kuriuos būdama septynmetė atnešiau į Pievą; Henris, vilkintis smokingą, drebančiomis rankomis atsisegantis marškinių sąsagas per mano aštuonioliktą gimtadienį. Čia! Dabar! – Gal išgertum su manim kavos, pavakarieniautum ar šiaip... Suprantama, jis turi sutikti; šitas Henris, kuris mylėjo mane praeityje ir mylės ateityje, turi mylėti mane ir dabar. Mano didžiuliam palengvėjimui jis sutinka. Mes sutariam netoliese susitikti šįvakar tailandiečių restorane, visą tą laiką stebint tai moteriai iš registratūros. Išeinu, pamiršusi Kelmskotą ir Čoserį, skrendu žemyn marmuriniais laiptais, pro vestibiulį į Čikagos

Keliautojo laiku žmona

spalio saulę, bėgu per parką, išvaikydama šuniukus ir voveres, šūkaudama ir džiūgaudama.

ENRIS: Eilinė spalio diena, saulėta ir gaivi. Aš darbe, mažame belangiame drėkinamame kambaryje, ketvirtame Niuberio bibliotekos aukšte, sudarinėju neseniai paaukotų knygų katalogą. Knygos nuostabios, bet sudarinėti sąrašus nuobodu, todėl jaučiuosi apatiškas ir gailiuosi savęs. Tiesą pasakius, jaučiuosi toks senas, koks tik 28-metis gali jaustis, pusę nakties gėręs per brangią degtinę ir nesėkmingai bandęs atsikovoti Ingrid Karmaikl palankumą. Mes visą vakarą praleidom ginčydamiesi, o dabar net neprisimenu, dėl ko mes riejomės. Galva tvinkčioja. Reikia kavos. Palikęs knygas suvaldomoje netvarkoje einu per įstaigą, pro registratūrą į skaityklą. Mane sustabdo Izabelės balsas: „Galbūt ponas Detamblas galėtų Jums padėti?“ Iš tikrųjų ji nori pasakyti: „Henri, sukčiau tu, kur sėlini?“ Ir šita stulbinamai graži aukšta grakšti mergina gintariniais plaukais atsisuka ir žiūri į mane taip, tarsi būčiau jos asmeninis Jėzus. Mano skrandis susitraukia. Akivaizdu, jog ji mane pažįsta, o aš jos ne. Vienas Dievas žino, ką esu pasakęs, padaręs ar pažadėjęs šitai švytinčiai būtybei, todėl esu priverstas taisyklinga bibliotekininko kalba paklausti: – Ar galėčiau Jums kuo nors padėti? Mergina taip jausmingai ištaria „Henri!“, jog mane įtikina, kad kažkuriame laiko taške tarp mūsų tikrai buvo kažkas nepaprasta. Nuo to dar blogiau, nes nieko apie ją nežinau – net jos vardo. Aš paklausiu: „Ar mes buvom susitikę?“ – ir Izabelė į mane pažvelgia tarsi sakydama: „Tu, šikniau”. Bet mergina atsako: – Aš esu Kler Abšir. Pažinojau tave, kai buvau maža mergaitė, – ir pakviečia mane vakarienės. Apstulbęs sutinku. Ji žiūri į mane spindinčiomis akimis, nors aš nesiskutęs, pagiringas ir tiesiog ne pačios geriausios būklės. Mes susitiksim šį vakarą tailandiečių restorane, ir Kler, užsitikrinusi mane vakarui, išskrieja iš skaityklos. Kai apstulbęs stoviu lifte, suprantu, jog

audrey niffenegger

laimingas loterijos bilietas iš ateities kažkaip atrado mane dabartyje, ir pradedu juoktis. Pereinu vestibiulį ir kai pasileidžiu laiptais žemyn į gatvę, pamatau Kler, bėgančią per Vašingtono aikštę, šokinėjančią ir šūkaujančią, tada vos neverkiu... pats nežinodamas kodėl. Vėliau tą patį vakarą:

ENRIS: Šeštą valandą vakaro skubu iš darbo namo ir bandau tapti patrauklus. Namus šiomis dienomis atstoja mažytis, bet beprotiškai brangus vieno kambario butas šiauriniame Deborne; aš nuolat atsitrenkiu į nepatogias sienas, paviršius ir baldus. Pirmas žingsnis: atrakinti septyniolika buto durų spynų, įpulti į svetainę, kuri yra ir mano miegamasis, ir pradėti nusirenginėti. Antras žingsnis: dušas ir skutimasis. Trečias žingsnis: beviltiškai spoksoti į spintos gelmes, palaipsniui suvokiant, jog niekas nėra visiškai švaru. Sauso valymo krepšyje randu baltus marškinius. Nusprendžiu vilktis juodą kostiumą ir rištis šviesiai mėlyną kaklaraištį. Ketvirtas žingsnis: visa tai padaręs suprantu, jog atrodau kaip FTB agentas. Penktas žingsnis: apsižvalgau aplink ir suvokiu, jog bute didžiulė netvarka. Apsisprendžiu nesivesti Kler šįvakar į savo namus, net jeigu tai būtų įmanoma. Šeštas žingsnis: pažiūriu į didžiulį veidrodį vonioje ir pamatau liesą laukinių akių 6 pėdų* dešimtmetį Egoną Šilę** švariais marškiniais ir laidojimo biuro direktoriaus kostiumu. Svarstau, kokius drabužius vilkintį ši moteris yra mane mačiusi, kadangi akivaizdžiai neatvykstu iš savo ateities į jos praeitį vienodai apsitaisęs. Ji sakė, jog buvo maža mergaitė? Mano galva pilna neatsakytų klausimų. Sustoju ir minutę ramiai kvėpuoju. Gerai. Griebiu piniginę, raktus ir išeinu: užrakinu trisdešimt septynias spynas, nusileidžiu išklerusiu mažu liftu, vestibiulio parduotuvėlėje nuperku Kler

* 1 pėda lygi 0,3048 m. ** Egonas Šilė (Egon Schiele, 1890–1918) – austrų dailininkas.

Keliautojo laiku žmona

gėlių, per rekordinį laiką nueinu du kvartalus iki restorano, bet vis tiek vėluoju penkias minutes. Kler jau sėdi ir, atrodo, pajunta palengvėjimą mane pamačiusi. Ji mojuoja man tarsi būtų parade. – Sveika, – sakau aš. Kler vilki vyno spalvos aksominę suknelę ir segi perlus. Ji atrodo kaip Botičelio paveikslas pagal Džoną Greihamą*: didžiulės pilkos akys, ilga nosis, mažytė subtili geišos burna. Ilgi raudoni plaukai dengia pečius ir krenta iki nugaros vidurio. Ji tokia išblyškusi, kad žvakės šviesoje atrodo kaip vaškinė. Įbruku jai gėles. – Čia tau. – Ačiū, – sako Kler keistai patenkinta. Ji pažiūri į mane ir supranta, jog aš sumišęs dėl jos atsakymo. – Tu niekada anksčiau nesi dovanojęs man gėlių. Atsisėdu priešais ją. Esu sužavėtas. Ši moteris mane pažįsta; tai nėra tiesiog trumpalaikė pažintis iš mano ateities. Priėjusi padavėja paduoda mums meniu. – Papasakok man, – maldauju. – Ką? – Viską. Turiu omeny, ar tu supranti, kodėl aš tavęs nepažįstu? Labai dėl to apgailestauju... – Oi ne, nereikia. Aš žinau... kodėl taip yra. – Kler balsas pažemėja. – Taip yra todėl, kad visa tai tau dar neatsitiko, bet man, na, aš tave jau labai seniai pažįstu. – Seniai? – Apie keturiolika metų. Pirmąkart tave išvydau, kai man buvo šešeri. – Jėzau. Ar tu dažnai mane matydavai? Ar tik keletą kartų? – Paskutinį kartą, kai tave regėjau, liepei į kitą susitikimą atsinešti šitai, – Kler parodo šviesiai mėlyną vaikišką dienoraštį. – Tai va, – ji ištiesia jį man, – gali pasiimti. – Aš atsiverčiu * Džonas Greihamas (John Graham, 1886–1961) – rusų kilmės amerikiečių dailininkas minimalistas.

audrey niffenegger

ten, kur įkišta laikraščio skiautelė. Puslapyje, kurio viršutiniame dešiniame kampe tupi du kokerspanielių šunyčiai, yra datų sąrašas. Jis prasideda 1977 rugsėjo 23 d. ir baigiasi už šešiolikos mažų mėlynų puslapių 1989 gegužės 24 d. Suskaičiuoju. Sąraše yra 152 datos, atidžiai užrašytos mėlynu šešiametės rašikliu. – Tu sudarei šitą sąrašą? Šitos datos tikslios? – Iš tiesų tai tu jį man padiktavai. Prieš kelerius metus tu man sakei, jog įsiminei datas iš šito sąrašo. Aš tiksliai nežinau, kaip tai veikia; tai tarsi Mobėjaus žiedas*. Bet datos tikslios. Pagal jas aš žinodavau, kada ateiti į Pievą susitikti su tavim. Padavėja vėl prieina ir mes užsisakom: Tom Kha Kai** – man ir Gang Mussaman*** – Kler. Padavėja atneša arbatos ir kiekvienam pripila puodelį. – Kas yra Pieva? – Aš beveik šokinėju iš susijaudinimo. Niekada anksčiau nieko nebuvau susitikęs iš ateities, juo labiau Botičelio mūzos, kuri matėsi su manim 152 kartus. – Pieva yra mano tėvų valdų Mičigane dalis. Viename jos gale – miškas, kitame – namas. Jos vidury yra maždaug dešimties pėdų proskyna, o joje – didelė uola. Jei esi proskynoje, niekas iš namų negali tavęs matyti, nes proskyna yra įduboje. Aš ten žaisdavau, nes mėgau žaisti viena ir maniau, jog niekas nežino, kad aš ten. Vieną dieną, kai buvau pirmoje klasėje, grįžau iš mokyklos, nuėjau į proskyną ir aptikau tave. – Visiškai nuogą ir turbūt apsivėmusį. – Tiesą sakant, atrodei ganėtinai ramus. Atsimenu, jog žinojai mano vardą. Atsimenu, jog įspūdingai išnykai. Kaip dūmas. Žvelgiant atgal akivaizdu, jog tu jau esi ten buvęs. Manau, jog pirmą kartą pasirodei 1981-aisiais; man tada buvo * Mobėjaus žiedas – vieno paviršiaus figūra, kurią 1858 m. išrado vokiečių matematikas A. F. Mobėjus. ** Tom Kha Kai – tailandietiška vištienos ir kokoso sriuba. *** Gang Mussaman – tailandietiškas vištienos patiekalas su saldžiuoju kariu ir bulvėmis.

Keliautojo laiku žmona

dešimt. Tu vis kartojai „O, Dieve“ ir spoksojai į mane. Atrodei labai išsigandęs dėl savo nuogumo, o man pasidingojo savaime suprantama, kad šitas senas nuogas vyrukas magiškai atsiranda iš ateities ir prašo drabužių. – Ir maisto, – nusišypso Kler. – Kas čia juokinga? – Per tuos metus aš tau priruošiau gana keistų patiekalų. Riešutų sviestas ir sumuštiniai su ančiuviais. Paštetas ir burokėliai ant Ritz krekerių. Manau, jog turbūt norėjau pamatyti, ar yra kas nors, ko tu nevalgysi, o gal bandžiau tave nustebinti savo kulinariniais burtais. – Kiek man buvo metų? – Manau, jog seniausią tave mačiau keturiasdešimties su trupučiu. Nesu tikra dėl jauniausio: gal apie trisdešimt? Kiek tau dabar? – Dvidešimt aštuoneri. – Dabar tu man atrodai labai jaunas. Paskutinį kartą buvai pradėjęs penktą dešimtį, ir atrodė, jog tavo gyvenimas nelengvas... Sunku pasakyti. Kai esi maža, visi suaugusieji atrodo dideli ir seni. – Ką mes veikdavom? Pievoje? Juk ten praleidom daug laiko. Kler šypsosi. – Daug dalykų. Jie keitėsi priklausomai nuo mano amžiaus ir oro. Tu praleidai daug laiko padėdamas man ruošti namų darbus. Mes žaisdavom. O daugiausia kalbėjomės apie įvairiausius dalykus. Kai buvau visai maža, maniau, jog tu – angelas: klausinėjau tavęs apie Dievą. Kai buvau paauglė, bandydavau įtikinti tave pasimylėti su manim, tačiau tu niekada nesutikdavai, o dėl to, savaime aišku, tapdavau dar atkaklesnė. Manau, jog tu bijojai sugadinti mano seksualinį gyvenimą. Kartais tu būdavai labai tėviškas. – Tai tikriausiai gerai, nors šiuo metu nenorėčiau atrodyti tėviškas. – Mūsų akys susitinka. Abu nusišypsom, mes esam

audrey niffenegger

sąmokslininkai. – O kaip žiemą? Mičigano žiemos gana ekstremalios. – Aš slapta tave įleisdavau į mūsų rūsį: name yra didžiulis rūsys su keletu kambarių, o viename – sandėlis su krosnimi. Mes jį vadinam skaitykla, nes ten laikomos visos senos knygos ir žurnalai. Vieną kartą tu tupėjai rūsyje, lauke siautė pūga, niekas nėjo į mokyklą ar į darbą, o aš maniau, jog išprotėsiu bandydama rasti tau maisto, nes jo namuose buvo nedaug. Kai pūga prasidėjo, Eta turėjo eiti apsipirkti. Taip tu trims dienoms įstrigai skaitydamas Reader’s Digest ir maitindamasis sardinėmis ir makaronais. – Skamba sūrokai. Aš lauksiu šito. Mums atneša valgyti. – Ar tu kada nors mokeisi gaminti valgį? – Ne, nemanau, jog galėčiau teigti, kad moku gaminti. Nelė ir Eta visada įširsdavo, kai aš jų virtuvėje bandydavau padaryti ką nors daugiau nei pasiimti kokakolos, o nuo tada, kai persikėliau į Čikagą, neturiu kam gaminti, taigi neturėjau motyvacijos tobulintis. Paprastai aš per daug užsiėmusi mokslais ir visu kitu, taigi tiesiog pavalgau čia. – Kler paragauja savo vištienos su kariu. – Labai skanu. – Nelė ir Eta? – Nelė yra mūsų virėja. – Kler nusišypso. – Nelė yra tarsi prancūzų virtuvės virtuozė, mėginanti pritaikyti savo įgūdžius Detroite; ji tokia, kokia būtų Areta Franklin*, jei ji būtų Džulija Čaild**. Eta yra mūsų namų tvarkytoja ir viską prižiūri. Ji beveik mūsų mama; turiu omeny, mūsų mama yra... na, Eta tiesiog visada yra šalia, ji vokietė ir griežta, bet ji labai gera, o mūsų mama skraido padebesiais, supranti? Aš linkteliu, mano burna pilna sriubos. * Areta Franklin (Aretha Franklin) – amerikietė gospelo, soul bei ritmenbliuzo dainininkė. ** Džulija Čaild (Julia Child) – garsi amerikiečių virėja, televizijos laidų vedėja, supažindinusi Ameriką su prancūzų virtuvės patiekalais.

Keliautojo laiku žmona

– A, ir dar yra Piteris, – priduria Kler. – Piteris – mūsų sodininkas. – Oho. Tavo šeima turi tarnų. Skamba kaip truputėlį ne iš mano operos. Ar aš kada nors sutikau ką nors iš tavo šeimos? – Tu susipažinai su mano močiute Megram prieš pat jai mirštant. Ji buvo vienintelis žmogus, kuriam apie tave papasakojau. Tuo metu moteris jau buvo beveik akla. Ji žinojo, kad mes ketiname susituokti, ir norėjo su tavim susipažinti. Aš nustoju valgęs ir pažiūriu į Kler. Ji žvelgia į mane: rami, angeliška, visiškai atsipalaidavusi. – Mes ketiname susituokti? – Aš taip manau, – atsako ji. – Metų metus tu man pasakodavai, jog ten, iš kur atvykdavai, mes vedę. Per daug. To jau per daug. Aš užsimerkiu ir priverčiu save apie nieką negalvoti; mažiausiai norėčiau paleisti iš rankų čia ir dabar. – Henri? Henri, ar tau viskas gerai? Jaučiu, kaip Kler atsisėda šalia manęs ir stipriai sugriebia mano ranką. Pažiūriu į jos rankas ir matau, kad tai darbininkės rankos, šiurkščios ir sutrūkinėjusios. – Henri, aš atsiprašau, tiesiog negaliu prie to priprasti. Tai taip priešinga. Turiu galvoje, jog visą mano gyvenimą tu buvai tas, kuris viską žinojo, ir aš tarsi pamiršau, kad šįvakar turbūt turėčiau neskubėti. Ji šypsosi. – Tiesą sakant, beveik paskutinis dalykas, kurį man pasakei prieš išeidamas: „Būk gailestinga, Kler“. Tu pasakei tarsi cituodamas, kai dabar apie tai galvoju, manau, jog citavai mane. Ji tebelaiko mano rankas. Žiūri į mane užsidegusi, su meile. Aš jaučiuosi visiškai prastai. – Kler? – Taip? – Gal mes galėtume truputėlį pristabdyti? Ar galėtume apsimesti, kad tai pirmasis normalus dviejų normalių žmonių pasimatymas?

audrey niffenegger

– Gerai. Kler pakyla ir grįžta į savo stalo pusę. Ji atsisėda tiesiai ir stengiasi nesišypsoti. – Aha, gerai. Aa, Kler, papasakok man apie save. Hobis? Gyvūnėliai? Neįprasti seksualiniai polinkiai? – Išsiaiškink pats. – Gerai. Pažiūrėkim... Kur tu lankei mokyklą? Ką studi juoji? – Mokausi Meno institute; ką tik baigiau skulptūrą ir pradėjau studijuoti gamybą iš popieriaus. – Kietai. Kaip atrodo tavo darbas? Pirmą kartą Kler, atrodo, jaučiasi nejaukiai. – Jis toks... didelis ir apie... paukščius. Ji žiūri į stalą, tada gurkšteli arbatos. – Paukščius? – Na, iš tikrųjų jis apie laukimą. Ji vis dar į mane nežiūri, taigi keičiu temą. – Papasakok man apie savo šeimą. – Gerai. – Kler nusišypso, atsipalaiduoja. – Mano šeima gyvena Mičigane, šalia mažo miestelio prie Pietų Heiveno ežero. Mūsų namas už miesto. Pradžioje jis priklausė mano mamos tėvams, seneliui ir močiutei Megram. Senelis mirė prieš man gimstant, o ji gyveno su mumis iki mirties. Man sukako septyniolika. Senelis buvo teisininkas ir tėtis teisininkas; tėtis susipažino su mama, kai atėjo dirbti pas senelį. – Taigi jis vedė boso dukterį. – Aha. Iš tiesų kartais aš svarstau, ar tik jis nevedė boso namo. Mano mama vienintelis vaikas, o namas nuostabus; jo nuotraukos yra daugelyje knygų apie meną. – Ar jis turi pavadinimą? Kas jį pastatė? – Jis vadinamas Vieversių namu. Jį 1896-aisiais sukūrė Peteris Vynsas. – Oho. Aš mačiau jo nuotraukas. Jis buvo pastatytas Hendersonų šeimos nariui, ar ne?

Keliautojo laiku žmona

– Taip. Tai buvo vestuvių dovana Merei Henderson ir Diteriui Baskombui. Jie išsiskyrė praėjus dvejiems metams po to, kai įsikėlė. Tada pardavė šitą namą. – Snobų namas. – Mano šeima – snobų šeima. – Turi brolių ar seserų? – Markui dvidešimt dveji, studijuoja teisę Harvarde. Alicijai septyniolika, ji baigia vidurinę mokyklą ir groja violončele. Kler balse pajaučiu švelnumą seseriai ir tam tikrą nuobodulį kalbant apie brolį. – Tau nelabai mielas brolis? – Markas toks pat kaip tėtis. Abu mėgsta laimėti: ginčijasi tol, kol imi ir nusileidi. – Žinai, aš visada pavydžiu žmonėms, kurie turi brolį ar seserį, net jei ir nelabai mylimus. – Tu esi vienintelis vaikas? – Taip. Maniau, jog tu apie mane žinai viską? – Tiesą sakant, aš žinau viską ir nieko. Žinau, kaip tu atrodai be drabužių, bet iki šios popietės nežinojau tavo pavardės. Žinojau, kad tu gyveni Čikagoj, bet nieko nežinau apie tavo šeimą, išskyrus tai, kad tavo mama žuvo autoavarijoje, kai tau buvo šešeri. Žinau, kad gerai išmanai meną ir laisvai kalbi prancūziškai ir vokiškai; net nenumaniau, kad tu dirbi bibliotekoje. Surasti tave dabartyje man buvo neįmanoma; tu sakei, kad tai tiesiog atsitiks, kai ateis laikas, ir štai mes čia. – Štai mes čia, – sutinku. – Na, mano šeima ne snobai – jie muzikantai. Mano tėvas – Ričardas Detamblas, o mama – Anetė Lyn Robinson. – O! Dainininkė! – Teisingai. O jis smuikininkas. Groja Čikagos simfoniniame orkestre. Bet jis niekada neišgarsėjo taip, kaip ji. Gaila, nes mano tėvas nuostabus smuikininkas. Tačiau po mamos mirties jis jau rimtai nebedirbo.

audrey niffenegger

Mums atneša sąskaitą. Mes abu nedaug tesuvalgėm, tačiau bent jau manęs valgiai dabar nedomina. Kler ima savo rankinę, ir aš papurtau galvą. Sumoku, mes išeinam iš restorano ir gražų rudens vakarą stovim Klarko gatvėje. Kler vilki įmantrų mėlyną megztą daiktą ir kailio šaliką; pamiršau pasiimti paltą, todėl drebu. – Kur tu gyveni? – klausia Kler. Ojojoj. – Apie porą kvartalų nuo čia, bet mano butas mažytis ir labai apverstas. O tu? – Roskou kvartale, Hoine. Bet aš turiu kambario draugę. – Jei eisim pas mane, turėsi užsimerkti ir skaičiuoti iki tūkstančio. Gal tavo draugė visai nesmalsi ir kurčia? – Būtų gerai. Aš niekada nieko neparsivedu; Čarisė užpultų tave ir tol kištų bambuko šipulius tau į panages, kol tu viską išsipasakotum. – Man visai patiktų būti kankinamam būtybės, vardu Čarisė, tačiau, kaip matau, mano skoniui nepritari. Gerai, einam į mano saloną. Mes einam gatve į šiaurę. Užsuku į alkoholio parduotuvę butelio vyno. Kler stovi gatvėje sumišusi. – Maniau, jog tau negalima gerti? – Negalima? – Gydytojas Kendrikas griežtai uždraudė. – Kas jis toks? – Mes einam lėtai, nes Kler avi nepatogius batelius. – Jis yra tavo gydytojas. – Paaiškink. – Aš daug nežinau. Gydytojas Kendrikas yra molekulinės genetikos ekspertas, kuris atrado… atras, kodėl žmonės yra chronologiškai pažeisti. Tai genetika; jis tai išsiaiškins 2006-aisiais, – atsidūsta. – Spėju, kad dar gerokai per anksti. Kartą tu man sakei, jog praėjus dešimčiai metų nuo dabar bus daug chronologiškai pažeistų žmonių.

Keliautojo laiku žmona

– Aš nesu girdėjęs, kad kas nors turėtų tokią… ligą. – Spėju, kad net jei tu eitum ir dabar susirastum gydytoją Kendriką, jis negalėtų tau padėti. Ir mes niekada nebūtume susitikę, jei jis galėtų. – Negalvokim apie tai. Mes jau mano namo vestibiulyje. Kler pirma manęs įeina į mažytį liftą. Uždarau duris ir paspaudžiu vienuolika. Ji kvepia senais drabužiais, muilu, prakaitu ir kailiu. Aš giliai kvėpuoju. Liftas žvangteli mano aukšte, ištrūkstam ir einam siauru koridorium. Mano saujoj raktai nuo visų 107 spynų, todėl lengvai traškinu duris. – Per vakarienę ten tapo dar blogiau. Turėsiu tau užrišti akis. Pastatau vyną ir nusirišu kaklaraištį, o Kler tuo metu kikena. Užmetu kaklaraištį jai ant akių ir tvirtai užrišu už galvos. Atidarau duris, įvedu į butą ir pasodinu į fotelį. – Gerai, pradėk skaičiuoti. Kler skaičiuoja. Aš lakstau aplink nuo grindų rinkdamas apatinius ir kojines, nuo įvairiausių horizontalių paviršių surenku šaukštelius ir kavos puodelius ir sumetu juos virtuvėje į kriauklę. Jai tariant „devyni šimtai šešiasdešimt septyni“, nurišu kaklaraištį jai nuo akių. Paverčiu sofą-lovą į jos dieninę padėtį – sofą ir atsisėdu. – Vyno? Muzikos? Žvakių šviesos? – Taip, prašyčiau. Pakylu ir uždegu žvakes. Baigęs užgesinu lempą viršuje, kambaryje pradeda šokti mažos švieselės ir viskas atrodo geriau. Rožes pamerkiu į vandenį, surandu kamščiatraukį, ištraukiu kamštį ir kiekvienam pripilu taurę vyno. Minutėlę pamąstęs uždedu savo mamos kompaktinę plokštelę su Šuberto dainomis ir pritildau. Mano butą iš esmės sudaro sofa, fotelis ir apie keturi tūkstančiai knygų. – Kaip miela, – sako Kler.

audrey niffenegger

Ji atsikelia ir persėda ant sofos. Aš atsisėdu šalia. Jauki akimirka, kai mes tiesiog sėdim ir žiūrim vienas į kitą. Žvakių šviesa mirga Kler plaukuose. Ji pasilenkia ir paliečia mano skruostą. – Taip gera tave matyti. Man jau darėsi ilgu. Prisitraukiu ją prie savęs. Mes pasibučiuojam. Tai labai... suderintas bučinys, gimęs iš ilgo bendravimo, svarstau, ką būtent mes veikėm toje Kler Pievoje, bet nuveju tą mintį tolyn. Mūsų lūpos atsiskiria. Paprastai tokiu momentu jau būčiau svarstęs, kaip rasti kelią pro įvairias drabužių tvirtoves, bet vietoj to atsilošiu ir išsitiesiu ant sofos, sugriebiu Kler už pažastų ir prisitraukiu prie savęs; nuo aksominės suknelės ji slidi ir kaip aksominis ungurys įslysta į tarpą tarp mano kūno ir sofos. Kler žiūri man į akis, o aš guliu atsirėmęs į sofos atramą. Pro ploną audinį jaučiu, kaip jos kūnas visu ilgiu spaudžiasi prie manęs. Dalis manęs miršta iš noro pašokti, laižyti, nerti vidun, bet esu pervargęs ir priblokštas. – Vargšas Henris. – Kodėl „vargšas Henris“? Aš apimtas džiaugsmo. Ir tai tiesa. – Aš užmėčiau tave visomis šitomis staigmenomis tarsi didžiuliais akmenimis. Kler permeta koją per mane taip, kad atsisėda tiesiai ant mano gaiduko. – Nejudėk, – maldauju. – Gerai. Man šis vakaras labai įdomus. Noriu pasakyti – žinojimas yra jėga, ir visa kita. Taip pat man visada buvo labai smalsu sužinoti, kur tu gyveni, ką tu dėvi ir kuo užsiimi pragyvenimui. – Voilà!* – Rankos slysta po jos suknele šlaunimis aukštyn. Ji mūvi kojines ir keliaraiščius. Mano skonio mergina. – Kler? – Oui**. * Štai! (pranc.). ** Taip (pranc.).

Keliautojo laiku žmona

– Būtų gaila viską suryti iš karto. Turiu omeny, truputį palaukti visai nepakenktų. Kler sutrikusi. – Atsiprašau! Bet, žinai, aš laukiu jau metų metus. Ir juk tai ne pyragas... suvalgai ir jo nebėra. – Turi pyragą ir jį valgai. – Toks mano moto. Ji nusišypso maža išdykusia šypsena ir kelis kartus pajudina šlaunis pirmyn atgal. Mano erekcija dabar tokia milžiniška, kad galėčiau pavėžinti baisiausiais amerikietiškais kalneliais be tėvų leidimo. – Tu visada gauni, ko nori, ar ne? – Visada. Aš siaubinga. Tik tavęs mano meilikavimai nepaveikė. Siaubingai kentėjau tavo prancūzų kalbos veiksmažodžių ir testų priespaudą. – Spėju, mane turėtų paguosti tai, jog mano būsimasis aš turės nors kokią pavergimo priemonę. Ar tu taip elgiesi su visais vaikinais? Kler įsižeidusi; negaliu pasakyti, kiek nuoširdžiai. – Aš net nesvajočiau taip elgtis su vaikinais. Kokios nešvankios tavo mintys! Ji atsagsto mano marškinius. – Dieve, tu toks... jaunas. Stipriai gnybteli mano spenelius. Velniai griebtų tą dorybę. Aš jau išsiaiškinau jos suknelės mechanizmą. Kitą rytą

LER: Aš pabundu ir nesuprantu, kur esu. Nepažįstamos lubos. Tolimas mašinų triukšmas. Knygų lentynos. Mano aksominė suknelė permesta per mėlyną fotelį, o ant jos – vyriškas kaklaraištis. Tada prisimenu. Pasuku galvą, o ten – Henris. Taip paprasta, lyg taip ir būtų visą gyvenimą. Jis miega nerūpestingai, susisukęs taip, tarsi būtų išmestas į krantą, viena ranka pridengęs akis, neįsileisdamas ryto, ilgi juodi plaukai

audrey niffenegger

pasklidę ant pagalvės. Taip paprasta. Štai ir mes. Čia ir dabar, pagaliau dabar. Atsargiai išlipu iš lovos. Henrio lova kartu yra sofa. Spyruoklės sucypia man atsistojant. Tarp lovos ir lentynų nedaug vietos, todėl atsargiai slenku, kol patenku į koridorių. Vonia mažytė. Jaučiuosi kaip Alisa Stebuklų šalyje, tapau milžine ir turiu iškišti ranką pro langą, kad galėčiau apsisukti. Puošnus mažas radiatorius skleidžia karštį. Nusišlapinu, nusiplaunu rankas ir veidą. Tada pastebiu, kad baltame porcelianiniame indelyje yra du dantų šepetėliai. Atidarau vonios spintelę. Viršutinėje lentynėlėje – peiliukai, skutimosi kremas, Tylenol, losjonas po skutimosi, dantų krapštukai, dezodorantas. Apatinėje – rankų kremas, tamponai, diafragmos dėžutė, dezodorantas, lūpų dažai, multivitaminų buteliukas ir tūbelė spermicidų. Lūpų dažai tamsiai raudoni. Stoviu laikydama lūpų dažus. Truputėlį pykina. Įdomu, kaip ji atrodo, kuo vardu. Svarstau, kiek laiko jie susitikinėja. Spėju, kad pakankamai ilgai. Padedu lūpų dažus į vietą, uždarau spintelę. Veidrodyje matau save – išbalusi, plaukai išsidraikę į visas puses. Na, kas tu bebūtum, dabar čia esu aš. Tu gali būti Henrio praeitis, bet aš esu jo ateitis. Nusišypsau pati sau. Mano atvaizdas išsišiepia atsakydamas. Nuo vonios durų nusikabinu Henrio baltą frotinį chalatą. Po juo ant kabliuko šviesiai mėlynas šilkinis chalatas. Tačiau vilkėti jo chalatą man daug maloniau, net nežinau kodėl. Henris vis dar miega. Nuo palangės pasiimu savo laikrodį ir matau, kad dar tik pusė septynių. Bet aš per daug nenustygstu, kad grįžčiau į lovą. Einu į virtuvėlę ieškoti kavos. Visos spintelės ir viryklė nukrautos indais, žurnalais ir kitais skaitiniais. Kriauklėje netgi matyti kojinė. Suprantu, kad vakar vakare Henris turbūt paprasčiausiai viską sumetė į virtuvę. Aš visada maniau, kad Henris labai tvarkingas. Dabar aišku, kad jis iš tų žmonių, kurie labai rūpinasi savo išvaizda, tačiau yra apsileidę visur kitur. Šaldytuve randu kavos. Kol ji verda, tyrinėju Henrio knygų lentynas.

Keliautojo laiku žmona

Štai čia Henris, kurį pažįstu. Duino elegijos. Daktaras Faustas. Ana Bredstrit. Imanuelis Kantas. Bartas. Fuko. Derida. Bleiko Nekaltybės ir patirties dainos. Mikė Pūkuotukas. Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje. Heidegeris. Rilkė. Tristramas Šendis. Aristotelis. Vyskupas Berklis. Endrius Marvelas. Hipotermija, nušalimas ir kiti sužeidimai. Lova sugirgžda, ir aš pašoku. Henris atsisėda ir prisimerkęs nuo ryto šviesos žiūri į mane. Jis toks jaunas, toks prieš… Jis dar manęs nepažįsta. Staiga išsigąstu, kad jis pamiršo, kas aš tokia. – Tu atrodai sušalusi, – sako jis, – grįžk į lovą, Kler. – Aš išviriau kavos, – pasiūlau. – Mmm, užuodžiu. Bet iš pradžių ateik ir pasisveikink. Įlipu į lovą vis dar vilkėdama jo chalatą. Ranka slysdamas po juo jis minutėlei sustoja ir aš matau, kad jis jau susivokė ir dabar mano akimis žvelgia į savo vonią. – Ar tai tau trukdo? – klausia jis. Aš dvejoju. – Taip. Tai tau trukdo. Žinoma. Henris atsisėda, aš taip pat. Jis pasuka galvą ir žiūri į mane. – Šiaip ar taip, tai jau vis tiek buvo beveik baigta. – Beveik? – Jau ketinau su ja skirtis. Tiesiog dabar netinkamas laikas. Arba tinkamas, nežinau. Jis bando mano veide išskaityti ką? Atleidimą? Juk tai ne jo kaltė. Iš kur jis galėjo žinoti? – Mes tarsi kankinom vienas kitą ilgą laiką... Jis kalba vis greičiau ir greičiau ir tada sustoja. – Ar tu nori žinoti? – Ne. – Ačiū. – Henris rankomis užsidengia veidą. – Atsiprašau, aš nežinojau, kad tu ateisi, būčiau daugiau apsitvarkęs. Turiu omeny gyvenimą, ne tik butą.

audrey niffenegger

Nuvalau lūpų dažų pėdsaką po Henrio ausimi. Jis suima mano ranką ir laiko. – Ar aš labai kitoks? Nei tu tikėjaisi? – baugščiai klausia jis. – Taip... tu..., – savanaudiškesnis, pagalvoju, tačiau ištariu: – ...jaunesnis. Jis apgalvoja atsakymą. – O tai gerai ar blogai? – Kitaip. – Glostau Henrio pečius ir nugarą, masažuoju raumenis tyrinėdama įlinkius. – Ar tu matei save penktojoje dešimtyje? – Taip. Atrodau lyg būčiau suluošintas. – Aha. Bet tu … turiu omeny, tu tarsi … labiau. Noriu pasakyti, tu pažįsti mane, taigi... – Taigi dabar tu man sakai, kad aš kažkoks netašytas. Papurtau galvą, nors kaip tik tai ir turiu omeny. – Tiesiog aš visa tai patyriau, o tu... Aš nepratusi būti su tavim, kai tu neprisimeni nieko, kas yra atsitikę. Henris liūdnas. – Atleisk. Tačiau žmogus, kurį tu pažįsti, dar neegzistuoja. Būk su manim ir anksčiau ar vėliau jis turėtų pasirodyti. Tai geriausia, ką galiu pasiūlyti. – Tai sąžininga, – sakau. – Tačiau kol kas... Pasisukęs jis sutinka mano žvilgsnį. – Kol kas? – Aš norėčiau... – Norėtum? Išraustu. Henris nusišypso ir švelniai nustumia mane ant pagalvių. – Tu gi žinai. – Aš nedaug žinau, bet porą dalykų galiu nuspėti. Vėliau mes snaudžiam apsikloję šilta spalio ryto saule, ir Henris kažką kužda man į pakaušį, kažką, ko neišgirstu. – Ką sakai?

Keliautojo laiku žmona

– Mąsčiau; taip ramu čia su tavim. Gera tiesiog gulėti ir žinoti, kad ateitim jau tarsi ir pasirūpinta. – Henri? – Hmm? – Kodėl tu niekada sau nepapasakojai apie mane? – Aš taip nedarau. – Kaip nedarai? – Aš paprastai nepasakoju sau įvairiausių dalykų iš anksto, nebent tai būtų labai svarbu ar pavojinga, supranti? Aš bandau gyventi kaip normalus žmogus. Netgi nemėgstu būti kartu su savim, todėl stengiuosi nesusitikti, nebent nebūtų kitos išeities. Kurį laiką svarstau. – Aš sau viską papasakočiau. – Ne, nepapasakotum. Tai prišaukia daug bėdos. – Nuolat stengiausi priversti tave viską man papasakoti. Apsiverčiu ant nugaros, o Henris pasiremia galvą ranka ir žiūri į mane žemyn. Mūsų veidus skiria šeši coliai*. Keista taip kalbėtis, beveik taip pat, kaip mes visada kalbėdavomės, tačiau dėl fizinio artumo man sunku susikaupti. – O aš tau papasakodavau? – klausia jis. – Kartais. Kai norėdavai ar turėdavai. – Pavyzdžiui? – Matai? Tu nori žinoti. Bet aš nepasakosiu. Henris nusijuokia. – Taip man ir reikia. Ei, aš alkanas. Einam, papusryčiausim. Lauke vėsoka. Mašinos ir dviratininkai važinėja Debornu, porelės vaikščioja šaligatviais ir mes tarp jų, ryto saulėje, ranka rankoje, pagaliau kartu visiems matant. Pajuntu mažytį apgailestavimą, tarsi būčiau praradusi paslaptį, o vėliau pakilimą – viskas prasideda dabar. * 1 colis lygus 25,4 mm.

audrey niffenegger