Kaprikornija

Xavier Herbert

Kaprikornija Romanas

Iš anglų kalbos vertė giedrė tartėnienė

Įžanga Plačios, visaapimančios, kone epinės „Kaprikornijos“ puslapiuose vaizduojama kova dėl valdžios bei nepavykęs alternatyvios visuomenės kūrimas Australijoje. Tai turtingas australietiškos kultūros archyvas. Herbertas pamažu stumiasi plačiomis rudomis Kaprikornijos kolonijos lygumomis ir kuria veikėjus, kurie lengvai atpažįstami kaip tikri australai. Romano stilius be pretenzijų, neįmantrus, tačiau aborigenų kilmės skaitytojui tema gali pasirodyti skausminga dėl istorinio objektyvumo. Romane apstu širdį draskančių niokojimo scenų, atvykėliai, „dingai“, vaizduojami beveik kaip gaivališka jėga, „natūrali atranka“, kuri „evoliucijos“ procese ardo sena naujosios „sintezės“ vardan. Bet mokslinė teorija, suteikianti romanui ontologinę prasmę, susilpnėja dėl šalutinės – „likimo“ – temos. Dauguma veikėjų neapdovanoti analitiniu mąstymu, jie nesvarsto savo vietos pasaulyje. „Pasaulyje“ pavartojau sąmoningai, nes Herbertas (ir kritikai) pabrėžia, kad tekste keliami universalūs klausimai. Įvykiai suvokiami ne kaip visiški atsitiktinumai, o kaip prieštaravimai tarp pagrindinės ir šalutinės temos: natūraliosios atrankos ir lemties. Lemties vyravimas pirmuose romano puslapiuose tiesiog baugina. Įvykiai pradeda rutuliotis nuo pačios baltųjų atvykimo pradžios, nuo to, kas laikoma civilizacija britų imperijos užkampiuose. Kaprikornija kuriama tos imperijos klestėjimo metu, devynioliktojo amžiaus pabaigoje, o po pirmųjų nesėkmingų žingsnių taip ir sustingsta pirmuosiuose dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiuose. Šis laikotarpis kolonijų čiabuviams tikrai nebuvo geras. Sipajų maištas 1857 m. išryškino čiabuvių problemą, Kaprikornijoje taip pat netrūko savų „problemų“. Pasiekus ilgo teksto pabaigą tos problemos liks neišspręstos. Čiabuvius ir

6

x av i e r h e r b e rt

naujai užgimusią „spalvotąją“ rasę įkalins sistema, iš kurios, atrodo, neįmanoma išsigelbėti. „Kaprikornija“ – didžiulės apimties veikalas. Originalo redaktorius P. R. Stephensonas netgi reikalavo bendraautorystės. Gali būti, kad dėl teksto griežtumo esame jam kiek skolingi. Stephensonas buvo neeilinė asmenybė, pats būtų kuo puikiausias romano herojus. Tačiau keistos jo politinės pažiūros tarsi nejaudino kolegų. Kas prisipažins, ar godžiai, ar skausmingai klausėsi, kaip jis šlovina neonacizmą, vainoja žydus ar pripažįsta Japonijos svarbą pasaulyje, kurio nemenką dalį krauju nudažė britų imperija? Kaip užkietėjęs nacionalistas jis ieškojo autralietiškų simbolių ir surado Australijos aborigenus. Paskelbė juos būtinais Australijos nacionalizmui. Jo pozicija šiuo klausimu gana įdomi ir nuo jos nusidriekia tiltai link tų šiaurinių teritorijų (romane – Kaprikornijos) rasistų, kurie prekiavo aborigenų menais ir artefaktais, pripažino, kad aborigenai būtini jų ekonominei gerovei, tačiau elgėsi su menininkais visiškai nepagarbiai. Bet juk Australijos nacionalizmas visada buvo trapus... Galbūt kas nors sugalvos tinkamą žodį ir įrašys jį vietoj manęs. Negaliu paprasčiausiai parašyti „reikalas“, veikiau tiktų „iššūkis“. Stephensono pavyzdys atskleidžia, kaip sudėtingai ir prieštaringai aborigeniškumas pristatomas ir vertinamas šioje plačioje rudoje žemėje, kurios didelis rėžis yra Kaprikornija. Pasirodžiusi 1938 m., „Kaprikornija“ su švelnia ironija buvo vadinama „niekalu“, tačiau nuo išleidimo dienos tapo populiari ir iki šių dienų spausdinama. Tai tikrai savotiškas „niekalas“. Jei ne struktūros griežtumas, turbūt skaityčiau kūrinį kaip šelmių romaną, aprašantį gyvenimą atokioje Kaprikornijos kolonijoje, kur sąlygos, švelniai tariant, barbariškos. Didžioji romano dalis persmelkta sparčiai augančios mišriosios rasės nuotaikomis. „Spalvotųjų“ atstovas – teigiamas pagrindinis veikėjas Normanas. Kirtis, uždėtas ant šio naujo „rasinio“ tipo, kuris akivaizdžiai kilnesnis ir už baltuosius, ir už juoduosius, atskleidžia mitologiją, kuri romanui ir šalutinei jo temai apibūdinti pasitelkia opozicinį simbolizmą. „Kaprikornija“ ne vienu atžvilgiu primena daug vėlesnį Maurice’o Chauvelio kino filmą „Džeda“ (1955 m.), netgi charakterių interpre-

Kaprikornija

7

tacija panaši, jie dažnai atrodo šiek tiek nuobodūs ir, žvelgiant iš šio laikmečio, kažkokie absurdiški. „Džedą“ taip pat būtų galima pavadinti šelmių romanu, nors prisiūti abiem kūriniams vienodą etiketę reikštų užtušuoti romano atskleistus prieštaravimus. Be to, užslėptas „Kaprikornijos“ rimtumas atskiria jį nuo primityviai realistinio Chauvelio filmo. Kita vertus, abiejų pabaigos kupinos pesimizmo, kuriuo, atrodo, persismelkė europiečiai, atradę taip smarkiai nuo Europos besiskiriančią Australiją. „Kaprikornija“ – masyvi ir galėtų tapti epu, kuriame susitinka, įnirtingai kovoja ir nugrimzta viena kitos glėbin dvi priešingos kultūros rasės, sukurdamos naują australietišką rasę, puikų genų iš priešingų kultūrų mišinį. Bet tikroji sintezė niekuomet neįvyksta. Vincentas Buckley’us rašo: „Skaitant susidaro įspūdis, kad galinga kūrybinė energija kovoja su pasibaisėtino niokojimo pasauliu.“ „Naujosios rasės“, kuri bus sukurta kolonijoje, vizija nesutaria su stipriu likimo kirčiu, kuris vienodai čaižo ir baltuosius, ir juodaodžius. (Ar šis Dingas Šuo Likimas yra tas pats Milžiniškas Velnio Dingas iš aborigenų mitologijos, kuris naikina žmoniją?) Tai nepaprastai įdomi dievybė, niekais verčianti žmogų ir jo darbus, tarp jų ir pažadėtąją naująją rasę. Romanas persmelktas pesimizmo gaidomis. Viskas klostysis taip, kaip bus lemta. Kaip minėjau anksčiau, tai stipri australietiško būdo savybė. Netgi žemė apibūdinama pesimistiškomis metaforomis: „senovinė, bergždžia, akmeninga, užtvindyta, išplauta, sausros apnikta, „vienas kruvinas reikalas po kito“. Vyras patenka į likimo sūkurį ir niekaip neišsikapsto. Tai pabrėžiama romane. Nėra atsparos, kurią „naujosios rasės“ koncepcija galėtų suteikti. Jei romanas vystytųsi banaliai ir įprastai, besiformuojanti naujoji rasė pamažu sugebėtų pakreipti savo likimą. Deja, vaizduotė susilpnėja ir, užuot tyrinėjęs kokį nors kultūrinį ar politinį bruožą, būdingą naujajai rasei, Herbertas pripažįsta visagalį likimą, su kuriuo bergždžiai kovoja vyrija. Vartoju „vyras“ ir „vyrija“, nes Herberto romanas man pasirodė šiurkštus ir vyriškas. Stilius artimas tiesmukai reportažo prozai. Taigi „plati parudavusi žemė“ gali būti vartojama kaip teksto metafora, o jis beveik bestseleris. Charakteriai nėra baigtiniai, tik užsimenama,

8

x av i e r h e r b e rt

tarsi įvardijama. Manyčiau, kad Normanas yra Nomenas arba Njumenas*, spalvotasis, kuris atstovauja naujajai rasei. Normanas yra produktas to, ką Thomasas Keneally’is „Džimio Blaksito giesmėse“ pavadino „baltu falu“ (kas taip pat gali prilygti baltųjų gėdai). Jis yra gyvulių augintojo Marko Šilingsvorto ir nežinomos juodaodės moters benkartas. Normanas yra pagrindinis romano veikėjas, kuris pristato naująją rasę ir bandomą transformaciją. Kaprikornijos kolonizavimą lydi seksualinis poreikis ir seksualinė gėda. Šitai Herbertas mėgina išpirkti ar pakeisti. Kolonistų nuodėmės nebūtų nuodėmės, jei po jų atsirastų nauja kaprikorniečių rasė. Kalbama ne apie individualų seksualinį potraukį, bet apie pačią natūralią atranką. Romane seksualumas ir gėda aprašyti ne iš kolonijinio viešpatavimo pozicijos, o tarsi pagal rasėms pritaikytą Darvino natūraliosios atrankos teoriją. Mėgindamas tą atskleisti Herbertas pradeda pasakojimą ironišku pagrindinių gyvenviečių pakrantėje įkūrimu ir pamažu pajungia visą Kaprikornijos teritoriją. Tai primena Wilburio Smitho romaną, kuriame detalizuojamas Rodezijos kolonijos įkūrimas, plėtra ir virsmas nepriklausoma Zimbabvės valstybe. Kitaip nei panašūs pokario romanai, kurie puikiai atspindi romantinio nuotykinio pasakojimo žanrą, šis parašytas turint rimtesnių ketinimų. Tiesą sakant, šioje apgailėtinoje kolonijoje nepasirodo nė vienas Cecilio Rodo stoto vyriškis. Tai „neregėto niokojimo pasaulis“, bet jame pasėtas „naujojo žmogaus“ pažadas. Deja, pažadas ir lieka pažadu. Naujasis Žmogus susiduria su Milžinišku Velnio Dingu Likimu ir liūdnai pasitraukia karkiant juodvarniams. Herberto veikėjai paklūsta likimui ir priima jį kaip visaapimantį visatos įstatymą. Dėdė Oskaras suteikia Normanui išsilavinimą ir turtus. Normanas tampa turtingu žmogumi, galinčiu užimti savo vietą savotiškoje Kaprikornijos aukštuomenėje. Tačiau išvykęs mokytis į pietus ir grįžęs jis supranta, kad yra tik „pusiau privilegijuotas“. Nuo pat pradžių vaikiną sukrečia žinia, kad iš tiesų jis priklauso abiem rasėms, bet paskui suvokia esąs jų įpėdinis. Šioje vietoje Herberto vaizduotė * New man (angl.), tariama „njumen“, – naujasis žmogus.

Kaprikornija

9

subliūkšta, Normanas patiria asmeninę tragediją, kuri neleidžia jam užimti teisingos vietos. Didysis Velnio Dingas Likimas sugrąžina status quo. Kaprikornijos kolonijoje Herbertas apgyvendina įdomių veikėjų. Yra ir tokių, kurie veda meilužes čiabuves. Svarbus veikėjas yra Piteris Diferis. Piteris yra nevykėlis poetas, manoma, kad jis atstovauja pačiam Xavierui Herbertui. Tai – teigiamas veikėjas, tad privalomame pokalbyje apie rasių santykius jis stoja vis gausėjančių „spalvotųjų“ pusėn. Dar vienas teigiamas personažas – Timas O’Kenonas. Vyras uoliai pasismagino kurdamas spalvotųjų rasę, tačiau kitaip nei kiti baltieji nusprendė vesti savo juodąją moterį. Timas priešinasi, atsisako pasiduoti poreikio ir gėdos sindromui, nuo kurio kenčia dauguma kolonijos gyventojų. Jis bando įsitvirtinti mokslinėje natūraliosios atrankos teorijos pusėje. Tačiau jo bičiuliams kolonistams vedybų aktas nedaug tereiškia – gal tik kitokią gėdos išraišką. Žmogus patiria baltojo tėvo, kurio vaikai niekuo nesiskiria nuo nesantuokinių metisų, skausmą. Herbertas parodo, nors kategoriškai neteigia, kad kolonijinė visuomenė klesti atstumdama. Iš tikrųjų ji sukurta iš daugybės kolonistų frakcijų, kurių įtaka ar galia tokia pati, jos susivienija tik gindamos savo privilegijuotą padėtį nuo kolonizuotųjų. Šie reiškiniai atpažįstami romane, nors Herbertas neanalizuoja politinės padėties teritorijoje. 1937 m., prieš metus iki romano pasirodymo, aborigenų įgaliotieji atstovai susitiko Kanberoje. Kiekvienos valstijos delegatai pateikė ataskaitą apie čiabuvių reikalus jų atstovaujamose teritorijose. Labiausiai sveikintina buvo aborigenų asimiliacija į platesnę visuomenę. Šiai pozicijai pritarė šiaurinės teritorijos atstovas, kuris kalbėdamas išreiškė nerimą, kad labai sparčiai plinta mišri populiacija, kuri netrukus gali užimti visą teritoriją. Taigi romano rašymo metu buvo baiminamasi, kad šiaurinėje teritorijoje baltoji gyventojų mažuma gali prarasti savo vyraujančią padėtį ir būti pakeista „spalvotąja“ dauguma. Xavieras Herbertas, aktyvus aborigenų gynėjas, tikrai žinojo apie šią situaciją, tad įpina jos atgarsių romane. Autorius perteikia mums rasės formavimąsi, bet

10

x av i e r h e r b e rt

neužsimena apie jos politines ambicijas. „Naujoji rasė“, atėjusi per natūralią atranką, turinti nugalėti ir juoduosius, ir baltuosius, priešinama likimui. Bet „likimas“ pamažu triumfuoja. Romane spalvotieji kenčia labiausiai ir gyvena nepalankiausioje socialinėje terpėje. Jie pristatomi veikiau kaip aukos nei nugalėtojai, gal tą ir turėjo omenyje Herbertas, kai iškėlė mintį ar viziją apie aukštesnę mišriąją rasę. Metisų politinė galia ir padėtis egzistavo tik gerai apgalvotose reikšmingų baltųjų veikėjų kalbose. Kas iš tikrųjų laukia spalvotųjų, rodo veikėjos Konstancijos pavyzdys. Aborigenų užtarėjo Humbolto Leisio sugundyta ir nuo jo pastojusi moteris vėliau ištekinama už spalvotojo Piterio Peno, kad paslėptų baltojo vyro poreikį ir gėdą. Nors tai gali būti ir natūralios atrankos apraiška. Pavyzdžiui, romano pabaiga simbolizuoja spalvotųjų dilemą. Didysis Velnio Dingas Likimas valdo, o jam saliutuoja juodvarnių pulkai. Dėliodamas pasakojimą Herbertas vartoja simbolius ir sugretinimus. Pirmojo skyriaus pavadinimas „Kai pasirodo dingai“ slepia visuotinai pripažintą civilizacijos ir primityvo susidūrimą: „Kai dingai pasirodo prie vandens šaltinio, senosios kengūros, neturinčios dantų ir nepakankamai nuožmios, kad apgintų savo paveldą, privalo pasitraukti arba žūti.“ Tai liudija apie „naujosios rasės“ atsiradimą per natūralią atranką. Herbertas lengvai pasitelkia teoriją, jis apskritai nekalba apie socialinį darvinizmą, tik apie natūralią atranką, kurioje viena rūšis pakeičia kitą, o ne viena visuomenė kitą. Jis nepasakoja, kaip aborigenų kultūrą ir visuomenę išstumia galingesnė britų „civilizacija“, bet rašo apie „naują“ visuomenę, išnyrančią dviejų susiliejime. Primityvo ir civilizacijos priešprieša virsta ironiška dialektika, o jų sintezė yra „naujoji rasė“. Tik šios naujosios rasės potencialas nerealizuojamas. Herbertas pasitelkia šalutinę temą, natūrali atranka susiduria su likimu. Likimas yra ir priešprieša, ir jungiamasis elementas. Transcendentinė jėga valdo ir baltuosius, ir juoduosius, ir spalvotuosius. Neįmanoma išsigelbėti, sutrikusi dialektika suyra. Likimas atmeta

Kaprikornija

11

bet kokį mėginimą keistis ar socialiai tarpininkauti, trukdo bet kokiam judėjimui sprendimo link. Galų gale tenka pripažinti, kad skaitome puikią istoriją, kupiną konfliktų ir įtampos, kurių visada kupinas gyvenimas, nuo jų neišsigelbėsi. Tada suprantame užuominą apie „begalinio niokojimo pasaulį“, kurį pavyksta sušvelninti tik ironija ir geru humoru. Timo O’Kenono baigtis Kalėdų dieną ir Džojaus Balesto žūtis taip šmaikščiai aprašytos, kad likimo kartėlis silpsta, nors nepranyksta. Be to, knygoje parodijuojamas Dikensas. Veikėjų vardai O’Krimnelas, O’Čyfas, Padis Pikandlis, Makrukas, Niblsomas, Tumskrogas, Pondrosus, Rėksnys Bidžitas, Majoras Larsnėjus ir kiti, nors mieli ausiai ir tarsi užsimena, kad didžiojoje australietiškojoje sagoje vertinamas geras humoras ir ironija, pasirodo kiek persūdyti. Taip nutinka dėl struktūrinės rimtumo ir ironijos priešpriešos, kuri romanui teikia sudėtingumo. Herberto pasakojimo šaknų randu australų folklore. Tiesą sakant, „Kaprikorniją“ galima pavadinti „Didžiąja australų istorija“, nes ji vis vingiuoja kaip upė, plukdanti link mistinės jūros, kuri iš tiesų pasirodo esanti netesėtų pažadų dykuma. Apibendrindamas savo komentarus pabrėžiu, kad „Kaprikornijos“ tema – „naujosios“ rasės sukūrimas iš aborigenų ir europiečių mišinio. Tai natūralios atrankos produktas. Greta šios temos iškyla kita – žmogus kaip likimo įkaitas atiduodamas pastarojo malonei. Žmogus planuoja, likimas ardo planus. Natūrali atranka – tai griežtai mokslinis principas, o likimas – absoliučiai metafizinis pradmuo. Tokia priešprieša baigiasi liūdnai. Tą pabrėžia juodvarnių karksėjimas romano pabaigoje. Manau, šitaip užbaigdamas kūrinį Herbertas atskleidė svarbų australų būdo bruožą – fatalistinį požiūrį, kai nesistengiama ką nors pakeisti į gera, kai remiamas sąstingis. Taigi matome sudaromas sutartis, girdime kvietimus vienytis ir supanašėti, net nepabandant išsiskirti. Galbūt australų charakterio pažinimas neleido Herbertui pateikti mums kiek optimistiškesnės pabaigos, kurioje dvi Kaprikornijos rasės susivienytų ir sukurtų „naują“ nacionalinį tipą. Sakoma, kad autorius pasireiškia tiek, kiek jam leidžia medžiaga. Vadinasi, Herbertas sukūrė tokį tekstą, kuris atspindi Australiją ir

12

x av i e r h e r b e rt

jos gyventojus. Būtent čia slypi pasakojimo vertė. Tikriausiai todėl romanas nuolat patenka tarp perkamiausių. „Kaprikornija“ pasakoja apie tai, kas australus paverčia australais. Mudrooroo Nyoongah 1990 m. gegužės mėn.

Kaprikornija

13

KAI PASIRODO DINGAI Nors į Kaprikornija pavadintą šiaurinę Australijos žemyno dalį takai buvo praminti gerokai vėliau nei į pietines sritis, neoficiali ankstyvoji jos istorija buvo kruvinesnė. Galbūt viena priežasčių ta, kad pirmieji kolonistai jau turėjo patirties pavergiant aborigenus, tad neketino švaistyti laiko su padarais, kurie, kaip paaiškėjo, nusprendė neįsileisti persikėlėlių. Kita priežastis – aborigenų čia gyveno gerokai daugiau nei pietuose, jie buvo gerokai nuožmesni, nes įpratę atremti nuolatinius antpuolius iš gretimų Ost Indijos salų. Trečioji priežastis ta, kad kolonizatoriams sunkiai sekėsi kurti nuolatines gyvenvietes. Jie buvo priversti kelis kartus apleisti žemes, užkariautas skerdynėmis, tad reikėjo vėl žudyti, kad išsirūpintų daugiau. Palikti žemes tekdavo ne dėl čiabuvių priešiškumo, nors šie buvo pakankamai nedraugiški, bet dėl gamtos išdaigų, kurių nepajėgė ištverti netgi mirtinais ginklais apsirūpinę, tvirtai įtikėję dorais anglosaksų imperijos statytojų ketinimais pionieriai. Pirmoji baltųjų gyvenvietė Kaprikornijoje, toji prie Klastos įlankos, vėliau pavadinta Naujuoju Vestminsteriu, buvo įkurta tikriausiai derlingiausioje ir jaukiausioje pakrantės vietoje, ant pusės karapilua genties kaulų. Būtent karapilua aborigenai, pasipiktinę neatleistinu, kaip jiems atrodė, įsiveržimu, nulėmė pavadinimą – Klastos įlanka. Kelis kartus išvaryti šaunamaisiais ginklais, genties žmonės atėjo šypsodamiesi, iš visko sprendžiant – beginkliai, ketinantys pasiduoti, tačiau savo ietis kojų pirštais vilko žeme. Tokios strategijos pasekmės buvo baisios. Karapilua gentį praktiškai išnaikino kaimynai, nesuvokiantys, kad įsibrovė į svetimą teritoriją. Gentys gyveno griežtai atsiskyrusios. Tokia izoliacija būdavo suardoma nebent karo atveju. Primityvūs aborigenai teritorines teises laikė kone šventomis.

14

x av i e r h e r b e rt

Kai galingi liūčių sezono potvyniai trečią kartą nuplovė Naująjį Vestminsterį į Sidabro jūrą, kolonistai paliko žemes krokodilams, žabirams bei didžiuliams krabams ir patraukė ieškoti, kur geriau. Upės, kurią vėliau pavadino Karolina, žiotyse įkūrė Prinstauno gyvenvietę. Per lietingąjį sezoną upė išginė žmones į nederlingas kalvas, tačiau dėl vandens stygiaus čia buvo neįmanoma ištverti žiauraus sausros sezono. Vėliau buvo įkurtos Britanijos ir Port Lerojaus gyvenvietės, abi pamažu nušluotos į Sidabro jūrą. Liūčių sezonas paprastai trukdavo penketą mėnesių. Prasidėdavo lapkritį, pamažu įsibėgėdavo iki vasaros saulėgrįžos, paskui siautėdavo iki lygiadienio. Jo metu tose kolonistams patikusiose derlingose pakrantės teritorijose iškrisdavo geri aštuoniasdešimt colių kritulių, o per vieną liūtį kartais kliūstelėdavo nuo dviejų iki aštuonių colių. Kadangi šios derlingos vietos plytėjo žemai, akivaizdžiai buvo neįmanoma įsikurti čia visam laikui. Tiesą sakant, jau pirmieji kolonistai suprato, kad visas bekraštis plotas virsta pelke liūčių sezono metu ir kieta sukepusia dykuma per sausrą. Per septynetą sausros mėnesių neiškrisdavo nė lašelis lietaus, retai ir debesėlis pasirodydavo. Nuožmi saulė ir aštrus karštas vėjas netrukdavo išdžiovinti gausią drėgmę. Atrodė, kad pati žemė priešiška visiems, išskyrus nerūpestingus klajoklius, kuriems Viešpats ją skyrė, tačiau tada žmogus vardu Britinsas Vilnotas rado vietą, kurioje išaugo Port Zodiako miestas – vienintelė nuolatinė gyvenvietė visoje ilgoje kranto linijoje ir tikrai vienintelė verta vadintis miestu visoje bekraštėje teritorijoje. Kaprikornija driekiasi beveik pusę milijono kvadratinių mylių. Toji Vilnoto surasta vieta buvo kiek aukštėliau, maloniai nederlingame regione, kur metinių kritulių teiškrenta kokie keturiasdešimt colių. Dar daugiau, tai buvo kyšulys pakankamo dydžio laivybai tinkamoje įlankoje, kuris jungėsi su Vilnoto plokščiakalniu, kaip vėliau buvo pavadinta plati juosta bėgančios į žemyno centrą aukštumos. Kai plokščiakalnyje buvo surasta aukso, Port Zodiakas tapo miestu. Port Zodiako vietovė buvo larapuna genties kuraborė* žemė, tad gan natūralu, kad aborigenai ją savo kaulais ir patręšė. Čiabuviai * Kuraborė – apeiginiai Australijos aborigenų šokiai.

Kaprikornija

15

vadino ją Mailunga, arba „Gimtąja vieta“, tikėjo, jog tai savotiški rojaus sodai, ir akivaizdžiai ją garbino. Karas dėl šio skurdaus žemės lopinėlio tikriausiai buvo pats kruviniausias iš visų baltųjų karų su australų gentimis. Nors visiškai sutriuškinti per pirmąjį susidūrimą, aborigenai ilgai nesiliovė puldinėti kolonistų, griebėsi įvairiausių suktybių, kurios darėsi vis išradingesnės didėjant jų beviltiškumui. Paskui kažkas susigaudė, kad čiabuviams sunku rasti maisto, nes karas iš teritorijos išbaidė medžiojamus žvėris, ir pasiūlė susidraugauti su vietiniais. Naujieji draugai padovanojo aborigenams kelis maišus miltų, paskanintų arsenu. Gamta žiauri. Kai dingai pasirodo prie vandens šaltinio, senosios kengūros, neturinčios dantų ir nepakankamai nuožmios, kad apgintų savo paveldą, privalo pasitraukti arba žūti. Taigi civilizacija pagaliau buvo įskiepyta amžiams. Tačiau plito ji lėtai ir neįleido nuolatinių šaknų niekur kitur, tik ant saugaus plokščiakalnio pagrindo. Net į žemiau plytinčius atokesnius mangrovėmis apaugusius Zodiako įlankos krantus dar daug metų nežengė baltojo koja. Visas pajūrio regionas, nors didžioji jo dalis buvo ištyrinėta iš jūros, o kai kur tyrinėtojai netgi prasiskverbė gilėliau ir buvo laikinai įsikūrę, išliko beveik nepakitęs. Kai kurie čiabuviai gal kiek nustebo, gal kiek pagedo, bet tebegyveno po senovei, visai nesijaudindami dėl tikriausiai svarbaus fakto, kad tapo britų karūnos valdiniais. Pakrantės teritoriją maždaug už šimto penkiasdešimties mylių į rytus nuo Port Zodiako aborigenai vadino Jurakumbunga, o baltieji pirmą kartą aplankė 1885-tais metais. Tuo metu vietiniai, apie okupantus girdėję tik iš likusių gyvų kaimyninės karapilua genties aborigenų pasakojimų, laikė baltuosius legendų būtybėmis, teisingiau pasakius, legendų pabaisomis, mat prisiklausė pakankamai, kad baisiausiai jų bijotų. Kai viena tų pabaisų kapitono Edvardo Kreiterio, žvejojusio trepangus, pavidalu materializavosi jų akivaizdoje, čiabuviai pagalvojo, kad tai iš saulės nužengusi piktoji dvasia, nes pirmą kartą pamatė jį rausvuose aušros spinduliuose, o vyro būta rudaplaukio. Kreiteris buvo puikaus stoto ir ne šiaip rudaplaukis, kaip šių dienų vyriškiai – švariai nugramdytais veidais ir tvarkingai pasikirpę, bet liepsningas, nes tais laikais vyriškumą simbolizavo

16

x av i e r h e r b e rt

plaukai. Kai jurakumbungai išsiaiškino, kad jis – mirtingas, praminė kapitoną Muničilu – Ugnies Žmogumi. Nedas Kreiteris vienoje nedidelėje salelėje, priklausančioje jurakumbungams ir jų vadinamoje Arikitarijah, kitaip tariant, „Jūros dovana“, sugalvojo įkurti trepangų žvejybos bazę. Toji salelė per šūvį buvo nutolusi nuo žemyno, puikiai aprūpinta vandeniu, mediena, knibždėjo medžiojamų žvėrių, o nuo vandenyno griausmo ją saugojo Tikalala salos, plačiai nusidriekusios palei šiaurinį horizontą. Gentis „Jūros dovaną“ laikė kuraborė sala. Prieš susidurdamas su savininkais Kreiteris ką tik buvo apžiūrėjęs teritoriją. Tada aborigenai jį pirmą kartą ir pamatė: vieną rytą pakirdę iš gilaus miego po pašėlusios kuraborė nakties išvydo liugerį*, lėtai skrodžiantį sūrų kryko, prie kurio jie buvo įsikūrę stovyklą, vandenį. Vyras stovėjo denyje visas švytėdamas auksu. Aborigenai stvėrė ginklus ir puolė į priedangą. Vienas iš Kreiterio įgulos, Tikalala salų čiabuvis ir senas jurakumbungų priešas, iš visų plaučių suriko pasislėpusiems, kas toks Kreiteris ir kas nutiks, jei jie tūnos pasaloje su priešiškais kėslais, tada pasisvėrė šautuvą ir paleidęs salvę pažadino aidą ir papūgas, kurios prapliupo garsiausiais klyksmais, šitaip sudrebindamas jurakumbungų širdis. Kreiteris išlipo į krantą. Kelias valandas šnairavę ir skersakiavę iš pasalų, klausęsi ir tik retkarčiais ką atsakydami į savimi pasitikinčių Kreiterio pagalbininkų šūksnius, genties vyrai droviai sugrįžo prie savo gunijų**, tarp kurių Ugnies Žmogus pasistatė palapinę. Jurakumbungai pasiliko stovykloje. Spoksojo į Kreiterį, į jo keistus turtus ir iš jo žmonių traukė viską, ką tik šie galėjo papasakoti apie baltuosius. Atrodo, baltieji buvo ne paprasčiausi plėšikai, kaip rudieji, retkarčiais pasirodantys iš šiaurės, o antžmogiai, atvykę pasilikti ir valdyti. Jurakumbungai pramoko šaudyti, gaudyti žuvį tinklais su dinamitu, stebuklingai įžiebti ugnį ir pradėjo suprasti, kodėl, pasak saliečių, tokių dalykų prisižiūrėjusios suskilo ir ištvirko nukariautos gentys. Anot saliečių, vargiai dar galima girtis meistriškai įvaldžius * Liugeris – nedidelis tristiebis burlaivis. ** Gunija – savotiška aborigenų užuoglauda, laikina lūšnelė, dažniausiai renčiama iš medžio luobo ir šakų.

Kaprikornija

17

ietį ar kilį, kai pamatai, kas išdarinėjama su šautuvu ar dinamitu. Jurakumbungai net negalvojo įsibrovėlio nekęsti, šiltai jį pasveikino ir tikėjosi, kad jis taps vienu iš jų ir išmokys juos savo magiško meno. Aplinkinės gentys buvo pasidalijusios į šeimas, arba būrius. Jei vienas ar keli aborigenai iš gretimo būrio apsilankydavo kitame, pagal papročius jiems leisdavo laikinai naudotis atitinkamomis moteriškėmis, pagal vietinių vedybų sistemą, tarsi žmonomis. Kadangi jie laikė Kreiterį svečiu ir svarbiu asmeniu, neprieštaravo, kai jis paprašė dailiausios jų lubros*, patys jos nepasiūlė gal tik todėl, jog manė jį esant aukščiau tokių norų. Bet griežtai pasipriešino, kai tokios pačios privilegijos pareikalavo jo juodoji įgula. Saliečiams pagal įstatymą lubra – griežtai tabu. Tokios privilegijos suteikimas reikštų tradicijų pažeidimą, jurakumbungų sistemos susilpnėjimą, jaunimo demoralizavimą. Taigi jurakumbungai pasipriešino. Saliečiai teigė, kad senoji tvarka pasenusi. Kad tai įrodytų, vienas iš jų pasičiupo lubrą ir ją išprievartavo. Poelgis sukėlė baisų kivirčą. Viską sutvarkė Kreiteris, kuris atskubėjo į būrį ir suriaumojęs iššovė iš revolverio, o paskui paliepė jurakumbungams duoti jo vyrams tai, ko jie nori. Jurakumbungai, išgąsdinti savo silpnumo, liko be žado. Užslinko naktis. Vietiniai sėdėjo prie laužų, spoksodami į Kreiterį ir jo vyrus. Stebeilijo dar ilgai po to, kai Kreiteris pasitraukė į savo palapinę, ilgai po to, kai patys nurimo ant žievės paklotų. Slinko valandos. Visi Kreiterio vyrai, išskyrus du, kurie snūduriavo pasirėmę ant šautuvų prie palapinės, sumigo, priputę puikios žuvies. Būrio vadas buvo vardu Kurinua. Jis nuožmiai priešinosi taisyk­ lių sulaužymui. Vidur nakties kumštelėjo greta gulinčiam gentainiui, vyrai susišnibždėjo. Vado kaimynas šnibžtelėjo kitam. Netrukus apie vado sumanymą žinojo visa stovykla. Nė vienas nė nekrustelėjo, kol virš krūmų pasirodžiusi mėnulio pilnatis rašalo juodumo įlankėlę nutvieskė sidabru. Tada greta Kurinua gulėjęs vyrukas be garso nuropojo proskyna į krūmus. Snaudžiantį sargybinį prižadino mažutis kazuarinos riešutėlis, iššautas iš brūzgynų. Vyras apsidairė. Stovykloje buvo tylu, girdėti tik * Lubra – australų aborigenų moteris.

18

x av i e r h e r b e rt

knarkimas ir vėjo šnarėjimas medžiuose. Paskui sargybinio dėmesį patraukė tylus šlamesys krūmyne. Jis atidžiai įsiklausė. Garsas pasikartojo. Tylus traškesys, tarsi kažkas vogčiomis sėlintų per lapus. Vyras atsistojo, judesiu prižadino bičiulį, kažką sušnibždėjo. Abu įsiklausė. Išgirdę tarsi trepsenimą pasiėmė šautuvus ir, į stovyklą atsukę nugaras, nugūrino išsiaiškinti. Trakštelėjo garsiau, Kurinua su jaunuoju Impalui pakilo rankose gniauždami akmenis ir kaip šešėliai nuslinkę paskui sargybinius be garso juos patiesė. Gentis sukilo, moterys, vaikai ir seniai pasiruošė sprukti, o kariai griebė ginklus. Kurinua su Impalui pačiupę šautuvus nuslinko į palapinę. Vadas su pakeltu šautuvu jau lindo po atlanku, kai staiga – pykšt! – jo kūną perskrodusi kulka kirto palapinę ir įskriejo į laužą. Netyčia iššovė Impalui. Kurinua krito į palapinę. Kilo baisus sujudimas! Suzvimbė strėlės, sutratėjo šautuvai. Vyrai riaumojo ir staugė. Čiabuviai kurį laiką nuožmiai kovėsi, paskui sudvejojo, apsisuko ir spruko. Keli saliečiai nuskubėjo į sugriuvusią palapinę, išsipliekusią kaip ant kranto užplaukusi raja. Nustvėrę jie nutempė audinį nuo apačioje atsidūrusių žmonių ir iš Kreiterio gniaužtų išlaisvino Kurinua. Ištrūkęs iš kibių rankų ir spardančių kojų, Kurinua nusirito kaip jūros ežys per audrą, paskui pašoko ir nors iš pilvo ir nugaros sruvo kraujai, lydimas kulkų krušos puolė į krūmus, kur pradingo persekiotojams iš akių. Išsisklaidę medžiotojai praėjo už jardo nuo tos vietos, kur jo gulėta. Kulkų sutrupintu šlaunikauliu jis nušliaužė link sąsmaukos tarp įlankėlės ir jūros, pasiryžęs pasiekti kanojas. Vyras girdėjo riksmus ir šūkavimus suradus kitus bėglius. Jau buvo atsidūręs ant smėlėtos kalvos, nebe krūmų priedangoje, kai medžiotojai, dabar jau su deglais, atskubėjo kranto link. Jis įsirito į duobutę ir užsikasė iki kaklo. Praėjo naktis, lėtai – medžiotojams, pernelyg greitai – medžiojamajam. Nebeliko vilties išsigelbėti kanoja: medžiotojai paėmė irklus. Jei Kurinua negali eiti, tai plauks, plauks jūra, kol pasieks didžiąją žemę. Žinoma, krokodilų neverta tiek baimintis, kiek Muničilu ir jo vyrų. Tačiau jis nedrįso palikti įdubos, kol pakrante šmižinėjo me-

Kaprikornija

19

džiotojai, nes jie suras plačią jo šliūžę prieš jam pasiekiant įlanką. Vyrai klampojo palei krantą, traškino krūmus, slampinėjo po kalvą – niekaip nesitraukė toliau. Tamsi įlanka pasidabravo. Medžiotojų deglai išbluko. Krūmuose sujudo paukščiai. Mosuodamas dideliais girgždančiais sparnais iš jūros pasirodė džabiras. Pamatęs medžiotojus sukrankė ir staiga metėsi į šalį. Jaimpitulu žiotyse džabirai suka lizdus. Kai gandrai pradeda kurtis, ateina metas didžiosioms apipjaustymo apeigoms, į kurias ir buvo susirinkę jurakumbungų žmonės. Neregėtai greitai išbluko žvaigždės, krūmai įgavo aiškesnes formas. Vis netilo žingsniai. Staiga kažkas riktelėjo – tikriausiai aptiko kraujo pėdsaką ir šliūžę. Žingsniai vis artyn, vis greityn. Kurinua paskutinį kartą pažvelgė į auksinę horizonto liniją. Štai, vėl šūksnis. Jie šoko aplink badydami pirštais, žerdami smėlį jam į akis. Netrukus pasirodė Muničilu, o su juo ir dienos šviesa, tarsi priklausytų prie jo pavidalo. Rytams užsiliepsnojus smėlis nusidažė auksu, o atėjūno barzdoje sužėravo ugnis. Jis dirstelėjo į galvą smėlyje, suniurnėjo ir pakėlė revolverį. Kurinua širdis skausmingai daužėsi. Akis deginte degino. Žaizdos, kurių skausmą ne vieną valandą tramdė prigimtine valia, pradėjo tvinkčioti, bet vyras nė nemirktelėjo. Buvo mokomas be baimės žvelgti mirčiai į akis. Taip elgtis pridera, kad sau įrodytum, jog nugyvenai kario vertą gyvenimą. Mintyse giedojo Mirties giesmę: „Ee-ja, ee-ja, ee-tulija... o mungalini virigai... ee-tukavuni...“ Pykšt! Kurinua žioptelėjo, truktelėjo smėlyje, susirietė, sudrebėjo ir mirė. Nedas Kreiteris nusispjovė. Jo manymu, nepadarė nieko bloga. Nesuprato, kodėl laukiniai jį užsipuolė. Galvojo tik apie čiabuvių klastingumą, kurio tokie kaip jis negalėjo pakęsti, tačiau kuris tokiems kaip jie buvo visiškai natūralus.

20

x av i e r h e r b e rt