Issuu

Hudinis slaptas magijos pasaulis

WI L L I A M K A LUS H ir L A R RY S L O M A N

Iš anglų kalbos vertė jurgita jėrinaitė

Įžang a

aip fokusininkas mėgėjas dažnai prašau žiūrovų prisiminti kokį nors garsų iliuzionistą. Po to paprašau pakelti rankas tų, kurie pagalvojo apie Hudinį. Neišvengiamai pakyla trys ketvirtadaliai rankų, nepaisanti to, kad Haris Hudinis mirė prieš aš tuoniasdešimt metų. Niekas tuo nesidžiaugtų labiau už patį Hudinį, kuris, kaip iliust ruoja ši knyga, visą gyvenimą stengėsi, kad jo vardas įsitvirtintų pa saulio sąmonėje. Siekė to nuolatiniais drąsos įrodymais, kurie visiškai pateisina knygos autorių jam suteiktą pirmojo Amerikos superhero jaus titulą. Aš pats susidomėjau magija vaikystėje pasižiūrėjęs biografinį 1953 m. filmą apie Hudinį su Toniu Kurčiu (Tony Curtis) ir Dža net Lei ( Janet Leigh). Iškart nukūriau į vietos biblioteką ir pasiėmiau vienintelę tuo metu Hudinio biografiją „Houdini: His Life Story“. Ją po iliuzionisto mirties praėjus dvejiems metams parašė Haroldas Kelokas (Harold Kellock), pasitelkęs fokusininko žmonos Beatri čės „atsiminimus ir dokumentus“. Tai buvo stebėtinai išsami oficiali biografija ir šiaip įdomi knyga, nors, žinoma, perpasakota ištikimos sutuoktinės lūpomis. Vėliau pasirodė ir kitos biografijos, iš kurių geriausioms pavyko šiek tiek plačiau praskleisti Hudinio legendos skraistę. Tik vargu ar

w i l l i a m k a l u s h , l a r ry s l o m a n

galėtume surasti sudėtingesnį objektą biografams kaip žmogų, kuris savo metu buvo vienas iš pažangiausių paslapčių kūrėjų ir viešai pasa kojo tik tai, kas stiprino jo legendą. Prisikasti iki to žmogaus esmės, kas vertė jį „tiksėti“, visada buvo nepaprasta ir beveik visada – kon troversiška užduotis. Knyga, kurią laikote, atveria visiškai naujas erdves. Autoriai surin ko gausybę įrodymų, kurie naujai nušviečia daugelį jau žinomų Hu dinio gyvenimo aspektų. Tačiau dar svarbiau, kad pateikia viliojančią tikimybę, jog Hudinis galėjo naudoti savo patirtį – ir priėjimą, kurį per savo pabėgimus ir šlovę gaudavo, – konsultuoti Jungtinės Kara lystės bei Jungtinių Valstijų žvalgybą ir saugumą, ypač paskutiniais metais prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Pasitelkę naujų įrodymų frag mentus autoriai iškelia tikėtiną versiją, jog pasauliui ruošiantis karui kas nors iš aukščiausio ešelono galėjo susidomėti tuo, ką Hudinis su žinojo sprukdamas iš įvairių policijos ir įkalinimo įstaigų Vokietijoje bei Rusijoje, bendraudamas su daugybe tų šalių pareigūnų. Hudiniui, be abejo, patiktų faktas, jog žmonės vėl gaus peno nars tyti paslaptingą jo gyvenimą, peno, dėl kurio dar ilgai ateityje kal bėsime apie šį „Mistifikacijų meistrą“. Tiesą sakant, įtariu, jog ir po šimto metų pakils tiek pat rankų už Hudinį, kai koks fokusininkas paprašys auditorijos prisiminti garsų iliuzionistą. Hudinis žadėjo padaryti viską, kad prisikeltų iš mirusiųjų. Kiek mums žinoma, jam tai nepavyko. Bet, ko gero, jis būtų ne mažiau patenkintas tuo, kad jo gyvenimas ir legenda kelia neatslūgstantį su sižavėjimą. Džonas Maklaflinas ( John McLaughlin) Buvęs Centrinės žvalgybos valdybos vicepirmininkas ir vadovas (2000–2004)

Pratarmė

udinis nemirė kankinimų vandeniu kameroje. Nebuvo li guistai prisirišęs prie savo motinos. Ir nebuvo vien puikus artistas. Ilgainiui visos legendos aplimpa abejotinomis isto rijomis, ir didžiausio apgaulės meistro legenda – ne išimtis. Daugu ma to, kas laikoma Hudinio biografija, yra sufabrikuota. Ironiška, jog tikroji jo gyvenimo istorija yra kur kas įdomesnė. Prieš septynerius metus vienas iš mūsų patyrė dangišką nušviti mą. Tai įvyko 1999 m. balandžio 6 d., per 125-ąjį Hudinio gimta dienį. Bilas Keilušas padėjo parengti pirmąjį Deivido Bleino (David Blane) triuką „Palaidotas gyvas“. Bleinas buvo palaidotas porą dienų, o Keilušas, kadangi rengė triuką su juo, jautė pareigą likti šalia dieną ir naktį. Maždaug ketvirtą ryto jis pastebėjo, kad keletas žmonių su grįžta kasnakt. Jie nebuvo fokusininko draugai ar pažįstami. Tie visai nepažįstami žmonės jautė pareigą užsukti vėlai naktį pas žmogų, dėl kurio nerimavo. Jie jautėsi savotiškai emociškai su juo susiję. Tą aki mirką Bilas Keilušas suprato, kodėl mus taip domina Hudinis. Jis, o vėliau ir Bleinas, privertė užjausti ir palaikyti. Praėjus keleriems metams Keilušas susitiko su rašytoju Lariu Sloumanu. Sloumaną, visą gyvenimą buvusį profesionaliu rašytoju, domino tokios skirtingos temos kaip Bobas Dilanas (Bob Dylan) ir ledo ritulys, o tuokart jis rašė išsamią septintojo dešimtmečio radi

w i l l i a m k a l u s h , l a r ry s l o m a n

kalo Abio Hofmano (Abbie Hoffman) biografiją remdamasis dviem šimtais interviu ir per kelerius metus iš archyvų iškapstyta medžiaga. Taip jau sutapo, kad Sloumanas buvo perskaitęs visas svarbiausias knygas apie Hudinį. Mus abu pritrenkė tai, kokie milžiniški plyšiai žioji Hudinio biografijoje ir kiek daug mįslingų nesutapimų. Taigi panorome išsiaiškinti tikrąją to žmogaus istoriją. Iš karto aptikome svarbų ryšį, kurį, rodos, pražiopsojo dauguma biografų. Jaunystėje Hudinis, nors ir stulbinamai kūrybingas bei protingas, nesugebėjo užsidirbti pakankamai pinigų, kad klestėtų magijos srityje. Alkanas, įdubusia krūtine jau galvojo atsisakyti savo svajonės, bet įžengė į Čikagos policijos stotį ir susipažino su detek tyvu, kuris pakeitė jo gyvenimą. Iškart po to lemtingo susitikimo jo nuotrauka papuošė pirmąjį Čikagos dienraščio puslapį. Ta nuotrau ka katapultavo Harį į šlovę. Per kelis mėnesius iš pigių alinių ir dešim ties centų muziejų* Hudinis perėjo į stambius varjetė. Per vienerius metus žmogus, valgantis triušius, kad nemirtų badu, per savaitę ėmė uždirbti sumą, kuri šiandien būtų lygi 45 tūkstančiams. (Kad būtų galima lyginti, knygoje Hudinio laikų dolerius nurodome šios dienos verte. Siekis ginčytinas, bet pasikliovėme valiutos konvertavimo san tykiu, kurį nurodo www.eh.net, tvarkoma Majamio ir Veik Foresto universitetų.) Toliau antroji paslaptis. Kodėl pagaliau prasimušęs žmogus staiga viską meta ir rizikuodamas pelningais kontraktais išvyksta į Angliją be jokių perspektyvų? Ko gero, atsakymo reikia ieškoti tarp tolimes nių įvykių. Po kelių dienų Hudinis susitiko su garsiu Skotland Jardo inspektoriumi ir jo karjera vėl įsibėgėjo. Kas ten nutiko ir kodėl apie tai niekas nežino? Hudinis ir anksčiau pasverdavo žingsnius, o tuo metu elgėsi rizikingai net kaip žmogus, pagarsėjęs mirtį nugalinčiais * Angl. dime museum – įstaigos, klestėjusios JAV XIX a. pabaigoje. Iš pra džių jos susikūrė kaip pigi pramoga žemesnės klasės visuomenei, ypač išpopuliarėjo pramonės centruose, kur gyveno daug imigrantų. Tuose muziejuose būdavo rengiami cirko pasirodymai, išsigimėlių šou, „blusų cirko“ vaidinimai, iliuzionistų numeriai.

Hudinis

triukais. Ar Hudinis žinojo kažką, dėl ko tie iš pažiūros savižudiški karjeros posūkiai buvo prasmingi? Prieš pradėdami ieškoti atsakymų į šiuos klausimus mes iš naujo perskaitėme visas knygas apie Hudinį, taip pat galybę magijos sri ties medžiagos. Suprasdami, jog prireiks pirminių šaltinių, palaips niui prikaupėme šūsnis dokumentų fotokopijų. Vien tik Hudinio asmeniniai iškarpų albumai sudarė per 17 tūkstančių puslapių. Jis buvo nuostabus laiškų rašytojas: per gyvenimą yra parašęs apie 150 tūkstančių laiškų ir tiek pat gavęs. Ieškodami aptikome tūkstančius korespondencijos puslapių, bet dauguma laiškų neišliko. Neretai ras davome tik vieną laišką iš nežinomo artimo draugo, nors buvo aišku, jog turėjo būti šimtai kitų. Jau pačioje pradžioje aptikome įdomų laišką iš vieno škoto, kuris užsiminė apie gandus, jog Hudinis yra šnipas. Keli taškai susijungė. Kuo daugiau atsakymų rasdavome, tuo daugiau kilo naujų klausimų. Kai pradėjom svarstyti, kodėl Hudinis staiga išgarsėjo Čikagoje, nors iš principo tą patį veikė daug metų ir buvo niekam nežinomas, atsekėme kelias pribloškiančias sąsajas. Tas konkretus Čikagos detek tyvas, kuris kilstelėjo Hudinio karjerą kritiniu momentu, priklausė ypatingam privačiam klubui. To paties klubo narys buvo ir JAV Slap tosios tarnybos vadas. Giliau pakapstę išsiaiškinome, kad vadas taip pat domėjosi fokusais ir neslėpė, jog iliuzionistus naudoja operatyvi niam darbui. Galbūt tai buvo galimybė, kurios reikėjo Hudiniui? Vėliau mes radome pritrenkiantį naują įrodymą apie pirmąjį Hu dinio apsilankymą Skotland Jarde. Paaiškėjo, jog inspektorius, su ku riuo jis susitiko, iš tiesų buvo Anglijos užsienio žvalgybos pareigūnas, šnipas, vėliau įkūręs garsiąją Jungtinės Karalystės MI-5.* Mes vis kaupėm ir kaupėm dokumentus, kol pradėjom skęsti fak tuose. Persilaužimą padarė Aleksander, mūsų teksto duomenų paieš kos bazė, kurią sukūrė kompiuterių genijus Maikas Fridmanas (Mike Friedman). „Sušėrėme“ fotokopijas, originalias knygas „Aleksan * MI-5 – Jungtinės Karalystės saugumo tarnyba.

w i l l i a m k a l u s h , l a r ry s l o m a n

drui“, vėliau, gavę Magijos meno tyrimų centro sutikimą, nuskaitė me ir pavertėme skaitmeniniu formatu nežmoniškus kiekius magijos istorijos: ištisus žurnalų tiražus, kurių dalis eina daugiau kaip šimtą metų, tūkstančius knygų. „Aleksandras“ saugo per septynis šimtus tūkstančių puslapių magijos medžiagos, kurioje yra dešimtys tūks tančių nuorodų į Hudinį. Pasitelkę „Aleksandrą“ pradėjome skaidyti Hudinio gyvenimą padieniui, dėlioti chronologiją visų įvykių, kuriuos galėjome atsek ti. Ir tada atradome Endrių Kuką (Andrew Cook), vieną iš geriausių pasaulio šnipinėjimo ekspertų. Kukas suteikė mums duomenų apie MI-5 ir numetė bombą: jis turįs Hudinio bičiulio iš Skotland Jardo, šnipo, dienoraštį. Negana to, dienoraštyje minimas Hudinis. Tačiau buvo viena priekabė. Ankstyvieji šnipų užrašai yra labai nepilni. Šnipų agentūros buvo mažulytės lyginant su dabartiniais masteliais ir daugiausiai bendradarbiavo su visokio plauko mėgėjais, kurie medžiodavo informaciją užsienio valstybėse. Šiems specialie siems agentams labai dažnai nurodymus duodavo žodžiu. Jie ir at siskaitydavo žodžiu. Tai, kas būdavo užrašoma ant popieriaus, daž niausiai būdavo naikinama. Praėjus metams nuo tyrimų pradžios buvome nukreipti visai kita linkme. Atsitiktinai per kasmetinį Hudinio seansą susipažinome su jauna dama, kuri, pasirodo, yra Mardžerės (Margery), garsiosios Bos tono mediumės, Hudinio priešininkės, provaikaitė. Mes paklausėme, ar kur nors nesimėto jos žymiosios giminaitės dokumentų, ir buvome apstulbę, kai moteris pakvietė į savo namus ir atidarė spintą, nuo vir šaus iki apačios prikrautą iškarpų, laiškų ir nuotraukų, iliustruojančių Mardžerės, kaip mediumės, gyvenimą. Daugiau nei aštuoniasdešimt metų ta medžiaga išgulėjo neaptikta jokio tyrinėtojo. Mes išstudija vome tūkstančius dokumentų ir sužinojome nuostabią istoriją, kas iš tiesų atsitiko, kai Hudinis užsipuolė nesąžiningus spiritistus. Šalia to daug išsiaiškinome ir apie serą Artūrą Konaną Doilį (Arthur Conan Doyle). Užteks pasakyti, jog jis anaiptol nebuvo genialus senas neiš manėlis, kaip populiariai yra pristatomas.

Hudinis

Tada paieškas dar sustiprinome. Elektroniniu būdu patikrinome du šimtus milijonų straipsnių visuose pagrindiniuose ir daugely je smulkesnių laikraščių. Perkratėme milijonus raštų ir vyriausybės dokumentų, kas anksčiau būtų trukę kelerius metus. Norime tikė ti, jog tai yra pirmoji Hudinio biografija naujajame skaitmeniniame amžiuje. Tai, ką perskaitysite knygoje, yra pasakojimas, surinktas perskai čius dešimtis tūkstančių dokumentų, patikrinus tūkstančius versijų, padarius galybę sąsajų. Kad istorijos atgytų, kūrėme scenas iš surink tos medžiagos, ir nors retsykiais pakeitėme žodžius, visada likome ištikimi autoriaus kalbai ir minčiai. Hudinio mintys perteiktos re miantis jo interviu ar laiškais. Nieko neišgalvojome, tik retkarčiais faktus pavertėme dialogu*. Galop daugelį valandų diskutavome tarpusavyje ir su pasaulio ekspertais, ką visa tai reiškia. Džiaugiamės galėdami pagaliau supa žindinti su savo tyrimų ir analizės rezultatais, paaiškinti, ne tik ką nuveikė Hudinis, bet ir kas jis buvo. Mes supratome, jog Hudinio gyvenimo trajektoriją veikė plika akimi nematomos jėgos. Kaip ir visų mūsų gyvenimus. Ar jį vedė išdidumas? Godumas? Mačizmas? Aistra? Tuštybė? Meilė? Ar jis pasiekė to, ko troško? Paliekame atrasti tai jums knygos Slaptas Hudinio gyvenimas pus lapiuose.

* Kiekvienas šios knygos faktas pagrįstas, bet išnašos tokios plačios, jog nu tarėme jas pateikti tinklalapyje www.conjuringarts.org.

Priesaika

irmas žemių kastuvas krito ne ant juosmens, o ties kaklu. Į šnerves ir burną pribiro žemių. Jis ėmė kosėti ir dusti. – Atleiskite, viršininke, – atsiprašė Kolinsas pažvelgęs žemyn į duobę, – vėjas užnešė. Nusiramink. Taupyk energiją. Sulėtink pulsą. Kolinsas ir Vikeris toliau vertė drėgną Santa Anos žemę į duobę. Kasa jau nuo aušros ir rankas ima mausti iš nuovargio. Jie negalėjo įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis jų viršininkas. Vyrai nesąmoningai surado ritmą: vienas smeigia kastuvą į žemių krūvą, kitas žiubteli kastuvą į duobę. Vikeris mąstė, kaip reaguos draugai, kai papasakos jiems apie naujausią Hario triuką. Žinoma, dar reikės palaukti, kol jis bus atliktas. Jis nepamiršo priesaikos saugoti paslaptį ir to, kaip rimtai į ją žiūri Haris. Ar tik aš nepersistengiu? Man keturiasdešimt vieneri, o atrodau kaip penkiasdešimties. Visai pražilęs. Vikeris prisipažino sau, kad pradeda nerimauti. Jis nebijojo, kad viršininkui sudarys problemų vienos ar dviejų pėdų „pasodinimai“, kaip šis juos vadindavo; taip ir būdavo. Bet išsikapstyti lauk pakas

w i l l i a m k a l u s h , l a r ry s l o m a n

tam po keturių ir penkių pėdų žemės sluoksniu reikalavo daug jėgų. Kas, jeigu susižeidė kaip tąkart Bafale? Nuo tada, kai vaduodamasis iš grandinių nusitraukė tą kraujagyslę, Hudinį kankino toks chroniš kas skausmas, jog teko miegoti pasikišus pagalvę po kairiuoju inkstu. Vikeris negalėjo atleisti sau, kad tąkart leido tiems niekšams šitaip suveržti grandines. Čia daug karščiau. Kodėl kelios pėdos šitaip viską pakeičia? Jaučiu, kad imu alpti. Nusiramink. Hudinio kūnas buvo visiškai užbertas žemėmis. Pančiai, tvirtai laikantys kulkšnis, buvo visiškai palaidoti. Dar du trys kastuvai že mių paslėps ir antrankius. Jis žinojo, kad netrukus bus užkasta ir jo galva, todėl nusiteikė priimti įžeidimą sunkia žeme, kad vėl neprisi valgytų grumstų. Būtų daug paprasčiau atlikti tai karste. Galėtume įtaisyti išstumiamą lentą. Su ja iškasčiau kur kas daugiau žemių nei plikomis rankomis. Išsikapanočiau dvigubai greičiau. Vos tik padėjėjai visiškai užpylė žemėmis, Hudinis ėmė dirbti. Žemės vis dar krito ant viršaus, kai jis išsinėrė iš antrankių, susirietė embriono poza ir ėmėsi kojų pančių. Per kelias sekundes išsivadavo ir iš jų. Dabar beliko išsikasti į paviršių. Lėtai, ritmiškai, apskaičiavus taip, kad būtų visai prie žemės paviršiaus, kai asistentai baigs užpilti duobę. Tada jis nagais prakapstys birią žemę ir tiesiogine ta žodžio prasme ištrūks iš kapo. Bet jis nenumatė panikos. Harį išgąsdino ne šiurpi tamsa ir visiška tyla; prie to jis įprato. Šiurpulį nubėgti nugara privertė staigus suvokimas, kad jis yra šešios pėdos po žeme, kaip tik tiek, kiek priklauso užkasti lavoną. O jeigu mirčiau čia? Kokia dienos sensacija! Hudinis išsikasa sau kapą. Mane išjuoks. Nevalingai aiktelėjo. Ėmė kastis pirštais ir keliais nesirūpinda mas, kad išlįs anksčiau, nei asistentai baigs pilti duobę. Tas išgąstis, neišvengiama visų pramuštgalvių klaida, išeikvojo kvėptelėjimą, ku rio aliai vieno reikėjo, kad jis pasiektų paviršių. Viršuje Kolinsas, Vi keris ir kiti dalyvavę nė nenutuokė, kokia drama vyko keturios pėdos po žeme.

Hudinis

Ne! Negali būti! Lauk! Kapstykis! LĮSK! Staiga žemė prislėgė iš viršaus kaip tūkstantis tonų. Kūnas sustin go, padvelkė mirtimi. Ir tada, pirmą kartą gyvenime, jis suriko prašy damas padėti. Bet tai tik dar labiau pablogino situaciją. Jo neįmano ma išgirsti, be to, jis eikvoja paskutiniuosius oro ir energijos likučius. Hudinis ėmė kastis nagais kaip žvėris nepaisydamas, kad drasko ran kas į šiurkščią žemę. Seniai pamiršo lėtą, ritmingą kvėpavimą, veikė valdomas vien instinktų, desperatiškai siekdamas išsivaduoti kvėpė į plaučius orą perpus su žemėmis. Viršuje Kolinsas pasidėjo kastuvą ir išsiėmė laikrodį. Praėjus de šimčiai minučių susirūpinęs dirstelėjo į Vikerį. – Jei nepasirodys po trisdešimties sekundžių, geriau ištraukim, – pasiūlė. Vikeris niūriai linktelėjo. Laikrodis iš lėto iškapsėjo trisde šimt sekundžių ir tada, kai Kolinsas su Vikeriu griebę kastuvus ėmė karštligiškai kasti, žemė prasivėrė ir išspjovė kruviną, išsekusį ir pur viną Hudinį, dėkingai traukiantį gaivų, vėsų Kalifornijos orą.

– Nagi, nagi, stumk, jau beveik. Anė Fleišman ragino Sesiliją Veisz, tai pašluostydama kaktą, tai paduodama pačiulpti ledukų. 1874 m. kovo 24 d. nedidukas kam barys Rakasaroko gatvės Nr.1 buvo ištuštintas, trys maži berniukai išsiųsti pažaisti. Ten buvo tik kelios kaimynės, kai Anė įgudusiom rankom pasuko kūdikio galvelę, kad išlįstų petukai. Ji švelniai sugavo mažylį už krūtinės, kai kūnelis išlindo iš gimdos. – Dar vienas berniukas! – pranešė pribuvėja nukirpdama bam bagyslę ir vystydama mažylį į švarią paklodę. Ji atidavė mažąjį Eriką motinai, iškart priglaudusiai jį prie krūtinės, kur jos širdies ritmas kažkaip raminamai veikė naujagimį. Į tą prieglobstį, į šiltą motinos glėbį prie ramiai plakančios širdies, kur pasimiršta visos pasaulio bė dos, jis grįš dažnai. Žinoma, kūdikis reiškė dar vieną valgyti prašančią burną, dar vieną šiltą kūnelį spaustis tipiniame vieno kambario su virtuve bute

w i l l i a m k a l u s h , l a r ry s l o m a n

Rabinas Mejeris Samuelis Veiszas, Hudinio tﾄ要as. Iﾅ｡ Tomo Boldto kolekcijos.

Hudinis

žydiškame Pešto rajone, kuris neseniai susijungė į Budapeštą Vengrijoje. Mejeris Samuelis Veiszas, ką tik baigęs teisės stu dijas, nuo šiol turi jau keturis sūnus. Iš to, kaip Mejeris Samu elis užkariavo būsimąją žmoną, buvo galima numanyti, jog jis taps labai iškalbus advokatas. Veiszas tapo našliu, kai per sūnaus Armino gimdymą ar ne trukus po jo mirė pirmoji žmo na. Gal bėgdamas nuo prisimi Mažasis Erikas Veiszas pozuoja su nimų jis persikėlė iš Vengrijos jaunėliu Dezco Vengrijoje prieš šei kaimo į Budapeštą, klestintį, tolerantišką, kosmopolitišką mai iškeliaujant į Jungtines Valstijas. Iš Rogerio Dreyerio kolekcijos. miestą, pasmerktą tapti vienu iš Europos perlų. Pešte vienas draugas, atsižvelgdamas į jo sugebėjimus, paprašė tarpininkauti mei lės reikale. Jis pamilo dailią jauną merginą, vardu Sesilija Štainer, bet buvo per daug drovus, kad atskleistų jai savo ketinimus. Mejeris Sa muelis, gerai pažinojęs Sesilijos motiną ir kitas tris dukteris, sutiko padėti ir užsuko į nedidelį butą, kuriame gyveno Sesilija su šeima. Bečiulbėdamas suprato, jog šneka jau ne kaip įgaliotasis asmuo – jis išsako savo jausmus. Sesilija sujaudinta atsakė tuo pačiu. Po žodi nio prisipažinimo sekė formalus pasipiršimas, laiškas, kuriame, kaip skelbia šeimos legenda, Mejeris Samuelis surašė viso savo gyvenimo istoriją, „pasakė jai viską, kad niekas negalėtų atėjęs ko nors jai papa sakoti“. Jie susituokė 1863 m., o 1876 m. Mejeris Samuelis Veiszas iške liavo ieškoti naujo gyvenimo Amerikoje. Sesilija su penkiais vaikais išplaukė pas vyrą iš Hamburgo į Niujorką 1878 m. birželio 19 d. Keliavo „Fryzija“, šešerių metų, 364 pėdų ilgio, trijų su puse tonos

w i l l i a m k a l u s h , l a r ry s l o m a n

svorio garlaiviu, kurį varė viensraigtis propeleris. Be kamino jis dar turėjo du stiebus. Galima tik įsivaizduoti, kokius prisiminimus išsau gojo berniukai apie šią lemtingą kelionę į Ameriką. Arminas, penkio likmetis jaunuolis, turėjo padėti Sesilijai prižiūrėti broliukus, nes ant jos rankų krykštavo ketverių Erikas ir dvimetis Dezso. Šeima keliavo ketvirtąja klase. 30 dolerių bilietas suteikė Sesilijai ir sūnums privi legiją gyventi dvokiančiame, menkai apšviestame ir vėdinamame bendrame kambaryje su kitais 620 žmonių. Laimė, šiuo reisu keliavo mažiau nei pusė keleivių, todėl Sesilija galėjo išsiplėsti per kelis gul tus, o ne spraustis į vieną. Niujorką jie pasiekė liepos 3 dieną ir buvo palydėti į Kasl Garde no imigracijos pastatą, kur kiekvienas gavo naują vardą. Kadangi Se silija nemokėjo anglų kalbos, pareigūnams atsakinėjo vokiškai. Taigi jie gavo angliškus vokiškų vardų atitikmenis. Arminas virto Herma nu, aštuonerių metų Natanas turėjo įterpti į savo vardą raidę „h“, še šerių Gotfridas Vilmosas pervadintas Viljamu, Erikas virto Erichu, o Ferencas Dezso oficialiai pervadintas Teo – vėliau jis gaus Dešo pravardę. Šeima gavo naują, Veisų, pavardę. Sesilija Niujorke susitiko su motina ir dviem seserimis, kurios buvo emigravusios anksčiau, o rugsėjį visa Veisų šeima vėl susijungė Apltone, Viskonsino valstijoje. Apltonas buvo visiška aptriušusių nuomojamų namų Niujorke priešingybė. Jis gyvavo vos dvidešimt penkerius metus ir savotiškai priminė atokią koloniją. Pirmus trejus metus, kai ten gyveno Veisai, gyvuliai laisvai lakstė po gatves. Dar metų prireikė nuotekų sistemai įrengti, antrų – įvesti centrinį vandentiekį (nors sistema buvo tokia primityvi, kad antrojo aukšto vanduo nepasiekdavo). Kita vertus, su seniai įsteigtu Lorenco universitetu, netrukus duris atvėrusia opera ir nuolat atvykstančiais lektoriais Apltonas išsiskyrė iš kitų miegančių Vidurio Vakarų miestelių kultūrine atmosfera. Mejeriui Samueliui Veisui pasisekė ir dar dėl vieno dalyko. Jis bičiuliavosi su vienu iš didžiausių miestelio verslininkų. Deividas Hamelis buvo akivaizdus Rytų Europos žydų prisitaikymo pavyzdys. Jam priklausė keletas verslų, tarp jų lentpjūvė, malūnas ir kviečius

Hudinis

Ericho mokyklos pastatas Apltone. IĹĄ dr. Bruceâ€™o Averbooko kolekcijos.

w i l l i a m k a l u s h , l a r ry s l o m a n

auginantis ūkis. Bet svarbiausia, jis veikė vietos politiką. Mejeris Sa muelis Veisas atvyko į Apltoną nemokėdamas nė žodžio angliškai, bet su viltimi tapti gerbiamu žmogumi. Nors namuose pradėjo nuo muilo gamybos, prieš kelionę į Valstijas baigė teisės kursus ir vertėsi advokato praktika. Tačiau čia buvo kitoks pasaulis, todėl kai bičiulis Hamelis užsiminė, kad miesteliui reikia rabino, jis nedvejojo. – Gerai, aš būsiu, – sutiko Mejeris Samuelis. Taigi apsirengė rabino drabužius ir pradėjo atlikinėti apeigas lai kinoje sinagogoje per metus uždirbdamas 750 dolerių. Iš pradžių „šito miesto hebrajai“, kaip juos pavadino vietos laikraštis, atrodė pa tenkinti „gabaus“ rabino paslaugomis ir vylėsi, kad jis „amžinai liks pas juos“. Atrodo, kad stiprioji jo pusė buvo kalbos, sakomos ypatin gomis progomis – per vestuves ir laidotuves. Nors visas apeigas ir pa mokslus sakydavo vokiškai, jo adresatai rodė „ypač didelę pagarbą“. Moralės jis mokė ne tik iš sakyklos. Kai Erichui buvo penkeri, tė vas pastebėjo, kad sūnus žaidžia su didelėmis vinimis. Pasirodo, Eri chas parsinešė jų iš statybų aikštelės, iš statomo tilto. – Tai vagystė! – nugriaudėjo rabinas. – Vagystės negalima tole ruoti, juo labiau šiuose, rabino namuose. Erichas buvo nuvesdintas į nusikaltimo vietą, priverstas padėti vinis į vietą ir atsiprašyti meistro. Jis buvo padorus vaikas, pasiruošęs mokytis iš klaidų ir priimti vyresniųjų išmintį. Ir išties buvo žavinga asmenybė. Maždaug septynerių Erichas gatvėje susitiko savo mokyto ją. Ji nusišypsojusi palinkėjo jam labo ryto, bet berniukas sutrikęs tik burbtelėjo pasisveikindamas. Mokytoja pažvelgė jam tiesiai į melsvas kaip plienas akis ir priminė: – Kai džentelmenas susitinka damą, Erichai, jis turi nusiimti ke purę ir nusilenkti. Berniukas pašoko, apibėgo kvartalą ir apskaičiavo taip, kad susi tiktų mokytoją prie kito kampo, kur, didžiam jos nustebimui, nusi traukė kepurę ir pagarbiai nusilenkė. Apltonas buvo ideali žaidimų aikštelė augančiam vaikui su atvi romis erdvėmis, parkais ir miškais. Ten Erichas parodė atletinius ga

Hudinis

bumus, kurie vėliau dar labiau ištobulės. Viskas prasidėjo nuo to, kai septynerių apsilankė į jo miestą užsukusiame keliaujančiame cirke. Akrobatai ir klounai pernelyg nesudomino, bet sužavėjo tampres mūvintis vyras, kuris užlipo ant mažos platformos dvidešimt pėdų aukštyje, kad pereitų per ištemptą lyną tarp stulpų. Laikydamas pu siausvyrą ilga lenkta kartimi Žanas Veitzmanas ( Jean Weitzman), pirmasis Ericho didvyris, pradėjo iš lėto slinkti lynu. Berniukui užė mė kvapą supratus, jog viena menka klaidelė – ir akrobatas užsimuš. Tai, kad cirkininkas rizikavo gyvybe jam matant, buvo nesuvokiama ir jaudinama. Žingsnelis po žingsnelio Veitzmanas slinko lynu, o kai pasiekė antrą stulpą, minia ėmė ploti. Bet Erichas dar labiau nuste bo, kai Veitzmanas grįžo ant platformos laikydamasis už lyno vien dantimis. Tą vakarą Erichas parlėkė namo, ištempė virvę tarp dviejų medžių. Iš pradžių mėgino ja pereiti, bet taip plojosi į žemę, kad vos atsistojo. Tačiau neatsisakė ketinimų ir netrukus išmoko pereiti ištemptu lynu. Pakartoti kybojimo įsikibus dantimis nepavyko. Jis nežinojo, kad cirko artistas tam naudojo kandiklį. „Iškrito pora priekinių rantų, – prisiminė Hudinis. – Laimė, jie greitai ataugo“. Vėliau paaiškėjo, jog tie keli metai Apltone Veisams buvo idiliški. Šeimoje atsirado dvi naujos atžalos: berniukas Leopoldas ir pagaliau mergaitė Gledisė. 1882 m. birželį Mejerį Samuelį ir jo vaikus pilie čiais priėmė Jungtinės Valstijos. Ir tada nutiko nelaimė. Sukilo rabino Veiso kongregacija pareiškusi, kad jis per senas ir per senoviškas jų skoniui. „Vieną rytą tėvas atsibudęs pamatė, kad yra išmestas į pasaulį pra žilusiomis betarnaujant sinagogoje garbanomis, su septyniais valgyti prašančiais vaikais, be vietos, be jokių pragyvenimo lėšų, – rašė Hu dinis. – Mes persikraustėme į Milvokį Viskonsine, kur negandos ir badas tapo tokie įprasti, kad kuo mažiau apie tai šneki, tuo geriau“. Įsikūrę Milvokyje 1882 gruodį Veisai kone tapo klajokliais. Ma žiausiai keturi adresai per ketverius metus liudija, kad jie vienu žings niu aplenkdavo šeimininkus. Visi berniukai buvo pristatyti dirbti.

w i l l i a m k a l u s h , l a r ry s l o m a n

Erichas pardavinėjo laikraščius priešais Plankington Hauzą ir blizgi no batus. Kartais jam padėdavo jaunėlis brolis Teo. Vieną dieną ber niukai surinko du dolerius, kuriuos Teo įsikišo į švarkelio kišenę. Kai rogėmis grįžo namo, paaiškėjo, jog berniukas pametė pinigus. Sesilija kone verkė, bet Erichas skubiai sumetė planą, kaip padengti nuos tolius. Čiupo Teo ir su paskutine penkių centų moneta nuskubėjo į gėlių krautuvėlę. Nupirko žiedelį, išėjo į lauką ir mikliai pardavė už dešimtį centų. Sugrįžę nupirko dvi gėles, kurias vėl abu pardavė dvi gubai brangiau. Praėjus kelioms valandoms jie grįžo namo su dviem doleriais, ir viskas dėl devynmečio išradingumo.

Erichas Veisas net neįpjovė sunkių antrankių, kai metalo pjūklas trūko į dvi dalis – šeštą kartą. Tai anaiptol nepatiko siaubingai dide liam, atstumiančiam vyrui, kuriam teko laimė atsidurti tuose neįvei kiamuose pančiuose. – Tavo laimė, kad pjūklas man neįpjovė, – grėsmingai suurzgė senis. Erichas garsiai nurijo seiles. Nenorėjo parodyti baimės, nenorėjo imtis tos užduoties, bet teko. Jis nežinojo, ar tuos antrankius apskri tai gali įveikti pjūklas, bet tikrai nenorėjo nuvilti darbdavio Hanau erio. Erichas buvo Hanauerio krautuvėlės Apltono gatvėje senbuvis nuo tada, kai vaikystėje gyveno už kampo. Jį traukė ne ginklai, kuriais prekiavo Hanaueris. Erichą žavėjo spynos. Jis svilo prie visokiausių užraktų, sklendžių, techninės įrangos, namuose treniravosi rakinė damas stalčius, spintas ir sandėliukus mažučiu kabliuku. Apltone pagarsėjo kaip berniukas, vieną vakarą atrakinęs visų Koledžo skers gatvio krautuvėlių duris. Dabar, kai sulaukė vienuolikos, galų Milvo kyje nesuduriantys tėvai nutarė išsiųsti sūnų atgal į Apltoną mokytis Hanauerio pameistriu. Tik tai buvo krikštas ugnimi. Vieną dieną į ginklų krautuvę atėjo šerifas su drimba kaliniu. Tokio baisaus ir šlykštaus žmogaus Erichas nebuvo regėjęs: šerius kirto ilgas, grėsmingas melsvai baltas randas.

Hudinis

– Džonai, dėl nepaaiškinamų priežasčių teisingumas nusprendė, kad šitas tipas nekaltas, bet prakeiktas raktas lūžo spynoje, – paaiški no šerifas. – Manau, galėsi antrankius perpjauti? Hanaueris apžiūrėjo antrankius ir nutarė, jog atėjo priešpiečių metas. Jis pasivedėjo Erichą į šalį. – Eri, paimk metalo pjūklą ir perrėžk tuos antrankius. Einu iš mesti burnelę su šerifu. Visi žinojo, kad Hanaueris išlenkia kelis bokalus per priešpiečius, tas ritualas trukdavo penkiasdešimt penkias minutes, bet ir po ketu riasdešimt penkių minučių berniukas nebuvo įveikęs pančių. Pjūklas metalo neįveikė. Apie tai, kad antrankius būtų galima nudaužti, nebuvo ir kalbos. Jei atvirai, vaikas jautėsi ne per jaukiau siai vienas su tuo vyruku prie šautuvų ir pistoletų vitrinos, nors ir surakintu. Ir staiga Erichas prisiminė kabliuką. Jį buvo ištobulinęs, su juo atrakindavo bet kokį stalčių ir duris. Gal pamėginus antrankių spyną? Ji gudresnė, bet galgi?.. Ne, per stambi. Nenukabinęs nosies berniukas sumeistravo naują kabliuką iš pianino stygos. Milžinas įtariai jį stebėjo. Erichas iš lėto įkišo įrankį į vieną iš antrankių spynų. – Gal galėtumėt nusigręžti sekundei? – mandagiai paprašė kali nio. Mažiausiai norėjo parodyti tam tipui, kaip išsivaduoti iš antran kių. – Kad tu prasmegtum, – atšovė drimba. Ir kone pražiūrėjo skylę antrankiuose. Erichui neliko pasirinkimo. Tirtėdamas iš jaudulio nedrąsiai įkišo kabliuką į antrankių mechanizmą. Ir abu su kaliniu nustebo, kai po minutės geležtė atsirakino. Antrajai pusei prireikė tik pusės to laiko. Ir tą akimirką, didžiam vaiko palengvėjimui, į krautuvėlę įžengė šerifas su Hanaueriu. – Ką gi, tu laisvas. Tavim dėtas laikyčiausi atokiau nuo Apltono municipaliteto, – pareiškė šerifas. Apstulbęs milžinas nepajudėjo iš vietos. Jis paėmė antrankius ir apžiūrėjo. Tik tada kiti du vyrai suprato, kad Erichas jų neperpjovė. Jis sugalvojo, kaip juos įveikti.

w i l l i a m k a l u s h , l a r ry s l o m a n