Issuu

Charlaine Harris

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Rūta Steponavičiūtė

k 1 skyrius

Šrivporto vampyrų baras tą vakarą turėjo būti atidarytas vėliau nei įprasta. Aš jau vėlavau, o kai automatiškai nuėjau prie lankytojams skirto įėjimo, mane sustabdė uždarytos durys, ant kurių buvo pakabintas baltas kartono lapas. Ant jo dailiai raudonomis gotiško šrifto raidėmis buvo užrašyta: „ŠĮ VAKARĄ MŪSŲ AŠTRIOS ILTYS LAUKS JŪSŲ AŠTUNTĄ VALANDĄ. ATLEISKITE UŽ VĖLUO JANTĮ ATIDARYMĄ.“ Ir pasirašyta: „Vamptazijos“ dar buotojai.“ Įpusėjo trečioji rugsėjo savaitė, todėl raudonas, neoninis „Vamptazijos“ ženklas jau degė. Dangus buvo juodas kaip degutas. Akimirkai sustingau įkėlusi vieną koją į automobi lį, mėgaudamasi švelniu vakaro oru ir silpnu, sausu vampyrų

c h a r l a i n e h a rris

kvapu, tvyrojusiu aplink klubą. Tada apvažiavau pastatą ir pastačiau savo automobilį greta keleto kitų, išrikiuotų aikš telėje priešais darbuotojams skirtą įėjimą. Vėlavau tik pen ketą minučių, bet atrodė, kad visi kiti jau atvyko į susitiki mą. Pabeldžiau į duris ir ėmiau laukti. Jau iškėliau kumštį norėdama belsti dar kartą, kai duris atidarė Pem, Eriko dešinioji ranka. Pem daugiausia laiko praleidžia bare, tačiau ji turi ir kitų pareigų įvairiuose Eriko verslo sumanymuose. Nors vampyrai išėjo į viešumą prieš penkerius metus, demonstruodami pasauliui savo gerąjį veidą, jie vis dar nenori atskleisti metodų, kuriais užsidirba pinigus, ir kartais rimtai susimąstau, kokią Amerikos dalį iš tiesų valdo nemirėliai. „Vamptazijos“ savininkas Erikas yra vampyras iki kaulų smegenų – bent jau slapukavimo pras me. Ir tai visai nenuostabu, kadangi jis buvo priverstas slaps tytis visą savo ilgą, labai ilgą egzistenciją. – Užeik, mano telepatiškoji drauge, – tarė Pem pakvies dama dramatišku mostu. Ji vilkėjo savo darbinius drabu žius: beveik permatomą juodą suknelę žemę šluojančiu šleifu. Regis, visi į klubą užsukantys turistai tiki, kad būtent taip privalo rengtis tikros vampyrės. (Kai Pem gali vilkėti savo pasirinktus drabužius, ji linkusi į pastelinius atspal vius ir suderintų spalvų megztukus bei marškinėlius.) Pem plaukai nepaprastai šviesūs ir tiesūs, tiesą pasakius, ji miela tarsi pūkuotas kačiukas su mirtinai aštriais nagučiais. Bū tent tų mirtinai aštrių nagučių (tiksliau – ilčių) ir nederėtų pamiršti.

Gyvi ir mirę

– Kaip sekasi? – pasiteiravau mandagiai. – Man sekasi nepaprastai gerai, – atsakė ji. – Eriko laimė tiesiog liejasi per kraštus. Erikas Nortmenas, Penktojo regiono vampyrų šerifas, pavertė Pem vampyre, todėl ji ne tik jaučia pareigą vykdyti jo nurodymus, bet ir yra priversta tai daryti. Tai viena iš tapi mo nemirėliu pusių: amžiams tampi priklausomas nuo savo kūrėjo įgeidžių. Tiesa, Pem daugiau nei vieną kartą minėjo, kad Erikas – visai neblogas bosas, ir leistų jai keliauti savais keliais vos tik ji to užsimanytų. Ir tikrai, ji gyveno Mineso toje, kol Erikas nenusipirko „Vamptazijos“ ir jam neprireikė jos pagalbos tvarkantis klube. Penktasis regionas apima beveik visą šiaurės vakarų Lui zianą, šis regionas ilgai buvo ekonomiškai silpnesnė valstijos dalis. Tai pasikeitė prieš mėnesį. Kai praūžė uraganas „Kat rina“, galios pusiausvyra Luizianoje dramatiškai pasikeitė, ypač vampyrų bendruomenėje. – O kaipgi tas tavo gardusis broliukas, Suke? Ir savo pa vidalą keičiantis bosas? – pasiteiravo Pem. – Mano gardusis broliukas cypauja, kad jam jau laikas vesti. Kaip ir visi kiti Bon Tono gyventojai, – subambėjau. – Ar tik nesiskundi? – Pem pakreipė galvą į vieną pusę ir įsmeigė į mane aštrų žvilgsnį – tarsi žvirblis, pastebėjęs slieką. – Na, gal truputėlį, – prisipažinau. – Turėtum nuolat kuo nors užsiimti, – patarė Pem. – Tada neliktų laiko niūroti.

c h a r l a i n e h a rris

Pem dievina skiltį „Brangioji Abe“. Dauguma vampyrų šią skiltį nagrinėja kasdien. Jų pasiūlymai, kaip išspręsti kai kurias patarimo besikreipiančių žmonių problemas, privers tų jus klykti. Tiesiogine to žodžio prasme. Pem jau patarė man, kad galiu būti išnaudojama tik tokiu atveju, jeigu pati tai leisiu, ir kad man reikia atidžiau rinktis draugus. Gaunu emocinės sveikatos patarimų iš vampyro. Kraupu. – Aš ir esu, – atkirtau. – Užsiėmusi, noriu pasakyti. Aš dirbu, vis dar turiu kambariokę iš Naujojo Orleano, o rytoj einu į „Vedybų lietų“. Ne į Džeisono ir Kristalės, bet kitos poros. Pem sustojo, uždėjusi delną ant Eriko biuro durų ranke nos. Suraukusi antakius apgalvojo mano žodžius. – Neatsimenu, kas tas „Vedybų lietus“, nors ir esu apie tokį girdėjusi, – pasakė. O tada jos veidas nušvito. – Jie tuo kiasi lauke lyjant lietui? Ne, ne tai. Tačiau juk tikrai esu gir dėjusi šį terminą. Viena moteris parašė Abei, kad ji negavo jokio padėkos raštelio už didelę „lietaus“ dovaną. Jie gauna... dovanas? Maždaug „Dovanų lietus“? – Būtent, – tariau. – „Lietus“ – tai vakarėlis, rengiamas tiems, kas ketina greitai susituokti. Kartais „Dovanų lie tus“ surengiamas porai, tada jie abu ten dalyvauja. Tačiau paprastai vakarėlis organizuojamas tik nuotakai, o visi kiti dalyviai taip pat būna moterys. Visos atneša po dovaną. Te oriškai „Dovanų lietus“ turi aprūpinti porelę visais bendro gyvenimo pradžiai reikalingais daiktais. Mes rengiame pa

Gyvi ir mirę

našų renginį ir tada, kai pora laukiasi kūdikio. Žinoma, tada būna „Kūdikių lietus“. – „Kūdikių lietus“, – pakartojo Pem. Ir nusišypsojo šiur poka šypsena. Matant tokį jos lūpų išlinkimą tikrai tuoj prapuola bet koks noras juokauti. – Man patinka šis termi nas, – tarė. Pasibeldė į Eriko duris ir jas atidarė. – Erikai, – pradėjo ji, – gal vieną dieną kuri nors padavėja pastos, ir mes galėsime nueiti į „Kūdikių lietų“! – Būtų įdomu tai išvysti, – atsiliepė Erikas pakeldamas savo auksinę galvą nuo stalą nuklojusių dokumentų. Šerifas užregistravo mano buvimą, pasiuntė man reikšmingai sun kų žvilgsnį ir nusprendė mane ignoruoti. Mudu su Eriku turime neišspręstų problemų. Nepaisydamas fakto, kad kambarys buvo pilnas laukian čių jo dėmesio asmenų, Erikas lėtai padėjo rašiklį ant stalo ir atsistojo rąžydamasis visu savo aukštu ir nuostabiu kūnu – tikriausiai specialiai man. Erikas kaip paprastai mūvėjo pri gludusius džinsus ir „Vamptazijos“ marškinėlius, juodus su baltomis stilizuotomis iltimis – jas klubas naudoja kaip savo prekės ženklą. Tarp baltų aštrių galiukų tokiu pat stilingu šriftu kaip ir neoninis ženklas lauke raudonai išraitytas klu bo pavadinimas. Jeigu Erikas apsisuktų, ant jo nugaros būtų galima perskaityti: „Aštrus baras.“ Pem padovanojo man vienus marškinėlius, kai „Vamptazija“ pradėjo pardavinėti savo produkciją. Erikas su tais marškinėliais atrodė labai gerai, o aš perne lyg gerai prisimenu, kas slypi po jais.

c h a r l a i n e h a rris

Atplėšiau žvilgsnį nuo Eriko ir apsidairiau. Nedidelėje biuro erdvėje buvo prisigrūdę daug kitų vampyrų, tačiau jų neišvydęs nepasakytum, kad jie ten, tokie tylūs ir sustingę jie buvo. Vieną iš dviejų lankytojams skirtų kėdžių priešais stalą buvo užėmęs Klensis, baro vadybininkas. Klensis tik per plauką išgyveno praėjusių metų Raganų kare, tačiau jam pavyko išlikti gyvam, nors ir labai sužalotam. Raganos buvo nusausinusios Klensį beveik iki dugno: kai Erikas pagaliau jį rado, atsekęs jo kvapą iki Šrivporto kapinių, Klensis jau buvo per vieną buteliuką nuo galutinės mirties. Ilgo gijimo metu raudonplaukis vampyras tapo kandus ir irzlus. Mane išvydęs jis išsiviepė demonstruodamas šiek tiek išlindusias iltis. – Gali atsisėsti man ant kelių, Suke, – pasiūlė tapšnoda mas šlaunis. Atsakiau jam viso labo tikrai nenuoširdžia šypsena. – Tai kad dėkoju, Klensi, – atsisakiau mandagiai. Klensio flirtas visada buvo linkęs į kraštutinumus, o dabar tas kraštas tapo aštrus kaip skustuvo ašmenys. Jis vienas iš tų vampyrų, su kuriais aš nenorėčiau pasilikti vienu du. Nors jis ir suma nus baro vadybininkas, o ir manęs nėra nė pirštu prilietęs, šalia jo pradeda skambėti visi mano pavojaus varpai. Vam pyrų minčių skaityti negaliu – štai kodėl man taip smagu su jais „trintis“, tačiau kai pajuntu tą perspėjantį skambėji mą, norom nenorom užsimanau nors trumpam dirstelėti į Klensio galvą ir sužinoti, kas gi ten dedasi. Naujausia barmenė, Felicija, sėdėjo ant sofos kartu su Indira ir Maksvelu Li. Jie atrodė tarsi vampyriškosios „Vai

Gyvi ir mirę

vorykštės koalicijos“ sambūris. Felicija yra labai vykęs juo daodžių ir baltaodžių rasių mišinys, ji beveik metro aštuo niasdešimties ūgio, todėl to žavesio verto grožio yra dau giau. Maksvelas – tamsiausios odos vyras, kokį esu regėjusi. Mažoji Indira – indų imigrantų duktė. Patalpoje buvo dar keturi žmonės (terminą „žmonės“ aš čia vartoju labai plačia prasme), ir išvydus juos mano nuo taika iš karto suprastėjo, nors ir dėl skirtingų priežasčių. Vienas iš jų buvo asmuo, kurio nenorėjau pripažinti. Pasinaudojau vienu puslapiu iš vilkolakių elgesio taisyklių knygos ir elgiausi su juo taip, tarsi jis būtų už įstatymo ribų paskelbtas gaujos narys: aš jo išsižadėjau. Netariau jo vardo, nekalbėjau su juo, nepripažinau, kad jis egzistuoja. (Kaip jau supratote, tas žmogus – buvęs mano vaikinas Bilas Komp tonas, nors aš, žinoma, ignoravau, kad jis niūriai stūksojo kambario kampe.) Šalia jo į sieną šliejosi vampyrė Talija, kuri tikriausiai buvo dar senesnė nei Erikas. Ji tokia pat smulki kaip Indira ir labai balta, su labai garbanotais juodais plaukais. Ir dar ji nepaprastai grubi. Didžiai mano nuostabai, kai kuriuos žmones tas jos būdo bruožas nepaprastai „užveda“. Talija netgi turi atsida vusių gerbėjų, kurie, regis, būna tiesiog sužavėti, kai ji savo pompastiška anglų kalba liepia jiems atsiknisti. Sužinojau, kad ji turi savo interneto svetainę, kurią įkūrė ir palaiko jos gerbėjai. Supaisysi juos. Pem kartą tarstelėjo, kad davęs Tali jai leidimą įsikurti Šrivporte Erikas pasielgė beveik taip pat,

c h a r l a i n e h a rris

tarsi būtų nusprendęs kieme laikyti grandine pririštą, pras tai dresuotą pitbulį. Pem šiam sumanymui nepritarė. Visi šie nemirę piliečiai įsikūrę Penktajame regione. Kad galėtų gyventi ir dirbti Eriko globojami, kiekvienas davė jam vasalo ištikimybės priesaiką. Iš jų visų reikalaujama šiek tiek laiko skirti atliekant jo užduotis, net jei jie ir nedirba klube. Po „Katrinos“ Šrivporte atsirado daugiau vampyrų; kaip ir žmonėms, jiems reikėjo kažkur apsistoti. Erikas dar nenusprendė, ką daryti su nemirusiais pabėgėliais, tačiau į susitikimą niekas jų kviesti tikrai neketino. Šįvakar „Vamptazijoje“ buvo du svečiai, vienas iš jų rangu smarkiai pranoko Eriką. Andrė yra asmeninis Luizianos karalienės Sofi Anos Lek lerk sargybinis. Šiuo metu karalienė evakavosi į Baton Ružą. Andrė atrodo kaip labai jaunas, gal kokių šešiolikos metų vaikinas: jo veidas lygus kaip kūdikio, šviesūs plaukai tankūs ir sunkūs. Andrė nugyveno labai ilgus amžius rūpindamasis tik Sofi Ana, savo kūrėja ir išgelbėtoja. Šią naktį jis net nebu vo apsijuosęs savo kardo, kadangi atvyko ne kaip karalienės asmens sargybinis, tačiau nė neabejojau, kad Andrė vis tiek turi kokį nors ginklą – peilį ar pistoletą. O galų gale Andrė pats yra mirtinas ginklas ir be papildomų priemonių. Andrė jau norėjo kreiptis į mane, tačiau iš už jo kėdės mane pasiekė gilus balsas: – Labas, Suke. O štai ir antrasis svečias, Džeikas Pjurifojus. Prisiver čiau nejudėti, nors visi mano instinktai rėkė kuo greičiau

Gyvi ir mirę

nešdintis iš biuro. Pasijutau kaip visiška kvailė. Jeigu ne išbėgau rėkdama išvydusi Andrė, Džeikas tikrai neturėtų manęs versti galvoti apie skubų atsitraukimą. Pasistengiau linktelėti dailiam jaunuoliui, kuris vis dar atrodė net labai gyvas. Tačiau žinojau, kad mano pasisveikinimas neatrodė natūraliai. Išvydusi šį vampyrą pajutau siaubingą gailesčio ir baimės antplūdį. Džeikas gimė vilkolakiu, neseniai buvo užpultas vampy ro ir nukraujintas iki mirties. Mano pusseserė Hedlė (kita vampyrė) rado beveik negyvą Džeiko kūną ir apimta klai dingai suprasto gailestingumo pavertė Džeiką vampyru. Gal tai ir būtų galima palaikyti geru darbu, tačiau, kaip pa aiškėjo, niekas tinkamai neįvertino Hedlės gerumo... net ir pats Džeikas. Dar niekas negirdėjo apie vampyru paverstą vilkolakį: vilkolakiai vampyrų nemėgsta ir jais nepasitiki, ir tas jausmas yra neabejotinai abipusis. Virsmo procesas Džeikui, kuris dabar tapo lyg niekieno žeme, buvo labai sunkus. Karalienė paskui įtraukė jį į savo svitą, nes niekas kitas nenorėjo jo pasiimti. Apakintas kraujo troškimo Džeikas užpuolė mane, ir aš tapau pirmuoju jo vampyrišku užkandžiu. Tai liudijantis randas ant mano rankos vis dar raudonas. Hm, vakaras, regis, tikrai bus jaukus ir šeimyniškas. – Panele Stekhaus, – pasisveikino Andrė pakildamas nuo antrosios Eriko svečiams skirtos kėdės. Nusilenkė. Tai buvo tikras pagarbos ženklas, šiek tiek pakėlęs man nuotaiką.

c h a r l a i n e h a rris

– Pone Andrė, – atsakiau taip pat nusilenkdama. Andrė mostelėjo ranka rodydamas į mandagiai apleistą kėdę, o ka dangi tai puikiausiai išsprendė klausimą, kur man dėtis, aš priėmiau jo pasiūlymą. Klensis atrodė susirūpinęs. Savo kėdę užleisti turėjo bū tent jis, nes buvo žemesnio rango vampyras. Andrė poelgis tai parodė aiškiau nei mirkčiojanti neono strėlė. Sunkiai už gniaužiau šypseną. – Kaip sekasi Jos Didenybei? – paklausiau stengdamasi būti tokia pat pagarbiai mandagi kaip ir Andrė. Negaliu pasa kyti, kad Sofi Ana man labai patinka, bet aš ją tikrai gerbiu. – Tai viena iš mano apsilankymo priežasčių, – atsakė jis. – Erikai, tikriausiai jau galime pradėti? – Švelnus prie kaištas dėl Eriko laiko švaistymo taktikos, pagalvojau. Pem pritūpė ant grindų šalia mano kėdės. – Taip, jau visi susirinkome. Galite pradėti, Andrė. Žo dis suteikiamas jums, – tarė Erikas šypsodamasis puse lūpų dėl savo modernios terminologijos. Jis atsilošė krėsle, ištiesė ilgas kojas ir užkėlė pėdas ant stalo kampo. – Jūsų karalienė dabar apsistojusi Ketvirtojo regiono še rifo namuose Baton Ruže, – pranešė Andrė mažajam sam būriui. – Žervė labai maloningai pasiūlė savo svetingumą. Pem kilstelėjusi antakį pažvelgė į mane. Žervė veikiausiai būtų netekęs galvos, jeigu nebūtų pasiūlęs savo svetingumo. – Tačiau tai tėra laikinas sprendimas, – tęsė Andrė. – Po katastrofos jau keletą kartų lankėmės Naujajame Orleane. Štai kokia mūsų nuosavybės būklė.

Gyvi ir mirę

Nors nė vienas iš vampyrų nepajudėjo, pajutau, kaip jų dėmesys paaštrėjo. – Beveik visą karalienės būstinės stogą nunešė uraganas, todėl vanduo padarė didelio masto žalą palėpei ir antram aukštui. Dar daugiau, didelis gabalas svetimo stogo nusi leido ant mūsų būstinės ir sukėlė griūtį, kuri paliko daug lūženų ir keletą skylių sienose, ir taip toliau. Mes jau ėmė mės sausinimo darbų viduje, tačiau stogas vis dar padengtas mėlyna plėvele. Vienas iš mano atvažiavimo tikslų yra rasti statybų rangovą, kuris tuoj pat galėtų pradėti stogo dengi mo darbus. Kol kas man nepasisekė to padaryti, todėl jeigu kuris nors iš jūsų turite asmeninę įtaką žmogui, kuris užsi ima tokiais darbais, man reikalinga jūsų pagalba. Pirmajam aukštui pakenkta nedaug, ten reikės tik kosmetinio remon to. Ten pateko šiek tiek vandens ir... keletas plėšikautojų. – Galbūt karalienei derėtų likti Baton Ruže, – pagie žingai pareiškė Klensis. – Esu tikras, kad Žervė nesitvertų džiugesiu dėl galimybės turėti tokią viešnią nuolatos. Klensis pasirodo ne šiaip idiotas, bet dar ir turintis polin kį į savižudybę. – Naujojo Orleano vadovų delegacija atvyko aplanky ti mūsų karalienės į Baton Ružą ir maldavo jos persikelti į miestą, – tęsė Andrė visiškai ignoruodamas Klensį. – Žmo nių valdžios atstovai mano, kad jeigu vampyrai grįžtų į Nau jąjį Orleaną, turizmas taip pat atsigautų. – Andrė įsmeigė į Eriką šaltą žvilgsnį. – Šiuo metu karalienė aptaria su ketu

c h a r l a i n e h a rris

riais kitais šerifais Naujajame Orleane esančių pastatų res tauravimo finansinius aspektus. Erikas beveik nepastebimai palenkė galvą. Buvo neįma noma pasakyti, ką jis jautė dėl būtinybės padengti karalie nės remonto išlaidas. Nuo tada, kai buvo įrodyta, jog Anė Rais buvo teisi dėl vampyrų egzistavimo, Naujasis Orleanas tapo vampyrų ir nakties vaikų kompanijos trokštančių žmonių traukos cent ru. Šis miestas tapo vampų Disneylandu. Tačiau po „Katri nos“ viskas, savaime aišku, nuėjo velniop kartu su daugeliu kitų dalykų. Net ir Bon Tone jautėme uragano padarinius, viskas pasikeitė nuo to laiko, kai „Katrina“ atūžė į žemyną. Mūsų mažajame miestelyje vis dar buvo pilna žmonių, kurie pabėgo iš Pietų. – O kaipgi karalienės pasilinksminimų dvaras? – pasi teiravo Erikas. Karalienė nusipirko seną vienuolyną Sodų rajono pakraštyje, kad galėtų ten linksminti dideles grupes žmonių – tiek gyvų, tiek negyvų. Nors ir buvo apsuptas sienos, dvaras nebuvo laikomas lengvai apginamu (dėl to, kad tai buvo registruotas istorinis pastatas, kurio negalima rekonstruoti – net aklinai uždengti langų), todėl karalienė ten negyveno. Mintyse vadinau jį karalienės „vakaruškų tvartu“. – Jam nebuvo stipriai pakenkta, – atsakė Andrė. – Ten taip pat lankėsi plėšikautojai. Žinoma, jie po savęs paliko kvapo pėdsaką. – Vampyrai sugebėjimais sekti pėdsakais nusileidžia tik vilkolakiams. – Vienas iš jų nušovė liūtą.

Gyvi ir mirę

Pajutau šiokį tokį gailestį. Man tas liūtas savotiškai pati ko. Lyg ir. – Ar reikia pagalbos sulaikant nusikaltėlius? – pasiteira vo Erikas. Andrė iškėlė antakį. – Klausiu tik dėl to, kad jūsų liko mažai, – tarė Erikas. – Ne, tuo jau pasirūpinta, – atsakė Andrė ir vos vos vyp telėjo. Pasistengiau apie tai per daug negalvoti. – Jeigu nekreipsime dėmesio į plėšikavimus ir liūtą, kaip pats dvaras? – pasiteiravo Erikas, kad grįžtume prie audros padarytų nuostolių aptarimo. – Karalienė gali ten apsistoti, kol apžiūrinėja kitus na mus, – tęsė Andrė, – tačiau ne daugiau nei nakčiai ar dviem. Aplinkui visi pritariamai sulinksėjo. – Personalo netektys, – paskelbė Andrė toliau varydamas pagal savo planą. Vampyrai šiek tiek įsitempė, net ir Džeikas, naujokėlis. – Kaip visi žinote, mūsų pirminis įvertinimas buvo labai apytikslis. Darėme prielaidą, kad dalis mūsiškių pasirodys, kai uraganas galutinai nurims. Tačiau sugrįžo tik dešimt: penki čia, trys Baton Ruže, du – Monrou. Atrodo, kad praradome trisdešimt saviškių vien tik Luizianoje. Mi sisipė prarado mažiausiai dešimt. Kambaryje pasigirdo nestiprūs garsai, kai reaguodami į šias naujienas Šrivporto vampyrai pradėjo muistytis. Vam pyrų koncentracija Naujajame Orleane, tiek nuolat ten gy venančių, tiek lankytojų, buvo labai didelė. Jeigu „Katrina“

c h a r l a i n e h a rris

su tokia pat jėga būtų užgriuvusi Tampą, mirusiųjų ir din gusių be žinios tikrai būtų buvę daug mažiau. Kilstelėjau ranką prašydama žodžio. – O kaipgi Buba? – paklausiau sulaukusi Andrė linkte lėjimo. Nuo „Katrinos“ iš Bubos nesulaukiau jokių žinių. Išvydę Bubą tikrai jį atpažintumėte. Bet kas Žemėje jį atpa žintų, na, bent jau tam tikro amžiaus žmonės. Jis, pasirodo, ne visai numirė ant vonios kambario grindų Memfyje. Ne visai. Tačiau jo smegenys buvo paveiktos dar prieš virsmą, todėl iš jo išėjo nelabai tikęs vampyras. – Buba išgyveno, – atsakė Andrė. – Jis pasislėpė kriptoje ir išsilaikė maitindamasis smulkiais žinduoliais. Psicholo giškai jaučiasi nekaip, todėl karalienė pasiuntė jį į Tenesį, kad kurį laiką pabūtų tenykštėje Nešvilio bendruomenėje. – Andrė atvežė man dingusiųjų sąrašą, – įsiterpė Eri kas. – Paskelbsiu jį po susitikimo. Aš taip pat pažinojau keletą karalienės sargybinių ir man buvo įdomu sužinoti, kaip jie laikosi. Man kilo kitas klausimas, todėl vėl pamojavau ranka. – Taip, Suke? – pasiteiravo Andrė. Jo tuščias žvilgsnis tarsi prismeigė mane prie kėdės, ir aš iš karto pasigailėjau, kad paprašiau žodžio. – Žinote, man štai kas neaišku: vis galvoju, ar kuris nors iš karalių ar karalienių, vyksiančių į šį aukščiausio lygio su sitikimą, ar kaip jūs tą renginį vadinate, nėra nusamdęs, na, tokio kaip ir orų spėjiko?

Gyvi ir mirę

Į mane nukrypo daug bereikšmių žvilgsnių, tačiau Andrė atrodė susidomėjęs. – Nes matote, šitas suvažiavimas ar konferencija, ar kaip ten, iš pradžių turėjo įvykti vėlyvą pavasarį. Tačiau renginys vis buvo atidėliojamas, atidėliojamas ir atidėliojamas, taip? O tada atūžė „Katrina“. Jeigu suvažiavimas būtų įvykęs kaip numatyta, karalienė ten būtų vykusi savo galios viršūnėje. Būtų ten važiavusi pilnomis karo grobio skryniomis ir pilna strėline vampų, tada jie greičiausiai nebūtų tokie greiti per sekioti jos dėl karaliaus mirties. Karalienė veikiausiai būtų gavusi viską, ko užsigeidusi. O dabar ji vyksta ten, – jau no rėjau leptelėti „kaip vargšė prašytoja“, tačiau laiku prisimi niau, kas yra Andrė, – praradusi didelę galios dalį. – Bijojau, kad jie pradės iš manęs juoktis ar pašieps, tačiau po mano žodžių stojusi tyla buvo pritvinkusi susimąstymo. – Tai vienas iš dalykų, į kuriuos turėsi atkreipti dėmesį susitikime, – tarė Andrė. – Dabar, kai iškėlei šią mintį, man tai atrodo keistai įmanoma. Erikai? – Taip, man taip pat atrodo, kad tai įmanoma, – atsakė Erikas įsmeigęs į mane akis. – Sukei sekasi galvoti nestan dartiškai. Pem pasiuntė man šypseną iš po mano alkūnės. – O kaip dėl to ieškinio, kurį iškėlė Dženiferė Keiter? – į Andrė kreipėsi Klensis. Atrodė, kad sėdėdamas ant kėdės, kurią manėsi taip protingai pačiupęs, jis jautėsi vis labiau ir labiau nepatogiai.