Issuu

david kirkpatrick

Visa tiesa apie kompaniją, kuri sujungė pasaulį ir visiems laikams pakeitė žmonijos bendravimą

Iš anglų kalbos vertė Rimvydas kuzas

f Prologas

skaras Moralesas buvo nepatenkintas. Neseniai atšventęs 2008-ųjų pradžią, vyriškis leido atostogas gimtojoje Barankiljoje, Kolumbijoje. Taikus, apie kompiuterius išmanantis statybos inžinierius su šeima ir artimaisiais stūmė dienas netoliese esančiuose paplūdimiuose. Tačiau net ir per atostogas jo galvoje – kaip ir daugelio tautiečių – sukosi gan niūrios mintys. Jose viešpatavo mažo berniuko, vardu Emanuelis, kančios. Emanuelis – keturmetis Klaros Rojas sūnus. Moteris šešerius metus laikyta įkaite Kolumbijos džiunglėse. Berniuką pagimdė būdama Kolumbijos Revoliucinio ginkluoto pasipriešinimo, žinomo pagal ispaniškus inicialus FARC, partizanų rankose. FARC įkaitais laikė septynis šimtus žmonių, tarp jų buvo ir kandidatė į Kolumbijos prezidentes Ingrida Betankort (Ingrid Betancourt), pastarąją kartu su Rojas pagrobė per rinkiminę 2002-ųjų kampaniją. Tuo metu Kolumbiją buvo apėmusi užuojauta ir gailestis FARC įkaitams, taip pat baimė spėliojant, ką žudikų revoliucionierių armija gali dar padaryti, norėdama sujaukti šalį. Tačiau populiariausiuose laikraščiuose Emanuelio atvejis paskutiniu metu nuskambėjo ryškiausiai. Kurį laiką kaimyninės Venesuelos prezidentas Hugo Ča-

facebook efektas

vesas (Hugo Chavez) bandė derėtis su FARC dėl Betankort ir kitų įkaitų paleidimo. Staiga vėlyvą gruodį partizanai paskelbė greitai perleisiantys Rojas, jos sūnų Emanuelį ir dar vieną įkaitą Čavesui. Mūšių dešimtmečio su žiauriais partizanais išvarginta tauta sulaukė retos progos pasidžiaugti geromis naujienomis. – Žmonės laukė dovanos, stebuklo, – sako trisdešimt dvejų Moralesas. – Ir Emanuelis tapo simboliu. Visa tauta meldė: „Prašome, paleiskite Emanuelį. Tai būtų puiki kalėdinė dovana nuo FARC“. Tačiau net ir atėjus Naujiesiems metams, Emanuelis vis dar nebuvo paleistas. Tada pirmosiomis sausio dienomis Kolumbijos prezidentas Alvaro Uribė (Alvaro Uribe) per nacionalinį televizijos kanalą pateikė pritrenkiančią žinią: pasirodo, FARC partizanai Emanuelio apskritai nelaikė! Paaiškėjo, kad prieš kurį laiką berniukas rimtai susirgo, todėl FARC atėmė jį iš motinos Klaros ir paliko kažkokiai kaimiečių šeimai. Netikėtai berniukas atsidūrė valdžios rankose. Kolumbijoje vis dar tęsėsi šventės, tad žmonės turėjo pakankamai laiko žiūrėti žinias apie vargšą, ligotą, apleistą Emanuelį. Dažnai paplūdimyje besilankanti gausi Moraleso šeima mėgo politikuoti ir ginčytis dėl to, kaip įvykiai klostysis vėliau. – Žmonės džiaugėsi, kad berniukas saugus, bet mes pasijutome tokie suknistai įsiutę, – pasakoja Moralesas. – Nenoriu keiktis, bet mes jautėmės taip, tarsi FARC būtų mus įžeidę. Kaip jie drįso derėtis dėl berniuko, kurio net neturėjo, gyvybės? Žmonėms to jau buvo per daug. Kiek dar FARC gali mus maustyti ir meluoti? Moralesui niežėjo rankas ko nors imtis. Taigi jis nusprendė pasinaudoti feisbuku (Facebook). Nors portalas tuo metu dar net nebuvo verčiamas į ispanų kalbą, Moralesas, kaip ir daugelis išsilavinusių kolumbiečių, puikiai mokėjo anglų kalbą. Vyriškis portale susikūrė savo profilį ir daugiau nei metus skelbė turimą informaciją ispaniškai, susisiekė su senais draugais iš universiteto ir mokyklos. Prisijungti prie feisbuko jam tapo kasdieniu ritualu.

prologas

Feisbuko paieškos langelyje jis įrašė „FARC“ ir paspaudė enter klavišą. Paieška nerodė jokių rezultatų. Jokių grupių. Jokios aktyvistų veiklos. Jokio pasipiktinimo. Feisbuke prikurta grupių praktiškai apie viską, kas vyksta pasaulyje. Tačiau kalbant apie FARC, Kolumbijos gyventojai įprato ant jų pykti, bet niekas nedrįso ko nors imtis. Iš tikrųjų, galima sakyti, jau kelis dešimtmečius visa tauta buvo laikoma įkaite. Moralesas visą dieną svarstė, ar verta pradėti rašyti į feisbuką. Jis nusprendė rizikuoti ir sausio 4 dieną įkūrė grupę prieš FARC. – Tai veikė kaip terapija, – pasakoja jis. – Turėjau kur išlieti įtūžį. Jis labai trumpai apibūdino elementarų sukurtos grupės tikslą – stoti prieš FARC. Nesikratantis etiketės „Priklausomas nuo kompiuterio“, Moralesas gerai išmanė grafinį dizainą, tad sukūrė logotipą iš vertikaliai paverstos Kolumbijos vėliavos. Ją perdengė per puslapį einančiais keturiais paprastais šūkiais, parašytais vis didesnėmis, nei esančio prieš jį, raidėmis: UŽTENKA GROBIMŲ, UŽTENKA MELO, UŽTENKA ŽUDYNIŲ, UŽTENKA FARC. – Stengiausi rėkti, tarsi būčiau minioje, – aiškina jis. – Atėjo laikas stoti į kovą su FARC. Tai, ko jie pridarė, buvo nebepakeliama. Kaip jam pavadinti sukurtą grupę? Feisbuke gan įprasta grupes pavadinti maždaug taip: „Lažinuosi, atsiras milijonas žmonių, kurie nekenčia Džordžo Bušo“. Tačiau Moraleso tokie pavadinimai nežavėjo. Jie atrodė vaikiški. Jis nesiekė varžytis. Tai buvo rimta. Vis dėlto jam patiko milijono idėja. Viena žinoma ispaniška daina pavadinta „Milijonas draugų“. Milijonas žmonių prieš FARC? Žodis balsai skambėjo taikliau. Milijonas balsų prieš FARC – Un Millon de Voces Contra Las FARC. Štai ir pavadinimas. Sausio 4 d., po vidurnakčio, Moralesas įkūrė grupę. Ji buvo vieša, kad kiekvienas norintis galėtų prisijungti. Savo draugų sąraše Moralesas turėjo apie šimtą žmonių ir visus juos pakvietė prisijungti prie grupės. Kiek pavargęs, 3 val. ryto vyriškis nuėjo miegoti.

facebook efektas

Kitą rytą, 9 val., jis pasitikrino grupę. Per tas kelias valandas prie jos prisijungė pusantro tūkstančio žmonių. „Ohoooooo!“ – gėrėdamasis sušuko Moralesas. Tai netgi pranoko lūkesčius! Tą dieną paplūdimyje jis papasakojo šeimai ir artimiesiems apie grupę ir paprašė jų pakviesti savo draugus feisbuke prie jos prisijungti. Dauguma jų taip pat buvo pamišę dėl feisbuko ir nekentė FARC. Kai Moralesas grįžo namo, vėlyvą popietę prie grupės buvo prisijungę jau keturi tūkstančiai narių. – Būtent tada pasakiau sau: „Gerai, daugiau jokių paplūdimių, jokių pramogavimų.“ – Jis nutarė rimtai tuo užsiimti. – Širdyje galvojau: „O, Dieve! Štai ko aš noriu! Atsidavusios bendruomenės, kurią vienija bendra misija“. Feisbuke grupė turi savo „sieną“, ant kurios nariai gali rašyti savo mintis, taip pat ir diskusijų forumus, kuriuose galima rengti organizuotus, ilgai trunkančius pašnekesius tarp daugybės narių. Moralesas greitai susisiekė su keliais asmenimis, kurie itin energingai ten rašinėjo. Šie nariai apsikeitė greitųjų žinučių ir skaipo adresais, mobiliųjų telefonų numeriais, kad galėtų bendrauti ir neprisijungę prie interneto. Vis didėjant grupės narių skaičiui, jie pradėjo ne tik lieti savo pyktį ant FARC, bet ir kalbėti apie tai, ką reikėtų daryti. Sausio 6 d., vos antrą dieną nuo įkūrimo, puslapyje ėmė formuotis bendra nuomonė, kad auganti grupė turėtų prabilti viešai. Prisijungus 8 000 narių, diskusijų lentoje kolumbiečiai vis dažniau rašė: „DARYKIM ką nors“. Vėlyvą sausio 6 d. popietę naujieji Moraleso draugai feisbuke, ypač du, su kuriais jis bendravo ir telefonu, įkalbėjo jį pasiūlyti surengti demonstraciją. Jam pritarus, mintį ant grupės „sienos“ visi karštai palaikė. Dar nesibaigus dienai grupė, kuri vis dar buvo valdoma iš Moraleso kambario palėpėje, nusprendė surengti nacionalinį žygį prieš FARC. Numatyta data – vasario 4 d., mėnuo po grupės įkūrimo. Nors Moralesas pats vienas asmeniškai negalėjo visko or-

prologas

ganizuoti, nes gyveno nedideliame mieste, jis reikalavo, kad žygis vyktų ne tik sostinėje, Bogotoje, bet ir kitose šalies vietose, tarp jų ir jo gimtojoje Barankiljoje. Taigi Moralesas pradėjo siūlyti žmonėms dalyvauti vadinamajame Nacionaliniame žygyje prieš FARC. Jis ir kiti organizatoriai, įsitraukę į projektą taip pat entuziastingai, kaip ir pats Moralesas, akimirksniu sulaukė pastiprinimo iš visai netikėtų vietų. Grupės nariai, gyvenantys Majamyje, Buenos Airėse, Madride, Los Andžele, Paryžiuje ir kitur, panoro, kad demonstracija apimtų visą pasaulį. Moralesas net nesuvokė, kad prie grupės prisijungė žmonės, kurie negyvena Kolumbijoje. Pastarieji emigrantai registravosi feisbuke iš dalies tam, kad neatitrūktų nuo įvykių namuose. Jie taip pat norėjo įsitraukti į judėjimą. Taip žygio idėja tapo pasauline. Paskui įvyko vienas ypatingiausių skaitmeninėje terpėje pradėto judėjimo renginių pasaulyje. Apytiksliais Kolumbijos korespondentų skaičiavimais, vasario 4 d. apie dešimt milijonų žmonių žygiavo prieš FARC šimtuose Kolumbijos miestų. Dar daugiau nei du milijonai išėjo į demonstracijas kitų pasaulio šalių miestuose. Judėjimas, prasidėjęs nuo karšto vieno jauno vyriškio vidurnakčio įrašo feisbuke, tapo viena didžiausių kada nors pasaulyje vykusių demonstracijų. Paties feisbuko naujumas padėjo atkreipti dėmesį į Moraleso demonstraciją. Nors keli šimtai tūkstančių kolumbiečių jau naudojosi šiuo portalu, eilinių piliečių pomėgiu jis dar nebuvo. Tad kai spauda pradėjo rašyti apie artėjančią demonstraciją, jos publikuojamuose straipsniuose daug dėmesio buvo skiriama tam keistam, neįtikėtinam amerikietiško produkto sukeltam poveikiui ir „Feisbuko vaikiams“ – taip juos vadino daugelyje straipsnių ir TV ar radijo laidų. Nors Moralesas ir daugelis kitų aktyvistų buvo perkopę trisdešimties metų ribą, tautą žavėjo mintis, kad jaunoji karta nebijo FARC.

facebook efektas

Kai Kolumbijos prezidentas Alvaro Uribė ir kiti politikai pamatė šį fenomeną feisbuke, jie padarė viską, kad padėtų šiam judėjimui. Po savaitės ar dviejų vietinis kariuomenės padalinio vadas paskyrė Moralesui tris apsaugininkus ir automobilį vasario 4-ajai. Merai ir miestų savivaldybės visoje šalyje artimai bendravo su savanoriais ir rūpinosi leidimais demonstracijoms. Vis dėlto stebėtina, kad tiek daug kolumbiečių prisijungė prie grupės feisbuke savo tikraisiais vardais. Žygio dieną jų buvo trys šimtai penkiasdešimt tūkstančių! Nepaisant dešimtmečius patirtos baimės ir gąsdinimų, feisbukas suteikė jauniesiems Kolumbijos žmonėms lengvą skaitmeninį būdą susitelkti ir pareikšti savo pasipiktinimą. Netgi tada, kai rengiamą žygį kasdien linksniavo spauda, o specialus tinklalapis tapo esminiu populiarinimo įrankiu, centriniu tašku išliko feisbukas. – Feisbukas buvo mūsų būstinė, – pasakoja Moralesas. – Šis portalas buvo ir laikraštis, ir pasitarimų vieta, ir laboratorija – viskas viename. Iki pat paskutinės dienos. Pats Moralesas savanoriškai ėmėsi koordinuoti demonstraciją Barankiljoje. Jis tikėjosi apie penkiasdešimt tūkstančių dalyvių. Iš tiesų pasirodė trys šimtai tūkstančių, apie 15 % miesto gyventojų. Demonstrantai užpildė daugiau nei dešimt miesto kvartalų. Lygiai vidurdienį Moralesas perskaitė su grupe parengtą pareiškimą. Jį transliavo televizijos visoje Lotynų Amerikoje. Demonstrantai susirinko netgi tokiose tolimose vietose kaip Dubajus, Sidnėjus ir Tokijas. Vietinės televizijos žinių korespondentai pakalbino vieną moterį žygio Bogotoje metu. Žurnalistas paklausė, ar ją asmeniškai palietė FARC. – Taip, nes esu kolumbietė, – atsakė ji. Moralesas ir jo grupės nariai atvėrė gilias žaizdas tautos mąstyme. Nors svarbiausią vaidmenį kovoje su FARC atliko prezidentas Uribė, regis, demonstracijos taip pat sudavė rimtą smūgį. Aišku,

prologas

kad partizanai tikrai žinojo apie artėjantį žygį – prieš jam įvykstant, šeštadienį, jie pasižadėjo paleisti tris įkaitus, visi jie – buvę Kolumbijos kongresmenai. Tai buvo jų „humanitarinis“ gestas. Ingrida Betankort ir keturiolika kitų įkaitų buvo išlaisvinti per Kolumbijos armijos operaciją 2008-ųjų liepą. Duodama interviu ji prisiminė, kaip vasario 4 d., apsupta FARC grobikų, džiunglėse klausėsi radijo. Moteris pasakojo buvusi labai sujaudinta, kai išgirdo demonstrantus sutartinai skanduojančius: „Užtenka FARC! Laisvė! Laisvė!“. Tuo momentu partizanai nebeiškentė ir išjungė radiją. 2008-ųjų pabaigoje apie visa tai man pasakoja Oskaras Moralesas vienoje Manheteno kavinių. Kalbant jo balsas virpa. Akyse kaupiasi ašaros. Įkūręs grupę ir paskatinęs demonstracijas, jis tapo žinomas savo šalyje ir tarptautiniu mastu. Tačiau aplinkybės, kurių vedinas jis įkūrė Un Millon de Vocas Contra Las FARC, niekur nedingo. Šiuo metu jis visas savo jėgas skiria kampanijai prieš FARC. Nors feisbukas kurtas ne tam, kad būtų naudojamas politiniais sumetimais, jo kūrėjai gan anksti pastebėjo ypatingas galimybes. Per pirmas kelias savaites nuo portalo sukūrimo Harvardo universitete 2004-aisiais studentai pradėjo skleisti politines pažiūras, savo profilių nuotraukas pakeisdami politinio turinio užrašais. – Žmonės jau tada naudojo portalą, norėdami protestuoti prieš bet ką, kas jiems atrodo svarbu, – sako feisbuko bendraautoris Dastinas Moskovicas (Dustin Moskovitz). – Net jei juos supykdydavo kokia nors nesvarbi problema mokykloje. Nuo pat pradžių žmonės intuityviai suvokė, kad jeigu jau šis portalas buvo kuriamas taip, kad jie galėtų susikurti virtualų savo tikrosios asmenybės atvaizdą, tai tos asmenybės sudedamosios dalys yra ir jų pažiūros, ir juos neraminančios problemos. – Tas atvejis su Kolumbija, – pasakoja Markas Cukerbergas (Mark Zuckerberg), feisbuko įkūrėjas, – yra vienas pirmųjų požy-

facebook efektas

mių, kad valdymas keičiasi – galingos politinės organizacijos gali susiformuoti ir kitaip. Tokie dalykai tikrai gali paveikti žmonių teises ir laisvę, kurios yra valdžios dėmesio centre. <...> Galbūt per penkiolika metų tokie dalykai kaip Kolumbijoje vyks kiekvieną dieną. Šiandien, praėjus dvejiems metams po pribloškiančios Moraleso sėkmės, feisbuke išplitusių judėjimų ir protestų galime rasti kiek vienoje šalyje ir bendruomenėje, kur paplitęs šis portalas – kitaip sakant, beveik visose išsivysčiusiose pasaulio šalyse. „Facebook“ kartu su Twitter* turėjo nemažai įtakos riaušėms prieš 2009-ųjų viduryje vykusių rinkimų Irane rezultatus. New York Times straipsnių apie užsienio reikalus autorius Tomas Fridmanas (Tom Friedman) pastebėjo: „Pirmą kartą nuosaikiesiems, visada buvusiems tarp autoritarinių režimų, valdžiusių valstybę, ir islamistų, valdžiusių mečetes, atsirado vieta – internetas, kur jie gali susirinkti ir imtis veiklos“. Būtent feisbuke Irano prezidento rinkimus pralaimėjęs Miras Huseinas Musavis (Mir Hossein Mousavi) pranešė savo pasekėjams, kada, jo manymu, tinkamas metas išeiti į gatves. O kai jauna moteris buvo tragiškai nužudyta viename iš tų protestų, filmuota medžiaga pasirodė būtent feisbuke ir apskriejo visą pasaulį kaip Irano valdžios represijų simbolis. Sutrikusi Irano valdžia kelis kartus stengėsi užkirsti prieigą prie feisbuko. Tačiau portalas taip paplitęs šalyje, kad tą padaryti pernelyg sudėtinga. Kaip judėjimui prieš FARC Kolumbijoje taip greitai pavyko nuo A pereiti prie Z – nuo vieno žmogaus savo kambaryje peraugti į milijonus gatvėse? Kodėl feisbukas gali tapti unikaliai efektyviu įrankiu politiniam organizavimui? Kaip įkūrėjo Cukerbergo sprendimai svarbiausiais kompanijos istorijoje momentais šitaip iškėlė jos įtaką? Ir kokiais būdais beprecedentės portalo savybės padeda * Nemokama socialinių tinklų paslauga, leidžianti jos vartotojams siųsti ir skaityti trumpas žinutes.

prologas

paaiškinti, kodėl taip sparčiai feisbukas tapo kasdiene šimtų milijonų žmonių visame pasaulyje rutinos dalimi? Likusioje knygos dalyje išsiaiškinsime, jog daugelį atsakymų slepia reiškinių kompleksas, kurį aš vadinu „feisbuko efektu“. Kaip iš esmės nauja komunikacijos forma, feisbukas lemia naujus tarpasmeninius ir bendruomeninius padarinius. Feisbuko efektas pasireiškia, kai portalas suveda žmones – dažnai visai netikėtai – siejamus bendros patirties, interesų, problemų ar reikalų. Tai gali vykti ir mažu, ir labai dideliu mastu – nuo dviejų ar trijų žmonių, šeimos, iki milijonų, kaip kad Kolumbijos atveju. Programinė feisbuko įranga informaciją paverčia tarsi savotišku greitai plintančiu virusu. Feisbuke idėjos gali pasklisti grupėse ir taip daugelis žmonių apie ką nors sužino beveik vienu metu, informacija sklinda nuo vieno asmens prie kito ir daugelio kitų ypač lengvai – kaip koks virusas. Galite persiųsti norimą žinutę kitiems žmonėms, netgi jei tiesiogiai nesistengiate to daryti. Štai taip Un Millon de Voces Contra Las FARC išplito taip greitai nuo pat pirmos nakties. Kiekvienas prisijungęs narys apie save tepasakydavo „Taip, aš – prieš FARC“. Naujam nariui nebūtina sakyti „persiųskite šią informaciją draugams“ – jis tiesiog prisijungia prie grupės. Tačiau paskui feisbukas šią informaciją išplatina jo draugams naujienų lange. Tokie reiškiniai, kaip Moraleso kampanija prieš FARC, gali išplisti kaip virusas žaibo greičiu, grupės išauga pernakt. Plataus masto informacijos sklaida anksčiau buvo elektroninės žiniasklaidos – radijo ir televizijos – veiklos sritis. Tačiau feisbuko efektas – tokiais atvejais, kaip Kolumbijoje ar Irane – reiškia, jog eiliniai piliečiai patys skleidžia informaciją. Neprivalai žinoti ko nors ypatingo ar turėti neeilinių sugebėjimų. Twitter – tai dar vienas panašus portalas. Nors jame funkcijos labiau ribotos, tačiau jis taip pat yra galingas įrankis, kuriuo naudodamasis eilinis žmogus gali skleisti naujienas internetu. Šis portalas taip pat turi apčiuopiamos politinės įtakos.

facebook efektas

Visa tai gali tapti ir naudinga, ir griaunančia jėga. Viso pasaulio bendruomenėse feisbukas suteikia kiekvienam žmogui daugiau galios negu socialinės institucijos, ir tai gali nulemti didesnius pokyčius. Kai kuriose bendruomenėse tai gali sutrikdyti institucijų stabilumą, nors mūsų pačių labui, jos geriau jau nesikeistų. Tačiau portalas taip pat turi perspektyvų – kaip jau ryškėja Egipte, Indonezijoje ir kitur – sukelti sunkumų senoms represinėms institucijoms ir veiklai. Feisbukas padeda žmonėms lengviau organizuotis. Žinoma, feisbuko saviorganizacijos komponentas nebūtinai turi būti naudojamas rengiant rimtus susirinkimus. 2008-ųjų viduryje viena grupė per portalą surengė didžiulį vandens mūšį Lidso centre, Anglijoje. O 2008-ųjų rugsėjį daugiau kaip tūkstantis linksmuolių dvidešimt minučių mėtėsi pagalvėmis Grand Rapidse, Mičigano valstijoje. Apie rengiamą pagalvių mūšį jie sužinojo feisbuke. Viešos pagalvių kautynės labai greitai išpopuliarėjo visame pasaulyje, kadangi taip jaunieji feisbuko vartotojai susikuria progą nuleisti garą. Feisbuko efektas turi ne mažiau galios ir kaip pardavėjų įrankis, turint omeny tai, kad jie sugeba iš portalo išgauti sau reikiamos naudos, šią temą smulkiau panagrinėsime vėliau. Feisbuko efektas taip pat turi potencialiai neišmatuojamos įtakos žiniasklaidai. Feisbuke bet kuris gali būti redaktorius, kūrėjas, prodiuseris ir distributorius. Klasikinės žiniasklaidos vaidmenį gali prisiimti kiekvienas. Feisbuko efektas gali sukurti staigų susidomėjimą nauju pasakojimu, daina ar vaizdeliu YouTube* tinklalapyje. Neseniai visą dieną dirbau prie šios knygos ir visai nesekiau naujienų. Netyčia pastebėjau, kad vieno draugo naujienų lange parašyta „Dow akcijos pakilo 3,5%“. Anksčiau tokią informaciją būčiau radęs nebent specialiame naujienų puslapyje arba sužinojęs per radiją ar televiziją. * Interneto svetainė, kurioje kiekvienas prisiregistravęs gali įkelti, žiūrėti vaizdo įrašus ar dalytis jais su kitais.

prologas

Žaidimų verslas, vienas tų, kurie svarbūs feisbuko plėtrai, jau spėjo daug ką perprasti. Geriausi žaidimai naudojasi feisbuko efekto teikiamais privalumais, todėl kai kuriuos žaidimus žaidžia apie trisdešimt milijonų žmonių per savaitę. Ankstesnės kartos rinkosi PlayStation, Xbox ir Nintendo Wii žaidimus. Dabar visi vaizdo žaidimų kūrėjai taip pat pradeda integruotis į feisbuką. Plečiantis feisbuko bendruomenei ir perkopus penkių šimtų milijonų narių skaičių, kyla klausimas, ar galėtų būti feisbuko efekto makroversija? Gal jis gali tapti svarbiu faktoriumi, padedančiu suvienyti pasaulį, kupiną politinės bei religinės nesantaikos, kamuojamą aplinkosaugos ir ekonomikos krizės? Juk visų šalių, visų rasių, visų religijų žmonių bendravimas negali būti blogas reiškinys, ar ne? Nėra žmogaus, kuris karščiau tikėtų Facebook potencialu suvienyti pasaulį, nei Piteris Tilas (Peter Thiel). Tilas susikrovė milijardus iš savo rizikos draudimo fondo, teisingai pasirinkęs naftos, valiutų ir akcijų šakas. Jis yra ir verslininkas, vienas PayPal* (kurią pardavė eBay**) steigėjų ir buvęs vadovas. Jis buvo vienas pačių pirmųjų profesionalių investuotojų, kurie pasirinko feisbuką 2004-ųjų vasaros pabaigoje, ir nuo to laiko tebėra kompanijos valdybos narys. – Svarbiausia investicijų pasaulio tema pirmojoje XXI a. pusėje bus klausimas, kaip vyks globalizacija, – samprotauja Tilas. – Jei nebus globalizacijos, tai pasaulis neturės ateities. Kai globalizacija nežengia į priekį, kyla konfliktai ir karai, o žinant, kiek pažengusios šiuolaikinės technologijos, per tuos karus iš pasaulio gali nieko nebelikti. Nėra jokių būdų investuoti į pasaulį, kai sutrinka globalizacijos procesas. Tai yra labai šviesi mintis, ypač žinant, kad ja pasidalijo vienas didžiųjų pasaulio investuotojų. * Įmonė, teikianti elektroninio apmokėjimo paslaugas. ** Internetinių aukcionų ir elektroninės prekybos svetainė.

facebook efektas

– Tada klausimas pasisuka kitaip: į ką geriausia investuoti, kad pinigai padėtų tinkamai globalizacijai? Feisbukas yra bene skaidriausia to, ką aš sugebu sumąstyti, išraiška.

Apie feisbuką žinojau minimaliai, kol paskambino vienas viešųjų ryšių atstovas ir paprašė susitikti su Marku Cukerbergu. Žinojau, kad turėtų būti įdomu, todėl sutikau. Būdamas pagrindinis Fortune žurnalo straipsnių apie technologijas autorius Niujorke, dažnai susitikdavau su įvairių technologijų kompanijų lyderiais. Tačiau kai šis jaunuolis – tuo metu vos dvidešimt dvejų – prisėdo prie manęs itališkame Il Gattopardo restorane Manheteno centre, iš pradžių buvo sunku patikėti, jog jis galėtų būti vis svarbesne tampančios kompanijos vadovas. Jis vilkėjo džinsus ir marškinėlius su paukščiuko, tupinčio ant medžio, paveikslėliu. Ir atrodė neįtikėtinai jaunas! Tada jis pradėjo kalbėti. – Mes teikiame paslaugą, – tarė jis rimtu tonu, rinkdamas žodžius. – Mes stengiamės pagerinti žmonių suvokimą apie pasaulį. Mes nesiekiame, kad vartotojai praleistų kuo daugiau laiko mūsų svetainėje. Mes stengiamės padėti žmonėms patirti gerų pojūčių ir tą laiką išnaudoti maksimaliai. Tikrai neatrodė, kad jis juokautų. Jis labai susikaupęs stengėsi atkreipti mano dėmesį į savo kompaniją ir viziją. Ir jam pavyko. Kuo daugiau klausiausi, tuo labiau jis priminė vieną iš sėkmės lydimų – ir kur kas vyresnių – kompanijų vadovų ar verslininkų, su kuriais aš paprastai kalbuosi, atlikdamas savo darbą. Nenoromis prasitariau, kad, mano manymu, jis atrodo gimęs būti kompanijos vadovu. Mano supratimu, tai buvo didelis komplimentas – toks, kurio bet kam neištarsi. Bet jis atrodė įsižeidęs. Jo veide atsirado nepasitenkinimo išraiška.

prologas

– Aš niekada nenorėjau valdyti kompanijos, – po kelių minučių pareiškė jis. – Man verslas tėra patogus įrankis norint ką nors įgyvendinti. Paskui visą likusį pokalbio laiką jis pasakojo apie tokius dalykus, kurie prikausto, ir kalbėjo taip, kaip sugeba tik aiškią viziją turintys verslo lyderiai. Nuo tos akimirkos įsitikinau, kad feisbuko svarba išaugs. Po šio susitikimo parašiau straipsnį „Kodėl feisbukas toks svarbus“. Kitais metais dar išsamiau pristačiau kompaniją Fortune žurnale, kai mane pasikvietęs Cukerbergas paprašė parašyti išskirtinį pasakojimą apie novatorišką feisbuko virsmą į tokią platformą, kurioje galima pritaikyti kitų subjektų programinę įrangą. Šis pranešimas pradėjo keisti feisbuko sampratą pasaulyje. 2007-ųjų pabaigoje pradėjau tikėti, kad feisbukas taps viena svarbiausių kompanijų pasaulyje. Tad ar nederėtų kam nors parašyti apie ją knygos? Dabar Palo Alte, Kalifornijos valstijoje, įsikūrusi 1 400 asmenų korporacija Facebook valdo pajamas, kurios 2010-aisiais gali pasiekti milijardą JAV dolerių. Jai tebevadovauja Cukerbergas, kuriam dabar jau dvidešimt šešeri. Dėl savo užsispyrimo, strateginio mąstymo ir nemenko sėkmės pliūpsnio jis išlaikė rankose absoliučią kompanijos finansų kontrolę. Jei taip nebūtų, šiandien feisbukas – galima sakyti, be abejonės, – būtų kokios nors milžiniškos internetinės kompanijos dukterinė bendrovė. Interesantai siūlė stulbinamas sumas, milijardus, kad tik Cukerbergas sutiktų parduoti savo kompaniją. Tačiau jis labiau koncentravosi į tai, kaip „ką nors padaryti“, kad įtikintų daugiau žmonių naudotis jo portalu, negu praturtėti jį pardavus. Išlaikydamas kompanijos nepriklausomybę, jis užpildė ją savo idealais, asmenybe ir vertybėmis. Nuo pat pirmųjų dienų feisbukas atrodo paprastas, švarus ir neužgriozdintas puslapis. Cukerbergas visada norėjo elegantiško dizaino apipavidalinimo. Savo asmeniniame profilyje feisbuke jis išvardija jį

facebook efektas

dominančius dalykus: atvirumas, sensacijos, revoliucijos, informacijos srautai, minimalizmas, kūrimas, pastangos atsikratyti bet kokių nesvarbių troškimų. Nepaisant įkūrėjo polinkio į minimalizmą, feisbukas tam tikra prasme vis tiek linksta į savotišką nesaikingumą. Feisbuke nepaliaujamai platinama informacija. Kiekvieną mėnesį nariai pasidalija apie 20 milijardų įvairaus turinio pranešimų, tarp kurių yra nuorodos į tam tikrus interneto puslapius, naujienos, nuotraukos ir t. t. Šis portalas – neabejotinai pati didžiausia nuotraukų dalijimosi svetainė internete, kurioje kiekvieną mėnesį pridedama maždaug po tris milijardus nuotraukų. Jau nekalbant apie nesuskaičiuojamus pranešimus apie tai, kas tą akimirką šauna į galvą, svarbius oficialius pranešimus, politines provokacijas, sveikinimus gimtadienio proga, flirtą, įžeidinėjimus, sąmojus, nevykusius juokelius, gilias mintis ir, žinoma, bakstelėjimus* (angl. poke). Feisbuke vis dar pilna dalykų, kurie tikriausiai nėra svarbūs. Nors galbūt daugelis mano priešingai, tačiau kuriant feisbuką niekada nenorėta, kad jis atstotų bendravimą akis į akį. Nors daugelis naudoja feisbuką kitaip, tačiau Cukerbergas ir jo kolegos visada aiškiai nurodė, jog portalas sukurtas taip, kad nariai galėtų daugiau bendrauti su žmonėmis, kuriuos pažįsta gyvenime: tikrais draugais, pažįstamais, bendraklasiais ar bendradarbiais. Kaip vėliau bus išsamiai aiškinama šioje knygoje, tai ir yra esminis skirtumas tarp feisbuko ir kitų panašių portalų, ir tai priverčia kompaniją susidurti su ypatingais iššūkiais kiekviename žingsnyje. Feisbuko efektas dažniausiai jaučiamas kasdienybėje artimame mažos grupės bendravime. Jis gali padaryti bendravimą našesnį, ugdyti familiarumą ir skatinti artumą, intymumą. Pagal jūsų įrašus, nurodant savo padėtį, keletas draugų iš karto gali sužinoti, kad, pavyzdžiui, netrukus eisite į prekybos centrą. Patys nesiunčiate šios * Virtualus bakstelėjimas, norint be žodžių parodyti kam nors dėmesį arba atkreipti jį į save.

prologas

informacijos jiems. Tą padaro feisbuko programinė įranga. Draugai praneša, kad galite ten susitikti, ir jie pasirodo. Kai feisbukas naudojamas pagal pirminį jo sumanymą – artimiau bendrauti su žmonėmis, kuriuos jau pažįstate tikrame gyvenime, – jis gali turėti stiprią emocinę galią. Tai yra naujas bendravimo pagalbininkas atskiriems asmenims, ir jis sukuria iš esmės naujas bendravimo formas. Jos gali suteikti malonumo ar skausmo, tačiau negalima paneigti, jog dėl to keičiasi feisbuko vartotojų gyvenimo tėkmė. – Feisbukas yra pirmoji virtuali platforma, skirta žmonėms, – sako Estera Daison (Esther Dyson), technologijų ekspertė, rašytoja ir investuotoja. Dar keletas veiksnių skiria feisbuką nuo kitų prieš jį atsiradusių interneto verslų. Visų pirma šis portalas tiek iš principo, tiek pagal veikimą yra paremtas tikra žmonių tapatybe. Feisbuke šiandien, kaip ir 2004-aisiais, kai jis buvo paleistas Harvarde, svarbu būti tikruoju savimi. Kas paneigs, kad seniau interneto portaluose dominuodavo anonimiškumas, vaidyba ir pseudonimai? Tačiau feisbuke jie netenka prasmės. Sukurdamas neegzistuojančią personą ar persistengdamas, iš feisbuko turėsi mažai naudos. Jei su kitais nesielgsite natūraliai, draugai arba nepažins jūsų, arba nebus draugiški. Bene patikimiausias būdas patikrinti, ar žmogus iš tiesų yra tas, kuo tariasi esąs – patikrinti jo draugų sąrašą. Būtent šis draugų sąrašas ir patvirtins jūsų tapatybę. Norėdami turėti tokį patikrinimo mechanizmą, iš pradžių turite patys prisistatyti savo tikruoju vardu. Siekis, kad žmonės naudotų savo tikras tapatybes, yra artimai susijęs su patikima infrastruktūra, kuri leidžia vartotojui išsaugoti privatumą ir jį kontroliuoti. Tai ne visada veikia, bet Cukerbergas ir kiti kompanijos atstovai teigia tam skiriantys itin daug dėmesio. – Draugų aplinka ir tikroji tapatybė galiausiai yra saugumo garantas, – aiškina Krisas Kelis (Chris Kelly), ilgametis feisbuko saugumo vadovas, kuris neseniai pasitraukė iš šio posto, kad galėtų