Issuu

j . r a n d y ta r a b o r r e l l i

M i c h a e l Ja c k s o n

J. Randy Taraborrelli

Michael

Jackson Magija. Manija. Visa istorija

Iš anglų kalbos vertė Rimvydas Kuzas, martynas vaitkus, margarita pilkaitė

j . r a n d y ta r a b o r r e l l i

Įžanga Mažas Los Olivoso miestelis Santa Barbaros apygardoje yra kiek senesnis nei šimto metų. Jeigu svečias nori susipažinti su vietine istorija, tai Mattei’s Tavern, pastatyta 1886 metais, yra tinkiausias pasirinkimas. Tai yra vienas iš daugybės praėjusio amžiaus monumentų, kuris anksčiau buvo pašto karietų stotelė, kur svečiai pernakvodavo savo kelionių metu, nes vienintelė transporto priemonė tais laikais buvo arklio traukiama karieta. Vėliau jis tapo siaurabėgio, sukonstruoto devynioliktojo amžiaus pabaigoje, kai kelionės sausuma būdavo beveik neįmanomos, Pasific Coast Railway traukinio stotele. Savo šlovingiausiais metais ši linija driekėsi daugiau nei 120 kilometrų, nuo kadaise vadinto Harfordo prieplauka San Luiso paplūdimyje iki Los Olivoso pietuose. Prieš kitos dienos kelionę į Santą Barbarą keleiviai naktį praleisdavo Mattei’s. Dabar šioje vietoje yra Carriege Museum, pateikiantis vietos regiono istorijos. Vietoje kadaise buvusio baro dabar stovi puiki užkandinė Brothers Restaurant Mattei’s Tavern. Neseniai į muziejų atėjo keistai atrodantis vyras su berniuku, mergaite ir kūdikiu. Jį lydėjo dvi pagyvenusios

M i c h a e l Ja c k s o n

moterys, turbūt auklės, kurios prižiūrėjo vaikus, viena jų sūpavo kūdikį, suvyniotą į apklotą. Taip pat buvo ir padėjėjas, kuris atrodė kiek per dvidešimt. Jo akys greitai lakstė, lyg būtų pasirengęs pavojams, jis akylai stebėjo aplinką ir tai, ką kiti veikia. Vyresnis vyras, kuris buvo užsidėjęs šilkinę, tamsiai violetinės spalvos chirurginę kaukę, skrybėlę ant rašalo juodumo plaukų ir per didelius akinius, stovėjo prieš vieną iš fotografijų. „Princai! Paris! Ateikit čia, pažiūrėkit“, – sušuko jis. Vaikai atbėgo. Vyras parodė į nuotrauką kreiduotu, ilgu pirštu, kurio galiukas buvo apvyniotas pleistru, ir savo aukšto tembro pamokančiu balsu perskaitė aprašymą. Perskaitęs pusę aprašymo, jis įspėjo berniuką, kad šis įdėmiau klausytų sakydamas, jog „tai yra svarbu“. Grupelė ėjo nuo vieno parodos eksponato prie kito, kaukėtas vyras skaitė kiekvieną pasakojimą ir vis ragino vaikus atidžiau klausytis. Po dienos pamokos maža grupelė pavalgė restorane. Kol ten buvo, jie juokėsi, pasakojo anekdotus ir nekreipė dėmesio į aplinkinius. Kaukėtas vyras valgė tik truputį pakeldamas savo maskuotę, užuot ją nusiėmęs. Vietiniai bandė ignoruoti keistą grupelę. Tačiau buvo sunku nespoksoti, ypač todėl, kad ir vaikai dėvėjo kaukes, nors ne chirurgines... tik Helovyno šventės. Jie nusiėmė jas, kad galėtų pavalgyti, o paskui vėl užsidėjo, paslėpdami savo veidus.

j . r a n d y ta r a b o r r e l l i

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje trisdešimčia kilometrų arčiau Ramiojo vandenyno pakrantės buvo nutiesta didelė bėgių linija. Kadangi šis traukinys aplenkdavo Los Olivosą, kadaise klestinčio miesto populiacija smarkiai sumažėjo. Jis vėl buvo atrastas dėl turistų antplūdžio per paskutiniuosius dvidešimt metų. Dabar čia yra indėnų rezervatas ir lošimų namai, taip pat daugybė spa centrų bei modernių sanatorijų. Atsatytus vakarietiškojo stiliaus pastatus puošia mažos nuosavos vietinių gyventojų meno galerijos, antikvarinių dirbinių, suvenyrų, prabangių moteriškų drabužių parduotuvės, vyninės. Vieną popietę kaukėtas vyras aplankė vieną iš meno galerijų. – Tai puikiai tiktų miegamajam kambariui, sutinki? – pasakė jis savo jaunajam asistentui. Rankose vyras laikė mažą paveikslą su dviem angelais, lengvai plevenančiais virš miegančio vaiko. Asistentas palinksėjo galva. – Ei, – šūktelėjo kaukėtas vyras. – Kiek šitas paveikslas kainuoja? Jis ir galerijos prižiūrėtojas asmeniškai pasitarė. Vyras su maskuote priėjo prie savo asistento ir kažką pašnibždėjo jam į ausį. – Labai gerai, – galiausiai kreipėsi į savininką: – Aš jį perku.

M i c h a e l Ja c k s o n

Savininkas pakeverzojo ant popieriaus lapo ir įdavė jį jaunesniajam vyrui, kuris tuoj išsitraukė pluoštą banknotų iš savo piniginės ir suskaičiavo juos, kad užmokėtų už pirkinį. – Ne, palaukit! Čia per daug, – įsiterpė kaukėtas vyras, kuris atidžiai viską stebėjo. – Maniau, sakėte, kad kaina yra šimtas dolerių, o ne šimtas šeši su trupučiu. Vėl įvyko skubus pasitarimas. – Kas? Mokesčiai? Tikrai? Už šitą? Na, vis tiek ačiū. Jis padėjo paveikslą į vietą. Vėl įvyko derybos. – Tikrai? Puiku, šimtas dolerių tuomet. Žmogus su kauke toliau šnekėjo apie paveikslą. – Dieve, jis toks nuostabus, tiesa? – gyrė imdamas paveikslą. – Tie vaikai yra tokie... saugūs. Kaip miela. Su asistentu eidamas iš galerijos vyras atsisuko ir šūktelėjo savininkui: – Aš noriu, kad jūs žinotumėte, jog esat nuostabus žmogus. Linkiu jūsų galerijai didžiausios sėkmės. Aš dar sugrįšiu. Los Olivose yra apie penki šimtai arklių rančų, stovi Viktorijos epochos stiliaus namai ir apie pora tuzinų verslininkų namų. Tūkstantis žmonių, gal kiek mažiau, šį atokų ir miegantį kraštą vadina namais (mažiau nei tuzinas jų yra juodaodžiai), tarp jų ir vienas keistas gyventojas, vienintelis vyras mieste, dėvintis kaukę – Maiklas Džozefas Džeksonas (Michael Joseph Jackson).

j . r a n d y ta r a b o r r e l l i

Figueora Mountain kelias vingiuoja pro vešlų ir kalvotą Santa Ineso slėnį, esantį Los Olivose. Vyras šalia kelio pardavinėja obuolius seno lapuoto medžio pavėsyje. Jis tą daro jau daugybę metų. Kiekvieną dieną jis daugiau nieko nedaro, tik pardavinėja savo užaugintus vaisius, mėgaujasi diena ir deginasi saulėje. Maždaug apie kilometrą nuo kelio, už įspūdingų ąžuolo vartų, yra Figueora Mountain Road 5225, didžiulis danų stiliaus nevienodo aukščio gyvenamasis namas, kurio plytų ir mūro sienas dengia medinės sijos. Čia gyvena Maiklas Džeksonas. Ši tūkstančio hektarų valda anksčiau priklausė Sycamore rančai, joje buvo auginamos avižos ir galvijai. Rančos rinkos vertė buvo 35 milijonai dolerių, Maiklas nusipirko ją už 17 milijonų 1988-ųjų gegužės mėnesį. Tuomet jis pakeitė pavadinimą į Neverland Valley Ranch, arba trumpiau – Neverland („Niekados šalis“), Piterio Peno Niekados šalies garbei. Pirmiausia, ką Maiklas norėjo padaryti – savo valdose pastatyti nuosavą pramogų parką, kuriame būtų karuselė, čiuožykla, traukinys ir net apžvalgos ratas. Turėdamas šitiek pinigų, jis galėjo daryti beveik viską, ko užsigeisdavo... ir viską padarys Neverland rančoje. Maiklo pasaulio kampelis yra žaliuojantis kiek tik akys užmato. Kraštovaizdį puošia senamadiški vėjo malūnai.

M i c h a e l Ja c k s o n

Slėnyje jaučiamas elegantiškos didybės švelnumas. Tūkstančiai medžių švelniai užstoja saulę nuostabiai prižiūrėtai žemei, kurioje yra dviejų hektarų žmogaus sukurtas šviesiai mėlynas ežeras su niekada nenustojančiu tekėti pusant ro metro aukščio kriokliu ir dailiu viliojančiu akmeniniu tiltu. Viskas yra čia, neapsakomai tylioje, ramioje kaimo vietovėje, kurioje Maiklas Džeksonas susikūrė savo išskirtinę aplinką, saugų prieglobstį nuo sunkaus ir slegiančio pasaulio.

Už trijų tūkstančių kilometrų į rytus, nešvariame industriniame Gario mieste, Indianos valstijoje, kampiniame sklype stovi mažas namelis su dviem miegamaisiais ir vienu vonios kambariu. Nėra jokio garažo, puikaus kraštovaizdžio ar žalios žolės. Iš aplinkinių fabrikų kyla tiršti dūmai, kurie apgaubia aplinką taip, kad žmogui, įkvėpusiam šiek tiek tokio oro, pasidaro... bloga. Džozefas ( Joseph) ir Katerina (Katherine), Maiklo tėvai, nusipirko šį butą 1950-aisiais už 8500 dolerių, nusiderėję 500. Maiklas Džeksonas šioje vietoje, kurioje daugiausia gyvena juodaodžiai, augo, kai buvo mažas, kartu su tėvais, broliais ir seserimis: Maurina (Maureen), Džekiu ( Jackie), Titu (Tito), Džermeinu ( Jermaine), Latoja (LaToya), Marlonu (Marlon), Džanet ( Janet) ir Rendžiu (Randy).

j . r a n d y ta r a b o r r e l l i

Kaip ir dauguma tėvų, Džozefas ir Katerina norėjo, kad jų vaikams gyvenime pasisektų. Šeštojo dešimtmečio pradžioje viskas, ką jie galėjo suteikti, buvo tik pastogė su dviem miegamaisiais ir vienu vonios kambariu vienuolikai žmonių ir drabužiai, perkami dėvėtos aprangos parduotuvėse. Jie tikėjosi, kad kai vaikai baigs mokyklas, susiras užtikrintą darbą, galbūt gamyklose... nebent galėtų geriau. Kai Džeksonų tėvai sužinojo, kad kai kurie jų vaikai turi muzikinį talentą, jų svajonės išaugo: gabūs muzikai ir šokantys sūnūs laimės konkursus ir bus „pastebėti“. Po to, kai sūnūs išleido savo pirmuosius įrašus, tėvų fantazijos buvo beribės: milžiniški namai Kalifornijoje; tarnai vykdo paliepimus vos pirštu pamojus; visi turi prabangius automobilius; dėvi trijų dalių kostiumus; mūvi deimantinius žiedus, o viskam vadovauja Džozefas; audinės kailiniai, brangenybės ir geresnis gyvenimas – tai Katerinos viltys. Jie svajojo apie tai, kaip maigo televizoriaus pultelį ir stebi savo įžymius vaikus, atliekančius populiariausius hitus juos vertinančiam pasauliui. Jie tikėjosi, kad berniukų šlovės užtektų visai šeimai, visi būtų pripažinti, populiarūs, jų prašytų pozuoti nuotraukoms, pasirašinėti autografus. Visi būtų žvaigždės. Kiekvieno lauktų nuostabus pasaulis. Daugiau jokių rūpesčių, didelė sėkmė viską užtikrintų. Ar jie per daug prašė? Tuo metu mintis atrodė gera. Tačiau išmintis byloja – bijok svajonių, nes jos gali išsipildyti.

M i c h a e l Ja c k s o n

j . r a n d y ta r a b o r r e l l i

Kai 2003 m. Maiklas liudijo prieš jį iškeltoje byloje, dauguma žmonių buvo šokiruoti keistos jo išvaizdos ir ekscentriško elgesio. Pats dainininkas buvo labai nepatenkintas šia, visą pasaulį apskriejusia, nuotrauka, kuri, jo manymu, atskledžia jį netinkamoje šviesoje. (Corbis)

„Kaip aš galiu užmiršti skausmą? – klausia Maiklas. – Aš pavargau būti valdomas baimės.“ Pirmasis žingsnis išsilaisvinimo link – susitaikymas su tėvu. Jam tai nebuvo lengva, tačiau jis labai stengėsi. (Corbis)

M i c h a e l Ja c k s o n

Galime kalbėti, ką tik norime, tačiau Maiklas Džeksonas buvo vienas puikiausių mūsų laikų atlikėjų. Scena yra ta vieta, kur jis iš tiesų atgyja ir sutviska visomis spalvomis. (Corbis)

j . r a n d y ta r a b o r r e l l i

Maiklas Džeksonas buvo – ir išliko – vienas geriausių šou verslo atstovų pasaulyje. (Gary Hershorn/ Reuters/ Corbis)

M i c h a e l Ja c k s o n

Džozefas ir Katerina Džozefas Volteris Džeksonas gimė 1929-ųjų liepos 26 dieną Samuelio (Samuel) ir Kristal (Chrystal) Džekson šeimoje, Fountin Hilse, Arkanzaso valstijoje. Jis buvo vyriausias iš penkių vaikų. Jo sesuo, Verna (Verna), mirė, kai jai buvo septyneri. Samuelis, vidurinės mokyklos mokytojas, buvo griežtas ir nepalenkiamas vyras, kuris savo vaikus auklėjo geležiniu kumščiu. Vaikams nebuvo leidžiama bendrauti su kaimynų vaikais. – Biblijoje rašoma, kad blogos draugystės sugadina jaunatviškus įpročius, – jiems aiškindavo Kristal. – Samuelis Džeksonas mylėjo savo šeimą, bet jis buvo nuo jos atitolęs, o jį pasiekti būdavo sunku, – prisiminė giminaitis. – Jis retai parodydavo savo šeimai švelnumą, todėl nebuvo suprastas. Žmonės manė, kad jis neturi jausmų. Nors buvo jautrus, bet nežinojo, kaip tuos jausmus parodyti ir išnaudoti. Džozefas rūpinosi savo tėvu. Tėvai išsiskyrė, kai Džozefas dar buvo paauglys. Semas persikraustė į Ouklandą kartu su Džozefu, o Kristal su jo broliais ir seserimis išvyko į Rytų Čikagą. Kai Samuelis trečią kartą vedė, Džozefas nusprendė gyventi su motina ir šeima Indianoje. Vienuoliktoje klasėje jį išmetė iš mokyk los, vėliau jis laimėjo Golden Gloves bokso čempionatą. Netrukus susipažino su Katerina Ester Skrus (Katherine Esther Scruse) viename vakarėlyje. Ji buvo graži, smulki

j . r a n d y ta r a b o r r e l l i

mergina, o Džozefą patraukė jos draugiškumas ir šilta šypsena. Katerina gimė 1930-ųjų gegužės 4 dieną, ją pakrikštijo Keitės B. Skrus vardu, tetos iš tėvo pusės garbei. (Kai buvo maža, ją vadindavo Keite, artimieji į ją iki šiol taip kreipiasi.) Keitė gimė Princo Alberto Skruso (Prince Albert Screws) ir Martos Apšou (Martha Upshaw) šeimoje, Barboro apygardoje, už kelių kilometrų nuo Raselo (Russell) apygardos, Alabamos valstijoje, kaimiškoje vietovėje. Šioje vietoje gyveno daugelis šeimos kartų. Jos tėvai buvo susituokę vienerius metus. Vėliau, 1931 metais, jie susilaukė dar vieno vaiko, Hetės (Hattie). Princas Skrusas dirbo Seminole Railroad kompanijoje ir augino medvilnę kaip ir Katerinos senelis bei prosenelis, Kendalas Braunas (Kendall Brown). Braunas, kuris kiekvieną sekmadienį giedodavo Raselo apygardos bažnyčioje ir buvo gerai žinomas dėl savo balso, kadaise buvo Alabamos šeimos, pavarde Skrusai, vergas ir galiausiai pasisavino jų pavardę. – Žmonės man pasakojo, kad kai būdavo atidaryti bažnyčios langai, galėjai išgirsti mano prosenelio balsą, sklindantį per slėnį, – prisiminė Katerina. – Jis tiesiog nustelbdavo visus kitus. Kuomet išgirdau šią istoriją, pagalvojau: „Na, galbūt tai įaugę į kraują“. Kai Katerina buvo aštuonių mėnesių, ji susirgo poliomielitu, tuo metu ši liga vadinta vaikų paralyžiumi. Tais

M i c h a e l Ja c k s o n

laikais nebuvo jokių vakcinų, dauguma vaikų – tarp jų ir Džozefo sesuo Verna – arba mirdavo, arba likdavo sunkiai suluošinti. 1934-aisiais Princas Skrusas su šeima persikraustė į Rytų Čikagą, Indianos valstijoje, ieškodamas nuolatinio darbo. Jis dirbo plieno gamyklose, vėliau įsidarbino traukinio palydovu Illinois Central Railroad kompanijoje. Nepraėjus nė metams Princas ir Marta išsiskyrė. Marta pasiliko Rytų Čikagoje su savo mažosiomis dukrelėmis. Dėl ligos Katerina tapo drovi ir uždara, iš jos dažnai tyčiodavosi mokyklos draugai. Mergaitė daug laiko praleisdavo ligoninėse. Negalėdama baigti vidurinės mokyk los, užaugusi ji pradėjo lankyti kursus ir gavo diplomą. Iki šešiolikos nešiojo ortopedinius įtvarus arba vaikščiojo su ramentais. Moteris iki šiol šlubčioja. Šviesūs Katerinos vaikystės atsiminimai visada susiję su muzika. Ji ir jos sesuo Hetė užaugo klausydamos countrywestern radijo programų ir žavėjosi Henku Viljamsu (Hank Williams) bei Ernestu Tubsu (Ernest Tubbs). Jie buvo mokyklos orkestro, bažnyčios ir mokyklos chorų nariai. Katerina, kuri irgi giedojo vietinėje baptistų bažnyčioje, svajojo apie šou verslo karjerą, iš pradžių kaip aktorės, vėliau – kaip dainininkės. Kai mergina susipažino su Džozefu, iš karto juo susižavėjo. Nors jis buvo vedęs kitą moterį, santuoka truko tik apie metus. Po skyrybų Katerina pradėjo susitikinėti su

j . r a n d y ta r a b o r r e l l i

Džozefu, pora netrukus susituokė. Ji buvo pakerėta, pagauta jo charizmos, suviliota žavesio, išvaizdos ir galios. Jis buvo valdingas vyras, kuris viską kontroliavo, moteris jautė, kad su juo visada galės jaustis saugi. Ji mėgavosi jo pasakojimais, juokėsi iš jo pokštų. Džozefo akys buvo didelės, gana toli viena nuo kitos, šviesiai rudos spalvos, kokios ji niekada iki tol nebuvo mačiusi, o kartais beveik sodriai žalios. Kai tik į jas pažvelgdavo, kaip pati sakė, būdavo pakerėta, o to ir norėjo, arba, kaip ji sakė: „Aš be proto įsimylėjau“. Jie buvo skirtingi daugeliu atžvilgių. Katerina buvo švelni. Džozefas buvo griežtas. Ji buvo supratinga. Jis buvo greitai supykstantis. Ji buvo romantikė. Jis buvo pragmatikas. Tačiau meilės chemija tarp jų puikiai sureagavo. Abu buvo muzikalūs: jis gitara grojo bliuzą; ji buvo country-western muzikos stiliaus gerbėja, grojo klarnetu ir pianinu. Užsimezgant jų santykiams, abu priglusdavo vienas prie kito šaltais žiemos vakarais ir dainuodavo kalėdines giesmes. Nuostabaus Katerinos soprano dėka abiejų balsai skambėjo puikiai derėdami. Maiklas Džeksonas mano, kad dainavimo talentą paveldėjo iš savo motinos. Jis yra sakęs, kad prisimena, kaip Katerina laiko jį rankose ir dainuoja You Are My Sunshine ir Cotton Fields dainas. 1949-ųjų lapkričio 5 dieną po šešis mėnesius trukusių sužadėtuvių Džozefą, tuo metu dvidešimties, ir Kateriną,

M i c h a e l Ja c k s o n

devyniolikos, sutuokė Crown Point, Indianos valstijos, taikos teisėjas. Katerina yra sakiusi, kad ją taip paveikė tėvų skyrybos ir tai, kad augo nedarnioje šeimoje, jog pati sau pažadėjo, kad kai ras vyrą ir ištekės, niekada nesiskirs, nepaisydama jokių aplinkybių, kurios gali pasitaikyti jų kelyje. Tačiau neatrodė, kad jai reikėtų labai nerimauti dėl Džozefo. Jis elgėsi su ja pagarbiai ir buvo labai dėmesingas. Ji mėgavosi jo draugija, jis priversdavo ją juoktis taip, kaip niekas kitas iki tol. Svarbiausia, kad juos siejo tvirtas seksualinis ryšys. Džozefas buvo aistringas vyras, Katerina – ne ką mažiau aistringa moteris. Šiaip ar taip, jie buvo įsimylėję. Jie tiko vienas kitam ir pasistengė, kad jų santykiai būtų puikūs. Naujavedžiai įsikūrė Gario mieste, Indianos valstijoje. Jų pirmasis vaikas, Maurin, praminta Rebe, gimė 1950-ųjų gegužės 29 dieną. Greitai vienas po kito į šį pasaulį atėjo ir kiti vaikai. 1951-ųjų gegužės 4 dieną, per savo dvidešimt pirmąjį gimtadienį, Katerina pagimdė Sigmundą Esko (Sigmund Esco), pravarde Džekis. Po dvejų metų, 1953-ių jų spalio 15 dieną, gimė Tarianas Adarilas (Tariano Adaryl), jis buvo pramintas Titu. Po jų sekė Džermeinas Lachuanas ( Jeremaine LaJuane), gimęs 1954-ųjų gruodžio 11 dieną. Latoja Ivan (LaToya Yvonne) – 1956-ųjų gegužės 29 dieną. Marlonas Deividas (Marlon David), 1957-ųjų kovo 12 dieną (vienas iš neišnešiotų dvynių; kitas, Brendonas (Brandon), mirė praėjus parai po gimimo). Maiklas

j . r a n d y ta r a b o r r e l l i

Džeksonas gimė 1958-ųjų rugpjūčio 29 dieną. („Su juokingai atrodančia galva, didelėmis rudomis akimis ir ilgomis rankomis“, – prisimena jo motina.) Stivenas Randalas (Steven Randall) gimė 1961-ųjų spalio 29 dieną, o Džanet Damena ( Janet Damen) – 1966-ųjų gegužės 16 dieną.

Ankstyvosios dienos Pokalbis apie ankštas patalpas... vieną kartą, Dievo pamirštais laikais, kai visi vienuolika Džeksonų šeimos narių gyveno Jackson gatvėje 2300. – Galėjai žengti penkis žingsnius ir atsidurdavai namo gale, – taip apie namą pasakojo Maiklas. – Jis nebuvo didesnis už garažą. Katerina ir Džozefas dalijosi vienu miegamuoju kambariu su dvigule lova. Berniukai miegojo vieninteliame kitame kambaryje. Titas ir Džermeinas dalijosi viršutiniu lovos aukštu, Marlonas ir Maiklas – viduriniu, o Džekis miegojo vienas apačioje. Trys mergaitės glaudėsi ant išskleidžiamos sofos svetainėje. Kai gimė Rendis, jis miegojo ant kitos sofos. Labai šaltais žiemos mėnesias šeima susispausdavo virtuvėje prie atidarytos orkaitės. – Mes visi dirbome namų ruošos darbus, – atsiminimais dalijasi Džermeinas. – Visada buvo ką veikti: plauti grindis, valyti langus, dirbti sode, – pasakojo jis su šypse-

M i c h a e l Ja c k s o n

na. – Titas plaudavo indus po pietų. Aš juos šluostydavau. Keturi vyriausieji – Rebė, Džekis, Titas ir aš – lygindavome drabužius, mums nebūdavo leista išeiti iš namų, kol nepabaigsim. Mano tėvai tikėjo darbo verte. Mes anksti pažinome tą gerą jausmą ir atpildą už darbą. Džozefas dirbo pamainomis nuo ketvirtos valandos iki vidurnakčio krano operatoriumi Inland Steel kompanijoje, Rytų Čikagoje. Maiklas prisimena, kaip tėvas grįždavo iš darbo su dideliu krepšiu glaistytų spurgų. – Darbas buvo sunkus, bet stabilus, todėl negalėjau skųstis, – kalbėjo Džozefas. Tačiau pinigų visada stigo. Džozefas retai uždirbdavo daugiau nei 65 dolerius per savaitę, nors dažnai dirbdavo papildomas valandas suvirintoju. Šeima išmoko taip gyventi. Katerina pati siūdavo vaikams rūbus arba juos pirkdavo Salvation Army parduotuvėse. Jie valgė paprastą maistą: kiaušinienę su kumpiu pusryčiams, kiaušinių ir rūkytos dešros sumuštinius (ir kartais pomidorių sriubą) pietums bei žuvį ir ryžius vakarienei. Katerinai patikdavo kepti persikus tešloje ir obuolių pyragus desertui. Yra tik kelios Džeksonų vaikų mokyklinės nuotraukos, nes jie negalėjo jų nusipirkti, kai nusifotografuodavo. Pirmuosius penkerius metus, kai gyveno Jackson gatvėje, šeima neturėjo telefono. Kai ketverių metų Džermeinas susirgo nefritu, inkstų uždegimu, ir turėjo gulėti ligoninėje tris savaites, Katerina ir Džozefas patyrė stiprų finansinį ir emocinį smūgį.

j . r a n d y ta r a b o r r e l l i