Issuu

Michael Scott

Burtininkas nemirtingojo nikolo flamelio paslaptys

R omana s

Iš anglų kalbos vertė rasa krulikauskienė

Bijau. Ne dėl savęs, bet dėl tų, kuriuos paliksiu: Perenelės ir dvynių. Jau susitaikiau su mintimi, kad laiku nespėsime atgauti Kodekso ir mudu su žmona neišsigelbėsime. Turiu gal tik savaitę, tikrai ne daugiau nei dvi, o paskui laikas pribaigs mane. Perenelei liks dar kelios dienos. O dabar, beveik žvelgdamas mirčiai į akis, suprantu, kad mirti visai nenoriu. Praleidau šioje žemėje šešis šimtus šešiasdešimt šešerius me tus, o dar tiek daug nemačiau, dar tiek daug liko nuveikti. Vis dėlto esu dėkingas, kad gyvenau pakankamai ilgai, jog rasčiau dvynius, ir didžiuojuosi, kad pradėjau juos mokyti gaiva lų magijos. Sofi jau įvaldė tris gaivalus, o Džošas – tik vieną, bet jis atskleidė kitus gebėjimus, o vaikino drąsa – ypatinga. Grįžome į San Fransiską, mirštantis Di liko Anglijoje. Tikiuo si, matėme jį paskutinį kartą, ir net jei susidūrimas su archonu jo nepribaigė, žinau, kad šeimininkai taip lengvai neatleis tokios nesėkmės. Visgi esu sunerimęs, nes sužinojau, kad Makiavelis yra šiame mieste. Perenelė įkalino jį ir jo sėbrą kartu su pabaisomis Alkatrase, bet nesu tikras, ar ilgai uolos atlaikys tokį galingą nemirtingąjį, kaip italas. Mudviem su Perenele visiškai akivaizdu, kad Alkatrasas yra grėsmė, su kuria reikia susitvarkyti, kol dar turime jėgų. Kai pagalvoju, kas knibžda kalėjimo kamerose, net pašiurpstu. Le gendos pasakoja apie senus laikus, kai tamsos vyresnieji žmonių miestus užsiundė pabaisomis, ir tikrai tikiu, kad Di yra beprotis, trokštantis pasielgti lygiai taip pat.

mi c h a e l s c ott

Dar didesnį nerimą kelia tai, kad dingo Skati ir Žana D’Ark. Lėjų vartai iš Paryžiaus turėjo jas nugabenti į Tamalpaiso kalną, bet jos taip ir nepasirodė. Kiek anksčiau kalbėjau su Sen Žerme nu, jis kraustėsi iš proto, bet priminiau grafui, kad Skati gyvena jau du su puse tūkstančio metų ir dar puikiai kaunasi. Žana taip pat yra viena puikiausių kovotojų, kada nors vaikščiojusių šia žeme. Frensis apžiūrėjo nulinį tašką ir rado tai, ką jis mano esant priešistorinių gyvūnų kaulų likučiais. Įtariu, kad Makiavelis pa sinaudojo senoviniu alchemikų burtažodžiu – pritraukimo už keikimu, ir taip sugadino vartus. Sen Žermenas mano, ir aš visai jam pritariu, kad Skati su Žana nukeliavo atgal laiku... bet į kokio senumo laikus? Vis tik labiausiai jaudinuosi dėl dvynių. Jau nebežinau, kokia jų nuomonė apie mane. Niekada neabejojau, kad Džošas žiūri į mane nepatikliai, bet dabar jaučiu, kad abu dvyniai manęs bai minasi ir nepasitiki. Tiesa, jie apie mane kai ką sužinojo – kai ką, ką būčiau mielai nuslėpęs. Gal vertėjo su jais būti atviresniam. Kai kuriais savo poelgiais nesididžiuoju, bet nesigailiu dėl nieko. Dariau tai, ką turėjau, kad išliktų žmonių rasė. Pakartočiau vis ką ir vėl. Dvyniai grįžo pas tetą, gyvenančią Pesifik Hais rajone. Duosiu jiems dieną ar dvi pailsėti, atgauti jėgas, bet ne daugiau, nes mudu su Perenele negalime leisti sau tokios prabangos švais tytis laiku. Tuojau vėl imsimės reikalo. Reikia baigti mokyti dvy nius – paruošti juos dienai, kai grįš tamsos vyresnieji. Toji diena jau beveik čia pat. Artinasi pavasario lygiadienis. Iš alchemiko Nikolo Flamelio dienoraščio Parašyta antradienį, birželio 5 d. San Fransiske, mano antrojoje gimtinėje

Antradienis, Bir탑elio 5 diena

Pirmas skyrius

– Niekada nemaniau, kad kada nors vėl pamatysime šią vie tą, – Sofi Niumen šyptelėjusi pažvelgė į brolį. – Niekada nemaniau, kad jausiuosi laimingas ją vėl išvydęs, – pritarė Džošas. – Čia viskas atrodo... Nežinau. Kažkaip kitaip. – Viskas čia taip pat, – atsiliepė vaikino sesuo dvynė. – Tik mes pasikeitėme. Sofi ir Džošas kulniavo Pasifik Hais rajono Skot gatve prie te tos Agnesės namo, kuris stovėjo ant Sakramento gatvės kampo. Paskutinį kartą šiuos namus matė prieš šešias dienas – gegužės 31 dieną, ketvirtadienį, kai išėjo į darbą – Sofi kavinukėje, o Džo šas – knygyne. Ta diena prasidėjo kaip įprastai, bet taip nutiko, kad ji buvo paskutinė įprasta diena. Tą ketvirtadienį dvynių pasaulis pasikeitė visiems laikams, pasikeitė ir jie patys – ir kūnas, ir mąstymas. – Ką pasakysime tetai? – nervinosi Džošas. Tetulė Agnesė buvo aštuoniasdešimt ketverių metų amžiaus ir net nelabai susi jusi kraujo ryšiais. Sofi manė, kad ji galėtų būti močiutės sesuo... ar pusseserė, o gal tik draugė – niekada tiksliai nesužinojo. Tetu lė buvo miela, tačiau bambeklė senutė, puolanti jaudintis ir kelti paniką, jei vaikai vėluodavo bent penkias minutes. Ji varydavo Sofi ir Džošą iš proto ir skųsdavo tėvams kiekvieną menkniekį.

mi c h a e l s c ott

– Labai paprasta, – pareiškė Sofi. – Laikysimės tos pačios ver sijos, kurią papasakojome tėvams – knygyną uždarė, nes Perenelė pasijuto blogai, o paskui Flameliai... – Flemingai, – pataisė Džošas. – Flemingai pakvietė mudu paviešėti pas juos namelyje dy kumoje. – O kodėl uždarė knygyną? – Dujų nutekėjimas. – Dujų nutekėjimas, – linktelėjo Džošas. – O kur tas namelis dykumoje? – Joshua Tree nacionaliniame parke. – Gerai, supratau. – Tikrai? – Taip manai? Juk tu visiškai nemoki meluoti. – Pabandysiu, – patraukė pečiais vaikinas. – Juk žinai, kad mus paspirgins. – Be abejo. Net nespėsime paskambinti tėčiui ar mamai. Džošas linktelėjo. Pažvelgė į Sofi. Pastarąsias kelias dienas vai kinui nedavė ramybės viena mintis, ir jis nutarė, kad dabar pui kiausias metas pasidalyti ja su seserimi. – Aš vis galvojau, – lėtai pradėjo jis, – gal turėtume imti ir paprasčiausiai iškloti visą teisybę? – Teisybę? – Sofi veido išraiška nė kiek nepasikeitė. Dvyniai žingsniavo toliau – kaip tik kirto Džeksono gatvę. Už trijų namų jau buvo matyti baltas medinis karalienės Viktorijos laikų sti liaus tetulės namas. – Ką mąstai? – neiškentė Džošas, nes sesuo nieko neatsakė. Galop Sofi linktelėjo. – Tikrai, galėtume, – nubraukė nuo akies kelias šviesių plau kų sruogas ir pažvelgė į brolį. – Tik turėtume būti atviri. Papa

B u r ti n i nk a s

sakokime mamai ir tėčiui, kad jų viso gyvenimo darbas – niekų vertas. Tai, ką jie studijavo – istorija, archeologija, paleontologi ja – viskas yra niekai, – mergaitės akys sukibirkščiavo. – Spėju, puiki mintis. Tik leisiu tau pirmam pradėti, o aš pažiūrėsiu. Džošas nejaukiai pasimuistė. – Gerai, gerai. Nepasakosime. – Dar ne. Jokiu būdu. – Sutarta. Bet anksčiau ar vėliau paaiškės. Žinai, kad nuo jų neįmanoma nieko nuslėpti. Visada viską sužino. – Tik todėl, kad teta Agnesė papasakoja, – sumurmėjo Sofi. Pro dvynius lėtai pravažiavo ilgas juodas limuzinas tamsintais langais, vairuotojas pasilenkęs pirmyn dairėsi ant namų adresų, nes gatvė buvo tankiai apsodinta medžiais. Pasignalizavęs auto mobilis nuvažiavo gatve tolyn. Džošas linktelėjo galva į limuzino pusę. – Keista. Atrodo, kad jis stoja prie tetos Agnesės. Nė kiek nesusidomėjusi Sofi tik dirstelėjo. – Kaip norėčiau, kad būtų galima su kuo nors pasikalbėti, – sumurmėjo ji. – Kad ir su Gilgamešu, – mėlynos akys staiga pri sipildė ašarų. – Tikiuosi, jam viskas gerai. – Kai paskutinį kartą matė nemirtingąjį, šis buvo sužeistas Raguotojo dievo paleistos strėlės. Įsižeidusi mergaitė dėbtelėjo į brolį: – Tu nė nesiklausai manęs. – Tas automobilis stoja prie tetos Agnesės namų, – lėtai pa kartojo Džošas. Pakaušį tarsi smaigstė adatėlėmis – nežinia ko dėl darėsi neramu. – Sofi? – Kas? – Kada pas tetą Agnesę paskutinį kartą lankėsi svečiai? – Pas ją niekas neužsuka.

mi c h a e l s c ott

Dvyniai stebėjo, kaip lieknas, juodu kostiumu vilkintis vai ruotojas išsiropštęs iš automobilio kopia laiptais aukštyn, juoda pirštinėta ranka vos liesdamas metalinius turėklus. Sužadinta dvynių klausa leido aiškiai išgirsti, kaip į duris beldžia – jiedu nejučia paspartino žingsnius. Matė, kaip Agnesė atidaro duris. Tetulė buvo liesa, kaulėta senučiukė sulinkusiais keliais ir sąna rių uždegimo išsukiotais pirštais. Džošas žinojo, kad jaunystėje ji buvo laikoma tikra gražuole, tačiau jaunystė buvo jau seniai prabėgusi. Tetulė niekada nebuvo ištekėjusi – šeimoje visi žinojo istoriją, kaip jos didžioji meilė žuvo kare. Tik Džošas vis abejo jo – kuriame kare. – Džošai? – sukluso Sofi. – Kažkas negerai, – murmėjo šis. Vaikinas jau beveik risnojo, sesuo prisivijusi skubėjo šalia. Dvyniai pamatė, kaip kilsteli vairuotojo ranka, ir tetulė kaž ką iš jos paima. Pasilenkusi į priekį, prisimerkusi stebeilija į kaž ką – lyg nuotrauką. Tačiau kai norėdama geriau įsižiūrėti senutė žengė arčiau, vairuotojas staiga šoko jai už nugaros ir kaip strėlė nėrė į namą. Džošas pasileido tekinas. – Neleisk tai mašinai išvažiuoti! – dar šūktelėjo nubėgdamas seseriai. Perkirtęs gatvę užlėkė laipteliais iki namo. – Sveika, teta Agnese, mes jau namuose, – pasisveikino skuos damas pro ją. Drebančiose rankose laikydama nuotrauką senutė atsisuko. Sofi dūmė paskui brolį per gatvę, bet pasiekusi automobilį sustojo. Prispaudė pirštus prie galinės padangos keleivio pusėje. Nykščiu apibraukė apskritimą ant riešo, pirštai suspindo baltai. Sofi spustelėjo stipriau – ore pasklido degančios gumos kvapas, o paskui nuaidėjo penki pokštelėjimai ir guminė padanga liko

B u r ti n i nk a s

skylėta. Sušnypštė oras, išsileidusi padanga subliuško ant meta linio ratlankio. – Sofi! – suklykė senutė, kai mergaitė užbėgusi laipteliais griebė ją į glėbį. – Kas čia vyksta? Kur buvote? Kas tas gražuolis? Ar ką tik mačiau Džošą? – Teta Agnese, eime su manimi, – mergaitė nusitempė tetulę toliau nuo durų, kad išlėkdamas Džošas arba vairuotojas netyčia jos nepartrenktų. Priklaupusi Sofi pakėlė nuotrauką, kurią tetu lė netyčia išmetė, ir nusivedė Agnesę saugiu atstumu nuo namo. Sofi pažvelgė į nuotrauką – tai buvo nespalvotas, pageltęs jaunos moters, apsirengusios lyg ir slaugės uniforma, atvaizdas. Apačio je, dešiniajame kampe baltu rašalu buvo užrašytas žodis Ypres ir metai – 1914. Sofi net sulaikė kvėpavimą – kas toji moteris, ne kilo abejonių. Nuotraukoje buvo Skati.

$ Džošas žengė į pritemdytą koridorių ir prisispaudęs prie sie nos luktelėjo, kol akys apsipras su prieblanda. Praėjusią savaitę dar nebūtų nė pagalvojęs, kad šito reikia, bet tada jis ir nebū tų puolęs paskui įsiveržėlį į namus. Būtų pasielgęs protingai ir paskambinęs 911. Vaikinas ištiesė ranką prie skėčių stovo, styp sančio šalia durų, ir paėmė vieną iš storiausių tetulės lazdų. Ne Klarentas, bet turės tikti. Džošas stovėjo nekrutėdamas, pakreipęs galvą į šoną, klausėsi. Kur tas nepažįstamasis? Laiptų aikštelėje sugirgždėjo ir laiptais žemyn nuskuodė jau nai atrodantis vyrukas, vilkintis paprastu juodu kostiumu, baltais marškiniais ir siauru juodu kaklaraiščiu. Pastebėjęs Džošą kiek sulėtino žingsnius, bet nesustojo. Nusišypsojo, nors ta šypsena

mi c h a e l s c ott

atrodė daugiau panaši į įprotį, nei į nuoširdų gestą – šypsojosi tik lūpos. Vyrukui prisiartinus Džošas pamatė, kad tai azijietis, gal koks japonas. Žengdamas pirmyn Džošas laikė prieš save lyg kokį kardą iš tiesęs lazdą. – Kur leidžiate sau vaikštinėti? – Pro tave ar per tave, man visai nesvarbu, – atšovė vyras ang liškai, bet stipriu japonišku akcentu. – Ką čia veikiate? – kamantinėjo Džošas. – Kai ko ieškau, – ramiausiai atkirto vyrukas. Įsibrovėlis žengė nuo paskutiniojo laiptelio į koridorių ir pa traukė prie laukujų durų, bet Džošas užtvėrė jam kelią lazda. – Neskubėk. Skolingas man atsakymą. Kostiumuotasis griebė lazdą, truktelėjo ją vaikinui iš rankos ir trenkęs sau per kelį perlaužė. Džošas net susiraukė – turėjo skau dėti. Vyrukas nutrenkė lazdos galus ant žemės. – Nieko aš tau neskolingas. Turėtum dar padėkoti, kad šian dien aš geros nuotaikos. Vyruko balse nuskambėjo kažkas tokio, kas privertė Džošą trauktis atbulą. Šaltas apskaičiavimas, nuaidėjęs balse, staiga at vėrė vaikinui akis – vyrukas greičiausiai visai ne žmogus. Džo šas stypsojo tarpduryje ir stebėjo, kaip nepažįstamasis žvaliai leidžiasi laipteliais. Jis jau siekė automobilio durelių, kai Džošas pastebėjo galinę padangą. Nusišypsojusi Sofi pamojavo pirštais. – Regis, padanga prakiurusi. Nusileidęs laipteliais Džošas priėjo prie sesers ir tetulės. – Džošai, – karingu balsu pradėjo Agnesė. – Kas čia vyksta? – už storų akinių stiklų spoksojo didžiulės senutės akys. Galinis keleivio pusės automobilio langas truputį prasivėrė ir japonas, rodydamas į padangą ėmė skubiai kažką aiškinti.

B u r ti n i nk a s

Durelės staiga atsidarė ir iš mašinos išlipo jauna moteris. Vil kėjo nuostabų, pagal užsakymą siūtą juodą kostiumėlį ir baltus šilkinius marškinius. Ant rankų mūvėjo juodas odines pirštines, o ant nosies buvo užtupdyti nedidukai apvalūs juodi akinukai nuo saulės. Vis dėlto pasišiaušę raudoni plaukai ir strazdanota balta oda tuojau pat išdavė, kas ji tokia. – Skati! – iš džiaugsmo sukliko Sofi ir Džošas. Moteris nusišypsojo – subolavo pilna burna vampyro dantų. Raudonplaukė nusmaukė žemyn akinius – sublizgo nuostabios žalios akys. – Vargu, – rėžė ji. – Yfė. Tiesa, taip pat šešėlė, ir noriu žinoti, kas nutiko mano seseriai dvynei.

Antras skyrius

– Niekada nemaniau, kad dar kada nors išvysiu šitą vietą, – tarė Nikolas Flamelis, atidarydamas nediduko knygynėlio gali nes duris. – Ir aš ne, – pritarė Perenelė. Durų apačia už kažko kliuvo, ir Nikolas įrėmęs petį stipriai stumtelėjo. Durys, besitrindamos į akmenines grindis sucypė, o į nosį tuojau trenkė dvokas: saldokas supuvusios medienos ir su pelijusio popieriaus tvaikas bei šleikštulį keliantis gaižus apirusių puvėsių kvapas. Sukosėjusi Perenelė ranka užsidengė burną, tan kiai mirksėjo, kad neapsiverktų. – Kokia smarvė! Nikolas atsargiai įkvėpė. Sausame ore dar buvo justi suge dusių kiaušinių, lyg sieros dvokas, lydintis Di. Flameliai nuėjo tamsiu koridoriumi, kurio abi sienos buvo nukrautos aukštomis panaudotų knygų dėžių rietuvėmis. Kartoninės dėžės juodavo nuo pelėsių, dangčiai buvo pradėję raitytis. Kai kurios – jau pra plyšusios, o viduje gulėjusios knygos išbyrėjusios. Perenelė perbraukė piršto galiuku vieną dėžę – šis pajuodo nuo pelėsių. Iškėlė pirštą Flameliui prieš nosį. – Papasakok. – Mudu su daktaru Di susikovėme, – tyliai pratarė vyras.

B u r ti n i nk a s

– Matau, – nusišypsojo Perenelė. – Ir tu laimėjai. – Na, laimėjimas – gana sąlyginė sąvoka, – Nikolas atidarė duris koridoriaus gale ir žengė į parduotuvės vidų. – Bijau, kad knygynui nelabai pasisekė. – Ištiesęs ranką atgal, suspaudė Pere nelės plaštaką ir įsivedė į didžiulį, knygomis užpildytą kambarį. – Ak, Nikolai, – atsiduso moteris. Knygynas buvo visiškai sugriautas. Viską dengė storas žaliai juodo pelėsio sluoksnis, nosį rietė sieros dvokas. Visur voliojosi knygos – išplėšytais puslapiais, nudraskytais viršeliais, sulankstytomis nugarėlėmis, šalia mėtėsi stalų ir knygas laikiusių lentynų lūženos. Didžiulis gabalas lubų buvo atitrūkęs, ir tinkas karojo tarsi kokio audinio draiskana, o po juo juodavo medinės sąramos ir driekėsi laidai; ten, kur buvo įėjimas į rūsį – žiojėjo skylė, o medinės lentos aplink įėjimą buvo aptekusios dvokiančiais juodais puvėsiais ir kur ne kur kyšančiais grybais. Po tą šlykštynę rangėsi baltos musių lervos. Ryškiaspal vis kilimėlis, kažkada puikavęsis knygyno viduryje, buvo virtęs bjauriu pilku skuduru. – Griuvėsiai ir puvėsiai, – murmėjo Perenelė. – Vizitinė Di kortelė. – Aukšta elegantiška moteris neskubėdama žingsniavo po knygyną. Viskas vos palietus arba virsdavo dulkėmis, arba milteliais, nuo kurių pasklisdavo sporos. Grindų lentos buvo išsi pūtusios, korėtos lyg kempinė ir lipnios, sulig kiekvienu žingsniu siaubingai girgždėjo ir grasino skilsiančios ir nusiųsiančios mote rį tiesiai į rūsį. Sustojusi kambario viduryje Perė įsisprendė ran komis į klubus ir lėtai apsisuko. Didžiulės žalios akys prisipildė ašarų. Mėgo šį knygynėlį. Dešimt metų ši vieta buvo jų namai, visas jų gyvenimas. Bėgant šimtmečiams Flameliai buvo išbandę daug profesijų, tačiau šis knygynas labiau nei kuri kita vieta primi nė pirmuosius Perenelės ir Nikolo bendro gyvenimo metus, kai

mi c h a e l s c ott

keturioliktame amžiuje Paryžiuje vyras dirbo knygų prekeiviu ir raštininku. Tada jiedu buvo paprasti, eiliniai žmonės, gyvenantys niekuo neypatingą gyvenimą, kol tą lemtingąją dieną iš gobtuvu prisidengusio pritrenkiamai mėlynomis akimis vyro Nikolas nu sipirko Kodeksą, Abraomo knygą. Tądien jų paprastas gyvenimas baigėsi ir Flameliai įžengė į neįprastą pasaulį, kuriame niekas nėra taip, kaip atrodo, kuriame niekuo negalima pasitikėti. Perenelė atsisukusi pažvelgė į vyrą. Šis nė nepajudėjo nuo durų, tik priblokštas dairėsi po knygyną. – Nikolai, – tyliai pašaukė ji, ir kai tas pakėlė akis, Perė supra to, kaip per šias kelias savaites vyras paseno. Ištisus amžius išvaiz da laikėsi vos tepasikeitusi. Trumpai kirpti plaukai, neraukšlėtas veidas ir blyškios akys – Nikolas visada atrodė maždaug penkias dešimties, tokio pat amžiaus, kai pradėjo gaminti nemirtingumo eliksyrą. Šiandien jam galėjai duoti mažiausiai septyniasdešimt. Plaukai beveik nuslinkę, gilios raukšlės ant kaktos ir įkritusių akių kampučiuose, o rankos nusėtos tamsių dėmių. Alchemikas sugavo žmonos žvilgsnį, liūdnai šyptelėjo. – Žinau, atrodau susenęs, bet ne taip jau ir blogai tam, kuris nugyveno šešis šimtus septyniasdešimt septynerius metus. – Septyniasdešimt šešerius, – atsargiai pataisė Perenelė. – Septyniasdešimt septyneri sukaks tik po trijų mėnesių. Nikolas žengė pirmyn ir ištiesęs rankas apkabino žmoną. – Nemanau, kad teks atšvęsti tą gimtadienį, – sukuždėjo labai tyliai prikišęs lūpas jai prie ausies. – Per šią savaitę išnaudojau auros galių daugiau nei per paskutinius du dešimtmečius. O be Kodekso... – jo balsas nutilo. Sakinio baigti nė nereikėjo. Neat naujinus užkeikimo, kuris kartą per mėnesį pasirodydavo Kodekso puslapiuose, jiedu su Perenele abu ims senti, ir tuojau pat sulauks mirties, nes aplenkti metai suskubs vytis.

B u r ti n i nk a s

Staiga Perenelė atstūmė vyrą. – Mes dar nemirę! – piktai rėžė ji. Iš piktumo net prabilo jau nystėje vartota Prancūzijos provincijos kalba. – Ir anksčiau yra tekę pakliūti į siaubingą padėtį, bet išgyvenome, – aplink Perės kūną sutvisko vos matoma aura, ledo spalvos sruogos nusidriekė nuo kūno. Žengęs atgal Nikolas sukryžiavo ant krūtinės rankas. – Visada turėjome Kodeksą, – priminė žmonai ta pačia kal ba. – Aš dabar nekalbu apie nemirtingumą, – dar stipresniu Bre tanės akcentu atšovė Perė. – Nugyvenome ištisus amžius, Niko lai, šimtmečius. Nebijau mirti, nes žinau, kad paliksime šią žemę kartu. Gyvenimas be tavęs būtų nepakeliamas. Alchemikas linktelėjo, tačiau nieko nepasakė. Negalėjo įsi vaizduoti gyvenimo be Perenelės. – Turime elgtis taip, kaip visada, – laikėsi savo moteris. – Ko voti dėl žmonijos išlikimo, – ji sugriebė vyrą už rankų, pirštai skaudžiai įsirėžė. – Šešis šimtus metų saugojome Kodeksą ir Žemę nuo tamsos vyresniųjų. Nesustosime, – jos veidas sugriež tėjo. – Dabar, Nikolai, neturime ko prarasti. Užuot bėgę ir slėpę si, kad apsaugotume knygą, turime pulti, – piktai rėžė. – Turime stoti į kovą su tamsos vyresniaisiais. Alchemikas nejaukiai linktelėjo. Panašiomis akimirkomis žmona jį baugindavo. Nors jiedu buvo vedę ištisus šimtmečius, dar tiek daug nežinojo apie ją ir apie tą ypatingąją dovaną – ge bėjimą matyti mirusiųjų dvasias. – Tu teisi, prarasti nėra ką, – tyliai pritarė Nikolas. – Ir taip jau labai daug netekome. – Šįkart mūsų pusėje persvara – turime dvynius, – priminė Perenelė.