Romanas
Iš prancūzų kalbos vertė inga litvinavičienė
– Lėja! Padovanok man savo perlų vėri nį! Ar girdi, Lėja? Prašau, padovanok! Tačiau tvyrojo tyla, niekas nesujudėjo di džiulėje kalto metalo ir raižyto žalvario lo voje, kuri lyg šarvai spindėjo prietemoje. – Na, nejaugi negalėtum padovanoti? Jis man taip pat labai tinka, gal net labiau nei tau! Spragtelėjo sąsaga, sujudėjo patalų nėri niai, ir išniro dvi nuostabios nuogos ir tin gios rankos grakščiais riešais. – Gal jau užteks, Branguti, kiek gali žaisti su tuo vėriniu? 5
colette
– Leisk man pasidžiaugti… O gal bijai, kad nepasigvieščiau? Jis šoko saulės nušviestų rausvų užuolaidų fone ir atrodė visiškai juodas, tarytum žavus velniūkštis pragaro gelmėse. Tačiau, atsidū ręs prie lovos, su šilkine pižama ir zomšinė mis šlepetėmis, vėl tapo baltutėlaitis. – Nebijau, – iš lovos atsiliepė švelnus ir žemas balsas. – Bet gali nutraukti vėrinio siūlą. Juk perlai sunkūs. – Tikrai sunkūs, – pagarbiai pritarė Bran gutis. – Tikriausiai tas, kas tau padovanojo šitą daikčiuką, buvo rimtas žmogus. Brangutis stovėjo prie pailgo tarp dviejų langų pakabinto veidrodžio ir žiūrėjo į savo atvaizdą – labai gražus ir labai jaunas vyras, nei per aukštas, nei per žemas, lyg strazdo plunksnos juodais melsvo atspalvio plau kais. Jis atlapojo pižamą parodydamas tam 6
brangutis
sią ir kietą lyg skydas išsišovusią krūtinę, ir ta pati rausva kibirkštėlė tvykstelėjo ant jo dantų, tamsių akių baltymo ir vėrinio perlų. – Nusisek tą vėrinį, – reikalavo moteriš kas balsas. – Ar girdi, ką sakau! Nesitraukdamas nuo savo atvaizdo, jau nuolis tik tyliai juokėsi. – Girdžiu girdžiu. Aišku, bijai, kad iš ta vęs jo neatimčiau. – Visai ne. Bet jei tau jį padovanočiau, nepasidrovėtum priimti. Pribėgęs Brangutis krito į lovą. – Žinoma! Esu aukščiau visuomenės mo ralinių nuostatų. Apskritai man atrodo idio tiška, kad vyras iš moters gali priimti perlu papuoštą smeigtuką arba du perlus rankoga liams susegti ir jaustis pažemintas, kai ši jam jų padovanoja penkiasdešimt… – Keturiasdešimt devynis. 7
colette
– Žinau, žinau, keturiasdešimt devyni. Na, dar pasakyk, kad jie man netinka! Pasa kyk, kad aš negražus! Palinkęs prie gulinčios moters, jis įžūliai juokėsi apnuogindamas savo smulkučius dantis ir drėgną apatinę lūpą. Lėja atsisėdo lovoje. – Tikrai nesakysiu. Vis tiek nepatikėsi. Bet gal gali išmokti juoktis neraukydamas nosies? Labai džiaugsies, ar ne, kai atsiras raukšlės? Jis tučtuojau liovėsi juokęsis, kakta kaip mat išsilygino, smakras nusileido žemyn – reagavo lyg sena patyrusi koketė. Dabar abu žiūrėjo vienas į kitą priešiškai: ji – alkūne at sirėmusi į nėriniuotus patalus, jis – sėdėda mas pasisukęs šonu ant lovos krašto. „Tik jai ir kalbėti apie mano būsimas raukšles“, – gal vojo jis. „Kodėl jis toks bjaurus, kai juokiasi, 8
brangutis
juk iš tikrųjų yra nuostabaus grožio?“ – gal vojo ji. Akimirksnį dar pamąstė ir jau garsiai užbaigė: – Kai juokiesi, atrodai piktas… Juokiesi tik tada, kai niršti arba šaipaisi. Tau tai ne tinka. Dažnai būni negražus. – Netiesa! – susinervinęs sušuko Brangu tis. Kai jis pykdavo, smarkiai suraukdavo antakius, išplėsdavo akis tankiomis blaks tienomis, kuriose sužėrėdavo tūžmingos ugnelės, panieka, ir dorybingas pasipikti nimas perkreipdavo lūpas. Lėja nusišypsojo matydama jį tokį, kokį labiausiai ir mylėjo – iš pradžių besipiktinantį, paskui nuolankų, jau vos benutrūkstantį nuo grandinės ir vis dėlto negalintį išsilaisvinti. Ji uždėjo ranką ant jaunuolio galvos, tačiau šis tuoj pat pasi purtė lyg norėdamas nusikratyti jungo. 9
colette
– Ramiau, ramiau… – sušnabždėjo ji, ta rytum tramdytų įniršusį žvėrį, – kas tau… kas tau yra? Jis padėjo galvą ant gražaus plataus pe ties, įsikniaubė į jį kakta, nosimi, ieškoda mas įprastinės vietos, jau merkdamas akis ir mėgaudamasis nerūpestingu ilgo rytmečio miegu, tačiau Lėja jį atstūmė: – Na, jau ne, Branguti! Šiandien pietauji pas mūsų nacionalinę Harpiją, o jau be dvi dešimt dvylika. – Tikrai? Pietauju pas motinėlę? O tu? Lėja tingiai sliuogtelėjo gilyn į patalus. – Ne, šiandien aš atostogauju. Nors vis tiek ateisiu išgerti kavos pusę trijų ar arbatos šeštą arba surūkyti kokią cigaretę be penkio likos aštuonios… Nesijaudink, jai be manęs neprailgs… Tiesą sakant, ji manęs ir nekvie tė. 10
brangutis
Brangutis, kuris stovėjo prie lovos paniu ręs, gudriai nusišypsojo. – Žinau, žinau kodėl! Šiandien pas mus bus ypatingų svečių! Ateis gražioji Mari Lora su ta savo nepakenčiama dukra! Didžiulės mėlynos Lėjos akys, iki šiol abejingai klaidžiojusios po kambarį, staiga sustingo. – O! Taip! Žavinga mažytė. Na, ne tokia kaip motina, bet vis tiek žavinga… Nusiimk pagaliau tą vėrinį! – Gaila, – atsiduso Brangutis jį nusiseg damas. – Taip tiktų mano krepšelyje. Lėja alkūne pasirėmė galvą. – Kokiame krepšelyje? – Manajame, – kupinas pompastiškumo atsakė Brangutis, – MANO vestuvinių pa puošalų krepšelyje… Jis pašoko aukštyn, po nepriekaištingai atlikto antreša nusileido ant abiejų kojų, vie 11
colette
nu galvos judesiu atitraukė durų portjerą ir dingo šaukdamas: – Vonią, Roza! Ir kuo greičiau! Pietauju pas mamaitę! „Žinoma, – pamanė Lėja, – ant vonios grindų kaip visada bus klanas vandens, krūva šlaputėlaičių rankšluosčių ir barzdaplaukiai praustuvėje. O! Jeigu turėčiau dvi vonias!“ Tačiau kaip ir kitais kartais pagalvojo, kad tada reikėtų atsisakyti drabužinės bei suma žinti buduarą, tad ir vėl nusprendė: „Kaip nors pakentėsiu iki Brangučio vedybų.“ Ji vėl atsigulė ant nugaros ir pastebėjo, kad vakar nusirengdamas Brangutis nutėškė savo kojines ant židinio, apatines kelnes – ant sekretero, o kaklaraištį – ant pačios Lė jos gipsinio biusto. Ji nevalingai nusišypso jo pagalvojusi apie šią mielą grynai vyrišką netvarką ir primerkė savo dideles ramias 12
brangutis
skaisčiai mėlynas akis tankiomis kaštoni nėmis blakstienomis. Keturiasdešimt de vynerių metų Leoni Valon, dažniausiai pravardžiuojama Lėja de Lonval, stengėsi sėkmingai baigti pasiturinčios kurtizanės karjerą, kurią gyvenimas apsaugojo nuo sa vimeilę glostančių moteriškų katastrofų ir kilnaus sielvarto. Ji slėpė savo gimimo datą, tačiau, mesdama į Brangutį išdidaus geidu lingumo žvilgsnį, noriai prisipažindavo, kad sulaukė tokio amžiaus, kai gali sau leisti ke letą nekaltų malonumų. Ji mėgo tvarką, gra žius apatinius drabužius, gerai subrandintus vynus, ištaigingą virtuvę. Jaunystėje krūvas gerbėjų turinti blondinė, brandos amžiu je – turtinga demimondo dama. Ji niekada nebuvo įsivėlusi į jokią skandalingą istoriją ir netgi sugebėdavo išvengti dviprasmiškų kalbų. Jos draugai prisimindavo, kaip kartą 13
colette
per Otejyje vykusias žirgų lenktynes, gal ko kiais 1895 metais, laikraščio „Gil Blas“ sek retoriui, pavadinusiam ją „brangia artiste“, Lėja atsakiusi: – Artistė? O! Mielas drauge, atrodo, kad mano meilužiai per daug plepa… Bendraamžės pavydėjo jai geležinės svei katos, jaunesnės moterys, kurias 1912 metų drabužių mada apdovanojo pakumpusia nu gara ir išsprogusiu pilvu, šaipėsi iš prašmat naus Lėjos biusto, tačiau ir vienos, ir kitos pavydėjo Brangučio. – Ak! Dieve mano! – atsidusdavo Lėja. – Yra čia ko pavydėti! Gali pasiimti. Nelaikau jo prisirišusi ir nevedžioju už rankutės. Tačiau ji, atrodo, melavo, nes iš tikrųjų didžiavosi šiuo jau šešerius metus trunkan čiu meilės ryšiu ir kartais, apimta jai būdin go nuoširdumo, Brangutį vadindavo savo įsūniu. 14
brangutis
– Vestuvinis krepšelis… – vėl pagalvojo Lėja, – apvesdinti Brangutį… Ne, tai neįma noma, tai… nežmoniška… Atiduoti jaunutę merginą Brangučiui – tai tas pats kaip nu mesti stirnaitę išbadėjusiems šunims. Žmo nės nežino, kas yra Brangutis. Ji tarp pirštų lyg kokį rožinį narstė ant lo vos pamestą vėrinį. Dabar nusisegdavo jį ei dama miegoti, nes gražius perlus dievinantis ir rytais juos glostinėjantis Brangutis paste bėjo, kad papilnėjęs Lėjos kaklas pernelyg dažnai netekdavo ankstesnio savo baltumo, o po oda išryškėdavo suglebę raumenys. Ne sikeldama iš lovos ji užsisegė vėrinį ant kaklo ir nuo naktinio staliuko paėmė veidrodį. – Esu panaši į kaimietę, – nusprendė ne gailestingai. – Daržininkę. Normandų dar žininkę, kuri eina į bulvių lauką segėda ma perlų vėrinį. Jis man tinka kaip stručio 15
colette
plunksna nosyje – ir tai dar per silpnai pa sakyta. Ji gūžtelėjo pečiais, nes buvo įpratusi griežtai save teisti. Jau kurį laiką jautė nepa sitenkinimą savo išvaizda: pernelyg skaisčiai gaivi, pernelyg rausva veido spalva, pernelyg „kaimiška“, kuri dar labiau paryškindavo giedrą vyzdžių mėlį, per vidurį tamsėjantį. Savo išdidžiai nosiai Lėja būdavo atlaides nė: „Marijos Antuanetės nosis!“ – tvirtin davo Brangučio motina, tačiau niekada ne užmiršdavo pridurti: „O dar po poros metų mielosios Lėjos smakras bus kaip Liudviko XVI.“ Burna su lygiais, be jokių tarpelių dantimis, kuri beveik niekada nesijuokdavo, tačiau dažnai šypsodavosi, gerai derinosi su didelėmis lėtai ir tarytum nenoriai mirksin čiomis akimis… šimtus kartų liaupsinta, ap dainuota, fotografuota šypsena, mįslinga ir kelianti pasitikėjimą, niekada nepabostanti. 16
brangutis
O apie savo kūną Lėja sakydavo, kad „ge ros kokybės kūnas ilgai laiko“. Ji dar galėjo rodyti šį su šiek tiek rausvu atspalviu dide lį baltą kūną: ilgas kojas, tiesią kaip nimfų, puošiančių Italijos fontanus, nugarą, sėd menis su duobutėmis, aukštą krūtinę, kuri, kaip sakydavo Lėja, „pergyvens ir Brangučio vedybas“. Ji atsikėlė, užsimetė peniuarą ir pati ati traukė užuolaidas. Vidurdienio saulės švie sa užtvindė rausvą ir linksmą miegamąjį, pernelyg išpuoštą, skendintį jau šiek tiek senstelėjusioje prabangoje: dvigubi nėriniai ant langų, šilkinis rožių lapeliais išmargin tas audinys ant sienų, paauksuoto medžio apvadai, elektros lemputės rausvai baltuose gaubtuose, senoviniai baldai, aptraukti nau ju šilku. Lėja niekaip negalėjo atsisveikinti su šiuo jaukiu kambariu, kaip ir su savo lova, tikru metalo šedevru, nepaprastai tvirta, 17
colette
puošta variu, atšiauria pažiūrėti ir negailes tinga blauzdikauliams. – Ne, ne, – nesutikdavo Brangučio mo tina, – šitas kambarys visai mielas. Man jis patinka. Tai ištisa epocha su savo žavesiu. Dvelkia prabangiu kurtizanės Paivos stiliu mi. Abiem rankomis keldama į viršų išsidrai kiusius plaukus Lėja nusišypsojo prisiminusi „nacionalinę Harpiją“. Išgirdusi, kaip trink telėjo vienos, paskui ir antros durys, o nuo vyriškų žingsnių suaimanavo trapūs baldai, paskubomis ėmė pudruotis veidą. Į kambarį agresyviai nusiteikęs įsiveržė Brangutis, jau su kelnėmis ir marškiniais, bet dar be prise gamos apykaklės, baltomis nuo talko ausi mis. – Kur mano smeigtukas? Po galais! Ne jaugi kas nors pasiglemžė? 18
brangutis
– Rengdamasis į turgų Marselis jį įsisegė į savo kaklaraištį, – rimtu tonu atsakė Lėja. Išgirdęs pajuokavimą, humoro jausmo neturintis Brangutis pasijuto kaip skruzdė prie didelio anglies gabalo. Jis liovėsi grės mingai vaikščiojęs ir tesugebėjo atsakyti: – Kaip miela!.. O kur tada mano batai? – Kokie? – Zomšiniai! Kas per idiotizmas! Atsisėdusi prie savo tualetinio staliuko, Lėja metė į jį pernelyg jau švelnų žvilgsnį. – Kaip tik tai, – pastebėjo ji glamonėjan čiu balsu. – Tą dieną, kai kokia nors moteris mane pamils už protą, man bus galas, – atrėžė Brangutis. – Vis dėlto norėčiau susirasti sa vo smeigtuką ir batus. – Kam? Smeigtuko prie tokio švarko nie kas nenešioja, ir šiaip jau… esi apsiavęs. 19
colette
Brangutis treptelėjo koja. – Kaip man viskas įgriso, niekas čia ma nimi nesirūpina! Įgriso iki gyvo kaulo! Lėja padėjo šukas. – Jeigu taip, gali ir visai išeiti. Jis gūžtelėjo pečiais ir stačiokiškai atrėžė: – Na, ir užgiedojai! – Gali sau keliauti. Niekada nemėgau svečių, kurie kritikuoja virtuvę, o valgydami sūrį, pasideda prie grietinėlės ir ledų. Eik pas savo brangiąją mamytę ir pasilik ten. Neišlaikęs Lėjos žvilgsnio, jis nuleido akis ir lyg mokinukas paprieštaravo: – Jau negaliu nieko ir pasakyti? Bent jau paskolink automobilį, važiuoju į Neuji. – Ne. – Kodėl? – Antrą valandą man pačiai jo reikės, o dabar Filiberas pietauja. 20
brangutis
– Ir kurgi susiruošei antrą valandą? – Atlikti religinių priedermių. Jei nori, galiu duoti tris frankus, kad nuvažiuotum taksi… Kvailiuk, – vėl prabilo švelniai, – gal būt antrą valandą užsuksiu pas tavo motušę išgerti kavos. Nejaugi nesi patenkintas? Jis purtė galvą kaip avinukas: – Mane skriaudžia, man nieko neleidžia, slepia mano daiktus, mane… – Na, nejaugi nesugebi pats apsirengti? Ji paėmė iš Brangučio rankų apykaklę, ją prisegė, paskui uždėjo kaklaraištį. – Kas gi čia dabar! Violetinis kaklaraiš tis… Nors… Mari Lorai ir jos šeimynėlei bus geras ir toks… Ir dar norėjai prie jo prisisegti smeigtuką su perlu? Fui, kaip neskoninga… kodėl tada neįsisegus ir auskarų? Nepaprastai patenkintas, suglebęs ir vir pantis, Brangutis atsidavė jos valiai ir, apim 21
colette
tas nepaaiškinamo tingulio, iš malonumo užmerkė akis. – Mamulyte, – sušnabždėjo jis. Ji sušukavo jam plaukus, pataisė ploną melsvo atspalvio sklastymą, skiriantį juodus Brangučio plaukus, kvepaluose suvilgytu pirštu patepė smilkinius ir, negalėdama atsi spirti taip arti esančių lūpų pagundai, greitai jį pabučiavo. Brangutis atmerkė akis, pravė rė lūpas, ištiesė rankas… Lėja jį atstūmė: – Ne, ne! Jau be penkiolikos pirma! Skuosk greičiau, ir kad aš tavęs nematyčiau! – Niekada? – Niekada! – neslėpdama apėmusio švel numo, juokdamasi šūktelėjo ji. Likusi viena, Lėja išdidžiai nusišypsojo, paskui sunkiai atsiduso norėdama užgniauž ti geismą ir ėmė klausytis kieme aidinčių Brangučio žingsnių. Stovėdama prie lango 22
brangutis
žiūrėjo, kaip jis atidaro ir uždaro vartelius, paskui tolsta savo sparnuota eisena, gatvė je sukeldamas trijų už parankių susikibusių jaunučių modisčių susižavėjimą: – Ak!.. Koks jis panašus į žaisliuką… taip ir norisi paliesti. Tačiau viskam abejingas Brangutis net neatsigręžė. – Ruošk vonią, Roza! Apsieisiu be ma nikiūro, jau ir taip vėluoju. Paruošk mėlyną kostiumėlį, tą, naująjį, mėlyną skrybėlaitę su baltu pamušalu ir batelius su liežuvėliais… ne, palauk… Užsikėlusi koją ant kojos, Lėja pačiupinė jo savo nuogą kulkšnį ir papurtė galvą: – Ne, geriau suvarstomus batus, mėlyno zomšo. Šiandien šiek tiek patino kojos. Tik riausiai nuo karščio. Pagyvenusi kambarinė, apsigaubusi galvą tiuliu, supratingai pažvelgė į Lėją. 23