Aš esu legenda

Richard Matheson

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Rasa Krulikauskienė

PIRMA DALIS

1976 m. sausis

PIR­MAS SKY­RIUS

De­be­suo­to­mis die­no­mis Ro­ber­tas Ne­vi­lis nie­ ka­da ne­ži­no­da­vo, ka­da nu­si­leis sau­lė. Kar­tais, dar ne­spė­jus su­grįž­ti na­mo, jie jau bū­da­vo gat­vė­se. Jei Ro­ber­tas bū­tų bu­vęs nors kiek su­ma­nes­nis, bū­tų ap­skai­čia­vęs bent apy­tik­rį jų pa­si­ro­dy­mo lai­ką, bet vis pa­si­kliau­da­vo įpro­čiu spręs­ti apie ar­tė­jan­čias su­te­mas pa­gal dan­g ų. Ap­si­niau­ku­sią die­ną šis bū­das vi­siš­kai ne­ti­ko. Štai ko­dėl to­kio­mis die­no­mis jis ver­ čiau jau lik­da­vo ne­to­lie­se na­mų. Niū­rio­je prie­blan­do­je Ro­ber­tas vaikš­ti­nė­jo ap­lin­ kui na­mus. Ci­ga­re­tė ky­bo­jo pri­li­pu­si bur­nos kam­pe, ap­link pe­tį vy­nio­jo­si plo­nas dū­me­lis. Ap­čiu­pi­nė­da­ 7

richard matheson

mas kiek­vie­ną len­tą, ar tik ku­ri ne­at­si­lais­vi­nu­si, pa­ tik­ri­no vi­sus lan­g us. Po ar­šių puo­li­mų len­tos daž­nai skil­da­vo ar­ba at­plyš­da­vo, tek­da­vo jas vi­siš­kai pa­keis­ti. Jis ne­ken­tė šio dar­bo. Šian­dien bu­vo at­ply­šu­si tik vie­na len­ta. „Ar­gi ne nuos­ta­bu?“ – pa­gal­vo­jo Ro­ber­tas. Vi­di­nia­me kie­me jis pa­tik­ri­no šilt­na­mį ir van­dens re­zer­vu­a­rą. Kar­tais su­tvir­ti­ni­mai ap­link re­zer­vu­a­rą iš­si­kli­bin­da­vo, su­link­da­vo ar nu­lūž­da­vo liet­vamz­ džiai. Kar­tais jie per­mes­da­vo ak­me­nis per aukš­tą tvo­rą, ap­tver­tą ap­lin­kui šilt­na­mį, ret­kar­čiais net­gi pra­si­brau­da­vo pro įtemp­tą virš stogo tin­klą – ta­da rei­kė­da­vo stik­lin­ti šilt­na­mio lan­g us. Re­zer­vu­a­ras ir šilt­na­mis šian­dien bu­vo svei­ku­ tė­liai. Ro­ber­tas nu­ėj­ o į na­mą at­si­neš­ti plak­tu­ką ir vi­nių. Stum­te­lė­jęs lau­ku­jes du­ris jis pa­žvel­g ė į iš­kreip­tą sa­vo at­vaiz­dą, at­si­spin­din­tį ski­lu­sia­me veid­ro­dy­je, prieš mė­ne­sį pri­tvir­tin­ta­me prie du­rų. Jau po ke­le­to die­nų pra­dė­jo ski­li­nė­ti ir by­rė­ti si­dab­ru deng­to stik­ lo du­že­nos. 8

aš esu legenda

„Te­g u krin­ta, – gal­vo­jo. – Tai pas­ku­ti­nis pra­keik­ tas veid­ro­dis, ku­rį ka­bi­nu, ne­ver­ta suk­ti gal­vos. Ge­ riau jau ka­bin­ti čes­na­kus. Čes­na­kas vi­sa­da gelbs­ti.“ Lė­tai per­ėjęs blan­kio­je ty­lo­je sken­din­čią sve­tai­ nę, pa­su­ko kai­rėn, į ne­di­de­lį ko­ri­do­rių, ir dar kar­tą kai­rėn į mie­ga­mą­jį. Kaž­ka­da kam­ba­rį su mei­le iš­puo­šė, ta­čiau tai bu­vo ki­ti lai­kai. Da­bar Ne­vi­lis kam­ba­rį pri­tai­kė prak­tiš­kiems da­ly­kams. Ka­dan­gi lo­va ir ra­šo­ma­sis sta­las už­ėmė tik­rai ne­daug vie­tos, pu­sė kam­ba­rio vir­to dirb­tu­vė­mis. Per vi­są sie­nos il­gį kiet­me­džio suo­las bu­vo nu­ krau­tas daik­tais: sun­kus gran­di­ni­nis pjūk­las, me­džio te­ki­ni­mo stak­lės, dis­ki­nė šli­fa­vi­mo ma­ši­na ir spaus­ tu­vai. Virš suo­lo per sie­ną aukš­tyn ki­lo len­ty­nos su ga­ly­be įvai­riau­sių įran­kių, ku­rių pri­si­reik­da­vo Ro­ ber­tui Ne­vi­liui. Pa­si­ė­męs nuo suo­lo plak­tu­ką, iš vie­nos dė­žu­tės iš­si­rin­ko ke­le­tą vi­nių. Grį­žęs į lau­ką pri­ka­lė at­šo­ku­sią lan­gi­nės len­tą. Ne­pa­nau­do­tas vi­nis iš­me­tė į kai­my­ ni­nio na­mo griu­vė­sius. 9

richard matheson

Ku­rį lai­ką Ro­ber­tas sto­vė­jo pie­ve­lė­je prie na­mo ir aki­mis ma­ta­vo ty­lu­mo­je sken­din­čią Si­ma­ro­no gat­vę. Jis bu­vo aukš­tas tris­de­šimt še­še­rių me­tų vy­ras, tu­rin­ tis bri­tų ir vo­kie­čių krau­jo, vi­siš­kai ne­įsi­dė­mė­ti­nų bruo­žų, iš­sky­rus gal tik­tai di­de­lę ryž­tin­gą bur­ną ir skais­čiai mė­ly­nas akis. Da­bar jis kaip tik ap­žiū­ri­nė­jo ap­de­g u­sius griu­vė­sius šia­pus ir ana­pus gat­vės. Kad ap­si­sau­go­tų nuo jų, Ro­ber­tas su­de­gi­no kai­my­ni­nius na­mus: nuo gre­timų na­mų sto­g ų jie bū­tų ga­lė­ję už­ šok­ti ant jo na­mo sto­go. Po ke­lių mi­nu­čių gi­liai at­si­kvė­pęs grį­žo vi­dun. Sve­tai­nė­je ant so­fos nu­švei­tė plak­tu­ką ir pri­si­de­gęs ci­ga­re­tę įsi­py­lė gė­ri­mo. Vė­liau pri­si­ver­tė nu­ei­ti į vir­tu­vę ir iš­plau­ti pen­kias die­nas kriauk­lė­je kaup­tus in­dus. Ži­no­jo, kad rei­kė­tų su­de­gin­ti po­pie­ri­nes lėkš­tes ir vien­kar­ti­nius įran­kius, nu­va­ly­ti dul­kes nuo bal­dų, iš­šveis­ti vo­nią, kriauk­lę, tu­a­le­tą, pa­keis­ti pa­klo­des ir už­val­ka­lus, ta­čiau vi­sai ne­si­no­rė­jo to da­r y­ti. Jis bu­vo vy­ras, vi­siš­kai vie­nas, to­kie da­ly­kai jam ne­svar­būs. 10

aš esu legenda

Bu­vo jau be­veik vi­dur­die­nis. Ro­ber­tas Ne­vi­lis šilt­na­my­je rin­ko į krep­šį čes­na­kus. Anks­čiau nuo to­kios gau­sy­bės čes­na­kų skleidžiamo kva­po py­kin­da­vo, skran­dis var­tė­si kū­liais. Kva­po pri­ si­gė­rė vi­si na­mai, dra­bu­žiai, o kar­tais Ro­ber­tui at­ro­ dė, kad ir jis pats. Da­bar tą kva­pą vos jau­tė. Kai pri­rin­ko pa­kan­ka­mai čes­na­ko gal­vu­čių, grį­žo į na­mą ir iš­ver­tė jas prie plau­tu­vės. Pa­spau­dęs elek­ tros jun­gik­lį Ro­ber­tas ste­bė­jo, kaip lem­pu­tės švie­sa su­mir­gė­ju­si pa­ga­liau įsi­žie­bia iki įpras­to ryš­ku­mo, ir nu­si­vy­lęs su­šnypš­tė pro su­kąs­tus dan­tis: „Ir vėl ge­ne­ra­to­rius kvai­lio­ja. Rei­kės pa­tik­rin­ti tuos su­knis­tus lai­dus... Jei bus per daug su­dė­tin­ga pa­tai­sy­ti, teks pri­jung­ti nau­ją ge­ne­ra­to­rių...“ Jis pik­tai pri­sit­rau­kė ta­bu­re­tę prie plau­tu­vės, pa­ si­ė­mė pei­lį ir kaž­ką murm­te­lė­jęs at­si­sė­do. Pir­miau­sia su­skirs­tė čes­na­kų gal­vu­tes skil­te­lė­ mis. Pas­kui kiek­vie­ną raus­vą, ode­le ap­trauk­tą skil­ te­lę pjaus­tė iš­il­g ai pu­siau, kad per­skel­tų vi­du­r y­je už­si­mez­g u­sį mė­sin­gą pum­pu­rą. Ore tvy­ro­jo ašt­rus 11

richard matheson

tvai­kas. Kai jis ta­po ne­be­pa­ke­lia­mas, Ro­ber­tas įjun­ gė oro kon­di­cio­nie­rių, ku­ris beveik iš­sklai­dė čes­na­kų kva­pą. Pa­si­ė­męs nuo len­ty­nos ylą, kiek­vie­no­je skil­te­lės pu­se­lėj iš­ba­dė sky­les ir su­vė­rė jas ant vie­los. Pa­ga­liau tu­rė­jo maž­daug dvi­de­šimt pen­kis vė­ri­nius. Anks­čiau jis ka­bin­da­vo tuos vė­ri­nius virš lan­g ų. Bet jie iš to­liau mė­ty­da­vo ak­me­nis, kol Ro­ber­tas ne­ ap­si­ken­tęs nu­spren­dė už­deng­ti su­dau­žy­tus rė­mus fa­ ne­ros ga­ba­lais. O vie­ną die­ną ir tuos nu­plė­šęs už­ka­lė lan­g us ly­gio­mis len­tų ei­lė­mis. Na­mas ta­po pa­na­šus į niū­rų lai­do­ji­mo rū­sį, bet vis tiek tai bu­vo ge­riau nei į kam­ba­rį skren­dan­tys ak­me­nys, ly­di­mi stik­lo du­že­nų liū­ties. Įsi­ren­g us tris oro kon­di­cio­nie­rius, ta­po dar ge­riau. Ir šuo ka­ria­mas pri­pran­ta, o žmo­g us, jei tik rei­kia, ga­li iš­tver­ti daug. Bai­gęs ver­ti čes­na­kų vė­ri­nius iš­ėjo į lau­ką ir pri­ tvir­ti­no juos virš lan­g us den­g ian­čių len­tų. Se­nus vė­ri­nius nu­ė­mė, nes jie be­veik ne­sklei­dė kva­po. To­kią pa­čią pro­ce­dū­rą rei­kė­jo kar­to­ti du kar­tus per sa­vai­tę. Tai bu­vo pir­mie­ji ir kol kas ge­riau­si gy­ ny­bos veiks­mai, ku­rių jis ėmėsi. 12

aš esu legenda

Gy­ny­ba? Daž­nai sa­vęs klaus­da­vo – kam gin­tis? Vi­są po­pie­tę jis ga­mi­no kuo­lus. Su­pjaus­tęs sto­rus kaiš­čius, Ro­ber­tas te­ki­no de­vy­ nių co­lių il­gio pa­ga­lius. Smai­li­no šli­fa­vi­mo ma­ši­nos dis­ku, kol šie ta­po ašt­rūs kaip dur­klai. Tai bu­vo var­gi­nan­tis, nuo­bo­dus dar­bas, be to, ore pa­sklis­da­vo gau­sy­bė karš­tų me­die­nos dul­kių, pra­si­ skver­bian­čių į odos po­ras ir, blo­giau­sia, į plau­čius, dėl ko Ro­ber­tas ko­sė­da­vo. Ir vis dėl­to jis nė kiek nepa­si­stū­mė­jo pir­myn. Kad ir kiek kuo­lų pri­ruoš­da­vo, vi­si ding­da­vo aki­mirks­niu. Vis sun­kiau se­kė­si su­ras­ti me­die­nos. Pa­ga­liau tik­riau­ siai bū­tų te­kę smai­lin­ti sta­čia­kam­pes lentas. „Ar­gi ne­links­mas už­si­ė­mi­mas“, – iro­ni­za­vo Ro­ ber­tas. Vi­sa tai va­rė į ne­vil­tį ir bu­vo vi­siš­kai aiš­ku, kad me­tas su­ras­ti kaž­ko­kį ki­tą, ge­res­nį bū­dą ap­si­gin­ti. Bet kaip ga­lė­jo ką nors su­gal­vo­ti, jei ne­da­vė jam pro­gos nors mi­nu­tė­lę at­si­pūs­ti ir pa­svars­tyti? Te­kin­da­mas klau­sė­si įra­šų: Bet­ho­ve­no tre­čio­ sios, sep­tin­to­sios ir de­vin­to­sios sim­fo­ni­jų, ku­rios 13

richard matheson

skam­bė­jo iš gar­so ko­lo­nė­lių, įtai­sy­tų mie­ga­ma­ja­me. Ge­rai, kad dar bū­da­mas vai­kas iš ma­mos išmo­ko ver­tin­ti to­kią mu­zi­ką, už­pil­dan­čią ny­kiai slen­kan­ čias va­lan­das. Nuo ket­vir­tos va­lan­dos žvilgs­nis vis kryp­da­vo į ka­ ban­tį ant sie­nos laik­ro­dį. Ro­ber­tas dir­bo ty­liai, kie­tai su­čiau­pęs lū­pas, ci­ga­re­tė – bur­nos kam­pu­ty­je. Aki­mis se­kė skri­di­nį, grem­žian­tį me­džio smai­gą ir sė­jan­tį ap­ lin­kui dul­kes. Grin­dys – lyg nu­bars­ty­tos mil­tais. Po ke­tu­rių pen­kio­li­ka. Pu­sė pen­kių. Be pen­kio­ li­kos pen­kios. Dar va­lan­džiu­kė, ir jie vėl trin­sis apie na­mą, tie šlykš­tūs iš­pe­ros. Kai tik­tai su­tems.

Ro­ber­tas sto­vė­jo prie­šais di­džiu­lį šal­dy­tu­vą ir rin­ko­si va­ka­rie­nę. At­bu­ku­siu žvilgs­niu per­žvel­g ė šal­dy­tos mė­sos stir­tą, dar­žo­ves, su­krau­tas ant duo­nos ir teš­los, pa­ga­liau gau­sy­bę vai­sių ir le­dų. Iš­si­rin­ko du avie­nos žlėg­tai­nius, špa­ra­gi­nių pu­ pe­lių ir ne­di­de­lį in­de­lį apel­si­ni­nių le­dų. Pa­si­ė­mė dė­žu­tes iš šal­dy­tu­vo ir al­kū­ne stum­te­lė­jo du­ris. 14

aš esu legenda

Nu­ė­jo prie gė­ri­mų. Dau­g y­bė su­dė­lio­tų vie­na ant ki­tos skar­di­nių stie­bė­si iki pat lu­bų. Pa­si­ė­męs vie­ną su po­mi­do­rų sul­ti­mis iš­ėjo iš kam­ba­rio, ku­ris kaž­ka­da pri­klau­sė Ketei, o da­bar bu­vo skran­džio ka­ra­lys­tė. Žvelg­da­mas į pie­ši­nį ant ga­li­nės sie­nos, Ro­ber­tas lė­tai ėjo per sve­tai­nę. Ant sie­nos bu­vo už­kli­juo­tas fo­to­ta­pe­tas, vaiz­duo­jan­tis uo­los at­brai­lą, ky­šan­čią iš sma­rag­di­nio van­de­ny­no, ku­ris šė­lo dau­žy­da­ma­sis ban­go­mis į juo­das uo­las. Aukš­tai, žyd­ra­me dan­g u­je, vė­jy­je sklan­dė žu­vėd­ros. De­ši­nė­je bu­vo ma­ty­ti virš skar­džio pa­lin­kęs ir ša­ko­mis įsi­rė­žęs į dan­g ų gum­ buo­tas me­dis. Ne­vi­lis įė­jo į vir­tu­vę ir nu­drė­bė ant sta­lo at­si­neš­ tą mais­tą. Žvilg­te­lė­jo į laik­ro­dį. Be dvi­de­šimt še­šios. Jau grei­tai. Įpy­lęs į ma­žą puo­de­lį tru­pu­tį van­dens pa­dė­jo ant vi­r yk­lės. Kol at­šil­dė ir su­dė­jo į ke­pi­mo kros­ne­lę žlėg­tai­nius, už­vi­rė van­duo, ir jis su­me­tė į puo­dą šal­ dy­tas pu­pe­les. Gal­vo­da­mas, kad vi­ryk­lė iš­nau­do­ja per daug elek­tros ir to­dėl ge­ne­ra­to­rius silps­ta, už­den­gė puo­dą. 15

richard matheson

Sė­dęs prie sta­lo at­si­pjo­vė dvi rie­kes duo­nos ir įsi­py­lė stik­li­nę po­mi­do­rų sul­čių. Žiū­rė­jo į rau­do­ną se­kun­džių ro­dyk­lę, ra­tu ke­liau­jan­čią laik­ro­džio ci­ fer­bla­tu. Iš­ga­mos tuo­jau pa­si­ro­dys. Iš­gė­ręs sul­tis iš­ėjo per pa­grin­di­nes duris ir stab­te­ lė­jo ve­ran­do­je. Pas­kui žen­gė ant pie­ve­lės ir patraukė ša­li­gat­vio link. Dan­g us jau te­mo ir da­rė­si šal­to­ka. Žvar­bus vė­jas šiu­re­no plau­kuo­se. Ro­ber­tas nu­žvel­g ė Si­ma­ro­no gat­vę. „Ne­įma­no­ma nu­spė­ti, ka­da jie pa­si­ro­dys, kai die­ na to­kia ap­niu­ku­si. Na, iš tie­sų to­kios die­nos bent jau šiek tiek ge­res­nės nei tos, ka­da siaus­da­vo dul­kių aud­ros.“ Gūž­te­lė­jęs pe­čiais Ne­vi­lis par­žings­nia­vo pie­ve­le at­gal į na­mą. Už­da­rė ir dar di­džiu­liu skląs­čiu už­sklen­ dė du­ris. Pas­kui grį­žo į vir­tu­vę, ap­ver­tė kros­ne­lė­je mė­są ir iš­jun­gė vi­r yk­lę, ant ku­rios vi­rė pu­pe­lės. Be­de­dant mais­tą lėkš­tėn, šūks­niai lau­ke pri­ver­tė krūp­te­lė­ti. Pa­si­žiū­rė­jo į laik­ro­dį. Šian­dien jie pa­si­ ro­dė dvi­de­šimt pen­kios po še­šių. Be­nas Kort­me­nas šau­kė: 16

aš esu legenda

– Ne­vi­li, iš­eik! Ro­ber­tas Ne­vi­lis at­si­du­sęs sė­do val­g y­ti.

Ro­ber­tas sė­dė­jo sve­tai­nė­je ir ban­dė skai­ty­ti. Bu­vo su­si­mai­šęs vis­kio su so­dos van­de­niu – tu­rė­jo šio­kį to­ kį ba­rą – ir da­bar, ban­dy­da­mas įsi­gi­lin­ti į fi­zio­lo­gi­jos teks­tą, ran­ko­je lai­kė stik­li­nę su šal­tu gė­ri­mu. Iš gar­so ko­lo­nė­lės, įtai­sy­tos virš ko­ri­do­riaus du­rų, skli­do gar­si Šion­ber­go mu­zi­ka. Vis dėl­to ne­pa­kan­ka­mai gar­si. Iš lau­ko vis tiek at­sklis­da­vo jų šūks­niai, mur­mė­ji­mas, žings­nių ai­das. Jie šlais­tė­si apie na­mą ir urgz­da­mi nio­vė­si tar­pu­sa­ vy­je. Kar­tais į na­mą at­si­trenk­da­vo ak­muo ar ply­ta. Ret­kar­čiais su­lo­da­vo šuo. Vi­si su­si­rin­ko čia to pa­ties. Ro­ber­tas Ne­vi­lis se­kun­dė­lę už­mer­kė akis ir kie­tai su­čiau­pė lū­pas. Pas­kui at­si­mer­kė, pri­si­de­gė dar vie­ną ci­ga­re­tę ir gi­liai už­si­trau­kė. O, jei bū­tų tu­rė­jęs lai­ko kaip nors už­san­da­rin­ti na­mo sie­nas, kad ne­pra­leis­tų gar­so! Ne­bū­tų taip 17

richard matheson

bjau­ru, jei nie­ko ne­gir­dė­tų. Pra­ėjo pen­ki mė­ne­siai, o vis dar tam­po ner­vus. Ro­ber­tas nie­ka­da dau­giau į juos ne­žiū­rė­jo. Anks­ čiau bu­vo lan­ge pa­si­da­ręs ma­žą ply­še­lį ste­bė­ti. Bet tai su­pra­tu­sios mo­te­r ys pra­dė­jo ro­dy­ti jam vi­so­kias be­gė­diš­kas po­zas, ži­no­ma, no­rė­da­mos iš­vi­lio­ti jį iš na­mo. Vi­sai ne­be­no­rė­jo to ma­ty­ti. Jis pa­d ė­j o kny­g ą ir klau­s y­d a­ma­s is Ver­klar­te Nacht* gar­sų, sklin­dan­čių iš gar­so ko­lo­nė­lės, bu­kai įsi­spok­so­jo į ki­li­mą. Kad ne­be­g ir­dė­tų tų iš­g a­mų klyks­mų, Ro­ber­tas ga­lė­jo už­si­kiš­ti au­sis, ta­čiau ta­da jų nepasiektų ir mu­zi­ka. Ne­no­rė­jo jaus­tis įva­r y­tas į kiau­tą lyg srai­gė. Ne­vi­lis vėl už­si­mer­kė. Tai dėl mo­te­rų ši­taip sun­ ku. Gaš­liai iš­si­kė­to­ju­sios lyg pri­pu­čia­mos lė­lės lau­kė tam­so­je be­si­ti­kė­da­mos, kad Ro­ber­tas su­si­g un­dys ir iš­eis į lau­ką. Per nu­g a­rą per­b ė­g o šiur­p u­l iu­k as. Kiek­vie­ną nak­tį tas pats. Jis skai­to ir klau­so­si mu­zi­kos. Pas­kui pra­de­da gal­vo­ti, kaip pa­da­r y­ti na­mo sie­nas ne­pra­ * Vais­ki nak­tis (vok.) – Ar­nol­do Šion­ber­go sty­gi­nių seks­te­tas. 18

aš esu legenda

lei­džian­čias gar­so, o dar vė­liau min­tys nu­klys­ta pas mo­te­ris. Gys­lo­mis vėl ėmė pul­suo­ti karš­tis, kie­tai su­čiaup­ tos lū­pos net pa­ba­lo. Jaus­mas bu­vo ge­rai pa­žįs­ta­mas. La­biau­siai er­zi­no tai, kad nie­kaip ne­ga­lė­jo jo įveik­ti. Įtam­pa stip­rė­da­vo tol, kol Ro­ber­tas ne­be­ga­lė­da­vo nu­sė­dė­ti. Ta­da at­si­sto­da­vo ir su­spau­dęs kumš­čius žings­niuo­da­vo. Gal de­rė­tų įsi­jung­ti pro­jek­to­rių ir pa­žiū­rė­ti ko­kį nors fil­mą ar ką su­val­g y­ti, o gal pri­ si­ger­ti ir vi­su gar­su klau­sy­tis mu­zi­kos – taip gar­siai, kad pa­skaus­tų au­sis. Kai tam­pa ši­taip ne­pa­ke­lia­mai blo­gai, juk rei­kė­tų kaž­ką da­r y­ti. Jis jau­tė, kaip pil­vo rau­me­nys vis la­biau įsi­tem­pia. Pa­si­ė­mė kny­gą ir pa­ban­dė bal­su skai­ty­ti, gar­siai ir lė­tai tar­da­mas kiek­vie­ną žodį. Bet po mi­nu­tė­lės kny­gą pa­si­dė­jo ant ke­lių ir pa­ žvel­gė į kny­gų len­ty­ną. Jo­kia kny­go­se sly­pin­ti iš­min­tis ne­ga­lė­jo už­ge­sin­ti ja­me ru­se­nan­čio lau­žo. Šimt­me­ čiais kaup­ti žo­džiai bu­vo be­jė­giai prieš ne­są­mo­nin­gą, ta­čiau to­kį ga­lin­gą kū­no al­kį. Dar blo­giau, kad jis tai su­pra­to. Vy­rui tai bu­vo di­džiu­lis įžei­di­mas. Na, taip, po­trau­kis na­tū­ra­lus, bet 19

richard matheson

ne­be­bu­vo kaip jį pa­ten­kin­ti. Jam pa­skelb­tas ce­li­ba­tas, ir teks jo laikytis. „Ar dar tu­ri nors kiek pro­to? Tu­ri? Na, tai rei­kė­tų juo vado­vautis.“ Ro­ber­tas dar la­biau pa­gar­si­no mu­zi­ką ir pri­si­ver­ tė be ato­kvė­pio per­skai­ty­ti vi­są pus­la­pį. Skai­tė apie lim­fo­ci­tus ir fa­go­ci­tus, apie tai, kaip krau­jo ląs­te­lės pra­si­skver­bia pro memb­ra­nas, kaip lim­fa ska­lau­ja kū­no ląs­te­les ir lim­fa­g ys­lė­mis iš­ne­šio­ja mik­ro­or­ga­ niz­mus iki lim­fi­nių maz­g ų. „...kai­rio­jo pe­ties sri­ty­je, ša­lia krū­ti­nės ląs­tos, į tuš­či­ą­ją ve­ną krau­jo apy­ta­kos ra­te.“ Pokš­te­lė­jo už­ver­čia­ma kny­ga. „Ko­dėl jie ne­pa­lie­ka ma­nęs ra­my­bė­je? Ne­jau­gi at­ro­do, kad vi­si ga­lės ma­ni­mi pa­si­mė­gau­ti? Ne­jau­gi jie to­kie kvai­li ir ši­to ti­ki­si? Ko­dėl grįž­ta kiek­vie­ną nak­tį? Jau pen­ki mė­ne­siai ši­taip ir, ro­dos, ga­lė­tų neš­ din­tis kur nors ki­tur.“ Nu­ė­jęs prie ba­ro dar įsi­py­lė gė­ri­mo. Kai grį­ žo į krės­lą, bu­vo gir­dė­ti sto­g u riedantys ak­me­nys, triukš­m in­g ai krin­tan­t ys į ša­l ia na­mo au­g an­čius 20

aš esu legenda

krū­mokš­nius. Ir, be abe­jo, ai­dė­jo Be­no Kort­me­no šauks­mas: – Ne­vi­li, iš­eik! „Pri­čiup­siu tą šun­snu­kį vie­ną die­ną, – nu­r y­da­mas di­de­lį gurkš­nį kar­taus gė­ri­mo gal­vo­jo Ne­vi­lis. – Vie­ ną die­ną per­smeig­siu jo pra­keik­tą krū­ti­nę. Pa­dir­ bin­siu smai­gą spe­cia­liai jam, pė­dos il­gio, iš­puoš­tą kas­pi­nais – tam bjau­r y­bei.“ Ry­toj. Ry­toj kaip nors ap­kals na­mą, kad jų ne­be­ gir­dė­tų. Pirš­tai vėl gniau­žė­si į kumš­čius. Ro­ber­tas ne­ga­lė­jo nu­sto­ti gal­vo­jęs apie tas mo­te­ris. Jei­g u ne­ gir­dė­tų, tai gal ne­gal­vo­tų apie jas. Ry­toj. Rytoj. Mu­zi­ka nu­ti­lo. Iš­ėmęs plokš­te­les su­dė­jo jas at­gal į kar­to­ni­nes dė­žu­tes. Da­bar gar­sai bu­vo gir­dė­ti dar aiš­kiau. Pa­ė­mė pir­mą pa­si­tai­kiu­sią plokš­te­lę, už­dė­jo ant pa­te­fo­no ir iki ga­lo at­su­ko gar­so ran­ke­nė­lę. Ro­džer­so Lė­jaus Ma­ro me­tai. Gar­sai pa­skli­do kam­ba­r y­je. Smui­kai rau­do­jo ir džerž­g ė, lyg pas­ ku­ti­nie­ji šir­dies dū­žiai dun­dė­jo tim­pa­nai, o flei­tos rau­do­jo keis­tą, rė­žian­čią au­sį me­lo­di­ją. Siau­bin­g ai įnir­šęs Ro­ber­tas čiu­po plokš­te­lę ir trink­te­lė­jęs sau į ke­lį per­lau­žė. Se­niai rei­kė­jo taip 21

richard matheson

pa­da­r y­ti. Su­stin­g u­sio­mis ko­jo­mis nu­ė­jo į vir­tu­vę ir iš­me­tė nuo­lau­žas į šiukš­lių dė­žę. Tam­sio­je vir­tu­vė­je stab­te­lė­jo ir šiek tiek palaukė – už­mer­kęs akis, su­kan­ dęs dan­tis ir ran­ko­mis už­spau­dęs au­sis. „Pa­li­ki­te ma­ne ra­my­bė­je, pa­li­ki­te ma­ne ra­my­bė­je, pa­li­ki­te ma­ne ra­my­bė­je.“ Ne, ne, per nak­tį jų nie­kaip ne­nu­ga­lė­si. Ne­ver­ta net ban­dy­ti, juk tai jų me­tas. Ko­vo­da­mas nak­tį Ro­ ber­tas el­gė­si la­bai kvai­lai. Gal pa­si­žiū­rė­ti fil­mą? Ne, jau­tė, kad tin­gė­tų įjung­ti pro­jek­to­rių. Ver­čiau eis į lo­vą ir už­si­kiš au­sis kaiš­tu­kais. Ši­taip juk ir baig­da­vo­si kiek­vie­nas va­ka­ras. Grei­tai, vy­da­mas iš gal­vos min­tis, nu­ė­jo į mie­ga­ mą­jį ir nu­si­ren­gė. Ap­si­mo­vęs pi­ža­mos kel­nes, pa­su­ko į vo­nios kam­ba­rį. Jis nie­ka­da ne­vil­kė­da­vo pi­ža­mos vir­šu­ti­nės da­lies. Tą įpro­tį iš­siug­dė Pa­na­mo­je ka­ro me­tu. Nu­si­prau­sęs pa­žvel­gė į veid­ro­dį: pla­ti krū­ti­nė, tam­sūs plau­ke­liai, be­si­vy­nio­jan­tys apie spe­ne­lius ir be­si­lei­džian­tys krū­ti­nės vi­du­riu že­myn. Įman­trus kry­žius, ku­rį jam iš­ta­tui­ra­vo ant krū­ti­nės Pa­na­mo­je, kai vie­ną nak­tį pri­si­gė­rė. 22

aš esu legenda

„Koks kvai­lys bu­vau ta­da, – pa­g al­vo­jo jis. – Bet ką ga­li ži­no­ti, gal tas kry­žius iš­g el­bė­jo man gy­vy­ bę.“ Jis rū­pes­tin­gai iš­si­va­lė dan­tis še­pe­tė­liu, pas­kui tarp­dan­čių siū­lu. Rū­pi­no­si dan­ti­mis, nes da­bar tik pats sau ga­lė­jo bū­ti sto­ma­to­logas. „Daug kas ga­li ei­ti po vel­nių, – gal­vo­jo, – bet tik ne svei­ka­ta. Aha, o ko­dėl ta­da ši­taip ge­ri, ko­dėl ne­ nu­sto­ji py­lęs? Ge­riau už­si­čiaupk!“ – gin­či­jo­si pats su sa­vi­mi. Iš­jun­g i­nė­da­mas švie­sas Ro­ber­tas per­ėjo vi­sus kam­ba­rius. Ke­lias mi­nu­tes spok­so­jo į pie­ši­nį ant sie­nos mė­g in­da­mas įsi­vaiz­duo­ti, kad van­de­ny­nas pie­ši­ny­je tik­ras. Bet kaip tuo ga­li­ma pa­ti­kė­ti, kai ap­lin­kui dau­žo­si, brai­žo­si, kau­kia, urz­gia ir ver­kia nak­ties tam­so­je be­si­blaš­kan­tys pa­da­rai? Iš­jun­gęs švie­sas sve­tai­nė­je nu­ė­jo į mie­ga­mą­jį. Ne­su­si­val­dė. Pa­ma­tęs lo­vą, pa­deng­tą pju­ve­nomis, pa­si­bjau­rė­jęs šūk­te­lė­jo. Nu­brau­kė pju­ve­nas ran­ka, gal­vo­da­mas, kad rei­kė­tų pa­da­r y­ti per­tva­rą tarp lo­vos ir dirb­tu­vių. 23