Bitininkas iš Alepo

R omana s

Iš anglų kalbos vertė Aistė Kvedaraitė

Vilnius, 2020

1

M

ane baugina žmonos akys. Nei ji mato, kas aplink, nei aplinkiniai įmano pažvelgti vidun. Pažiūrėkite, jos primena akmenis, pilkus akmenis, akmenis jūros dugne. Pažiūrėkite į ją. Pažvelkite, kaip ji sėdi ant lovos krašto, naktiniai nusidriekę žeme, rankoje ritinėja stiklinį Mahometo rutuliuką laukdama, kad ją aprengčiau. Iš lėto velkuosi marš­ kinius, maunuosi kelnes, nes labai pavargau ją rengti. Pažiūrė­ kite į dykumos medaus spalvos klostes ant jos pilvo, tamsesnes ties linijomis, ir plonytes, vos įžiūrimas sidabrines raukšleles ant krūtų, ir įbrėžimų išvagotus pirštų galiukus, kurių pagalvėlės anksčiau būdavo ištepliotos mėlynais, geltonais arba raudonais dažais. Kadaise jos juokas buvo auksinis; jį ne tik girdėdavai, bet ir matydavai. Pažvelkite į ją, man regis, ji pamažu nyksta.

– Visą naktį mane kamavo padriki sapnai, – sako. – Jų buvo pilnas kambarys.

Ji įbeda žvilgsnį kažkur kairiau manęs. Man pasidaro negera.

– Ką tai reiškia?

– Jie buvo suskeldėję. Visur sapnų duženos. Ir nesupratau, ar miegu, ar pabudau. Sapnų buvo tiek daug kaip bičių, tarsi kambarys 9

Christy Lefteri

būtų buvęs pilnas bičių. Man trūko oro. O nubudusi pagalvojau: neduok Dieve, būsiu išalkusi.

Sutrikęs nužvelgiu jos veidą. Jame vis dar jokios išraiškos. Nu­ tyliu, kad pastaruoju metu tesapnuoju žudynes, vis tą patį sapną; jame tik aš ir tas žmogus, mano rankoje lazda, o iš delno sunkiasi kraujas. Kiti sapne nesirodo, o jis guli ant žemės, apsuptas virš galvos linguojančių medžių, ir sako man kažką, bet negirdžiu ką.

– Ir man skauda, – sako ji.

– Kur? – Už akių. Duria skaudžiai, lyg ašmenys.

Atsiklaupiu priešais ir pažvelgiu jai į akis. Jų tuštuma man ke­ lia šiurpą. Iš kišenės išsitraukęs telefoną žibintuvėliu pašviečiu. Jos vyzdžiai išsiplečia.

– Ar ką nors matai? – klausiu.

– Ne. – Nė šešėlio, nė menkiausio atspalvio pasikeitimo?

– Tik juoduma. Įsidėjęs telefoną atgal į kišenę atsitraukiu toliau. Nuo tada, kai čia atvykome, jai pablogėjo. Lyg jos siela pamažu trauktųsi.

– Ar gali nuvežti mane pas daktarą? – prašo. – Nes nebepakeliu to skausmo.

– Žinoma, – atsakau. – Netrukus.

– Kada?

– Kai tik gausime dokumentus.

Džiaugiuosi, kad Afra nemato šios vietos. Nors pašėlusiai dangų raižančios žuvėdros jai patiktų. Alepe gyvenome toli nuo jūros. Ne­ abejoju, kad norėtų pamatyti paukščius ir gal net pakrantę, mat pati užaugo prie jūros, o aš kilęs iš rytinio Alepo, kur miestas susilieja su dykuma.

10

Bitininkas iš Alepo

Po tuoktuvių atsikrausčiusi gyventi pas mane Afra taip ilgėjosi jūros, kad pradėjo tapyti kiekvieną vandens šaltinį. Sausringame Sirijos plokščiakalnio regione esama oazių ir šaltinių, ir upių, su­ tekančių į pelkes ir nedidelius ežerėlius. Prieš susilaukdami Samio vaikštinėdavome palei srovę, o ji tapydavo vandenį aliejiniais da­ žais. Labai norėčiau dar kartą pamatyti vieną iš paveikslų, kuriame vaizduojama Kuveiko upė. Ji primena per miesto parką tekantį liūties vandenį. Afra kraštovaizdyje savotiškai įžvelgdavo tiesą. Pa­ veikslas, kuriame nutapytas varganas upelis, man siejasi su kova dėl išlikimo. Apie trisdešimt kilometrų į pietus nuo Alepo upė pasi­ duoda atšiauriai Sirijos stepei ir tarsi išgaruoja pelkynuose.

Jos akys mane baugina. Bet nesu tikras, ar ji tvertų regėdama šias drėgnas sienas, laidus lubose ir plakatus už lango. Viename netoliese skelbiama, kad mūsų per daug, kad ši sala nugrims nuo mūsų svorio. Džiaugiuosi, kad ji akla. Suprantu, kaip tai skamba!

Jei tik galėčiau padovanoti raktą nuo durų į kitokį pasaulį, iš visos širdies linkėčiau jai praregėti. Tačiau tas pasaulis turėtų būti visiš­ kai kitoks nei šis. Vieta, kurioje vos patekėjusi saulė nuglosto seno­ vinio miesto sienas, o už tų sienų – stačiakampiai kvartalai, namai ir butai, ir viešbučiai, ir siauri skersgatviai, ir turgus po atviru dan­ gumi, kuriame tuose pirmuose ryto spinduliuose tviska tūkstančiai sukabintų vėrinių, o toliau, skersai išdžiūvusią žemę, auksas dengia auksą, raudonis – raudonį. Šypsodamasis Samis bėgiotų tais skersgatviais, apsiavęs nu­ trintus sportbačius, suspaudęs keletą monetų rankoje skubėtų į parduotuvę pirkti pieno. Stengiuosi negalvoti apie Samį. O Ma­ hometas? Vis dar tikiuosi, kad aptiks po nutelos stiklainiu paliktą laišką ir pinigus. Negaliu negalvoti apie tai, kaip vieną rytą pasi­ girstų beldimas į duris, o jas atidaręs rasčiau stovintį jį ir paklaus­ čiau: „Mahometai, ir kaip tau pavyko įveikti tokį tolimą kelią?

Iš kur žinojai, kur mūsų ieškoti?“ 11

Christy Lefteri

Vakar aprasojusiame bendro dušo veidrodyje maniau išvydęs berniuką. Jis vilkėjo juodus marškinėlius, bet atsigręžęs supratau, kad tai tas vyras iš Maroko šlapinasi sėdėdamas ant tualeto. „Kitą­ kart užsirakink duris“, – mestelėjo sava arabiška tarme.

Neprisimenu, kuo jis vardu, bet žinau, kad atvyko iš kaimelio netoli Tazos, Rifo kalnų papėdėje. Vakar vakare jis sakė, kad gali būti išsiųstas į deportacijos centrą kažkokiame Jarlsvude – socia­ linė darbuotoja užsiminė esant tokią tikimybę. Šią popietę atėjo mano eilė su ja susitikti. Marokietis pasakojo, kad ji labai graži, primena šokėją iš Paryžiaus, su kuria gerokai prieš tuoktuves su žmona kartą mylėjosi viešbutyje Rabate. Jis klausė manęs apie gy­ venimą Sirijoje. Papasakojau apie savo avilius Alepe.

Vakarais šeimininkė atneša arbatos su pienu. Marokietis gal aštuoniasdešimties ar net devyniasdešimties metų. Iš kvapo ir iš­ vaizdos galėtum manyti, kad seniokas sukurptas iš odos. Skaity­ damas Kaip tapti britu retkarčiais pats sau šypteli. Telefoną visada pasidėjęs ant kelių ir kiekvieno puslapio pabaigoje į jį žvilgteli, bet niekas niekada neskambina. Nežinau nei ko laukia, nei kaip čia at­ vyko, nei kodėl apskritai tokio amžiaus leidosi į tolimą kelionę, nes panašus į laukiantį mirties. Jis negali pakęsti, kad nemusulmonai vyrai šlapinasi atsistoję. Šiuose nušiurusiuose nakvynės namuose prie jūros mūsų yra apie dešimt, visi iš skirtingų kraštų, visi laukiame. Gal jie leis mums likti, o gal išsiųs atgal, bet mes nieko nebesprendžiame. Nei kurį kelią rinktis, nei kuo kliautis, ar vėl pakelti lazdą ir užmušti žmogų. Šie dalykai jau praeityje. Netrukus jie išgaruos kaip ta upė.

Iš spintos nukabinu abają. Išgirdusi Afra atsistoja ir iškelia ran­ kas. Dabar ji atrodo vyresnė, bet elgiasi priešingai, tarsi būtų grį­ žusi į vaikystę. Prieš fotografuodamiesi pašviesinome jai plaukus, 12

Bitininkas iš Alepo

kad išbalintume arabiškumą, todėl plaukai dabar panašūs į smėlį.

Susukęs juos į kuodelį apvynioju galvą hidžabu ir pritvirtinu segtu­ kais, kaip visuomet leisdamas Afrai vesti mano pirštus.

Socialinė darbuotoja atvyksta pirmą valandą popiet, o susitiki­ mai visada vyksta virtuvėje. Ji norės sužinoti, kaip čia atkeliavome, ir ieškos priežasčių išsiųsti atgal. Bet žinau: jei tik atsakinėsiu tei­ singai, jei pavyks įtikinti, kad nesu žudikas, mums bus leista likti, nes esame laimingieji, atvykę iš tamsiausio pasaulio krašto. Maro­ kiečiui nepasisekė – jam teks įrodinėti įtikinamiau. Dabar senukas sėdi svetainėje prie stiklinių durų abiejuose delnuose laikydamas bronzinį kišeninį laikrodį, glausdamas jį tarsi netrukus prasikal­ siantį kiaušinį. Žiopso į jį laukdamas. Ko gi? Pamatęs mane sto­ vintį greta taria: – Žinai, jis nebeina. Sustojo anais laikais.

Iškėlęs į šviesą už grandinėlės pradeda švelniai siūbuoti sustin­ gusį laikrodį iš...

13

bronzos

Bitininkas iš Alepo

... tokios spalvos buvo miestas žemiau. Mes gyvenome dviejų miegamųjų namelyje ant kalvos. Iš aukštai atsivėrė vaizdas į padriką architektūrą, į gražuolius kupolus ir minaretus, o tolumoje stūksojo citadelė.

Pavasarį sėdėti verandoje buvo malonu; užuosdavome dykumos dirvožemį ir žiūrėdavome, kaip už horizonto skęsta raudona saulė.

Tačiau vasarą tekdavo slėptis viduje įsijungus ventiliatorių, apsivy­ niojus galvą šlapiais rankšluosčiais, o kojas įmerkus į dubenį šalto vandens, nes karštis būdavo nepakeliamas.

Liepos mėnesį žemė išdžiūdavo, bet mūsų sode žaliavo abriko­ sai ir migdolai, ir tulpės, ir vilkdalgiai, ir margutės. Kai išdžiūdavo upė, vandens sodui droždavau į drėkinimo rezervuarą. Atėjus rug­ pjūčiui pastangos išsaugoti augalus prilygdavo mėginimui prikelti negyvėlį, todėl leisdavau viskam išmirti ir susilieti su žeme. Vėses­ nėmis dienomis išėję pasivaikščioti stebėdavome skersai dykumos dangų sklendžiančius sakalus.

Sode turėjau vieną ant kito sustatytus keturis avilius, o visi kiti buvo laukuose, rytiniame Alepo pakraštyje. Man nepatiko būti at­ skirtam nuo bičių. Rytais nubusdavau anksti, prieš patekant saulei, prieš muedzinui kviečiant melstis. Sukoręs apie penkiasdešimt kilo­ metrų bityną pasiekdavau tekant saulei, kai laukai paskęsdavo spin­ duliuose, o bitės pradėdavo dūgzti viena nata.

Bitės buvo tobulos bendruomenės pavyzdys, mažytis rojus cha­ otiškame pasaulyje. Ieškodamos maisto darbininkės įveikdavo ne­ menkus atstumus nesibodėdamos skristi į tolimiausius laukus. Jos 17

Christy Lefteri

rinkdavo nektarą iš citrinmedžių ir dobilų žiedų, juodgrūdžių ir anyžių, eukaliptų, vilnamedžių, erškėčių ir šilojų. Rūpinausi bitėmis, puoselėjau avilius, saugojau nuo ligų ir parazitų. Kartais imdavausi ręsti naujus avilius, padalydavau spiečius arba išaugindavau moti­ nėlių – paėmęs lervų iš kito spiečiaus stebėdavau, kaip darbininkės maitina jas pieneliu.

Vėliau, atėjus derliaus metui, tikrindavau, kiek medaus sunešė bitės, tada sudėdavau korius į medsukį ir nugrandęs likučius pri­ pildydavau indus, kad nė mažiausias auksinio skysčio lašelis nenu­ lašėtų veltui. Mano darbas buvo saugoti bites, išlaikyti jas stiprias ir sveikas, kol gamina medų ir apdulkina augaliją, kad gyventume.

Bitininkystės mane išmokė pusbrolis Mustafa. Jo tėvas ir senelis buvo bitininkai žaliuosiuose slėniuose į vakarus nuo Antilibano kalnų grandinės. Mustafa buvo genijus berniuko širdimi. Studi­ javęs ir tapęs profesoriumi Damasko universitete tyrinėjo tikslią medaus sudėtį. Kadangi pačiam teko važinėti iš Damasko į Alepą ir atgal, norėjo, kad prižiūrėčiau bityną. Jis man perteikė viską, ką dabar žinau apie bites, ir tai, kaip su jomis elgtis. Vietinės bitės nuo karščio tapdavo agresyvios, bet Mustafa išmokė jas suprasti.

Vasarą universitete prasidėjus atostogoms Mustafa grįždavo dirbti į Alepą; ištisas dienas sunkiai plušėdavome, kol galiausiai pradėdavome galvoti kaip bitės, net maitintis kaip bitės! Kad karš­ tyje nepritrūktų energijos, į medų įmaišydavome žiedadulkių.

Seniau, kai man tebuvo dvidešimt keleri ir dar mažai žinojau, mūsų aviliai buvo iš moliu apkrėstų augalinių medžiagų. Vėliau kamščiamedžių kamienus bei molinius avilius pakeitėme medi­ nėmis dėžėmis ir netrukus turėjome daugiau kaip penkis šimtus spiečių! Per metus išsukdavome bent dešimt tonų medaus. Bičių buvo daug ir dėl jų jaučiausi gyvas. Palikus jas atrodydavo, lyg 18

Bitininkas iš Alepo

būtų pasibaigusi smagiausia šventė. Metams bėgant Mustafa atida­ rė parduotuvę naujamiestyje. Joje prekiavo ne tik medumi, bet ir iš jo pagaminta kosmetika, prabangiais saldžiai kvepiančiais kremais, muilais bei plaukų priežiūros priemonėmis su mūsų bičių produk­ tais. Parduotuvę atidarėme jo dukteriai. Būdama dar maža ji tikė­ jo, kad užaugusi studijuos agronomiją kaip tėvas. Taigi Mustafa pavadino parduotuvę „Ajos rojumi“ ir pažadėjo, kad vieną dieną, jei duktė uoliai mokysis, padovanos jai. Užsukusi į parduotuvę Aja mėgo uostyti muilus ir teptis rankutes kremu. Pagal amžių mer­ gaitė buvo itin sumani; pamenu, kartą sakė: „Jei pasaulyje nebūtų žmonių, jis visas kvepėtų kaip ši parduotuvė.“ Mustafa nenorėjo gyventi ramiai, visada siekė daugiau nuveik­ ti ir išmokti. Nesu sutikęs kito tokio žmogaus. Kad ir kaip augo mūsų verslas, net kai įgijome stambių klientų iš Europos, Azijos ir Persijos įlankos, bičių priežiūrą patikėdavo man. Sakydavo, kad pasižymiu jautrumu, kurio daugumai vyrų trūksta, kad geriau su­ prantu bičių gyvenimo ritmą ir elgesio ypatumus. Jis buvo teisus.

Išmokau įsiklausyti į bites ir kalbėdavau su jomis taip, lyg spiečius būtų vientisas organizmas plakančia širdimi, mat bitės dirba išvien.

Net tada, kai vasaros pabaigoje darbininkės nugalabija tranus, kad išsaugotų maisto atsargas, jos dirba vieningai. Tarpusavyje ben­ drauja šokiu. Joms perprasti man prireikė ne vienų metų, bet kai pagaliau pavyko, pasaulis niekada nebeatrodė toks kaip anksčiau.

Deja, metams bėgant dykuma pamažu plėtėsi, klimatas darėsi vis atšiauresnis, upės išdžiūvo, ūkininkai vertėsi vis sunkiau; tik bitės nepasidavė sausrai. „Tu tik pažiūrėk į tas mažytes kovoto­ jas, – kalbėdavo su nedideliu ryšulėliu – suvystytu Samiu – į bityną atvykusi Afra. – Tik pažiūrėk, kaip jos dirba, nors viskas aplink miršta!“ Afra dažnai melsdavo lietaus, nes smėlio audros ir sausros ją baugino. Artinantis smėlio audrai iš verandos matydavome, kaip 19

Christy Lefteri

dangus virš miesto nusidažo violetine spalva, ore girdėti sodrus švilpimas; tada Afra skubėdavo vidun uždarinėti durų ir užkamšyti langų bei langinių. *** Kas šeštadienį susirinkdavome Mustafos namuose vakarie­ niauti. Dahaba su Mustafa gamindavo kartu; Mustafa kruopščiai sverdavo kiekvieną prieskonį, kiekvieną sudedamąją dalį, tarsi menkiausia klaidelė būtų sugadinusi visą patiekalą. Dahaba buvo aukšta moteris, ūgiu neatsiliko nuo vyro, ir stovėdama greta pur­ tydavo galvą taip, kaip esu matęs ją purtant prieš Firasą ir Ają. „Paskubėk, – ragindavo ji. – Pasiskubink! Kitaip šio šeštadienio vakarienę valgysime kitą šeštadienį.“ Virdamas Mustafa niūniuo­ davo ir kas dvidešimt minučių išėjęs parūkyti į kiemą po žydinčiu medžiu kramsnodavo ir traukdavo cigaretės galą.

Prisijungdavau, bet jis stovėdavo tylus, akys žvilgėdavo nuo karščio virtuvėje, o mintys nuskriedavo kažkur kitur. Mustafa pir­ mas ėmė baimintis blogiausio, ir rūpestis aiškiai atsispindėjo jo raukšlėse.

Jie gyveno pirmame daugiabučio namo aukšte, o kiemą iš tri­ jų pusių supo aplinkinių pastatų sienos, taigi jame visada būdavo vėsu. Iki mūsų atskriedavo garsai iš aukščiau, iš gretimų balkonų: pokalbių nuotrupos, muzika, tylus televizoriaus murmesys. Kiemo sienomis vijosi nuo uogų kekių apsunkusios vynuogės, treliažu kopė jazminas, o ant lentynos stovėjo tušti stiklainiai ir medaus koriai.

Didžiąją kiemo dalį užėmė metalinis sodo stalas po citrinmedžiu, tik pakraščiuose kabėjo lesyklėlės, o kampe – nedidelis dirvožemio plotelis, kuriame Mustafa mėgino auginti prieskonines žoleles. Daž­ niausiai jos nuvysdavo, nes negaudavo pakankamai saulės. Mano pusbroliui patikdavo uostyti nykščiu ir smiliumi suspaudus citrin­ medžio žiedus.

20

Bitininkas iš Alepo

Tokiu metu, ramiais šeštadienio vakarais, jis pasinerdavo į ap­ mąstymus, jo mintys nerimdavo.

– Ar kada bandai įsivaizduoti kitokį gyvenimą? – paklausė ma­ nęs vieną tokių vakarų.

– Ką turi galvoje?

– Kartais man baisu ir pagalvoti, kad gyvenimas gali pakrypti kitokia linkme. Kas būtų, jei dirbčiau kokioje nors kontoroje? Kas būtų, jei būtum paklausęs tėvo ir likęs jo audinių krautuvėje? Už tiek daug reikia dėkoti likimui.

Nieko jam neatsakiau. Mano gyvenimas nesunkiai galėjo pasi­ sukti kita vaga, bet Mustafa niekada nebūtų atsidūręs kontoroje.

Ne, niūrios jo mintys užgimė kažkur kitur, tarsi jau dabar bijotų visko netekti, tarsi koks aidas iš ateities šnabždėtų jam į ausį.

Mustafą erzindavo, kad sūnus Firasas neatsiplėšdavo nuo kom­ piuterio ir nepadėdavo ruošti vakarienės. „Firasai! – grįždamas į virtuvę riktelėdavo Mustafa. – Stokis, kol užpakalis neprilipo prie tos kėdės!“ Bet šortais ir marškinėliais vilkintis Firasas nė nepaju­ dėdavo nuo pinto krėslo. Jis buvo išstypęs, pailgo veido ir truputį per ilgų plaukų dvylikametis, o šypsena pasipriešinęs tėvui primin­ davo tuos dykumoje lakstančius laukinius persų kurtus.

Vos metais už brolį vyresnė Aja dengdavo stalą nepaleisdama Samio rankos; tada jau trejų jis marširuodavo išdidžiai ir pasitikė­ damas savimi. Ji įduodavo jam tuščią lėkštę ar puodelį, kad jaus­ tųsi padedąs. Ilgus auksinius plaukus Aja paveldėjo iš motinos, ir Samiui patikdavo tampyti ją už garbanotų sruogų kaskart, kai pa­ silenkdavo, tada kikendavo žiūrėdamas, kaip tos atšoka. Galiausiai prisijungdavome visi, net Firasas – Mustafa nutempdavo jį nuo kėdės už liesos rankos. Į kiemą iš virtuvės sunešdavome garuojan­ čius dubenis, įvairiaspalves salotas, padažus ir duoną. Kartais gar­ džiuodavomės raudonųjų lęšių ir batatų sriuba su kuminu arba 21

Christy Lefteri

tradiciniu jautienos ir cukinijų troškiniu, arba įdarytais artišokais, arba troškintomis žaliosiomis pupelėmis, arba petražolių ir kruo­ pų salotomis, arba špinatais su kedrų riešutais ir granatų sėklomis.

Vėliau smaližiaudavome meduje mirkyta baklava ir sirupu pasal­ dintais spurgų tešlos gumulėliais arba Afros konservuotais abriko­ sais. Firasui išsitraukus telefoną Mustafa griebdavo aparatą jam iš rankos ir įkišdavo į vieną iš tuščių medaus stiklainių, bet niekada rimtai ant sūnaus nepykdavo. Nors vienas kitam nenusileisdavo, juodu visuomet tai darydavo juokais.

– Kada grąžinsi? – klausdavo Firasas.

– Kai dykumoje pasnigs.

Kai ant stalo garuodavo kava, telefonas jau būdavo išimtas iš stiklainio ir atiduotas Firasui.

– Kitą kartą, Firasai, įmesiu ne į tuščią stiklainį!

Ruošdamas valgį ir juo gardžiuodamasis Mustafa buvo laimin­ gas. Tik vėliau, kai saulė nusileisdavo, o mus apgobdavo vakarinis jazminų aromatas, ypač nurimus ir sutirštėjus orui, jo veidas ap­ siniaukdavo, ir būdavo aišku, kad vėl pasinėrė į apmąstymus, kad nakties ramybė ir tamsa grąžino šnabždesius iš ateities.

– Mustafa, kas yra? – vieną vakarą paklausiau, kai Dahaba su Afra nuėjo krauti indų į indaplovę, o į dausas nuaidėjęs skardus Dahabos juokas pabaidė paukščius. – Pastaruoju metu esi kaip ne­ savas.

– Politinė situacija prastėja, – atsakė. Žinojau, kad pusbrolis teisus, bet nė vienas iš mudviejų nenorėjome apie tai užsiminti.

Užgesino cigaretę ir atbula ranka nusišluostė akis. – Reikalai pašlis.

Juk visi tai žinome, tiesa? Bet ir toliau stengiamės gyventi, kaip gyvenome anksčiau.

Jis įsimetė spurgos gumulėlį į burną taip, tarsi įrodytų savo pa­ ties tiesą. Tada birželis ėjo į pabaigą, o tų pačių metų kovą protestais 22

Bitininkas iš Alepo

Damaske prasidėjęs pilietinis karas į Siriją atnešė neramumų ir prievartos. Tą akimirką veikiausiai būsiu nudelbęs žvilgsnį žemyn, o Mustafa galbūt pastebėjo nerimą mano veide, nes, kai pakėliau akis, šypsojosi.

– Žinai, ką pasakysiu? Kodėl mums nesukūrus daugiau receptų Ajai? Man kilo keletas minčių – eukaliptų medus ir levandos!

Kilus naujai kosmetikos produktų idėjai jo akys įsižiebė, šūk­ telėjo dukrai atnešti kompiuterį, kad drauge galėtų nuspręsti dėl ekstrakto sudėties. Nors Ajai tuomet tebuvo keturiolika, Mustafa užsispyrė ją visko išmokyti. Aja buvo užsiėmusi žaidimais su Sa­ miu – tas vaikas ją dievino! Visada spyrėsi būti šalia, visada ieško­ davo jos plačiomis pilkomis akimis. Jo akys buvo tokios pat kaip motinos. Akmens pilkumo. Tokios būna naujagimių akys prieš pasikeičiant spalvai į rudą, tik jo tokios ir liko, net netapo mėly­ nesnės. Samis sekiodavo Ają tampydamas už sijono, o ši, iškėlusi jį aukštai ant rankų, rodydavo lesyklėles arba sienomis ir išasfaltuota terasa ropinėjančius vabalus ir driežus.

Tobulindami kiekvieną receptą Mustafa su Aja aptarinėjo pig­ mentus ir rūgštis, kiekvienos medaus rūšies mineralus, kad, jo paties žodžiais, derinys būtų tobulas. Tada juodu apskaičiuodavo cukraus kiekį, granuliaciją, galimybę sugerti drėgmę iš aplinkos, atsparumą gedimui. Mano pasiūlymus jie priimdavo draugiškai šypsodamiesi, bet Mustafos protas dirbo kaip tos bitės. Jis pasi­ žymėjo kūrybiškumu ir sumanumu, o aš atlikdavau juodą darbą.

Ir kurį laiką tais vakarais, persisotinę abrikosinių saldumynų, svaiginami vakarinio jazminų aromato, kai Firasas grįždavo prie kompiuterio, o Aja sėdėdavo šalia mūsų su Samiu ant kelių, kol šis kramsnodavo jos plaukus, kai iš virtuvės mus pasiekdavo Dahabos ir Afros juokas, tais vakarais mes vis dar jautėmės laimingi. Gy­ venimas tada dar buvo pakankamai normalus, kad prisiverstume 23

Christy Lefteri

pamiršti abejones ar bent jau nustumtume jas į tamsiausias minčių kerteles, kol planuodavome ateitį.

Padažnėjus neramumams Dahaba su Aja išvyko. Mustafa įti­ kino keliauti be jo. Būgštavimams pasitvirtinus jis netruko supla­ nuoti pabėgimo, bet buvo priverstas likti ilgėliau, kad pasirūpintų bitėmis. Tada maniau, kad jis elgiasi skubotai, kad motinos mirtis, kai dar buvo vaikas, su kuria nesusitaikė visą gyvenimą, kažkaip privertė perdėtai saugoti moteris. Dahaba su Aja iš rajono išvyko pirmosios ir išvengė to, su kuo vėliau teko susidurti kitiems. Ang­ lijoje Mustafa turėjo bičiulį sociologijos profesorių, ten išvykusį darbo reikalais ir apsigyvenusį. Paskambinęs Mustafai šis žmogus ragino susiruošti ir traukti į Jungtinę Karalystę; jis buvo įsitikinęs, kad situacija tik blogės. Davęs žmonai su dukra pakankamai pini­ gų kelionei Mustafa su Firasu liko Sirijoje.

– Nuri, negaliu imti ir palikti bičių likimo valiai, – braukdamas veidą ir barzdą plačiu delnu, tarsi mėgintų nusišluostyti niūrią iš­ raišką, vieną vakarą tarė jis. – Bitės priklauso mūsų šeimai.

Prieš reikalams visiškai pašlyjant Mustafa su Firasu ateidavo vakarieniauti pas mus, ir susėdę verandoje žiūrėdavome į žemiau plytintį miestą, klausydavomės sprogimų tolumoje, stebėdavome, kaip į dangų kyla dūmų stulpai. Vėliau, situacijai dar pablogė­ jus, pradėjome kalbėti apie išvykimą kartu. Susėsdavome aplink ankstyvo vakaro prieblandoje švytintį gaublį, o jis pirštu vesdavo Dahabos su Aja įveiktą kelią. Joms buvo lengviau. Storoje odinėje piniginėje Mustafa nešiojosi užrašytus įvairių kontrabandininkų vardus ir telefonų numerius. Peržvelgdami buhalterines knygas patikrinome finansinę padėtį ir apskaičiavome, kiek galėtų kai­ nuoti pabėgimas. Žinoma, prognozuoti buvo nelengva, mat vežė­ jai keitė įkainius kaip įsigeidę, tačiau turėjome planą, o Mustafai 24

Bitininkas iš Alepo

patiko planai, sąrašai ir maršrutai. Dėl to jis jautėsi saugesnis. Tik aš žinojau, kad visa tai tėra kalbos; Mustafa nebuvo pasiruošęs palikti bičių.

Vieną vėlyvos vasaros naktį vandalai suniokojo avilius. Visus juos padegė, ir atskubėję į bityną kitą rytą radome vien anglis. Bi­ tės išmirė, o laukas nuo gaisro pajuodo. Niekada nepamiršiu tos tylos, tos spengiančios tylos. Virš laukų nebedūzgiant spiečiams, mums teliko šviesos ir dangaus ramybė. Tą akimirką stovėdamas lauko pakraštyje, kuriame saulės spinduliai lūžo ant sudegintų avi­ lių, pajutau tuštumą, tylią nebūtį, kuri skverbėsi į vidų su kiekvie­ nu oro gurkšniu. Mustafa sėdėjo lauko viduryje sukryžiavęs kojas, užmerkęs akis. Vaikštinėdamas ieškojau išlikusių bičių ir traiškiau kojomis, nes jos nebeturėjo nei spiečiaus, nei avilio. Dauguma avi­ lių virto pelenais, tačiau keletas liko stovėti tarsi skeletai su vis dar matomais numeriais: dvyliktas, dvidešimt pirmas, šimtas dvide­ šimt pirmas – močiutės, motinos ir dukters spiečiai. Žinau, nes pats juos atskyriau. Trys bičių kartos. Iš jų nieko neliko. Grįžęs namo ir apkamšęs Samį, kurį laiką stebėjau miegantį, o tada atsisė­ dęs verandoje nukreipiau akis į temstantį dangų ir slegiantį miestą žemiau.

Kalvos papėdėje skubėjo Kuveikas. Kai pastarąjį kartą buvau prie šios upės, vandenys nešė mirtį – iš jos ištraukta vyrų ir ber­ niukų lavonų surištomis rankomis. Galvose žiojėjo kulkų paliktos žaizdos. Tą žiemą pietiniame Bustan al Kasro rajone mačiau, kaip iš upės traukiami lavonai. Nusekiau į apleistą mokyklą, kurios kieme jie buvo suguldyti. Viduje tamsu, o kibire į smėlį susmaigs­ tytos degė žvakės. Vidutinio amžiaus moteris klūpojo ant grindų prie kito kibiro su vandeniu. Sakė ketina nuprausti sušaudytųjų veidus, kad atėjusios ieškoti artimosios galėtų juos atpažinti. Jei būčiau buvęs tarp nužudytų vyrų upėje, joks kalnas Afrai nebūtų 25

Christy Lefteri

pasirodęs per aukštas, kad mane rastų. Ji būtų nėrusi tiesiai į upės gelmes, tačiau tai buvo prieš ją apakinant.

Prieš karą Afra buvo kitokia. Aplink ją nuolat tvyrojo chaosas.

Pavyzdžiui, jei susiruošdavo kepti, kiekvienas paviršius ir net Sa­ mis nuo galvos iki kojų būdavo miltuotas. Tapydavo ji taip pat netvarkoje. O jei įsitraukdavo Samis, būdavo dar blogiau, tarsi abu teptukais būtų tyčia aptaškę sienas. Net kalbėdavo ji nerišliai, svai­ dydavosi žodžiais kaip pakliuvo, paskui pati save taisydavo. Kartais sugebėdavo net pati save pertraukti. Kai jau juokdavosi, juokdavo­ si taip skardžiai, kad visas namas imdavo drebėti.

Bet jai nuliūdus mano pasaulis apniukdavo. Nieko negalėjau padaryti. Ji buvo galingesnė už mane. Ji verkdavo kaip vaikas, jos juokas priminė varpų aidą, o gražesnės šypsenos gyvenime nesu regėjęs. Ji sugebėdavo ištisas valandas nenuilsdama ginčytis. Afra mylėjo, nekentė ir gėrė gyvenimą taip, tarsi jis būtų rožės žiedas.

Todėl mylėjau ją labiau už gyvenimą.

Ji buvo talentinga menininkė. Jos paveikslai buvo sulaukę pri­ pažinimo tiek didmiesčiuose, tiek atokiuose Sirijos kampeliuose.

Sekmadienio rytais visi nuėję į turgų atidarydavome prekyvie­ tę priešais Hamidą, kuris pardavinėjo prieskonius ir arbatą. Jos prekyvietė buvo uždengtoje turgaus dalyje. Ten buvo tamsoka ir tvanku, bet aplink sklandė kardamono, cinamono, anyžių ir mili­ jonų kitų prieskonių aromatai. Net toje prieblandoje peizažai jos paveiksluose neatrodė sustingę. Tarsi būtų buvę gyvi, tarsi dangus juose būtų judėjęs, vanduo raibuliavęs.

Reikėjo pamatyti, kaip ji bendraudavo su susidomėjusiais pir­ kėjais, kurių dauguma buvo verslininkai ir verslininkės iš Euro­ pos ir Azijos. Pasisodinusi Samį ant kelių ji sėdėdavo tyliai, nė nekrustelėdama, nenuleisdama akių nuo pirkėjų, o tie prisiar­ tindavo prie paveikslo, pakeldavo saulės akinius, jei juos turėjo, 26

Bitininkas iš Alepo

tada atsitraukdavo taip toli, kad vos neatsitrenkdavo į Hamido klientus, sustingdavo ir taip kurį laiką stovėdavo. Dažnai pirkėjai klausdavo: „Ar esate Afra?“ O ji atsakydavo: „Taip, esu Afra.“ To pakakdavo. Paveikslas parduotas.

Joje slypėjo atskiras pasaulis, ir pirkėjai tai įžvelgė. Tą akimirką, kai įsižiūrėdavo į paveikslą, o tada atsigręždavo į ją, ji atskleisdavo jiems savo esybę. Afros siela buvo tokia pat begalinė kaip laukai ir dykuma, ir dangus, ir jūra, ir upė, kuriuos ji tapė, ir tokia pat paslaptinga. Pažinimui, supratimui nebuvo ribų, kad ir kaip ge­ rai ją pažinojau, man buvo negana, troškau daugiau. Bet sirai turi patarl­ę: kiekvieno pažįstamo žmogaus viduje slypi nepažįsta­ masis. Pamilau ją iš pirmo žvilgsnio sutikęs pusbrolio Ibrahimo vyriausio sūnaus vestuvėse viešbutyje „Dama Rose“ Damaske.

Ji vilkėjo geltoną suknelę su šilkiniu hidžabu. Jos akys buvo ne jūros ar dangaus mėlynumo, o tamsių tarsi rašalas Kuveik­o upės vandenų atspalvio su rudais ir žalsvais atspindžiais. Pamenu mud­ viejų vestuvių naktį po dvejų metų ir kaip norėjo, kad nuvilkčiau jai hidžabą. Atsargiai vieną po kito ištraukiau segtukus ir nuvy­ niojęs audinį pirmą kartą išvydau jos ilgus juodus plaukus, tokius tamsius, koks būna dangus be žvaigždžių virš dykumos.

Bet labiau už viską mylėjau jos juoką. Ji juokdavosi taip, tarsi gyvensime amžinai.

Bitėms išmirus Mustafa pasiryžo išvykti iš Alepo. Kai jau keti­ nome važiuoti, Firasas dingo be žinios, todėl neliko nieko kito, tik laukti. Tuo metu Mustafa nepratarė nė žodžio, mintyse tikriausiai įsivaizduodamas įvairiausius dalykus. Retkarčiais imdavo spėlioti, kur Firasas galėtų būti. „Gal jis išėjo ieškoti vieno iš draugų, Nuri...“ arba: „Gal nenori išvažiuoti iš Alepo, todėl pasislėpė, kad liktume“, arba sykį: „Nuri, gal mano sūnus negyvas. Gal jo nebėra?“ 27

Christy Lefteri

Susikrovę mantą ir pasiruošę išvykti laukėme, bet dienos ir nak­ tys slinko be žinių apie Firasą. Taigi Mustafa įsidarbino apleistame pastate įkurtame morge, ten smulkiai registruodavo, kas nulėmė žmonių mirtį: kulkos, šrapnelis, sprogimai. Keista buvo matyti jį užsidariusį viduje, pasislėpusį nuo saulės. Dieną naktį nenuilsdamas juodoje knygutėje trumpu pieštuku jis užrašinėjo žūties priežas­ tis. Užduotis būdavo lengvesnė, kai mirusįjį buvo galima atpažin­ ti pagal dokumentus; kitais atvejais jis pasižymėdavo išskirtinius bruožus, pavyzdžiui, akių ar plaukų spalvą, neįprastą nosies formą, apgamą ant kairiojo skruosto. Šitaip Mustafa darbavosi tol, kol tą žiemą parvežiau jo sūnų iš upės. Ant mokyklos kiemo grindinio pažinau negyvą paauglį. Paprašiau dviejų vyrų automobiliu padėti nugabenti palaikus į morgą. Išvydęs Firaso kūną Mustafa paprašė jį paguldyti ant stalo ir savo berniukui užmerkęs akis, paėmęs jo ranką ilgai ilgai stovėjo nejudėdamas. Tarpduryje girdėjau paleidžiamą va­ riklį ir nuvažiuojantį automobilį. Kai tie du vyrai pasišalino, teliko tyla, mirtina tyla, o pro langą virš stalo, ant kurio gulėjo berniukas, skverbėsi spinduliai. Mustafa nepaleido jo rankos. Kurį laiką negir­ dėjau nė garselio – nei bombos, nei paukščio ar atodūsio.

Tada Mustafa atsitraukė nuo stalo, užsidėjo akinius, atsisėdo, kruopščiai pasidrožė pieštuką peiliu ir atsivertęs juodąją užrašų knygutę pasižymėjo:

Vardas – mano brangusis berniukas.

Mirties priežastis – šis sugedęs pasaulis.

Tai buvo paskutinis kartas, kai Mustafa užregistravo mirusiojo vardą.

Lygiai po savaitės žuvo Samis.