Skip to main content

Biologas

Page 1

Trileris

Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė

Vilnius, 2019


Pirmas skyrius

1989-ieji

Miškas negeras. Tik taip Kelsė galėjo jį apibūdinti. Kažkas čia buvo ne taip. Ji žiūrėjo į tą pusę, kur nuėjo Trevoras, ir ne­ apsisprendė, ar bandyti sekti jo pėdsakais, ar likti prie mažos raudonos palapinės, kol jis grįš nusilengvinęs. Jis pasijuoktų iš Kelsės, jei ši prisipažintų, kad bijo, todėl mergina pasirausė kuprinėje tualetinio popieriaus ritinėlio, pasi­ skolinto iš Conoco stoties tualeto už penkiasdešimties kilometrų. Rado jį apsuktą Walkman laidais, ant kasečių, kurias jai Bostono koledže įrašė Trevoras. Trevoras buvo išstypęs žurnalistikos magistrantas su kauge juo­ dų plaukų, kurie paprastai krisdavo ant akių. Susipažino studentų vakarėlyje ir susikukavo, nes abu dievino progresyvųjį roką ir sta­ lo žaidimus. Pirmą vakarą jo bendrabučio kambarėlyje klausėsi Tubular Bells, žaidė Stratego ir gėrė pigų vyną. Ji buvo įsitikinusi, kad tada ir įsimylėjo, bet prisipažino jam tik po dviejų mėnesių. Jos tėvai Trevoro negalėjo pakęsti. Tėtis, banko valdytojas, nevirškino frazės žurnalistikos magistrantas, o mama vis dar buvo 7


A n d r e w M ay n e

neatsigavusi nuo pirmosios savo santuokos koledže. Trevoras jiems buvo dar vienas dukters meilės romaniukas, ne reikšmin­ gesnis nei Kelsės palydovas į mokyklos išleistuvių balių. Trevoro tėvai buvo išsiskyrę ir gyveno užsienyje. Jis su jais be­ veik nesišnekėdavo, netrukus ir Kelsė pradėjo elgtis taip su sa­ vaisiais. Kai Trevoras pasiūlė per vasaros atostogas leistis į žygį su kuprinėmis, ji nė nesudvejojusi sutiko. Kad dar labiau atsiskirtų nuo savo tėvų, pasakė jiems tik tiek, jog per atostogas namo negrįš. Ignoravo bendrabutyje paliktas tėvų žinutes. Eina jie po velnių. Tai nutiko prieš dvi savaites už tūkstančių mylių. Žvelgdama į tamsiai mėlyną girią ji labai gailėjosi, kad negrįžo namo ir ne­ pamėgino įtikinti tėvų pamėgti Trevorą. Kelionė iš esmės buvo smagi, bet ji pastebėjo, kad Trevoras kartais suirzta, todėl siau­ bingai bijojo padaryti ką nors, dėl ko jis užverstų akis ir eilinį kartą primintų, kokia ji naujokė iškylautoja. – Trevai? – pašaukė Kelsė, paėjėjusi takeliu, kuriuo nutolo jos vaikinas. Atsakymo nesulaukė. – Popieriaus pasiėmei, Trevai? Atnešu tau ritinuką... Ji žengė dešimt metrų, atsisuko pasižiūrėti, ar vis dar matyti palapinė, tada paėjo dar truputį. Miškas traukė iš dienos į naktį. Čirpė žiogai, virš galvos pra­ skrido kažkoks didžiulis tamsus paukštis – pelėda? – grįžtantis namo ar atvirkščiai, kažkur išsiruošęs. Kelsė vis dar pašiurpdavo prisiminusi žygį Apalačų kalnuo­ se. Ji tuomet pastebėjo didžiulį pulką juodų paukščių ir paro­ dė Trevorui, kai šie plasnojo pavakarės dangumi. Jų buvo tiek daug. Spoksojo prasižiojusi. – Čia šikšnosparniai, mažule, – paaiškino jis. 8


biologas

– Šikšnosparniai? – Mhm. Greičiausiai netoliese yra didžiulis urvas. – Jėga, – atsiliepė Kelsė stengdamasi, kad nuskambėtų įtiki­ namai. Tą naktį ji visai neužmigo. Bet koks šešėlis ant palapinės sienos versdavo pašiurpti. Ir tai niekis, palyginti su tuo, ką jaučia dabar. Kelsė pasiekė vietą, kur turėjo būti Trevoras. Iš rąstų sukrauta V formos konstrukcija, natūrali uždanga, kur netgi ji jaustųsi komfortiškai. Bet draugo ten nerado. Gal jis pasuko atgal kitu keliuku? Kiek pasisukusi Kelsė pastebėjo šviesios spalvos Trevoro kal­ nų batą. Atsiklaupusi pakėlė. Buvo įspraustas po šaknimi, lyg Trevoras būtų užkliuvęs ir išsinėręs iš jo. Tik pats negulėjo prie­ šais. Draugo niekur nebuvo matyti. – Trevai? – baikščiai pašaukė. Bijojo šūktelėti garsiau. Ūksmė vis tirštėjo, leidosi naktis. Kelsė nutarė grįžti prie palapinės ir mėgino įsivaizduoti, kaip draugas išsišiepęs ten jos laukia. Paėmusi batą nudrožė į stovyklavietę. Vieną akimirką supanikavo nepamačiusi palapinės, bet pri­ ėjusi arčiau prietemoje jau galėjo įžiūrėti raudoną audeklą. Jos vaikino nebuvo nė kvapo. – Mielasis? – pašaukė ji. Vieną kartą jis jau iškrėtė jai pokštą, todėl tą vakarą negavo sekso. Ji buvo įsitikinusi, kad Trevas išmoko pamoką. O dabar vylėsi, kad tik erzinasi. Kelsė padėjo batą priešais palapinę ir ėmė svarstyti, ar pa­ laukti palapinės viduje, ar sukurti laužą. Įkursiu laužą, – nusprendė. 9


A n d r e w M ay n e

Ir tada, kai atsiklaupė prie mažo akmenų žiedo, kurio vidu­ ryje mėgino uždegti sausus lapus, pastebėjo anksčiau nematytą medžio kelmą. Pusės žmogaus ūgio, juodas kaip naktis jis riog­ sojo tarp dviejų visžalių medžių toje vietoje, kur, galėjo prisiekti, prieš akimirką nieko nebuvo. Oras sustingo plaučiuose. Mergina skubiai dirstelėjo į abi puses įsitikinti, ar neklysta. Kai žvilgsnis vėl grįžo prie kelmo, jo ten jau nebebuvo. Miškas judėjo. Staiga kažkas žybtelėjo ir jos link šoko šešėlis. Po akimirkos ji gulėjo ant nugaros, orą plaučiuose užrakino kažin koks sunkus jai ant krūtinės užlipęs padaras. Merginos pirštai čiuopė tankų, šiurkštų kaip motinos teptu­ kų šeriai kailį. Trenkė variu ir rūgštimi. Švystelėjo nagai, tačiau Kelsė nesuprato, kas atsitiko, kol per šaltą pilvo odą ėmė tekėti šiltas jos kraujas. Trevoras jai buvo pasakojęs, kad šiose giriose gyvena lokių ir kalnų liūtų. Kelsė nesuprato, kas ją užpuolė. Žinojo tik tiek, kad guli paralyžiuota ir kraujuoja, ir negalėjo prisiminti jokio žvėries, kuris sužeistų ir liktų stebėti, kaip miršti.

10


Antras skyrius

Ledukų aparatas

Mokslininkas negali turėti jokių troškimų, jokių prisirišimų, tik akmens širdį. – Čarlzas Darvinas Ant aptrupėjusių chromuotų raidžių LEDUKŲ APARATAS mirguliuoja raudonos ir mėlynos policijos automobilio šviesos. Užsigalvojęs stoviu priešais motelio ledukų aparatus su plasti­ kiniu kibirėliu. Iš kur aparatai pripildomi vandens? Iš vietinio šaltinio? Ar jį filtruoja? Ar vanduo vidiniame rezervuare prieš virsdamas ledukais patikrinamas? Ką tik laikraštyje perskaičiau apie iki šiol nežinomą bakteriją, aptiktą ledo olose. Vystydamasi fotosintezę ji iškeitė į chemo­ sintezę: tiesiogine prasme minta akmenimis, kad išliktų. Ji visai nesunkiai gali prakrimsti daugelyje filtrų naudojamą anglį. Kol kas nenustatyta, kad būtų kuo nors pavojinga žmo­ nėms... taigi verta pasvarstyti, ar negalėtume panaudoti jos inks­ tų akmenims tirpdyti. Tiek daug klausimų... 11


A n d r e w M ay n e

Tiek daug klausimų... beveik neišgirstu, kaip sucypia padan­ gos ir priešais mane sustoja automobilis. Apsisuku ir pamatau, kad tai šarvuotas sunkvežimis ir kad stovėjimo aikštelėje pustu­ zinis policijos automobilių, kiekvieno gale – po du vietos polici­ ninkus su ištrauktais ir į petį atremtais šautuvais. Visų žvilgsniai nutaikyti į kambarius kitapus aikštelės. – Pasilenk, – kažkas kimiai šnibžda. Vyras juodomis kelnėmis, su kaklaraiščiu, vilkintis neperšau­ namą liemenę, prisidengęs prie manęs sustojusio Ford Bronco vairuotojo pusės durimis. Ant juostos matau jo ženklelį, bet jis be ginklo. Vyras varo mane ranka: „Grįžk į savo kambarį.“ Viskas vyksta tarsi sulėtintame kine, bet aš negaliu pajudėti. Viskas, ką galiu, tai pritūpti ir stebėti iš už galinio buferio. Keturi vyrai juoda taktine apranga, su metalinėmis veidų kaukėmis iššoka iš furgono galo ir nubėga link kambarių ei­ lės kitapus aikštelės. Vienas iš jų nešasi storo metalo cilindrą. Trenkia juo į spyną ir durys atsilapoja. Vamzdžiai nukrypsta į kambario vidų, du vyrai puola vidun, o kiti šiuos pridengia. Stoja įtempta tyla. Iš vidaus pasigirsta: „Tuščia!“ Vienas iš ginkluotų vyrų išeina laukan ir purtydamas galvą ranka parodo kažkokį ženklą. Kiti ginkluoti vyrai išeina įkandin, praleisdami vidun tris šerifo padėjėjus ir aukštą moterį, dėvinčią švarką ir kaubojišką skrybėlę. Ji smarkiai įdegusi, net per aikštelę matau aplink akis išryškėjusias juoko raukšles. Dirstelėjusi į motelio kambarį moteris išeina į stovėjimo aikš­ telę ir nužvelgia automobilius. Parodo vieną, ir šerifo padėjėjas 12


biologas

surinka jo numerius į raciją. Visi tyli, jo balsas aidi motelio kieme. Vyras, liepęs man pasilenkti, atsipalaiduoja, išlenda iš už durų, pagauna mano atspindį šoniniame vairuotojo veidrodėly­ je ir pasisuka į mane veidu. – Ar neliepiau grįžti į kambarį? – Aš... negalėjau, – žiūriu į duris apsupusius policininkus. – Nemanau, kad jie mane įleis. Jam prireikia minutės, kad susivoktų. Aš vis dar mąstau, kas ką tik čia įvyko. – Dieve švenčiausias, – jis prisimerkia. – Ar jūs daktaras Krėjus? – Taip... Teo Krėjus. Kas čia vyksta? Pareigūno ranka paliečia klubą, kur kabo ginklas, – neišsi­ traukia jo, bet delną laiko ant rankenos. Kalba tyliu ir santūriu balsu: – Daktare Krėjau, dėl jūsų paties saugumo norėčiau paprašy­ ti iš lėto pastatyti kibirėlį su ledukais ant žemės ir iškelti rankas į viršų taip, kad matyčiau. Nieko negalvoju, tik klausau nurodymų. – O dabar atsiklaupkite ant kelių. Aš mūviu šortus, todėl žvirgždas sminga man į kelius, bet esu per daug nustėręs, kad jausčiau skausmą. Vyras žengia prie manęs, vis dar neatitraukdamas rankos nuo pistoleto rankenos. – Aš atsistosiu už jūsų, kad įsitikinčiau, jog neturite ginklo. Seku jį akies krašteliu. Kita ranka pareigūnas siekia mano šono. – Dabar patikrinsiu kišenes. 13


A n d r e w M ay n e

– Gerai. Jis uždeda ranką man ant peties ir spaudžia žemyn apieško­ damas abi mano kišenes. – Kas čia? Protui aptemus supanikuoju. – E... kambario raktas. Piniginė. E... telefonas. – Dar kas nors? Bijodamas suklysti dar pagalvoju. – E... daugiafunkcis peiliukas. Užuodžiu latekso kvapą – policininkas išsitraukia pirštinių porą. – Ar galiu išimti juos iš kišenių? – Taip. Taip... žinoma. Filmuose tokiose situacijose būna daug triukšmo, tačiau ši­ tas pareigūnas kalba su manimi kaip gydytojas. Nekelia balso. Negrasina. Tiesiog ištraukia viską iš kišenių ir sudeda už kelių metrų nuo manęs. Arti, bet taip, kad nepasiekčiau. – Noriu, kad palauktumėte čia, kol viską išsiaiškinsime. – Išsiaiškinsite ką? Pareigūnas neatsako, tik priglaudžia pirštus prie lūpų ir gar­ siai sušvilpia. Moteris su kaubojiška skrybėle pasisuka pasižiūrė­ ti, kas švilpia. Prisimerkusi pasižiūri į mane. – Krėjus?! – sušunka. Vyras linkteli. Aš nustėręs irgi linkteliu. Viskas iki šios akimirkos vyko apgaulingai ramiai – tarsi per medicininę apžiūrą. Dabar atvirkščiai: energija ir dėmesys, anksčiau nutaikyti į mano motelio kambarį, pasisuka į mane it patrankos žiotys. 14


biologas

Jaučiu žvilgsnius. Kai kurie pikti. Mane narsto. Teisia. Ir nė nenumanau, kodėl. – Kas čia vyksta? – klausiu dar kartą. Prie mūsų plačiais žingsniais prieina moteris su kaubojiška skrybėle. Iš viršaus žvelgdama į mane kaip į laboratorijos mėginį atrodo impozantiškai. Sužvilga jos diržo geležtė. – Mėgino bėgti? – ištaria tęsdama žodžius, bet manęs iš akių nepaleidžia. – Buvo labai paslaugus. – Gerai. Daktare Krėjau, jeigu ir toliau bendradarbiausite, po kurio laiko viskas bus baigta. Jai tai pasakius, kažkodėl lengviau nepasidaro.

15


Trečias skyrius

Mėginys

Aš esu mokslininkas. Aš stebiu. Analizuoju. Darau prielaidas. Tikrinu jas. Gal ir esu protingas, bet niekada negyvenu čia ir dabar. Vaikystėje skaitydamas komiksus norėjau būti Žmogumi šikšnosparniu, Juoduoju riteriu, bet buvau kur kas panašesnis į Stebėtoją, toga vilkinčią būtybę, kuri retsykiais pasirodydavo Marvel komiksuose ir... tiesiog stebėdavo. Dabar stebiu savo gyvenimą kaip kylančią ir krintančią skait­ menų seką kompiuterio ekrane, kai ieškau koreliacijų. Priešais mane sėdi detektyvas Glenas, vyras, radęs mane prie motelio. Mes visiškai paprastai kalbamės. Vengiame akivaizdžių klausimų, tokių kaip kodėl man ant rankų plastikiniai maišeliai. Man regis, teoriškai nesu suimtas. Kaip suprantu, pats sutikau su tokiomis aplinkybėmis. Ne visomis iš karto, palaipsniui. Man atrodo, taip būna, kai sakoma, kad kas nors sulaikomas apklaus­ ti. Antrankius nuėmė, kai tik susėdome su Glenu už pasitarimų kambario stalo, bet maišeliai ant rankų liko priklijuoti lipniąja juosta. Be abejo, tapau mėginiu. 16


biologas

Gleno ramybė mane nuginkluoja – protarpiais pamirštu, kaip čia patekau. Sukaustytas antrankiais, policijos automobilio gale. Su nukreiptais į mane pistoletais. Lydimas piktų, pasibjaurėjusių žvilgsnių, kurių neturiu kaip paaiškinti. Tyrinėju Gleną, kai jis bando perprasti mane mandagiai klausi­ nėdamas apie Montanos orą ir Teksaso klimatą. Jo šviesūs plaukai pradėję retėti, akys nuvargusiame veide įdėmios kaip senstančio beisbolo metiko, mėginančio nuspėti, kaip mušėjas atsakys į kitą jo metimą. Nors jo pavardė škotiška, veidas labai olandiškas. Vėl mėginu paklausti, kas čia vyksta. Jis man vis atsako: „Prieisim ir prie to. Dar reikia šį bei tą pasiaiškinti.“ Siūlau aiškintis nedelsiant, bet jis prieštarauja, vaizduoja, kad jam neįdomu, ką aš galiu pasakyti. Turint galvoje porą tuzinų po­ licininkų, kurie puolė motelio kambarį, ir esamą mano kojų bei rankų padėtį, įtariu, kad jiems esu netgi labai įdomus. Į pasitarimų kambario duris pasibeldžia tamsiaplaukė laboran­ tės chalatu vilkinti moteris. Glenas mosteli jai užeiti. Ant stalo pasidėjusi įrankių dėžę, ant burnos ir nosies užsi­ smaukia kaukę. – Veikia? – paklausia, rodydama į kamerą kambario kampe, kurios nebuvau pastebėjęs. – Taip, – atsako Glenas. – Gerai, – tarsteli moteris ir nutraukia maišelius man nuo rankų. Maišeliai veikiausiai buvo skirti apsaugoti įrodymams to, kuo jie mane įtarinėja. Kuo?.. – Pone Krėjau, paimsiu mėginius. Kalba garsiai, tikriausiai, kad girdėtųsi vaizdo įraše. Ji apžiūri mano pirštų galus ir parodo juos detektyvui. 17


A n d r e w M ay n e

Glenas pasilenkęs apžiūri mano apynages. – Kerpatės nagus labai trumpai, kodėl? – Chitridiomikozė, – paaiškinu. – Chi... – pakartoti jis nebando. – Kas tai? Liga? – Taip, grybelis. Laborantė paleidžia mano plaštaką. – Ar jis užkrečiamas? – Taip, – atsakau nustebintas jos reakcijos. – Jeigu esate var­ liagyvis. Aš ja nesergu. Tiksliau, nesu nešiotojas. Tačiau daug laiko praleidžiu tyrinėdamas įvairiose vietose gyvenančius varlia­ gyvius. Turiu saugotis, kad neimčiau platinti šios ligos. Glenas kažką pasižymi bloknote. – Ar dėl to prieš tris dienas įsigijote botus? Neklausiu, iš kur jis tai žino. – Taip. Ko negaliu sterilizuoti, sunaikinu ir pakeičiu kitu. Galbūt esu pernelyg atsargus, bet kai kurie žmonės mano, jog varliagyvių populiacijos nyksta dėl to, kad tyrėjai netyčia platina ligas. – Vadinasi, daug keliaujate? – klausia Glenas. – Nuolatos. Ar ne per daug pasakyta? – Tyrinėjate varles? – Kartais... Nežinau, kiek reikėtų plėstis. Iki dabar jis neatrodė labai susi­ domėjęs, bet tai gali būti tik pretekstas paskatinti mane kalbėti. Glenas iš segtuvo išsitraukia aplanką ir perverčia kelis lapus. Stengiuosi nepastebėti, bet matau kiaurai popierių. Interneto paieškų apie mane rezultatai: informacija iš fakulteto puslapio, moksliniai straipsniai, interviu. 18


biologas

Laborantė pasiima krapštuką ir tamponėlį norėdama dar atidžiau apžiūrėti mano panages. Ji labai švelni. Stebiuosi, kad nežino, kas yra chitridiomikozė, bet tikriausiai ir neturėtų. Nors apsirengusi kaip mokslininkė, tiesiog yra laborantė, renkanti kaltės įrodymus, o ne juos tyrinėjanti. Pervertęs keletą lapų Glenas susimąstęs dirsteli į mane. – Bioinformatika? Jūs esate biologas? – Ne visai. Tai skaičiavimo mokslo ir biologijos sintezė. Nors jis stengiasi klausti plačiai ir abstrakčiai, galiu nutuokti, kad Glenas yra protingas ir klausosi, ką sakau ir ko nepasakau. Kadangi neturiu nė menkiausio supratimo, ko jis siekia, atsaki­ nėju nuoširdžiai. – Mes pasitelkiame skaičiavimo mokslo priemones ir taikome jas biologijoje. Dažniausiai genetikoje, pavyzdžiui, tirti DNR. Ji tokia komplikuota, kad norint suprasti reikia kompiuterių. Jis linkteli. – Vadinasi, esate lyg ir genetikas? – Ne. Retsykiais tenka patyrinėti DNR, bet tai ne mano sri­ tis. Dabar analizuoju fenotipinį plastiškumą. Detektyvas žvilgteli į laborantę, kuri purto galvą, ir žiūrėda­ mas į mane kilsteli antakį. – Surizikuosiu spėti, kad tai niekaip nesusiję su plastiku? – Ne visai. Bandau atgaminti kurį nors kokteilių vakarėliams skirtą pa­ aiškinimą ir prisimenu, kaip nemėgstu pasakoti apie savo darbą ne mokslininkams. – Vidurinėje sportavote? – Taip, žaidžiau amerikietišką futbolą. – Reikėjo priaugti svorio? 19


A n d r e w M ay n e

– Dešimt kilų raumenų, norėčiau juos tebeturėti, – Glenas išsišiepia laborantei. Spėju, kad kai nesvilina įtariamųjų ir neieško prakeiktų įkal­ čių panagėse, jie, kaip ir bet kokie kiti bendradarbiai, mėgsta pajuokauti. – Šitaip prisiauginti raumenų gali žinduoliai, bet ne varlia­ gyviai, – tęsiu. – Mes galime reikšmingai pakeisti savo raumenų masę. Jeigu gorilos patinas gauna daugiau maisto, jo organizme padaugėja testosterono ir padidėja raumenys, ant nugaros atsi­ randa sidabrinė dėmė... – stabteliu. – Nenoriu jums įkyrėti. Glenas purto galvą. – Ne, profesoriau. Prašau tęsti. Man labai įdomu. – Taigi fenotipas iš esmės reiškia mūsų DNR kodą, o plas­ tiškumas – kaip jis gali keistis. Pavyzdžiui, kinų vaikai užauga daug aukštesni už savo tėvus. Jų DNR nepasikeitė. Joje jau buvo įdiegtas kodas prisitaikyti prie didesnio baltymų kiekio, dides­ nės gimdos ir taip toliau. Nutukimas yra dar vienas pavyzdys. Mes vystėmės tokioje aplinkoje, kur kalorijų buvo mažai, todėl nesisaugodami galime patrigubinti savo kūno masę. Tai tamsioji fenotipinio plastiškumo pusė. – Taigi jūs ieškote gyvūnų, kurie gali pakeisti savo kūną? – Iš esmės, taip. Konkrečiai – vilkolakių tarp varliagyvių, – šypteliu ištaręs šimtą kartų nustebusiems studentams pasakytą apibūdinimą. Glenui su laborante mano humoras įspūdžio nepadaro. – Vilkolakių tarp varliagyvių? – perklausia detektyvas. – Tiksliau, vilkolakių tarp buožgalvių, – nesmagiai pasitaisau. – Medvarlių buožgalviai yra visai įdomūs. Jeigu į telkinį prileidi per daug, vienas ar keli ima keistis. Žabtai ir uodegos padidėja, jie 20


biologas

pereina nuo augalinio maisto prie kanibalizmo. Tampa panašūs į mažytes piranijas ir ima ryti kitus buožgalvius. Kai buožgalvių sumažėja, nasrai ir uodegos vėl tampa tokie, kokie buvę, ir jie vėl virsta linksmais mažais buožgalviukais, iš kurių išauga varlės. Glenas minutę tyli tai apmąstydamas. – Įdomu. Vilkolakiai-varlės. Supratau. Ir jų ieškote? – Ne visai. Aš tyrinėju juos sukuriančią aplinką. Man regis, taip elgiasi ne tik buožgalviai. Taip elgtis gali ir mikroorganiz­ mai, ir žmonės. Glenas kilsteli antakį. – Žmonės? – Taip, tai galima pastebėti gimdoje: vienas vaisius atima maistines medžiagas iš kito ir dėl to dvyniai gimsta skirtingo svorio. Panagrinėkime kad ir dingusio dvynio sindromą. Ko gero, vienas iš dešimties nėštumų būna dvivaisis, bet vienas vaisius absorbuoja kitą. Kas tai lemia? Motina? Ar bloga­ sis dvynys? Jeigu pastarasis, tuomet blogasis dvynys visada laimi.* Uždaroje aplinkoje, tokioje kaip tvenkinys, vienas organiz­ mas spontaniškai ima reguliuoti populiaciją, o paskui grįžta į normalią būseną. Kai populiacija pasiekia tam tikrą dydį, mitybos grandinės viršuje būtinai atsiranda dominuojančių plėšrūnų. Tai pastebima ir tarp žiurkių, kurios ima pjauti sa­ vas, ir tarp vorų, netgi tarp kompiuterinių programų. – Avis, virstanti vilku? – paklausia Glenas. Pamąstau. *  „Blogasis dvynys visada laimi“ – užuomina į blogojo dvynio (angl. Evil twin) per­ sonažo tipą grožinėje literatūroje. Tai antagonistas, fiziškai kone identiškas protago­ nistui, bet kuriam būdingos priešingos moralinės vertybės. Lietuvių kalba ši sąvoka nėra įsitvirtinusi. 21


A n d r e w M ay n e

– Galbūt. Toks elgesys rečiau pastebimas prijaukintose po­ puliacijose. Šios yra itin homogeniškos ir tyčia skerdžiamos. Bet jeigu naminiai gyvūnai sulaukėja, sakykim, kiaulės, pastebimas formos kitimas. Taip būna ir šunų rujose. – Cha. Ką gi, labai įdomu, daktare Krėjau, – jis pasisuka į laborantę. – Karolina, ar turi viską, ko reikia? – Sekundėlę, – ji apveda krapštuku mano nykštį ir įmeta į plastikinį maišelį su užrašu Dešinės rankos nykštys. – Dabar jau viskas. Visus poėmius susikrauna į maišelį, užklijuoja įspėjamąja juosta ir prieš išeidama pakiša prieš kamerą. Pasižiūriu į mane stebinčią kamerą ir imu spėlioti, kas kitoje pusėje vaidina Stebėtoją. Glenas atsistoja. – Daktare Krėjau, jeigu turite minutėlę, norėčiau išgirsti pro­ fesionalią jūsų nuomonę apie vieną dalyką. Ir paieškosime jums kokių nors batų. Nors man palengvėja, kad rankos nesurakintos ir nesukištos į plastikinius maišelius, aš susirūpinęs, jog detektyvas Glenas taip sukluso man paminėjus vieną konkretų žodį. Plėšrūnai.

22


Ketvirtas skyrius

Savęs apkaltinimas

Vis dar maloniai nusiteikęs detektyvas Glenas kaip kviestinį svečią lydi mane koridoriumi. – Dėkui, kad sutikote bendradarbiauti, daktare Krėjau. Kai einame pro pravirus kabinetus, pastebiu, kad žmonės pa­ kelia galvas nuo savo darbo stalų ir apžiūrinėja mane, bet ne iš smalsumo. Akivaizdžiai esu įtariamasis, arba įtariamas asmuo, kaip sako žiniasklaida. Tik jie nesako, kuo mane įtaria. Turėčiau jaustis įsitempęs, bet keista, kad faktas, jog mane laiko nežinioje, leidžia lengviau su ja susitvarkyti. Tai ne tas pats, kas laukti agresyvios vėžio formos tyrimų rezultatų. Kai nežinai, kas pastatyta ant kortos, viskas atrodo nerealu, tarsi sapnas. Glenas atrakina kabinetą su segtuvų lentynomis ir dideliu stalu per vidurį. – Sėskitės, daktare Krėjau. – Vadinkite mane Teo, – atsakau sėsdamasis. Paprastai pa­ taisau žmones gerokai anksčiau, tačiau šį kartą buvau užsiėmęs kitais dalykais. – „Daktarą“ palikime medikams, – nepasakosiu 23


A n d r e w M ay n e

jam apie pedagogikos ir filosofijos daktarus, su kuriais teko su­ sidurti akademijoje ir kurie neišlaikytų penktos klasės gamtos mokslų egzamino, bet primygtinai reikalavo kreiptis į juos su visais titulais, lyg būtų onkologijos skyriaus vadovai. – Tiesiog Teo? – detektyvas Glenas rausiasi segtuvuose man už nugaros, trauko aplankus. – Nejaugi jūs nesate genijus* ar panašiai? – Turite omenyje apdovanojimą? Ten Makarturas. Aš esu pelnęs Brilliance apdovanojimą. Tai kas kita. Baisus pavadini­ mas. Neįtraukiau į savo biografiją. Glenas padeda aplankus ant stalo ir įsitaiso kėdėje priešais mane. – Nagi. Akivaizdu, kad esate kažkoks genijus. Pripažinkite, jūs tikrai protingas vyrukas. Jis žaidžia mano ego, bando mane palenkti. Tiktai kur? – Ne toks protingas, kad suprasčiau, kodėl esu čia. Glenas mosteli rankomis. – Tai tik procedūrinė nesąmonė. Greitai baigsime. O tai gali reikšti, kad antrankiai vėl atsidurs ant riešų. – Kaip biologas... atsiprašau, bioinformatikas... Kaip jūs save vadinate? – Pavadinimas keičiasi per kiekvieną konferenciją. Biologas skaitmenininkas, sakyčiau. – Gerai. Jums, kaip protingam vyrukui, noriu parodyti keletą nuotraukų. Bylos skirtingos. Man įdomu, kokį įspūdį jos paliks. – Įspūdį? Nesu psichiatras. – Ne taip pasakiau. Man tik smalsu pažvelgti jūsų akimis. Padarykite man paslaugą. * MacArthuro fondas (didžiausias nepriklausomas JAV fondas) teikia Genijaus (Genius) premijas. – Čia ir kitur – vert. past. 24


biologas

Norėčiau pasakyti, kad jau dvi valandas darau jam paslaugą, bet nepasakau to. Nesu linkęs į konfliktus. Detektyvas pastumia man aplanką. Kraštai apspurę, etike­ tė išblukusi. Atverčiu jį – ir prieš akis praskeltas vyro kiaušas. Viena akis spokso į kamerą, kitos veido pusės nelikę. Ištiškęs kraujas sukepęs ant plytelių po negyvėlio galva. Užverčiu aplan­ ką ir pastumiu šalin. – Kada nors girdėjote apie įspėjimą dėl šokiruojamo turinio? – Ką? – Glenas paima aplanką ir dirsteli vidun. – Jėzau, atsi­ prašau dėl šitos. Ketinau parodyti štai ką, – jis pastumia per stalą kitą aplanką. – Ką galvojate apie tai? Aplanke – karvė apdraskytu kaklu ir atviru pilvu. – Mano profesionalia nuomone? – Taip. – Čia negyva karvė. – Taip, bet kaip ji mirė? – Čia testas? – Ne. Čia visiems paslaptis. Net juokinga. Rančos savininkas tvirtina, kad tai čiupakabra*. Kiti – kad ateiviai. Akivaizdu, kad pilvą prakiurdė kojotai, bet žaizdos ant kaklo yra nepaaiškinamos. – Tikrai? – aš dar kartą apžiūriu žaizdas. – Visiškai. Patyrinėju apdraskytą gyvulio kaklą ir bandau prisiminti viską, ką žinau apie karves. Mano žinios gana menkos, tačiau jų pakanka susivokti, kas nutiko. Numetu nuotrauką ant stalo neįsitikinęs, kad tai nėra dar vienas išbandymas. Viskas atrodo akivaizdu. * Isp. chupacabras – mitinis padaras, dar vadinamas ožkažindžiu, kuris žudo nami­ nius gyvulius Puerto Rike, Majamyje, Čilėje ir Meksikoje, išsiurbia kraują. 25


A n d r e w M ay n e

– Norite atsakymo ar paaiškinimo, kaip jį radau? – Paaiškinimo? – Taip. Kaip padariau savo išvadą. Jis kvailai išsišiepia. – Gerai, profesoriau, dėstykite man viską. – Kaip jau sakiau, tiriu sistemas. DNR yra sistema. Ląstelė. Kūnas. Tvenkinys. Planeta. Mes visi funkcionuojame skirtin­ gose sistemose. Kokią sistemą matome čia? – pastumiu jam nuotrauką. – Na, iš kojotų įkandimų matome, kurioje mitybos grandi­ nės vietoje yra karvė. – Žinoma. Bet kokią dar sistemą? – baksteliu į kruvinas žy­ mes ant kaklo. – Kas galėjo palikti tas žaizdas? Ar radote ir dau­ giau taip sužeistų gyvulių? – Taip... Neleidžiu jam baigti: – Spėju, kad avių. Bet ne kiaulių ar arklių. Teisingai? Glenas linkteli. – Teisingai. – Ką gi, atsakymas turėtų būti akivaizdus. – Ko gero... ir koks jis? – Kojotai. – Gerai, bet kaip tos kaklo žaizdos? – Visi mano išvardyti gyvūnai priklauso vienai sistemai. Kokiai? – Ūkiui, – atsako detektyvas. – Patikslinkime. – Rančai? – Taip. O kas rančą padaro ranča? 26


biologas

Jis linkteli man ir pagaliau pagauna mintį. – Paprastai tvora. – Spygliuotos vielos tvora. Štai taip ribojame sistemą. Ji puikiai veikia saugant avis ir karves. Bet yra per žema arkliams, o kiaulės gali prasiknisti po apačia. Žūsta tik tie galvijai, kuriuos sustabdo spygliuota viela. Avys ir karvės. – Vadinasi, jos įstringa tvoroje, kojotai suranda jas ir išsivelka? – Galbūt. Spėju, kad kojotai išmoko suginti galvijus į tvorą. Karvė įsipainioja, bet neįstringa, ji bėga tol, kol nukraujuoja. Galbūt už kelių kilometrų nuo tos vietos, kur pakliuvo į spygliuotą vielą. – Įspūdinga. Na, man jūs esate genijus. Kažkodėl jo pagyros skamba perdėtai. Detektyvas uždeda ran­ ką ant likusių aplankų. – Šitos gana detalios. Įvairių bylų. Norėčiau, kad peržiūrėtumė­ te ir pasakytumėte, ar kyla kokių mokslinių minčių. Jis stumteli nuotraukų krūvelę manęs link, bet aš neliečiu. – Ar dėl šito mane pasikvietėte? – Profesoriau, padarykite man paslaugą dar kartą. Patikėkite, su niekuo kitu čia nebūtų taip malonu bendrauti kaip su manimi. Nutariu, kad nenoriu sužinoti, ką tai reiškia. Kiek man žino­ ma, niekuo nesu prasikaltęs, todėl keli pastebėjimai pakenkti ne­ turėtų. Kad tik greičiau iš čia ištrūkus. Ten pora tuzinų lavonų, kruvinų atspaudų ir atsitiktinių daik­ tų nuotraukų. Nuotraukos mažiausiai trijų skirtingų žmonių: se­ nyvos moters, kuri, regis, užtalžyta negyvai, vyro su pjautinėmis bei durtinėmis žaizdomis ir kruvinos jaunos moters, kurios veido nėra nė vienoje nuotraukoje. Taip pat yra kruvinų drabužių, mo­ biliųjų telefonų, pinigų, medžių kamienų ir kitokių švarių daiktų fotografijų. 27


A n d r e w M ay n e

Verčiu nuotraukas paskendęs mintyse. Detektyvas Glenas liko už milijonų mylių. Kaip ir kamera kampe, kuri vis dar vei­ kia. Ir, reikia manyti, Stebėtojas. Sudėlioju nuotraukas į keturias krūveles ir vieną po kitos per­ žiūriu. Matau vabzdžių įkandimus, bėrimą nuo nuodingosios gebenės, ranką ant kieto kankorėžio. Nežinau, ką apie jas galvo­ ti. Karvė buvo lengva – viena nuotrauka. Po kelių minučių pažvelgiu į Gleną tikėdamasis kokios nors užuominos ir pastebiu, kad mandagi šypsena dingusi. Jis spokso į krūvelę viduryje. Akys akimirką nukrypsta į kamerą, paskui vėl atgavęs savitvardą sužiūra į mane. – Daktare... Teo, kodėl šitas nuotraukas sudėjote čia? Skrandis susitraukia. Kažkas nutiko. Dėl kažko pasirodžiau įtartinas. Skubėdamas pasiaiškinti, išskleidžiu tos krūvelės nuotraukas. – Man tai atrodo tos pačios aukos nuotraukos, darytos skir­ tingais rakursais. Jis ištraukia sukruvinto pušies kankorėžio ir rankinės ant rąs­ tigalio nuotraukas. – Šiose nėra jokio žmogaus, bet sudėjote į bendrą krūvą, – Glenas numeta atvaizdus į išskleistą krūvą. – Kodėl? – A, – surenku nuotraukas ir peržiūriu jas dar kartą. – Sudėjau daug negalvodamas, atsitiktinai, man regis. – Čia du tuzinai nuotraukų. Atskyrėte šešias, kurios yra iš tos pačios bylos. Kokia tikimybė? – Maža. Vadinasi, neatsitiktinai... – mėginu suprasti savo protavimo eigą. – Taip. Atrodo, kad ne. Parodau į skaičius nuotraukų apačioje. 28


biologas

– Čia bylos numeris, spėju. Jie visose nuotraukose sutampa. Didžioji dalis. Ir atrodo, kad užkoduota data. Glenas paima nuotraukas ir patyrinėja skaičius. – Jų čia neturėtų būti, – jis meta neramų žvilgsnį į kamerą. Pečiai sulinksta. – Vadinasi, tiesiog atrinkote pagal skaičius? Ir sudėjote į vieną krūvelę? – Glenas patraukia pečiais ir nusivylęs pakelia rankas delnais į viršų. – Ko gero, logiška. Turėčiau prikąsti liežuvį, tačiau negaliu. Mano troškimas lo­ giškai paaiškinti yra nevaldomas... ir pavojingas. – Ne. Supratau ne taip. Gleno rankų gyslos įsitempia. Jis visas suakmenėja. Stengdamasis kontroliuoti balsą ramiai paklausia: – Tuomet kaip supratote, kad visos jos iš tos pačios nusikal­ timo vietos?

29


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook