Logan Belle
R omana s
Iš anglų kalbos vertė Kristina Daugėlaitė-lukoševičė
1 skyrius
Regina Finč stabtelėjo ties Penktosios aveniu ir 42-osios gatvės kampu. Stumdėsi skubantys žmonės, minia vilnijo it į uolą dūžtančios bangos. Mėnesį praleidusi Niujorke Regina vis dar sutrikdavo piko valandomis. Mergina neleido miniai blaškyti minčių. Šiandien pirmoji svajonių darbo diena, ir ji pasimėgaus kiekviena minute. Vos mėnesiui tepraėjus po bibliotekos mokslų magistro diplomo įgijimo Drekselio universitete ji jau keliavo į geriausią šalies biblioteką. Regina įsistebeilijo į beaux art stiliaus pastatą – stulbinantį balto kalkakmenio ir marmuro statinį. Nuostabesnės vietos už Niujorko viešąją biblioteką ji neprisiminė. 5
L o g a n B e ll e
– Žvelgiate į dvynius? – Reginą užkalbino senutė. Moteris labai baltais, kone rausvo atspalvio plaukais vilkėjo turkio spalvos kostiumėlį, susagstytą žvilgančiomis auksinėmis sagomis. Rankoje ji laikė krištolu nusagstytą pasaitėlį, kurio gale tupėjo mažas baltas šunytis. – Atleiskite? – nesuprato Regina. – Liūtai, – paaiškino moteris. Ak, liūtai. Abiejose plačių akmeninių į biblioteką vedančių laiptų pusėse stūksojo du balti marmuriniai liūtai. Didingos būtybės tupėjo ant akmeninių kolonų tarsi budrūs pastate glūdinčių žinių sargybiniai. – Man labai patinka liūtai, – ištarė mergina. Kambario draugė Reginą perspėjo, jog nederėtų atsakinėti kiekvienam gatvėje užkalbinusiam keistuoliui. Tik mergina buvo kilusi iš Pensilvanijos, todėl elgtis nemandagiai nemokėjo. – Kantrybė ir Tvirtybė, – tęsė senutė. – Tokie jų vardai. – Iš tiesų? – nustebo Regina. – Niekada apie tai negirdėjau. – Kantrybė ir Tvirtybė, – pakartojo moteris ir nužingsniavo tolyn. 6
b i bl i o t e k i n i n k Ë
Regina nežinojo, kaip pasakyti naujajai viršininkei Sloanai Kaldvel, jog ekskursija po biblioteką nereikalinga – lankytis šioje vietoje mergina pradėjo dar būdama maža mergaitė. Sloana, aukšta, šauni blondinė iš Aukštutinio Yst Saido, jau pokalbių dėl darbo metu kėlė Reginai baimę, o dabar, kai ji gavo darbą, baugino dar labiau. – Gal norėtum šį tą pasižymėti, kol vaikštinėsime? – paklausė Sloana. Regina atsisegė rankinę ir paskubomis sugraibė rašiklį bei popieriaus lapą. Mergina nusekė viršininkę balto marmuro koridoriumi, kurio prancūzų–romėnų stilius jai visada primindavo įžymiųjų Europos statinių nuotraukas. Reginos tėvas dažnai kartodavo: Niujorko centrinė viešoji biblioteka su niekuo nesulyginama. Toks architektūros kūrinys – vienintelis. – Čia – Viešųjų katalogų salė, – paaiškino Sloana. Didžiulėje patalpoje, oficialiai vadinamoje Bilo Blaso* viešųjų katalogų sale, driekėsi žemi tamsaus * Bilas Blasas (1922–2002) – įžymus amerikiečių dizaineris, bibliotekos rėmėjas. (Vert. past.) 7
L o g a n B e ll e
medžio stalai, nusėti tik bibliotekai būdingomis bronzinėmis lempomis su metaliniais tamsia bronza puoštais gaubtais. Kompiuteriai šioje dvidešimtojo amžiaus pradžią primenančioje salėje visai nederėjo. – Šie kompiuteriai nėra prijungti prie interneto, – ištarė Sloana akivaizdžiai nusibodusius, nebesuskaičiuojamą kartą kartojamus žodžius. – Jie tėra skirti padėti lankytojams susirasti reikalingas knygas ir sužinoti, ar jos išduodamos į namus ir ar šiuo metu yra laisvos. Regina, žinoma, šią sistemą žinojo geriau nei savo pačios gyvenimą. Ji mėgo sistemą, labiausiai troško tvarkos. Suradę reikalingas knygas lankytojai mažyčiais pieštukais užsirašydavo jų pavadinimus ir šifrus ant nedidelių popieriaus lapelių. Pieštukinės stovėjo abiejuose ilgų stalų galuose. Merginą guodė faktas, jog trumpųjų žinučių ir elektroninio pašto amžiuje Niujorko viešoji biblioteka buvo ta vieta, kurioje žmonės turėdavo iš tiesų paliesti popierių pieštuku. Aukštakulniais kaukšėdama marmuro grindimis Sloana žingsniavo toliau. Tiesius plaukus ji buvo susirišusi į tvarkingą arklio uodegą, nuo galvos iki kojų vilkėjo Ralfo Loreno kolekcijos drabužiais. Sloana Kaldvel – kaip ir Reginos kambario draugė – nužvel8
b i bl i o t e k i n i n k Ë
gė ją ir sunkiai nuslėpė verdiktą: blogai, blogai, viskas blogai. Regina susimąstė: ar egzistuoja kažkoks slaptas, visiems, išskyrus ją, žinomas Manhatano aprangos kodas? Vos pradėjusi vaikštinėti mieste ji pasijuto it ateivis iš filmo „Kūnų grobikų įsiveržimas“ – judėjo tarsi sava, tačiau kiekvienam dirstelėjusiajam šiek tiek atidžiau kažkas išduodavo, jog taip nėra. – O čia bibliotekos širdis, Centrinė skaitykla.
Reginos tėvas dažnai keliaudavo į Niujorką verslo reikalais ir drauge veždavosi dukterį. Jie abu važinėdavosi „Amtrak“ traukiniu – tai buvo santykių sutvirtinimo ritualas, apimantis priešpiečius „Serendipity“ restorane ir apsilankymą centriniame Niujorko viešosios bibliotekos skyriuje Penktojoje aveniu. Iki šios dienos šiek tiek priplėkęs Rouzų* pagrindinės skaityklos kvapas taip staiga ir aštriai primindavo jai tėtį, jog prireikdavo akimirkos atsigauti. Regina stabtelėjo norėdama perskaityti užrašą virš durų – 1644 metais parašytą protestą prieš cenzūrą. * Pagrindinei skaityklai restauruoti 15 milijonų dolerių padovanojo Sandra Priest ir Frederikas Phineas Rouzai. (Vert. past.) 9
L o g a n B e ll e
Eilutės iš Džono Miltono veikalo „Areopagitica“ skelbė: Gera knyga yra vertingas protingo žmogaus gyvenimo galios šaltinis, įamžinamas ir branginamas amžių amžius. Salė gniaužė kvapą. Jos dydis tebesvaigino. Lubų aukštis siekė 51 pėdą – vos keliomis pėdomis žemiau nei smiltakmenio namai. 78 pėdų pločio ir 297 pėdų ilgio patalpa ilgiu beveik prilygo miesto kvartalui. Milžiniški apvalių arkų langai buvo sklidini saulės šviesos. Lubose Johaneso Ainalemo dangaus ir debesų motyvais ištapytas drobes supo įmantrūs mediniai aukso spalva nudažyti cherubinų, delfinų, užraitų drožiniai. Labiausiai Reginai patiko keturių pakopų sietynai iš tamsaus medžio ir žalvario, tarp lempučių puošti drožinėtomis satyrų kaukėmis. Sloana sustojo prie leidinių išdavimo stalo salės priekyje. Tai buvo daugiau nei stalas – puošni tamsaus medžio konstrukcija driekėsi per pusę salės. Pagrindinį valdymo centrą į devynis skyrelius apvaliais arkiniais langais dalijo romėnų–dorėnų stiliaus kolonos. Viršininkė atsirėmė į vieną skyrelį. – Štai čia tavo naujieji namai, – pareiškė ji. Regina suglumo. 10
b i bl i o t e k i n i n k Ë
– Dirbsiu prie leidinių išdavimo stalo? – Taip, – patvirtino Sloana. – Bet... esu diplomuota archyvavimo ir konservavimo specialistė. Sloana uždėjo savo tobulai prižiūrėtus pirštus ant klubo ir kritiškai nužvelgė merginą. – Neskubėk. Esi šauni, tačiau tokios buvo visos kandidatės į šį darbą. Skinkis kelią pamažu, kaip ir visi kiti. Be to, bibliotekoje yra archyvai, kuriuos prižiūri Margareta. Ar buvai ją sutikusi? Toji moteris puikiai išsilaikiusi. Manau, ji čia dirba nuo bibliotekos kertinio akmens įmūrijimo dienos. Regina pajuto sunkumą pilve. Darbas prie leidinių išdavimo stalo nekėlė didelių iššūkių. Jai tereikės sėdėti, paimti iš žmonių popieriaus lapelius, įvesti užklausas į kompiuterį ir laukti, kol kas nors surinks knygas iš įvairių kambarių ir aukštų. Tas knygas Regina atiduos lankytojui, su numeriu laukiančiam prie stalo. Mergina stengėsi nepulti į paniką. Viskas turi kur nors prasidėti. Galėjo būti ir blogiau: ji galėjo gauti darbą prie grąžinamų leidinių stalo. Svarbiausia buvo tai, jog ji čia. Pagaliau tapo bib liotekininke. Ji įrodys, jog yra verta šio darbo.
2 skyrius
Regina pasiėmė savo priešpiečius, sudėtus į rudą popierinį maišelį, ir įsitaisė lauke, ant viršutinio bibliotekos laiptų laiptelio. Ji atsuko termosą su pienu ir įsmeigė akis į Penktąją aveniu. – Ar tu naujoji bibliotekininkė? – paklausė ant laiptų stabtelėjusi pagyvenusi moteris. – Taip, aš Regina, – kramsnodama atsakė mergina ir užsidengė burną. – Sveika atvykusi. Aš Margareta Sedl. Buvo nesmagu sėdėti priešais stovinčią moterį, todėl Regina pakilo ir rankomis brūkštelėjo klostuotą medvilninį sijoną. – Ak, taip. Dirbate archyve, tiesa? Margareta linktelėjo. – Pastaruosius penkiasdešimt metų. 12
b i bl i o t e k i n i n k Ë
– Oho. Tai... įspūdinga. Mėlynakės moters plaukai siekė smakrą. Papudruotame veide daugiau makiažo pėdsakų Regina nepastebėjo. Margaretos kaklą juosė didžiulis vėrinys. Mergina spėjo, kad perlai tikri. Margareta dirstelėjo į pastatą. – Šiai vietai verta atiduoti visą profesinį gyvenimą, – ištarė ji. – Vis dėlto, kai netekome Bruk Astor, reikalai prastėja. Malonu su tavimi susipažinti. Kada tik panorėjusi gali aplankyti mane ketvirtajame aukšte. Gali būti, jog kils klausimų, ir Dievas žino, ar anoji ras laiko į juos atsakyti – jeigu išvis žinos atsakymą. Ką gi, mėgaukis saulėkaita. Regina troško papasakoti tai moteriai, jog turi archyvavimo ir konservavimo specialisto diplomą, tačiau nenorėjo, jog Margareta pamanytų, kad ji visais būdais bando gauti norimas pareigas. Vis dėlto Regina iškart suprato, kad mieliau dirbtų su ponia Sedl nei su Sloana Kaldvel. Margareta nušiureno tolyn, o Regina, pamiršusi, jog už nugaros buvo pastačiusi neužsuktą termosą su pienu, vėl sėdosi ant laiptų. Termosas apvirto ir pienas nusruveno žemyn. Sunkus dangtelis nušokčiojo it kamuolys. Regina pašiurpo. Ji nebežinojo, kuo pasirūpinti pirmiausia, – besiplečiančia balto skysčio bala ar besi13
L o g a n B e ll e
vartaliojančiu ir didėjančiu greičiu į Penktąją aveniu lekiančiu termoso dangteliu. Pastačiusi termosą ir sustabdžiusi pieno sruvenimą, mergina puolė gaudyti dangtelio. Nulipusi vos du laiptelius, pamatė aukštą plačiapetį vyrą. Šis vienu rankos mostelėjimu sustabdė dangtelį. Vyras pažvelgė į Reginą aksominėmis tamsiai rudomis, kone juodomis akimis ir patraukė prie jos. Mergina nustebo pajutusi, kad širdis ima daužytis. – Ar šis daiktas jūsų? – vyras pakėlė dangtelį ir vos pastebimai šyptelėjo. Reginą glumino veido aukštais žandikauliais, tarsi išskaptuota nosimi, su nedidele duobute smakre skleidžiamas grubus vyriškas grožis. Žvilgančių, tamsių plaukų galiukai raitėsi aplink marškinių apykaklę. Vaikinas vyresnis už ją, galbūt trisdešimties. – Ee, taip, atleiskite. Dėkui, – Regina paėmė dangtelį. Ji stovėjo laipteliu aukščiau, tačiau vyro galva vis tiek iškilo virš jos. – Nėra dėl ko atsiprašinėti. Vis dėlto dabar, kai pastebėjau visą tą netvarką viršuje... galbūt. Regina nustėrusi nusekė jo žvilgsnį iki pieno balos. – Oi, aš... viską išvalysiu. Niekada taip nepalikčiau... 14
b i bl i o t e k i n i n k Ë
Vyro šypsena išdavė, jog jis juokauja. – Nesijaudink, – pasakė jis, įteikdamas juodą plastikinį dangtelį. Jų pirštai susilietė ir Regina pajuto tikrąjį to sąlyčio karštį. Po to tamsiaplaukis nužingsniavo pro ją, aplenkė balą ir dingo už sunkių paradinių bibliotekos durų.
Vilkdama sunkų krepšį su knygomis Regina užlipo penkis laiptatakius į savo butą Banko gatvėje. Ji neatsispyrė pagundai pasinaudoti biblioteka. Mergina gyveno nedideliame butelyje nuostabiausiame kvartale su puikiausiais kaimynais. Regina vadino jį Didžiuoju išsigelbėjimu – ne tik nuo gimtojo miesto suvaržymų, bet ir nuo toli siekiančių, dėmesio reikalaujančių motinos rankų. Čia, pasislėpusi smiltakmenio daugiabutyje greta namų, kuriuose kadaise gyveno didieji rašytojai Vila Kater, Henris Džeimsas, Edna Sen Vinsent Milėj, Edgaras Alanas Po, Regina pirmą kartą gyvenime tapo išties savarankiška. Vienintelis šio visais kitais atžvilgiais tobulo naujai atrastos laisvės peizažo trikdis buvo kambario draugė. Parsons dizaino mokyklos studentei Karlei Ronak rūpėjo tik mada ir vyrai. Pastaruosius ji keitė dažniau 15
L o g a n B e ll e
nei džinsus. Kiekvieną savaitę Regina susidurdavo vis su kitu kambario draugės vaikinu. Regina anksčiau niekada neturėjo kambario draugės. Kai mokėsi koledže, motina primygtinai reikalavo, kad duktė gyventų namie, nesikraustytų į vieną iš Drekselio universiteto bendrabučių – dvidešimt minučių kelio nuo jų namo priemiestyje. Apsigyvenusi su Karle, mergina suprato, kad pastaruosius keletą metų motina jos socialiniam gyvenimui turėjo pernelyg daug įtakos. Kasdien stebėdama audringą, pasimatymų kupiną Karlės gyvenimą Regina susimąstė, kodėl ji pati nesurizikavo žengti toliau. Dėl tokio elgesio buvo kalta ir motina – ji taip neigiamai reaguodavo į Reginos pasimatymus, jog ėmė atrodyti, kad paslapčia su kuo nors susitikinėti beprasmiška. Keletas itin nevykusių pasimatymų nebuvo verti ginčų su motina. O dabar mergina suabejojo, ar nepraleido ko nors svarbaus. Reginai prireikė kelių savaičių suprasti, kodėl Karlė varginosi ieškodama kambario draugės. Atrodė, kad ji turi neišsenkančias grynųjų atsargas. Bent jau drabužiams pinigų niekada netrūko. Pirkinių krepšeliai iš „Barney’s“, „Alice + Olivia“ ar „Scoop“ parduotuvių mėtėsi visame bute. Regina nedaug tenusimanė apie drabužius, tačiau žinojo, kad tos parduotuvės toli gra16
b i bl i o t e k i n i n k Ë
žu neprilygo „Filene’s“ ir „Target“ parduotuvėms, kuriose apsipirkdavo ji pati. Karlė nuolatos puoselėdavo savo ilgus, šviesintus plaukus „Bumble & Bumble“ salone, nuolatos vakarieniaudavo ne namie. Regina niekada nepastebėjo, kad Karlė bent javainių į dubenėlį piltųsi. Tais retais savaitgalio rytais, kai pabusdavo savo bute, kambario draugė net keptą kiaušinienę užsisakydavo į namus. Paslaptis išaiškėjo vieną naktį, kai Reginą antrą valandą nakties besitrankydami virtuvėje pažadino Karlė ir jos eilinis meilužis. Karlė įspėjo savo vaikiną dėl jo garsių aimanų (tas garsas prižadino Reginą prieš valandą). – Traumuosi mano kambario draugę. – Nesuprantu, kodėl tau reikia kambario draugės, – atsakė vaikinas. – Tavo tėvas Markas Ronakas. Karlė jam papasakojo, kad problema slypi ne piniguose. Tėvai primygtinai reikalavo susirasti kambario draugę „dėl saugumo“. Abu iš tokio atsakymo pasijuokė. – Gerai, kad yra, kas tave prižiūri, – pareiškė vaikinas. – Kitaip virstum bloga mergaite. Žinoma, Regina panaršė internete informacijos apie Marką Ronaką ir sužinojo, jog Karlės tėvas yra didžiausios šalyje hiphopo įrašų studijos įkūrėjas. 17
L o g a n B e ll e
Šis biografijos faktas dar pagilino prarają tarp Reginos ir jos kambario draugės. Mergina nė įsivaizduoti negalėjo savo tėvų besiklausančių hiphopo ar bent popmuzikos. Kai ji gimė, tėvas jau buvo įpusėjęs ketvirtą dešimtį ir mirė po aštuonerių metų. Tėtis dirbo architektu ir klausėsi tik operinės muzikos. Mama buvo klasikinį muzikinį išsilavinimą įgijusi violončelininkė, klausėsi tik klasikinės muzikos, primygtinai reikalavo, kad ir jos duktė namuose klausytų tik klasikos. Alisa Finč dirbo docente Filadelfijos meno muziejuje ir vienintelė jai priimtina muzikos, dailės ir literatūros forma buvo klasika. Namuose negalėjo būti jokios „pop“ muzikos, jokio „šiuolaikinio“ meno, jokios „bulvarinės“ literatūros. – Kaip prabėgo pirmoji diena? – Karlė pakėlė akis nuo žurnalo „W“. Mergina sėdėjo ant sofos sukryžiavusi kojas, mūvėjo tobulai išblukintus platėjančius džinsus, vilkėjo trumpą kašmyro megztuką, o medaus spalvos plaukus buvo susirišusi į netvarkingą mazgą. – Ar kiti vaikai bibliotekoje žaidė gražiai? Kambaryje kvepėjo „Chanel Allure“ kvepalais. – Diena praėjo puikiai, ačiū, – Regina nudrėbė sunkų krepšį ant grindų ir nužingsniavo į virtuvę kokakolos skardinės. 18
b i bl i o t e k i n i n k Ë
Ji niekada nesuprasdavo, ar Karlė iš tiesų nori pasikalbėti, ar tai tiesiog instinktyvi reakcija į vienintelį kambaryje esantį žmogų. Regina žinojo, kad Karlė nesuvokia, kaip „knygų dėliojimas į lentynas“ gali išpildyti viso gyvenimo svajonę. O Regina būtent to ir troško nuo tada, kai ją, sulaukusią šešerių, tėvas kiekvieną šeštadienį ėmė vedžiotis į biblioteką. Tai net nebuvo Niujorko biblioteka. Jiedu keliaudavo į mažutę biblioteką savo miestelyje Gledvyne, Pensilvanijoje. Tada Regina ir suprato, kad jos vieta ten. Ji niekada nenorėjo būti mokytoja, veterinare ar balerina, visada svajojo tapti bibliotekininke. Troško dirbti apsupta knygų kvapo, rūpintis ištisomis eilėmis tvarkingai sudėliotų lentynų, skrupulingai sudarinėti katalogus, padėti žmonėms atrasti dar vieną puikų romaną ar knygą, padėsiančią atlikti tiriamąjį darbą, gauti mokslo laipsnį ar išspręsti galvosūkį. Regina suprato tai dar būdama maža ir niekada nesiblaškė. Dabar jos svajonė išsipildė. Ko gero, tokiai merginai kaip Karlė Ronak, kuri, būdama mergaitė, svajojo tapti antrąja Tore Burch, jos svajonė atrodė menka ir juokinga. – Smagu girdėti, – atsakė Karlė. – Klausyk, šiąnakt pas mane nakvos draugas, tikiuosi, mudu tau nekliudysime. 19
įsigykite
knygą dabar