Iš hebrajų ir aramėjų kalbų vertė ANTANAS RUBŠYS
Išmintį įprasta vadinti graikų kalbos žodžiu „filo+sofija“ – išminties meilė. Išminties ieškojimas yra bendražmogiškas dalykas: babilonietis ir egiptietis, žydas ir graikas, lietuvis ir rusas, moteris ir vyras, karalius ir vergas, turtingas ir vargšas stengiasi suprasti ir spręsti gyvenimo problemas, nori būti darnoje su savimi, su artimu ir savo aplinka. Išmintis yra ieškojimas kelio į gyvenimo prasmę. Jei pasaulyje jau neglūdėtų prasmė, jos nebūtų galima surasti. Taip, galima atlikti veiksmus, kurie tam tikroje tikslingumo struktūroje ką nors reiškia, bet jie nesukuria pačios gyvenimo prasmės. Prasmė arba yra, arba jos nėra. Ji negali būti žmogaus gaminys. Tai, ką žmogus pagamina, jam trumpai suteikia pasitenkinimo, bet negali pateisinti gyvenimo visumos ir pripildyti jį prasmės. Biblinė išmintis teigia, kad ne mes sukuriame prasmę, o ją suteikia Dievas. Žmogus ją ne išranda, bet atranda dovanai. Senojo Testamento biblinę išmintį sudaro tam tikras gyvenimo supratimas Izraelyje. Iš sudėtingų, skausmingų gamtos procesų suvokimo, kitų žmonių bei kitokios gyvensenos supratimo, romumo mokymosi randasi išmintingo gyvenimo forma. Nepaisant daugelio, kartais perdėtų, panašumų tarp Artimųjų Rytų mokomosios raštijos ir Šventojo Rašto išminties knygų, jos iš esmės skiriasi. Pagonių išminties raštija apgaubta įnoriais ir politeistinėmis sampratomis, o Biblijos išminties knygos atspindi žmogaus širdį saistančią dorovę ir yra perdėm religinio ir monoteistinio turinio. Izraelyje išminties sąjūdis galynėjosi su esminiais ir gyvybinės reikšmės problemų sprendimais, kaip antai, žmogaus kilmė ir likimas, laimės ieškojimas, kančios problema, gera ir pikta žmogaus elgesyje bei mirtis ir pomirtinis gyvenimas. 13
ĮŽANGA
Biblijos išminčiai buvo rašytojai ir raštvedžiai, įgudę valdžios reikaluose, valdovų patarėjai, tautos dainiai ir jaunimo mokytojai (Sir 51,13–30). Jie padėjo visuomenei suprasti tikėjimo kraitį kintančiose tikinčiųjų bendrijos aplinkybėse, išlaikyti vienybę, ramybę ir gerą valią. Visų išminčių Senojo Testamento iškiliausiu išminties sąjūdžio ir raštijos globėju buvo laikomas karalius Saliamonas. Dėl šio garso kai kurios išminties knygos vadinamos jo vardu, nors jis ir nebuvo jų autorius. Šie įtaigūs eiliuoti posakiai, sukurti gyvenimiškoje aplinkoje, ilgainiui rado kelią į istorines Senojo Testamento knygas, susiformavusias pirmajame tūkstantmetyje prieš Kristų. Juose teigiama ir kartu kritiškai kalbama apie Izraelyje pasitaikantį gyvenimo supratimą pagal poelgio ir sėkmės ryšį: geri darbai lemia gerovę ir sėkmę, blogi darbai – blogą klotį, ir tai galioją tiek kartų sekai, tiek individualiam likimui. Tokių sąryšių suvokimu grindžiamas išmintingo žmogaus gyvenimas. Išminties pradžia Biblija vadina pagarbią Dievo baimę, o pagarbios Dievo baimės trūkumą – yda ir kvailyste (Job 28, 28; Pat 1, 7; 9, 10; Ps 111, 10). Išmintis laikoma tokiu dideliu gėriu, kad Šventajame Rašte suasmeninama ir sutapatinama su Dievo Dvasia. Ji dalyvauja Dievui kuriant ir apvaizdžiai palaikant visatą (Pat 8, 22–31), per ją padedami žemės pamatai (Pat 3, 19). Skirtingi kūriniai, sumanyti kaip vis kitokia būtis, savaip atspindi begalinę Dievo išmintį ir gerumą. Pasaulis atsirado ne dėl kokios nors būtinybės, aklo likimo ar atsitiktinumo. Dievas pasaulį sukūrė laisva valia, norėdamas padaryti kūrinius savosios būties, išminties ir gerumo dalininkais: „Viešpatie, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai visus juos sukūrei!“ (Ps 104, 24). Dievo tiesa yra ir Jo išmintis, kuri vadovauja visai pasaulio sukūrimo ir valdymo tvarkai. Dievas, vienintelis sukūręs dangų ir žemę (Ps 115, 15), vienintelis tegali leisti autentiškai pažinti sukurtų daiktų santykį su Juo. Tad ir moralinis įstatymas yra Dievo išminties kūrinys. Bibline prasme jį galima apibrėžti kaip tėvišką 14
ĮŽANGA
pamokymą, Dievo padegogiją. Jis nurodo žmogui kelius ir elgesio taisykles, vedančius į pažadėtąją palaimą ir neleidžiančius sukti blogio keliais, vedančiais tolyn nuo Dievo ir Jo meilės ir išminties. Žmogus, būdamas Kūrėjo išminties ir gerumo dalininku, turi galią tvarkyti savo veiksmus ir gebėjimą valdyti save siekiant tiesos ir gėrio. Tačiau tai ne žmogiškoji išmintis, įgyjama per pažinimą ir patirtį. „Nes Viešpats teikia išmintį, iš jo burnos ateina pažinimas ir supratimas“ (Pat 2, 6). Stebėjimai ar apmąstymai absoliučios tiesos neatskleidžia, nes mūsų patirtis visada ribota. Išmintis nėra tik mūsų pastangų vaisius. Ji yra dovana, kurios reikia prašyti. Karalių pirmoje knygoje pasakojama, kad Dievas žengiančiam į sostą jaunajam karaliui Saliamonui leido prašyti, ko nori. Ko prašys jaunasis valdovas tą akimirką? Sėkmės, turto, ilgo gyvenimo, priešų sunaikinimo? Jis neprašo nė vieno iš šių dalykų. Saliamonas prašo: „Suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta“ (1 Kar 3, 9). Tai turbūt gražiausias tekstas Biblijoje, kuris kalba apie išmintį kaip Dievo dovaną. Ir Dievas jį giria, kad neprašė sau ilgo gyvenimo, daug turtų arba priešų mirties, bet išminties. Išmintis – tai malonė matyti kiekvieną dalyką Dievo akimis. Tiesiog matyti pasaulį, situacijas, problemas – viską Dievo akimis, su meile ir švelnumu. Išminties dovana ateina iš artumo su Dievu, iš artimo ryšio su Dievu. Kai turime šį ryšį, Šventoji Dvasia duoda mums išminties dovaną. Kai esame bendrystėje su Viešpačiu, Dvasia perkeičia mūsų širdį ir leidžia suvokti Dievo valią. Šventoji Dvasia padaro tikintį žmogų „išmintingą“. Tačiau ne ta prasme, kad jis turi atsakymą į kiekvieną klausimą, viską žino, bet ta, kad jis „žino“ apie Dievą, žino, kaip Dievas veikia, atpažįsta, kas iš Dievo, o kas ne iš Dievo. Kun. Ramūnas Mizgiris, OFM Lietuvos Biblijos draugijos prezidentas
KARALIŲ
Karalių pirma knyga (gr. basileiōn A, lot. regum I) ir Karalių antra knyga (gr. basileiōn B, lot. regum II) hebrajų tradicijoje sudarė vieną Karalių knygą (hebr. mālaḵīm); graikiškajame Septuagintos vertime ji padalyta į dvi dalis, pavadintas Karalysčių trečia knyga (gr. basileiōn G, lot. regnorum III) ir Karalysčių ketvirta knyga, o lotyniškojoje Vulgatoje – Karalių trečia knyga (lot. regum III) ir Karalių ketvirta knyga (lot. regum IV). Knygoje aprašomi įvykiai nuo Dovydo mirties iki Izraelio karaliaus Ahazijo laikų (975– 853 m. pr. Kr.): Saliamono karaliavimas (sk. 1–11), suskilusios karalystės istorija (sk. 12– 16), Elijo ir kitų pranašų veikla (sk. 17–22). Po Dovydo mirties paveldėjęs sostą jo sūnus Saliamonas – Dievo apdovanotas išmintimi karalius, pastatydinęs didingą Jeruzalės šventyklą ir pagarsėjęs tarp tautų savo turtais. Tačiau kai tik jis, o ypač vėlesni karaliai, nusigręžia nuo Dievo, kraštą apninka nelaimės: karalystė skyla į dvi, išrinktąją tautą kamuoja nesibaigiančios kovos, žmonės skendi nuodėmėse, nepaisydami nė Dievo siųsto pranašo Elijo perspėjimų.
Adonijas nori būti karaliumi aralius Dovydas buvo pasenęs ir amžingas, ir nors patalais apklotas, sušilti nebegalėdavo. 2 Jo dvariškiai vienas po kito kalbėjo jam: „Leisk mums surasti savo viešpačiui karaliui jauną mergelę. Tetarnauja ji karaliui ir tebūna jo slaugė. Temiega ji tavo glėbyje, kad mūsų viešpačiui karaliui būtų šilta“. 3 Paieškoję gražios mergaitės visoje Izraelio žemėje, jie surado Abišagą Šunemietę ir atvedė pas karalių. 4 Mergaitė buvo labai graži. Ji tapo karaliaus slauge ir tarnavo jam, bet karalius su ja nesuėjo. 5 Tuo tarpu Hagitos sūnus Adonijasa aukštinosi, sakydamas: „Aš būsiu karaliumi!“ Jis pasirūpino sau vežimų ir raitelių bei penkiasdešimt vyrų bėgikų palydą. 6 Tėvas niekada nebuvo jo baręs ar klausęs: „Kodėl taip elgiesi?“ Adonijas buvo gimęs po Abšalomo ir labai dailios išvaizdos. 7 Jis pasitarė su Cerujos sūnumi Joabu ir kunigu Abjataru; jiedu rėmė Adoniją. 8 Bet kunigas Cadokas, Jehojados sūnus Benajas, pranašas Natanas, Šimis, Rėjas ir Dovydo galiūnai Adonijo nepalaikė. 9 Prie Zoheleto akmens netoli En Rogelio Adonijas surengė avių, jaučių ir nupenėtų veršių aukojimo iškilmę. Jis susikvietė 1
a 1,5 2 Sam 3,4 19
KARALIŲ PIRMA KNYGA
visus savo brolius, karaliaus sūnus, ir visus Judo giminės karaliaus dvariškius, 10 bet nepakvietė nei pranašo Natano, nei Benajo, nei galiūnų, nei savo brolio Saliamono. Saliamonas skelbiamas karaliumi Natanas kreipėsi į Saliamono motiną Batšebąa: „Ar negirdėjai, kad Hagitos sūnus Adonijas tapo karaliumi, o mūsų viešpats Dovydas apie tai nė nežino? 12 Tad prašyčiau paklausyti mano patarimo, eiti gelbėti savo gyvastį ir gyvastį savo sūnaus Saliamono. 13 Tučtuojau eik pas karalių Dovydą ir sakyk: ‘Mano viešpatie karaliau, argi neprisiekei savo tarnaitei, tardamas: „Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karaliumi, jis sėdės mano soste“? Tad kodėl Adonijas tapo karaliumi?’ 14 Tuomet, tau dar tebekalbant su karaliumi, įeisiu aš ir patvirtinsiu po tavęs, ką tu pasakei“. 15 Batšeba įėjo pas karalių į kambarį. Karalius buvo labai senas. Abišaga Šunemietė tuo metu jam patarnavo. 16 Batšeba žemai nusilenkė, pareikšdama pagarbą karaliui. „Ko norėtum?“ – paklausė karalius. 17 Ji atsakė: „Mano viešpatie, tu prisiekei savo tarnaitei VIEŠPAČIU, savo Dievu, tardamas: ‘Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karaliumi, jis sėdės mano soste’. 18 Bet dabar, žiūrėk, Adonijas pasidarė karaliumi, nors tu, mano viešpatie karaliau, nieko apie tai nežinai. 19 Surengęs jaučių, nupenėtų veršių bei gausybės avių aukojimo iškilmę, jis pasikvietė visus karaliaus vaikus, kunigą Abjatarą ir kariuomenės vadą Joabą, bet tavo tarno Saliamono nepakvietė. 20 Taigi visos Izraelio akys žiūri į tave, viešpatie karaliau, kad jiems pasakytum, kas po tavęs turi sėdėti mano viešpaties karaliaus soste. 21 Antraip, mano viešpačiui karaliui užmigus su protėviais, aš ir mano sūnus Saliamonas būsime laikomi nusikaltusiais“. 22 Dar jai tebesikalbant su karaliumi, atėjo pranašas Natanas. 23 Karaliui buvo pranešta: „Štai pranašas Natanas“. Įėjęs pas kara11
a 1,11 2 Sam 12,24 20
KARALIŲ PIRMA KNYGA
lių, jis pareiškė pagarbą karaliui, nusilenkdamas iki žemės. 24 Natanas tarė: „Mano viešpatie karaliau, ar tu pasakei: ‘Po manęs Adonijas bus karaliumi, jis sėdės mano soste’? 25 Juk šiandien jis nuėjo ir surengė jaučių, nupenėtų veršių ir gausybės avių aukojimo iškilmę, sukviesdamas visus karaliaus vaikus, kariuomenės vadą Joabą ir kunigą Abjatarą. Kaip tik dabar jie, valgydami ir gerdami jo akivaizdoje, šaukia: ‘Tegyvuoja karalius Adonijas!’ 26 Bet nei manęs, tavo tarno, nei kunigo Cadoko, nei Jehojados sūnaus Benajo, nei tavo tarno Saliamono jis nepakvietė. 27 Ar tai buvo padaryta mano viešpaties karaliaus įsakymu, nenurodant savo tarnui, kas turėtų po jo sėdėti mano viešpaties karaliaus soste?“ 28 Karalius Dovydas atsakė: „Pašaukite pas mane Batšebą!“ Jai atėjus karaliaus akivaizdon ir atsistojus prieš karalių, 29 karalius prisiekė, tardamas: „Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išgelbėjo mane iš visų nelaimių! 30 Kaip aš tau prisiekiau VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu: ‘Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karalius, vietoj manęs jis sėdės mano soste’, – taip šiandien ir įvykdysiu“. 31 Tada Batšeba nusilenkė iki žemės, reikšdama karaliui pagarbą, ir tarė: „Amžinai tegyvuoja mano viešpats karalius Dovydas!“ 32 Karalius Dovydas tarė: „Pašaukite pas mane kunigą Cadoką, pranašą Nataną ir Jehojados sūnų Benają!“ Jiems atėjus karaliaus akivaizdon, 33 karalius tarė: „Pasiimkite savo valdovo tarnus, užsodinkite mano sūnų Saliamoną ant mano mulo ir nuveskite prie Gihono. 34 Tepatepa jį Izraelio karaliumi kunigas Cadokas ir pranašas Natanas. Tuomet pūskite ragą ir šaukite: ‘Tegyvuoja karalius Saliamonas!’ 35 Atžygiuokite tada paskui jį. Teateina jis ir teatsisėda į mano sostą. Karaliumi vietoj manęs bus jis, nes aš jį paskyriau valdovu Izraeliui ir Judui“. – 36 „Tebūna taip, – atsakė Jehojados sūnus Benajas karaliui, – tepatvirtina tai VIEŠPATS, mano viešpaties karaliaus Dievas. 37 Kaip VIEŠPATS buvo su mano viešpačiu karaliumi, taip tebūna jis su Saliamonu. Teišaukština jo sostą net labiau už mano viešpaties karaliaus Dovydo sostą“. 21
KARALIŲ PIRMA KNYGA
Tada kunigas Cadokas, pranašas Natanas, Jehojados sūnus Benajas ir keretai bei peletai nuėjo, užsodino Saliamoną ant karaliaus Dovydo mulo ir nuvedė prie Gihono. 39 Ten kunigas Cadokas, paėmęs iš Padangtės aliejaus ragą, patepė Saliamoną. Po to jie papūtė ragą, ir visi žmonės sušuko: „Tegyvuoja karalius Saliamonas!“ 40 Tada visi žmonės žygiavo paskui jį, pūsdami trimitus ir džiūgaudami, kad nuo jų triukšmo net žemė plyšo. 41 Kai išgirdo tą triukšmą, Adonijas ir visi jo svečiai jau buvo baigę vaišintis. Girdėdamas rago gaudesį, Joabas tarė: „Kodėl ūžauja miestas?“ 42 Jam dar tebekalbant, atėjo kunigo Abjataro sūnus Jehonatanas. „Eik šen, – tarė Adonijas, – juk esi patikimas vyras. Tu tikrai atneši gerų žinių“. 43 Jehonatanas atsakė Adonijui: „Deja ne, nes mūsų viešpats karalius Dovydas karaliumi padarė Saliamoną. 44 Su juo karalius pasiuntė kunigą Cadoką, pranašą Nataną, Jehojados sūnų Benają ir keretus bei peletus; jie užsodino jį ant karaliaus mulo; 45 kunigas Cadokas ir pranašas Natanas patepė jį karaliumi prie Gihono; iš ten jie žygiavo taip džiūgaudami, kad visas miestas ūžavo. Tą triukšmą girdėjote. 46 Dabar karaliaus soste jau sėdi Saliamonas. 47 Be to, karaliaus dvariškiai, atėję mūsų karaliaus Dovydo pasveikinti, sakė: ‘Tepadaro Dievas Saliamono vardą garsesnį už tavo vardą, teišaukština jo sostą labiau už tavo sostą’. O karalius, savo guolyje pagarbinęs Dievą, 48 šitaip meldėsi: ‘Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris parūpino mano sostui įpėdinį, kol dar mano akys gali matyti’“. 49 Nusigandę visi Adonijo svečiai pakilo, ir kiekvienas nuėjo savo keliu. 50 Bijodamas Saliamono, Adonijas tučtuojau nuėjo [į Padangtę] ir laikėsi aukuro ragų. 51 Saliamonui buvo pranešta: „Adonijas bijo Saliamono ir laikosi aukuro ragų, sakydamas: ‘Tegu karalius Saliamonas man pirma prisiekia, kad neužmuš kalaviju savo tarno’“. 52 Saliamonas atsakė: „Jeigu jis dorai elgsis, nė vienas plaukas jam nuo galvos nenukris žemėn, bet jeigu užsitrauks kaltę, turės mirti“. 53 Karalius Saliamonas pasiuntė žmones paimti jį nuo aukuro. Atėjęs jis išreiškė pagarbą karaliui Saliamonui, o Saliamonas tarė: „Eik į savo namus“. 38
22
KARALIŲ PIRMA KNYGA
Dovydo testamentas rtinantis Dovydo mirties dienai, jis davė savo sūnui Saliamonui nurodymų, tardamas: 2 „Baigiasi mano žemiškasis keliasa. Būk stiprus ir elkis kaip vyras! 3 Laikykis VIEŠPATIES paliepimų, eidamas jo keliais ir laikydamasis jo įstatų, įsakymų, įsakų ir pamokymų, kaip parašyta Mozės Įstatyme, idant tau sektųsi visa, kad ir ką darytum, ir visur, kad ir kur eitum. 4 Tada VIEŠPATS įvykdys man duotą pažadą: ‘Jeigu tavo palikuonys bus atidūs savo kelyje ir elgsis ištikimai mano akivaizdoje visa savo širdimi ir visa savo gyvastimi, nestigs tau niekada palikuonies Izraelio soste’. 5 Be to, tu taip pat žinai, ką man padarė Cerujos sūnus Joabas, kaip jis pasielgė su dviem Izraelio kariuomenės vadais – Nero sūnumi Abnerub ir Jetero sūnumi Amasac. Jis užmušė juos, taikos metu keršydamas už kraują, kuris buvo pralietas kare, sutepdamas savo juosmens diržą ir savo kojų sandalus. 6 Pasielk pagal savo išmintį, bet neleisk jo žilai galvai nužengti į Šeolą ramybėje. 7 O Barzilajo Gileadiečio sūnumsd rodyk ištikimą meilę, nes taip jie sutiko mane, kai bėgau nuo tavo brolio Abšalomo. Tebūna jie tarp valgančiųjų prie tavo stalo. 8 Tu taip pat turi pas save Geros sūnų Šimį, benjaminą iš Bahurimų, apmėčiusį mane baisiais keiksmaise tą dieną, kai ėjau į Mahanaimus. Bet jam atėjus prie Jordano manęs pasitiktif, aš prisiekiau jam VIEŠPAČIU: ‘Kalaviju tavęs neužmušiu’. 9 Tad ne1
a 2,2 Arba: „Aš einu visos žemės keliu“. b 2,5 2 Sam 3,27 c 2,5 2 Sam 20,10 d 2,7 2 Sam 17,27–29 e 2,8 2 Sam 16,5–13 f 2,8 2 Sam 19,16–23 23
KARALIŲ PIRMA KNYGA
laikyk jo nekaltu, nes esi išmintingas vyras. Tu žinosi, kaip su juo pasielgti ir nusiųsti jo žilą galvą į Šeolą kraujyje“. 10 Taigi Dovydas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste. 11 Izraelio karaliumi Dovydas buvo keturiasdešimt metų: Hebrone karaliavo septynerius metus ir Jeruzalėje trisdešimt trejus metusa. 12 Saliamonas sėdėjo savo tėvo Dovydo sosteb, ir jo valdžia buvo įtvirtinta. Saliamonas Dovydo soste Hagitos sūnus Adonijas atėjo pas Saliamono motiną Batšebą. „Ar tu ateini taikingai?“ – paklausė ji. „Taikingai, – atsakė jis. 14 Tada tarė: – Turiu į tave reikalą“. – „Kalbėk“, – paliepė ji. 15 „Tu žinai, – kalbėjo jis, – kad karalystė priklausė man ir visas Izraelis tikėjosi, kad aš būsiu karaliumi. Bet karalystė perėjo mano broliui, nes VIEŠPATS jam ją skyrė. 16 O dabar aš turiu į tave vieną prašymą. Neatstumk manęs“. – „Sakyk“, – tarė ji. 17 Adonijas kalbėjo: „Prašyčiau pakalbėti su karaliumi Saliamonu – juk jis tau nieko neatsakys, – kad duotų man žmona Abišagą Šunemietę“. – 18 „Gerai, – atsakė Batšeba, – aš pasikalbėsiu dėl tavęs su karaliumi“. 19 Batšeba nuėjo pas karalių Saliamoną pasikalbėti dėl Adonijo. Karalius pakilo pasitikti ir nusilenkė jai. Tuomet atsisėdo soste ir paliepė pastatyti kitą sostą motinai karalienei. Ji atsisėdo jo dešinėje. 20 „Turiu į tave vieną mažutį prašymą, – tarė ji, – neatsisakyk man jį įvykdyti“. – „Prašyk, mano motina, – tarė jai karalius, – aš tavęs neatstumsiu“. 21 Ji tarė: „Tebūna duota šunemietė Abišaga kaip žmona tavo broliui Adonijui“. 22 Karalius Saliamonas atsakė motinai: „Kam gi prašai Adonijui Abišagos Šunemietės? Prašyk jam ir karalystės! Juk jis mano vyresnysis 13
a 2,11 2 Sam 5,4–5; 1 Met 3,4 b 2,12 1 Met 29,23 24
KARALIŲ PIRMA KNYGA
brolis, ir kunigas Abjataras bei Cerujos sūnus Joabas jo pusėje“. 23 Saliamonas prisiekė VIEŠPAČIU, tardamas: „Dievas man tai tepadaro ir teprideda, jei už šį sumanymą Adonijas neužmokės savo gyvastimi! 24 Todėl dabar, kaip gyvas VIEŠPATS, kuris paskyrė mane ir pasodino į mano tėvo Dovydo sostą, kuris, kaip buvo pažadėjęs, padarė man namusa, dar šiandien Adonijas bus nubaustas mirtimi!“ 25 Tad karalius Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają įvykdyti bausmę. Taip anas ir mirė. 26 O kunigui Abjatarui karalius tarė: „Eik į savo ūkį Anatote! Nors esi vertas mirties, šį kartą mirtimi tavęs nebausiu, nes nešei mano VIEŠPATIES Dievo Skryniąb mano tėvo Dovydo priešakyje ir pakėlei visus sunkumus, kuriuos mano tėvas kentėjoc.“ 27 Saliamonas pašalino Abjatarą iš VIEŠPATIES kunigo tarnybosd, taip įvykdydamas VIEŠPATIES žodį, kurį jis buvo ištaręs apie Elio namus Šilojyje. 28 Apie tai sužinojęs, Joabas nubėgo į VIEŠPATIES Padangtę ir laikėsi aukuro ragų. Mat Joabas buvo rėmęs Adoniją, nors Abšalomo ir nebuvo rėmęs. 29 Kai Saliamonui buvo pranešta: „Joabas nubėgo į VIEŠPATIES Padangtę ir yra ten šalia aukuro“, – Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają, tardamas: „Eik ir paguldyk jį!“ 30 Benajas nuėjo į VIEŠPATIES Padangtę ir tarė: „Taip įsako karalius: ‘Išeik!’“ – „Neišeisiu! – atsakė jis, – mirsiu čia!“ Tada Benajas pranešė karaliui: „Taip kalbėjo Joabas ir taip man atsakė“. 31 Karalius tarė jam: „Daryk, kaip jis pasakė. Užmušk ir palaidok jį. Nuimk nuo manęs ir mano tėvo namų kaltę už kraują, kurį Joabas išliejo be reikalo. 32 Taip VIEŠPATS sugrąžins jo kraujo kaltę jam ant galvos, nes mano tėvui nežinant jis nužudė kalaviju du už save doresnius ir geresnius vyrus – Nero sūnų Abnerą, Izraelio kariuomenės vadą, ir Jetero a 2,24 T. y. sukūrė Saliamonui dinastiją. b 2,26 2 Sam 15,24 c 2,26 1 Sam 22,20–23 d 2,27 1 Sam 2,27–36 25
KARALIŲ PIRMA KNYGA
sūnų Amasą, Judo kariuomenės vadą. 33 Tekrinta jų kraujo kaltė amžinai ant Joabo ir jo palikuonių, o palaima iš VIEŠPATIES tebūna amžinai su Dovydu, jo palikuonimis, namais ir sostu“. 34 Jehojados sūnus Benajas vėl nuėjo, parbloškė jį ir užmušė. Jis buvo palaidotas savo namuose dykumoje. 35 Kariuomenės vadu vietoj jo karalius paskyrė Jehojados sūnų Benają, o vietoj Abjataro karalius paskyrė kunigą Cadoką. 36 Tada karalius pasišaukė Šimį. „Pasistatyk sau namus Jeruzalėje, – tarė jam, – ir gyvenk ten. Niekada ir niekur kitur neišeik! 37 Tą dieną, kai išeisi ir pereisi Kidrono slėnį, gali būti tikras, kad mirsi. Tavo kraujas kris tau ant galvos“. – 38 „Įsakymas teisingas, – atsakė Šimis karaliui, – tavo tarnas taip darys, kaip mano viešpats karalius kalbėjo“. Tad Šimis gyveno Jeruzalėje ilgą laiką. 39 Atsitiko taip, kad po trejeto metų du Šimio vergai pabėgo pas Gato karalių Maakos sūnų Achišą. Kai Šimiui buvo pranešta: „Tavo vergai Gate“, – 40 Šimis leidosi į kelionę. Pasibalnojęs asilą, nuvyko į Gatą pas Achišą ieškoti savo vergų. Iš Gato Šimis sugrįžo su vergais. 41 Kai Saliamonui buvo pranešta, kad Šimis buvo nuvykęs iš Jeruzalės į Gatą ir sugrįžo, 42 karalius liepė pašaukti Šimį ir tarė jam: „Argi aš neprisaikdinau tavęs VIEŠPAČIU ir neįspėjau tavęs, tardamas: ‘Tą dieną, kai paliksi miestą ir bet kur nueisi, tikrai mirsi’? Argi tu man neatsakei: ‘Įsakymas teisingas. Aš sutinku’? 43 Tad kodėl nesilaikei VIEŠPAČIUI duotos priesaikos ir įsakymo, kurį tau daviau?“ 44 Be to, karalius pridūrė: „Savo širdyje tu žinai visa pikta, ką padarei mano tėvui Dovydui. Dabar VIEŠPATS sugrąžina tavo pikta tau pačiam ant galvos. 45 O karalius Saliamonas bus palaimintas, ir Dovydo sostas išliks VIEŠPATIES akivaizdoje amžinai!“ 46 Tada karalius davė įsakymą Jehojados sūnui Benajui. Jis išėjo ir paguldė Šimį. Taip jis ir mirė. Dabar karalystė buvo saugi Saliamono rankose. 26
KARALIŲ PIRMA KNYGA
Saliamono išmintis aliamonas tapo faraono, Egipto karaliaus, žentu. Jis paėmė faraono dukterį žmona ir parsivedė ją gyventi į Dovydo miestą, kol nebaigė statyti savo rūmų, VIEŠPATIES Namų ir mūro sienų aplink Jeruzalę. 2 O žmonės vis dar atnašaudavo aukas aukštumų alkuose, nes VIEŠPATIES vardui Namai˜ dar nebuvo pastatyti. 3 Saliamonas mylėjo VIEŠPATĮ, elgdamasis pagal savo tėvo Dovydo įstatus, tačiau ir jis atnašaudavo aukas ir smilkalus aukštumų alkuose. 4 Karalius vykdavo į Gibeoną atnašauti aukos, nes ten buvo pagrindinis aukštumų alkas. Ant to aukuro Saliamonas atnašaudavo tūkstantį deginamųjų aukų. 5 Gibeone VIEŠPATS pasirodė Saliamonui naktį sapne. „Prašyk, ko nori, kad tau duočiau,“ – tarė VIEŠPATS. 6 Saliamonas atsakė: „Tu parodei didelį gailestingumą savo tarnui, mano tėvui Dovydui, nes jis tavo akivaizdoje buvo tau ištikimas, teisus ir doros širdies. Tu taip pat išlaikei jam didelę ištikimą meilę, duodamas jam sūnų sėdėti jo soste, kaip tai vyksta šiandien. 7 Taigi dabar, o VIEŠPATIE, mano Dieve, tu padarei savo tarną karaliumi mano tėvo Dovydo vietoje, nors esu tik jaunas vaikinas. Dar nežinau nei kaip išeiti, nei kaip pareiti. 8 O tavo tarnas yra tautoje, kurią tu išsirinkai, gausioje tautoje, kuri dėl gausybės negali būti nei suskaičiuota, nei suskaityta. 9 Todėl suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta. Juk kas kitaip gali valdyti šią gausią tavo tautą?“ 10 Saliamono prašymas rado malonę VIEŠPATIES akyse. 11 Dievas tarė jam: „Kadangi to prašei, neprašei nei ilgo gyvenimo ir turtų sau, neprašei nei savo priešų gyvasties, bet prašei sau imlaus įžvalgumo, kad galėtumei žinoti, kas teisinga, 12 aš įvykdau, 1
27
KARALIŲ PIRMA KNYGA
kaip prašei. Iš tikrųjų suteikiu tau išmintingą ir įžvalgią širdį. Tokio kaip tu nebuvo prieš tave ir toks kaip tu nekils po tavęs. 13 Suteiksiu ir to, ko neprašei – turtų ir garbės visam tavo gyvenimui. Joks kitas karalius tau neprilygs. 14 Be to, jei eisi mano keliais, laikydamasis mano įstatų ir įsakymų, kaip tavo tėvas Dovydas, suteiksiu tau ilgą gyvenimą“. 15 Tada Saliamonas pabudo ir pamatė, kad tai buvo tik sapnas! Sugrįžęs į Jeruzalę, jis atsistojo priešais VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, atnašavo deginamąsias aukas, bendravimo aukas ir iškėlė pokylį visiems savo dvariškiams. 16 Tuo metu pas karalių atėjo dvi moterys paleistuvės ir jam prisistatė. 17 Viena moteris tarė: „Prašau, mano viešpatie! Ši moteris ir aš gyvename tuose pat namuose. Jai esant namuose, aš pagimdžiau kūdikį. 18 Atsitiko taip, kad trečią dieną po to, kai aš pagimdžiau, pagimdė ir ši moteris. Mudvi buvome drauge. Kito žmogaus namuose su mumis nebuvo, tik mes dvi. 19 Naktį šios moters sūnus mirė, nes ji miegodama jį nugulė. 20 Atsikėlusi vidurnaktį, tavo tarnaitei miegant, ji paėmė mano sūnų man iš pašonės ir pasiguldė sau prie krūtinės, o savo mirusį sūnų paguldė man prie krūtinės. 21 Rytą atsikėlusi savo sūnaus žindyti, žiūriu, jis negyvas. Bet kai iš arčiau ryto metą apžiūrėjau, man pasidarė aišku, kad tai nebuvo tas sūnus, kurį pagimdžiau“. 22 Bet kita moteris prakalbo: „Ne! Tai mano sūnus – gyvasis, o negyvasis – tavo!“ O pirmoji kartojo: „Ne! Negyvasis sūnus tavo, o gyvasis sūnus mano!“ Taip juodvi ginčijosi karaliaus akivaizdoje. 23 Tada karalius tarė: „Viena sako: ‘Štai mano sūnus – gyvasis’, – o kita sako: ‘Tai netiesa! Tavo sūnus – negyvasis, o mano sūnus – gyvasis’“. 24 Tada karalius įsakė: „Atneškite man kalaviją“. Atnešus karaliui kalaviją, 25 karalius tarė: „Padalykite gyvąjį vaiką į dvi dalis, duokite pusę vienai ir pusę kitai“. 26 Moteris, kurios sūnus buvo gyvasis berniukas, degdama meile savo sūnui, maldavo karaliaus. „Prašau, mano viešpatie, – šaukė 28
KARALIŲ PIRMA KNYGA
ji, – atiduoti jai gyvąjį vaiką! Tik neužmuškite jo!“ O kita reikalavo: „Tenebūna nei mano, nei tavo. Padalykite!“ 27 Tada karalius atsakė: „Atiduokite gyvąjį berniuką pirmajai, – tarė jis, – neužmuškite jo! Ji jo motina“. 28 Visas Izraelis išgirdo apie tokį karaliaus nuosprendį. Visi jautė pagarbą karaliui, nes matė, kad jis turėjo Dievo išminties teisingumui vykdyti.
Saliamono pareigūnai 1
abar Saliamonas buvo viso Izraelio karalius. 2 Jo aukštieji pareigūnai buvo šie: kunigo Cadoko sūnus Azarijas – kunigas, 3 Šišos sūnūs Elihorefas ir Ahija – raštininkai, Ahiludo sūnus Juozapatas – raštinės viršininkas, 4 Jehojados sūnus Benajas vadovavo kariuomenei, Cadokas ir Abjataras – kunigai, 5 Natano sūnus Azarijas – valdytojų galva, kunigo Natano sūnus Zabudas – kunigas ir karaliaus palydovas, 6 Ahišaras – karaliaus dvaro prievaizdas ir Abdos sūnus Adoniramas – lažo prievaizdas. 7 Visam Izraeliui Saliamonas turėjo dvylika valdytojų. Karalių ir jo dvarą jie aprūpindavo maistu. Kiekvienas jų turėjo aprūpinti maistu po vieną mėnesį per metus. 8 Jų vardai buvo šie: Ben Hūras Efraimo aukštumose, 9 Ben Dekeras Makace, Šaalbimuose, Bet Šemeše ir Elon Bet Hanane, 10 Ben Hesedas Arubotuose (jis valdė Sochoją ir visą Hefero sritį), 11 Ben Abinadabas visame Nafat Dore (jo žmona buvo Saliamono duktė Tafata), 12 Ahiludo sūnus Baana Taanache, Megide ir visame Bet Šeane, kuris yra šalia Cartano žemiau Jezreelio, – nuo Bet Šeano ligi Abel Meholos, iki pat kito Jokmoamo krašto, 13 Ben Geberas Ramot Gileade, valdęs Manaso sūnaus Jayro gyvenvietes Gileade, taip pat Argobo sritį Bašane – 29