Issuu

B E R N I U K AS A K VA R I UM E

LISA THOMPSON (Liza Tompson, g. 1973 m.) – Jungtinėje Karalystėje gyvenanti vaikų rašytoja. Jos debiutinis romanas „Berniukas akvariume“ iškart tapo bestseleriu ir buvo išleistas ne vienoje pasaulio šalyje. Tik gūžtelėjau pečiais, o tėtis apniuko. Žinau, jam buvo gėda, kad tiek daug laiko praleidžiu žiūrėdamas pro langą. Jam labiau patiktų, jei žaisčiau „Xbox“ ar veikčiau ką kita „normalaus“. Dvylikametis Metju dienų dienas leidžia savo kambaryje. Pro langą lyg pro akvariumo stiklą jis stebi, kas vyksta mažoje priemiesčio gatvelėje, ir viską kruopščiai fiksuoja dienoraštyje. Berniuką kamuoja obsesinis kompulsinis sutrikimas. Jis paniškai bijo mikrobų, tad nuolat plauna rankas, valo ir dezinfekuoja savo kambarį. Dėl to Metju jau kurį laiką nelanko ir mokyklos. Atrodo, kad padėtis be išeities... Tačiau vieną dieną Metju ir visos gatvelės gyvenimą sujaukia netikėtai dingęs pono Čarlzo anūkas. Netrukus paaiškėja, kad Metju buvo paskutinis, kuris jį matė. Berniukas labai nori padėti surasti mažąjį Tedį, tad jam tenka nugalėti savo baimes ir kartu su bičiuliais imtis tyrimo. „Berniukas akvariume“ – be galo jautri, paslaptinga, iki paskutinio puslapio įtraukianti istorija.

ISBN 978-609-466-646-9

9 786094 666469

BERNIUKAS A K VA R I UM E

NUO

IKI

METŲ

BŪK SAVIMI!

Lisa Thompson

BERNIUKAS A K VA R I UM E Iš anglų kalbos vertė Gediminas Gudavičius

V ILNIU S

2022

Lisa THOMPSON THE GOLDFISH BOY Scholastic Children’s Books, London, 2017

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © Lisa Thompson, 2017 Illustrations © Mike Lowery, 2017 Illustrations reproduced by permission of Scholastic © Gediminas Gudavičius, vertimas į lietuvių kalbą, 2022 © „Tyto alba“, 2022 ISBN 978-609-466-646-9

1 SKYRIUS

ATVYKIMAS Pono Čarlzo viršugalvis buvo nusvilęs saulėje. Pastebėjau, kai jis apžiūrinėjo savo rožes. Trependamas takeliu, tyrinėjo kiekvieną gėlę, o didesnes šiek tiek kresteldavo, tikrindamas, ar nekrinta žiedlapiai. Didelis, nuplikęs jo galvos lopas dabar buvo virtęs ryškiai raudonu, spindinčiu apskritimu, apsuptu baltų kaip pūkeliai plaukų. Jam būtų vertėję užsidėti skrybėlę tokioje kaitroje, bet, manau, sunku pastebėti, jog tavo viršugalvis svyla, kai esi taip užsiė7

męs visokiais reikalais. Tačiau aš pastebėjau. Žiūrėdamas pro langą, daug ką pastebėdavau. Ne, aš nedariau nieko bloga. Tiesiog stebėjau kaimynus, kad praleisčiau laiką, ir tiek; nesu ilgasnapis. Ir nemanau, kad kaimynai tam būtų prieštaravę. Tik kartais Džeikas Bišepas iš penktojo namo šūkteldavo man, pavadindamas „keistuoliu“, „nenormaliu“ ar „kvaištelėjusiu“. Tiesą sakant, jau seniai jis manęs nebevadino Metju – bet tas vaikis kvailys, tad ne itin išgyvenau dėl to, ką jis sako. Gyvenau ramiame akligatvyje, miestelyje, kurio dauguma žmonių džiaugėsi, kad nereikia stumdytis dideliame dvokiančiame Londone, ir daugumą savo rytmečių praleisdavo iš paskutiniųjų stengdamiesi į jį patekti. Mūsų mažoje niekur nevedančioje gatvelėje stovėjo iš viso septyni namai. Šeši iš jų atrodė vienodai, su stačiakampiais erkeriniais langais, plastikinėmis lauko durimis ir baltintomis sienomis. Tačiau septintasis, įlindęs tarp tarp trečiojo ir penktojo namo, buvo visai kitoks. Pastatytas iš raudonų kaip kraujas plytų, pastoriaus namas atrodė kaip svečias Helovino vakarėlyje, kur niekas, be jo, nepasistengė įmantriau apsirengti. Jo priekinės durys buvo juodos su dviem trikampiais langais viršuje, kurie iš vidaus buvo uždengti senu kartono gabalu. Ir niekas nežinojo, 8

ar tas kartonas ten buvo pritvirtintas tam, kad netrauktų skersvėjis, ar kad niekas negalėtų pažvelgti vidun. Tėtis man pasakojo, kad statybų vykdytojas bandė nugriauti Pastoriaus namą dar dvidešimt metų prieš pastatant mūsiškius, tačiau namas įsisprendė į savo šimtamečius pamatus ir įstengė išlikti kaip senas išpuvęs dantis. Ten vis dar tebegyveno vikaro našlė, Senoji Nina, tačiau retai ją matydavau. Svetainėje prie lango stovėjo lempa, kurią ji dieną naktį degindavo – įkaitusį oranžinį kamuolį už pilkų užuolaidų. Mama man buvo sakiusi, jog Senoji Nina kiūto lyg pelė po šluota, nes bijo, kad kas nors iš bažnyčios nelieptų jai išsikelti, kadangi, vyrui mirus, šis namas jai nebepriklausė. Ant priekinių laiptų ji vazonuose augino tris gėles ir kasdien dešimtą valandą ryto jas laistydavo. Stebėjau ją ir kitus kaimynus iš niekieno kambario priekinėje mūsų namo dalyje. Man čia patiko. Citrinine spalva nudažytos sienos vis dar spindėjo švara ir kėlė ką tik išdažyto kambario įspūdį, nors jau buvo prabėgę penkeri metai nuo tada, kai tai atsitiko. Mama ir tėtis vadindavo šį kambarį kabinetu, nes čia laikėme kompiuterį, tačiau visi žinojome, kad tai – kūdikio kambarys. Kampe kabėjo kūdikio lovelės karuselė su šešiais minkštais dryžuotais drambliukais, kurie beprasmiškai tabalavo virš neatidary9

tų dėžių ir pirkinių krepšių krūvos. Mama, vos tik grįžus namo po apsipirkimo maratono, pakabino karuselę, nors tėtis ir sakė, kad tai nežada nieko gero. – Nekalbėk niekų, Brajanai. Juk reikia įsitikinti, kad ji veiks, ar ne? Mama prisuko karuselę mažu rakteliu ir visi žiūrėjome, kaip tie drambliukai sukosi ir sukosi ratu pagal „Mirgėk, žvaigždele“ melodiją. Muzikai nustojus groti aš paplojau katučių – man tada tebuvo septyneri, o kai esi tokio amžiaus, tai kreti panašias kvailystes. Mama pasakė vėliau išpakuosianti kitus pirkinius, bet to taip ir nepadarė. Krepšiai vis dar ten, kur mama juos paliko: sauskelnės, buteliukai, buteliukų sterilizatorius, kūdikio stebėjimo prietaisas, mažyčiai smėlinukai. Visa, ko mano mažajam broliukui prireiktų, jei aš nebūčiau... na, jei jis būtų gyvas. Kabinete buvo langas į gatvę, aš stebėjau, kaip mano kaimynai pradeda dieną:

9.30 val. Ponas Čarlzas vėl karpo nuvytusius savo rožių žiedus. Jis tai daro naujomis žirklėmis raudonomis rankenėlėmis. Jo viršugalvis atrodo lyg nudeginta žaizda.

Pono Čarlzo amžius galėtų būti tarp šešiasdešimt penkerių ir devyniasdešimt penkerių metų – atrodė, kad jis daugiau nesensta. Galvodavau, kad jis pagaliau atrado amžių, kuris jam patiko, o tada sustojo.

9.36 val. Iš pirmojo namo išeina Gordonas ir Penė Salivenai. Gordonas lipa į automobilį, o Penė per gatvę pamojuoja ponui Čarlzui. Ponas Čarlzas taip pat jai pamojavo ir kaip kaubojus apsuko aplink pirštą sodo žirkles, tada tris kartus kirptelėjo ore, o sidabrinės geležtės sužybsėjo saulės šviesoje. Penė nusijuokė. Ji prisimerkė ir ranka prisidengė akis, tačiau tada jos veidas apniuko. Ji kažką pastebėjo: mane. Ponas Čarlzas pasekė jos žvilgsnį ir jiedu abu įsistebeilijo į mane, o aš pro savo langą žvelgiau į juos. Greitai žengtelėjau į šoną ir besidaužančia širdimi dingau jiems iš akių. Palaukiau, kol išgirdau atbuline eiga išriedant iš įvažos Gordono automobilį, tada vėl sužiurau į gatvę.

9.42 val. Penė ir Gordonas išvyksta į prekybos centrą savaitinių pirkinių. 11

9.44 val. Iš trečiojo namo išeina Melodė Bird, iš paskos tempdama savąjį taksą Frenkį. Savaitgalis, o tai reiškia, kad Melodės eilė vedžioti šunį. Jos mama Klaudija išveda jį savaitės dienomis, tačiau nesupratau, kam jos varginasi – šuo niekada tuo nesidžiaugia, visą kelią bandydamas apsisukti ir grįžti atgal. Melodė nuėmė vilnos pūkelį nuo savo juodo megztuko rankovės ir kas tris žingsnius turėdavo stabtelėti, kad šunelis ją prisivytų. Ji praktiškai ir gyvena tame juodame megztinyje, nors lauke apie trisdešimt laipsnių. Jiedu sustojo prie žibinto stulpo, Frenkis pauostinėjo ir įsirėžė letenomis, spirdamasis grįžti namo, tačiau Melodė nusitempė jį tolyn, ir jiedu ėmė leistis žemyn gatvele, vedančia į kapines, kurios buvo už Pastoriaus namo.

9.50 val. Septintojo namo durys atsiveria ir pasirodo „jaunavedžiai“. Pono Dženkinso ir jo žmonos Hanos durys buvo gretimais, tačiau toje pusėje, kur namai nesublokuoti. Aplinkiniai žmonės juos vadino „jaunavedžiais“, nors jiedu buvo 12

susituokę jau beveik ketverius metus. Hana visada šypsodavosi, net ir tuomet, kai nežinojo, ar į ją kas žiūri. – Rori, nesu tikra, ar tau bus gerai bėgioti tokiame karštyje, – pasakė ji ir išsišiepė. Ponas Dženkinsas jos nepaisė, iškėlė ranką aukštyn ir pasilenkė į vieną pusę. Jis mokė kūno kultūros mano mokykloje, ir, jo nuomone, jeigu nesimankštini, tai nėra jokios prasmės egzistuoti. Aš tikrai buvau jo „menkystų“ sąraše ir stengdavausi nešmėžuoti ponui Dženkinsui prieš akis. Vilkėdamas aptemptais baltais marškinėliais ir mėlynais šortais, jis nubėgo keliuku, laikydamas rankas ant klubų. – Per ilgai neužtruk, – pasakė Hana. – Vis dar turime nuspręsti dėl automobilio kėdutės, nepamiršai? Ponas Dženkinsas atsiliepdamas suniurnėjo. Žvilgtelėjau žemyn į laiptų aikštelę ir krūptelėjau, pamatęs jos didelį nėščiosios pilvą. Ji laikė ranką ant jo ir ritmiškai glostė, o tada pasisuko ir dingo name. Pagaliau galėjau iškvėpti. Ponas Dženkinsas pasileido Aukštosios gatvės link, pamojuodamas ponui Čarlzui, kuris buvo pernelyg užsiėmęs savo gėlėmis, kad pastebėtų. Jis tyrinėjo kiekvieną rožę, o šios lingavo nuo vėjelio ir atrodė kaip standūs roži13

niai cukraus vatos debesėliai ant prekystalio mugės aikštėje. Visus tuos žiedus, kurie netenkino, jis nukirpo ir sumetė į plastikinį puodą. Baigęs užėjo už namo, nusinešdamas puodą su negyvomis rožėmis.

10.00 val. Jokių ženklų, kad Senoji Nina ruoštųsi laistyti savo vazonus. Visai nenuostabu, kad jos dar nemačiau, turint omenyje, koks judrus buvo akligatvis šį rytą. Penktojo namo durys atsidarė ir pasirodė mano amžiaus berniukas. Jis nužingsniavo per savąją įvažą, žvelgdamas tik viena kryptimi. Tiesiai į mane. Šį kartą aš nepasprukau, bet stovėjau kur stovėjęs ir taip pat į jį spoksojau. Sustojęs priešais mūsų namą, jis atlošė galvą ir pamaiviškai sugageno, o tada išspjovė didelį skreplių tumulą ant mūsų tako. Žvelgdamas pro langą jam iš lėto paplojau, nekreipdamas dėmesio į tai, kad bjauriai jaučiausi. Pamatęs mano rankas, jis susiraukė, ir aš greit paslėpiau jas už nugaros. Gerai paspardęs mūsų sieną, jis apsisuko ir nudrožė gatve.

10.03 val. Džeikas Bišepas vis dar tebėra kvailys. 14

Vos tik Džeikas pasitraukė, nebebuvo į ką žiūrėti. Ponas Dženkinsas grįžo pabėgiojęs, jo balti marškinėliai buvo patamsėję nuo prakaito. Penė ir Gordonas Salivenai iškrovė vienuolika pirkinių krepšių iš savo automobilio bagažinės. Melodė grįžo pasivaikščiojusi, vienoje parankėje laikydama Frenkį; šunelis atrodė gana patenkintas savimi. Ir tada akligatvis nurimo. Kol lėtai atsidarė Pastoriaus namų durys.

10.40 val. Senoji Nina ant laiptų ir atrodo labai susinervinusi. Vienoje rankoje laiko mažą sidabrinės spalvos laistytuvą. Senyvo amžiaus ponia vilkėjo juodą sijoną, kreminę palaidinę ir persikų spalvos megztinį. Ji pylė vandenį į kiekvieną vazoną, suskaičiuodama iki penkių, o tada imdavosi kito. Tai darant, jos akys švysčiojo po akligatvį. Ninai pradėjus laistyti paskutinį vazoną, gatvėje pasirodė automobilis. Palikusi laistytuvą ant laiptų, ji vėl įsmuko vidun ir užtrenkė savo sunkias duris. Lėtai keliu riedėjęs automobilis buvo vienas iš tų, kurie, kaip tėtis sako, kainuoja kaip „nedidelis nekilnoja15

masis turtas“. Jis tikrai nepriklausė nė vienam iš kaimynų. Taip blizgėjo, kad mūsų namai atsispindėjo juodose durelėse, automobiliui besisukiojant po akligatvį, kol sustojo kiek už vienuoliktojo numerio. Pasičiupau savo užrašų knygutę ir žiūrėjau, laukdamas, kada atsidarys durelės.

10.45 val. Akligatvį iš tiesų aplankė prašmatnus juodas automobilis. Niekada anksčiau jo nesu matęs. Jis sustojo tiesiai priešais gretimas duris! Ar ponas Čarlzas sulaukė svečių? Tai buvo labai įdomu. Žinojau kaimynų dienotvarkes kaip savo penkis pirštus, bet dabar atrodė, kad akligatvį aplankė kažkoks naujas žmogus. Bandžiau įžvelgti, kas automobilio viduje, tačiau jo langų stiklai buvo smarkiai patamsinti, tad nieko neįžiūrėjau. Automobilis kurį laiką tyliai ūžė, o tada variklis išsijungė. Vairuotojo durelės atsidarė. Iš automobilio išlipo moteris su didžiuliais akiniais nuo saulės, dengiančiais beveik visą jos veidą, ir apsidairė po akligatvį. Nuo veido nubraukusi plaukus, užtrenkė automobilio dureles. Pasirodė ponas Čarlzas, jis greitai leidosi taku, valydamasis rankas į marškinius. 16

– Brangioji! – pasakė jis, tiesdamas į ją savo įrudusias rankas. – Sveikas, tėti. Sustojusi kiek atokiau, ji atsuko skruostą, leisdama pabučiuoti, tada nuėjo prie automobilio ir atidarė galines dureles. Išlipo maža maždaug šešerių ar septynerių metų amžiaus mergaitė, nešina porcelianine lėle. Aš prisislinkau arčiau lango, tačiau nugirdau tik keletą žodžių. – ... turbūt tai Keisė! O kas čia? Ar ji paviešės? Ponas Čarlzas norėjo paglostyti lėlės plaukus, bet mergaitė pasisuko, tad Čarlis nebegalėjo jos pasiekti. Lėlė atrodė taip, lyg būtų iš antikvarinės parduotuvės, ir visai nepanėšėjo į vaiko žaislą. Moteris dideliais tamsiais akiniais nuo automobilio galinės sėdynės iškėlė šviesiaplaukį berniuką ir pastatė jį ant grindinio. Ponas Čarlzas ištiesė ranką į mažylį. – Malonu susipažinti, Tedi. Aš tavo senelis. Berniukas laikė suspaudęs melsvą pleduką, jo kampu trindamasis skruostą, ir spoksojo į bandančią jį paliesti raukšlėtą ranką. Čarlzo ranka nepatogiai nusviro tarp jųdviejų, tad senelis pasidavė ir nuėjo padėti savo dukrai iškrauti bagažo. Jiedu kurį laiką pasišnekėjo, tačiau buvo atsukę į mane nugaras, todėl neišgirdau, apie ką kalba. 17

Moteris padėjo prie vartų du juodus lagaminus, tada, suėmusi į delnus pirma vieno, paskui kito vaiko veidą, kažką jiems pasakė ir greitomis pabučiavo kiekvienam į kaktą. Spustelėjusi ponui Čarlzui alkūnę, ji įsėdo atgal į automobilį. Variklis suburzgė, ir tamsus, blizgantis automobilis lėtai nuvažiavo. Trijulė stovėjo ir žiūrėjo, kol jis dingo iš akių. – Gerai! Nagi judu, eime vidun, ar ne? Ponas Čarlzas stumtelėjo vaikus ir juos kaip avis nuginė į namą, o jo mina buvo keistai patrakusi. Vis dar tebetrindamas pleduką į skruostą, mažasis berniukas sustojo, sumanęs paliesti rožę šalia keliuko. – O, o, o, negalima liesti! – sudraudė senelis ir vėl sumojavo rankomis, stumteldamas vaikus pro priekines duris. Po minutės jis sugrįžo ir nusitempė du juodus lagaminus. Žvilgtelėjo į mane ir aš greitai žengtelėjau į šalį, tačiau spėjau pastebėti, kad jo plati šypsena buvo pranykusi.

2 SKYRIUS

KIEK

IS: 1

MANO PASLAPČIŲ DĖŽUTĖ Po lova turėjau paslapčių dėžutę. Norėčiau tau pasakyti, kad tai sena, paslaptinga medinė dėžutė, kurią radau užkastą sode, patyliukais užsinešiau į viršų ir paslėpiau už savo nukarusios pūkinės antklodės klosčių. Dėžutė kantriai ten slypėtų, o jos lobiai būtų niekam nepasiekiami. Kai jau suprasčiau, kad galiu tavimi 19

pasitikėti, leisčiau tau atsiklaupti šalia manęs, o tada atsargiai atversčiau aptrupėjusį dangtį. Purvas nuo dėžutės kristų ant kilimo, tačiau man tai nerūpėtų. Tu prasižiotum, o akys vis plėstųsi ir plėstųsi, tau spoksant į viduje esančias brangenybes. Norėčiau, kad tokia būtų mano paslapčių dėžutė. Tačiau ji ne tokia. Mano dėžutė buvo medicininė. Nedidelės batų dėžutės dydžio ir formos, pagaminta iš balto ir pilko kartono, su ovalo formos skyle viršuje. Dėžutės šonuose buvo atspausdintas gamintojo pavadinimas, o prie kiekvieno kampo apačioje juodu paryškintu šriftu užrašyta:

KIEKIS: 100. Sakyčiau, kiekio buvo likę tikriausiai trisdešimt. Kai sakau tikriausiai, tai reiškia tiksliai. Buvo likę tiksliai trisdešimt. Mama žinojo, kad turiu paslapčių dėžutę, tačiau tėtis – ne. Jis nuliūstų, jei sužinotų. Nuliūstų ne dėl manęs, bet dėl mamos, kad mane „padrąsino“. – Šeila, taip negerai. Ką sau manai, duodama jam tokius dalykus? Nuo to jam tik blogiau. 20

Taip sureaguotų mano tėtis, jei sužinotų. Jis nesuprastų, kad gyvenimas be dėžutės šiuo metu man taptų neįmanomas. Taip su savo paslapčių dėžute po lova ir gyvenau Kaštonų akligatvio devintajame name. Tai buvo labai įprastas namas, iš vienos pusės besijungiantis su kitu namu, kuriame buvo trys miegamieji, vonia, virtuvė-valgomasis ir pailgas sodas už namo (apžėlęs kone vien žole) su pašiūre ir oranžerija. Dar neseniai oranžerijoje stovėjo iš vytelių pinta sofa ir tokios pat kėdės, tačiau dabar jas pakeitė naujas amerikietiškojo biliardo stalas. Prieš porą savaičių iš savo miegamojo kambario stebėjau, kaip kurjeriai vargais negalais įnešė jį pro priekines duris, ir nuo tada tėtis kasdien manęs paklausdavo, gal norėčiau sužaisti partijėlę. Bet aš niekad nenorėdavau. Žvelgdamas žemyn pro miegamojo kambario langą, jei oranžerijos stogo žaliuzės būdavo pakeltos, matydavau tėtį žaidžiantį biliardą su pačiu savimi. Vakar jis žvilgtelėjo viršun ir mane pričiupo. Aš šastelėjau už užuolaidų, bet nepraėjus nė minutei tėtis jau beldėsi į mano miegamojo duris: – Sūnau, kodėl nenusileidi? Kodėl nesužaidi su savo tėčiu? 21

– Ačiū, tėti, ne šiandien. Tada jis išėjo. Žinojau, ko jis siekė, tačiau kalbant nuoširdžiai – amerikietiškasis biliardas? Kaip tėtis tai ir sugalvojo? Be to, buvau nusprendęs daugiau niekada niekada nebeiti į oranžeriją. Mūsų katinas Naidželas išvėmė didelę krūvą paukščių ir pelių žarnų ant tų šaltų, baltų grindų plytelių; ar bent įsivaizduoji, ką reikštų dabar tenai ropinėti? Vasaros karštyje visa patalpa – tikras ligų knibždėlynas. Ir tarsi norėdamas sunaikinti kad ir pačią mažiausią dingstį man prisidėti prie tėčio ir įstumti kelis kamuoliukus, Naidželas nusprendė biliardo stalą pasirinkti savo pogulio vieta. Kasdien išsitiesdavo ant žalio audinio, lyg būtų aukojamas amerikietiškojo biliardo dievams. Dabar vienintelis būdas išvalyti stalą buvo užpilti dezinfekanto, bet aš nebuvau toks kvailas, kad tai daryčiau. Ko gero, tas stalas tėčiui kainavo šimtus. Geriausia namo vieta buvo mano miegamasis. Jame buvo saugu. Jame nebuvo mikrobų. Visur kitur buvo pavojinga. Žmonės, atrodo, nesupranta, kad purvas – tai mikrobai, o mikrobai – tai liga, o liga – tai mirtis. Tai gana akivaizdu, kai pagalvoji. Norėjau, kad eitųsi kaip reikiant, o savo kambaryje viską galėjau valdyti. Tiesiog privalėjau tobulai viską sužiūrėti. 22

Savo kambaryje praleisdavau daug laiko, tad gerai jį pažinojau. Pavyzdžiui: 1) Prie lovos stovinčios spintelės priekinė dešinė koja buvo išklibusi ir pakrypusi. 2) Nuo palangės apatinės pusės buvo nutrupėję dažai – greičiausiai valydamas tik pabloginau padėtį. 3) Virš mano lovos aukštai kampe buvau pastebėjęs tapetų skiautelę, kuri, kai žiūrėdavai iš tam tikro kampo, primindavo liūtą. Tai nebuvo nuožmus liūtas „džiunglių karalius“, bet juokingas guminis liūtukas. Netvarkingais karčiais, ilga, plokščia nosimi ir suglebusiais akių vokais – dešimties metų senumo grublėti tapetai, daug kartų nutepti emulsiniais dažais, gali iškrėsti tokią išdaigą, pagalvojau. Kartais su juo pasikalbėdavau. Žinojau, kad „kalbėjimasis su daiktu“ gali atrodyti truputį „trenktai“, bet juk kažkur tikrai turiu vadovėlį, patvirtinantį, jog tai visiškai normalu: „Neišvengiama, kad nelaimingam žmogui, pasirinkusiam didžiąją savo gyvenimo dalį praleisti viduje, maždaug dešimtą dieną taps taip nuobodu, ir jis ar ji pradės kalbėtis su aplinkui esančiais daiktais. Tai yra normalus reiškinys, tad neturėtų sukelti per didelio susirūpinimo.“ 23

Man tai nutiko aštuntąją dieną. Vėl nenuėjau į mokyklą ir nelabai maloniai leidau popietę, jausdamas, kaip Tapetų Liūto akys spokso į mane iš kambario kampo. Aš žinojau, kas į mane žiūri. Kurį laiką vis žvilgtelėdavau į Liūtą, norėdamas ką nors pasakyti, tačiau susitvardydavau. Galiausiai užviriau ir ilgiau nebegalėjau susilaikyti. – Žinau, ką galvoji! Tu galvoji: „O, vargšas Metju, įstrigęs visą dieną namie, argi ne tragedija? Kodėl jis neina į mokyklą? Kodėl neina į lauką ir ko nors nenuveikia?“ – Na, to NEBUS, tad NESIVARGINK dėl manęs nerimaudamas, gerai? Kai Liūtui pasakiau, ką norėjau, pasijutau ramiau. Lyg būčiau laimėjęs prieš jį ginčą. Dabar jis tiesiog buvo daiktas ar gyvūnas, su kuo kartkartėmis pasikalbėdavau, taip, kaip mama kalbasi su katinu. Čia nebuvo nieko keisto. O būtų buvę keista, jeigu Liūtas būtų man atsakęs. Bet taip niekada nenutiko. Žinoma, niekas nežinojo, kad su juo kalbuosi. Dar viena maža mano paslaptėlė. Iš tiesų visas tas valymas dar visai neseniai taip pat buvo paslaptis. Kol mano draugas Tomas pirmas suprato, kad čia kažkas negerai. Per gamtos mokslų pamoką nuėjau į tualetą, o kai grįžau, mano bendrasuolis Tomas žiūrėjo į mane, galvą parėmęs kumščiu. 24

– Metju, kas tau yra? Žvilgtelėjau į jį. – Kas nepatinka? Tomas pasilenkė ir pašnibždėjo: – Tualetas. Eini į jį per kiekvieną pamoką ir pertrauką. Ar tau viskas gerai? Aš plaudavausi rankas. Štai, ką dariau. Rankos niekad nesti pakankamai švarios, tad privalėjau vis vaikščioti į tualetą ir jas plautis, kad neliktų mikrobų. Prasižiojau jam pasakyti, bet nežinojau, kaip išreikšti mintį, tad tiesiog gūžtelėjau ir grįžau prie savo užduočių. Po to nutikimo, galima sakyti, lioviausi vaikščiojęs į mokyklą. Dabar, būdamas namie, galėjau labiau valdyti situaciją ir valyti beveik tiek, kiek tik panorėdavau. Tualetas man sukeldavo daugiausia streso, nes kaskart ten nuėjęs jausdavau, kaip mane nikte apninka mikrobai. Prieš porą savaičių, kol mama buvo darbe, visiškai netekau galvos, ir nespėjau nė susivokti, kaip prabėgo popietė ir grįžusi mama sustojo tarpduryje, net prasižiojusi stebeilydama, kaip aš valau čiaupų vidų baliklyje pamirkytais ausų krapštukais. – Ką gi čia darai, Metju? Ji akimis apmetė žibančias baltas plyteles. Iš jos veido išraiškos galėjai pamanyti, kad prikeverzojau visur grafičio. 25

– Negaliu patikėti... Liaukis, jau užteks. Ji žengė žingsnį į priekį. Traukdamasis pajutau, kaip nugara atsirėmiau į kriauklę. – Metju, pasakyk man, kas yra. Kas tau darosi? Ir pažvelk į savo vargšes rankeles... Ji pamėgino mane pasiekti, bet aš pakračiau galvą. – Mama, nejudėk. Nesiartink. – Meti, aš tik noriu pasižiūrėti į tavo odą. Ar ji šlapiuoja? Atrodo, kad šlapiuoja... Pasikišau delnus po pažastimis. – Ar jos sužalotos, Metju? Ar nusideginai rankas? Negalima baliklio pilti ant odos, brangusis. – Viskas gerai, tik palik mane vieną. Greitai prasmukau pro mamą, nubėgau į savo kambarį ir paspyręs koja užtrenkiau duris. Atsiguliau į lovą, o mano plaštakos tvinksėjo. Pasikišau jas po alkūnėmis. Mama stovėjo už durų. Ji žinojo, kad dabar geriau pas mane neiti. – Brangusis, ar galiu tau kuo padėti? Prašau, pasakyk. Mudu su tėčiu taip nebegalime. Šiandien vėl skambino iš mokyklos*. Negaliu jiems kartoti, kad... kad tau virusas... Mama tarsi užspringo, lyg staiga būtų pamiršusi kvėpuoti. Užsimerkiau ir šūktelėjau vieną žodį. * Jungtinėje Karalystėje mokslo metai trunka nuo rugsėjo pradžios iki liepos pabaigos. Vert.

– Pirštinės. Tyla. – Ką sakei? – Latekso pirštinės. Vienkartinės. Mama, tai viskas, ko man reikia. Gerai? Ar gali dabar mane palikti vieną? Prašau! – Gerai. Aš... aš pažiūrėsiu, ką galiu padaryti. Štai ir viskas. Tokia buvo mano paslapčių dėžutė, kurią laikiau po lova. Ne dulkėta sena lobių skrynelė, bet šimtą vienkartinių latekso pirštinių porų glaudžianti dėžutė, kurioje dabar telikę penkiolika porų. Tai buvo mudviejų su mama slaptas susitarimas: ji man tieks pirštines, o aš liausiuos deginęs odą balikliu. Nereikia to sakyti tėčiui – jis nesuprastų.