Berlyno romanas by knygos.lt

Rašytoja, žurnalistė, tinklaraštininkė LINA EVER (g. 1970) gimė ir augo Panevėžyje. Baigusi žurnalistikos studijas dirbo spaudoje, viešųjų ryšių konsultante Vilniuje. Jau ketverius metus ji su šeima gyvena savo svajonių mieste Berlyne. Mylimo miesto atmosferą autorė talentingai ir intriguojamai atkuria romanuose, Renato Neverbicko nuotr.

straipsniuose ir savo tinklaraštyje www.berlynodienorastis.blogspot.com „Berlyno romanas“ – trečioji Linos Ever knyga (dvi pirmosios – „Objektyve meilė“, 2014; „Ruduo Berlyne“, 2015). Autentišką medžiagą autorė rinko leisdama jaunylį sūnų į vokišką vaikų darželį. „Berlyno romanas“ – tai istorija, kurią sukūriau stebėdama realius žmones realiame jų pasaulyje. Beveik visi vardai ir personažai tikri, aprašytas vaikų darželis Berlyne ir žavus jo auklėtojas iš tiesų egzistuoja, pasivaikščiojimai po Berlyną – tikri. Gal net ir mano aprašyta istorija kam nors yra nutikusi, o gal dar kam nors nutiks? Norėjau papasakoti apie didelę uždraustą meilę. Juk įsimylėti savo vaiko darželio auklėtoją – beveik tokia pat nuodėmė, kaip įsimylėti kunigą. O jeigu herojė dar ir sėkmingai ištekėjusi? Rinktis širdies ar proto balsą? Pareigą ar malonumą? Patogų gyvenimą ar žadą atimančią meilę? Kokia gali būti laiminga pabaiga?

j a u t i , t av o, i a k gera , ti kra , tai p i a K ai kad t as, žk tai ka si širdy je s. šie t vė ką ne i pat sena pr ietar us ik v i sus onę. p o i Ve l n n ė s n u o m p a a u g l ė uome ėjau kaip inau, s i v r i ebež i my l A š įs bar pati n o jausmu tu ir da ką su dar y ti.

romanas

V ILNIU S

2016

UDK 821.172(430)-31 Ev34

Pirmas

Tai jis. Stovėjau lyg paralyžiuota, įsispitrijusi akimis, smalsiu žvilgsniu stengdamasi įvertinti visus jo išvaizdos ypatumus. Didesnio nei vidutinio ūgio, lieknas, bet sportiškai sudėtas, stipriomis rankomis, raumeningu kaklu ir švelnumo kupinomis akimis. Kalbėjo su gražia jauna moterimi, turbūt kurio nors vaiko mama. Tai tikrai jis. Tas, kurio taip ilgai ieškojau. Nenauji marškinėliai trumpomis rankovėmis, ant vienos rankos ištatuiruotas portretas, amžiams ant kūno išpiešta keltiškų raštų apyrankė ant kitos riešo, džinsai švarūs, bet nusmukusiu juosmeniu, atrodė, jei pakels rankas, tikrai išlįs kelnaičių kraštas. Atrodė, lyg sakytų – man nusispjaut į drabužius, jie tik apvalkalas. Plikai skusta galva, priešingai, pabrėžė, kad neturi ko slėpti. Jis taip laisvai jautėsi savo odoje ir drabužiuose, kad buvo pavydu žiūrėti. Du auskarai vienoje ausyje ir plati skylė kitoje jam savotiškai tiko. Kaklą juosė odinė pakabučio virvelė, bet pats pakabutis buvo paslėptas po marškinėliais. Štai ką galima pavadinti berlynietišku stiliumi, pagalvojau tuomet. Taip, tai jis. Pagaliau jį radau. Dabar prisiminusi manau, kad labiausiai mane patraukė jo akys. Rimtas ir kartu švelnus žvilgsnis visai nederėjo su blogo 5

berniuko išvaizda. Tikrai niekada neįsivaizdavau, kad taip gali atrodyti vaikų darželio auklėtojas. Tai jis, mano naujo romano herojus. Jau metus beviltiškai jo ieškojau visur. Be jo negaliu papasakoti istorijos, nes istorija gyva tik tada, kai gyvi veikėjai. Aš jiems tik šiek tiek padedu: apgyvendinu reikiamoje vietoje, suteikiu vardą, stilių, kalbėjimo manierą. Lyg vaiką iš pradžių auginu, maitinu, vedu už rankos, kol jis paauga, ištrūksta ir leidžiasi nieko neklausydamas per gyvenimą, o tau, kaip rašytojui, nieko kito nelieka, tik bandyti jį vytis ir skubiai užrašyti, ką jis mąsto, kalba, su kuo susitinka. Kartais, kai jau labai supykstu, bandau jį nubausti, kaip kokiam paaugliui parodyti jo vietą, bet tada istorija skyla, šerpetoja, konfliktu alsuoja kiekvienas sakinys ir nėra kitos išeities, kaip jį vėl paleisti ir leisti gyventi savaip. Todėl taip nudžiugau jį pamačiusi. Nieko nereikės išgalvoti ar keisti. Leisiu jam būti tokiam, koks yra. Tai herojus, kuriam jokia moteris negalės atsispirti.

Pirmasis mano romanas sulaukė didžiulės sėkmės, ir tai nustebino ir mane, ir leidyklą. Jei būtų pasirodęs Amerikoje, būtų vadinamas bestseleriu. Net man pačiai buvo keista, kad tiek daug žmonių jį pirko, skaitė, dovanojo draugams. Daugybė jų susirinkdavo į knygos pristatymus, prašė autografų, fotografavosi su manimi. Žurnalistai klausinėjo mane sėkmės formulės ir kvietėsi į televizijos laidas. Išpirko pirmą tiražą, paskui antrą, dabar jau baigiamas parduoti trečias. Iš pilkos pelės, nevykusios reklaminių tekstų kūrėjos ir niekinių tekstų vertėjos per dvejus metus staiga tapau visų gerbiama rašytoja. Nors iš tiesų nesiekiau nei garbės, nei populiarumo. Man ir dabar tai visai beverčiai dalykai. Tiesiog norėjau rašyti. Privalėjau užrašyti tuos mane persekiojančius vaizdus ir papasakoti galvoje 6

besisukančias istorijas, kad jos mane amžiams paliktų. Ir tikrai, pasidalijus jomis su skaitytojais man smarkiai palengvėjo. Nežinau, ar tai buvo pirmojo karto sėkmė, ar manyje taip ilgai brendęs noras rašyti ir srautu pasipylę žodžiai, o gal tiesiog danguje susidėsčiusi palanki žvaigždžių konfigūracija, bet per devynis mėnesius parašiau tikrą lietuvišką kriminalinį romaną – su besiliejančiu krauju, maniaku žudiku, apsileidusiais policininkais, abejinga bendruomene, gražuole gydytoja ir ryžtingu žurnalistu. Nesigirdama manau, kad pasakojimo tempu jis prilygo populiariems skandinaviškiems detektyvams, kuriuos pati labai mėgstu. Tik šiurpų studentės nužudymą čia narpliojo ne Bliumkvistas ar Hulė, o Balys Nainys, „Verslo žinių“ žurnalistas. Euforijai praėjus leidykla pradėjo reikalauti dar. Ragino tęsti Balio Nainio nuotykius, nes skaitytojai prašė jų daugiau. Mykiau, išsisukinėjau, atidėliojau. Negalėjau juk taip imti ir atvirai pasakyti, kokią kainą sumokėjau už pirmosios knygos populiarumą. Ir atskleisti, kad detektyvų rašymas yra itin destruktyvi veikla. Po to, kas įvyko, nekenčiau savo Balio. Gailėjausi, kad neleidau jam mirti pirmoje knygoje, nes tuomet niekas nebūtų reikalavęs tęsinio. Man skubiai reikėjo kitos istorijos – apie jausmus, apie gyvenimą ir jo pasirinkimus. Kad skaitytojai pamatytų, jog galiu būti visapusiška rašytoja ir žiniasklaidos epitetas „naujoji detektyvų karalienė“ man prisegtas visai be reikalo. Kol svarsčiau romano idėją, Tomas gavo darbą tarptautinėje kompanijoje Berlyne. Vėl neturėjau laiko rašyti ir galvoti, nes visi kraustymosi rūpesčiai gulė ant mano pečių. Koks rašymas, kai reikia ieškoti nuomininkų butui, pakuoti daiktus, rūpintis tūkstančiu ir vienu reikalu, prižiūrėti mažąją mūsų dukrą, kol vyras paskendęs darbuose. Negaliu jam priekaištauti. Juk tai jo uždarbis leido man likti su mūsų dukra namie ir rašyti. Jo dėka galėjau pažinti pasaulį, jo dėka 7

dabar atsidūriau Berlyne, keistame ir išprotėjusiame mieste, kurio vis dar neprisijaukinu. Viskas, nusprendžiau prieš savaitę, mano romano veiksmas vyks čia, kur tokios puikios dekoracijos liūdnai istorijai apie savęs ieškančią subrendusią moterį. Tos moters prototipas turėjau būti aš pati. Galima sakyti, kad iš dalies tai bus autobiografinė istorija. Tik dramatizmo pridėsiu. Ir meilės. Manau, kad tik meilė, tik pati tikroji vyro ir moters meilė išgrynina jausmus ir padeda save iš naujo atrasti. Bet norint sužadinti skaitytojų jausmus meilė turi būti nelaiminga. Mano herojė turėjo išvykti, pažinti, pamilti save iš naujo, tada sutikti svetimšalį vyrą, beatodairiškai pulti į meilės laužą, prarasti protą, šeimą, padorumą, sulaužyti taisykles, juos turėjo apimti tokia meilė, kuri pasitaiko vienam iš šimto ar tūkstančio, bet galiausiai išskirti tautiniai arba rasiniai skirtumai, įsimaišę svetimi žmonės ar sveiko proto cenzūra. Iš esmės tai turėjo būti romanas apie vyrų ir moterų nesusikalbėjimą, apie skirtingų tautybių skirtingą gyvenimo suvokimą ir apie tai, kad meilė yra dovana net ir tada, kai ji nelaimingai baigiasi. Tiesą sakant, nebuvau tiksliai nusprendusi, kaip klostysis jų santykiai, – tai labai priklausys nuo surasto herojaus. Kelis kartus jau sėdau rašyti, bet niekaip neradau prototipo, kurį mano herojė šiame mieste galėtų įsimylėti. Vaizduotė tiesiog tylėjo, nors ir kaip ją žadinau. Savo herojaus ieškojau baruose, tramvajuose, stotyse, televizijos laidose. Dairiausi aplink, bandžiau atspėti, ką galvoja jauni vyrai, įsitaisę metro sėdynėse su telefonais, apie ką svajoja vedžiodami šunis parke ar rūkydami balkonuose, bet galvoje buvo tylu. Nė vienas nepatraukė dėmesio.

Ir štai prieš kelias minutes jis pasitiko mus tarpduryje, atėjusius į dukros darželio grupės pirmąjį susirinkimą. Nustėrau ir nesugebėjau net rišliai pasisveikinti. Mūsų žvilgsniai prasilenkė, ne8

užkliuvę vienas už kito. Nenuostabu, kai tiek žmonių aplinkui. Tikiuosi, jis nepastebėjo, kaip ilgai aš į jį žiūriu, bandau jam priskirti savo herojaus bruožus, bandau atspėti, kaip jis elgtųsi vienoje ar kitoje situacijoje. Netgi supratau galvojanti, ar smagu mano herojei būtų glostyti jo plikę, bučiuoti į ausį, perbraukti smiliumi jo lūpas. Ką jis atsakytų? Kaip jis bučiuotųsi – švelniai lyžtelėdamas ar ryžtingai įsisiurbdamas? Atsitokėjau, kai mano vyras šnibžtelėjo, kad jam ne itin patiktų, jei mūsų dukrą prižiūrėtų toks neaiškus tipas. Pakračiau galvą ir nusijuokiau – kaip jis galėjo taip kvailai pagalvoti. Taip nebūna. Normalūs jauni vyrai juk nedirba darželio auklėtojais. Tuomet ką šis apsmukęs, bet žavus vyras čia veikia?

Tėvų daug, visiems įdomu pamatyti patalpas, susipažinti su personalu, kitais tėvais. Grumdomės, apžiūrinėjame virtuvėlę, tualetą, miegamąjį. Juk mūsų vaikai praleis čia daugybę laiko ir mes visi norime, kad jiems tas laikas būtų malonus ir prasmingas, o juos prižiūrintys žmonės būtų atsakingi ir patikimi. Darželis nedidelis, vos dvi grupės, bet naujas, įkurtas suremontuotose patalpose pirmame berlynietiško daugiabučio aukšte. Tik todėl mes, naujokai iš nežinomos šalies, gavome vietą jame. – Čia Džo, vyresnėlių grupės auklėtojas, – pristato jį darželio direktorė, laiba vokietė rusišku vardu. Turbūt iš rytinės Berlyno dalies, pagalvoju. Turbūt komunistinė propaganda jos tėvams įkalė, kad žmonės rusiškais vardais yra tiesiog sėkmės kūdikiai. – Nu bliacha, taip ir maniau, – mano vyras šnibžteli man į ausį akivaizdžiai susinervinęs. – Ša, – sakau jam ir liepiu klausytis toliau. Bėda, kad jis menkai moka vokiečių kalbą, todėl daugiau dė9

mesio skiria neverbalinei komunikacijai. Jo darbe visi bendrauja angliškai, tad vokiškai jis išmoko tik tiek, kiek privertė kalbos kursų vadovė prieš išvažiuojant. – Mūsų personalas kvalifikuotas, žmonės jauni, bet turi nemažai patirties. Jūsų vaikai čia bus saugūs, linksmi, laimingi, – beria ji reklaminį tekstą švelniai šypsodamasi. Kažkodėl tikiu ja. Žiūriu į tuos žmones ir tikiu, kad mano mergaitei čia bus gera, kad ant jos niekas nešauks, nemuštruos, neįžeidinės, bet atsakys į visus klausimus ir išklausys visus jos norus. Kad ji čia suras draugų. Kad aš susipažinsiu su draugiškomis mamomis ir vaikščiosime viena pas kitą gerti kavutės su pyragais, kol vaikai dalysis žaislais. – Klausyk, bent jau tikiuosi, kad jis ne pyderas, – sumurmėjo man į ausį vyras. – Patylėk, jie dabar apie dienotvarkę kalba, – suspaudžiau jo ranką savo kumštyje. Sakiau jam, kad neitų. Būtų užtekę ir manęs vienos. Bet ne, užsispyrė, specialiai grįžo anksčiau iš darbo, kad į darželį nueitume kartu. „Aš turiu pamatyti, kokie žmonės rūpinsis Amelija“, – pasakė. Vadovaujamą darbą dirbantys žmonės, matyt, turi viską sukontroliuoti iki galo. O juk galėjo manimi pasitikėti. Su Amelija mudvi ketverius metus diena dienon kartu, aš žinau, kas jai geriausia, o moteriška nuojauta iškart perspėja apie grėsmę. Bet nesukau galvos, tebūnie – abudu nueisime, juolab kad pas mus vis dar svečiuojasi anyta ir ji mielai sutiko pažaisti su Amelija. O ir man smagiau eiti ne vienai. Čia, užsienyje, įprasta, kad į tėvų susirinkimus ateina abudu tėvai. Net ir išsiskyrusios poros. Prisistato kiekvienas auklėtojas. Kai ateina Džo eilė kalbėti, nusistebiu, kad jis jaudinasi, ir už tai priduriu prie jo portreto dar kelis niuansus. Kalba aiškiai, užtikrintai, bet ne – girdžiu jo balse virpulį. Pabandysiu jį perteikti, kai kvies mano heroję į pa10

simatymą. Jo akys bėgioja tėvų veidais, lyg ieškotų pritariančių žvilgsnių, šypsnių, lyg bandytų suprasti, ar atsiras tarpusavio pasitikėjimas, ar pavyks susidraugauti. Mane taip užvaldęs jo balso tembras, aš taip susikoncentravusi į jo jaudulį, kad net negirdžiu, ką jis sako. Stebiu, kaip jo kakle slankioja Adomo obuolys ir siauros lūpos, baigusios sakinį, vėl išlinksta į šypseną, vos vos atidengiančią dantis. Jis kartkartėmis sudrėkina lūpas liežuviu. Ranka vis perbraukia per plikę. Atsitokėju ir vėl tik tada, kai vyras sušnabžda į ausį: – Išversk, nesupratau. Kam jis ruošiasi skirti daugiau dėmesio? – Jis sako, kad trečiadieniais bus miško diena ir visi vaikai važiuos į gamtą, – trumpai reziumuoju. – Sako, nepaisys net blogų orų, nes vaikams labai svarbu susipažinti su gamta. Sako, kad rinks lapus, stebės vabaliukus, žais slėpynių, dūks. – Paklausk, ar jie į muziejus eis? – Palauk, paklausim, kai ateis laikas, – atkertu tyliai ir toliau stebiu judančias Džo lūpas ir virpantį žvilgsnį. Jis susikaupęs, šiek tiek drovus. Įdomu, kaip jis sako komplimentus? O gal iškart užspaudžia bučiniu ir viskas tampa aišku be žodžių. Džo – puikus vardas. Jam labai tinka. Toks jaunatviškas, žaismingas, turi amerikietiško lengvumo. Tokį ir paliksiu romane. – Ką jis sakė apie piešimą? – vėl niukteli maniškis. – Sakė, kad lavins visus vaikų pomėgius ir bus atskiros piešimo pamokėlės, bet tik tiems, kurie to norės, kitų vaikų nevers piešti. – Reikia jam pasakyti, kad Amelija itin gabi. – Pasakysim, kai ateis laikas, dabar klausyk. Negaliu atitraukti akių nuo Džo. Jis toks vyriškas, bet kartu ir labai švelnus. Gal iš tiesų jis gėjus? Ar tai žinodama galėčiau iš jo sukurti tobulą romantinį herojų? Ar rašant nepersekios kito vyro šmėkla? Ne, netikiu tuo nė sekundės. Mano herojus tikrai yra patyręs ne vieną romantišką istoriją. O gal jis vedęs? Išsiskyręs? Gal 11

vienas augina vaikus? Gal jis pas piktus giminaičius užaugęs našlaitis? O gal kadaise palikęs nėščią merginą? Kažin kodėl man taip labai tai dabar parūpo? Juk mano vaizduotė gali priversti jį tapti kuo tik nori. Jis gali būti barmenas, sporto treneris, kompiuterių specialistas, didžėjus, pardavėjas, reklamos tekstų kūrėjas. Bet darželio auklėtojas? O kodėl gi ne? Pati niekada taip nebūčiau įsivaizdavusi savo herojaus. Keista – tikrovė dažnai būna kur kas įdomesnė nei kūryba. Viskas, ką reikia daryti, – tai užrašyti, ką matai ir išgirsti. Kartais net pagalvoju, jog mano gyvenimo Berlyne užrašai galėtų būti daug įdomesni už būsimą romaną. Ir sutikti žmonės daug įvairesni nei mano sukurtieji. Rašydamas daug labiau balansuoji tarp realybės ir fikcijos, nei atrodo skaitytojams. Rašytojas iš tiesų yra vagis ir melagis: pavagia istoriją ir meluodamas ją papasakoja. – Nesupratau, kuo juos čia maitins? – Ekologišku maistu, kurį tieks sertifikuotas tiekėjas, – mintimis vėl grįžtu į kambarį, kur dienas leis mūsų dukra. – Nesupratau, ką jie valgys pusryčių. – Paskui pasakysiu, čia tokios daržovių užtepėlės ir sūris, – atšaunu. – O pietų? – Visokie makaronai, bulvės, daug daržovių, daug padažų. – Bet nebus vegetarų lizdas? Nelieps Amelijai tik žoles valgyti? – Tomas buvo tradicinės virtuvės šalininkas ir to neslėpė. – Tssss, leisk paklausyt, – sunėriau rankas po kaklu ir vėl įsmeigiau akis į Džo. Jam labai tinka tie žali prasegti polo marškinėliai, iš po kurių lenda dar viena – krūtinės – tatuiruotė. Jis dažnai delnu perbraukia sau galvą – turbūt taip visada daro, kai jaudinasi. Paskui padeda rankas ant stalo – pirštai ploni, grakštūs, lyg muzikanto. 12

Dabar jau kalbėjo kita auklėtoja, Tina. Ji šypsojosi, vartė akis ir elgėsi kažkaip vaikiškai, nors jau buvo arti trisdešimties. Lyg kokia vaikų teatro aktorė, pamiršusi nustoti vaidinti, kai kalba su suaugusiaisiais. Turbūt ji šitaip bando slėpti savo viešo kalbėjimo baimę. O gal tiesiog nemoka būti savimi. O gal, o gal jie pora su Džo? Kodėl gi ne, abu jauni, gražūs, net galėčiau įsivaizduoti juos kartu. Trumpai net blyksteli idėja iš jos padaryti savo heroję, bet čia pat persigalvoju. Ne, manasis Džo įsimylės kitokią moterį, labiau patyrusią, protingą, motiniško tipo ir gal net kiek vyresnę. – Pasirašyk tu geriau, – murmtelėjo maniškis ir pakišo ratu siunčiamą pusiau primargintą popieriaus lapą. – Čia ne pasirašyti reikia, o užrašyti, kada mes vasarą atostogausim. – Iš kur man žinot, – burbtelėjo jis. – Na, vokiečiai jau žino prieš pusę metų, reikėtų ir mums apsitart. – Na, į Vilnių kada nors skrisim. Daugiau atostogų tikrai negausiu. – Geriau nieko dabar nerašysiu, užpildysim vėliau, – nuraminu. – Kaip nori, – jis įsipila į stiklinę sulčių, iš stalo viduryje gulinčios lėkštutės pasilenkęs pasiima sausainį. – Įpilk ir man, – paprašau, nors jis jau padėjęs ąsotį. Direktorė pasakoja apie vaikų ugdymą Vokietijoje, apie privalomus sveikatos patikrinimus, būsimus dantų gydytojo vizitus, apie plaukimo treniruotes ir muzikos pamokėles, apie tai, kad vaikų pasiekimai bus rašomi į kažkokias knygas, o metų pabaigoje bus kalbamasi su tėvais. Jos balsas monotoniškas, ir aš vėl greitai pametu pasakojimo giją. Kažkodėl intuityviai žinau, kad vokiška sistema galima pasitikėti, todėl smulkmenos manęs nedomina. Įdomiau stebėti žmones, o ne klausytis, ką jie kalba. 13

Apžvelgiu ir tėvelių veidus – juk su šiais žmonėmis teks susitikti kasdien. Kas žino, gal užsimegs įdomių draugysčių, o gal kurio nors sūnus skriaus mano princesę ir taps mirtinu priešu. O gal kuris nors vokietis ries nosį prieš vokiškai nekalbančius vaikus. Įdomu, kuris vaikas taps geriausiu mūsų dukros draugu? – Paklausk, per kiek laiko vaikai išmoks vokiškai, – tai domino ir mane, tad kai atėjo laikas klausimams, pakėliau ranką pati pirmoji. Džo pirmą kartą pažvelgė tiesiai man į akis ir perbraukė ranka galvą. – Na, kiekvienas skirtingai, – šyptelėjo jis man ir tiktai man. – Bet nereikia mamytėms nerimauti, manau, kad po trijų mėnesių susikalbėsime, o po pusės metų jūsų dukra jau čiauškės vokiškai. O iki tol nesijaudinkite, mes tikrai suprasime visus pagrindinius vaiko poreikius. Norėjau pasakyti, kad ne aš nerimauju, o mano vyras, kad aš visiškai juo pasitikiu. Kad man visai nesvarbu, ar Amelija vokiškai prabils po trijų, ar po penkių mėnesių. Nieko neatsakiau, droviai nusišypsojau ir nuleidau akis. Kažkodėl pasijutau nejaukiai. Lyg mano herojus būtų pasipriešinęs, pasakęs ne tai, ką aš parašiau. Lyg mano sukurtas personažas būtų man paprieštaravęs. Lyg visai nenorėtų su manim kartu ieškoti to kelio, kuriuo aš jį noriu vesti. Suspaudžiau savo vyro ranką ir pirmą kartą per visą susirinkimą drąsindama šyptelėjau jam. Viskas gerai, tiesiog buvau šiek tiek nušokusi. Taip Tomas vadina mano būseną, kai per daug užsisvajoju. Nepykstu už tai. Jis šaunus. Skatina mane rašyti. Rūpinasi mumis abiem. Iš kelionių vis ką nors gražaus parveža. Draugės sako, kad geresnio vyro net negalėčiau norėti. Kartais pagalvoju, gal vis dėlto jį myliu. O kartais pagalvoju, kad gyvenu taip patogiai, jog tiesiog pamiršau, ką tas žodis reiškia. 14

Antras

Mes susitikome nebe tokie jauni, abu buvome atšventę savo trisdešimtmečius. Vaikinas, kurį mylėjau, su kuriuo pragyvenau trejus metus ir įsivaizdavau, kad nugyvensiu dar trisdešimt trejus, mane netikėtai buvo palikęs prieš pusmetį. Tada dužo širdis, skaudėjo visą kūną, spengė ausyse, be to, nusivyliau savimi, kad nemokėjau jo sulaikyti, jaučiausi bjauri, viena ir vieniša su purve išvoliotu savo ego. Nieko nenorėjau matyti. Panirau į darbus ir nevaikščiojau į jokius vakarėlius, koncertus, gimtadienius, į jokias vietas, kur iki tol vaikščiojome abu. Nesusitikinėjau su draugais, kurie mus matydavo drauge. Buvo skaudu prisiminti, kaip mums buvo gera. Neplanavome šeimos, nekūrėme namų, tiesiog džiaugėmės vienas kitu be pykčių, barnių, suprasdami vienas kitą iš pusės žodžio, suplaudami vienas kito indus, be jokių ginčų paklodami lovą, kurią abu su didele aistra būdavome sukuitę. Tarnavau jam kaip tik mokėjau ir taip nuoširdžiai, kaip gali tik labai įsimylėję žmonės. Užbaigdavau jo pradėtus sakinius. Atkimšdavau butelį alaus dar jam nepajutus troškulio. Švelniais delnais pažadindavau jo vyriškumą dar jam nė nenubudus ryte. Padėkodavau už prisvilusią kiaušinienę. Išvirdavau kavos net ir tada, kai jis sekmadienių rytais žaisdavo kompiuteriu. 15

Kol vieną vakarą jis negrįžo. Negrįžo ir antrą. O trečią parėjęs pasakė, kad jam labai gaila. Kad jis negali tiksliai paaiškinti, kas ir kaip nutiko, bet yra viena mergina, su kuria jis nusprendė išvykti į kelionę aplink pasaulį. Sapaliojo, kad nori kažką surasti, gal savo pasimetusį „aš“, o suradęs pabandyti jį suprasti, sakė norintis nuotykių, vėjo, dykumų, gilių jūrų. Sakė, jog baigia su manim uždusti, nors esu nuostabi moteris. Tik pernelyg žemiška. O jis nori skristi. Kodėl, kodėl jis nepasiėmė manęs, kodėl aš negalėjau tapti ta mergina, ta bendrakeleive. Juk būtų užtekę pamoti pirštu ir būčiau puolusi įgyvendinti jo svajonę. Būčiau plaukusi per jūras ir atkišusi veidą svetimiems vėjams, kad tik nelikčiau viena. Būčiau kentusi badą ir šaltį ir atidavusi jam savo paskutinius marškinius. Kodėl jis manęs atsisakė? Ko nepadariau? Ką padariau ne taip? O gal reikėjo nustoti gerti tas tabletes ir pastoti? Palikdamas mane visiškai suglumusią, neatsigavusią ir nieko nesupratusią, jis man suteikė galimybę suaugti ir gedėti išvykusios meilės, kaip ir kiek tik norėjau. Kai dabar pagalvoju, esu šiek tiek iškrypusi, nes man visada patiko kenčiančiosios vaidmuo, nors ir nenorėjau to pripažinti. Gal dėl to tiek kartų ir baudžiau save, vėl norėdama tai patirti. Grožėjausi savimi kenčiančia, kartais net atrodydavo, kad apima jausmas, panašus į orgazmą, kai kelias paras nieko nevalgydavau ir apsisupusi savigaila linguodavau kampe. Buvau plona kaip šulinio svirtis. Būdama metro septyniasdešimt, nesvėriau nė penkiasdešimt kilogramų. Drabužiai kabėjo ant manęs kaip ant išklaipytos pakabos. Plaukai nušiurę, todėl negalėjau jų kitaip nešioti, tik glotniai sušukuotus ir surištus į arklio uodegą. Nagai trumpi ir apkramtyti, rankos suskirdusios ir išbertos. Stori antakiai augo kaip pakliuvo, blakstienų tušas buvo seniai sudžiūvęs, todėl nedažiau nė jų. Ir man buvo visai nesvarbu. Nebuvo nė trupučiuko gėda. Nesupratau, kodėl reikia stengtis patikti kitiems žmonėms. Juk jie man nieko nereiškia. Tas, kuris 16

reiškia, išvyko aplink pasaulį su kita ir manęs turbūt visai nebeprisimena. Rengiausi tais pačiais nutįsusiais drabužiais, muturiavausi skaromis ir nesupratau, kodėl mano bendradarbės žiūri į mane su tokia užuojauta. Nesupratau, kad, kai esi vidutinio kūno sudėjimo ir staiga netenki dešimties kilogramų, ir dar nustoji dažytis, atrodai visiškai kitaip. Per Heloviną man būtų nereikėję kaukės, ir taip žmonės mane sutikę atsitraukdavo, lyg būčiau užkrečiama liga serganti benamė. Kiti net nebesisveikindavo. Gal nebepažindavo? Tą vakarą į parodos atidarymą atėjau tik iš pagarbos geram draugui. Kadaise kartu studijavome vokiečių kalbą, bet baigęs jis pasuko į fotografiją, dirbo laikraštyje ir slankiodavo po miestą registruodamas fotoaparatu visus valkatas. O vėliau juos išeksponavo garbingoje galerijoje. Tą vakarą atrodžiau panaši į vieną iš nuotraukų personažų: užsimečiau smarkiai per didelį juodą paltą, apibrizgęs sijonas vyniojosi apie kojas, o senokai trinktus plaukus paslėpiau po siaurakrašte skrybėle. Prieš dešimtmetį Kaziuko mugėje pirktas odinis krepšys kadaravo nutįsęs iki kelių ir beveik siekė aulinius batus, kuriuos prieš metus pirkau Paryžiaus blusturgyje, kai dar buvau jauna ir geidžiama. Stovėjau nedrąsiai prie pat salės durų su viena geltona rože ir laukiau, kol baigsis sveikinimo kalbos. Ir tada pro duris įgriuvo Tomas. Pasisukęs į mane paskubom paklausė, ar seniai prasidėjo. Po juodu brangiu puspalčiu jis vilkėjo kostiumą, pro kašmyro šaliką matėsi baltų marškinių apykaklė ir žalsvas kaklaraištis, ant rankos tviskėjo naujas laikrodis, į kurį jis pabrėžtinai nerimastingai žvilgčiojo. Kai pasakiau, kad ką tik, jis šyptelėjo, padėkojo ir nusiyrė prie kalbėtojų. Jo firma, kažkokių spausdintuvų gamintoja, buvo tarp parodos rėmėjų, o jis turėjo jų vardu pasakyti sveikinimo kalbą. Banalesnės kalbos nebuvau girdėjusi. Net gėda buvo klausytis. Nežinau, kodėl tada likau taurės vyno. Galbūt tiesiog norėjau išgerti. Ne pasikalbėti su kuo nors, o tiesiog pagaliau išgerti 17

vyno tarp žmonių, o ne viena namuose. Tomas, jausdamasis labai nejaukiai toje menininkų bendruomenėje, prišoko prie manęs, kaip prie jau pažįstamo žmogaus. Aš jam šypsojausi, o jis pildė mano taurę. Kalbėjome daugiau apie vyną nei apie meną, buvau dėkinga, kad nepasakoja apie savo spausdintuvus, kaip kiti pardavimo vadybininkai giria savo produktus. Paskui jis man pasakė, kad jį sužavėjo mano apšepęs filologyno stilius. Aš jam pasirodžiau labai meniška ir romantiška, atseit tokių moterų Lietuvoje visai nedaug belikę, todėl neįmanoma buvo manęs nepastebėti. O aš, kvaiša, galvojau, kaip puikiai užsimaskavau. Turiu pasakyti, kad jis tą vakarą sugebėjo mane pralinksminti. O gal visa tai tik dėl to, kad aš buvau pagaliau nusiteikusi išgerti ir pasijuokti. Kai po valandos gerai įkaušę išvirtome lauk, jis pakvietė mane vakarienės. Bet staiga aš supratau, kad visas mano įvaizdis sugrius, kai aš nusivilksiu paltą ir nusiimsiu skrybėlę, todėl atsisakiau. Tada jis pasišovė mane palydėti į Užupį, kur tuomet nuomojausi mažą malkomis šildomą butuką pirmame aukšte su dviem dideliais langais, išeinančiais į kiemą, ir vienu virtuvės langu, pro kurį matyti tik šalia esanti kito namo siena ir šiukšlių konteineriai.

Pusiaukelėje susidrovėjau, visai nenorėjau jam rodyti, kur aš gyvenu, todėl pasakiau, kad noriu dar išgert. Nusileidę laipteliais radome skliautuotą, bet labai paprastai įrengtą pustuštį barą. Nebuvo čia nei pamerktų gėlių, nei romantiškos muzikos. Dvokė išlietu alumi ir dėl gerai neužsidarančių tualeto durų – šlapimu. Jis nupirko visą butelį raudonojo vyno ir mes nematėme nei vietinių girtuoklėlių pavydžių žvilgsnių, nei laikrodžių rodyklių, nei mandagaus barmeno trypčiojimo, kad baras uždaromas. Aš pagaliau kikenau ir pasakojau seniai užmirštas istorijas, klausiausi jo studentiškų juokų ir pasakojimų 18

apie darbą, prisiminėm senas rusiškas komedijas ir net lietuviškas dainas, kurias traukdavome su bendraklasiais ekskursijų metu. Negaliu pasakyti, kad būtų trenkęs žaibas, subildėjusi širdis, atėmę amą ar nutikę dar kas nors, kas nutinka staiga vienas kitą sutikusiems herojams. Kai barą uždarė, mes tiesiog pradėjome bučiuotis gatvėje. Nes buvo smagu po kurio laiko vėl bučiuotis. Jei būčiau tiek vyno išgėrusi su kokiu nors kitu nebjauriu vyriškiu, turbūt būčiau bučiavusis ir su juo. Aišku, parsivedžiau jį namo, aišku, mes audringai mylėjomės. Be įžangų, be švelnių žodžių, be ilgų glamonių, bet atsiduodami ir imdami vienas kitą be jokių skrupulų. Nesidrovėjau ir nesvarsčiau, ką jis paskui apie mane pagalvos. Jis, matyt, taip pat seniai buvo ragavęs moters kūno, tad kibom vienas į kitą su visa anksčiau nutylėta aistra. Kelias valandas pamiegojusi vėl pajutau jo ranką, žadinančią mano kūną. Neatsisukau. Mėgavausi sueitimi įsivaizduodama savo buvusį vaikiną, tik šįkart nesiėmiau jokios iniciatyvos. Leidau daryti su mano kūnu ką tik panorės, bet jis nebuvo iš drąsiųjų. Pajutau jam, lyg kokiam geram medikui, dėkingumą – lyg jis būtų mane atkimšęs, išvalęs čakras tarsi kokius užakusius vamzdžius ir leidęs gyvybinei energijai vėl laisvai tekėti. Po to ryto aš vėl atgavau skonį, uoslę, klausą, emocijas. Ir vėl pradėjau šypsotis. Jis išėjo pažadėjęs grįžti, o aš tik tuomet supratau nepaklaususi jo nei pavardės, nei telefono, nei šeiminės padėties. Viskas, ką apie jį žinojau, buvo iš jo kišenės iškritęs spausdintuvų reklaminis lapelis su nesuprantamais užrašais ir skaičiais. Visai nesikrimtau dėl to, kas įvyko. Nesijaučiau esanti laisvo elgesio moteris, nors anksčiau nė už ką nebūčiau net mintyse prisipažinusi, kad dar tą patį vakarą po pažinties galėčiau parsivesti vyrą namo ir gerai jaustis su juo lovoje atlikusi mechaninį fizinį sueities veiksmą. Nesukau galvos, ką jis mano apie mane, apie mano neplautą galvą, nedepiliuotą kūną, nepagražintą veidą, skurdų ir šaltą 19

būstą. Iš viso nieko apie jį negalvojau. Jaučiausi laiminga, pagaliau išlaisvinta nuo buvusios meilės, nuo buvusios savęs, nuo prietarų, abejonių, skausmo, pilkų minčių. Jaučiausi gyva ir gyvybinga. Tomas savaitei dingo, bet aš nesukau dėl to galvos. Nebūčiau nė akimirkos krimtusis, jei jis būtų nebepasirodęs mano gyvenime. Aš jo juk nepažinojau, kodėl man turėtų būti skaudu prarasti nepažįstamą vieno vakaro nuotykį. Netgi savotiškai ir norėjau, kad jis liktų tik nuotykiu, kuriam nereikėtų pažvelgti į akis išsiblaivius. Bet jis grįžo. O aš įsileidau. Be jokių klausimų ar pažadų. Mūsų kūnai be jokio drovumo glamžė, tyrinėjo vienas kitą, bandė dažniau ir lėčiau, sukdami ir kapodami, bandė aukštielninki ir atsitūpę, bandė gulėdami ir sėdėdami, bandė susirietę ir atsistoję, užlaužę rankas ir užrišę akis. Žvelgiau į tai lyg į pratimus, kuriuos būtų paskyręs kineziterapeutas. Lyg jis būtų pasakęs, kad vieno karto neužtenka, reikia išeiti visą kursą. Ir tikrai, po kiekvienos meilės nakties jaučiausi vis geriau, po kiekvieno suėjimo tapdavau gražesnė, apvalesnė, rausvesniais skruostais, žėrinčiom akim. Nusiskutau intymius plaukus, nuėjau pas kirpėją, nusipirkau kelis naujus drabužius, apsiaviau aukštakulnius, pradėjau šypsotis. Tomas ir toliau reguliariai pas mane ateidavo. Du kartus per savaitę. Buvom tik meilužiai, kurie susitikę tiksliai žino, ką reikia daryti su kito kūnu. Neužkraudavome vienas kitam pašalinių minčių, darbų, santykių, nevargindavome vienas kito priekaištais ar lūkesčiais ir banaliomis „žinai, kas šiandien man nutiko darbe“ istorijomis. Nežinojau, kas jį erzina ar džiugina, nežinojau, ką jis veikia darbe, kur ir su kuo gyvena, ką mėgsta, apie ką svajoja. Manęs jis taip pat nevargindavo asmeniniais klausimais, tad apsikeisdavome energijomis, išgerdavome arbatos ar vyno ir šypsodamiesi išsiskirdavome. Šie tobuli santykiai be jokių įsipareigojimų truko kokius tris mėnesius. Vieną vakarą jis išdygo tarpduryje su vidutinio dydžio lagaminu: 20

– Viskas, palikau žmoną, pasakiau jai, kad myliu tave. Lyg perkūnas būtų trenkęs. Sudrebėjau visa ir pasitraukiau atatupsta: – Ką tu kalbi? Kaip drįsti? – nežinau, ar mane labiau šokiravo faktas, kad jis vedęs, ar kad mane myli, ar kad taikosi užgrobti mano asmeninę erdvę, kurios aš nebuvau pasiryžusi su niekuo dalytis. Tą vakarą jis liko, mes audringai mylėjomės, o vėliau glostydamas mano kūną jis pradėjo kalbėti: – Tu mano moters vizija. Tu tokia nuostabi, tu tokia netikra ir kartu tikroviška. Tu tokia tarsi pakylėta virš gyvenimo, virš purvinos kasdienybės, kurioje murdytis aš jau pavargau, – išsigandau, kad dabar nepradėtų pasakoti apie savižudybes ir neverstų lauk savo emocinio purvo sankaupų. Mano butas tam tikrai buvo per mažas. Bet jis toliau mane glostė ir mirkė gražiais žodžiais apie mano tobulą kūną, spinduliuojantį moteriškumą ir aukštą dvasingumo lygį, nuo kurio jis jau tapo priklausomas: – Net dieną, net darbe, net valgydamas aš jaučiu tavo švelnią odą, tobulą kaklo linkį, matau tavo suprantančias akis, užuodžiu tavo moterišką energiją. Aš svajoju apie tave nuolat. Įsivaizduoju, kaip tave liečiu, bučiuoju, kaip žiūriu į tave miegančią. Kaip laikau tavo krūtį saujoje ir suprantu, kad tai ir yra pilnatvė. Kaip manai, gal tai ir yra meilė? Žiūrėjau į jį nepratardama nė žodžio. Mano akys vis tiek išdavė, kokia esu nustebusi, o gal tiksliau būtų pasakyti – išsigandusi. – Nežinau, – truktelėjau pečiais. – Nežinau, kas yra meilė. – Na, ar aš užskraidinu tave į palaimos viršukalnę, kai mūsų kūnai susijungia? – Taip, bet... – Ar tau gera, kai aš prie tavęs prisiliečiu? – Taip, bet... – Ar tu lauki manęs ateinant? Ar tavo kojos prasiveria laukdamos manęs įeinant? 21