Tiems, kurie gyvenime šiek tiek „per daug“ nuolankūs.
Įpraskite nuvilti kitus, kad mažiau nuviltumėte save.
Tiesą sakant, nuo mūsų gyvenime mažai kas priklauso. Sumautos nesąmonės yra daugiausia.
– kandi steiner
Žinutė skaitytojui
Knygoje paliečiamos tokios temos kaip vaikystėje patirta psichinė trauma, šeimos nario netektis, nerimas. Tikiuosi, kad šias patirtis aprašiau gana jautriai. Jos to vertos.
PROLOGAS
Slouna
Tada...
Tėvų „Bentley“ dar nesustojus, atplėšiu dureles. Ant žvyruotos įvažos iššoku gerokai greičiau, nei jie išsiropščia. Po akimirksnio rankomis apsiveju pusseserę Violetą. Taip širdingai puolame viena kitai į glėbį, kad vos nepargriūvame ant purvino keliuko.
Ji kvepia sodria vešlia žole, žirgais ir saldžia vasariška laisve.
— Pasiilgau tavęs! — Violetai atšlijus ir džiaugsmingai šyptelėjus, spygteliu.
— Aš taip pat tavęs pasiilgau.
Mudvi stebinti mama ir džiaugiasi, ir liūdi. Aš panaši į savo mamą, o Violeta labai panaši į savo. Bet Violetos mama mirė, ir mano mama neteko sesers.
Manau, jog mamai patinka mane čia atsivežti, — viešėdama rančoje, ji jaučiasi tarsi lankydamasi pas seserį.
Be to, iš šios vietos tėvams patogiau pasiekti mėgstamiausius Europos kampelius. Tėtis sumurmėjo, kad pamatyti, „kaip gyvena kitokie“, man išeis į naudą. Neįsivaizduoju, ką tai reiš-
kia, bet pastebėjau, kad jo žodžius išgirdusi mama nepritariamai suspaudė lūpas.
Šiaip ar taip, nesiskundžiu — mėnesį gyvendama „Laimės šulinio“ rančoje su Ytonais, šėliosiu ir smagiai leisiu laiką su pusbroliais. Jokių griežtų taisyklių. Jokios komendanto valandos. Kiekvieną vasarą keturias savaites — visiška laisvė.
— Robertai, Kordelija. — Dėdė Harvis tiesia ranką, spustelėjęs tėčio delną, čiumpa mamą į glėbį ir taip tvirtai suspaudžia, jog ši, žvelgdama į laukus ir dantytus kalnus už nugaros, ima tankiai mirksėti. — Gera judu matyti.
Paskui ima kalbėtis apie nuobodžius suaugusiųjų reikalus, bet aš jų negirdžiu, matau, kaip iš didžiojo rančos namo išbėga pusbroliai. Laiptais žemyn bilda juokaudami, stumdydamiesi, — it vilkų gauja, visur kartu būnantys Keidis, Bo ir Retas.
Jiems iš paskos seka dar vienas vaikas, man nematytas.
Nepažįstamas berniukas kaipmat patraukia mano dėmesį: jis ilgomis, liesomis galūnėmis, karamelinio atspalvio plaukais ir tamsiausiomis mėlynomis akimis, kokias kada teko regėti.
Liūdniausiomis akimis, kokias teko regėti.
Berniukas smalsiai įsistebeilija į mane. Akimirksniu nusuku veidą, pajuntu, kaip skruostus išmuša karštos dėmės.
Šalia stovinti mama paglosto man pakaušį.
— Slouna, neužmiršk pasitepti kremu nuo saulės. Tu jau sukaitusi. Šokių studijoje praleidai daug valandų, todėl ilgą laiką tavo oda nematė saulės.
Išgirdus pastabą, mano skruostai dar labiau išrausta. Man tuoj vienuolika, o ji visų akivaizdoje su manimi elgiasi kaip su kūdikiu.
Suirzusi pavartau akis ir burbteliu: — Žinau. Neužmiršiu.
Čiumpu Violetą už rankos ir nuskubame į namą.
Įėjusios kopiame laiptais į man skirtą svečių kambarį. Tuo metu, kai stovėdami lauke visi šnekučiuojasi, mudvi nekantraujame likti dviese.
Violeta liuokteli ant lovos čiužinio ir paliepia:
— Pirmyn, pasakok.
Sukikenusi kišuosi plaukus už ausų ir tipenu prie lango, už kurio — kiemas.
— Apie ką?
— Apie mokyklą? Miestą? Ką nori šią vasarą nuveikti? Na... apie viską. Kaip džiaugiuosi, kad čia atsirado mergaitė. Nes šiuose namuose visą laiką atsiduoda berniukais.
Pro langą matau, kaip nepažįstamasis spusteli mano tėvams delnus. Tėčio veide justi šaltumas. Mamos — sielvartas.
— Kas šis vaikinas? — teiraujuosi negebėdama atplėšti nuo jo akių.
— Ak, taip. — Violetos balsas prityla. — Tai Džasperas. Nuo šiol jis mūsiškis.
Pakeliu antakį, įremiu rankas į klubus, atsisuku, vaizduoju, jog man nė motais, nė kiek neįdomu. Tiesa, apsimesti sekasi nekaip.
— Kaip suprasti?
Ji išsitiesia, sukryžiavusi kojas sėdasi ant lovos, gūžteli pečiais. — Jam reikėjo šeimos, taigi priėmėme. Smulkmenų nežinau. Įvyko nelaimė. Vieną dieną, praėjusį rudenį, Bo parsivedė jį namo. Laikau jį vienu iš savo dvokiančių brolių. Gali jį vadinti savo naujuoju pusbroliu.
Mano širdis kovoja su protu, galva nejučia pasvyra į šalį. Širdis trokšta darkart dirstelėti pro langą, nes Džasperas toks mielas, į jį žiūrint, krūtinėje jaučiu lig šiol nepatirtą plazdėjimą.
Protu suvokiu, jog tai kvaila, nes jei jis Bo draugas, vaikinui mažiausiai penkiolika metų.
Bet nesusilaikau.
Vis vien spoksau.
Tik tuomet dar nesuprantu, kad metų metus grumsiuosi su pagunda stebeilyti į Džasperą Džerveisą.
1
Džasperas
Dabar...
Slounos Vintrop sužadėtinis — pinigais aptekęs idiotas. Tokius permatau kiaurai. Jei nesi turtuolis, į NHL* rungtynes nepateksi.
Beje, šis suskis nuo kuklumo nenumirs.
Negana to, kad jo vardas Sterlingas Vudkokas**, dar giriasi, kaip su tėčiu leidosi į šimtus tūkstančių dolerių kainavusią
medžioklę, šaudė nelaisvėje gimusius ir užaugusius liūtus... — Toks vaizdas, jog per tą išvyką jų kiaušai pasidarė didesni.
Nuo „Rolex “ laikrodžio ant riešo, iki profesionaliai sutvarkytų nagų — jis atsiduoda prabanga, ko gero, neverta stebėtis, kad Slouna susidėjo su tokiu vyru. Juk Vintropai — viena įtakingiausių šalies šeimų, jie bene sėkmingiausi telekomunikacijų rinkos atstovai.
Sterlingui save liaupsinant, dirsteliu į priešais, kitoje stalo
* NHL — Šiaurės Amerikos nacionalinė ledo ritulio lyga (Čia ir toliau — vertėjos pastabos).
** Woodcock (angl.) galima suprasti ir kaip „kietas penis“.
pusėje, įsitaisiusią Slouną. Jos dangiškai žydros akys nuleistos, pirštai pašioja ant kelių patiestą servetėlę. Regis, mieliau jai būtų bet kur, tik ne šiame prieblandoje skęstančiame, prašmatniame kepsnių restorane.
Man taip pat.
Nė už ką nepageidaučiau leisti vakaro su sėdinčiais prie stalo šeimos nariais ir draugais, kai čia pat liūdnais ir gėdingais nuotykiais puikuojasi Slounos skystakiaušis išrinktasis.
Bet esu čia dėl Slounos — nuolat sau primenu.
Nes matyti ją tokią nusiminusią likus vos keliems vakarams iki vestuvių... Neabejoju, kad jai norisi jausti šalia gerai pažįstamą žmogų. Ytonai šįvakar į miestą atvykti negalėjo, bet aš pažadėjau atvažiuoti.
Pildau visus Slounai duotus pažadus, kad ir kaip to nenoriu. Vyliausi, jog ji šypsosis, švytės. Maniau, kad dėl jos džiaugsiuosi, bet nesidžiaugiu.
— Medžioji, Džasperai? — išdidžiai ir pašaipiai klausia Sterlingas.
Languotų marškinių apykaklė kiek dusina, nors viršutinių sagų neužsegiau. Atsikrenkščiu, patiesinu pečius.
— Medžioju.
Sterlingas kilsteli krištolinę taurę, atsilošęs į mane spokso, jo nepriekaištingai nuskustą veidą perkreipia piktdžiugiška šypsena.
— Esi sumedžiojęs ką nors įspūdingo? Tau tokia kelionė patiktų.
Manęs nepažįstantys žmonės pritariamai linksi, murma sau po nosimi.
— Abejoju, ar... — prabyla Slouna, bet sužadėtinis ją pertraukia.
— Visi žinome, kiek gavai už pastarąją pasirašytą sutartį. Kaip vartininkui — neblogai. O kadangi su pinigais elgiesi atsakingai, galėtum sau leisti tokias pramogas.
Jau sakiau: idiotas.
Prikandu skruostą, nekantrauju išrėžti, jog su savo pinigais elgiausi siaubingai neatsakingai, ir mano kišenės tuščios. Bet, nors augau kaime, esu pakankamai išsilavinęs, kad žinočiau: prie vakarienės stalo diskutuoti apie finansus — nemandagu.
— Ne, bičiuli. Medžioju tik dėl maisto, o skaniai pagaminti liūto nemoku.
Keli prie stalo sėdintys svečiai prunkšteli, nusijuokia ir Slouna. Pro akis neprasprūsta akimirksnis, kai Sterlingo akys prisimerkia, dantys kietai susispaudžia, žandikaulis suakmenėja.
Slouna sukrunta — siekia paglostyti jo rankos, lyg jis būtų paguodos laukiantis šuo. Bemaž jaučiu, kaip liaunais pirštais kutena mano ranką, vogčia trokštu, kad liestų mane.
— Seniau Česnat Springse su pusbroliais medžiodavau ir aš.
Grįžtu laiku atgal, užplūsta prisiminimai apie tą vasarą, kaip mažoji Slouna stengėsi neatsilikti nuo berniukų. Slouna purvinomis panagėmis, nubalnotais keliais, saulės nubalintais, susivėlusiais, per nugarą nusidriekusiais plaukais.
— Svarbiausia juk adrenalinas, supranti? Galia.
Sterlingas ignoruoja Slounos žodžius.
Jis spokso į mane it priešininkas, nors čia ne ledo ritulio aikštelė. Ten jo smūgį atremčiau vienu pirštu.
— Nejau negirdėjai, ką pasakė Slouna?
Stengiuosi būti mandagus, bet negaliu pakęsti, kaip šįvakar su ja elgiamasi. Ir kaip čia atsidūrė mano geriausia draugė? Slouna sąmojinga, protinga ir linksma — nejau jis to nemato?
Nejau nemato jos?
Sterlingas mosteli delnu, prunkšteli.
— Ak taip. Tik ir girdžiu apie tą „Laimės šulinio“ rančą. — Nutaiso kaprizingą šypsenėlę, į ją pasisukęs plonesniu balsu išrėžia: — Na, dėkui Dievui, kad išaugai iš to nutrūktgalviško gyvenimo etapo, mažute. Vos neiššvaistei balerinos talento.
Jo atsakymas dar šūdinesnis suvokus, kad girdėjo, ką sužadėtinė pasakė, bet nusprendė nekreipti į tai dėmesio.
— Neįsivaizduoju tavęs rankose laikančios ginklo, Slouna! — rikteli kitame ilgo stalo gale įsitaisęs nepažįstamasis; dėl per daug išgerto škotiško viskio jo nosis vyšninė.
— Tiesą sakant, man sekėsi neblogai, bet vos kartą pataikiau į gyvą padarą. — Ji šypteli, papurto galvą, šviesių plaukų sruogos užkrenta ant veido; užkišusi jas už ausų, šiek tiek parausta ir nuduria akis. — O tada puoliau į ašaras.
Slouna suspaudžia lūpas, o aš suvirpu. Nejučia imu įsivaizduoti dalykus, kurių nederėtų įsivaizduoti.
— Pamenu tą dieną. — Dirsteliu į priešingą stalo pusę jai į akis. — Vakare stirnienos nė neparagavai. Visi bandėme tave guosti, bet niekas nepadėjo.
Mintimis nuklystu į atminties užkaborius ir pakreipiu galvą.
— Būtent dėl to moterims medžioklėje ne vieta. Jos per jautrios, — Sterlingas į Slouną beda pirštu, nė nepažvelgęs į ją.
Peraugėliai Sterlingo bičiuliai kvatoja išgirdę šūdiną komentarą, o šis, pajutęs palaikymą, toliau darkosi. Iškėlęs taurę į viršų, nužvelgia stalą. — Už moters vietą virtuvėje!
Nuaidi juokas, keli vyrai šūkteli „į sveikatą!“, dar keli — „žinoma!“
Nuo tuščios kėdės akių nenuleisdama Slouna balta servetėle prisidengia lūpas, nedrąsų šypsnį. Sterlingas toliau šnekučiuojasi su svečiais, užmiršęs greta sėdinčią sužadėtinę.
Užmiršęs, jog ši mėgino atskleisti dalelę savęs. Užmiršęs, kaip ją sumenkino.
Šįvakar man jau gana. Nekantrauju kuo greičiau iš čia išsinešdinti.
Slouna kitoje stalo pusėje atremia mano žvilgsnį, dirbtinai šypsosi. Žinau, kad toji šypsena netikra, nes mačiau, kaip atrodo tikroji.
Visai ne taip.
Panašiai išsišiepė ir tuomet, kai atsisakiau ją lydėti į išleistuves. Ten atsivedusi dvidešimt ketverių metų NHL žaidėją būtų pridariusi bėdų tiek sau, tiek ir man. Teko būti tuo šunsnukiu, kuris jai paaiškino situaciją.
Šypteliu, nors viduje kunkuliuoja pyktis, jog netrukus savo gyvenimą susies su vyru, kuris ją laiko papuošalu, bet jos negirdi. Kartu ir džiaugiuosi, nes ji užsispyrusi, laikosi savo, nepateisino šeimos lūkesčių, netapo vien tviskančia princese.
Mudviejų žvilgsniai pinasi, jos skruostai rausta. Slouna atlošia pečius, nužvelgiu jos raktikaulius. Nejučia įsivaizduoju, kaip brūkšteliu juos liežuviu. Mergina suvirpa.
Akimis grįžtu prie jos veido. Jaučiuosi it būčiau pričiuptas. Nes abu žinome — negaliu į ją taip žvelgti. Ji mano giminaitė. Dar blogiau — ji oficialiai priklauso kitam.
Mudviejų žvilgsnius pastebėjęs Sterlingas darkart į mane pasisuka. Oda pašiurpsta.
— Slouna minėjo, jog kurį laiką buvote draugai. Atleisk už netaktiškumą, bet kaip galėtų sutarti kietakaktis ledo ritulio vartininkas ir talentinga balerina? Tiesa, kai mudu su Slouna tapome pora, tave mačiau vos kelis kartus. Įdomu, kodėl?
Sterlingas, demonstruodamas pranašumą, apkabina sužadėtinę, o aš stengiuosi į juos nežiūrėti.
— Jei atvirai, ir aš apie tave mažai ką žinau. — Kiek pajuokauju; nematantys, kaip vienas kitą varstome žvilgsniais, šito nė nepastebi. Atsilošęs sukryžiuoju rankas. — Bet aišku. Veikiausiai nesu tas tobulas vyras, kuris draugei, nuo šokių su balerinos bateliais taip susižalojusiai pėdas, kad neįstengia paeiti, parūpina „Polysporin“ tepalo ir vaistų nuo skausmo.
— Juk pasakojau. — Slounos balsas ramus. — Jis padėjo man įsikurti naujame bute. Kartais kartu išgeriame kavos. Nieko ypatingo.
— Kitaip sakant, ji žino, kad jei ko nors prireiks, pagelbėsiu, — nedvejodamas priduriu.
Slouna sušnairuoja, turbūt svarsto, kodėl teisinuosi kaip koks šiknius. O aš nesuprantu, kodėl jai būtina aiškintis.
— Gerai, kad nuo šiol turi mane, — taria nuo manęs akių nenuleidžiantis Sterlingas.
Jis išdidžiai delnu uždengia ant stalo padėtas Slounos rankas, kurios vis dar nerimastingai gniaužo servetėlę. Tačiau jis ją paliečia ne švelniai, ne siekdamas palaikyti, o griežtai, it priekaištaudamas.
Mano venose kunkuliuoja pyktis. Turiu iš čia išsinešdinti, antraip nesusiturėsiu, vėliau šito baisiai gailėsiuosi.
— Na, aš jau eisiu, — staiga pareiškiu stumtelėdamas kėdę atgal, nekantrauju įkvėpti gryno oro, išsivaduoti iš slogių tamsių sienų ir aksominių apmušalų.
— Verčiau gerai išsimiegok, Džerveisai. Prireiks jėgų jei nori, kad šiemet „Grizliams“ pasisektų. Neabejoju, jog po praėjusio sezono tau svyla padai.
Nuleidžiu atraitotus marškinių rankogalius, iš paskutiniųjų stengiuosi nekreipti į šį juokelį dėmesio.
— Dėkui, kad pakvietei, Vudkokai. Maistas buvo skanus.
— Tave pakvietė Slouna, — irzliai atšauna leisdamas suprasti — tiek manęs, tiek mano draugijos negali pakęsti.
Tuščiu žvilgsniu dėbteliu į Sterlingą, kilsteliu lūpų kamputį, tarsi negalėčiau patikėti, jog šis niekšelis toks pagiežingas. Jaučiu mudu varstančias akis, aplinkiniai vogčia spėlioja, kodėl tarp mūsų tvyro įtampa.
— Bičiuliai tam ir yra.
— Luktelk, juk tu jos pusbrolis, tiesa? — apgirtusio vyruko viskis taškosi per taurės kraštą, liejasi ant pirštų, kuriais į mane rodo.
Negalėčiau pasakyti, kodėl mudu su Slouna vienas kitą lai-
kome draugais, o ne giminaičiais. Jei kas nors primena, jog Bo, Retas ar Keidis nėra mano broliai, tas žmogus man tampa tuščia vieta. Tie vyrai man yra broliai.
Tačiau Slouna? Ji draugė.
— Tiesą sakant, jis mano draugas, ne pusbrolis.
Slouna sviedžia servetėlę ant balkšva staltiese užtiesto stalo nuožmiau, nei derėtų.
Žmonės čia susirinko pasidžiaugti būsimomis vestuvėmis.
Jos vestuvės šį savaitgalį.
Pilvas apsunksta.
— Džerveisai, ar ryt dalyvausi bernvakaryje? — neatlyžta apsvaigęs nepažįstamasis. Jis žagsi, kvailai šypsosi, primena girtą pelę iš Pamišusio skrybėlininko* vakarėlio. — Paskui galėčiau girtis, jog linksminausi su ledo ritulio žvaigžde Džasperu Džerveisu.
Nevaidinsiu nustebusio, kad niekšelis trokšta mano draugijos vien tam, kad galėtų pasipuikuoti.
— Negaliu. Man rungtynės. — Kreivai šypteliu; atplėšus užpakalį nuo kėdės, neapsakomai palengvėja.
— Išlydėsiu, — pasiūlo Slouna, akivaizdu, nepastebėjusi griežto Sterlingo žvilgsnio. Arba apsimeta, kad jo pastebi.
Mosteliu ranka, leidžiu Slounai eiti pirmai, tyliai žingsniuojame restorano sale.
Rodydamas kelią švelniai priglaudžiu delną apie jos strėnų, bet ji įsitempia, todėl patraukiu nuo šiltos nuogos Slounos odos svylančius pirštų galiukus. Nuduriu akis į grindis, kišu rankas į kišenes, kur joms vieta.
Nes akivaizdu, kad joms ne vieta ant susižadėjusios moters nuogos nugaros.
Net jei tik draugės.
* Pamišęs Skrybėlininkas — knygos „Alisa stebuklų šalyje“ veikėjas.
Akis kilsteliu tik mudviem pasiekus restorano prieigas. Slounai žingsniuojant, jos liaunas kūnas siūbuoja. Kiekvienas judesys neįtikėtinai grakštus — tobulintas ne vienus treniruočių metus. Ne vienus mokymosi metus.
Mandagiai nusišypsojusi padavėjui, Slouna paspartina žingsnį, it justų už tų sunkių lauko durų laukiančią laisvę, it jos trokštų. Kai įremia delnus į tamsią medinę lentą, jos pečiai nusvyra, kūnas atsipalaiduoja.
Akimirką ją stebiu, žengteliu už nugaros, jos kūno šiluma skverbiasi pro odą. Tiesiu ranką virš išraiškingo peties, stumteliu duris ir mudu išeiname į vėsią lapkričio naktį.
Kišu rankas į kostiuminių kelnių kišenes. Negaliu čiupti jos už pečių, purtyti ir kvosti, kodėl, po galais, ketina tekėti už žmogaus, kuris elgiasi su ja kaip Sterlingas Vudkokas. Nors tai ne mano reikalas.
Atsukusi nuogą rusvą nugarą, Slouna žvelgia į sausakimšas miesto gatves, besiliejančias baltas bei raudonas automobilių šviesas. Jai virš peties pasirodo iš burnos išsiveržęs garas — gali būti, kad mėgina atgauti kvapą.
— Ar tau viskas gerai?
Ji karštligiškai linksi, netrukus atsisuka, dailiame veide vėl nutaiso tą keistą Stepfordo moters* šypseną.
— Nepanašu. — Pirštais apsiveju kišenėje gulinčius raktus ir nervingai juos sukioju.
— Šūdas, ačiū, Džasi.
— Na, atrodai labai gražiai, — priduriu; išvydęs jos besiplečiančias akis, išsišiepiu. — Kaip visada. Tik neatrodai... laiminga. Slouna iš lėto užsimerkia, atsimerkia, lūpų kampučiai kiek nusvyra.
* „Stepfordo moterys“ — romanas apie Stepfordo miestelio gyventojus.
— Ar turėčiau pasijusti geriau? Nes esu graži, bet nelaiminga?
Viešpatie. Susimoviau. Delnu persibraukiu plaukus.
— Ar tu laiminga? Ar jis padarė tave laimingą?
Negalėdama patikėti Slouna išsižioja, žinau, peržengiau ribą, o gal ant jos užmyniau. Bet kas nors turi jos pasiteirauti ir abejoju, ar pasidomėjo.
Privalau išgirsti atsakymą.
Ji žingteli arčiau, pablyškę skruostai išrausta, akys prisimerkia, žandikaulis sustingsta.
— Šito klausi dabar?
Atsidusęs viršutiniais dantimis prikandu lūpą, spoksau į jos dangaus žydrumo išpūstas blyškias, apmaudu žaižaruojančias akis.
— Aha. Ar šito dar kas nors klausė?
Slouna nuduria žvilgsnį, užsidengia skruostus delnais, permeta ant nugaros raktikaulius siekiančius šviesius plaukus.
— Niekas neklausė.
Namų rakto dantukai įsispaudžia į delną.
— Kaip su Sterlingu susipažinote?
— Tėtis supažindino.
Ji kilsteli akis į juodą dangų. Jame nėra žvaigždžių, palyginti su ranča, kur matyti kiekviena švytinti dėmelė. Mieste, kitaip nei Česnat Springse, viskas užteršta. Akimirksniu nusprendžiu šįvakar važiuoti namo į užmiestį, daugiau nė vienos nakties neketinu kvėpuoti tuo pačiu oru, kuriuo kvėpuoja Sterlingas Vudkokas.
— Iš kur tėtis jį pažįsta?
Mudviejų žvilgsniai susitinka.
— Sterlingo tėtis — naujas verslo partneris. Grįžęs į miestą, stengiasi užmegzti naujų ryšių.
— Primink, kiek laiko tu šį vaikiną pažįsti?
Ji kyšteli liežuvį tarp lūpų.
— Susipažinome birželį.
— Penkis mėnesius? — Mano antakis pakyla, atsilošiu. Jei atrodytų beprotiškai įsimylėję, susitaikyčiau su ta mintimi, bet...
— Neteisk manęs, Džasperai!
Slounos akys žybteli, ji žengteli dar arčiau. Taip, ūgiu ji man neprilygsta, bet vis vien neramu. Dabar ji spjaudosi pykčiu. Niršta. Bet turbūt tik todėl, jog manimi taip pasitiki, jog leidžia sau išlieti įtūžį. Viskas gerai. Džiaugiuosi, kad galiu pasitarnauti.
Virpančiu balsu priduria:
— Net nenutuoki, kokį patiriu spaudimą.
Nejučia prisiglaudžiu prie jos krūtinės, apkabinu smulkius petukus. Ji įsitempusi, verda pykčiu. Prisiekiu, kone jaučiu, kaip šis kunkuliuoja.
— Tavęs neteisiu, Saule.
Ko gero, dabar netinkamas metas prisiminti vaikystės pravardes.
— Nevadink manęs taip.
Slouna, kaip visuomet, glaudžia kaktą man prie krūtinės, jos balsas lūžta, uždedu delną jai ant plaukų, glostau pakaušį.
Kaip visuomet.
Vogčia svarstau, ką pasakytų laukan išėjęs Sterlingas. Iš dalies šito trokštu.
— Neįtikėtina, kaip žaibiškai viskas apsivertė. Keista, kad iki šiol su juo nebendravau. — Mano balsas tylus, gergždžiantis, vos girdimas per vis pralenkiančių automobilių ūžesį.
— Na, juk kai šoku baletą, neturiu daug laisvo laiko. Be to, pastaruoju metu ir tu buvai pradingęs.
Perlieja kaltės jausmas, širdis suspurda. Mūsų komandai sezonas buvo nekoks, sau pažadėjau laisvu laiku daugiau padirbėti.
— Treniravausi ir gyvenau Česnat Springse. — Nemeluoju. Brolio sužadėtinė miestelyje įsigijo sporto klubą, tad nemačiau
priežasties, dėl ko vasarą vertėtų leisti mieste. — O tada dalyvavau treniruočių stovykloje, neturėjau laiko.
Taip pat tiesa.
Tačiau, kad Slounai negalėjau skirti laiko — melas. Jai laiko būčiau radęs. Bet neieškojau, nes žinojau, kad jos tėtis mieste, o to žmogaus vengiu kaip maro. Ir žinia apie sužadėtuves mane be galo pribloškė.
— Turėjau pati pasakyti, tau reikėjo sužinoti ne taip, — tyliai teisinasi.
Veju šalin prisiminimus, kaip prieš keletą mėnesių rančoje Violeta užsiminė apie Slounos sužadėtuves. Apie tai, kaip akimirksniu sustingau. Apie tai, kaip besidaužanti širdis nusirito į kulnus.
Apkabinu jos galvą, spusteliu pečius, bandau nepaliesti šiltos nuogos nugaros.
— Turėjau pats pasiteirauti. Tik buvau... užsiėmęs. Nemaniau, jog tavo gyvenimas ims ir... taip greitai pasikeis.
Irgi tiesa.
Mano glėbyje jos kūnas atsipalaiduoja, Slouna spaudžia minkštas krūtis man prie šonkaulių, prispaudžia pirštus man prie nugaros. Bet tuoj pat atsitraukia. Stovėjome apsikabinę per ilgai, lyg glamonėtumės. Vos neperžengėme ribos.
Bet vis vien trokštu ją vėl apkabinti.
— Na, pasikeitė. — Nuleidusi akis į žalsvos šilkinės, blankioje šviesoje tviskančios suknelės rankovę, perbraukia ją delnu. — Mudu su tėčiu nusprendėme, jog bus geriausia, jei nieko nelaukę vestuves iškelsime rudenį.
Tai išgirdęs, sugriežiu dantimis, menkiausia užuomina apie Robertą Vintropą siutina. O kad jis prisidėjo prie jos sprendimo tekėti, rimtai varo iš proto.
— Kodėl?
Mano antakiai pakyla. Turėčiau susiprasti. Turėčiau atsitraukti. Turėčiau leisti jai būti laimingai.
Nederėtų taip kamantinėti. Bet jei ji atrodytų laiminga, neklausinėčiau.
O gal vis tiek gilinčiausi.
Slouna mosteli delnu, per petį žvilgteli į restoraną, grakštus kaklas subaltuoja.
— Dėl daugybės priežasčių, — atkirsdama atsainiai gūžteli pečiais.
Supranta, jog mudu matysimės vis rečiau. Nepanašu, kad Sterlingas leis žmonai su manimi bendrauti.
— Priežasčių? Gal negali sulaukti, kada galėsi vadintis ponia Vudkok? Juk niekam ši pavardė nepatiktų. Ar tėtis tave verčia?
Apie jį užsiminus, žydros Slounos akys žybteli, — tėtis jai neprimena gyvatės. Niekada nepriminė. Ji per daug užsiėmusi, nelengva vaizduoti tobulą dukterį, o dabar ir sužadėtinę. Kas jaučiasi gerai, į šalis nesižvalgo.
— Kas, jei šiek tiek spusteli? Man juk dvidešimt aštuoneri.
Geriausi karjeros metai praeity. Turiu surimtėti, sugalvoti, ką veiksiu toliau. Jis manimi rūpinasi.
Piktdžiugiškai kvatodamas purtau galvą.
— Kur dingo ta pašėlusi mergiotė? Šokanti lietuje, lipanti ant stogo, raminanti susapnavus baisų sapną?
Jie tą mergiotę pavertė marionete. Už tai jų nekenčiu. Niekada nesipykome, bet staiga noras už ją kovoti nustelbia mano geras manieras.
— Tavo tėtis — pašlemėkas. Jam rūpi tik jis pats. Jo verslas. Valdžia. Tokia laimė ne tau. Esi verta daugiau.
Suteikčiau tau daugiau. Išties trokštu prisipažinti. Suvokiau tai šįvakar būdamas čia.
Svajoju apie dalykus, apie kuriuos nederėtų galvoti.
Geidžiu to, ko neturėčiau trokšti.
Nes pavėlavau.
Ji žingteli atatupsta, lyg gąsdinčiau, iš įniršio suspaudžia lūpas, veidas, kaklas išrausta.
— Ne, Džasperai. Tavo tėtis — pašlemėkas. Manasis mane myli. Tik tu nežinai, ką tai reiškia.
Pasisukusi ant kulno, iš visų jėgų trūkteli restorano duris. Tokios jos dar neteko regėti.
Verčiau stebėsiu ją demonstruojančią neapykantą, nei apatiją. Vadinasi, pašėlusi mergiotė niekur nedingo.
Ką tik mane apipylė turėjusiais įskaudinti žodžiais. O man skaudu vien dėl jos. Tiesa, mano biologinis tėvas tikrai niekšas. Bet mane užauginęs žmogus? Harvis Ytonas? Jis pats geriausias. Parodė, ką reiškia mylėti, meilę gebu atpažinti.
Be to, žinau, kaip Slouna žvelgia į ją žavintį vyrą. Ir į sužadėtinį žvelgia kitaip, nei žvelgdavo į mane.
Ir tai džiugina labiau, nei derėtų.
2 Slouna
Slouna: Tu čia?
Džasperas: Kur dar galėčiau būti?
Slouna: Maniau, ėmei manęs nekęsti. Prašau, nepyk.
Džasperas: Negalėčiau tavęs nekęsti, Saule.
Pykina.
Galiausiai išaušo diena, apie kurią svajojau nuo vaikystės, bet ji kitokia, nei tikėjausi.
Sninga. O visada norėjau tuoktis pavasarį.
Ceremonija vyks ištaigingoje bažnyčioje miesto centre. O norėjau jaukios šventės užmiestyje.
Mudu stebės šimtai svečių. O norėjau vien nedidelio artimųjų rato.
Blogiausia, kad užsimerkusi priešais matau ne tą, kuris lauks prie altoriaus. Didžiąją gyvenimo dalį svajojau ne apie jį.
Taip žemai nusiritau, kad išteku už nemylimo vyro. Jis man nė nepatinka, norisi išsivemti.
Ne, ši diena kitokia, nei svajojau.
Pusseserė Violeta ieško mano plaukuose segtuko, o aš sėdžiu prie dažyto medinio kosmetinio staliuko padėjusi rankas ant kelių, delnu dengdama ant bevardžio pūpsantį žiedą su didžiuliu deimantu. Jei prie jo prispausiu delną, suskaus, todėl nepravirksiu.
Ir kaip beprotė nepabėgsiu.
— Nerandu, kur jis. Plaukai taip susukti, kad nieko nematau.
— Jis ten. Jaučiu, kaip peša. Man skauda.
Atsidususi Violeta veidrodyje pagauna mano akis.
— Slouna, ar tikrai čia dabar kaltas segtukas?
Kilsteliu smakrą, patiesinu kaklą, spoksau į ištįsusį jo linkį.
— Tikrai.
Ištariu užtikrinčiau, nei jaučiuosi, leidžiu protui nuklysti, taip darau šokdama.
Kai šuoliuoju ir sukuosi, šviesos apakina, publika išnyksta, aš atsipalaiduoju.
Sunkiai atsidususi, Violeta kruopščiai ieško į plaukus įsivėlusio, gal nė neegzistuojančio segtuko, kuris neva peša. Ji ką tik pareiškė, jog ši nepatogi šukuosena — mano gyvenimo atspindys.
Gebu skaityti tarp eilučių.
Apie Sterlingą neužsiminė. Nė vienas neužsiminė, tik Džasperas.
Džasperas.
Net mintyse negaliu ištarti jo vardo — kaipmat perlieja šleikštulio banga. Kaltė, kad aną vakarą jį taip įskaudinau, baigia mane suėsti gyvą. Naktimis neleidžia miegoti. Ir suvokus, kad ištekėjus už kito mano svajonės būti jo suduš, tik gilina krūtinėje žiojinčią tuštumą.
Džasperas Džerveisas ir aš — draugai. Bičiuliai. Jis aibę kartų man tai davė suprasti. Nesu mazochistė, nebekankinsiu savęs.
Neabejoju, visi tiki, jog jį seniai pamiršau, bet tik todėl, kad išmokau meistriškai slėpti jausmus. Akimirką, kai pirmąkart jį išvydau, Džasperas pasiglemžė kiekvieną mano kūno ir sielos dalelytę, bet jis visada į mane žvelgė kaip į jaunesnę sesutę.
Pajutusi ant delno kažką šlapia, išsišiepiu. Pasilenkusi dirsteliu ir nusikvatoju it maniakė. Kraujas delno viduryje susitelkia į tobulą blizgantį kraujo lašą; jis kone gali nuneigti traukos dėsnį.
Kruvina žymė, kuri liko įpjovus aštriai sužadėtuvių žiedo detalei, tarsi tyčiojasi iš manęs, lyg visata žinotų: šioje santuokoje kraujuosiu taip, kaip niekas neįsivaizduoja.
Sterlingas fiziškai manęs nežalos, bet viskas, kas susiję su juo, su jo gyvenimu, alina mane.
— Mėšlas! Slouna! Tik ne ant suknelės!
Violeta patraukia mano rankas ir skuba į vonios kambarį, juoda šilkinė suknelė plaikstosi į šalis.
Juoda. Ir vėl išsišiepiu. Savo vestuvėms tikrai nenorėčiau juodų suknelių. Rinkčiausi šviesias, puošnias. Šventinės spalvos.
Tačiau šios vestuvės išties nėra panašios į mano, jokia čia šventė. Gal ir protinga apsirengti laidotuvių spalvos apdaru.
Neturėjau jėgų priekaištauti dėl dalykų, kurie man nepatinka. O dabar, kai regiu, kaip siaura kraujo srovelė teka delnu, suvokiu, kad aš tikrai nenoriu tų vestuvių.
— Štai. — Violeta spaudžia tualetinio popieriaus gumulą prie pranašiškos žaizdos, kilsteli išsigandusias akis. — Ar gerai jautiesi?
Ramiai atsidūstu.
— Taip, taip. Juk nenusipjoviau rankos ar kojos.
Mintyse regiu, kaip siekiantys iš spąstų išsilaisvinti gyvūnai nusigraužia galūnes.
Violetos antakis pakyla.
— Klausyk. Nenoriu, kad mane suprastum klaidingai, tačiau turiu tau tai pasakyti, antraip niekada sau neatleisiu.
Jos balsas griežtas.
Perkreipiu lūpas.
— Gerai. Klausau.
Spoksodama pusseserė demonstratyviai patiesina pečius. Verdama akimis. Kiaurai. Nekantrauju savąsias nudelbti, bet delsiu.
— Jei šito nenori, — mosteli laisva ranka. — Jei tau reikia sprukti. Jei reikalingas automobilis. Padėsiu. Niekam neprasitarsiu. Tavęs neteisiu. Jei čia vyksta ne tai, apie ką svajojai... Jei nori išnykti... na... — staiga nuduria akis, suglaudusi lūpas lėtai ištaria: — Dukart mirktelk ar panašiai. Sutarta?
Nemirkteliu, tik išsprūdusi ašara ritasi skruostu.
— Šūdas, — atsidūsta pusseserė. — Per mane apsiverkei. Atleisk. Bet privalėjau išsiaiškinti.
— Myliu tave, Violeta. Abejoju, ar kada tau tai sakiau. Tu, tavo šeima... Tos kiekvieną vasarą rančoje leidžiamos dienos — geriausios mano gyvenime.
Violetos akys sudrėksta, ji beatodairiškai mirksi, suima mano delną.
— Bet ši diena dar geresnė, tiesa?
Jos akys viltingai ieško manųjų, tamsiai mėlynos — žydrų.
Išspaudžiu liūdną šypseną. Šiandien turėtų būti laimingiausia mano gyvenimo diena, bet taip nėra, jai nemeluosiu.
Žiopteliu, bet nenumanau, ką sakyti. Staiga įsižiebia ant kosmetinio staliuko gulinčio mobiliojo ekranėlis ir telefonas garsiai zvimbteli. Pagaliau skambutis*.
Nuduriu žvilgsnį, čiumpu telefoną, nudžiungu, kad neteks pusseserei aiškintis. Žinutė atsiųsta nežinomu numeriu. Spusteliu, o ten parašyta: Manau, turėtum tai pamatyti.
Po tekstu — vaizdo įrašas. Su puikiai atpažįstamu vaizdu.
* „Pagaliau skambutis“ (Saved by the bell) — paaugliams skirtas komedinis serialas.
Įjungiu vaizdo įrašą.
— Kas per velnias? — Violeta uždeda delną man ant kelio, pasilenkia, ji irgi nori matyti, kas ten yra.
Vaizdas neryškus. Kurtinamai dunksi muzika. Ir tai, kas dedasi įraše, turėtų mane nuliūdinti. Regiu polo marškinėliais vilkintį savo sužadėtinį, — tuos pačius vilkėjo ir per savo bernvakarį.
— Violeta, ar gali pakviesti Sterlingą?
Turbūt turėčiau rautis plaukus. Tačiau stebint, kaip nuoga moteris joja ant Sterlingo penio, galvoje sukasi viena mintis — regis, nebereikės nusigraužti galūnės.
3
Džasperas
Džasperas: Vi, ar matei Harvį? Nerandu nei jo, nei Bo.
Violeta: Ne. Bet čia tikras pragaras.
Džasperas: Kas nutiko?
Violeta: Sterlingas Vudkokas — šūdo gabalas. Štai kas.
Džasperas: Ką, po šimts, jis jai padarė?
— Kas sugalvojo tuos sumautus kaklaraiščius? — pykteli už nugaros stovintis Keidis. — Su jais baisiai nepatogu.
Jis vyriausias iš Ytonų brolių, irzliausias, didžiausias mano palaikytojas.
— Ir atrodai su juo absurdiškai, — sukiodamas galvą kvatoja Retas, jis niekada nepraleidžia progos pašiepti vyresniojo brolio.
Labiausiai nekantrauju susitikti su viduriniuoju broliu Bo. Gaila, kad jo čia nėra.
Jis mėgino vestuvėms susiorganizuoti laisvadienių. Žadėjo porą savaičių praleisti namuose, o tuomet vėl išvykti. Bet jo nematau, kaip ir mūsų tėčio Harvio.
— Eik po velnių, Fabijau*, — tūžmingai atkerta aplink kaklą kaklaraištį juosiantis Keidis. Juoktis iš ilgų Reto plaukų — nieko originalaus. Metų metus dėl jų traukia brolį per dantį.
— Kur mergaitės? — klausiu, nes mėginu nukreipti pokalbio temą.
Arfininkė skambina. Išpuoštos bažnyčios prieigose sukiojasi žmonės. Lauke pilka, šalta, niūru. Ir aš noriu iš čia sprukti.
— Jei Vilą pavadinsi mergaite, ji tave iškastruos, — burbteli Keidis, tada nusijuosia kaklaraištį ir kiša į švarko kišenę.
— Iškastruos tave, jei neryšėsi jos išrinkto kaklaraiščio, — kikena Retas.
— Kai vėliau ją su juo surišiu, atsileis.
Keidis žvilgteli į paradines bažnyčios duris, jo nuojauta pasiteisina — duris stumianti Vila saugo nedidelį pilvuką, dengia jį delnu. Jos akys bėgioja žmonių jūra, ieško Keidžio.
Jį pamačiusi Vila šiltai šypteli, bet netrukus šypsena dingsta.
Netoliese matyti jos geriausia draugė ir Reto sužadėtinė Samerė. Jos artėja, atrodo sumišusios.
— Nieko sau, kiek laiko užtrukai tualete! — priėjus pakankamai arti, kad girdėtume, rikteli Retas.
Samerė slepiasi po Reto ranka, o Vila nepatikliai susiraukia.
— Kas nutiko? — klausiu, žvelgiu tai į vieną moterį, tai į kitą. Nes jaučiu — kažkas dedasi, o juodvi nesako, kas.
— Vila šniukštinėtoja, kiša nosį ne į savo reikalus, — pareiškia Samerė. — Štai kas nutiko.
— Nutilk, Samere. Jei išgirsti kitapus durų žmogų šaukiant, nereiškia, kad šniukštinėji.
— Na, manau, teoriškai tai vis vien gali būti vadinama šniukštinėjimu, — apkabindamas Vilą nusprendžia Keidis.
Man kažkodėl įstrigęs vienas žodis.
* Fabio Lanzoni — žymus, ilgaplaukis italų aktorius.
— Luktelkite, o kas šaukia?
Samerė perkreipia lūpas, jos tamsiose išsiplėtusiose akyse tvyro nerimas.
— Regis, nuotaka ir jaunikis pykstasi. Jaunikis nesitvardo.
— Slidus niekšelis, — nedvejodama priduria Vila. — Vos pamačiusi, iškart jį perpratau.
Kitiems nespėjus atsakyti, maunu pro sunkias duris, pasiremdamas tai į kairę sieną, tai į dešinę ir pasiekiu koridorių, kuriame matyti dar kelerios durys. Skubu link jų ir išgirstu triukšmą.
Už durų stovinti Violeta, ištikta stabo, jai už nugaros lūkuriuojantis kresno sudėjimo jos vyras Koulas, rodos, tuoj ką nors nužudys. Tiesa, jis visada taip atrodo.
— Privirsi košės ne tik man, bet ir sau, — ausyse aidi už durų šaukiančio Sterlingo balsas.
Dėbteliu į Violetą, į jos vyrą. Šis suspaudžia lūpas, perkreipia galvą tarsi klaustų: Ar eisi tu, ar teks man?
Mielai jam leisčiau padėti Sterlingą į vietą, bet dar mieliau tai padarysiu pats.
— Gal juokauji? — sušunka nustebusi Slouna. — Likus kelioms dienoms iki vestuvių dulkini striptizo šokėją, bet problemas keliu aš?
Svečiai bažnyčioje žvalgosi, klausosi, todėl atversiu duris, tebūnie, kas turi būti. Slounai reikia palaikymo. Ir ji turi žinoti, kad visi girdi, kaip abu drabstosi purvais.
Save tikinu, kad tik dėl to ir veržiuosi į jų pasiruošimo kambarį. Tikrai ne vien todėl, jog Sterlingas daro gėdą.
— Tai buvo mano bernvakaris! Paskutinis pasispardymas!
Pamatau Sterlingo nugarą, plačiai išskėstas rankas, Slouna sėdi ant prabangios senovinės taburetės, jam stovint greta ir ant jos šaukiant, atrodo neįtikėtinai menka.
Kūnu nuvilnija troškimas ją ginti.
— Nurimk ir užsičiaupk! — šūkteliu užtrenkdamas duris. —
Visi jus girdi.
Sterlingas pasisuka, prisimerkia, netveria pykčiu.
— Eik velniop, Džerveisai. Man nereikia pusgalvio sportininko patarimo. Čia tik mano ir mano žmonos reikalas.
Sukryžiuoju rankas, nė neketinu trauktis. Daugiau Sterlingui Vudkokui draugiškas nebūsiu.
— Ji tau ne žmona. Ir aš niekur neisiu.
Jis už mane žemesnis, sunkesnis, su atsikišusiu pilvu. Atrodo taip, tarsi nuo ryto iki vakaro sėdėtų prie darbo stalo, o vakarais gerokai per daug gertų.
— Ką pasakei?
Atsisukęs Sterlingas ima agresyviai link manęs artėti. Jo švelnūs, šviežiai nuskusti putlūs skruostai raudoni, prie baltos ir juodos spalvos smokingo atrodo juokingai.
— Sakiau, kad niekur neisiu. Išeisi tu.
Už jo sėdinti Slouna pakelia nustebusias akis. Tikėjausi, kad ji raudos, bet tobulame veide nematyti ašarų.
Sterlingas artinasi, jo rankos ištiestos, pasirengęs pulti. It sušiktas pykčio priepuolio ištiktas vaikas. Bet nespėjus prie manęs prisiliesti, įremiu delną į jo drėgną kaktą. Šiknius porąkart nevykusiai smūgiuoja man į rankas, bet jis toks bukas, kad nesupranta, ką daro. Jis per žemas ir per silpnas.
— Dar kartą pakelk balsą prieš šią moterį, ir tėkšiu tave ant grindų kaip akmenį, Vudkokai.
— Dėjau ant tavęs! Norėčiau pamatyti, kaip tau tai pavyks.
Sterlingas išties pamažu netenka kantrybės, bet čiumpu jo šilkinę varlytę ir tempiu jį link durų, ne pirmą kartą svajodamas, kaip užvožiu su savo ledo ritulio vartininko pirštine. Tačiau senokai nebesu karštakošis, neleisiu tokiai šiukšlei kaip Sterlingas Vudkokas išmušti manęs iš vėžių.
Kaire ranka atlapoju duris, sukaupęs visas jėgas stumiu jį iš kambario, Sterlingas bando apsigręžti, bet staiga netenka pusiausvyros ir griūva koridoriuje užkliuvęs už vyšninio kilimo. Teškiasi palei sumišusių svečių kojas. Šį vaizdą įsirašau į atmintį, nes pernelyg nuostabus, kad užmirščiau.
Uždarau duris, užrakinu.
Po akimirksnio pasigirsta bildesys, keiksmai ir absoliučiai beverčiai grasinimai mirtimi. Nesiklausau tų paistalų, pasisuku į Slouną, kuri sėdi alkūnėmis pasirėmusi į kelius ir slepia veidą delnuose. Jos pečiai purtosi.
Puolu link kosmetinio staliuko nusiteikęs ją guosti, bet išgirstu aiktelėjimą.
Iš pradžių pamanau, jog sukūkčiojo, bet netrukus suprantu, kad ji juokiasi.
Slouna nevaldomai kvatoja, nenutuokiu, ką daryti, todėl tik stoviu ir žiūriu į jos kūną puošiančią siaurą iškrakmolytą atlasinę suknelę. Į jos atgal sušukuotus, regis, skausmingai įtemptus plaukus. Į siaurus, kristalais nusagstytus, sužalotas pėdas spaudžiančius basučių raištelius.
Jai nepatogu. Nuo galvos iki kojų pirštų.
Nepatogu ir man, juk ką tik, vestuvių dieną, iš kambario išmėžiau jos sužadėtinį, o ji plyšta juoku.
— Kaip... tu? — klausiu kaip kvailys, sugniaužiu, atleidžiu prie kojų prispaustus pirštus.
— Gerai, kaip niekada! — šūkteli ir krizena dar garsiau. — Nusviedei lyg skudurinę lėlę!
Slouna susilenkia, nusvarina galvą prie kelių, mėgindama atgauti kvapą, rožine spalva nulakuotais nagais perbraukia per kilimą, o paskui atsitiesia.
— Jis tave išdavė su kita, — pykteliu.
— Aha. Yra ir vaizdo įrašas. Jį man atsiuntė anonimas. Pačiu laiku. — Slouna kruopščiai valosi šlapius akių kampučius.
— Kodėl juokiesi?
Ji vėl prunkšteli, gūžteli pečiais ir staiga perveria mane akimis, kuriose atpažįstu liūdesį. Mačiau šį žvilgsnį veidrodyje.
— O ką daryti?
— Už jo netekėsi. — Delnu persibraukęs lūpas, nužvelgiu prašmatnų kambarį. Karūnos formos ornamentus. Ištaigingus sietynus. Netveriu savame kailyje. Ištariu vienintelį šiuo metu galvoje nepaliaujamai besisukantį sakinį. — Už jo tekėsi tik per mano lavoną.
Slouna nugurkia seiles, stebiu, kaip išraiškingai juda kaklas.
— Atleisk už tai, ką aną vakarą pasakiau. — Kalba švelniau, kūnas nustoja nepaliaujamai virpėti ir pagaliau nurimsta. —
Prie restorano.
Mosteliu delnu.
— Nesvarbu.
— Svarbu. — Purtydama galvą nužvelgia savo pėdas. — Dar ir kaip. Tave užsipuoliau. Ir po visų tų kartų, kai buvai šalia, šito nenusipelnei. Žinau, tik rūpinaisi manimi. Buvai... — Slouna kilsteli akis, jų kampučiuose žiba ašaros. — Buvai tikras bičiulis.
Prikandu skruostą, nekenčiu, kai ji atrodo bejėgė. Nekenčiu, kad taip galvoja.
Nekenčiu šio žodžio.
Bičiulis.
Po galais, per ilgai buvome draugai...
...Pro langą už nugaros sušmėžuoja šviesių plaukų kupeta. Krūpteliu.
— Ar gerai jautiesi?
Tai mažoji Bo pusseserė, ji šįryt pro langą mane stebėjo. Jos akys bekraštės, veidą perkreipęs nerimas perlieja širdį. Ji man kiek primena Dženę. Jaučiuosi lyg nesavas, bet jai šito nesakysiu.
— Taip. Puikiai.
Atsisuku į šešėliuose paskendusią rančą. Dievinu tyliomis, tamsiomis naktimis sėdėti ant šio stogo. Čia ramu. Vien tik aš ir mano demonai.
— Ar nori, kad su tavim pabūčiau?
Atsidusęs nuleidžiu galvą. Draugijos nenoriu, bet jai nepasakau.
Nespėjus išsižioti, matau, ji jau ateina. Pritariamai linkteliu.
Ant stogo tamsu, tačiau ramybės nelieka. Vos pažįstama mergaitė pasakoja apie savo gyvenimą, o aš klausausi. Ji tiek daug kalba, jog net mano demonai prieš ją beginkliai.
Šiąnakt ir visas likusias vasaros naktis ji sėdi greta. Nekviečiu. Bet ji vis tiek šalia.
Ir sėdint kartu taip ramu...
Atsikrenkščiu, nugurkiu gerklę dusinantį gumulą.
— Jei būčiau tikras bičiulis, ką dabar padaryčiau?
Slouna atsidūsta, kūnas atsipalaiduoja. Tartum ką tik būčiau uždavęs klausimą, kurio ilgai laukė.
— Džasi, nešdinkimės iš čia. Noriu į rančą.
Kelias sekundes ją stebiu, kišu rankas į kišenes, žinau: šiuo metu padarysiu viską, ko paprašys.
Ryžtingai linkteliu ir tiesiu Slounai ranką.
— Eime, Saule.