Issuu

Ja m e s Da s h n e r

Romanas

Iš anglų kalbos vertė rasa tapinienė

1 SKYRIUS

Jis pradėjo naują gyvenimą atsistodamas, supamas šaltos tamsos ir pridvisusio, dulkėto oro. Metalas džeržgė į metalą; siūbuojantis trūkčiojimas drebino grindis po kojomis. Nuo staigaus krestelėjimo jis parkrito ir keturpėsčias nurėpliojo atbulas; nors tvilkė šaltis, kaktą nusagstė prakaito lašeliai. Nugara atsitrenkė į atšiaurią metalinę sieną; slinko palei ją, kol pasiekė patalpos kampą. Susmuko ant žemės ir stipriai prisitraukė kojas prie kūno, tikėdamasis, kad akys netrukus apsipras su tamsa. Dar vienas krestelėjimas, ir patalpa trūk telėjo į viršų kaip senas liftas kasyklos šachtoje. Šaižus grandinių ir skriemulių bildesys it senoje plieno gamykloje skardėjo patalpoje, atšokdamas nuo sienų dusliai, plonai unkšdamas. Besvoris liftas kildamas siūbavo, pykinda mas berniuką; nuo kvapo, primenančio sudegusį aliejų, pasi darė dar blogiau. Jis norėjo verkti, tačiau ašaros nepasirodė; teliko sėdėti čia vienam ir laukti. Mano vardas yra Tomas, – pagalvojo.

James Dashner

Tai... tai buvo vienintelis dalykas, kurį prisiminė iš savo gy venimo. Nesuprato, kaip tai įmanoma. Jo protas veikė be trikdžių, mėgindamas numatyti aplinką ir padėties keblumą. Smegenis užtvindė žinojimas, faktai ir vaizdiniai, prisiminimai bei de talės, koks yra pasaulis ir kaip jis veikia. Jis įsivaizdavo snie gą ant medžių; save bėgantį lapais nubarstytu taku, valgantį mėsainį; regėjo blyškų mėnulio švytėjimą ant vešlios pievos, pasiplaukiojimą ežere, judrią miesto aikštę, kurioje knibždėjo šimtai savo reikalais skubančių žmonių. Ir vis dėlto jis nenumanė, iš kur ir kaip pateko į šį tamsų liftą, kas buvo jo tėvai. Jis nežinojo net savo pavardės. Galvoje šmėkščiojo žmonių paveikslai, tačiau jų neatpažino: veidus išstūmė ramybės neduodančios spalvotos dėmės. Jis neprisi minė nė vieno pažįstamo ir nesugebėjo atkurti nė vieno po kalbio. Patalpa siūbuodama kilo; Tomas tapo atsparus nepaliauja mam į viršų jį traukiančių grandinių žvangėjimui. Praėjo daug laiko. Minutės ištįso į valandas, nors buvo sunku pasakyti tiksliai, nes kiekviena sekundė atrodė kaip amžinybė. Ne. Jis išmintingesnis. Pasitikėdamas savo instinktais, jis žinojo, kad juda apytikriai pusvalandį. Keistai pajuto, kad baimė dingsta kaip spiečius uodų, pa gautas vėjo, o ją pakeičia stiprus smalsumas. Jis norėjo žinoti, kur yra ir kas vyksta.

bėgantis labirintu

Girgžtelėjusi ir dunkstelėjusi kylanti patalpa sustojo; ūmus pokytis krestelėjo susirietusį Tomą ir tėškė ant kietų grindų. Stodamas pajuto, kad kambarys siūbuoja vis lėčiau ir lėčiau, kol pagaliau sustojo. Įsivyravo tyla. Praslinko minutė. Dvi. Apsidairė į visas puses, tačiau te matė tamsą; vėl pagrabinėjo sienas, ieškodamas išėjimo. Nie ko neaptiko, išskyrus šaltą metalą. Iš nevilties sudejavo; aidas sustiprėjo erdvėje lyg persekiojanti mirties aimana. Ji išdilo ir grįžo tyla. Jis rėkė, šaukėsi pagalbos, kumščiais daužė sienas. Nieko. Tomas vėl įsispraudė į kampą, susidėjo rankas ir suvirpėjo; grįžo baimė. Krūtinėje pajuto nerimastingą drebulį, lyg širdis norėtų ištrūkti, palikti kūną. – Kas nors... padėkite... man! – sušuko jis; kiekvienas žodis draskė gerklę. Viršuje garsiai sužvangėjo; išsigandęs jis sulaikė kvapą ir pažvelgė aukštyn. Patalpos lubose ištįso šviesos linija, ir To mas stebėjo, kaip ji plečiasi. Sunkus čerškėjimas išdavė, kad atidaromos dvigubos stumdomosios durys. Šitiek laiko išbu vus tamsoje, šviesa gėlė akis; jis nusisuko, abiem rankomis už sidengdamas veidą. Viršuje išgirdo garsą – balsus – ir krūtinę sukaustė baimė. – Tik paveizėk į šitą džiūsną. – Kiek jam metų? – Atrodo kaip gaišena su marškinėliais.

James Dashner

– Pats tu gaišena, maišytgalvi. – Biče, ten dvokia prasmirdusios kojos! – Tikiuosi, tau patiko kelionė į vieną pusę, žaliapūgi. Bilie tėlio atgal nėra, brolyti. Tomui smogė sumaišties banga, persmelkta panikos. Balsai buvo neįprasti, aidintys; kai kurie žodžiai atrodė visiškai sveti mi, kiti – pažįstami. Jis pamažu pratino akis, šnairuodamas į šviesą ir kalbančiuosius. Iš pradžių tematė besimainančius še šėlius, tačiau netrukus jie įgavo pavidalą – žmonių, palinkusių virš skylės lubose, žvelgiančių į jį, badančių pirštais. O tada, lyg kameros lęšis būtų susifokusavęs, išryškėjo veidai. Visi berniu kai: kai kurie jauni, kiti vyresni. Tomas nežinojo, ko tikėjosi, tačiau išvydęs tuos veidus sumišo. Jie tebuvo paaugliai. Vaikai. Dalis baimės ištirpo, tačiau nepakankama, kad nuramintų jo plazdančią širdį. Kažkas iš viršaus nuleido virvę, gale susuktą į didelę kilpą. Tomas padvejojo, tada įžengė į ją dešine koja ir suspaudė virvę, kai jį kėlė į dangų. Nusileido rankos, daug ran kų, čiupo jį už drabužių, traukė aukštyn. Atrodė, kad pasaulis sukasi: veidų, spalvų ir šviesos verpetas. Vidurius suspaudu si emocijų audra suko ir plėšė; norėjosi šaukti, verkti, vemti. Balsų choras nutilo, tačiau jį traukiant per aštrų tamsios dė žės kraštą, kažkas prakalbo. Ir Tomas žinojo, kad tų žodžių jis niekuomet nepamirš. – Smagu tave matyt, kaušyla, – tarė berniukas. – Sveikas atvykęs į Traką.

2 SKYRIUS

Padedančios rankos nesiliovė knibždėjusios aplink jį, kol Tomas atsistojo tiesiai ir nusibraukė dulkes nuo kelnių ir marškinių. Vis dar akinamas šviesos, šiek tiek svirduliavo. Jį buvo apėmęs smalsumas, tačiau pernelyg prastai jautėsi, kad atidžiau apžiūrėtų aplinką. Jo naujieji kompanionai nieko jam nesakė, kai jis sukiojo galvą, bandydamas susivokti. Jam lėtai sukantis aplinkui, kiti vaikai prunkštė ir stebeili josi; kažkas ištiesė ranką ir bakstelėjo jam pirštu. Jų turėjo būti mažiausiai penkiasdešimt; drabužiai sutepti ir prakaituoti, lyg būtų sunkiai dirbę, įvairių formų, dydžių ir rasių, skirtingo il gio plaukais. Staiga Tomas pasijuto apsvaigęs, akimis šaudydamas tarp berniukų ir keistos vietos, kurioje atsidūrė. Jie stovėjo kelis kart už futbolo lauką didesniame milžiniškame kieme, kurį juosė keturios didžiulės sienos iš pilko akmens, vietomis ap augusios vešliomis gebenėmis. Sienos turėjo būti kelių šimtų pėdų aukščio ir aplink juos sudarė tobulą kvadratą, kiekviena kraštinė tiksliai viduryje perkirsta angos, tokios pat didelės,

James Dashner

kaip ir pati siena; jos, kiek Tomas sugebėjo įžiūrėti, vedė į už sienų besidriekiančius išėjimus ir ilgus koridorius. – Pažiūrėkit į žaliapūgį, – drėbė šiurkštus balsas; Tomas nematė, iš kur jis sklido. – Susilaužys savo suknistą kaklą, ti krindamas naujus plotus. Keli berniukai nusijuokė. – Užčiaupk savo srėbtuvę, Geili, – atsiliepė žemas balsas. Tomas sutelkė dėmesį į dešimtis nepažįstamųjų aplink save. Žinojo, kad turėtų atrodyti nekaip – jautėsi, it būtų prifarši ruotas narkotikų. Aukštas vaikis šviesiais plaukais ir kvadrati niu žandikauliu šnarpštelėjo be jokios išraiškos veide. Žemas, putlus berniukas nenustygo vietoje, įsispitrijęs į Tomą plačio mis akimis. Storas, raumeningas azijietis susidėjo rankas, tyri nėdamas Tomą; ankštos marškinių rankovės, susuktos į viršų, atidengė treniruotus raumenis. Tamsiaodis berniukas piktai gręžė akimis – tas pats, kuris jį pasveikino. Nesuskaičiuojama galybė kitų tiesiog vėpsojo. – Kur aš? – paklausė Tomas ir nustebo pirmą kartą, kiek siekia trapi atmintis, išgirdęs savo balsą. Jis neskambėjo visiš kai teisingai – buvo aukštesnis, nei būtų įsivaizdavęs. – Ne ten, kur būtų gerai, – atsklido tamsiaodžio berniuko balsas. – Suimk save į nagą. – Pas kurį Tvarkdarį jis pateks? – šūktelėjo kažkas iš mi nios galo.

bėgantis labirintu

– Sakiau tau, maišytgalvi, – atšovė spigus balsas. – Jis yra gaišena, todėl bus paplavinis – net neabejoju. – Vaikis krize no, lyg būtų pasakęs linksmiausią juoką istorijoje. Tomas vėl pajuto spaudžiantį painiavos skausmą: girdėjo tiek daug nesuprantamų žodžių ir frazių. Kaušyla. Maišytgal vis. Tvarkdarys. Paplavinis. Berniukai bėrė juos taip natūra liai, kad atrodė keista, jog jis nesupranta. Regėjosi, it dingusi atmintis būtų pavogusi gabalą jo kalbos, – tai glumino. Skirtingos emocijos grūmėsi galvoje ir širdyje, kuri paims viršų. Painiava. Smalsumas. Panika. Baimė. Tačiau jas visas vėrė tamsus absoliutaus beviltiškumo jausmas, lyg pasaulis jam būtų pasibaigęs, ištrintas iš atminties ir pakeistas kažkuo siaubingu. Jis norėjo bėgti ir pasislėpti nuo tų žmonių. Kalbėjo šiurkščiabalsis berniukas. – ...net tiek daro, lažinuosi iš savo kepenų. Tomas vis dar nematė jo veido. – Liepiau užčiaupti srėbtuves! – užbaubė tamsiaodis. – Dar paviauksėkit, ir kita pertrauka bus perpus trumpesnė! Tai veikiausiai jų lyderis, suvokė Tomas. Nekęsdamas, kaip visi į jį vėpso, sutelkė dėmesį į vietą, kurią berniukas pavadino Traku. Kiemas atrodė grįstas milžiniškais akmeniniais luitais, dauguma jų suskilinėję, apaugę žolėmis ir piktžolėmis. Keis tas, apgriuvęs medinis statinys netoli vieno iš kvadrato kampų kontrastavo su pilku akmeniu. Jį supo keletas medžių, šakni

James Dashner

mis lyg gumbuotomis rankomis rausiančių maistą uolėtose grindyse. Kitame aptvertos teritorijos kampe buvo sodai – iš čia, kur stovėjo, Tomas atpažino kukurūzus, pomidorus, vais medžius. Kitoje kiemo pusėje prieš juos, prie medinių kuolų buvo pririštos avys, kiaulės ir karvės. Didžiulė giraitė užpildė paskutinį kampą; arčiausiai esantys medžiai atrodė suluošinti ir arti mirties. Dangus virš galvos tyvuliavo giedras ir mėlynas, tačiau nors diena buvo ryški, saulės Tomas nematė nė ženklo. Sienomis sėlinantys šešėliai neišdavė nei laiko, nei krypties – galėjo būti ir ankstyvas rytas, ir vėlyva popietė. Giliai įkvėpus, mėginant nuraminti nervus, į nosį tvokstelėjo kvapų mišinys. Šviežiai sukastų žemių, mėšlo, pušų, kažko papuvusio ir kaž ko saldaus. Iš kažkur žinojo, kad tai ūkio kvapai. Tomas vėl pažvelgė į savo pagrobėjus, jausdamasis kebliai, tačiau beviltiškai norėdamas paklausti. Pagrobėjai, pagalvo jo. Tada: „Kodėl šis žodis toptelėjo man į galvą?“ Jis atidžiai įsižiūrėjo į jų veidus, įsimindamas kiekvieną išraišką, vertin damas juos. Vieno berniuko akys, liepsnojančios neapykanta, sustingdė. Jis atrodė toks piktas, kad Tomas nebūtų nustebęs, jei tas vaikis būtų puolęs jį peiliu. Jis turėjo tamsius plaukus, o jų akims susidūrus, berniukas papurtė galvą, nusisuko ir nugū rino link glitaus geležinio stulpo su greta pūpsančiu mediniu suoliuku. Stulpo viršuje karojo daugiaspalvė vėliava; nebuvo vėjo, kuris išskleistų jos raštą.

bėgantis labirintu

Sukrėstas Tomas spoksojo berniukui pavymui, kol šis nusi suko ir atsisėdo. Tomas mikliai nugręžė akis. Ūmai grupės lyderis – veikiausiai jam buvo septyniolika – žengė žingsnį pirmyn. Jis vilkėjo normalius drabužius: juodus marškinėlius, džinsus, avėjo teniso batelius ir segėjo skaitmeni nį laikrodį. Kažkodėl čionykštė apranga Tomą nustebino; at rodė, kad visi turėtų vilkėti kažką grėsmingesnio, pavyzdžiui, kalėjimo uniformą. Tamsiaodis berniukas buvo trumpai kirp tais plaukais, švariai nusiskutęs. Išskyrus nekintančią rūsčią iš vaizdą, visiškai neatrodė bauginantis. – Ilga istorija, kaušyla, – tarė berniukas. – Po truputį suži nosi, rytoj nusivesiu tave į ekskursiją. Iki to... tiesiog nieko ne sulaužyk. – Jis ištiesė ranką. – Aš Albis. – Jis lukterėjo, aiškiai norėdamas paspausti ranką. Tomas neištiesė savosios. Kažkokie instinktai paėmė viršų, tad jis be žodžių nusisuko nuo Albio ir nuėjęs prie artimiausio medžio klestelėjo ant žemės ir nugara atsirėmė į grubų kamie ną. Širdyje vėl sustiprėjusi panika tapo veik nepakeliama. Tačiau jis giliai įkvėpė ir prisivertė susitaikyti su situacija. Tiesiog plauk pasroviui, pagalvojo. Nieko neišsiaiškinsi pasidavęs baimei. – Tai papasakok man, – šūktelėjo Tomas, stengdamasis iš laikyti ramų balsą. – Papasakok man ilgą istoriją. Albis žvilgterėjo į arčiausiai stovinčius draugus, pavartė akis, o Tomas vėl įsižiūrėjo į minią. Jo pirminis spėjimas buvo

James Dashner

beveik tikslus – jų buvo nuo penkiasdešimt iki šešiasdešimt, nuo paauglių iki jaunuolių, tokių kaip Albis, kuris atrodė vie nas vyriausių. Tą akimirką Tomas pasibjaurėjęs suvokė, kad neturi nė menkiausio supratimo, kiek jam metų. Nuo šios minties širdis nusirito į kulnus – jis buvo toks pasimetęs, kad nežinojo net savo amžiaus. – Rimtai, – ištarė jis, nebevaidindamas drąsuolio. – Kur aš? Albis priėjo arčiau ir klestelėjo greta sukryžiavęs kojas; berniukų minia atsekė įkandin ir susispietė už jo. Šen bei ten kyščiojo galvos, vaikai lankstėsi įvairiomis kryptimis, norėda mi geriau įsižiūrėti. – Jei nebijai, – pareiškė Albis, – nesi žmogus. Jei elgsiesi kitaip, numesiu tave nuo Skardžio, nes tai reikš, jog esi psi chopatas. – Skardžio? – paklausė Tomas, kraujas dingo jam iš veido. – Atstok, – burbtelėjo Albis, trindamasis akis. – Nepradė sim šitų pokalbių, įsikirtai? Mes čia nežudome tokių kaušylų kaip tu, pažadu. Tiesiog pasistenk, kad tavęs nenudėtų, tiks liau, bandyk išgyventi. Jis nutilo ir Tomas suvokė, kad jo veidas tikriausiai dar la biau pabalo, išgirdus paskutinę dalį. – Žmogau, – tarė Albis, rankomis perbraukdamas trum pus plaukus ir giliai atsidusdamas, – nemoku to daryti – esi pirmasis žaliapūgis nuo tada, kai žuvo Nikas.

bėgantis labirintu

Tomo akys išsiplėtė; į priekį žengė vienas berniukas ir žais mingai paplekšnojo Albiui per galvą. – Palauk suknistos ekskursijos, Albi, – pertarė jis keisto akcento persmelktu balsu. – Vaikį ištiks prakeiktas širdies smūgis nieko nesužinojus. – Jis pasilenkė ir ištiesė ranką To mui. – Aš Niutas, žaliapūgi, ir mes visi džiaugsimės, jei atleisi mūsų vištagalviui naujajam lyderiui. Tomas paspaudė berniuko ranką; jis atrodė kur kas jau tresnis nei Albis. Niutas buvo už jį aukštesnis, tačiau atrodė metais ar dvejais jaunesnis. Jo šviesūs, ilgi plaukai krito ant marškinėlių. Raumeningose rankose matėsi iššokusios gyslos. – Pagiedok, maišytgalvi, – suniurnėjo Albis, traukdamas Niutą prisėsti greta. – Jis bent jau supranta pusę mano žo džių. – Pasigirdo padrikas juokas ir visi dar glaudžiau susispie tė už Albio ir Niuto, laukdami, ką šie pasakys. Albis ištiesė rankas delnais į viršų. – Ši vieta vadinama Traku, aišku? Čia mes gyvename, čia mes valgome ir miegame – vadiname save trakiečiais. Tai vis kas, ką... – Kas mane čia atsiuntė? – pareikalavo paaiškinti Tomas; baimė galiausiai užleido vietą pykčiui. – Kaip... Tačiau Albio ranka šovė į priekį, jam nespėjus pabaigti, čiupo Tomą už marškinėlių, šiam palinkus į priekį ant kelių. – Stokis, kaušyla, stokis! Albis atsistojo, tempdamas Tomą paskui save.

James Dashner

Tomas galiausiai atsistojo, vėl išsigandęs. Jis atsirėmė į medį, traukdamasis nuo Albio, stovinčio tiesiai priešais jį. – Jokių pertraukimų, berniuk! – sušuko Albis. – Priekvai ši, jei papasakotume viską, mirtum vietoje, iš karto po to, kai privarytum kelnytes. Nioginiai išvilktų tave, o mums nebūtų jokios naudos, ar ne? – Aš net nesuprantu, apie ką jūs kalbat, – lėtai vapėjo To mas, apstulbęs, kaip ramiai skamba jo balsas. Niutas sugriebė Albį už pečių. – Albi, nuleisk garą. Skaudini labiau, nei padedi, aišku? Albis paleido Tomo marškinėlius ir atsitraukė; krūtinė kil nojosi nuo kvėpavimo. – Neturiu laiko būti malonus, žaliapūgi. Senasis gyveni mas baigėsi, prasidėjo naujas. Greitai išmok taisykles, klausyk, neprasižiok. Supratai? Tomas pažvelgė į Niutą, tikėdamasis pagalbos. Skausmas suko vidurius, nepasirodžiusios ašaros degino akis. Niutas linktelėjo. – Žaliapūgi, aišku, ar ne? – Jis vėl linktelėjo. Tomas niršo ir troško kam nors smogti. Tačiau paprasčiau siai vaptelėjo: – Taip. – Tada gerai, – tarė Albis. – Pirmoji diena. Štai ką tau reiš kia šiandiena, kaušyla. Ateina naktis, netrukus grįš bėgikai. Dėžė šiandien pakilo vėlai, nėra laiko ekskursijai. Rytoj ryte,

bėgantis labirintu

iš karto pabudus. – Jis pasisuko į Niutą. – Parūpink jam lovą, lai išsimiega. – Gera mintis, – atitarė Niutas. Albio akys sugrįžo prie Tomo, prisimerkė. – Kelios savaitės, ir būsi laimingas, kaušyla. Būsi laimingas ir naudingas. Nė vienas iš mūsų nieko nežinojome Pirmąją dieną, ir tu nežinosi. Gyvenimas prasideda rytoj. Albis nusisuko ir prasiskynė kelią pro minią, tada pasuko link apgriuvusio medinio pastato kampe. Dauguma vaikinų išsiskirstė, kiekvienas praeidamas patyrinėjo žvilgsniu Tomą. Tomas susidėjo rankas, užmerkė akis ir giliai įkvėpė. Ėdė tuštuma, sparčiai virtusi širdį geliančiu liūdesiu. Visko per daug. Kur jis? Kokia čia vieta? Ar tai koks nors kalėjimas? Jei taip, kodėl jis čia atsiųstas ir kuriam laikui? Kalba buvo keista, atrodo, nė vienam berniukui nerūpėjo, gyvens jis ar mirs. Aša ros ir vėl grasino užtvindyti akis, tačiau jas užgniaužė. – Ką aš padariau? – sukuždėjo jis, neturėdamas tikslo, kad jį kas išgirstų. – Ką aš padariau? Kodėl jie mane čia atsiuntė? Niutas paplekšnojo jam per petį. – Žaliapūgi, tai, ką jauti, mes irgi išgyvenome. Pirmąją die ną, kai išlipome iš tos tamsios dėžės. Reikalai prasti ir greitai tik pablogės, tai tiesa. Tačiau laikui bėgant kovosi nuoširdžiai ir patikimai. Matau, kad nesi prakeiktas lepūnas. – Ar tai kalėjimas? – paklausė Tomas; jis kapstėsi po min čių tamsumas, mėgindamas prisikasti iki praeities.

James Dashner

– Jau uždavei keturis klausimus, ar ne? – atsakė Niutas. – Neturiu tau tinkamų atsakymų, dar ne. Dabar geriau patylėk, susitaikyk su pokyčiais. Rytas išauš rytoj. Tomas nieko neatsakė; nusvarino galvą, akimis įsistebeilijo į suskilinėjusį, uolėtą grindinį. Smulkialapių piktžolių linija tįso palei vieną iš akmeninių luitų kraštų, mažyčiai geltoni žiedai stiebėsi lyg ieškodami saulės, seniai pranykusios už mil žiniškų Trako sienų. – Čakas tau kuo puikiausiai tiks į kompaniją, – tarė Niu tas. – Nedidelis storas kaušyla, bet šaunus mulkis, kai viskas pasakyta ir padaryta. Lik čia, aš grįšiu. Niutas vos spėjo užbaigti sakinį, kai orą ūmai perskrodė veriantis cypimas. Aukštas ir spiegiantis, veik nežmogiškas klyksmas nuaidėjo per akmeninį kiemą; visi vaikiai atsisuko į šaltinį. Tomas pajuto, kaip kraujas sustingsta į ledą, kai su vokė, kad siaubingas garsas sklinda iš medinio pastato. Net Niutas pašoko lyg išgąsdintas, susirūpinęs suraukė kaktą. – Užsikrušk, – nusikeikė. – Nejau tie prakeikti baltaskver niai negali suvaldyti to berniuko dešimt minučių be mano pagalbos? – Jis papurtė galvą ir švelniai niuktelėjo Tomui į koją. – Susirask Čakį ir pasakyk, kad jis turi pasirūpinti tavo miegojimo vieta. – Tada nusisuko ir nukurnėjo link pastato. Tomas nuslydo grubiu medžio kamienu, kol vėl atsidūrė ant žemės; prisispaudė prie kamieno ir užsimerkė, trokšdamas pabusti iš šio košmariško sapno.

3 SKYRIUS

Tomas sėdėjo keletą minučių pernelyg įsiaudrinęs pajudėti. Galiausiai prisivertė pasižiūrėti į nutriušusį pastatą. Grupelė berniukų malėsi aplinkui, nerimastingai žvilgčiodami į viršu tinius langus, lyg tikėdamiesi, kad sprogus stiklui ir medžiui iš ten iššoks klastingas žvėris. Dėmesį atitraukė viršutinėse šakose žvangantis metalas ir paskatino pakelti akis; sidabro ir raudonos spalvos blyksnis kliudė akis, prieš pranykdamas kitoje pusėje už kamieno. Jis atsistojo ir apėjo aplink medį, sukiodamas kaklą ir ieškoda mas garso šaltinio, tačiau regėjo tik plikas šakas, pilkas ir ru das, išsiskėtojusias tarsi skeleto pirštai ir tokias pat gyvas. – Tai buvo vienas iš pjovėjų, – kažkas ištarė. Tomas pasisuko į dešinę ir išvydo greta stovintį vaikį, žemą ir putnų, spoksantį į jį. Jis buvo jaunas – tikriausiai jauniausias visoje matytoje grupėje, galbūt dvylikos ar trylikos. Jo rudi plaukai dengė ausis ir kaklą, liesdami pečius. Mėlynos akys švietė šiaip jau pasigailėjimą keliančiame veide, gležname ir išraudusiame.

James Dashner

Tomas jam linktelėjo. – Kas toks? – Pjovėjas, – pakartojo berniukas, rodydamas į medžio viršūnę. – Neskriaus tavęs, jei nebūsi kvailas ir jų neliesi. – Jis nutilo. – Kaušyla. – Paskutinį žodį ištarė nelabai rišliai, lyg nebūtų iki galo perpratęs Trako žargono. Dar vienas riksmas – pratisas ir dirginantis nervus – per skrodė orą, ir Tomo širdis suplazdėjo. Baimė it ledinė rasa tvilkė odą. – Kas ten vyksta? – paklausė, rodydamas į pastatą. – Nežinau, – prisipažino apskritaveidis berniukas; jo balse vis dar buvo girdėti aukštos vaikiškos natos. – Ten Benas, pa liegęs labiau nei šuo. Jie sučiupo jį. – Jie? – Tomui nepatiko piktaširdiškas tonas, kuriuo ber niukas išspjovė tą žodį. – Aha. – Kas tie „jie“? – Verčiau niekada nesužinotum, – atsakė vaikis, atrodyda mas pernelyg ramus šioje situacijoje. Jis ištiesė ranką. – Mano vardas Čakas. Aš buvau žaliapūgis, kol tu pasirodei. Tai mano šios nakties gidas, pagalvojo Tomas. Jis negalėjo atsikratyti didžiulio nerimo, o dabar dar atsliūkino susierzini mas. Sunku buvo susivokti; įsiskaudėjo galvą. – Kodėl visi mane vadina žaliapūgiu? – paklausė spustelė damas Čako ranką ir ją paleisdamas.

bėgantis labirintu

– Nes esi naujausias naujokas, – Čakas bakstelėjo į Tomą ir nusijuokė. Iš namo pasigirdo dar vienas riksmas, lyg būtų kankinamas badaujantis gyvūnas. – Kaip tu gali juoktis? – nusistebėjo Tomas, šiurpinamas garso. – Atrodo, lyg kažkas ten mirtų. – Jam viskas bus gerai. Niekas nemiršta, jei jie grįžta lai ku išgerti serumo. Viskas arba nieko. Miręs arba nemiręs. Tik siaubingai skauda. Tomas susimąstė. – Ką siaubingai skauda? Čako akys klaidžiojo, lyg jis nebūtų tikras, kaip atsakyti. – Na, kai įgelia grizai. – Grizai? – Tomas vis labiau ir labiau painiojosi. Įgelia. Grizai. Žodžiai buvo persmelkti baimės ir jis staiga nebebuvo tikras, kad nori žinoti, apie ką Čakas kalba. Čakas gūžtelėjo pečiais ir nusisuko, vartydamas akis. Tomas atsiduso iš nevilties ir atsilošė į medį. – Regis, numanai ne ką daugiau nei aš, – nutarė jis, nors žinojo, kad tai netiesa. Jo atminties praradimas buvo keistas. Daugiausiai prisiminė, kaip pasaulis veikia, tačiau stigo deta lių, veidų, vardų. Lyg visiškai nauja knyga, kurioje trūksta kas dešimto žodžio, todėl skaityti nepakenčiama ir painu. Jis net nežinojo savo amžiaus. – Čakai, kaip manai... kiek man metų? Berniukas nužiūrėjo jį nuo galvos iki kojų.

įsigykite

knygą dabar