Issuu

2 0 2 5 - I E J I : M I R T I N A S V I R U S A S , PAV E I K I A N T I S T I K V Y R U S . PA N D E M I J A , G R I A U N A N T I PA S A U L Į .

CHRISTINA SWEENEY-BAIRD (Kristina Svini-Beird, g. 1993) – teisininkė, Kembridžo universiteto absolventė. „Be vyrų“ – pirmasis jos romanas, tačiau jau verčiamas į 16 kalbų. Jame vaizduojamas pasaulis, pamažu klumpantis prieš paslaptingą virusą, kuris pasirenka konkretų taikinį – vyrus.

New York Post Christina Sweeney-Baird perteikia sukrėstų, viltį praradusių personažų mintis, tapo keisto naujo pasaulio paveikslą, verčia susimąstyti ir sunerimti. Ši knyga prieštaringa, bet kaip tik todėl tuojau dings iš lentynų. Tai – puikus pasirinkimas. Booklist ISBN 978-609-466-645-2

9 786094 666452

CHRISTINA

Aštru, aktualu, šokiruoja.

SWEENEY-BAIRD

2025 metai, Gartneivelas, Škotija. Budinti gydytoja Amanda Maklein susiduria su nežinoma liga, kuri žaibiškai pražudo du vyrus. Netrukus panašius simptomus pajunta dar šeši vyrai, ligoninėje atsidūrę dėl skirtingų priežasčių. Amanda įsitikinusi, tai – ne sutapimas. Jos pastangos užkirsti kelią katastrofai atsimuša į sveikatos priežiūros institucijų abejingumo sieną. Stengdamasi apsaugoti vyrą ir sūnus nuo mirtino užkrato, Amanda nuo jų atsiriboja. Prasideda nuožmios lenktynės su laiku. Su viruso sukelta visuomenės griūtimi lieka dorotis moterys. Kol mokslininkė Elizabeta neskaičiuodama valandų kuria vakciną virusui pažaboti, Morvena į savo namus nuošaliuose Škotijos kalnuose priima šimtą paauglių berniukų, kad tik šie išgyventų. Duomenų analitikė Dona padeda vyriausybei kurti naują visuomenę, o antropologė Ketrina imasi užrašyti, ką per šią pasaulinę katastrofą patyrė žmonės. Įvykius autorė stebi šių moterų akimis ir kelia svarbius būties klausimus. Kas laukia žmonijos, kai taip drastiškai pažeidžiama socialinė tvarka, ardoma šeima ir patiriamos didžiulės netektys? Kaip apsaugoti vyrus ir sūnus ir išvengti tragiškos baigties? Kaip susigrąžinti gyvenimą?

ROMANAS

Niekada negalėsime susigrąžinti to, ką praradome. Turime su tuo susitaikyti, dėl to gedėti ir sielvartauti. Ir išmokti gyventi toliau.

CHRISTINA

SWEENEY-BAIRD

CHRISTINA

SWEENEY-BAIRD

BE VYRŲ Romanas

Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius

V ILNIU S

2022

Christina SWEENEY-BAIRD THE END OF MEN The Borough Press, London, 2021

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Copyright © 2021 by Christina Rose Literary Works, Ltd. Cover design © David Litman, 2021 © Aidas Jurašius, vertimas į lietuvių kalbą, 2022 © „Tyto alba“, 2022 ISBN 978-609-466-645-2

Išvakarėse

I Š VA K A R Ė S E

Išvakarėse

KETRINA Londonas, Jungtinė Karalystė Prieš penkias dienas

Ar tėvams reikia apsivilkti Helovino kostiumą? Iki šiol toks klausimas niekada neiškilo. Teodorui prieš kelis mėnesius sukako treji, taigi iki šiol paprasčiausiai gražiai jį aprengdavau (morka, paskui liūtu, dar vėliau žaviu gaisrininku, užsimaukšlinusiu rumbuotą šalmą) ir fotografuodavau mūsų namuose. Nenoriu būti nuobodi motina, kurią visi laiko pasipūtusia ir nebepajėgiančia pajusti persirengimo džiaugsmo. Bet ir nenoriu trikdyti kitų savo entuziazmu. Ar visi tėvai deda tokias pastangas? Bent dalis jų? Kodėl niekas tokių dalykų nepaaiškina iš anksto? Beatričė, vienintelė mano tikra draugė iš Teodoro darželio, pareiškė, kad verčiau mirs, nei apsivilks kokią keistenybę, bet ji dirba investiciniame banke ir, kai jai pasitaiko „juoda diena“, perka rankines už du tūkstančius svarų, taigi nemanau, kad ja verta pasikliauti sprendžiant, ką darys kitos motinos šioje ramioje Pietų Londono pusėje. Apimta nerimo apžiūrinėju kostiumus. „Seksuali ragana“. Ne. „Seksuali tarnaitė iš „Tarnaitės pasakojimo“. Mane visam 9

CHRISTINA SWEENEY-BAIRD

Be vyrų

gyvenimui išvarys iš Šventojo Juozapo mokytojų ir tėvų asociacijos. „Seksualus moliūgėlis“. Nesąmonė. Ką darytų Fibi? Ji protingiausia ir pragmatiškiausia iš visų mano draugių ir turi nepaaiškinamą gebėjimą lengvai pateikti atsakymą į bet kokį klausimą, tarsi jis būtų iškilęs prieš daug laiko. Fibi patartų tiesiog apsirengti juodai ir užsidėti raganos skrybėlę, taigi nutariu taip ir padaryti. Spėju, Fibi duktė šį vakarą po žygio „pokštas arba saldainis“ prisirinks šiek tiek daugiau skanumynų nei mes. Fibi gyvena siaubingai brangiame Batersio rajone, mat pernai gavo didžiulį tėvo palikimą. Jai atiteko namas su penkiais miegamaisiais ir milžinišku sodu, bet, kaip ji mėgsta juokauti, jos romėniška nosis verta tokios didžiulės kainos. Pažvelgusi į laikrodį suprantu, kad vėl vėluoju paimti Teodorą. Čiumpu skrybėlę ir einu į darželį. Už penkias pavėluotas minutes iš manęs ima dvidešimt svarų – tai toks plėšikavimas, kad jaučiu pagundą įkurti savo vaikų darželį, nes tai turbūt aukščiausias įstatymo leidžiamas tarifas šalyje. Paskubom persimetu keliais žodžiais su kitomis mamomis: „Labas, sveikos, taip, žinau, vėl vėluoju, nors dirbu iš namų! Cha! Taip, man trūksta organizuotumo, aš smagi, linksma, turiu puikų humoro jausmą.“ Paskui puolu pro duris ir paimu ant rankų nelaimingą Teodorą. – Mamytė vėl vėluoja, – atsidūsta jis. – Atleisk, mielasis, pirkau raganos skrybėlę rytojui. Jo veidas nušvinta. Dėmesio atitraukimo galia. Helovinas staiga iš miglotai suprantamo dalyko, kaip kad buvo pernai, tapo labiausiai jaudinančiu įvykiu. Bent jau iki Kalėdų. Būtent taip visada įsivaizduodavau, ką reiškia būti motina. Mano tėvai mirė, kai buvau dešimties, neturiu nei brolių, nei seserų, taigi vaikystė vien nemalonių staigmenų virtinė. Ar labai 10

Išvakarėse

aš pavargusi? Ar dažnai jis serga? Aš jaučiuosi tokia vieniša? Helovinas, Kalėdos ir gimtadieniai yra saugi erdvė, kurioje trumpam gali išsipildyti mano svajonės apie tobulą, į „Pinterest“ svetainę nuotraukas keliančią motiną. Iš šalčio įpuolame pro duris, ir aš iškart nuskubu ruošti valgio. Stengiuosi pamaitinti Teodorą prieš sugrįžtant Antoniui: pamačius, kad tėvas nesuvalgo daržovių, ir kai maistas liūdnai atrodančioje lėkštėje apskritai pasimiršta, dažnai kyla chaosas. Derybos su trejų metų vaiku, kad valgytų protingai subalansuotą maistą, gali trukti visą begalybę, o šį vakarą jos ypač kankinančios. „Dar vienas žirnelis ir tada galėsi gauti dar du makaronus. Dar penki žirneliai ir šeštadienį galėsi žiūrėti filmą.“ Kai po mano nusibodusių pamokymų nusiprausti prieš miegą Teodoras sunkiai pakyla į antrą aukštą, namo grįžta Antonis. Įžengęs pro duris, jis dar tęsia telefonu darbinį pokalbį. Antonis atrodo pavargęs ir nukamuotas. Mums reikia atostogų. Dabar, kai įpusėjome ketvirtą dešimtį, regis, taip kalbu kas dvi savaites, net jei būname ką tik atostogavę. Antonis pagaliau baigia pokalbį. Kažkas susijusio su blokų grandinėmis ir kitais nesuprantamais, man nieko nereiškiančiais žodžiais. Po dešimtmečio santuokos džiaugiuosi perėjusi nuo kaltės jausmo, kad nieko nesuprantu apie vyro darbą, iki nerūpestingo nieko nenutuokimo. Jei ilgalaikės ir laimingos santuokos sąlyga būtų smulkmeniškai suvokti sutuoktinio darbą, visos poros išsiskirtų. Be to, Antonis išvardinti mano naujausius straipsnius galėtų ne ką geriau, nei aš programuoti „Java“ kalba – šis žodis visada man pirmiausia asocijuojasi su kūno losjonu ir tik paskui prisimenu, kad jis susijęs su programavimu. Prieš Antoniui lipant į antrą aukštą prieinu pasisveikinti, 11

CHRISTINA SWEENEY-BAIRD

Be vyrų

pabučiuoti į skruostą ir trumpai apsikabinti. Nuprausti ir užmigdyti Teodorą – jo darbas. O aš turiu paimti jį iš darželio ir paruošti vakarienę. Tai retas ir nuostabus vakaras, kai mums pavyko pasidalinti darbus. Įsipilu į taurę raudonojo vyno – prigrūsta indaplovė gali palaukti – ir į galvą šauna mintis, kad šito aš negalėčiau sau leisti, jei turėtume dar vieną vaiką. Nebūtų vakaro tylioje tvarkingoje virtuvėje su vyno taure rankoje. Nebūtų vakarinio pokalbio su vyru ramiai žiūrint televizorių, nebūtų ilgo, smegenis ilsinančio ir mūsų santykius palaikančio miego. – Kaip praėjo tavo diena? – klausia į apačią nulipęs Antonis. Jam dedantis į lėkštę mano paliktus makaronus atkreipiu dėmesį, kad vyno jis šįvakar gerti neketina. – Redagavimas, redagavimas, redagavimas. Mano mėgstamiausia dalis rengiant straipsnį, – atsakau su stipriu sarkazmu. Viena iš mano dėstytojų Oksforde kartą pasakė, kad būti mokslininku reiškia visą gyvenimą ruošti namų darbus, ir tuomet aš nepatikėjau, bet, Dieve, ji buvo teisi. Trys beta skaitytojai susipažino su mano naujausiu straipsniu apie vaikų auginimo skirtumus Danijoje ir Didžiojoje Britanijoje ir to poveikį mokymuisi, o paskui visi ėmė siūlyti savo pakeitimus, kad straipsnis būtų polemiškesnis. Baigiantis aštuonių valandų darbo dienai, praleistai šifruojant jų komentarus, jaučiausi tokia išsekusi, kad norėjau išmesti nešiojamąjį kompiuterį pro langą. Viltingai paklausiau savo nuostabiosios viršininkės Margaretos, ar negalėčiau nekreipti į tas nuomones dėmesio, bet ji tiesiog griežtai pažvelgė į mane ir pasakė, kad „Roma nebuvo pastatyta per dieną“. Papasakoju apie raganos kostiumą, Antonis rimtai į mane žvelgia. 12

Išvakarėse

– Geras sumanymas, – sako jis. – Planas A: ragana. Planas B: paprasta juodai apsirengusi moteris. Tai, kad jis šitaip rimtai žiūri į tokius reikalus, kai apie juos kalbamės, yra vienas iš daugelio dalykų, dėl kurių jį myliu. Jis niekada nepasakys: „Tai visiškai kvailas pokalbis, kodėl mes apie tai šnekame?“ Kartą per dvigubą pasimatymą Soho sušių bare buvęs mano draugės Libės vaikinas pasakė, kad ji pasirodė jam juokinga, iškeldama kažkokį klausimą, – dabar jau nepamenu tiksliai, kokį. Ir Antonis tada be jokio linksmumo balse tarė: „Jeigu Libė palietė šią temą, tai nėra juokinga. Ji nėra juokinga.“ Libė teigia, kad Antonis yra viena iš jos vienatvės priežasčių, nes jame ji mato, kokia meilė turėtų būti. Aš bandau jai priminti, kokie mes buvome universiteto laikais. Dabar mudu kartu jau pusę savo gyvenimo. Netampat dviem puselėmis per naktį. Manau, kadaise galėjau pasakyti, kad santykiai yra „kelionė“, ar ką nors panašaus, ir Libė būtų nustojusi su manim kalbėtis, kol nebūčiau jai atnešusi dvigubą džino su toniku. Kai Antonis nurinko nuo stalo lėkštes – aš jas tyčiomis ten palikau, nes jis už mane tvarkingesnis, – atsilošiau ir su pasitenkinimu atsidusau. Jis įdėmiai žvelgia į mane. Arba nori mylėtis, arba rimto pokalbio apie A. Bandyti dirbtinį apvaisinimą ar ne? Klausimas, kurį pora turi prabangą svarstyti tik iki keturiasdešimties metų. Prieš keletą mėnesių, penktadienį, pamačiau Antonio darbo užrašų knygutės puslapio kampe didžiąją A. Nors neturėjau jokių įrodymų, tučtuojau nusprendžiau, kad jis užmezgė romaną. Adelė? Alisa? Aneta? Kas ji? Keletą savaičių vis įterpdavau į pokalbį moteriškus vardus iš A raidės, manydama, kad jis truputį paraus ir atrodys kaltas, bet Antonis tiesiog pamanė, kad aš subtiliai siūlau kūdikio vardus. 13

CHRISTINA SWEENEY-BAIRD

Be vyrų

Nuo to laiko tikrinau jo užrašus kas kelias savaites ir vis matydavau tą raidę A. Nežinau, kodėl tiesiog nepaklausiu, ką ta raidė reiškia. Jis man nemeluoja, ir tai turbūt kažkoks nuobodus su darbu susijęs dalykas, bet kažkodėl tai įstrigo galvoje. Norėjau išsiaiškinti pati. Ir tada, prieš dvi savaites, pagaliau supratau. Ta raidė visada atsirasdavo dieną, kurią užbaigdavome pokalbiu apie mano vaisingumą arba, tiksliau sakant, nevaisingumą. Peržiūrėjau savo dienoraščius – ir tikrai. Dienomis, kai jis užrašydavo A, mes kažkokiu būdu prieidavome prie šio periodiškai pasikartojančio pokalbio. Antonis yra planuotojas ir negali leisti gyvenimui tiesiog tekėti savo vaga. Tai nuostabu, kai kalbame apie atostogas, nes man tada nereikia nieko daryti, ir dar gerai nesusivokusi jau atsiduriu nuostabiame Lisabonos viešbutyje, kurį jis užsakė už gerą kainą prieš aštuonis mėnesius. Tai dar geriau kalbant apie pasimatymų vakarus ir vaikų priėmimą į mokyklą. Bet Didysis Pokalbis, galintis sugadinti trečiadienio vakarą, kai tikiesi, kad tavo vyras bandys tave sugundyti, truputį nuvilia. Tam tikra prasme pavydžiu moterims, kurios buvo mano padėtyje tuomet, kai dar nebuvo to kankinančio nevaisingumo gydymo stebuklo. Daugybė moterų turėjo vieną vaiką arba nė vieno, ir tiek. Būta ašarų ir maldų, galbūt šiek tiek savigailos ir klausimo: „Kodėl aš?“ Bet kitokio pasirinkimo neturėjai. Tai būtų nuo manęs nepriklausę. Svajoju, kad negalėčiau tam daryti jokio poveikio. Dabar jau apie tai kalbame beveik metus. Dar metus iki tol taip bandžiau pastoti. Bet nepavyko. Iš mano kiaušidžių pusės sklido tik visiška tyla. Bandžiau gerti klomifeną, kad jas pažadinčiau, bet jos nuspaudė mygtuką „snausti“ ir įžūliai nepaisė mano maldavimo bendradarbiauti. 14

Išvakarėse

– Šiandien darbe kalbėjausi su Džeine. Kristau, tik ne vėl apie ją. Džeinė visada bando įkalbėti Antonį, kad jis įtikintų mane bandyti dirbtinį apvaisinimą. Niekada nemačiau jos akyse, bet nekenčiu tos moters. Koks jos reikalas. Bet per mūsų vestuves aš prisiekiau visada išklausyti ir niekada neteisti. Man tada buvo dvidešimt ketveri! Net nenutuokiau, koks susierzinimas gali apimti, kai tiesiog nori išgerti taurę vyno, o ne jo klausytis. Bet aš prisiekiau, taigi nusišypsau ir klausiu: – Ir ką ji? – Pasakojo, kaip pasitaisė Alfio reikalai, kai atsirado brolis. Jis pasidarė socialesnis. Daugiau kalba. Ji mano, kad tai pridėjo jam empatijos. Mane erzina slaptas tos siaubingos moters kritiškumas mano šeimos atžvilgiu. Tarsi mano sūnus užaugs klaikiu tyliu sociopatu vien todėl, kad negaliu pagimdyti daugiau vaikų. Išleidžiu aptakų, nieko nesakantį garsą ir ištuštinu vyno taurę – nepaklusnumo aktas neigiamo alkoholio poveikio vaisingumui akivaizdoje. – Turėtume tai padaryti, – sako Antonis, apimtas beatodairiškos energijos. Esu jau tai girdėjusi. – Aš tikrai tai apmąsčiau. Mums reikia nustoti blaškytis. Nė vienas iš mūsų neina jaunyn. Po dviejų mėnesių tau sueis trisdešimt ketveri, o, pagal statistiką, kuo esi vyresnis, tuo mažesnė tikimybė, kad dirbtinis apvaisinimas pavyks. Antonis žiūri į mane, tarsi atsakymas būtų paprastas, man tereikia sutikti ir viskas bus puiku! – Mes jau kalbėjome apie tai. Mes žinome statistiką, bet... Tiesą sakant, neturiu pasakyti nieko, ko būčiau nesakiusi jau šimtus kartų. Jeigu galėčiau garantuoti, kad po dirbti15

CHRISTINA SWEENEY-BAIRD

Be vyrų

nio apvaisinimo pastosiu – kad gims naujas taip ilgai lauktas mūsų šeimos narys, – aš sutikčiau akimirksniu. Bet šito man niekas negali pažadėti. Žinau, kokie šansai, kad mums pavyks. Jie nėra man palankūs, o aš niekada nemėgau lošti. Man atrodo nedovanotinai lengvabūdiška bandyti dirbtinį apvaisinimą, kai mes jau turime Teodorą ir aš galiu visą savo laiką skirti jam, ir išmokti priimti mūsų šeimą tokią, kokia yra. O jeigu aš negalėsiu jo prižiūrėti, kai man bus bloga nuo hormonų, pripumpuotų į mane, arba būsiu emociškai išsekusi iš nusivylimo? O jeigu bandydama susilaukti dar vieno vaiko aš nustosiu būti gera motina vaikui, kurį jau turiu? Ir vis dėlto noras turėti dar vieną Teodorą ir matyti, kaip jis žaidžia su kitu vaiku, kartais sukirba širdyje, ir vieną kitą dieną aš suprantu nepajudinamą Antonio įsitikinimą, kad mums reikia dar vieno vaiko. Pasitaiko įvairių etapų. Kartais jaučiuosi apsisprendusi ir pasiruošusi. Aš galiu tai padaryti. Badykite mane adatomis, šaudykite į mane, suriškite diržais. Viską padarysiu dėl vaiko. Bet kitomis savaitėmis, kai tik pagalvoju apie visus tuos žmones, daiktus, laidus ir viską, kas bus manyje, kyla noras susigūžti į kamuoliuką ir jaustis saugiai. „Ne, – sako mano kūnas. – Tai neteisinga.“ Antonis labiau nori susilaukti to vaiko nei aš. Pakanka pamatyti šniaukrojantį draugų naujagimį arba ką nors žavaus iškrėsti jo krikšto vaikui, ir viskas neišvengiamai baigiasi keliomis papildomomis taurėmis vyno ir nuoširdžiu pareiškimu, kad mes tiesiog turime tai padaryti, padarykime, argi turime ką prarasti? Kaip kad šį vakarą. Ką mes galime prarasti? „Viską, Antoni“, – norisi man šaukti kiekvieną kartą. Būna, įtikinu save, kad galiu sutikti imtis dirbtinio apvaisinimo, tačiau nenoriu to daryti lengvabū16

Išvakarėse

diškai. Kaip žmogus, labai mėgstantis viską planuoti, Antonis pernelyg optimistiškai žiūri į tai, kaip dirbtinis apvaisinimas ir vaikas arba, blogesniu atveju, nesėkmingas dirbtinis apvaisinimas paveiks mūsų gyvenimą. Aš noriu žinoti blogiausią galimą scenarijų. Noriu, kad Antonis suprastų, kaip man bus sunku. Juk kaip ir visuose dalykuose, susijusiuose su vaiko auginimu, neigiami potyriai teks moters daliai. Ir čia tuo atveju, jei mums pavyktų, – bet jeigu visos pastangos bus veltui? – Man tiesiog reikia šiek tiek laiko viską pasverti, apmąstyti visus už ir prieš. – Kodėl tu visada manai, kad kas nors nepavyks? – Aš taip nemanau. – Manai, – sako Antonis, jo balse pasigirdęs nusivylimas neišnyksta per visą tolesnį pokalbį. – Kalbi apie piniginę, emocinę ir fizinę kainą, tarsi dirbtinis apvaisinimas truktų trejus metus. O jeigu pavyks iš pirmo karto? Jeigu mums pasiseks? Gal mes galime susilaukti vaiko, tiesiog nebandome pasinaudoti proga? – Lengva tau kalbėti, – sumurmu. – Kaip sakei? – klausia jis, nors puikiai mane girdėjo. Žinoma, kad girdėjo. – Sakau, lengva tau kalbėti. Ne tau visa tai teks patirti. – Mes kartu tai prisiimame, Keite. Prašau, aš negaliu to padaryti už tave. Žinau, kad tai nesąžininga, bet aš negaliu. Prašau. Tiesiog pagalvok apie tai. Sėdime greta vienas kito ant sofos ir žiūrime kažką, kas, pasak Antonio, turėtų būti įdomu, ir suprantu, kad mano širdies plakimas nepatankėjo. Aš rami. Anksčiau po tokių pokalbių apsipildavau ašaromis, o dabar gėla išsisklaidė. Ką tai reiškia? Kad aš susitaikiau, jog mes turėsime tik vieną vaiką? Ar tai 17

CHRISTINA SWEENEY-BAIRD

Be vyrų

reiškia, kad aš tuo patenkinta? Ar galiu priimti šį sprendimą už mus abu, juk vaikų klausimas jį liečia tiek pat, kiek mane? Reikalas tas, kad Antonis prašo manęs padaryti tai, ko aš negaliu. Negaliu priimti sprendimo šiuo klausimu. Viena svarbi mano dalis slapta tikisi, kad tai tiesiog nutiks savaime. Jeigu mes toliau lauksime ir atidėsime dar mėnesiui, paskui dar vienam ir dar vienam, galbūt kaip tik tą mėnesį aš imsiu ir pastosiu. Supratau, kad laukiuosi Teodoro, po šešių mėnesių malonių bandymų, ir tai nutiko, vos tik ėmiau dėl šito panikuoti. Rytinis pykinimas buvo toks stiprus, kad būtų išvertęs iš kojų net arklį. Žinau, kad nesėkmingai bandome jau dvejus su puse metų. Žinau, kad mano kiaušialąsčių rezervas nėra didelis, o mano gimda keistos formos ir todėl nėra itin „svetinga“ embrionui (toks žiaurus žodis vaisingumo kontekste, kad norėjau kaklaraiščiu pasmaugti šitaip mano kūną įžeidusį pasipūtusį gydytoją konsultantą). Žinau visa tai, ir noriu nežinoti. Norėčiau, kad mes nieko nežinotume ir puoselėtume viltį. Nes tai gali nutikti. Tiesiog mes dar to nežinome. Tą vakarą, kopdama laiptais į antrą aukštą pro mūsų nuotraukomis nukabinėtas sienas, stebiuosi tuo, ką mes pasiekėme, – šitaip dažnai man nutinka po mūsų pokalbių apie pastojimą. Nuo pagrindų sukurta šeima. Pradedant nuotrauka iš pirmų mūsų kaip poros metų, koledžo bare, susipynus rankoms, įsmeigus akis vienam į kitą, baigiant mūsų visų trijų fotografija, daryta Fibi prieš keletą mėnesių Batersio parke. Vėjelyje besidraikančios mano tamsios garbanos atrodo kaip visiška priešingybė iš Antonio paveldėtiems kaštoniniams Teodoro gaurams. Vėliau guliu lovoje ir skaitau. Ateina Antonis ir mane užlieja mūsų malonios rutinos pojūtis. Padedu knygą į šoną, per18

Išvakarėse

duodu jam naktinę akių kaukę, dedu galvą jam ant peties, apsiveju ranka krūtinę, jis uždeda delną man ant alkūnės – saugu. – Antoni, – sušnabždu. – Taip? – atsako jis. Dievinu šitą jo bruožą. Jis nesako „ką“ ar „hm“. Jis sako „taip“, kad ir ką aš norėčiau pasakyti. – Aš nenoriu priimti sprendimo. Aš negaliu. – Gerklėje sukyla gumulas. Pastaruoju laiku aš retai verkiu dėl mūsų nevaisingų metų. Bandau tą gumulą nuryti, nes juk negali dvejus metus kiekvieną vakarą verkti. Tai pernelyg liūdna, kad išreikštum žodžiais. – O jeigu mums pavyks natūraliai? Aš noriu, kad... – Ak, Keite, – švelniai atsako Antonis. Jo balsas mane nuginkluoja. Po prisipažinimo mano paslaptis nebetenka galios. Ta liūdna maža kvaila viltis... Ir vis dėlto – kas žino? – Suprantu, – sako jis. – Mes pabandysime dar mėnesį. Ir tą akimirką suprantu, kad dar niekada taip stipriai nemylėjau savo vyro.

Protrūkis

P R OT R Ū K I S

Protrūkis

AMANDA Glazgas, Jungtinė Karalystė Pirma diena

Lapkričio mėnesį visada daug darbo, bet tai net juokinga. Aplink Gartneivelo ligoninę besidriekiantys rajonai jokiu kitu laiku taip aiškiai neparodo savo išskirtinumo. Glazgiečiai iš nublizginto vidurinės klasės Vest Endo užplūsta skubiosios pagalbos skyrių, paslydę ant ledo ar dėl krūtininio kosulio, su savo prabangiomis šukuosenomis, demonstruodami išmanymą apie įvairių rūšių antibiotikus, kapota tarsena pareikšdami, kad jie nori, jog jų tėvai ir seneliai būtų apžiūrėti dabar pat. Kita šio pasakojimo apie du miestus pusė yra apie kepenų cirozę, siaubingą skurdą ir pasigėrėjimo nekeliančius šalutinius visą gyvenimą trukusio rūkymo poveikius. – Dar vienas ŠGS, – linksmu balsu sako puiki jauna seselė Kirstė, eidama pro mane ir be jokių ceremonijų įbrukdama į rankas medicinines korteles. Šūdino gyvenimo sindromas. Kai daktaras sako: „Iš esmės jums nėra nieko blogo. Jums tiesiog liūdna, nes jūsų gyvenimas išties sunkus, bet aš nieko dėl to negaliu padaryti.“ Anks23

CHRISTINA SWEENEY-BAIRD

Be vyrų

čiau, kai buvau jauna ir naivi, tokiais atvejais bandydavau padėti. „O jeigu jie nieko daugiau neturi?“ – liūdnai galvodavau, po septynis kartus per vakarą skambindama socialinėms tarnyboms, kol šios liaudavosi kelti ragelį. Tapus gydytoja konsultante mano požiūris pasidarė kiek kitoks. – Tada kodėl aš turiu juos apžiūrėti? – klausiu. Aš gaištu savo laiką – tai tipiška šūdina gydytojo rezidento užduotis. – Jie nori, kad juos apžiūrėtų gydytojas konsultantas, ir neketina kalbėtis su niekuo kitu. Ak. Kad ir kaip tai būtų neteisinga, bet erzinamai garsiai kalbėdamas, atkakliai reikalaudamas ir šiaip būdamas rakštimi subinėj dažnu atveju sulauksi geresnės priežiūros ligoninėje. Ne dėl to, kad mes gerbiame tokius kvailius. Tiesiog norime, kad jie greičiau išsinešdintų. Įeinu į kabinetą, kur užuolaida teikia bent šiokį tokį privatumą. – Kuo galiu padėti? – klausiu nutaisiusi smagų, bet kartu atžarų balsą, kokiu kalbu su sveikaisiais, užklydusiais į perpildytą ir nepakankamai finansuojamą skubiosios pagalbos skyrių. – Dabar jis jau jaučiasi gerai, – suurzgia išpurtusi moteris man iš kairės, rodydama į vaiką – jis, regis, nuobodžiauja, bet apskritai yra visiškai sveikas. – O kas buvo nutikę? – klausiu sėsdamasi priešais jį. Iš jo medicininės kortelės matau, kad visi svarbiausi rodikliai normalūs. Berniukas netgi neturi temperatūros. Jis puikiai jaučiasi. – Jis ilgai miega ir kosėja. Vaikas neišleidžia nė garso. 24

Protrūkis

Dar keli nekalti klausimai, ir reikalas išspręstas. Visa bėda – augimo šuolis ir einant namo iš mokyklos su padykusiu draugu sutraukta cigaretė. Kas nors pakvieskite Šerloką, aš turiu jam dovaną. Kai eidama pro duris mosteliu suglumusiam berniukui ir jo motinai, išgirstu skambutį iš traumatologijos skyriaus. Atsiliepiu. Dviejų mėnesių kūdikis, įtariamas kraujo užkrėtimas. Einu ten. Kai suskamba traumatologijos skyriaus telefonas, netgi dvidešimt metų išdirbus gydytoja mane užplūsta adrenalinas – niekada prie to neįprasiu. Po tris ketvirčius valandos trukusių bandymų užgniaužus kvapą stabilizuoti vaiko būklę jį išgabena į viršų, į intensyviosios terapijos skyrių. Man nespėjus nė apsisukti ir ką nors pagalvoti, skyriuje pasirodo naujas pacientas. Šį kartą reikalas įprastesnis. Po eismo įvykio likusios gilios bjaurios žaizdos, įtariamas vidinis kraujavimas. Šis pacientas per dvidešimt minučių bus nugabentas į kompiuterinės tomografijos skyrių. Nusiplaunu rankas ir bandau prisiminti, kelintą valandą prasideda tėvų susirinkimas sūnų mokykloje, tuomet mane sugriebia viena iš pirmus metus dirbančių rezidenčių. Ji murma apie susmukusį pacientą, kuris jautėsi gerai, bet paskui būklė staiga pablogėjo ir dabar jam reikia pagalbos. Ji atrodo lyg paklaikusi. Mačiau tai daugybę kartų. Ši mergina dirba ligoninėje vos dešimt savaičių, ir kai tik paciento būklė pablogėja, ją ištinka panika. Žinau, kad turėčiau į tai žiūrėti pagarbiau ir suprasti, jog ji dar tik rezidentė ir mes visi turėjome visko išmokti, bet iš tiesų tai erzina. Galiu suprasti žinių stygių ir galiu pakęsti klaidas, padarytas dėl nuovargio. Bet gryna panika skubiosios pagalbos skyriuje yra tiek pat nau25

CHRISTINA SWEENEY-BAIRD

Be vyrų

dinga, kiek papjė mašė valtis su liuku. Net mintyse visa tai skamba nemaloniai, bet tučtuojau pagalvoju, kad ji niekada netaps skubiosios pagalbos gydytoja. Jei negali išlaikyti šaltos galvos, kai pacientui pasidaro bloga, skubiosios pagalbos skyrius ne tau. Bėgu su ja į palatą. Paciento žmona stovi prie lovos ir verkia. Sušnypščiu Fionai gabenti jį į reanimaciją ir kiek įmanoma tylesniu balsu piktai klausiu, kodėl jis dar ne ten. Netgi vos užmetus akį į tą vyrą ir jo medicininius rodiklius akivaizdu, kad jo padėtis rimta. Jėzau, net nereikia į jį žiūrėti. Visi aparatai be perstojo neramiai pypsi. Fiona sako, kad jis sirgo gripu ir atvykęs jautėsi gerai, visai gerai! Ji prijungė jam lašelinę, davė paracetamolio ir išties tikėjosi, kad po kiek laiko jis išeis, patikintas, jog jam viso labo gripas ir nieko daugiau. O dabar pacientas miršta. Jis kvėpuoja sunkiai, sekliai, šnopuodamas, kūnas jau nebepajėgia įtraukti oro tiek, kiek reikia. Oda blyškiai pilka, kaip būna, kai organai ima nebeveikti, ir temperatūra vis kyla. Aplink jį dabar sukiojasi septyni medicinos darbuotojai. Vyriausioji seselė kas dvi minutes matuoja temperatūrą ir su menkai slepiama nuostaba vis sako, kad ji labai sparčiai kyla. Mes nurengiame pacientą ir apdedame ledu ir šaltais rankšluosčiais. Apžiūriu visą jo kūną, ieškodama žaizdos, vabzdžio įkandimo, įsipjovimo skutantis, įbrėžimo. Bet ko, kas gali sukelti kraujo užkrėtimą. Nieko nėra. Išbėrimo taip pat nematyti, taigi nepanašu į meningitą. Jau imu galvoti, kad kelio atgalios jam nebėra. Nelabai ką gali padaryti, kai organai atsisako veikti. Įstatome jam kateterį, duodame skysčių ir deguonies. Pripumpuojame galybę antibiotikų ir antivirusinių vaistų, kad kovotų su tuo, kas jį degina, duodame steroidi26

Protrūkis

nių vaistų, kad kvėpuotų, darome viską, ką galime. Paimame kraujo pažiūrėti, ar nėra infekcijos, ir jeigu jis išgyvens bent tiek, kol ateis atsakymas, galime jam pritaikyti antibiotikus ir antivirusinius vaistus, tačiau dabar nebeveikia jo kepenys. Jis visiškai nesišlapina – su kateteriu sujungtas maišelis po lova beviltiškai tuščias. Kai kuri nors mano draugė (pusiau juokais) paklausia, ar dar nemiršta, dažnai jai atsakau, kad jeigu tu dar nori šlapintis, vadinasi, tau viskas gerai. Stengdamasi išlaikyti kuo ramiausią veidą, atsitraukiu ir stebiu, kas gi čia vyksta. Jis gražus vyrukas. Tamsūs plaukai, apšepęs smakras, malonus veidas. Jo žmona visą laiką maišosi mums po kojų ir verkia nerasdama paguodos. Ji supranta, kas artėja. Visi mes suprantame. Ji kartais surinka mums, kad griebtumėmės dar ko nors, bet mes nieko daugiau negalime padaryti, tik laukti ir tikėtis, jog dėl kažkokio stebuklo jo organizmas vėl ims funkcionuoti. Praėjus trims valandoms nuo jo atvykimo į skubiosios pagalbos skyrių pasigirsta mūsų jau kone laukiamas pratisas aparato cypimas. Paciento širdis sustojo. Tam tikra prasme tai suteikia palengvėjimą. Įtampa palatoje išsisklaidė. Galiausiai mes galime ko nors imtis. Vyriausioji seselė imasi kompresijos. Liepiu suleisti epinefrino. Taikome elektros šoką – kartą, du, tris. Seselė prilaiko paciento žmoną, dabar nebylią ir priblokštą, ir nuveda į reanimacijos palatos kampą, toliau nuo lovos. Elektros šokas nėra tai, ką derėtų matyti artimiesiems. Bandydami žmogų grąžinti iš mirties, mes jį žalojame, sukeliame šoką, bandome priversti jo širdį vėl plakti, kad ir nenoromis. Tai nepadėjo, bet mes ir taip visi žinojome, kad šitaip baigsis. Šito vyro kūną kažkas sunaikino, bet mes dar nežinome, kas būtent. Mūsų rankos nuvargo. Vyriausioji seselė, tebelai27

CHRISTINA SWEENEY-BAIRD

Be vyrų

kydama elektrodus, klausiamai į mane pažvelgia. Papurtau galvą. Padarėme viską, ką privalėjome. Tęsti toliau reikštų be jokios būtinybės žaloti mirusįjį. Po penkiasdešimt dviejų minučių pastangų jį išgelbėti paliepiu: – Visi sustokite. Pakaks. – Mirties laikas 2025 metų lapkričio 3 diena, dvylika valandų trisdešimt keturios minutės. Palieku vieną iš savo rezidentų užbaigti darbus, kurie laukia po paciento mirties, ir paguosti gedinčią to vargšo našlę. Vos prieš keletą minučių ji dar buvo žmona. Fiona, panikos apimta mano rezidentė, visai netekusi galvos. Tai pirmas mūsų skyriuje jos prarastas jaunas pacientas; kai miršta jaunas žmogus, pojūtis jau toks. Visada nelengva prarasti pacientą, bet kai širdies smūgis ištinka aštuoniasdešimt penkerių sulaukusį, ilgą gyvenimą nugyvenusį žmogų, būna liūdna, nors kartu jauti, kad tai tiesiog mūsų gyvenimo dalis. Mums visiems lemta mirti, o tu jau esi nugyvenęs ilgą amžių. Geros tau kloties, susitiksime anapus. Tačiau kai miršta jaunas žmogus, tai reiškia, kad nutiko kažkas labai blogo ir mes negalėjome padėti. Paciento vardas Freizeris Makalpainas. Jo žmona vis kūkčioja, kad tai buvo tik gripas. Paėmiau Freizerio medicininę kortelę ir nusivedžiau Fioną į personalo patalpas. Pasodinau ją, kad atsigautų nuo streso ir apmąstytų, kas nutiko ir kodėl. Tokio metodo išmokau iš gydytojo konsultanto, kai praktikavausi Edinburge. Kai pacientas miršta, išnagrinėji jo medicininę kortelę nuo pradžios iki galo, žingsnis po žingsnio. Ką tu darei, kada, kodėl ir kaip? Paprastai tada jaunutis rezidentas supranta, kad jis viską padarė teisingai, ir tai, kas nutiko, buvo visiškai ne jo galioje. O 28

Protrūkis

jeigu jis padarė ką nors blogai, galima pasimokyti iš patirties. Nauda abiem atvejais. Išnaršėme medicininę kortelę tarsi tankiomis šukomis. Freizeris atvyko į skubiosios pagalbos skyrių 8.39, tuo metu dar jautėsi normaliai. 9.02 jį apžiūrėjo pagalbos skubumą nustatanti seselė, ji nutarė, kad jam skubios pagalbos nereikia, nes buvo panašu, kad tiesiog gripuoja. Jo temperatūra buvo tik truputį pakilusi, kvėpavo normaliai. Freizeris skundėsi, kad jaučiasi mieguistas ir jam skauda galvą. Fiona jį apžiūrėjo 10.15, tada prijungė jam lašelinę ir davė paracetamolio. Ji paskyrė kraujo tyrimą, kad išsiaiškintų, ar nėra bakterinės infekcijos arba viruso, nes tada galėtų atitinkamai gydyti. Freizerį įtraukė į sąrašą paimti kraujo. 10.15 jo temperatūra buvo 38,8 °C. Ne tiek jau daug. Netgi šešių savaičių kūdikio tėvai pernelyg nesijaudina dėl tokios temperatūros. Po pusvalandžio, 10.45, likus trims ketvirčiams valandos iki akimirkos, kai jo širdis sustojo, temperatūra jau siekė 42 laipsnius. Tuo metu jis jau buvo iš esmės miręs. Štai tada pas mane ir atskubėjo Fiona. Pajuntu, kaip kraujas mano gyslose sustingsta. Freizerio kūnas iš beveik normalios būklės prie mirties slenksčio atsidūrė per valandą. Matau, kad mums peržiūrint medicininę kortelę Fiona atsipalaiduoja. Aš neužsiminiau apie jos padarytą klaidą ir esu akivaizdžiai suirzusi. Tai nėra paprastas rezidento klaidos atvejis. Tai kažkas labai baisaus. Tai nebuvo gripas, nepanašu ir į kraujo užkrėtimą. Freizeris buvo sveikas jaunas vyras. Kartais mirtis staiga ištinka netgi jaunus sveikus žmones. Bet paprastai būna akivaizdu, dėl kokios priežasties taip nutiko. Ir tada pamatau kai ką, dėl ko pajuntu skrandyje blogumą. Jis prieš dvi dienas buvo ligoninėje. Tučtuojau šauna mintis, 29

CHRISTINA SWEENEY-BAIRD

Be vyrų

kad mes kažką pražiopsojome. Kažkas iš mano komandos, iš gydytojų ir seselių, turbūt pražiopsojo tai, dėl ko šis žmogus neteko gyvybės. Vėl skaitau medicininę kortelę – per regbio rungtynes jis pasitempė kulkšnies sausgyslę. Mirtis nėra rentgeno ir patemptos sausgyslės šaldymo šalutinis poveikis. Tada šauna mintis apie meticilinui atsparų auksinį stafilokoką. Tai viena didžiausių kiekvieno gydytojo baimių. Bet šiuo atveju... nežinau. Ačiū Dievui, nesu iki šiol susidūrusi su šia infekcija. Bet simptomai neatitinka. Nagrinėju medicininę kortelę, mėginu rasti kokią nors užuominą, galinčią paaiškinti tai, kas nutiko. Mano atminties pakraštyje kažkas šmėžuoja. Kažkas man neduoda ramybės, bet negaliu dabar tiksliai to prisiminti. Kas tai galėtų būti? Ne, ne iš vakar. Galbūt užvakar? Staiga man nušvinta. Pacientas, kurį gydžiau prieš dvi dienas. Šešiasdešimt dvejų metų amžiaus vyras, atskraidintas iš Bjuto salos. Jis jautėsi labai blogai. Sraigtasparnyje jį intubavo. Atsisakė veikti kepenys. Dorai nesupratau, kodėl jie nusprendė jį gabenti pas mus, bet paramedikas atrodė visiškai pasimetęs ir pasakė: „Jam nebuvo taip blogai, kai jį paėmėme. Jo temperatūra staiga šovė į viršų.“ Tuo metu apie tai daug negalvojau. Sergančio žmogaus temperatūra pakilo. Ne tokia jau didelė staigmena. Jis mirė maždaug po ketvirčio valandos nuo atvykimo. Mes darėme tą patį, ką ir Freizerio Makalpaino atveju, – paėmėme kraujo, kad nustatytume, kokia bakterija ar virusas puola ligonį. Kadangi jis mirė, rezultatų taip ir nepatikslinome. Tai jau morgo reikalas. Pasižiūriu, kokiose palatose jie gulėjo. Jos net nėra arti viena kitos. Pacientai su patemptomis sausgyslėmis nesiunčiami į reanimaciją. Paskui pažiūriu, kokie gydytojai 30

Protrūkis

gydė tą žmogų iš Bjuto. Aš buvau gydytoja konsultantė, prižiūrėjau jį su asistentu Rosu. Bet tą dieną dirbo viena ta pati seselė. Kirstė gydė ir vyrą iš Bjuto, ir Freizerį Makalpainą. Dieve, prašau, padaryk taip, kad paaiškėtų, jog Kirstė yra žudikė, nes tai keltų gerokai mažiau streso nei užkrečiama infekcija ar higienos problemos. Ne, ką aš čia sau galvoju? Žmogžudystės atveju prasmegtume pildydami krūvas popierių. Jaučiu, kaip vis stiprėja mano nerimas. Esmė ne tos mirtys – aš prie jų pratusi. Esmė – nežinia. Medicina man labiausiai patinka būtent dėl to, kad čia viskas užtikrinta. Tai planai ir sistemos, sąrašai ir protokolai. Skrodimai ir tyrimai. Čia nėra klausimų be atsakymų. Bandau prisiminti, kaip trečiais metais universitete po mamos mirties pasaulis slydo man iš po kojų. Tai tarsi psichologinio poveikio terapija, kurią taikau savo smegenims. Aš išgyvenau tai, vadinasi, galiu išgyventi ir šitai. Esu patyrusi panikos priepuolių, tad jeigu dabar užklups vienas iš jų, taip pat išgyvensiu. Maniau, kad mirsiu, bet taip nenutiko. Vien todėl, kad pamanau, jog mirsiu, dar nereiškia, kad taip ir bus. Nežinau, ar tuo metu galėjau būti gydytoja, bet esu gydytoja dabar. Saugokis to balsiuko, kuris bando baimę keliantį dalyką įsukti į nevilties spiralę. Amanda, nepanikuok. Paprasčiausiai čia kalba mano nerimas. Du pacientai dar nereiškia antibiotikams atsparios infekcijos protrūkio. Du pacientai nėra pandemija. Du pacientai net nesusideda į kokį nors modelį. Fiona sako, kad jai laikas eiti. Įbedu į ją blausų žvilgsnį, nesuprasdama, kiek mes čia sėdime. Patikinu ją, kad viskas gerai, ji gali kelias minutes skirti sau. Mirus pacientui reikia daug ką permąstyti. Ji sako, kad negali išeiti, nes kažkas iš mūsų dėl ligos neatėjo į darbą. 31

CHRISTINA SWEENEY-BAIRD

Be vyrų

– Rosas prastai jaučiasi, taigi mums trūksta gydytojų. Sekundės dalelę darau kai ką visai beprotiško. Jei mano vyras būtų čia, pasakytų, kad man reikia užsiregistruoti pas psichoterapeutą ir kad mano nerimas darosi nebevaldomas. Bet jo čia nėra, ir aš nebandau užgniaužti klausimo: o jeigu? Mano mama visada ragindavo pasikliauti nuojauta, o mano nuojauta dabar sako, kad vyksta kažkas sušiktai blogo. Jaučiu, kaip visu svoriu šis suvokimas užgula krūtinę. Turiu apie tai pasakyti kitiems. Turiu ko nors imtis, o ne tik tyliai sau nerimauti. Grįžtu į palatą. Liepiu vyriausiajai seselei paklausti visų pacientų, ar jie lankėsi skubiosios pagalbos skyriuje prieš dvi dienas. Ji nepritariamai į mane pažiūri, bet neturiu laiko su ja diskutuoti ir einu į laukiamąjį. Paklausiu, ar kas nors lankėsi čia prieš dvi dienas, – atsistoja du vyrai. Dar vienas tiesiog pakelia ranką. Jis blyškesnis už kitus du. Liepiu jam gultis ant lovos su ratukais. Mano širdis susigniaužia, kaip visada, kai ištinka panikos priepuolis, bet šį kartą iš tiesų yra priežastis panikuoti. Iki šiol nieko panašaus nebuvo nutikę. Panikos priepuoliai visada ištikdavo dėl nieko, tai nebuvo pagrįsta panika. Noriu verkti, sudribti ant kėdės personalo kambaryje ir palikti visa tai spręsti kam nors kitam. Jiems visiems pasireiškia į gripo panašūs simptomai. Jie arba jų žmonos nerimauja, kad tai gali būti kas nors rimtesnio, pavyzdžiui, kraujo užkrėtimas – spalį vyriausybė pradėjo kovos su kraujo užkrėtimu kampaniją. Vien šioje ligoninėje tai išgelbėjo gal dvidešimt gyvybių. Bet ir eilės pasidarė ilgesnės: visi be išimties įsitikinę, kad jiems kraujo užkrėtimas. Noriu pasakyti šiems vyrams, kad iš tiesų manau, jog tai gali būti kažkas blogiau už kraujo užkrėtimą, dešimt kartų baisiau už šį vieną didžiausių mūsų tautos žudikų, tačiau 32

Protrūkis

prikandu liežuvį. Lieku tyli, ryžtinga ir iš pažiūros rami. Niekas nedrįsta klausti, ką čia darau, kai visiems paliepiu išeiti iš nesunkių traumų skyriaus ir paskiriu jį pacientams, kuriems įtariama infekcija. Viena iš seselių ima burbėti, bet tiesiog liepiu jai eiti į reanimaciją. Negaliu dabar visko paaiškinti, nėra laiko. Vyriausioji seselė padarė, ko prašiau, ir nustatė, kad du pacientai lankėsi skubiosios pagalbos skyriuje prieš dvi dienas ir dabar vėl kreipėsi. Dar tris turiu laukiamajame. Taigi iš viso penki. Freizeris Makalpainas šeštas. Vyras iš Bjuto – septintas. Tai ne sutapimas. Pro duris įpuola Fiona. – Rosą atvežė su greitąja. Aštuntas. Dabar jau žinau, kad tai ne šiaip nerimas. Sustingusiais pirštais skambinu savo vyrui. – Kilo infekcija. Tai išties rimta. – Kaip čia taip? Kokios rūšies? Tu apie meticilinui atsparų auksinį stafilokoką? – Ne, ji užkrečiama. Neįtikėtinai užkrečiama. Turi važiuoti namo. Tuojau pat. – Ar tu įsitikinusi, kad tai ne paprasčiausiai tavo nerimavimas... – Užsikrušk. Aštuoni pacientai miršta vienas po kito lyg per supistą Antrą pasaulinį. Jie visi vyrai, ir nežinau, ar tai ką nors reiškia, bet nepanašu į gerą ženklą. Važiuok namo. Prisiekiu Dievu, jeigu nepasakysi, kad viską meti ir važiuoji namo, aš su tavim išsiskirsiu. Man isterija. Dar niekada nesu grasinusi palikti savo mielą, visada mane palaikantį vyrą, kuris yra onkologas. Niekada neįsivaizdavau, kad kas nors galėtų privesti mane prie 33

CHRISTINA SWEENEY-BAIRD

Be vyrų

tokio grasinimo. Bet niekada neįsivaizdavau ir to, kas dabar vyksta. – Važiuok namo. Nieko neliesk, su niekuo nekalbėk, tiesiog važiuok. Pakeliui paimk berniukus. Liepk jiems patiems išeiti. Neik į mokyklą. Prašau, parvežk juos. Dabar jau maldauju. Vilas sutinka. Nežinau, ar jis labiau baisisi manimi, ar nerimauja dėl manęs. Man tai nerūpi. Tiesiog jis turi būti namuose su mūsų sūnumis. Lyg paklaikusi siunčiu vaikams žinutę, kad tėtis atvažiuoja jų paimti ir jie išėję į lauką turi jo palaukti. Surašysiu jiems viską, ką reikia daryti. Ir nieko neaiškinsiu. Šiek tiek pažįstu vieną žmogų, dirbantį Škotijos sveikatos apsaugos organizacijoje. Kartu mokėmės universitete, dabar ji ten eina direktoriaus pavaduotojos pareigas. Ji visada buvo truputį pasipūtusi, bet man tai nerūpi. Reikia, kad ji mane išklausytų. Skambinu jai laidiniu telefonu ir kalbėdama bandau nutaisyti ramų balsą. Kol paskubom pasakoju, ji visą laiką skleidžia kažkokius tylius garsus, tarsi norėtų padėti ragelį. Ta moteris neatrodo sunerimusi, bet kartu susidaro įspūdis, kad ji mano, jog visa tai jau girdėjo. Ji nebedirba gydytoja daugiau kaip dešimt metų, bet kažkodėl atrodo, kad manimi paprasčiausiai netiki. Galbūt iš mano paaiškinimo neaišku, koks tai skubus reikalas. Man pačiai viskas akivaizdu, bet tai skamba visai neįspūdingai – aštuoni žmonės susirgo, gerai, pažiūrėsim, kas vyksta, tada išsiaiškinsim. Viską išdėstau ir elektroniniame laiške, ten parašau, jog jie mažų mažiausiai turi ką nors atsiųsti, kad viską ištirtų, – tiesiog dėl visa ko. Prisėdu prie vieno iš pacientų ir patikrinu pulsą. Keturiasdešimt penki. Jis netrukus mirs. Kaip ir visi kiti. Kvėpuok, Amanda. Netrukus pasirodys „sunkioji artilerija“. Man nebeteks su visu tuo doro34

Protrūkis

tis vienai. Kam nors galėsiu perduoti vadeles. Atvyks kas nors kvalifikuotas, vilkintis apsauginį kostiumą, ir tada reikalai pasitaisys, o aš galėsiu važiuoti namo ir užmiršti tai, kas nutiko. Atsidaro nesunkių traumų skyriaus durys. Vyriausioji seselė. – Greitoji ką tik atvežė dar keturis vyrus. Du iš jų čia lankėsi prieš dvi dienas, kiti du – vakar. Aš nežinau, ką daryti. Mano baisiausias košmaras ėmė pildytis. Elektroninis laiškas nuo Amandos Maklein (amanda.maclean@nhs.net) Lėjai Spaiser (l.spicer@healthprotectionscotland.org) 18.42, 2025 lapkričio 3 Lėja, radau jūsų pašto adresą internete. Supratau, kad pamiršote man jį duoti, kai telefonu liepėte atsiųsti laišką. Ką tik grįžau namo po savo pamainos. Kai išvykau, skubiosios pagalbos skyriuje buvo 19 gyvų pacientų su simptomais, kurie, mano galva, leidžia manyti, kad tai virusas (antibiotikai nedaro jokio poveikio, nors, žinoma, reikia tyrimų, kad tai patvirtintume. Ar lengviau tai padaryti jūsų laboratorijoje, ar bus greičiau, jei patys šito imsimės čia, Gartneivelo ligoninėje?). Iš 26 mūsų pacientų penki mirė, kai dar buvau darbe. Vienas vyras, pirmasis, kurį mačiau su šiais simptomais, iš Bjuto salos, mirė prieš dvi dienas. Freizeris Makalpainas – šią popietę. Trys kiti mirė netrukus po jo, įskaitant mano rezidentą Rosą. Visi jie vyrai. Akivaizdu, skaičius dar per mažas, kad galėtume daryti išvadas, bet nieko panašaus nesu 35

CHRISTINA SWEENEY-BAIRD

Be vyrų

mačiusi. Galbūt vyrai šio viruso labiau pažeidžiami? Ar galėtume surengti apie tai diskusiją ir galbūt pavyktų įtraukti į šį reikalą ką nors iš aukštesnio rango pareigūnų? Situacija labai prasta, Lėja. Turite suprasti, kaip greitai liga juos pražudo. Jie atvyksta su įprastais gripo simptomais ir po kelių valandų miršta, turėdami 43 laipsnius temperatūros. Prašau, atsakykite, kai tik galėsite. Amanda

Elektroninis laiškas nuo Amandos Maklein (amanda.maclean@nhs.net) Lėjai Spaiser (l.spicer@healthprotectionscotland.org) 18.48, 2025 lapkričio 3 Lėja, ką tik sužinojau, kad tarp susirgusių buvo ir kūdikis. Mes manėme, kad tai kraujo užkrėtimas. Jis mirė anksčiau už Freizerį Makalpainą. Jam buvo vos du mėnesiai. Maniau, kad jo būklė stabili, kai paguldėme jį į pediatrijos intensyviosios terapijos skyrių, bet ką tik paskambinau ten ir man pasakė, kad jis mirė praėjus vos kelioms minutėms, kai jį išvežė iš lifto. Jis buvo pas mus prieš porą dienų, gydėme jį skubiosios pagalbos skyriuje. Taigi šiandien turime 27 susirgusius. Šeši iš jų mirė. Vyriausiam buvo 62 metai. Jauniausiam – du mėnesiai. Amanda

2 0 2 5 - I E J I : M I R T I N A S V I R U S A S , PAV E I K I A N T I S T I K V Y R U S . PA N D E M I J A , G R I A U N A N T I PA S A U L Į .

9 786094 666452

CHRISTINA

Aštru, aktualu, šokiruoja.

SWEENEY-BAIRD

ROMANAS

Niekada negalėsime susigrąžinti to, ką praradome. Turime su tuo susitaikyti, dėl to gedėti ir sielvartauti. Ir išmokti gyventi toliau.

CHRISTINA

SWEENEY-BAIRD