Bastunes liudijimai by knygos.lt

Amazonijos džiunglių šamanus, laisvuosius Patagonijos gaučus, Bolivijos kokos augintojus ir Ekvadoro mangrovių miškų žvejus? Ar Kolumbijoje tikrai klesti narkomafija? Kas bendro tarp Karibų piratų ir Andų plynaukščių indėnų? Kaip susipina išnykusių Ugnies Žemės Patagonijos naujakurių tradicijos? Apie ką svajoja Putumajo regiono partizanų šeimos, Peru auksakasiai ir Bolivijos dykrų šamanai?

EGLĖS GERULAITYTĖS, filosofiją ir tarptautinius santykius studijavusios žurnalistės, keliautojos, motociklininkės, knyga „Bastūnės liudijimai“ – gyvas pasakojimas apie nutrūktgalvišką kelionę motociklu po Pietų Ameriką. Peru, Bolivija, Argentina, Čilė, Ekvadoras, Kolumbija – ypatingos vietos ir patirtys, ribinės situacijos ir valia jas įveikti, tų kraštų žmonės ir asmeniškas žvilgsnis į jų gyvenimą, o kartu – vienatvėje kylantys filosofiniai klausimai, lydintys į asmenybės brandą. To, ką pamatai, sužinai, pajunti ten, už Atlanto, negalima pasilikti tik sau. Autorė dalijasi patirtais įspūdžiais, tarsi pro rakto skylutę žvelgdama į nepažįstamą ir paslaptingą Naująjį Pasaulį.

ISBN 978-609-466-276-8

9 786094 662768

Bastūnės liudijimai

gyventojų onų legendos ir

Leidausi per visą Pietų Amerikos žemyną, vaikydamasi tobulo rytojaus. Ieškojau kažin kokio didžiojo atsakymo, išsigelbėjimo, tėviškai besišypsančio Didžiojo Kūrėjo. Netvėriau savyje kažko tikėdamasi iš pasaulio ir kartu jausdama, jog nenusipelniau tokios laisvės, neaprėpiamų Patagonijos platybių, tokių svaiginamai aukštų Andų ir apsnūdusių Naujojo Pasaulio džiunglių. Keliavau vedama paaugliško nirtulio ir begalinio ilgesio, tačiau galiausiai supratau, kad pasaulis man nieko neskolingas. Dabar keliauju ieškodama, ką pasauliui galėčiau pasiūlyti pati. Eglė Gerulaitytė

Ankstyvoje vaikystėje tėtis nesekdavo man pasakų apie zuikučius, meškiukus ar fėjas – jis perpasakodavo man Jules’į Verne’ą. Kai paaugau, kartu knisdavomės po enciklopedijas, tyrinėdami žemynus. Turėjau sąsiuvinį, kuriame rašydavausi pasaulio sostines ir persipiešdavau šalių vėliavas. Maža norėjau būti indėnų vadu arba Magelanu, o ne princese ar balerina, todėl senelis padarė man lanką ir strėlių iš lazdyno. Kai sukako trylika, tėtis pirmąkart patikėjo mane turizmo agentūrų gidams ir išleido su jais į Budapeštą, paskui į Paryžių, į Vieną... Aš tiesiog pasprukdavau nuo gidų ir tyrinėdavau Europos sostines viena. Kai suėjo aštuoniolika, su universiteto draugais pradėjome keliauti po Europą autostopu. Paskui kurį laiką mėginau tapti oriu ir patikimu piliečiu – studijavau filosofiją, tarptautinius santykius, dirbau žurnaliste ir net galvojau apie būsto paskolą! Bet vidinis Magelanas nugalėjo, ir galiausiai aš atsidūriau ten, kur visada turėjau būti – kelyje.

EGLĖ GERULAITYTĖ

Kas sieja Andų viršukalnių indėnus,

Eglė Gerulaitytė

Bastūnės liudijimai

EGLĖ GERULAITYTĖ

Bastūnės liudijimai

EGLĖ GERULAITYTĖ

VILNIUS

2017

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Viršelyje panaudotos Paulo Stewarto nuotraukos

„Tik neužlaužk riešo. Daugiau stabdyk priekiniais. Pirmyn.“ – „Bet žiūrėk...“ – „Važiuok, važiuok, važiuok!“ Taip per porą valandų dulkėtame Naskos priemiestyje aš iš mokstu važiuoti motociklu – nes Rajanas neturi laiko, Rajanas ryt mauna į pietus, į Arekipą. O kur aš? Aš ką tik nusipirkau motociklą buitinės technikos parduotuvėje, aš nieko negaliu padaryti – per vėlu, be to, juk man visai neblogai sekasi. Todėl ir aš į pietus. Ant dviejų ratų, po velnių!

Kaip pasiryžti keturiasdešimties tūkstančių kilometrų ke lionei skersai išilgai per Pietų Amerikos žemyną motociklu, kurį išmokai vairuoti vos vakar? Kaip nesibaidyti nesuskaičiuojamų vienišų mylių seniai užmirštais Naujojo Pasaulio keliais, apleistais indėnų piemenų takais ir paslaptingomis kalnų perėjomis? Kaip sugavus juodojo džiunglių jaguaro žvilgsnį veidrodyje nepaspruk ti išsigandus žėruojančių jo akių? Neturiu teisės čia būti. Nesu nusipelniusi tokios nežabotos pietinių prerijų laisvės. Neturiu nė vieno didžiojo atsakymo. Nežinau, ką žada rytojus. Nesitikiu nie kur sugrįžti. 7

Padanges siekiančių Andų plynaukštėse vėjo taršomi siūruoja sausi beribių pampų žolynai. Amžinosios Atakamos auksinių kopų smiltys sunkiu kilimu nuklojusios išnykusių civilizacijų pėdsakus, ritmingais atodūsiais juos glosto baltomis putomis pražilęs Ramu sis vandenynas, šiaurėje taikingai užleidžiantis parterį turkio mė lio Karibų jūrai. Leidžiantis sutemoms moterys ruošia vakarienę, o priebučiuose susėdę kaimynai atsikemša didelius stiklinius šalto alaus butelius ir šnekučiuojasi apie kukurūzų derlių, valgomųjų ma niokų pasėlius bei pilkauodegių rajų laimikį. Ir šiame didžiuliame, chaotiškame, keistame žemyne kažkur tarp Dreiko sąsiaurio pieti nių ūkanų ir Darjeno įlankos džiunglių už pusiaujo juda gyvybės taškelis ant nediduko plieninio ponio.

Peru

• Arekipos priemiesčio San Isidro lūšnynuose gyvenantys indėnai dirba plytų gamybos fabrikuose, kur penkiolikos darbo valandų dieną tenka atlaikyti vos dešimties metų vaikams. • Kad išgalėtų nusipirkti maisto, viena šeima San Isidre per dieną turi pagaminti bent 400 plytų.

• arekipa

• Arekipa – antras pagal dydį Peru miestas, jo pavadinimas kilęs iš kečujų kalbos: ari quipay reiškia „mes pasiliekame čia“. Pasak legendos, taip pasakęs vienas didžiųjų inkų karvedžių, pirmąkart išvydęs nuostabaus grožio Arekipos slėnį Andų širdyje. • Arekipos regionas yra Amazonės upės ištakos. • Arekipos regiono gyventojai kalba ispanų, aimarų, kečujų ir kampų kalbomis. • Netoli Arekipos stūksantis 5 822 metrų aukščio Misti ugnikalnis – vienas aktyviausių pasaulyje.

San Isidro lūšnynai

„Tu neturi namų? Kaip baisu“, – užjaučiamai purto galvą sep tynmetis Rubenas, rūpestingai kraigaliodamas popieriuje dailyraš tį. Šiandien Rubenui reikia perrašyti visą vadovėlio puslapį, ir jis susikaupęs mėgina atkartoti spausdintines raides. Murzinas Rube no veidukas įsitempęs – jei mokykloje gaus blogą pažymį, tėvai gali nuspręsti, kad mokslams jis netinkamas, ir Rubenui vėl teks grįžti prie šeimos plytų verslo. Mokykloje jis gauna pietus, dažniausiai jo niekas nemuša, be to, pavakariu kartu su kitais gyvenvietės vaikais jis lankosi „Intiwawa“* mokyklėlės užsiėmimuose, kur užsieniečiai savanoriai verda vakarienę, padeda ruošti pamokas ir net drauge spardo brangiausią viso kaimelio daiktą – apiplyšusį, užtat braziliš ką, futbolo kamuolį. „Esi buvusi Prancūzijoje? O Amerikoje? Ak, tu keliauji aplink pasaulį... bet kodėl?“ – Rubenas išplečia akutes. Jis niekaip negali * Organizacija, kovojanti su skurdu varginguose Arekipos kvartaluose, įkurta 2007 m. Peru ir Vokietijoje.

patikėti, kad kas nors norėtų palikti jaukius namus ir tokį patogų darbą kaip mano, ir vėl klausia: „Kas yra žurnalistas? Tu rašai į laik raščius? Visą dieną tik sėdi ir rašai? Tikrai?“ Visa Rubeno šeima – jo metisas tėtis, indėnė mama ir dvi sesutės – kasryt keliauja į San Isidro plytų gamyklą, kur kiekvieną dieną turi rankomis pagaminti per keturis šimtus degto molio plytų. Jei šeima neįvykdo šios kvo tos, gali netekti darbo, o tuomet teks badauti. Alinančiame karštyje dirbti tenka visiems. Rubenas nešioti plytas padeda nuo penkerių metukų, tačiau dabar, kai plytų amato ėmėsi ir jo jauniausioji sesuo, tėvas pagaliau gali išleisti jį į mokyklą. Visoje San Isidro gyvenvietėje tėra vienas vienintelis šuli nys. Kaip ir daugybėje kitų aplink Arekipą dygstančių lūšnynų, San Isidre gyvena gimtuosius Andų plynaukščių kaimus palikę kečujų genties indėnai, tikėjęsi mieste gauti darbo ir pagaliau – to dar nėra buvę Peru istorijoje – leisti vaikus mokytis, o ne dirbti. Tačiau paža dėtoji žemė – sparčiai augantys Peru didmiesčiai – pasirodė tesanti bergždžias, apgaulingas miražas. Nuskarusių, neraštingų, dažnai is paniškai vos tesuprantančių indėnų išskėstomis rankomis nelaukia nei Lima, nei Arekipa, nei Kuskas. Turistais, o ne senosiomis inkų tradicijomis susidomėję apsukrūs perujiečiai verslininkai ieško išsilavinusių gidų, kelias kalbas mokančių kelionių agentūrų dar buotojų ir turistinių autobusiukų vairuotojų, o ne beraščių kuku rūzų augintojų, lamų piemenų ir džiunglių aukso kasėjų. Susirinkę skurdžią mantą indėnai iš dykumų vario kasyklų, nelegalių Puerto Maldonado miškų aukso gavybos stovyklų ir Andų plynaukščių kaimų ištisomis šeimomis traukia į Limą ir Arekipą, bet čia, neradę nei darbo, nei pagalbos, nei supratimo, jie priversti statytis palaikes lūšnas miesto paribiuose, kur nėra nei elektros, nei vandentiekio. 12

Niekam neįdomu, kad tokiuose priemiesčių lūšnynuose nėra šva raus vandens, žmonės gyvena antisanitarinėmis sąlygomis, o vaikai rausiasi sąvartynuose. Jau trejų metukų bambliai padeda tėvams plytų gamybos vergovėje, o sulaukę septynerių aštuonerių tampa lygiaverčiais darbininkais, dažnai gaunančiais ne mažesnį krūvį nei suaugusieji. Užburtas ratas. Gimtosiose plynaukštėse indėnai bent jau galėjo džiaugtis nuosavos žemės lopinėliu, lamų banda ar avokadus brandinančių medžių giraite. Galėdavo susižvejoti žuvų Madre de Dioso upėje ar užsiauginti grūdų Andų terasose. Čia, purviname San Isidre, dvo kiančiame didmiesčio paribyje, jie teturi skarda dengtą lūšną ir dul kėtą kiemiūkštį, o už tą pačią žuvį, lėkštę keptos mėsos ar pusmaišį grūdų jiems tenka vergauti ir rankomis gaminti plytas. Tėvai, tikė jęsi pagaliau išleisti vaikus į mokslus, dabar priversti nuo pat mažų dienų juos įdarbinti ir liepti alinančiai triūsti. „Mus apgavo, supranti? Jie visi – regioniniai laikraštpalaikiai, parsidavėliai seniūnai, politikieriai sulaižytais plaukais – sakė tą patį: „Mieste bus darbo!“‚ „Švietimas – mūsų ateitis!“ ir taip toliau. Ką gi, ateitis šiandien kuičiasi sąšlavyne kartu su vištomis ir snarg lėtais vaikais, ateitis šiandien mažomis rankutėmis rūšiuoja degto molio plytas karjeruose po spiginančia saule... Ateitis... Mes net vandens negaunam, teturim vieną vienintelį šulinį kelių tūkstan čių žmonių gyvenvietėje, bet argi jiems rūpi...“ – atsidūsta šaunio ji plačiaklubė tia* Marta, verdanti „Intiwawa“ mokyklėlės vaikams pietus. Šluostydamasi prakaitą ji maišo sriubą didžiuliame katile ir meiliai kepšteli pro šalį bėgančią mergytę. Pati Marta, vyrui žuvus kasykloje, viena augina dvi dukras. „Intiwawa“ organizacija padėjo * Teta (isp.).

jai gauti ypač vertinamą San Isidre virėjos darbą ir moteriai nebe reikia plūktis plytų fabrikuose. Taigi jos mergaitės vargais negalais baigė mokyklą ir dabar Arekipoje rengiasi tapti pradinių klasių mokytojomis. Galbūt ir mažylis Rubenas vargais negalais baigs mokyklą. Galbūt užaugęs net taps advokatu, inžinieriumi ar oriu kurios nors ministerijos darbuotoju, tačiau jo sesutės, kurių tėvai neleidžia net į pradinę mokyklą, veikiausiai niekuomet neištrūks iš San Isidro lūš nynų. Kaip ir tia Marta, veikiausiai jos ištekės už tylūnų kasyklų dar bininkų ar plytų degėjų, gimdys dukteris ir sūnus, tampys vandens kibirus, virs sriubos katilus ir šluostydamosi nuo kaktos prakaitą meiliai kepštels mažos mergytės plaukus.

Ištveriu San Isidro „Intiwawos“ mokyklėlėje vos porą savai čių. Atvykau savanoriauti bent trims mėnesiams, bet štai pasiduodu vos po keturiolikos dienų. Man be galo gėda, kad neatlaikau lūšny nų vaikų žvilgsnių. Man gėda, kad nemoku nerūpestingai spardyti su jais suplyšusio futbolo kamuolio, tarsi viskas būtų kuo geriau sia, tarsi tai tebūtų eilinė diena rojuje, tarsi sekinantis darbas plytų degyklose nuo saulėtekio iki saulėlydžio būtų tobula vaikystė. Man gėda, kad nemoku atlapaširdiškai juoktis kartu su visais mokydama septynmetį vaiką naudotis dantų šepetėliu, kurį jis mato pirmą kar tą. Iš gėdos man dega skruostai, kad nemoku tiesiog padėti jiems paruošti pamokas, o paskui išėjus į kiemą nerūpestingai žaisti gau dynių ir nepastebėti nuo prastos mitybos ir nešvaros iškritusių de 14

vynmetės dantų. Jiems nereikia mano siaubo nei atjautos, nereikia susirūpinusio žvilgsnio. Jiems reikia, kad padėčiau atlikti geografi jos užduotį, paspardyčiau kartu kamuolį ir pakviesčiau karštų tetos Martos pagamintų pietų. Man gėda, kad nemoku nuslėpti šoko, ne galiu susidoroti su siaubu, nesugebu, kaip kiti savanoriai, trumpam pamiršti sunkumų, skurdo ir juodo darbo kupinos kasdienybės ir tiesiog suteikti jiems nors lašelį džiaugsmo.

Kartu su švede Elen ir italų kilmės amerikiečiu Džankarlu kasnakt siaubiam Arekipos senamiesčio barus. Ir Elen, ir Džankar las taip pat nesusitvarko su taip staiga pasikeitusia realybe. Stok holme, Vašingtone ir Vilniuje vaikai kartais pervargsta nuo didelio krūvio mokykloje. San Isidro gyvenvietėje vaikai kartais miršta nuo išsekimo. Švedų, amerikiečių ir lietuvių pradinukai kartais suserga, nesusidoroja su matematikos namų darbais ar patiria patyčias. Are kipos priemiesčių lūšnynų vaikams susižalojus plytų degyklose kar tais amputuojamos galūnės. „Žinau, kad ne mano kaltė, jog mokiausi privačioje mokyklo je ir didžiausias mano darbas buvo išnešti šiukšles ar padėti mamai suplauti indus, god damn, žinau, kad ne aš kaltas dėl tokio San Isidro indėniukų gyvenimo! Bet negaliu pažiūrėti jiems į akis, supranti? Galiu suveikti jiems vadovėlių ir pieštukų iš Amerikos, galiu rinkti pinigus „Intiwawa“ mokyklėlei, bet kaip man žiūrėti jiems į akis?“ – spoksodamas tiesiai priešais Džankarlas tuština jau ketvirtą bokalą. Elen flirtuoja su juodaplaukiu barmenu. Mes visi mėginam pamirš 15

ti, kad pabrukę uodegas pabėgom iš savanorių programos nė nespė ję apšilti kojų. Britai Keri ir Deivas kiekvieną rytą autobusu kratosi iki San Isidro ir keletą kilometrų kulniuoja pėsčiomis, kad visą dieną pra leistų su vaikais, mokydami juos sporto žaidimų, rūpindamiesi, kad visi gautų po lėkštę sriubos ir mėsos su kukurūzais. Perujiečiai Leonas ir Chosė padeda San Isidro pradinukams ruošti pamokas ir valytis dantukus, o vakarėjant, nors jau seniai laikas grįžti į Arekipą, jie garsiai kartu kvatojasi, žaidžia slėpynių ir šiaušia mažiesiems fut bolininkams plaukus. Prancūzė Sofi ir argentinietė Ana vadovauja Salinas i Agvada Blankos „Intiwawa“ padaliniui tolimame Andų už kampyje. Amerikiečiai Keitė ir Polas kasdien moko San Isidro pa auglius anglų kalbos. O mes, trys skystakinkiai, mes...

Elen ruošiasi kelionei į Braziliją, Džankarlas kraunasi kupri nę žygiui per Bolivijos Andų plynaukštes, o aš užkalbinu į garsiuo sius senamiesčio svečių namus „Flying Dog“ užklydusį amerikietį motociklininką. Iš tolo gėriuosi didžiuliu raganiškai juodu jo mo tociklu ir nedrąsiai klausinėju, vildamasi atspėti, kokia gi jų, moto ciklininkų keliautojų, paslaptis ir kodėl jos nežinome mes, pėstieji, automobiliniai, autobusiniai civiliokai? „Žinai, Ekvadore man teko važiuoti per mišką... džiungles. Ten, šiaurėje. Vakarėjant supratau, kad paklydau, netrukus sugedo motociklas. Temo. Buvo be galo karšta, tvanku, o aš neturėjau nė lašo vandens. Mane rado seserys, gyvenančios mažutėje trobelėje 16

tarp miškų. Jos pasidalijo su manimi duona ir davė vandens, nors pačios beveik nieko neturėjo. Išaušo kitas rytas, aš šiaip taip susi tvarkiau motociklą ir išvažiavau. O jos ten tebegyvena, supranti?“ – pasakoja man paslaptingas juodasis motociklininkas. Nežinau, kodėl jis padaro man tokį didelį įspūdį, kodėl man taip įstringa tos Ekvadoro džiunglių seserys. Ir juo labiau ką ta istorija apskritai turi bendro su motociklais. Nežinau. Tačiau po keleto savaičių Naskoje susipažįstu su Rajanu, kuris taip pat keliauja motociklu, ir pati, tik miglotai nutuokdama kodėl, pra šau jo pamokyti mane vairuoti. „Bet kam tau tas motociklas, net jei išmoksi juo važiuoti?“ – taktiškai teiraujasi Kalifornijos saulės vaikas. „Leisiuosi į kelią. Man reikia leistis į kelią.“ Baiminuosi, kad Rajanas tik pasijuoks iš manęs: „Į kelią, tikrai? Patyrę motociklinin kai, ir tie retai leidžiasi į tokias keliones, pasišiaušėle tu... į kelią, tik nejuokink!“ Tačiau Rajanas nesijuokia. Nedidukėje skalbyklių ir muzikinių grotuvų prikimštoje parduotuvėje visą dieną renkam man plieninį žirgą. „Imk bent su dviejų šimtų penkiasdešimties kubinių centime trų varikliu, jis galingesnis. Juk tau teks persiropšti per Andus. Aš pats važiuoju tokiu, ir man jo vos užtenka“, – mėgina patarti Rajanas. Ta čiau man į akis krinta mėlynas motociklas, o ne bjauriai oranžiniai ar atgrasiai žali griozdai, taigi kaip tikra užsispyrėlė bedu pirštu į vakarė jančio dangaus mėliu blizgantį ponį ir Rajanas nusileidžia. Kartu su Naskos mechanikais purviname garaže visą vakarą krapštomės prie mano naujojo motociklo. Galiausiai, papildę tepa lų atsargas ir sutepę grandinę, mechanikai palinki gero kelio, o mes keliaujame į apleistą futbolo aikštę miestelio pakraštyje. Tik neužlaužk riešo... 17

Naska yra tas pats, kas Plungė. Tik Naska niekada neturėjo Oginskio. Užtat turi savo slėnyje paslaptingąsias linijas – lineas de Nazca*. Niekas nežino, iš kur jos atsirado, po teisybei, niekam jau ir nebeįdomu. „Už pusvalandžio skrydis virš linijų – penkiasdešimt dolerių. Žiūrėkit, čia beždžionė, čia voras, o čia astronautas. Nepa mirškit palikti arbatpinigių lakūnams. Ne, ne, mes nieko nežinom. Atvažiavo čia tokie vokiečiai, tai jie tas linijas ir rado. Mes – dykumų indėnai. Nazca reiškia „kančią“. Mes nemokėjom saugoti vandens, jis gesdavo, suprantat... ir kūdikiai mirdavo nuo blogo vandens. To dėl mes pradėjom aukoti juos dievams. Bet paskui vokiečiai atrado tas linijas, ana ten, ir mes dabar gyvenam iš gringos** atvežtų dolerių. Ką tu, kokie ateiviai! Bet ir ne inkai, ne. Prieš penkis tūkstančius metų, taigi. Linijos liko. Ir vokiečiai. Jūs mums juokingi. Mes norim į Ameriką. Nepamirškit arbatpinigių.“

* Naskos geoglifai – plynaukštės paviršiuje išraižyti milžiniški, atpažįstami tik iš paukščio skrydžio piešiniai. ** Ispanų ir portugalų kalbų žodis užsieniečiui Lotynų Amerikoje pavadinti.

Peru

naska čala kamana moljendas arekipa jūra čivajus

• Sečūros dykumoje dūlančių Čaučiljos kapinyno mumijų amžius siekia per tris tūkstančius metų. • Visos mumijos palaidotos atgręžtos į rytus – tekanti saulė seniai pražuvusios Naskos kultūros indėnams reiškė prisikėlimo pažadą. • Naska – aukso ir vyno kraštas. Nors dykumų klimatas sausas ir atšiaurus, čia klesti vynuogynai, o užsienio kompanijos investuoja į aukso kasyklas. • Naskos linijos – tik iš lėktuvo matomi didžiuliai geoglifai, vaizduojantys geometrines figūras, gyvūnus ir augalus, iki šiol tebėra mįslė archeologams. Maždaug 500 m. p. m. e. dykumoje išvedžiotos linijos, anot mokslininkų, galėjo būti atvaizdai iš dangaus žvelgiantiems dievams arba senovinė observatorija (tikėtina, kad linijos vaizdavo dangaus kūnus ir jų padėtį), panašiai kaip angliškasis Stounhendžas. • Kauačio kompleksas netoli Naskos – vienas didžiausių Pietų Amerikoje indėnų religinių centrų, pastatytų prieš inkų kultūrą.

Čaučiljos

nekropolio pamėklės

„Tik pažiūrėk, kokie jie mažučiai ir susikūprinę. Jiems tekda vo tris dienas kulniuoti iki jūros, o paskui sužvejotas žuvis ant nu garos partempti namo, tai jie vis kūprinosi ir kūprinosi, kol visiškai susisuko, nelyginant mažos nelaimingos beždžionės“, – postringau ja Manuelis, koja abejingai baksnodamas keleto tūkstantmečių se numo mumijos kaukolę. Čaučiljos nekropolis – liūdnas dykumos vėjų gairinamas Naskos kultūros laikotarpio kapinynas, kur atvirose katakombose poilsio neranda nei perdžiūvusios indėnų mumijos, nei iš smilčių kyšantys nubalę jų kaulai, kurių niekam seniai neberūpi laidoti. „Čia turbūt kažkieno klubikaulis. O čia, žiūrėk, žandikaulio dalis. Nieko nepadarysi, lapės ir dykumų šunėkai vis atkasa kaulus, vėjai atiden gia ištisus kapus, ir mes nebesuspėjam visų surinkti ir palaidoti. Bet nieko baisaus. Nazca reiškia „kančią“ – ar žinojai?“ – Manuelis pa vargusiu žvilgsniu spokso kažkur į kalnus, į besileidžiančios saulės 21

spindulius, ir makabriškai išsivaipiusi Čaučiljos mumijų kolonija staiga ima atrodyti graudžiai komiška. Kaip ir daugelis kitų Naskos gidų, Manuelis turi tris darbus. Rytais jis vežioja turistus į nediduką vietinį oro uostą, kur pasenu siomis karinėmis uniformomis pasidabinę pilotai keturviečiais lėk tuvėliais skraidina žioplinėtojus virš paslaptingųjų Naskos linijų. Popiet Manuelis skuba padėti dėdei turguje, o vakarėjant monoto niškai pasakoja nuobodžiaujantiems turistams apie Čaučiljos ne kropolio tragediją: „Matot, nei dykumoje, nei Naskos oazėje nieko neužsiauginsi, o iki jūros trys dienos kelio. Nieko nuostabaus, kad dievai apleido šį kraštą, o užėjus inkų imperatoriams Naskos kultū ros tiesiog neliko. Linijos! Ak, linijos. Dėl jų pas mus plūsta visas pasaulis. Tačiau mes patys taip ir neišeiname į pasaulį.“ Manuelis nebeturi jėgų. Jam pabodo kaulyti arbatpinigių iš mūsų, o mums pabodo dėl to jaustis nejaukiai. Dykumoje nenumaldomai leidžiasi sutemos ir darosi gelian čiai šalta. Boluojantys kaulai netrukus dingsta visureigio sukeltame smėlio verpete. Kažkur geltonųjų kalnų tarpekliuose vaiduokliškais aidais ištirpsta Naskos žmonių kuždesiai. Žmonių, seniai pamirštų ir palaidotų po tūkstantmetėmis smilčių antklodėmis.

Per dvokiantį šiukšlių priverstą kanalą – nuo blogo vandens kūdikiai tebemiršta – išvažiuoju iš baisiojo Naskos žiedo ir pasuku į dešinę, kur prasideda pamėkliški Ikos departamento kalnai. Paga liau pirma motociklo odisėjos diena atvirame kelyje. Mano nedi 22

dutis, nemokšiškai apkrautas mėlynasis ponis nesileidžia greičiau nei šimtas kilometrų per valandą (bet juk tai baisus greitis!), ir aš nusprendžiu, kad keturi šimtai kilometrų iki Moljendo bus pats tas. Neturiu navigatoriaus, neturiu žemėlapių, bet pasukus į Arekipą juk bus koks nors ženklas, ar ne? O be to, čia greitkelis, Panamerikos plentas, didžioji pilka gyvatė, pagrindinė Pietų Amerikos vena iki pat Čilės Patagonijos. Aiškiau ir būti negali. Horizontas staiga išskysta, kelias suraibuliuoja ir dingsta. Panamerikos plentas pasirodo esantis miražas. „Tik neužlaužk riešo. Daugiau stabdyk priekiniais“, – skamba ausyse. Smėlio aud ros Ikos dykynėse veikiausiai praūžia kasdien, bet man tai – gra sinamai baugus ir nematytas reginys. Smėlio sūkuriai staiga stoja piestu, vėjas stūgauja šuorais, klastingos smilčių gijos akimirksniu apraizgo kelią. Plentas, rodos, pradeda virpėti, o kalnai mirgėti. Dievai supyko. Stoju pakelėje šalia keleto šiaudinių lūšnų – jos čia atstoja ir kavinę, ir poilsio stotelę, ir valgyklą. Vienintelis civilizacijos kam pelis. Už kelis skatikus perku puodelį karšto juodo dyzelio – un cafecito*. Beviltiškai jaukus dalykas vidury smėlio audros, ilgesingas namų inkaras – sustoti ir pirkti kavos, kai pasaulis aplink grėsmingai susijaukia. Senutė šiaudinės pastogės savininkė šypsosi, tūkstančiu raukšlelių išvagotas ir vėjo nugairintas jos veidas švyti. Aš taip pat nusišypsau, ir ji pradeda nepertraukiamai čiauškėti ispanų ir kečujų kalbomis pramaišiui. Beveik nieko nesuprantu, tačiau ji vis šypsosi ir be atokvėpio pasakoja, žiūrėdama kažkur į tolį, jau nebe į mane. Staiga pasidaro be galo liūdna ir ilgu. Galbūt senoji indėnė mėgina man atskleisti dykynių paslaptis, galbūt pasakoja apie savo prose * Puodelį kavos (isp.).

nelį, dykumų olų dievuką, kuris iš smilčių sūkurių laimina ją ir jos vaikus, o galbūt seka seniai užmirštą inkų legendą, kuri, vos akimir ką suplevenusi smėlio audros vėjuose, išnyksta. O gal ji tik nori pa sakyti, kiek kainuoja sumuštiniai su vištiena arba kad šiandien saulė leisis anksčiau? Svarstymams laiko nelieka: audra po truputį rimsta, prieš akis vėl nusidriekia kelias, o mano karšto dyzelio puodelis be veik tuščias. Šimtai kilometrų tebelaukia, todėl dėkoju senutei in dėnei, maukšlinuosi šalmą, ir atgijęs motociklas mane nusineša. Po kelių akimirkų susilieju su horizontu tarsi saulės blyksnis, nulydėtas dykumų olų dievuko kikenimo, ir tampu tik dar vienu šešėliu, dar vienu vaiduokliu, kuris, nieko nesupratęs, pralėkė pro šalį... Netrukus apsiniaukia ir smėlynus keičia niūrūs pilki kalnai. Motociklas ima keistai trūkčioti (tik daug vėliau susigaudysiu, kad didesniame aukštyje reikia atitinkamai sureguliuoti karbiuratorių) ir man darosi truputį neramu, nes staiga suprantu, kad esu visiškai viena. Kelyje tuščia. Kas bus, jei sutemus suges motociklas, jei staiga pasidarys be galo šalta, jei... Net telefono ryšio nėra, o jei ir būtų... Važiuoju toliau, nes apsisukti ir grįžti negalima. Nežinau, kodėl, bet tik pirmyn, tik tolyn, tik už horizonto slepiasi visi tikrieji atsakymai. Tolyn paskui Pietų Kryžių, kad ir kas nutiktų.

Temstant pagaliau įriedu į nedidutį Čalos žvejų kaimelį Ra miojo vandenyno pakrantėje. Susirandu kreivą, iš molio drėbtą viešbutuką kiaurais langais – dešimt perujietiškų solių už naktį. Man netgi leidžia į vidų įsivesti mėlynąjį ponį. Tai bent! Ne, iki 24

Moljendo nespėjau, bet jūs tik pažiūrėkit – man nieko nenutiko, atsikapsčiau čia gyva ir sveika, žiūrėkit, einu ieškoti alaus, sveiki nuosi su Čalos žvejais taip, lyg puikiai suprasčiau, apie ką jie kalba, klausausi Ramiojo vandenyno bangų mūšos, atsikemšu alų ir prisė du paklausyti, ką šneka autobusų vairuotojai, arbatos pardavėjai ir turgaus indėnės. Žiūrėkit, kaip puikiai tvarkausi! Aš bebaimis ka pitonas Grantas, nenugalimas atradėjas, nesustabdomas nuotykių ieškotojas! Man nieko nėra neįveikiamo! Einu gulti apsikabinusi šalmą ir tuoj pat užmiegu teisuolio miegu.

Rytas išaušo kiek apniukęs, bet neįtikėtinai rėksmingas. Ba nanų, arbatos ir vištų pardavėjai šūkauja vienas kitam, žmonės sėdi ant duobėtų šaligatvių ir dalijasi kava, kokos lapais ir pačiu gyveni mu. Pajuntu, kad neturiu jėgų tokiam begaliniam šurmuliui, tokiai jaukiai, bet triukšmingai kasdienybei, be to, negaliu likti čia, negaliu likti niekur. Todėl greit išgeriu kavos, persimetu kuprinę per petį, išsivedu motociklą ir paraginu jį pirmyn, vėl į Panameriką, toliau į pietus. Šiandien aš jau viską žinau ir suprantu. Šį ankstyvą, gaivų rytą liko užmaršty visos tos grėsmingos smėlio audros, įpykę dykumų dievai ir senų indėnių užkalbėjimai. Nebetveriu savame kailyje, stai ga man pasidaro per daug savęs pačios, pasaulis nebetelpa galvoje, nebetelpa šalme. Pasileidžiu muziką, nes juk dabar jau žinau, dabar įveiksiu viską, kas tik pasitaikys kelyje! 25

Turinys 7

Kelio pradžia

San Isidro lūšnynai

Čaučiljos nekropolio pamėklės

Andų viršukalnių indėnai

Džiunglių šamanai

Amazonijos aukso ieškotojų maištas ir Tuzinas Talentų

Tarp Peru ir Bolivijos

81 La Paso raganų turgus 89

Bolivijos Altiplano dykros ir Ujūnio druskos kasėjai

101

Mėnulio slėnio miražai

109

Garibaldžio perėja, Ugnies Žemė

119

Laukiniai Patagonijos arkliukai

143

Čilės Patagonijos gaučai

153

Altiplano kalnų dvasios

167

Mirties kelias

173

Pabaigos pradžia

179

Rojaus sodai

197

Debesų Kariai

207

Lenino pėdsakais

225

Sibundojaus geriljerų raudos

ISBN 978-609-466-276-8

9 786094 662768

Bastūnės liudijimai

gyventojų onų legendos ir

EGLĖ GERULAITYTĖ

Kas sieja Andų viršukalnių indėnus,

Eglė Gerulaitytė

Bastūnės liudijimai

EGLĖ GERULAITYTĖ