ROBERTAS PETRAUSKAS
Barbarosa Antrasis pasaulinis karas E u ro p o j e
TREÄŒIA KNYGA
VILNIUS 2018
Turinys Turinys . ..................................................................................................................5 Įžanga . ..................................................................................................................7 1. BIRŽELIO 22-OJI.......................................................................................... 19 1.1. Rytas................................................................................................................20 1.2. Visiems štabams: „Sienos nekirsti“ ...................................................................26 1.3. H valanda........................................................................................................32 1.4. V. Molotovas: „Pergalė bus mūsų!“ ..................................................................45 1.5. Vėl Kremlius.....................................................................................................57 VERMACHTAS PRIEŠ RAUDONĄJĄ ARMIJĄ................................................. 63 Statistinis protokolas S.1. Kas stipresnis – vermachtas ar Raudonoji armija?........................................64 S.2. Pėstininkai.................................................................................................76 S.3. Artilerija....................................................................................................84 S.4. Arkliai, sunkvežimiai, traktoriai, vilkikai, motociklai...................................102 S.5. Vermachto tankai ir Panzer divizijos..........................................................113 S.6. Tarybų Sąjungos tankai.............................................................................122 S.7. Pagrindiniai TSRS tankų modeliai ............................................................131 S.8. TSRS šarvuotųjų pajėgų organizacija.........................................................150 S.9. TSRS karinės oro pajėgos..........................................................................158 S.10. Liuftvafė ...............................................................................................170 1.6. Galingas liuftvafės startas ...............................................................................177 1.7. Armijų grupė „Šiaurė“ prieš Šiaurės Vakarų frontą...........................................183 1.8. Armijų grupė „Centras“ prieš Vakarų frontą.....................................................197 1.9. Armijų grupė „Pietūs“ prieš Pietvakarių frontą.................................................215 1.10. Mechanizuotieji korpusai ruošiasi atakai........................................................224 1.11. Pirmosios „Barbarosos“ dienos reziumė.........................................................227 2. PASIENIO MŪŠIAI .................................................................................... 231 2.1. AG „Šiaurė“ prieš Šiaurės Vakarų frontą. Birželio 23 – liepos 9 d. ....................236 2.2. Armijų grupė „Pietūs“ prieš Pietvakarių frontą. Birželio 23 – liepos 15 d. ........263 2.3. Armijų grupė „Centras“ prieš Vakarų frontą. Birželio 22 – liepos 1 d. ..............297 2.4. 2-oji Panzer grupė prieš 4-ąją armiją. Birželio 22–25 d. ..................................301
3. KRUVINA LIEPA........................................................................................ 335 3.1. „Broliai ir seserys... Bailiai ir išdavikai...“ Stalinas grįžta...................................336 3.2. Hitleris „Vilko irštvoje“. Rastenburgas, Rytų Prūsija ........................................349 3.3. AG „Centras“. Lenktynės Dauguvos ir Dniepro link. 1941 m. liepos 2–9 d.......354 3.4. Smolenskas – Rusijos skydas...........................................................................369 3.5. H. Guderiano pasirinkimas – Jelnia................................................................377 3.6. Bruzdesiai AG „Centras“ flanguose.................................................................383 3.7. Vakarų frontas vėl atakuoja............................................................................390
3.8. Smolensko katilas. Finalas..............................................................................398 3.9. Euforiją keičia klaustukai. Hitleris AG „Šiaurė“ vadavietėje .............................408 3.10. Leningradas ruošiasi.....................................................................................414 3.11. Generolai prieš Hitlerį. Fiureris AG „Centras“ būstinėje .................................424 4. RUGPJŪTIS. IŠ KURIOS PUSĖS VĖJAS PUČIA?............................................. 431 4.1. Pirmasis AG „Pietūs“ katilas. Umanė, 1941 m. liepos 15 – rugpjūčio 8 d. .........432 4.2. AG „Centras“ išsivalo flangus..........................................................................442 4.3. AG „Šiaurė“ apsupa Leningradą. 1941 m. rugpjūčio 12 – rugsėjo 9 d.............452 4.4. Jelnia.............................................................................................................468 4.5. Duchovščinos puolimo operacijos..................................................................482 4.6. Churchillis–Stalinas–Rooseveltas.....................................................................501 4.7. Galutinis Hitlerio sprendimas – Kijevas...........................................................508 5. KIJEVAS. DIDYSIS STALINO APSISKAIČIAVIMAS.......................................... 517 5.1. H. Guderiano ir A. Jeriomenkos dvikova.........................................................518 5.2. „Kijevo nepalikti ir tiltų be Stavkos leidimo nesprogdinti...“ (Stalinas)..............531 5.3. „Katastrofos pradžia – poros dienų reikalas“...................................................538 5.4. Bendra karinė padėtis Ukrainoje. Rugsėjo 9–26 d. . .......................................539 5.5. Kijevas...........................................................................................................549 5.6. „Didžiausias mūšis pasaulio istorijoje“ (Hitleris) .............................................555 5.7. „Matydami gyvatę, pasiruošusią jums gelti, juk jūs nelauksite, kol ji tai padarys“ (F. Rooseveltas, 1941 m. rugsėjis).........................................565 6. LENINGRADAS. ŽIEDAS UŽSIDARO............................................................. 573 6.1. Leningrado šturmo pradžia. 1941 m. rugsėjis ................................................575 6.2. „Nė žingsnio atgal!“.......................................................................................581 6.3. Jokių sentimentų...........................................................................................591 6.4. „Nevos piatačokas“.......................................................................................604 6.5. Mirties konvejeris prie Dubrovkos .................................................................613 6.6. Pakeliui į katastrofą........................................................................................622 7. SPALIO PRADŽIA. DÉJÀ VU ....................................................................... 643 7.1. Sąjungininkų konferencija Maskvoje – antihitlerinė koalicija įgyja naują pagreitį........................................................644 7.2. Operacija „Taifūnas“ prasideda......................................................................657 7.3. H. Guderianas pradeda pirmas.......................................................................662 7.4. Déjà vu.................................................................................................................. 668 Priedai ....................................................................................................................681 Šaltiniai ....................................................................................................................687 Literatūra...................................................................................................................716
Birželio 22-oji Nuo tada, kai žemė ėmė suktis aplink saulę, kol egzistuos šaltis ir karštis, audros ir saulės šviesa, egzistuos ir kova. Tarp žmonių ir tautų taip pat. Jei žmonės būtų likę rojuje, jie būtų supuvę. Žmonija tapo tuo, kuo yra kovos dėka. Karas – natūralus ir kasdienis reiškinys. Karas vyksta visur ir visada. Jis neturi pradžios, neturi pabaigos. Karas – tai pats gyvenimas. Karas – tai pradinis taškas. Adolfas Hitleris, „Mein Kampf“
Fatalizmas istorijoje neišvengiamas aiškinant neprotingus reiškinius. Kuo racionaliau šiuos istorinius reiškinius mėginame paaiškinti, tuo neprotingesni ir nesuprantamesni jie tampa. Levas Tolstojus, „Karas ir taika“
Prie įvažiavimo į tiltą grūstyje stovėjo aukštas žmogus, be kepurės, su naganu rankoje. Jis buvo visas nesavas: stabdė žmones, mašinas ir trūkinėjančiu balsu šaukė, kad jis – politrukas Zotovas – privalo čia sustabdyti armiją ir jis tai padarys. Jis sušaudys kiekvieną, mėginsiantį atsitraukti. Bet žmonės traukė ir traukė pro politruką, važiavo, ėjo. Jis praleisdavo vienus, kad sustabdytų kitus, užsikišinėjo už diržo naganą, kažką griebdavo už krūtinės, tada paleisdavo, vėl stverdavosi nagano, atsigręždavo ir vėl nirtulingai, bet beviltiškai griebdavo ką nors už palaidinės… Konstantinas Simonovas, „Gyvieji ir mirusieji“
Mūsų reikalas teisingas. Priešas bus sumuštas. Pergalė bus mūsų. Viačeslavo Molotovo kalba, 1941 m. birželio 22 d.
Vokiečių ataka priešą užklupo netikėtai... Po pirmojo šoko priešas stojo į kovą. OKH štabo viršininkas Franzas Halderis, 1941 m. birželio 22 d.
Birželio 22-oji
1.1. Rytas
20
Kremlius, 5.45 val. ryto Maskvos laiku. Pagal Josifo Stalino kabineto lankytojų registracijos žurnalą, tokiu metu prasidėjo skubiai sušauktas pasitarimas. Dalyvavo: Stalinas, Viačeslavas Molotovas, Lavrentijus Berija, Levas Mechlis, Semionas Timošenka ir Georgijus Žukovas1. Vokiečiai puolė jau pusantros valandos. Vadas dar prieš šį susirinkimą įsakė V. Molotovui paskambinti į Vokietijos ambasadą ir išsiaiškinti, kas vyksta. G. Žukovas, ką tik išklausęs savo pavaduotojo Nikolajaus Vatutino žinių apie vokiečių puolimą, paprašė leidimo rengti atsakomuosius karinius veiksmus ir kontrsmūgius. „Palaukim, kol grįš Molotovas“, – atsakė Stalinas2. Atrodo, kad jis vis dar nenorėjo patikėti, jog suklydo, ir vis dar vylėsi, kad tai ne karas, o „vokiečių karininkų provokacija“. Vis dar nekaltino Adolfo Hitlerio, kuris „tiesiog apie tai nieko nežino“3, bet netrukus grįžęs V. Molotovas išsklaidė paskutines iliuzijas: „Vokietijos vyriausybė paskelbė mums karą.“ Stalinas tylėdamas atsisėdo į krėslą ir giliai susimąstė. Stojo ilga ir slegianti tyla4. Anot G. Žukovo, tai buvo vienintelis kartas, kai jis matė Staliną tokį prislėgtą, bet ši akimirka truko neilgai. Stalinas greit atsitokėjo ir karingai paskelbė: „Priešas bus sumuštas palei visą fronto liniją. Ką siūlote?“ – paklausė jis pasisukęs į generolus5. G. Žukovas rekomendavo visomis pasienio apygardose esančiomis pajėgomis pulti prasiveržusią priešo kariuomenę ir sulaikyti tolesnį jos veržimąsi. „Ne sulaikyti, o sunaikinti“, – pataisė jį Semionas Timošenka6. „Paruoškite direktyvą“, – nurodė Stalinas, bet perspėjo, jog sienos kol kas neperžengti7. G. Žukovas prisimena, kad Vadas buvo „išblyškęs ir suglumęs“, Genadijui Voronovui jis pasirodė „prislėgtas ir susinervinęs“, Anastasui Mikojanui – „susirūpinęs“. Anot liaudies komisaro padėjėjo Jakovo Čiadajevo, Stalinas „kalbėjo lėtai, rūpestingai rinkdamas žodžius, bet kartais jo balsas palūždavo. Jam baigus, visi kurį laiką tylėjo, jis irgi“8. Daugelis prisimenančiųjų Staliną tą rytą pasakojo, kad Vadą ištiko šokas, jis atrodė pasimetęs ir nelabai žinojo, ko griebtis, tačiau, regis, jog tokios išvados yra pernelyg bendros ir paviršutiniškos. Pasižiūrėjus į tos dienos Stalino darbotvarkę neatrodo, kad rytinės žinios būtų paralyžiavusios jo elgesį ir reakciją. Neabejotinai jis turėjo būti nervingas, nes jautėsi ne tik apmulkintas, bet ir apsimulkinęs prieš visus, kurie dabar vienas po kito varstė jo kabineto duris. Vis dėlto pirminį šoką Kremliuje labai greitai pakeitė darbų, sprendimų, įsakymų, nurodymų virtinė, ir „visi buvo gana optimistiški“9. Stalinas sukosi kaip vijurkas. L. Berija, Georgijus Malenkovas, A. Mikojanas, Lazaris Kaganovičius, Klimentas Vorošilovas vienas po kito varstė Stalino kabineto duris. Iki vidurdienio visi, išskyrus L. Kaganovičių, pas Vadą apsilankė po du kartus10. Iš viso birželio 22 d. Stalino kabineto lankytojų registracijos žurnale užfiksuoti 29 įrašai11. Vieni ateidavo, kiti išeidavo, treti sugrįždavo. L. Kaganovičius buvo paskirtas vadovauti fronto rajonų evakuacijai. Jo laukė didžiulis iššūkis – iš vakarinių šalies teritorijų evakuoti 20 milijonų žmonių ir pramonės gamyklas – jos jokiu būdu negalėjo atitekti vokiečiams ir turėjo tęsti darbą šalies gilumoje. A. Mikojanas gavo užduotį organizuoti, kad armijos būtų aprūpin-
tos12. O generolai rengė direktyvą su aiškiu Vado nurodymu – „Priešo sienos neperžengti...“ Vien šios frazės pakanka tam, kad galėtume įsitikinti, jog birželio 22-osios rytą apie jokią katastrofą kol kas niekas dar negalvojo. Ir apie tai, kad Raudonoji armija yra tiesiog triuškinama, dar niekas Kremliuje nežinojo. Pirmosiomis valandomis atrodė, kad Stalinas vis dar bando laikytis už jau sudužusios iliuzijos. Tą rytą jis užsiminė V. Molotovui nepraradęs vilties išspręsti konfliktą diplomatinėmis priemonėmis. „Jie užpuolė mus nepateikę jokių pretenzijų, kaip kokie gangsteriai“, – tarsi guodėsi Stalinas tą rytą Bulgarijos kominterno vadovui Georgijui Dimitrovui13. Jam greitai taps aišku, kad tai, kas prasidėjo tą rytą fronte, yra ne provokacija, o tikras karas. Tiesa, katastrofos mastui suvokti laiko prireiks daugiau. Berlyne Valentinas Berežkovas* ir kiti sovietų ambasados darbuotojai klausėsi Maskvos radijo. Buvo 5 val. ryto (6 val. Maskvos laiku), ir nors Joachimas von Ribbentropas jiems pranešė apie karą jau prieš valandą, per radiją apie tai nepasakė nė žodžio. „Galbūt jie ten Maskvoje nieko nežino?“ – pagalvojo V. Berežkovas. Maskva žinojo, tačiau su ja susisiekti nebebuvo galimybių, – ambasados telefono linijos buvo išjungtos. Buvo nuspręsta į paštą pasiųsti diplomatą, tačiau jis grįžo pėsčias. Kadangi turėjo diplomatinius dokumentus, vokiečiai jį paleido, bet mašiną konfiskavo, o vairuotoją suėmė. V. Berežkovas nepasidavė ir pats sėdęs į pigų bei dėmesio neatkreipiantį opelį sugebėjo pasiekti paštą. „Į Maskvą? – nusistebėjo pašto darbuotojas išgirdęs prašymą. – Negi jūs negirdėjote, kas vyksta...“ V. Berežkovas vis dėlto įtikino klerką priimti telegramą ir išduoti čekį14. Netrukus į sovietų ambasados pastatą Berlyne įsiveržė gestapas ir pradėjo rinkti nespėtus sunaikinti dokumentus**. Jis su sovietų ambasadoriumi Berlyne Vladimiru Dekanozovu išklausė, kaip J. von Ribbentropas paskelbė karą. (Žr. Lemtingi sprendimai, p. 645.)
**
Ambasados kiemas, V. Berežkovo žodžiais tariant, virto „čigonų stovykla“ – nežinodami, kur dėtis, tarybiniai piliečiai rinkosi čia. Kitą dieną vokiečiai pranešė, kad ruošiasi juos iškeisti į savus, likusius Tarybų Sąjungoje. Bet iškilo problema. Kadangi Vokietija žinojo apie savo puolimą, Tarybų Sąjungoje liko tik 120 vokiečių, o Vokietijoje likusių tarybinių piliečių buvo apie tūkstantį. Pagaliau buvo nutarta, kad visi sovietų pareigūnai ir jų šeimos bus išgabenti į Jugoslavijos pasienio miestą Nišą, kur turėjo įvykti apsikeitimas piliečiais. Tomis keistomis dienomis V. Berežkovas susipažino su SS oberšturmfiureriu, pasivadinusiu Heinemannu. Pastarasis buvo susirūpinęs dėl savo sūnaus, kuris ką tik prisijungė prie SS ir išvyko į Rytų frontą, jam taip pat reikėjo pinigų žmonos gydymui. Sovietų ambasados seifai buvo pilni pinigų įvairiems tikslams, tačiau diplomatai žinojo, kad jiems bus leista išsinešti ne daugiau kaip vieną lagaminą ir grynųjų tik smulkioms išlaidoms. Taigi, V. Berežkovas slapta įkišo Heinemannui tūkstantį markių – tuo metu didžiulę pinigų sumą. Atsilygindamas vokietis padėjo ambasados darbuotojams evakuotis. Liepos 2 d. sovietų delegacija pagaliau gavo leidimą palikti Berlyną ir atsisveikindamas SS oberšturmfiureris Heinemannas padovanojo V. Berežkovui savo nuotrauką sakydamas: „Gali taip atsitikti, kad kada nors man teks priminti, jog padėjau sovietų ambasadai. Tikiuosi, kad tai nebus pamiršta.“ V. Berežkovas savo atsiminimuose svarstė, kad galbūt šis vokietis, panašiai kaip J. von Ribbentropas, dar tada numatė Tarybų Sąjungos pergalę. Kaip ten bebūtų, tąkart jie matėsi paskutinį kartą ir po karo jam taip ir nepavyko sužinoti Heinemanno likimo. Tarybiniai piliečiai, saugomi SS, buvo atga-
1.1. Ry tas
*
21
Birželio 22-oji
22
Vokietijos žmonės apie karą su Tarybų Sąjunga išgirdo ankstų rytą, kai Josephas Goebbelsas perskaitė kreipimąsi į tautą per radiją. Apie jokią euforiją nebuvo nė kalbos. „Žmonių nuotaika primena depresiją. Tauta nori taikos, tiesa, ne pralaimėjimo kaina, bet kiekvienas naujas operacijų teatras didina nerimą ir susirūpinimą“, – kitą dieną pripažino J. Goebbelsas savo dienoraštyje15. Nemažai išgirdusiųjų šią naujieną vėliau prisimins tą pačią akimirką supratę, kad karas Vokietijai yra pralaimėtas. Tokių „pranašiškų“ citatų galima pririnkti tūkstančius, bet dauguma jų buvo ištartos ar prisimintos jau po karo, žinant jo baigtį. Praėjus tik keturioms dienoms nuo karo pradžios, SS ataskaitoje apie vidinę šalies padėtį buvo rašoma: „Naujausi pranešimai patvirtina, kad pradinis nervingumas ir nerimas, kurie ypač buvo pastebimi tarp moterų, truko vos kelias valandas... Netrukus šias nuotaikas pakeitė ramybė ir optimizmas. Šiuo metu Rusija yra visuotinai laikoma nelygiaverte karine varžove... Daugumos gyventojų optimizmas yra toks didžiulis, kad prasidėjo lažybos ne dėl karo baigties, bet datos, kada jis baigsis. Šiame kontekste karui suteikiama ilgiausia trukmė yra šešios savaitės!“16 Prie šio staigaus optimizmo proveržio prisidėjo ir gudrus J. Goebbelso triukas. Nacių propagandos ministras nusprendė, kad per pirmąją „Barbarosos“ savaitę nebus jokių išsamių pranešimų apie įvykius fronte. Jokių armijų, dalinių, upių ir miestų pavadinimų – tik sausi ir šykštūs OKW* pranešimai. Birželio 25 d., puikiai žinodamas apie pirmąsias pergales, jis pabrėžė: „Vis dar jokių detalių karinės vadovybės biuleteniuose. Priešas ir toliau visiškai ignoruojamas.“ J. Goebbelsas uždraudė periodikoje spausdinti Rusijos žemėlapius, nes „didžiulės teritorijos gali išgąsdinti žmones“, ir kartu sąmoningai vengė įvardyti, kada bus pasiekta galutinė pergalė: „Jeigu paskelbsime keturias savaites, o paaiškės, kad prireikė šešių, tada didžiausia pergalė gali virsti pralaimėjimu.“ Atrodo, kad šis sprendimas visiškai pasiteisino, nesvarbu, kad nervingumą keičiantis optimizmas buvo pagrįstas ne faktais, o gandais. Pastarieji, kaip dažnai nutinka, gali būti galingas savisaugos ginklas, juolab kad dauginasi neįtikėtinu greičiu. Šykščią informaciją ir nežinią žmonės vertė savais skaičiais. Buvo kalbama, kad į nelaisvę pateko daugiau kaip 100 000 rusų. Jau trečiąją kampanijos dieną buvo galima išgirsti pokalbių, jog sunaikinta 1 700 priešo lėktuvų; iki trečiadienio šis skaičius šoktelėjo iki 2 000. Nežinios kamuojami žmonės manė, kad vermachtas prasiskverbė į priešo teritoriją gerokai giliau, nei skelbė sausos suvestinės. Rusijos žemėlapiai dingo iš knygynų. Drezdene pasklido kalbos, kad vokiečių pajėgos jau priartėjo per 100 km nuo Maskvos17. benti į Nišą. Neturintieji diplomatinio statuso buvo patalpinti į koncentracijos stovyklos barakus. Po kelių dienų derybų diplomatams pavyko pagerinti jų gyvenimo sąlygas, tačiau galutinis tų žmonių likimas nebuvo aiškus. V. Berežkovui pasisekė – jis su kitais diplomatais per Turkiją grįžo namo. Maskvoje juos pasitiko plakatas su rūstaus veido moters priesaku: „Motina tėvynė kviečia.“ Buvo jau liepa. (C. Bellamy, Absolute War, p. 212–214.) *
OKW (vok. Oberkommando der Wehrmacht) – aukščiausioji vermachto vadovybė.
1.1. Ry tas
Berlyne, Reicho kanceliarijoje, birželio 22-osios rytą buvo ramu. Nuo nakties ir ryto darbų pavargę Hitleris ir J. von Ribbentropas po pietų nuėjo pamiegoti. Italija patvirtino sąjungininkės statusą ir dar 3 val. telegrafavo, kad paskelbė karą Tarybų Sąjungai. Rumunijos pajėgos kirto Pruto upę ir įžengė į provincijas, kurias TSRS atėmė iš Rumunijos prieš metus. Madridas informavo, kad renka savanorių legioną, kuris prisijungs prie žygio Rytuose. Vengrų admirolas Miklósas Horthy vokiečių ambasadoriui Budapešte pareiškė, kad svajojo apie šią akimirką dvidešimt dvejus metus, – žmonija bus dėkinga Hitleriui dar daug amžių. Budapeštas nutraukė su Maskva diplomatinius santykius, tačiau kol kas tai buvo viskas. 20 val. Alfredas Jodlis dar mėgins pasitikslinti Vengrijos karinę poziciją, tačiau jam bus pranešta, kad admirolas M. Horthy žaidžia polo, Vengrijos generalinio štabo viršininkas nepasiekiamas, o gynybos ministras ką tik išvyko į žvejybą. Buvo aišku, jog Vengrija iš pradžių nusprendė palaukti Vokietijos atakos rezultatų18. Londone žinias apie Vokietijos puolimą Winstonas Churchillis išgirdo 8 val. ryto. Jo patarėjai gavo šią informaciją dar prieš tris valandas, tačiau eidamas miegoti ministras pirmininkas nurodė jo nežadinti jokiomis aplinkybėmis, nebent prasidėtų invazija į pačią Angliją. Žinią W. Churchillis sutiko su palengvėjimu, nes pagaliau įgijo realų sąjungininką kovoje su Hitleriu. Tiesa, kol kas buvo neaišku, kuriam laikui, tačiau jis akimirksniu įvertino šį įvykį kaip vieną iš lemtingų karo epizodų. Jo paties surikiuotame tokių svarbiausių įvykių sąraše Hitlerio sprendimas pulti Tarybų Sąjungą buvo ketvirtas po Prancūzijos pralaimėjimo, britų pergalės Britanijos mūšyje ir JAV lendlizo sutarties su Britanija19. „Aš neturėjau nė menkiausių abejonių dėl to, ką mums reikia daryti, kokia turi būti tolimesnė politika, nei tuo labiau dėl to, ką reikia pasakyti“, – vėliau rašė W. Churchillis20. Tą vakarą sakydamas kalbą per BBC radiją jis pradėjo nuo sąžiningo prisipažinimo: „Per pastaruosius dvidešimt penkerius metus turbūt nebuvo aršesnio ir nuoseklesnio komunizmo priešininko nei aš. Ir aš neišsižadu nė vieno savo žodžio...“ Tačiau paskui ėjo „bet“ ir pagrindinė kalbos tema: „Praeitis su visais jos nusikaltimais, kvailystėmis ir tragedijomis traukiasi. Aš matau rusų kareivius ant savo gimtosios žemės slenksčio, saugančius laukus, kuriuos jų protėviai dirbo nuo neatmenamų laikų. Aš matau juos, ginančius savo namus, kuriuose meldžiasi žmonos ir motinos, taip, meldžiasi, kadangi yra laikai, kai meldžiasi visi – už savo mylimųjų saugumą, už savo maitintojų sugrįžimą, už savo gynėjus, už savo saugotojus. Aš matau dešimtis tūkstančių Rusijos kaimų, kuriuose žmonės vos išgyvena sunkiai dirbdami žemę, bet juose taip pat egzistuoja pirmapradžiai žmogiški džiaugsmai, juokiasi moterys ir žaidžia vaikai. Aš matau visa tai puolančią bjaurią nacių karo mašiną su savo žvangesiu, pentinais kaukšinčiais prūsų karininkais, kuri klastingomis priemonėmis įbaugino ir pavergė tuziną šalių. Aš regiu atbukintas, išdresiruotas, paklusnias, gyvuliškas hunų karių minias, šliaužiančias lyg skėrių spiečiai. Aš padangėse matau vokiečių bombonešius ir naikintuvus, vis dar nepamiršusius britiško rimbo, bet patenkintus, kad gali ieškoti to, ką jie laiko lengvesne ir ne tokia pavojinga auka. Aš turiu paskelbti Jo Didenybės vyriausybės sprendimą... Kas besikautų su nacių viešpatija, sulauks
23
Birželio 22-oji
24
mūsų pagalbos... Rusijai ir jos žmonėms suteiksime visą įmanomą pagalbą... Nes Rusijos pavojus yra mūsų pavojus ir Jungtinių Valstijų pavojus. Kiekvienas rusas, besikaunantis už savo tėvynę ir namus, yra toks pat kaip visi laisvi žmonės ir tautos bet kuriame pasaulio kampelyje.“21 Ne pirmą kartą per šį karą didžioji dalis britų visuomenės palaikė dar vieną ugningą savo ministro pirmininko kalbą. Entuziastingai ją sutiko ir kairieji. Tiesa, kiti politikai (ypač torių atstovai) ir kai kurie aukšti pareigūnai buvo gerokai skeptiškesni. Jie reiškė demonstratyvų pasibaisėjimą sąjunga su komunistais, o kai kurie viešai reiškė cinišką viltį, kad du diktatoriai sunaikins vienas kitą. Šis motyvas aukštesniuose Britanijos sluoksniuose tuo metu buvo dažnas. Tiesa, pats svarbiausias klausimas kol kas buvo kitas: „Kiek Tarybų Sąjunga atsilaikys? Tris savaites? Tris mėnesius?“ Geriausias, bet vargiai tikėtinas variantas buvo, kad Tarybų Sąjunga sugebės atsilaikyti iki žiemos22. O jeigu Tarybų Sąjunga žlugs taip pat greitai kaip Prancūzija, ar verta investuoti į ją kaip į sąjungininkę? Visuomenės reakcijos į W. Churchillio kalbą irgi buvo įvairios. Žurnalistas George’as Kingas rašė: „Didžiuojuosi tuo... Niekada nekaltinau rusų už tai, kad jie mūsų nemėgsta. Po paskutinio karo mes suteikėme tam ne vieną priežastį... Ačiū Dievui už Rusiją. Ji išgelbėjo mus nuo invazijos šiais metais.“ Londonietė Verė Hodgson rašė: „Praeityje rusai nebuvo su mumis malonūs, bet dabar mes turime būti draugai ir padėti vieni kitiems... Juk mes gavome paskutinę galinčią kovoti sąjungininkę Europoje.“ Po kelių savaičių ji papildė savo mintis: „Kažkodėl manau, kad Stalinas yra lygiavertiškesnis varžovas Hitleriui už mus visus... Kaip asmenybė jis atrodo labai nemalonus.“23 Namų šeimininkė Clara Milburn buvo dar kandesnė: „Taigi dabar Rusija galės šiek tiek paragauti to, ką pati davė Suomijai, – gal net daug daugiau. Misteris Churchillis per savo kalbos transliaciją šiandien pareiškė, kad mes turime stoti Rusijos pusėn. Manau, kad turime, kadangi dabar ji atsidūrė prieš visos žmonijos priešą. Tačiau, kai pradedu galvoti apie jos metodus, kurie mums tokie svetimi, norėčiau, kad mums nereikėtų to daryti.“ Šis motyvas gerokai aštriau nuskambėjo garsaus amerikiečių aviatoriaus Charleso Lindbergho lūpomis. Amerikiečių didvyris, pelnęs pasaulinę šlovę, kai 1927 m. perskrido per Atlanto vandenyną, drėbė tiesiai šviesiai: „Aš geriau šimtą kartų matysiu savo šalį, sudarančią sąjungą su Britanija ar net su Vokietija, nepaisant visų pastarosios blogybių, negu su Sovietų Sąjunga, kurioje viešpatauja žiaurumas, bedievybė ir barbarybė.“24 Kad ir kokie buvo sentimentai ir reakcijos, jie iš esmės kol kas nieko nereiškė nei Rusijai (kaip kad ją vadino britai), nei jos žmonėms. W. Churchillis laukė išsigelbėjimo nuo pat Prancūzijos žlugimo ir įsivaizdavo, kad juo turėtų tapti Franklinas Delanas Rooseveltas*, bet Hitlerio sprendimas pradėti karą Rytuose *
Praėjus dviem dienoms nuo karo pradžios JAV Prezidentas Franklinas Delanas Rooseveltas pareiškė: „Mes suteiksime Rusijai visą įmanomą pagalbą“ (I. Kershaw, Fateful Choices, p. 303), tačiau, kol šie žodžiai virs kūnu, teks nueiti nemažą kelią. O ledas dar buvo plonas. Izoliacionistai turėjo nemažai pritarėjų Kongrese ir Senate, ir jų argumentai buvo stiprūs.
dabar tiesiog atsiuntė jam į glėbį Staliną. Bolševikų ideologija ir komunistinė sistema daug metų W. Churchilliui buvo blogis, su kuriuo jis mėgino kovoti visais įmanomais būdais, tačiau dabar blogio hierarchijoje įvyko rokiruotė – didžiausias ir pavojingiausias blogis buvo Hitleris. Britanijos lyderis, pasiruošęs „tartis net su velniu, jei Hitleris nuspręstų pulti pragarą“25, naują sąjungininką pasitiko nedvejodamas. Tiesa, kol kas net ir turėdama pačius geriausius ketinimus, Didžioji Britanija (netgi kartu su JAV) nelabai kuo galėjo padėti Tarybų Sąjungai. Vienintelis apčiuopiamas W. Churchillio kalbos poveikis Kremliuje buvo tik tas, kad Stalinas galėjo suprasti dar vieną savo klaidą – priešingai nei jis įtarė, Britanija nesiruošė sudaryti su Vokietija atskiros taikos sutarties. Bent kol kas. Didysis oratorius W. Churchillis kaip visada kruopščiai atsirinko ir sudėliojo žodžius, tačiau svarbiausios kalbos tą dieną autoriumi bus ne jis. Tą rytą Kremliuje susirinkusi Tarybų Sąjungos vadovybė kol kas žinojo nedaug. Tik tiek, kad Vokietija pradėjo karą. Šalies gyventojai, išskyrus tuos, kurie gyveno pasienyje, nežinojo net to – jiems reikėjo šią blogą naujieną pranešti. Tai buvo vienas iš pirmųjų klausimų to ryto darbotvarkėje, ir vos tik jis nuskambėjo, visi sužiuro į Staliną. Vadas kalbėti atsisakė: „Tegul kalba Molotovas, juk sutartį su J. von Ribbentropu pasirašė jis.“26 A. Mikojanas vėliau pasakojo, kad visi bandė tam prieštarauti: žmonės
1.1. Ry tas
Kam JAV veltis į šį karą, be to, argi Stalino Rusija yra kuo nors geresnė už Hitlerio Vokietiją? Tapę komunistinės Rusijos sąjungininkais turėsime išsiplauti savo atmintį: „Amerikiečiai turės pamiršti, kad Rusijoje buvo šaudomi žmonės, konfiskuojamas privatus turtas, persekiojami tikintieji, vykdyta invazija į Suomiją, kad užimant ir pražudant dalį Lenkijos, Latviją, Estiją, Lietuvą Stalinas atliko šakališką vaidmenį. Visa tai ruošiantis kovai su nacizmu turės tapti „demokratiškais“ veiksmais“, – ironiškai ir su neprasta įžvalga rašė senatorius Robertas la Follette’as. „Jei matysime, kad laimi Vokietija, turėtume padėti Rusijai. Jeigu matysime, kad laimi Rusija, turėtume padėti Vokietijai, ir taip leisti jiems išžudyti kuo daugiau vieni kitų“, – ši ciniška tuomet senatoriaus Harry’io Trumano frazė sugrįš jam bumerangu 1945 m. pavasarį, derybose su Stalinu būnant JAV Prezidentu. Tačiau tuo metu Prezidentas buvo F. Rooseveltas ir jis buvo įsitikinęs, kad į Vokietijos keliamą grėsmę reikia reaguoti. (L. Rees, World War Two Behind Closed Doors, p. 98–99.) Visuomenės apklausos rodė, kad tik 35 proc. amerikiečių pasisakė už pagalbą Tarybų Sąjungai (54 proc. buvo prieš, 11 proc. neturėjo nuomonės), be to, buvo neaišku, ar apskritai karas nesibaigs dar viena žaibiška vokiečių pergale. 7 mlrd. dolerių sumą, gautą pagal lendlizo sutartį, Britanija buvo beveik išnaudojusi, paramai pratęsti reikėjo Kongreso pritarimo. Suteikti materialinę pagalbą Tarybų Sąjungai nebuvo paprastas politinis sprendimas, tad jį įgyvendinti pradėta nuo mažų žingsnelių. Iždo departamentas leido disponuoti iki tol įšaldytomis 39 mln. dolerių vertės tarybinėmis sąskaitomis Amerikos bankuose. Baltieji Rūmai paskelbė, kad JAV neutralumo paktas nebus taikomas Vokietijos ir Tarybų Sąjungos karui, taigi amerikiečių laivai galės plaukti į Rusijos uostus. Dar viena problema buvo neįtikėtinai dideli sovietų reikalavimai. Liepą Amerikai pateiktas sąrašas buvo 1,8 mlrd. dolerių vertės. Tarybų Sąjunga norėjo 6 000 lėktuvų, 20 000 priešlėktuvinių pabūklų. (Fateful Choices, p. 305.) Panašius reikalavimus sovietai pateikė ir britams: 3 000 naujausių naikintuvų, tiek pat bombonešių. Stalinas norėjo, kad britai atskleistų sonaro technologiją, taip pat gauti aliuminio, kaučiuko ir kitų žaliavų. (D. Stahel, Kiev 1941, p. 22.) Bet tarp norų ir galimybių kol kas žiojėjo praraja. Nepaisant F. Roosevelto komandos pastangų, per pirmąsias šešias karo savaites JAV pagalba Tarybų Sąjungai sudarys viso labo 6,5 mln. dolerių. Spalio pradžioje ši suma padidės iki 29 mln. (Fateful Choices, p. 306.) Sunkiausią laikotarpį šiame kare Tarybų Sąjungai teks atlaikyti be amerikiečių pinigų.
25
nesupras, kodėl tokiu istoriniu momentu jie išgirs ne Stalino, o jo pavaduotojo balsą, tačiau Stalinas nenusileido27. V. Molotovas turėjo kalbėsenos sutrikimą – mikčiojo*, todėl vengdavo viešų kalbų, išskyrus būtinas ataskaitas per partijos suvažiavimus. Pasirinkimo neliko. Jis ėmė ruoštis kalbai. Stalinas jam padės. Dramatiškų pauzių repetuoti nereikės – dramatiška buvo pati žinia. Kalba bus paruošta vidurdienį, o kol kas daugeliui Tarybų Sąjungos gyventojų rytas prasidėjo įprastai, gal net tingiai. Buvo sekmadienis ir nereikėjo skubėti į darbą.
1.2. Visiems štabams: „Sienos nekirsti“
Birželio 22-oji
Frontų ir armijų štabuose miegoti nebuvo kada. Naktį juos pasiekė direktyva, skelbianti kovinę parengtį. Pabaltijo ypatingosios apygardos (pervadintos į Šiaurės Vakarų frontą)** štabas ją gavo apie 2 val.***, Kijevo ypatingoji apygarda (pervadinta į Pietvakarių frontą) – 2.30 val.28, Vakarų ypatingoji apygarda (pervadinta į Vakarų frontą) – 1.10 val.****29 Informacijos apie vokiečių krebždesius fronte vadai turėjo daugiau nei Kremlius, tačiau nė vienas negalėjo padaryti daugiau, nei joje leidžiama. Pvz., Kijevo apygardos vadas Michailas Kirponosas išvakarėse pranešė, kad iš dezertyro gavo informacijos, jog vokiečių puolimas prasidės 4 val. ryto30. Pabaltijo apygardos vadas Fiodoras Kuznecovas birželio 21 d. mašina lankė artimiausius štabus. Atvykęs į 3-iojo mechanizuotojo korpuso (3MK) štabą Kaune, jis be jokių užuolankų pareiškė turįs duomenų, jog karinis Vokietijos puolimas gali prasidėti artimiausią parą31. Kai apie 4 val. virš jo vadavietės netoli Panevėžio praskrido keletas lėktuvų, jis dar nežinojo, kieno tai lėktuvai ir kur jie skren-
26
*
Nepaisant to, kad tapo pripažintu oratoriumi, W. Churchillis irgi turėjo kalbos sutrikimą – jam sunkiai sekėsi ištarti raidę „s“. Jis stengėsi įveikti šią gamtos išdaigą repetuodamas. Pvz., viena iš frazių, kurią lavindamas savo kalbą kitiems negirdint dažnai kartodavo W. Churchillis, buvo: „The Spanish ships I cannot see for they are not in sight“ („Negaliu matyti ispanų laivų, nes jų nėra prieš mano akis“).
**
Pervadinti karines apygardas į frontus buvo numatyta mobilizaciniame plane. Tai buvo padaryta kartu su priedangos plano vykdymo pradžia. Nėra tiksliai žinoma, kada apygardos gavo įsakymą pradėti vykdyti priedangos planus, tačiau 7 valandos raportuose Maskvai apie padėtį pasienyje minima, kad tie planai jau yra vykdomi. Tikriausiai dėl to kai kuriuose pirmųjų karo valandų dokumentuose dar minimos apygardos, o ne frontai.
*** Dėl gavimo laikų kyla neaiškumų, kadangi ne visada aišku, ar nurodomas išsiuntimo, ar gavimo, ar iššifravimo laikas. Pvz., Pabaltijo apygardai direktyva buvo išsiųsta per Rygą, kur gauta 1.07 val., iššifruota 1.20 val. F. Kuznecovui į Panevėžį perduota 2 val. Vakarų apygarda gavo direktyvą 1.10 val., bet iššifruota ji buvo tik 2.20 val. Į armijas išsiųsta 2.25 val. (B. Шерстнев, Трагедия сорок первого, c. 207.) Šios savo ruožtu turėjo perduoti korpusams, korpusai – divizijoms. **** Į karinius Vakarų fronto dalinius direktyva išsiųsta tą pačią naktį, 2.25 val. (B. Шерстнев, c. 207.)