Skip to main content

Bankininko žmona

Page 1

Trileris

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis

Vilnius, 2021


Prologas

Londono Northolto oro uoste labai mažai lėktuvų gavo leidimą pakilti į orą. Pūtė stiprūs šoniniai vėjai, dėl tirštos šlapdribos ma­ tomumas sumažėjo iki nulio. Oro uoste buvo vienintelis kilimo ir tūpimo takas, norinčių juo pakilti privačių lėktuvų grūste prisigrūdo. Buvo šešta valanda ryto. Keleivių būrys laukiamajame buvo mažas, bet nekantrus. Didumą sudarė verslininkai, ryte turintys susitikimų Paryžiuje, Liuksemburge ar Berlyne. Kai kurie buvo registruoti į savo korporacijų užsakytus skrydžius; vienas kitas pats turėjo savo lėktuvą. Tie žmonės nemėgo laukti. Rusas Popovo pavarde kėlė skandalą. Jis pakaitomis rėkė ant mo­ ters prie registracijos stalo ir kažkokiam pašnekovui, su kuriuo kal­ bėjosi mobiliuoju. Nė vienas iš dviejų nedavė jam atsakymo, kurio jis laukė, tad nuo vieno peršokdavo prie kito, jo balsas vis garsėjo, kol buvo aiškiai girdimas visame terminale. Jo palydovė, nuobodulio graužiama liekna šviesiaplaukė lapių kailiniais ir sportbačiais, spokso­ jo į savo mobilųjį. Ji atrodė įpratusi prie jo įsiūčio priepuolių. Visi kiti žiūrėjo į Popovą. Keleiviai nuleido laikraščius ir pasisukę spoksojo. Metro devyniasdešimt penkių centimetrų ūgio ir beveik šimto tris­ dešimties kilogramų svorio Popovo nepastebėti buvo sunku, ypač kai jis pyko. 7


Cristina Alger

– Suprantu, pone, – pakartojo moteris prie registracijos stalelio, stengdamasi išlikti profesionali, net užgriūta šios žodžių krušos. – Ir apgailestauju dėl šių nepatogumų. Bet saugumo sumetimais turime patarti... Popovas nusikeikė rusiškai ir metė savo mobilųjį. Moteris prie sta­ lelio jo išsilenkė; du apsaugininkai greitai priėjo pasižiūrėti, dėl ko šis triukšmas. Dabar susidomėjo net šviesiaplaukė. Ji paėmė Popovą už parankės, sušnabždėjo kažką į ausį, mėgindama jį nuraminti. Tomas Džensenas sėdėjo terminalo kampe ir šiek tiek susidomėjęs stebėjo šią sceną iš už naujo „Financial Times“. Kaip ir kiti kelei­ viai tą rytą Džensenas vilkėjo gerai pasiūtą kostiumą ir laikė rankoje odinį lagaminėlį. Tvarkingai sušukuotais sidabriniais plaukais, apsia­ vęs brangius nevarstomus batus, Džensenas atrodė tas, kas ir buvo: žmogus, baigęs Oksfordo universitetą, išmanantis finansus ir turin­ tis solidžią banko sąskaitą. Tačiau kitaip negu dauguma kitų keleivių Džensenas nebuvo finansininkas nei pramonės magnatas. Nors šiame oro uoste jis buvo darbo reikalais, jie buvo visiškai kitokie. Jis valsty­ binėje žinyboje ėjo pareigas, apie kurių egzistavimą žinojo labai mažai kas. Vienintelis išorinis požymis, rodantis, kad Dženseno darbas buvo ne sėdėti prie rašomojo stalo, bet ganėtinai pavojingas ir retkarčiais su smurtu susijęs užsiėmimas, buvo aiškiai kreiva, nes kadaise sulaužyta, nosis. Nors patyrė ir sunkesnių traumų, Dženseno nosis vis dar neda­ vė jam ramybės. Dėl šios priežasties jis visada kišenėje nešiojosi no­ sinę su išsiuvinėta monograma. Dabar ją išsitraukęs nusišluostė nosį ir toliau diskretiškai stebėjo kitus keleivius terminalo laukiamajame. Dėl Popovo sukelto triukšmo Džensenas buvo vienintelis, atkrei­ pęs dėmesį, kai vyras su moterimi paskubomis perėjo per terminalą ir pro išėjimo duris išsprūdo ant kilimo ir tūpimo tako. Džensenas atsi­ stojo, įsikišo nosinę atgal į kišenę ir nukiūtino prie lango. Jis įdėmiai 8


Bankininko žmona

nužvelgė smulkią moters figūrą, prieš vėją pakumpintus pečius ir kaip Džekės Onasis juodu šaliku apgaubtus plaukus, mat saugojo juos nuo lietaus. Vyras buvo gerai sudėtas, galva aukštesnis už moterį. Jam pa­ sisukus Džensenas pastebėjo akinius vėžlio kiauto rėmeliais ir žils­ telėjusius plaukus. Vyras tartum saugodamas uždėjo ranką moteriai ant peties jiems lipant į dvimotorį „Gulfstream G450“. Tą rytą jų lėktuvas buvo didžiausias ir brangiausias Northolto oro uoste. Vėliau per žinias bus pranešta, kad jį pilotavo itin iškilus lakūnas. Omaras Churis dešimt metų praleido Saudo Arabijos karališkosiose karinėse oro pajėgose prieš nusisamdydamas privačiai. Jis buvo tikras, patyręs profesionalas ir ne visai optimalios skristi oro sąlygos vargu ar būtų jį išgąsdinusios. Vos tik lėktuvo durys užsidarė, jam buvo leista pakilti. Popovas vis dar klykė apie vėlavimą, o G450 nuriedėjo kilimo taku ir dingo danguje. Lėktuvui pakilus Džensenas sulenkė laikraštį pusiau ir pasikišo po ranka. Praėjęs pro Popovą, pro registracijos stalelį, išėjo iš terminalo. Prie šaligatvio jo laukė limuzinas. Vos automobilis įsuko į greitkelį A40 Londono kryptimi, suskam­ bo jo mobilusis. – Padaryta, – tarstelėjo Džensenas. – Išskrido tik vienas lėktuvas, jie buvo jame. Jis išjungė ryšį, išlankstė laikraštį ir tylomis jį skaitė visą kelionę. Mažiau negu po valandos G450 prarado ryšį. Kažkur virš Prancūzi­ jos Alpių jis tiesiog išnyko iš radaro, tarsi niekada nė nebūtų egzistavęs.

9


Marina

Marina stovėjo viešbučio „Le Meurice“ apartamentų balkone ir žiū­ rėjo į žvilgančias Paryžiaus šviesas. Reginys buvo įspūdingas, ypač su­ temus. Vakaruose Eifelio bokštas ir Paryžiaus apžvalgos ratas apšviesti dunksojo naktinio dangaus fone. Už Rivoli gatvės lyg nutvieksti iš vi­ daus spindėjo Tiuilri sodai. Marina svarstė, ar nepažadinus sužadėtinio Granto, kad šis galėtų pasimėgauti reginiu kartu su ja. Bet tam dar bus laiko – kelionė tik prasidėjo. Taigi užuot jį žadinusi Marina atsisėdo prie stalo. Prisidegė cigaretę, patraukė dūmą. Buvo smagu, nes nereikė­ jo nieko dirbti, eiti į kokius renginius, atsakyti į elektroninius laiškus. Ji galėjo skaityti knygą. Galėjo nusilakuoti nagus. Galėjo visiškai nieko neveikti. Naktis priklausė jai. Čia, Paryžiuje, ji buvo tik beprasidedanti. Ją sunervino suskambęs telefonas. Pamačiusi, kas skambina, Ma­ rina suirzo. – Dankanai, čia po vidurnakčio, – šiurkštokai tarė ji. – Miegojai? – Ne. – Žinoma, nemiegojai. Tu vis dar gyveni Niujorko laiku. Šiaip ar taip, nemiegi. – Tai nereiškia, kad tau leidžiama man skambinti per pirmas mano atostogas po beveik dešimties metų. 10


Bankininko žmona

– Man reikia, kad kai ką dėl manęs padarytum. Marina susigūžė. Kaip tik dėl šios priežasties Grantas norėjo, kad ji mestų darbą žurnale „Press“. Per beveik dešimt metų, kuriuos dir­ bo Dankanui, ji nė karto nepasiėmė atostogų. Dirbo didumą savait­ galių, nesuskaičiuojamą daugybę švenčių. Atsiliepdavo telefonu bet kuriomis nakties valandomis. Iš pradžių ji dirbo Dankano padėjėja. Dabar, po devynerių su puse metų, nors ėjo aukštas pareigas žurnalo vadovybėje, Dankanas retkarčiais vis dar elgdavosi su ja kaip su savo padėjėja. Tepraėjo dvidešimt keturios šios kelionės valandos, o jis jau skiria jai kažkokią užduotį. Tai išties neįtikėtina, nors nelabai stebino. Marina ketino mesti darbą žurnale. Pažadėjo tai padaryti tuoj po vestuvių. Gandai, kad Granto tėvas Džeimsas Elisas kandidatuos į prezidentus, pasitvirtino. Vos per kelias savaites rinkiminė kampa­ nija įgis pagreitį. Jis jau subūrė kampanijos patarėjų ir kūrybininkų komandą. Jam jos reikės. Šį ūmaus būdo milijardierių iš Niujorko nelabai galėjai pavadinti žmonių kandidatu. Bet, viešųjų ryšių specia­ listams padarius savo stebuklus, Džeimsas Elisas virs sunkiu triūsu sėkmės sulaukusio žmogaus pavyzdžiu, profesionaliu sandorininku ir šviesia alternatyva numanomam demokratų kandidatui – ir įgudu­ siam Vašingtono politikui – senatoriui Heidenui Merfiui. Bent jau toks buvo sumanymas. Merfis, kurį daug metų persekiojo gandai apie korupciją ir reikiamos kvalifikacijos neturinčių draugų skyrimą į aukštas pareigas, buvo grėsmingas, tačiau ydų turintis kandidatas. Elisas ne tik tai žinojo, bet ir siejo su tuo savo viltis. Marina slapčia abejojo, ar būsimasis jos uošvis yra tinkamas būti laisvojo pasaulio lyderiu. Matė jį, prarandantį savitvardą su gerais žmonėmis, padariusiais menkiausią klaidą: pavyzdžiui, su nauju ūkve­ džiu, nupirkusiu ne to geriamojo vandens jo namui Sauthamptone, ar su vairuotoju, pražiopsojusiu posūkį į Teterboro oro uostą. Ji dar 11


Cristina Alger

žinojo, kad Grantas raminamai veikia savo tėvą. Kol tėvas dalyvaus rinkimų kampanijoje, Grantas mes darbą investicijų bankininkystės srityje ir perims šeimos verslą. Ėmęsis naujų – „Eliso įmonių“ korpo­ racijos prezidento – pareigų, Grantas nuolatos keliaus ir tikėsis, kad Marina jį lydės. Tarptautinės korporacijos vadovo žmonai privalu da­ ryti tam tikrus dalykus. Ką jau kalbėti apie prezidento sūnaus žmoną. Ji negalėjo dirbti ir būti pono Granto Eliso žmona. Bent jau ne vienu metu. Nekilo klausimo, kas jai svarbiau. Ji turės mesti darbą žurnale. Tai buvo sandorio dalis ir ji visada daugiau ar mažiau tai žinojo. Akimirką Marina svarstė, ar nemetus darbo dabar pat, telefonu. Tai išties būtų pateisinama. Žmonės nuolat išeidavo iš „Press“. Dan­ kanas garsėjo kaip sunkiai sukalbamas vyriausiasis redaktorius, o savo darbuotojams mokėjo mažiau už apgailėtiną šios industrijos vidurkį. Bet Marina pamanė, kad pasielgtų negerai. Po visko, ką Dankanas padarė jos labui – ir visko, ką jie nuveikė drauge – ji norėjo išeiti deramai: kreipusis asmeniškai, metu, kuris būtų tinkamas ne vien jai, bet ir žurnalui. – Tu neįtikėtinas, – tarė Marina. Ji užgesino cigaretę ir įsmukusi į kambarį susirado pieštuką. – Argi tau dabar ne kūrybinės atostogos? Dankanas į šį klausimą neatsakė. Kūrybinių atostogų tema jam buvo skaudi. Su jomis jis sutiko ne savo noru – to pareikalavo Fili­ pas Brankuzis, „Press“ motininės bendrovės vadovas, prisispyręs, kad Dankanas tas šešias savaites išnaudotų mesti gerti, kartą ir visiems laikams. Girtavimas tapo problema ir visi, susiję su leidyba, tai žinojo. Visi, išskyrus patį Dankaną. – Viską užsirašai? – paklausė jis. – Žinoma. – Noriu, kad su kai kuo susitiktum. Jis atvyksta iš Liuksemburgo. Nežinau, kaip ilgai jis bus laisvas, tad niekur nedink. Jis duos tau 12


Bankininko žmona

atmintinę perduoti man. Būk su ja labai atsargi. Ir niekam nieko nesakyk. – O ką man pasakyti Grantui? Kad turiu pasimatymą su vienu paslaptingu europiečiu? – Kas tas Grantas? – Juokauji. – Pasakyk jam, kad eini pabėgioti. Arba kad tau reikia pasimatyti su sena drauge. Jis jau didelis berniukas. Keturiasdešimt penkias mi­ nutes be tavęs išgyvens. Iš balso Dankanas atrodė suirzęs, ir tai suerzino Mariną. Ji smar­ kiai paspaudė pieštuką ir jo galiukas lūžo. – Velnias! – suniurnėjo ir paėmė rašiklį. – Klausyk, žinau, kad tau apmaudu, – tarė Dankanas. – Žinau, kad mano prašymas tave erzina. Bet tai svarbu, Marina. Ši medžiaga itin slapta. Mano šaltinis nepasitiki elektroniniu paštu, net šifruotu. Jis nori perduoti duomenis į rankas. Ruošiausi praėjusią savaitę skristi į Ženevą ir pats su juo susitikti, bet manau, kad esu sekamas. Marina susilaikė nepavarčiusi akių. – Kieno? Dankanas nuleido jos klausimą negirdomis. – Pasakiau jam, kad esi vienintelis žmogus, kuriuo pasitikiu. – Nustok man pataikavęs, Dankanai. Turbūt nepasakysi, kas čia dedasi? Dankanas tylėjo. Fone Marina girdėjo kažką panašaus į plūginį sniego valytuvą. Ji spėliojo, ar Dankanas neišvykęs iš miesto ir neužsi­ daręs savaitgaliams skirtoje trobelėje, kur ėmė leisti vis daugiau laiko. Ji nerimavo dėl jo: tenai jis per daug gėrė ir per mažai bendravo su žmonėmis. Gerdamas Dankanas tapdavo dramatiškas ir paranojiškas. O tapęs dramatiškas ir paranojiškas skambindavo Marinai. 13


Cristina Alger

– Pasikalbėsim, kai grįši, – tarė jis. – Bet, Marina... štai koks reika­ las. Po šitiek metų, manau, mes pagaliau jį radom. – Jį? – Mortį Risą. – Gyvą? – Net labai. Marina nuščiuvo stengdamasi suvokti svarbą to, ką sako Danka­ nas. Nuo Morčio Riso savižudybės praėjo aštuoneri metai, vos ne die­ nos tikslumu. Tikriau, praėjo aštuoneri metai nuo tada, kai Morčio Riso automobilis buvo rastas ant Tapan Zi tilto per Hadsono upę. Ant priekinio automobilio stiklo buvo prilipdytas savižudžio laiškelis. Praėjus kelioms dienoms po Morčio tariamos savižudybės, jo apri­ botos rizikos fondas RCM buvo demaskuotas kaip viena didžiausių Ponzi schemų* istorijoje. Risas pamatė, kas jam gresia, ir šoko nuo til­ to ar bent jau taip pasakojama. Tačiau jo kūnas taip ir nebuvo rastas. Iš pradžių Marina ir Dankanas įtarė tą patį, ką ir daugelis kitų: kad Risas suvaidino savo paties mirtį ir pasislėpė su visu neteisėtai įgytu pelnu kokioje nors saulėtoje šalyje, su kuria Jungtinės Valstijos nėra sudariusios ekstradicijos sutarties. Iš visų žmonių, apie kuriuos Mari­ na rašė per savo darbą žurnale „Press“, Risas buvo bene gudriausias, negailestingiausias sukčius, su kuriuo ji kada nors susitiko. O tai daug ką sakė, turint galvoje, kad Marina rašė apie Niujorko garsenybes: Volstrito ir nekilnojamojo turto magnatus, madų kūrėjus, rašytojus. Pradingti su visais pinigais proto užteko tik Risui. Risas buvo talentingas – toks talentingas, koks tik gali būti – bet galop visos finansinės piramidės neišvengiamai griūna, ir tai buvo *  Ponzi schema – tai gana dažnai pasitaikantis apgaulės metodas, pagrįstas finansine piramide. Ji pavadinta Čarlzo Ponzi „garbei“, kuris pirmasis bemaž prieš šimtmetį JAV apgavo tūkstančius investuotojų siūlydamas didelę grąžą. (Čia ir toliau – vertėjo pastabos.)

14


Bankininko žmona

vienintelis dalykas, kuris kėlė Marinai nerimą dėl RCM istorijos. Nelegali prekyba akcijomis tarp savo bendrovės narių, lėšų pasisavi­ nimas – kiekvienas galėjo išsisukti nenubaustas dėl šių nusikaltimų, jei tik buvo pakankamai protingas. Tiesiog pavagi pinigus ir pamoji ranka: „Sudiev!“ Bet Ponzio schema reikalavo nenutrūkstamo inves­ tuotojų srauto. Be naujų investuotojų visa schema sugriūtų kaip kor­ tų namelis. Tai kodėl Risas pasirinko galo neturintį nusikaltimą? Tam jis atrodė per gudrus. Nebent jis nuo pat pradžios planavo suvaidinti savo mirtį. Tokiu atveju Marina turėjo pripažinti: Risas, ko gero, buvo suk­ čiausias finansinis visų laikų nusikaltėlis. Tačiau, metams bėgant ir neatsirandant jokių žinių apie Risą ar jo pėdsakų, netikėjusi jo mirtimi Marina pamažėle ėmė su ja taikytis. Bet ar iš tikrųjų toks žmogus kaip Risas – jo veidas šmėsčiojo viso pa­ saulio televizorių ekranuose ištisus mėnesius – galėjo dingti? Marina taip nemanė. Tai atrodė pernelyg nerealu, net fantastiška. Ne tikras žinių pranešimas, o Holivudo siužetas. Risas buvo gudrus, bet jis irgi žmogus. Galbūt jo godumas ir puikybė galop iš tikro paėmė viršų. Tuo metu, kai Marinos domėjimasis Morčiu Risu blėso, Danka­ no Sanderio susidomėjimas virto tikrų tikriausia manija. Jiedviem su Marina spaudoje pirmą kartą viešai demaskavus RCM, Dankanas vėliau parašė dar kelis straipsnius apie Risą ir jo bendrininką Karterį Darlingą. Jo teorijos apie tai, kur yra Risas, tapo keistos ir niekuo nepagrįstos, tad Marina baiminosi, kad jo manija pakenkė jo, kaip rimto žurnalisto, reputacijai. Prieš pusmetį jos per plauką nekainavo jam karjeros. Vienoje ryto pokalbių laidoje Dankanas pareiškė, kad Risas paslėpęs šimtus milijonų Karibų tarptautinio banko Kaimanų salose sąskaitoje. Pasak Dankano, JAV žinybos apsimeta nieko nema­ tančios, nes tą banką saugo būrelis garsių politikų, taip pat slepiančių 15


Cristina Alger

milijonus anoniminėse sąskaitose. Interviu sukėlė sensaciją ne vien dėl to, ką pasakė Dankanas, bet ir todėl, kaip jis tai padarė. Žiūrovų neliko nepastebėta, kad jam pinasi liežuvis, kad jis visas suprakaitavęs ir nevalyvas. Netrukus pasklido gandas, esą Dankanas Sanderis ne­ trukus žlugs visuomenės akyse. Karibų tarptautinis bankas pagrasino paduoti į teismą ne tik Dankaną, bet ir žurnalą „Press“ bei jo motini­ nę bendrovę „Komercinės publikacijos“. Jos vadovo Brankuzio spau­ džiamas Dankanas paskubomis viešai atsiėmė savo žodžius. Paskui jis demonstratyviai įsitaisė reabilitacijos centre Konektikuto šiaurėje, ten kelias savaites mėgino mesti gerti ir popino savo užgautą ego. Marinai pasirodė, kad reabilitacija nedaug tepadėjo Dankanui. Vis dėlto ji lei­ do jam gauti atokvėpį žurnale ir po mėnesio Dankanas grįžo į darbą. Dabar jis antrą kartą mėgino pereiti reabilitaciją, ir Marina supra­ to, kad Brankuzis daugiau galimybių jam nebesuteiks. Jis iškėlė Dan­ kanui ultimatumą: meti gerti visam laikui ir grįžti pasirengęs dirbti arba visiškai nebegrįžti. Dankanas negalėjo sau leisti suklysti dar kar­ tą. Dar vienas klaidingas sprendimas, ir Brankuzis nuraus jam galvą. – Dankanai, ar gali tai įrodyti? Tau reikės tai padaryti. Negalim sau leisti dar sykį... Marina nutilo nenorėdama užbaigti šio sakinio. Dankanui nepa­ tikdavo, jei kas nors primindavo jam tą interviu, silpnybę svaigalams ar, kalbant atvirai, bet kurią jo kada nors, net labai seniai, padarytą klaidą. Juodu niekada apie tai nesikalbėjo, nebent itin miglotai užsi­ mindavo. – Šį kartą galiu. Jis turi per septyniasdešimt milijonų banke „Swiss United“. Marina užsirašė „Swiss United“ ir pabraukė. – „Swiss United“. Taigi ne Karibų tarptautinis, – tarė ji stengda­ masi neišsiduoti, kad nelabai linkusi tikėti. 16


Bankininko žmona

– Ne, čia ir visa esmė. Pinigus laikė ten. Buvau dėl to teisus. Jis juos perkėlė. Prieš pat man duodant tą interviu. – Ir tu turi įrodymų. Sąskaitų išrašų ar ką nors panašaus? – Jų turi mano šaltinis. Marina, tai didžiausia mūsų karjeros isto­ rija. Marina pašoko pajutusi ant peties ranką. Jai už nugaros stovėjo Grantas su kvaila išraiška. – Labas, – sušnabždėjo jis. – Nenorėjau tave išgąsdinti. – Turiu eiti, – pasakė Marina Dankanui. – Pasikalbėsim vėliau. – Grantas šalia? – Taip. – Gerai. Paskambinsiu tau rytoj, kai žinosiu smulkmenas apie per­ davimą. – Puiku. Labanakt, Dankanai. – Atsiprašau, – tarė Grantas bučiuodamas Marinai į viršugalvį, kai ji padėjo telefoną. – Išgirdau tavo balsą ir vyliausi, kad užsakai valgyti per kambarių tarnybą. Mirštu badu. Marina nusijuokė. – Aš nemiriau, bet užsakyti valgyti galiu. Ko norėtum? – Pasižiūrėkim. Grantas ištiesė ranką ir paėmė valgiaraštį. – Su kuo kalbėjaisi? – Su Dankanu. – Ko jam reikėjo? – Jis rašo straipsnį. Norėjo, kad padėčiau. Grantas pakėlė akis nuo valgiaraščio. – Tikiuosi, atsisakei? – Žinoma. – Argi jis ne reabilitacijoje? 17


Cristina Alger

– Kūrybinėse atostogose. – Koks skirtumas? Jam visiškai nepridera skambinti tau vidury nakties per tavo atostogas. – Man regis, jis tik buvo susijaudinęs dėl to straipsnio. Grantas papurtė galvą. – Jis nežino ribų, Marina. Marina atsiduso. – Žinau. Jis irgi varo mane į neviltį. Bet turi suprasti: žurnalistė esu dėl Dankano. Gavusi darbą „Press“, tikrai norėjau dirbti madų žurna­ le, nes man atrodė, kad tokios pareigos – jėga. Maniau, eisiu į puikius vakarėlius, matuosiuosi madingus drabužius ir susipažinsiu su įdomiais žmonėmis. Bet Dankanas įžiūrėjo manyje kai ką daugiau. Ir tikėjosi iš manęs daugiau. Kai rašėme straipsnį apie Darlingus, jis elgėsi su manim kaip su kolege, o ne kaip su dvidešimt dvejų metų padėjėja. Jis leido man dirbti savarankiškai, teikti siūlymus. O kai straipsnis buvo baig­ tas, nurodė mane kaip bendraautorę. Taigi taip, kartais jis varo mane iš proto. Labai dažnai. Bet aš taip pat esu jam skolinga už savo karjerą. Grantas paėmė Marinos ranką, jie sunėrė pirštus ir vienas kitam nusišypsojo. – Atleisk, – tarė jis. – Tiesiog aš tave saugau. – Ir aš manau, kad esi labai mielas. Grantas kilstelėjo antakį. – Ir seksualus? – Labai seksualus. – Ar bus seksualu, jei dabar užsakysiu dvigubą mėsainį su šonine, tirpintu sūriu ant viršaus ir skrudintomis bulvytėmis? – Neįtikėtinai seksualu. – Atneš ne anksčiau kaip po pusvalandžio. Prisidėsi prie manęs miegamajame, kol lauksiu naktipiečių? 18


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook