7
OMARŲ SPĄSTAI antradienis, 1991 metų sausio 15 diena 15 val. 15 min. honkongas PASIRENKU APLINKINĮ KELIĄ per saulės nutvieks-
tą, tarp akmeninių mūrų įspraustą Biržos antrąją aikštę, atidžiai įsižiūrėdama į kiekvieną pro šalį praeinantį kostiumuotą vyrą, slapčia tikėdamasi, kad Stivenas vis dar netoliese ir lūkuriuoja, kada galės suvaidinti netikėtą susitikimą. Ten aukštai, Biržos pirmajame dangoraižyje, nerimastingai žvilgčiodamas į laikrodį, nenustygsta vietoje Tomas, bet mano, kad aš vis dar sėdžiu užsidariusi su Feliksu, ir laiko tai geru ženklu. Kitoje pasaulio pusėje Groupas vaikštinėja pirmyn atgal po savo įstiklintą dėžę, laukdamas paprasto atsakymo į paprastą klausimą. Jis paskambins Kapurui, pasakys jam atsipalaiduok, ji turi tą vyruką savo kišenėje. Bankininkai spoksos į tylintį te228 ■
Aifric Campbell
lefono aparatą, nykščiais badydami moderniuosius nešiojamuosius HP10 kompiuterius, ir, kad prastumtų sustojusį laiką, vis iš naujo aptarinės geriausius ir blogiausius pozicijų variantus, gal šimtąjį kartą tikrindami skaičius. Maksas Milijardas šmižinės po savo „Ritz“ apartamentus laukdamas skambučio. Man reiktų grįžti į biurą, bet dar nesu tam pasirengusi. Skinuosi kelią per tvankų karštį į keltų prieplaukos terminalą ir prisėdu šalia senuko, kuris šliurpia makaronus, palinkęs virš popierinio puodelio, su mediniais pagaliukais, nelyginant mezgimo virbalais, ritmingai pakylančiais ir nusileidžiančiais. Aš slapčia išsitraukiu iš rankinės tris miniatiūrinius viskio buteliukus, garsiai trakštelėjusi atsuku dangtelius ir išmaukiu vieną po kito. Atsisukęs senukas dėbteli, piktai kažką sumurma, durdamas į mane kaltinančiu pirštu. Tada atsikelia ir nupėdina šalin. Yra, žinoma, dar blogesnių vietų nei Honkongas. Ir blogesnių priežasčių čia būti nei nenumatyta grėsmė, kad Feliksas bus taip kruopščiai viską susidėliojęs. Quid pro quo 20. Keltas mažumėlę panyra ir siūbuodamas pajuda įkandin tanklaivio, o aš atsisėdu šonu ant medinio suoliuko. Maža mergaitė priešais pasigręžia ir nustebusi žiūri, kaip mano skruostais srūva ašaros. Ji timpteli savo motinai už 20
Paslauga už paslaugą. (Lot.) BANKININKĖ ■
229
rankos, toji taip pat pasigręžia; mergaitė rodo į mano veidą, moteris apsuka mergaitę ir jiedvi taip pat pasitraukia šalin. Nesuvokiu, iš kur kyla tas graudumas, nes vienintelis mane užvaldęs jausmas yra troškimas atsigulti, užmigti, pasiekti kažin ko pabaigą.
Blanki Honkongo centro vizija plevena tolstančiame horizonte. Kažkur ten yra Stivenas, gal šią akimirką žiūri į vandenį, o gal jau skuba taksi į Kai Tako oro uostą, kad suspėtų į popietinį skrydį. Ar jis galvojo apie mane, kai stovėjo priešais plienines Felikso duris? Ne, nė sekundės. Zana teisi: viskas jau baigta, ir aš apgaudinėju save, mėgindama įtikėti tuo, kas jau seniai užgeso, lyg į krantą išmestas žmogus stveriuosi bet ko, kad tik išgyvenčiau. Kandi Felikso pastaba įkyriai spengia man ausyse: Labai žavus vyriškis. Geros veislės, kaip mėgstama sakyti. Nors judu ne visiškai iš to paties kelmo spirti, ar ne? Dėl to, manau, kiltų sunkumų. Prireikė 182 bežadžio gedulo dienų, kad pripažinčiau, jog mudu su Stivenu niekada nežiūrėjome viena kryptimi ir kad mano pasaulio prarastasis miestas yra toji vieta, kurios jis savo vaizduotėje nėra nė regėjęs. Ak, bet toji niekam nepriklausymo aura yra nelyginant kvapas, kuris įsismelkia į kiekvieną tavo dieną. Tu nedegi noru skubėti namo, kai užregistruotas paskutinio sandorio patvirtinimo kvitas ir salė pamažu ištuštėja, jau230 ■
Aifric Campbell
tiesi užliūliuota kažin kokio transo, iš kurio kartkartėmis tave pažadina gaudesys prie Amerikos rinkos skyriaus, vienas kitas šūktelėjimas, kai atsilaisvina linija su Niujorku, prislopinti plojimai, palydintys kažkokias varžybas, rodomas televizoriaus ekrane pritildytu garsu. Naktimis negaliu užmigti, tamsoje prieš akis iškyla kainų lentelės, sandoriai ir operacijos trimatėje lentelėje, kuri nusidriekia per prabėgusius metus. Įkyriai persekioja noras tikrinti ar įžvelgti, kas paslėpta, baimė, kad kas buvo pražiūrėta ar kad galbūt yra kokių nors naujų duomenų, kuriuos būtų galima iškasti, o gal – dar blogiau – kokių nors senų duomenų, kuriuos būtų galima pataisyti, net jeigu jau ir per vėlu – sandoris jau sudarytas. Negaliu liautis alinusi savo smegenų bergždžiais skaičiais, formulėmis, algoritmais. Išmesti juos iš galvos būtų tolygu pamiršti, galbūt taip ir pamirštama tai, kas svarbu. Kaip ir tai, apie ką būtent mudu su Stivenu kalbėjomės pirmą kartą susitikę, ir visi kiti atminties šuliny nuskendę pokalbiai – mano paskaičiavimais, mažiausiai 2 304 valandos, nors tie fragmentai, kuriuos prisimenu, tilptų vos į vieną puslapį. Visa mūsų draugystė dabar atrodo efemeriška, – pradėta tyrinėti, ji, regis, ima sklaidytis ir nykti. Užtat mūsų finalinė scena Venecijoje įsirėžusi man į atmintį ryškiausiomis spalvomis. Kaskart, kai mintyse atkartoju baigiamąjį mūsų veiksmą, sakau sau, kad taip siekiu išsigydyti žaizdas, kad viliuosi pasiekti tokią būseną, kai jau galėsiu greitai persukti juostelę į priekį BANKININKĖ ■
231
ir pasijusiu persisotinusi visa ta „mane pametė“ istorija. Tačiau, priešingai, – aš ją atkuriu su intymiausiomis smulkmenomis, tarsi ieškodama kokios nors dar neištirtos smulkmenos, naujo dilgčiojančio skausmo. Galbūt ta baigiamoji scena turi kokį slaptą kodą, kuris iš esmės pakeis istoriją ir atskleis tikrąją jos prasmę. Argi dar neišmokau šios pamokos iš savo šeimos prieš daugelį metų: kaip pabaiga tampa ištisa istorija. Argi ne to išmokau iš savo motinos? Kaip baigiamasis veiksmas tampa viena ryškia akimirka, kuri aprėpia visa, kas nutiko, ir kurią visada prisiminsi: krizės ištikta šeima, žaizdos, kurios niekada taip ir neužgijo. Bet ne šie prisiminimai dabar man iškyla, žiūrint į liulantį vandenį, o baigiamoji scena su Stivenu: prieš 182 dienas, 1990 metų liepos 17 dieną 5 val. 15 min. aš stovėjau Stiveno buto balkone, laukdama jo pasirodant prieš mūsų 7 val. 10 min. skrydį į Veneciją. Jis dvidešimt keturias valandas grūmėsi dėl 350 milijonų dolerių vertės sandorio (vienam garsiam Europos konglomeratui, kurio pavadinimo, kaip įprasta, man neatskleidė). Stovėjau rūkydama vėsioje tyloje, žvelgdama į rytus palei Čeinio alėją, ir galvojau: velniop. Įsivaizdavau Stiveną konferencijų salėje su būreliu kolegų, sustingusius, apimtus nerimastingo Laukimo agonijos. Kai jau visi priešingos pusės pasiūlymai pateikti, nusileista iki kraštutinės ribos, kai išstudijuota aibė scenarijų ir analizių, ir nebelieka nieko kita, tik LAUKTI Skambučio iš kokio 232 ■
Aifric Campbell
sumauto direktoriaus, kuris sudrebins tylą ir pasakys – sandoris jūsų. Arba pareikš, kad šeši mėnesiai darbo nuėjo vėjais, nulauš tave it šakelę ir paliks staugiantį pro sukąstus dantis. Įsivaizdavau senamadišką stalelį su ratukais, priglaudusį plėvele aptrauktus sumuštinius, nustumtą į salės kampą, ir posėdžių stalą, ant kurio netvarkingai išdėlioti plieniniai termosai ir vandens buteliukai. Čia nerūkoma. Netgi ištikus Ekstremaliam Stresui Stivenas nedaro nė mažiausios nuolaidos žmogiškosioms silpnybėms. Kiek tolėliau salėje ratu sustojęs kitas būrelis – įvairiausių tautybių jaunieji analitikai, neseniai atskraidinti iš jaukių savo lizdelių Vortone, Harvarde, Kolumbijoje, INSEAD, kiekvienas „kainuojantis“ po 105 000 dolerių; dar neapsiplunksnavę investicinės bankininkystės specialistai, kurie dažniausiai paliekami vieni iki vėlumos, griežtai nurodžius nežaisti su degtukais. Jų rožines ambicijas iš lėto traiško nuobodus popierėlių nešiojimas ir beprotiškai ilga aštuoniolikos valandų darbo diena. Šį vakarą jie šliejasi prie Bankininkystės Gralio taurės ir klausia savęs, ar dar kada turės kitą progą pagarbinti Stiveną Greivsą, kuris perka „John Lobb“ batus Šv. Jokūbo gatvėje ir kurio šuolis į šlovę lyg blykstelėjęs meteoritas jau virto vienu iš Miesto mitų. Stivenas Greivsas ne tik buvo Aštuoniasdešimt trečiųjų laidos pažiba, bet ir, įspūdingai demonstruodamas nepriekaištingą savo gebėjimą organizuoti laiką, puikiai žaidė golfą, buvo išnaršęs slidinėjimo BANKININKĖ ■
233
trasas apink Šamoni ir perskaitęs pirmąjį A La Recherche du Temps Perdu 21 tomą (žinoma, originalo kalba). Įsivaizdavau Stiveną, kaip jis, užsikėlęs kojas ant posėdžių stalo, tauškia niekus su savo pažais Džulianu (INSEAD) ir DžeiDžėjumi (Stanfordas) ir linksmina jį garbinančią auditoriją konkurentus pašiepiančiais anekdotais ir galybe įvairiausių istorijų, tarp jų: Didieji sandoriai, kuriuos aš sudariau; Didieji sandoriai, kuriuos pavogiau Konkurentams iš panosės; Vienas Didysis sandoris, kurį praradau dėl niekšiškos konkurentų taktikos; Kaip per plauką išvengiau mirties per savo nuotykius Monblano kalnuose. Jaunieji kolegos, iš tolo stebintys šį pasirodymą, net palinksta savo blyškiais veidais arčiau, mėgindami įsiminti jo tariamas skambias pavardes, stengdamiesi suvokti juokingos istorijos perifrazes, mėgindami neišsiduoti, kad niekaip nesupranta pasakojimo esmės, uoliai gaudydami bent menkiausias užuominas iš artimiausių Stiveno patikėtinių, kurie išdidžiai stovi greta šefo, bet niekada neišdrįstų užsikelti kojų ant stalo. Tai buvo 1990 metų liepos 17-oji, ta diena, kai jie buvo labiausiai priartėję prie Visatos šeimininko.
21
Marselis Prustas, Prarasto laiko beieškant.
234 ■
Aifric Campbell