Issuu

Bernard Gotfryd nuotr.

O kas, jei mirtis yra nieko daugiau, tik garsas? Elektrinis triukšmas. Vienodas, baltas. DON DeLILLO (Donas DeLilo, g. 1936) – kultinis amerikiečių rašytojas, 17 romanų autorius, pelnęs PEN/Saulo Bellow apdovanojimą už indėlį į Amerikos literatūrą, taip pat prestižinį PEN/Faulknerio apdovanojimą, ne kartą patekęs į Pulitzerio premijos finalininkų sąrašus. „Baltasis triukšmas“ – garsiausias autoriaus romanas, už kurį jam buvo įteikta JAV nacionalinė knygų premija.

Kultinis romanas, pelnęs JAV nacionalinę knygų premiją

Romano herojus Džekas Glednis, menkavertiškumo komplekso ir mirties baimės kankinamas profesorius, vadovauja savo įkurtai hitlerizmo studijų katedrai nedideliame Amerikos miestelyje. Darbe patiriamą spaudimą Džekas mėgina malšinti leisdamas laiką su žmona Babete ir keturiais vaikais. Glednių šeimos kasdienybė, kurią lydi skalbimo mašinos, mikrobangų krosnelės, radijo imtuvo ūžesys, sutrikdoma paaiškėjus, kad Babetė jau kurį laiką vartoja paslaptingas tabletes. Šeimoje augančią įtampą nustelbia netikėta žinia: po netoliese įvykusios avarijos ore susitvenkė juodas nuodingų chemikalų darinys, nenumaldomai artėjantis Glednių namų link. Pirmą kartą išleistas 1985 m., „Baltasis triukšmas“ iki šiol kartojamas didžiuliais tiražais ir laikomas vienu įspūdingiausių vartotojiškos kultūros liudijimų literatūroje. Romanas tiksliai atliepia ir socialinių medijų įrašuose, elektroniniuose laiškuose skęstančio šiandieninio žmogaus patirtis. Šiuo tekstu D. DeLillo tarsi klausia, kaip žiniasklaidos kultūra atitolina mus nuo savo pačių potyrių, bei verčia stabtelėti ir įsiklausyti į baltąjį triukšmą, pasiekiantį mus akinančių prekybos centro šviesų spengimu. „DeLillo – neapsakomai talentingas rašytojas. Jo šalta, tačiau dėmesį prikaustanti proza – žaisminga, kandi, stulbinanti.“ – The Washington Post

Jei jis visur, jo neįmanoma išgirsti...

Don DeLILLO WHITE NOISE Picador, an imprint of Pan Macmillan, London, 2012

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Copyright © 1984, 1985 by Don DeLillo © Ina Rosenaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2024 © „Tyto alba“, 2024 ISBN 978-609-466-794-7

Baltasis triukšmas

Bangos ir spinduliuotė

Universalai suvažiavo vidurdienį – ilga žvilganti eilė, nusidriekusi vakarinėje universiteto teritorijos pusėje. Vienas po kito riedėjo aplink oranžinę metalinių sijų skulptūrą, o tada jau link bendrabučių. Universalų stogai užkrauti gerai pritvirtintais lagaminais su vasariniais ir žieminiais drabužiais ir pilnomis dėžėmis antklodžių, batų, kanceliarinių priemonių ir knygų, paklodžių, pagalvių ir užklotų; dar susuktais kilimėliais ir miegmaišiais; dviračiais, slidėmis, kuprinėmis, angliškais ir vesterno stiliaus balnais, pripučiamosiomis valtimis. Automobiliams sulėtinus greitį ir sustojus, iš jų iššoko studentai ir puolė prie bagažinių traukti lauk daiktus: magnetolas, radijo aparatus, kompiuterius; mažučius šaldytuvus ir viryklėles; dėžes su vinilinėmis plokštelėmis ir kasetėmis; plaukų džiovintuvus ir žnyples; teniso raketes, futbolo kamuolius, ledo ritulio ir lakroso lazdas, lankus ir strėles; psichoaktyviąsias medžiagas, kontraceptines tabletes ir priemones; šlamštmaistį vis dar parduotuvių maišeliuose – svogūnų ir česnakų skonio bulvių traškučius, nachos, vafliukus su že9

Don DeLillo

mės riešutų sviestu, sausus pusryčius, guminukus ir karamelinius spragėsius; ledinukus ir sausainius. Tą šou matau jau dvidešimt vienus metus kiekvieną rugsėjį. Reginys visada būna puikus. Studentai tarpusavy sveikinasi komiškai šūkaudami ir neva alpdami. Jų vasara buvo pilna nusikalstamų malonumų, kaip visada. Tėvai stovi prie automobilių it apsvaigę, visur matydami savo pačių atvaizdus. Išpuoselėtus įdegius. Gerai prižiūrėtus veidus ir ironiškas minas. Ir pajunta atgimimo jausmą, bendruomenišką pripažinimą. Moterys tvarkingos ir žvalios, lieknos nuo dietų, atsimena kitų žmonių vardus. Jų vyrai niekur neskubantys, santūrūs, bet neirzlūs ir nepikti, patenkinti savo tėvystės pasiekimais ir atrodantys taip, tarsi turėtų didžiulį gyvybės draudimą. Tas universalų suvažiavimas ne ką prasčiau už bet ką kita, ką jie galbūt nuveiks artimiausiais metais, ir kur kas geriau už oficialias liturgijas ir įstatymus parodo, kad jie yra bendraminčiai ir dvasiškai artimi žmonės, viena tauta. Išėjau iš darbo ir nusileidau nuo kalvos į miestą. Čia yra namų su bokšteliais ir verandomis per du aukštus, kur žmonės sėdi senų klevų paunksnėje. Yra neograikiškojo stiliaus namų ir gotikinių bažnyčių. Yra beprotnamis su kolonada, įmantriais mansardiniais langais ir stačiu stogu, papuoštu ananaso pavidalo fleronu. Mes su Babete ir abiejų vaikais iš ankstesnių santuokų gyvename tylios gatvės gale, kur kadaise buvo miškas su giliomis daubomis. Už mūsų galinio kiemo, gerokai žemiau, dabar driekiasi greitkelis ir naktimis, kai įsitaisome savo žalvarinėje lovoje, pro šalį braukia negausus eismas, tolimas ir nenutrūkstamas ūžesys aplink mūsų miegą, tarsi mirusių sielų murmėjimas sapno pakraščiuose. 10

Baltasis triukšmas

Aš vadovauju Kalvos universiteto Hitlerizmo katedrai. Tas hitlerizmo studijas Šiaurės Amerikoje sugalvojau 1968-ųjų kovą. Tai buvo šalta giedra diena su protarpiniu vėju iš rytų. Kai pasiūliau rektoriui, kad galėtume įsteigti katedrą, skirtą vien Hitlerio gyvenimui ir darbams, jis netruko tame įžvelgti plačių galimybių. Sėkmė buvo greita ir didžiulė. Rektorius perėjo dirbti Niksono, Fordo ir Karterio patarėju, o paskui žuvo keldamasis slidinėjimo keltuvu Austrijoje. Ties Ketvirtosios ir Guobų gatvės sankryža automobiliai suka į kairę prekybos centro link. Policininkė, susirietusi mažame kvadratiniame automobilyje, suka ratus tame rajone, dairydamasi neteisėtai pastatytų mašinų, už kurių stovėjimą nesumokėta, pradelstų techninės apžiūros lipdukų. Telefono stulpai visame mieste nuklijuoti skelbimais apie dingusius šunis ir kates, vienas kitas parašytas ir vaiko ranka.

Babetė aukšta ir apkūnoka; turi ir apimties, ir svorio. Jos plaukai – pasiutėliška šviesi netvarka, tokios ypatingos gelsvos spalvos, kurią kadaise vadino purvina blondine. Jei ji būtų smulki, tie plaukai būtų pernelyg simpatiški, per šelmiški ir atrodytų dirbtini. Bet Babetės stotas tiems pašiauštiems plaukams suteikia tam tikro rimtumo. Stambios moterys neplanuoja tokių dalykų. Joms stinga to polinkio į gudrybes dėl išvaizdos. – Gaila, kad nebuvai, – pasakiau jai. 11

Don DeLillo

– Kur? – Šiandien universalų diena. – Ir vėl praleidau? Juk turi man priminti. – Jų eilė nuo muzikos bibliotekos nutįso iki pat kelio. Mėlyni, žali, bordiniai, rudi. Švytėjo saulėj kaip dykumos karavanas. – Juk žinai, kad man reikia priminti, Džekai. Tie suvelti plaukai Babetei suteikia tokį atsainų orumą žmogaus, kuris pernelyg užsiėmęs svarbiais reikalais, kad žinotų, kaip atrodo, ar dėl to suktų galvą. Aišku, ji nėra didžių dalykų kūrėja taip, kaip pasaulis juos supranta. Surenka ir prižiūri vaikus, dėsto suaugusiųjų edukacijos programos kursą, priklauso neregiams skaitančių savanorių grupei. Kartą per savaitę skaito tokiam senyvam žmogui pavarde Tredvelas, gyvenančiam miesto pakrašty. Jį vadina Senuoju Tredvelu, tarsi jis būtų koks lankytinas objektas – uola ar šiurpi pelkė. Babetė skaito jam National Enquirer, National Examiner, National Express, Globe, World, Star. Senukas pageidauja savo kassavaitinės dozės kultinių detektyvų. Tai kodėl jam jų nepaskaičius? O svarbiausia tai, kad dėl Babetės, kad ir ką ji darytų, jaučiuosi maloniai apdovanotas, susisiejęs su visiškai nuoširdžia moterimi, mylinčia dienos šviesą ir gyvenimo pilnatvę, daugialypę kunkuliuojančią šeimyninę atmosferą. Nuolat matau, kaip ji viską daro nuosekliai, meistriškai, lyg be pastangų, skirtingai nuo mano ankstesnių žmonų, kurios buvo linkusios jaustis atitrūkusios nuo objektyviojo pasaulio – susireikšminusios ir įsitempusios nervingos moterys, turinčios ryšių saugumo struktūrose. – Norėjau pamatyti ne tuos universlaus. O kaip žmonės atrodė? Ar moterys buvo su klostuotais sijonais ir pyniuotais 12

Baltasis triukšmas

megztiniais? O vyrai su tvido švarkais? Kas išvis yra tas tvido švarkas? – Jie patogiai jaučiasi su savo pinigais, – atsakiau. – Ir nuoširdžiai tiki, kad jiems priklauso jų turėti. Tas įsitikinimas suteikia jiems tokią tarsi sveikatingą išvaizdą. Jie truputį švyti. – Man sunku įsivaizduoti mirtį esant tokiam pajamų lygiui, – pasakė ji. – Gal ten ir nėra tokios mirties, kaip mes ją suprantame. Tik dokumentai pereina į kitas rankas. – Bet juk ir mes patys turime universalą. – Jis mažas, pilkas ir vienos durys surūdijusios. – Kur Vailderis? – ji šūktelėjo, kaip įprasta, supanikavusi, kviesdama vaiką, vieną iš saviškių, sėdintį ant nejudančio triračio galiniame kieme. Mudu su Babete paprastai šnekamės virtuvėje. Virtuvė ir miegamasis čia yra pagrindinės patalpos, galios centrai ir visa ko ištakos. Šiuo atžvilgiu mes su ja panašūs: likusią namo dalį laikome sandėliu baldams, žaislams, visiems nebenaudojamiems ankstesnių santuokų ir skirtingų vaikų komplektų daiktams, prarastųjų uošvių dovanoms, kitų atiduotiems rakandams ir šlamštui. Sendaikčiai, dėžės. Kodėl ši nuosavybė slegia tokiu didžiuliu svoriu? Ją tarsi lydi kažkokia tamsa, nelaimės nuojauta. Visi tie daiktai man sukelia baimę ne tik dėl asmeninio žlugimo ir pralaimėjimo, bet ir kažko platesnio ir bendresnio, kažko didelio savo apimtimi ir turiniu. Babetė atėjo su Vailderiu ir pasodino jį ant virtuvės spintelės. Denisė ir Stefė nusileido į apačią – pasišnekėjome, kokių joms reikia mokyklinių reikmenų. Ilgai netrukus atėjo 13

Don DeLillo

pietų metas. Stojo chaoso ir triukšmo valanda. Malėmės po virtuvę čia pasiriedami, šia numesdami kokį įrankį. Galiausiai visi buvome patenkinti tuo, ką pavyko nugriebti iš spintelių ar šaldytuvo arba pačiupti vienam iš kito, ir ėmėme tyliai tepti garstyčias ar majonezą ant ryškiaspalvio maisto. Tvyrojo mirtinai rimta sunkiai iškovoto atlygio laukimo nuotaika. Prie stalo buvo ankšta, Babetė ir Denisė dukart dūrė viena kitai alkūne, bet nė viena nepratarė nė žodžio. Vailderis vis dar sėdėjo ant spintelės tarp atidarytų dėžučių, suglamžytos folijos, žvilgančių bulvių traškučių pakelių, dubenėlių su balzganomis substancijomis, uždengtų maistine plėvele, stiklainių gumelių ir maišelių užveržimo kilpelių, oranžinio sūrio riekelių atskirose plastiko pakuotėse. Užėjo Heinrichas, įdėmiai nužvelgė visą mizansceną, tas mano vienatinis sūnus, tada išėjo pro užpakalines duris ir dingo iš akių. – Ne tokius pietus ruošiausi valgyti, – tarė Babetė. – Labai rimtai galvojau apie jogurtą ir kviečių gemalus. – Kur mes tai anksčiau girdėjome? – paklausė Denisė. – Tikriausiai čia pat, – atsakė Stefė. – Ji vis jų nusiperka. – Bet niekada nevalgo, – tarė Stefė. – Nes mano, kad, jei pirks, teks suvalgyti vien tam, kad jų atsikratytų. Toks jausmas, kad bando save apgauti. – Tai užima pusę virtuvės. – Bet išmeta taip ir nesuvalgiusi, nes jie sugenda, – pasakė Denisė. – O tada viską pradeda iš naujo. – Kur pažvelgsi, – tarė Stefė, – ten juos pamatysi. – Jaučiasi kalta, jei jų neperka, jaučiasi kalta, jei nusiperka ir nesuvalgo, jaučiasi kalta, kai pamato juos šaldytuve, jaučiasi kalta, kai išmeta. 14

Baltasis triukšmas

– Tarsi būtų rūkanti, bet nerūkytų, – pasakė Stefė. Denisei vienuolika, kieta mergiotė. Beveik kasdien protestavo prieš motinos įpročius, kurie jai atrodė švaistūniški ar pavojingi. Aš gyniau Babetę. Sakiau jai, kad būtent man reikėtų drausmės mitybos klausimais. Priminiau, kaip man patinka jos išvaizda. Paaiškinau, kad apkūnumas, jei jo tiek, kiek reikia, turi prigimtinio nuoširdumo. Žmonės pasitiki saikingu apkūnumu. Bet ji buvo nepatenkinta savo klubais ir šlaunimis, vaikščiojo greitu žingsniu, bėgiojo neoklasikinės vidurinės mokyklos stadiono tribūnos laipteliais. Teigė, kad iš jos trūkumų darau pranašumus, nes mano prigimtis – apsaugoti man brangius žmones nuo tiesos. Tiesoje visada kažkas tyko, sakė ji. Antro aukšto koridoriuje įsijungė dūmų detektorius, arba mums pranešdamas, kad ką tik nusibaigė baterija, arba todėl, kad namie kilo gaisras. Pietauti baigėme tylėdami.

Kalvos universiteto katedrų vedėjai vilki akademines mantijas. Ne tas ilgąsias plevėsuojančias, bet tokias berankoves tunikas, surauktas ties pečiais. Man tai patinka. Smagu iškelti ranką iš po to drabužio klosčių, kad pasižiūrėčiau, kiek valandų. Toks mostas visiškai pakeičia paprastą žvilgtelėjimą į laikrodį. Efektingi gestai gyvenimui suteikia romantikos. Pamatę dekaną, einantį per universiteto kiemą ir iškeliantį ran15

Don DeLillo

ką iš po viduramžiškos mantijos, skaitmeniniam laikrodžiui sužybsint vėlyvos vasaros prietemoje, dykinėjantys studentai gali išvysti laiką kaip daugialypę puošmeną, žmogaus sąmonės romantizmą. O ta mantija, žinoma, juoda ir tinka prie beveik visko. Atskiro Hitlerizmo katedros pastato nėra. Mes įsikūrę Šimtmečio korpuse, tamsiame plytiniame statinyje, kurį tenka dalintis su populiariosios kultūros katedra, oficialiai vadinama Amerikos kultūros katedra. Įdomūs ten žmonės. Dėstytojai beveik vien atvykėliai iš Niujorko, protingi, banditiškos išvaizdos, pamišę dėl filmų ir smulkmeniškos faktinės informacijos. Jie čia tam, kad iššifruotų prigimtinę kultūros kalbą, padarytų metodinę medžiagą iš blizgių malonumų, kuriuos patyrė savo Europa prakvipusioje vaikystėje, – kramtomosios gumos popierėlių ir buitinių valiklių reklamų aristotelizmą. Šitos katedros vedėjas – Alfonsas (Greitmaistis) Stompanatas, plačiapetis rūstus žmogus, jo prieškarinių limonado butelių kolekcija yra nuolatinė koridoriaus nišos ekspozicija. Dėstytojai – vien vyrai, kurių plaukai prašosi apkerpami, vilkintys apglamžytus drabužius ir kosintys sau į pažastis. Suėję draugėn jie atrodo kaip sunkvežimių vairuotojų komitetas, susirinkęs atpažinti sudarkyto kolegos kūno. Susidaro įspūdis, kad jie persmelkti kartėlio, įtarumo ir intrigų. Kalbant apie tai, kas paminėta, kai kuriais atvejais išimtis yra Maris Džėjus Siskindas, buvęs sporto žurnalistas, pakvietęs mane kartu papietauti valgykloje, kur institucinis sunkiai nusakomo maisto kvapas man sukėlė miglotus ir niūrius prisiminimus. Maris Kalvoje naujokas, pakumpęs žmogelis su apskritais akinukais ir amišo barzda. Jis kviestinis dėstytojas, 16

Baltasis triukšmas

skaitė paskaitas apie gyvąsias legendas, ir jam buvo lyg ir nesmagu dėl to, ką per tą neilgą laiką suprato apie savo kolegas iš populiariosios kultūros. – Suprantu muziką, suprantu kiną, net suprantu, kiek daug mums gali pasakyti komiksai. Bet čia esama dėstytojų, kurie skaito tik užrašus ant dribsnių dėžučių. – Kito avangardo neturime. – Ne, aš nesiskundžiu. Man čia patinka. Esu visiškai sužavėtas šios aplinkos. Nedidelio miestelio. Noriu išsivaduoti nuo miestų ir seksualinių ryšių. Nuo karščio. Man miestai tokie ir yra. Išlipi iš traukinio, išeini iš stoties ir tau smogia karščio banga. Oro, gatvių ir žmonių karštis. Maisto ir sekso karštis. Aukštų pastatų karštis. Karštis, tvoskiantis iš metro ir tunelių. Dideliuose miestuose visada keliais laipsniais karščiau. Karštis kyla nuo šaligatvių ir krenta iš apnuodyto dangaus. Autobusai išpučia karštį. Karštis sklinda nuo minių pirkėjų ir kontorų darbuotojų. Visa infrastruktūra paremta karščiu, desperatiškai minta karščiu ir iškvepia dar daugiau karščio. Neišvengiama visatos mirtis nuo karščio, apie kurią taip mėgsta šnekėti mokslininkai, jau gerokai priartėjusi – bet kuriame dideliame ar vidutinio dydžio mieste tai justi visur. Karštis ir drėgmė. – Kur jūs apsistojęs, Mari? – Tokiame bendrabutyje. Aš visiškai sužavėtas, be galo įdomu. Tai fantastiškas griūvantis pastatas netoli beprotnamio. Septyni ar aštuoni gyventojai, visi daugmaž nuolatiniai, išskyrus mane. Tokia moteris, kuri slepia kažką labai baisaus. Tada toks iškamuotas vyriškis. Dar vienas, kuris niekada neišeina iš savo kambario. Paskui moteriškė, stovinti prie pašto dėžutės ištisas valandas, laukianti kažko, kas jai vis neatsiun17

Don DeLillo

čiama. Dar kitas – žmogus be praeities. Tada moteriškė su praeitim. Ten tvyro toks kinematografinis nelaimingų gyvenimų kvapas, sukeliantis man išties stiprius jausmus. – O kas tarp jų esate jūs? – Amžinasis Žydas. Kas gi dar galėčiau būti? Kažkaip graudino tai, kad Maris rengėsi beveik vien velvetiniais drabužiais. Neapleido jausmas, kad, gyvenant ankštame betono sklypelyje, šis tvirtas audeklas jam nuo kokių vienuolikos metų siejosi su geresniu išsilavinimu kokioje nors nepasiekiamai tolimoje medžiais apaugusioje vietovėje. – Negaliu nesidžiaugti gyvenimu tokiame miestelyje kaip Bleksmitas, – pasakė jis. – Aš čia tam, kad išvengčiau situacijų. Miestuose pilna situacijų, seksualinių klastų. Atėjo laikai, kai nebeskatinu moterų nevaržomai elgtis su tam tikromis mano kūno vietomis. Buvau papuolęs į situaciją su viena moterim Detroite. Jai reikėjo mano spermos skyrybų procesui. Paradoksalu tai, kad dievinu moteris. Susileidžiu pamatęs ilgas kojas, žvaliai žengiančias ryto saulės spinduliuose eilinę savaitės dieną, vėjeliui pučiant nuo upės. Kitas paradoksas tas, kad labiausiai mane traukia ne moters kūnas, o protas. Moters protas. Rafinuotai selektyvus, galingas vienakryptis srautas, kaip fizikos eksperimentas. Kaip smagu kalbėtis su protinga moterim, užmetančia nailonu aptrauktą koją ant kojos. Tas įelektrinto nailono šnarėjimas man sukelia malonius jausmus keliais lygmenimis. Ir trečias su visu šituo susijęs paradoksas yra tai, kad mane traukia tik paties sudėtingiausio charakterio neurotikės. Man patinka paprasti vyrai ir sudėtingos moterys. Mario plaukai stori ir standūs. Antakiai tankūs, kaklo šonuose susisukusios retos garbanėlės. Trumpa šiurkšti barz18

Baltasis triukšmas

da, bet be ūsų, tik ant smakro, atrodė kaip aksesuaras, kurį galima prisiklijuoti ar nusiklijuoti pagal aplinkybes. – Kokias paskaitas planuojate skaityti? – Kaip tik apie tai ir norėjau pasikalbėti, – atsakė jis. – Su Hitleriu čia padarėte stebuklą. Sukūrėte programą, subrandinote, ji priklauso jums. Nė vienas jokio koledžo ar universiteto lektorius šioje šalies dalyje negali net tos pavardės ištarti nenulenkęs jums galvos, tiek tiesiogine šio žodžio prasme, tiek perkeltine. Čia yra to centras, nekvestionuojamas šaltinis. Dabar jis – jūsų Hitleris, Glednio Hitleris. Turbūt tai jums teikia didžiulį pasitenkinimą. Tik dėl hitlerizmo studijų šis universitetas žinomas visame pasaulyje. Jos turi tapatybę, jas lydi sėkmė. Sukūrėte visą sistemą aplink šį asmenį, struktūrą su begale postruktūrių ir papildomomis su tuo susijusiomis studijų sritimis, istoriją istorijoje. Žaviuosi jūsų pasiekimais. Tai buvo meistriška, sumanu ir neįtikėtinai toliaregiška. Kaip tik tai ir noriu pasiekti su Elviu.

Po kelių dienų Maris paklausė manęs apie turistų pamėgtą objektą, vadinamą labiausiai fotografuojama daržine Amerikoje. Pavažiavome trisdešimt penkis kilometrus į apylinkes netoli Farmingtono. Ten driekėsi pievos ir obelų sodai. Kalvotais laukais tįso baltos tvoros. Netrukus prasidėjo kelio ženklai. LABIAUSIAI FOTOGRAFUOJAMA DARŽINĖ AMERIKOJE. Kol privažiavome daržinę, suskaičiavome penkis ženklus. Plūktinėje aikštelėje stovėjo keturiasdešimt automobilių ir vienas turistinis autobusas. Nužingsniavome pramintu taku ant nedidelės pakilumos, skirtos apžiūrėti ir fotografuoti. Visi žmonės ten buvo su fotoaparatais; kai 19

Don DeLillo

kurie dar turėjo trikojus, teleobjektyvus ir filtrų rinkinius. Kioskininkas pardavinėjo atvirukus ir skaidres – daržinės nuotraukas, padarytas nuo tos pačios pakilumos. Atsistojome prie medžių guoto ir stebėjome tuos fotografus. Maris ilgai tylėjo, vis kažką užsirašydamas į mažą užrašų knygutę. – Niekas tos daržinės nemato, – galiausiai tarė. Vėl stojo ilga tyla. – Kai pamatai tuos daržinės ženklus, daržinės jau nebeįmanoma pamatyti. Jis vėl nutilo. Žmonės su fotoaparatais nuėjo nuo pakilumos ir į jų vietas iškart stojo kiti. – Mes čia ne tam, kad užfiksuotume vaizdą, o tam, kad jį įsimintume. Kiekviena nuotrauka sustiprina aurą. Ar jaučiate tai, Džekai? Tą sunkiai nusakomos energijos sankaupą? Vėl ilgam nutilome. Kioskininkas pardavinėjo atvirukus ir skaidres. – Buvimas čia yra tarsi dvasinė kapituliacija. Matome tik tai, ką mato kiti. Tie tūkstančiai, kurie čia lankėsi praeityje, tie, kurie atvyks ateityje. Patys sutikome tapti kolektyvinio suvokimo dalimi. Tai faktiškai nudažo mūsų regėjimą. Tam tikra prasme tai religinis potyris, kaip ir visas turizmas. Vėl stojo tyla. – Jie fotografuoja fotografavimą, – pasakė jis. Ir vėl kuriam laikui pritilo. Klausėmės nenutrūkstamo fotoaparatų spragsėjimo ir juostą sukančių mechanizmų čežėjimo. – Kaip ta daržinė atrodė, kol jos dar nefotografavo? – pasvarstė Maris. – Kokia ji buvo, kuo skyrėsi nuo kitų daržinių, kuo buvo panaši į kitas daržines? Negalime atsakyti į šiuos klausimus, nes perskaitėme, kas parašyta ant tų 20

Baltasis triukšmas

ženklų, ir matėme fotografuojančius žmones. Nesugebėsime išeiti už auros ribų. Esame tos auros dalis. Esame čia, esame dabar. Jis atrodė be galo tuo patenkintas.

Stojus sunkiems laikams, žmonės jaučia būtinybę persivalgyti. Bleksmite pilna nutukusių suaugusiųjų ir vaikų, krypuojančių trumpomis kojomis su apsmukusiomis kelnėmis. Jiems sunku išlipti iš mažesnių automobilių; apsirengę treningus ištisomis šeimomis tursena laukais; vaikšto gatvėmis kimšdami maistą; valgo parduotuvėse, automobiliuose, stovėjimo aikštelėse, autobusų stotelėse ir eilėse prie kino teatrų, sėdėdami po didingais medžiais. Atrodo, kad toji valgymo karštligė nepalietusi tik senyvųjų. Jie kartais nesuvokia savo pačių žodžių ir judesių, bet yra liekni ir sveikos išvaizdos, moterys puikiai prisižiūrėjusios, vyrai apgalvotai ir gerai apsirengę, ima prekių vežimėlius iš eilės, sustumtos prie prekybos centro. Perėjau veją priešais mokyklą, tada nuėjau už jos nedidelio stadiono link. Babetė bėgo tribūnos laiptais į viršų. Atsisėdau kitoje stadiono pusėje ant pirmosios betoninių sėdynių eilės. Danguje driekėsi debesų gijos. Užbėgusi į tribūnos viršų, ji sustojo, padėjo rankas ant aukšto turėklo ir įstrižai įsirėmė pailsėti. Tada apsisuko ir ėmė leistis žemyn liūliuodama krūtimis. Vėjas plakė jos gerokai per didelius trenin21

Don DeLillo

gus. Žengė įrėmusi rankas sau į juosmenį, išskėtusi pirštus. Pakėlusi smakrą mėgavosi vėsiu oru ir manęs nepastebėjo. Nulipusi iki apatinio laiptelio, atsisuko veidu į tribūnas ir pamankštino kaklą. O tada vėl leidosi bėgti į viršų. Tris kartus pakilo, tris kartus lėtai nulipo. Aplink nebuvo nė vieno žmogaus. Ji dėjo daug pastangų, plaukai plevėsavo, rankos ir pečiai dirbo. Kaskart pasiekusi viršų atsiremdavo į turėklą nuleidusi galvą, tvinkčiojančia krūtine. Jai nusileidus paskutinį kartą, priėjau prie jos iš aikštės krašto, apkabinau ir užkišau rankas už jos pilkų medvilninių kelnių gumos. Virš medžių praskrido nedidelis lėktuvas. Babetė, drėgna ir įšilusi, sumurkė. Ji bėgioja, kasa sniegą, užtaiso plyšius aplink vonią ir kriauklę. Žaidžia žodžių žaidimus su Vailderiu ir vakarais lovoje garsiai skaito erotinę klasiką. O ką veikiu aš? Užsuku ir užrišu šiukšlių maišus, plaukioju pirmyn atgal universiteto baseine. Kai einu pasivaikščioti ir prie manęs tyliai priartėja bėgikai, o tada lenkia iš šono, net pašoku iš idiotiško išgąsčio. Dešinės akies krašteliu matau spalvingus taškus. Ji planuoja slidinėjimo keliones, į kurias taip ir nenuvykstame, jos veidas švyti iš susijaudinimo. Aš einu kalnu link universiteto, atkreipdamas dėmesį į pabalintus akmenis, kuriais iškloti keliukai prie naujesnių namų. Kuris mirs pirmas? Šis klausimas vis retkarčiais iškyla, lygiai taip, kaip ir klausimas, kur mašinos rakteliai. Jis užbaigia sakinį, prailgina mūsų žvilgsnius vienas į kitą. Gal ta mintis yra prigimtinė fizinės meilės dalis arba tam tikras atvirkštinis darvinizmas, keliantis išlikusiajam liūdesį ir baimę. O gal tai kažkoks inertinis elementas ore, kuriuo kvėpuojame, retas kaip neonas, 22

Baltasis triukšmas

turintis lydymosi temperatūrą ir atominę masę? Laikiau ją glėbyje ant stadiono takelio. Link mūsų bėgo vaikai, trisdešimt mergaičių su ryškiais šortais, stulbinanti kunkuliuojanti banga. Intensyvus kvėpavimas, beveik sutampantys ritmingi žingsniai. Kartais manau, kad mūsų meilė kupina naivumo. Ir mirties klausimas tampa išmintingu priminimu. Jis atima iš mūsų ateities tyrumą. Pasmerkti net paprasti dalykai, o gal tai tik prietaras? Žiūrėjome, kaip tos mergaitės vėl atbėga, aplėkusios ratą. Jau išsirikiavusios į eilę, su aiškiai matomais veidais ir laikysena, kone besvorės lėkė link tikslo lengvais žingsniais. Oro uosto „Marriott“, „Travelodge“ miesto centre, „Sheraton“ viešbutis ir konferencijų centras. Pakeliui namo pasakiau: – Bi nori atvykti Kalėdoms. Galim ją apgyvendinti su Stefe. – Ar jos pažįstamos? – Susipažino „Disney World“. Viskas bus gerai. – O kada jūs buvot Los Andžele? – Turi omeny Anahaimą? – O kada jūs buvot Anahaime? – Turi omeny Orlandą? Beveik prieš trejus metus. – O kur buvau aš? – paklausė ji. Mano dukra Bi iš santuokos su Tvide Brauner ką tik pradėjo mokytis septintoje klasėje viename Vašingtono priemiestyje ir jai buvo sunku prisitaikyti prie gyvenimo Valstijose po dvejų metų Pietų Korėjoje. Į mokyklą važinėjo taksi, skambino draugėms į Seulą ir Tokiją. Būnant užsienyje jai norėjosi valgyti sumuštinius su kečupu ir „Trix“ sausus pusryčius. Dabar ji gamino klaikiai aštrius karštus patiekalus su 23

Don DeLillo

svogūnų laiškais ir mažomis krevetukėmis, monopolizuodama Tvidės restoraninio lygio virtuvę. Tą vakarą, penktadienį, užsisakėme kinų maisto į namus ir drauge žiūrėjome televizorių, visi šeši. Tokią taisyklę įvedė Babetė. Regis, manė, kad, jei vaikai vieną vakarą per savaitę pažiūrės televizorių su tėvu, motina, patėviu ar pamote, tai deglamūrizuos tą informacijos šaltinį jų akyse ir jis taps sveika namų pramoga. Ilgainiui sumažės jo narkotinis poveikis ir šiurpios liguistos smegenų siurbimo jėgos. Tokie jos samprotavimai mane truputį žemino. Tiesą sakant, tas vakaras mums visiems buvo tarsi rafinuota bausmė. Henrikas tylėdamas valgė springrolus. Stefė susierzindavo kaskart, kai imdavo atrodyti, kad ekrane kam nors nutiks kažkas gėdingo ar žeminančio. Ji itin linkusi jaustis nesmagiai už kitus. Dažnai išeina iš kambario ir negrįžta, kol Denisė duoda ženklą, kad ta scena jau baigėsi. Denisei tokie epizodai yra proga pamokyti jaunesnę mergaitę, kad šiame pasaulyje reikia būti stipriai, bejausmei ir storaodei. O mano paties penktadieninis įprotis – po vakaro priešais televizorių pasigilinti į Hitlerį, užsiskaitant iki vėlumos. Vieną tokią naktį atsiguliau į lovą šalia Babetės ir papasakojau, kaip dar 1968-aisiais rektorius man patarė daryti kažką dėl savo vardo, pavardės ir išvaizdos, jei noriu būti rimtai vertinamas kaip hitlerizmo pradininkas. Džekas Glednis netiks, pasakė jis ir paklausė, kokius dar vardo ir pavardės derinius galėčiau panaudoti. Galiausiai sutarėme, kad reikia susigalvoti papildomų inicialų ir pasivadinti Dž. A. K. Gledniu, ir nuo to laiko nešioju tą etiketę kaip skolintą kostiumą. Rektorius perspėjo mane ir dėl to, ką pavadino mano 24

Baltasis triukšmas

polinkiu prastai save pateikti. Primygtinai patarė pasiauginti svorio. Norėjo, kad „priaugčiau“ iki Hitlerio. Pats jis buvo aukštas, su pilvuku, sveikai įraudęs, su nukarusia pasmakre, didelėmis pėdomis ir nykus. Grėsminga kombinacija. Aš irgi buvau aukštas, didelėmis plaštakomis ir pėdomis, bet man labai stigo masės, bent jau jo manymu – įvaizdžio, kuris tarsi užsimintų apie nesveiką saiko stoką, polinkį viską perdėti ir daugžodžiauti, nerangų masyvumą. Tuo jis tarsi bandė pasakyti, kad jei man pavyktų tapti bjauresnės išvaizdos, tai nepaprastai padėtų man profesinėje veikloje. Taigi, Hitleris man suteikė kryptį, kur link augti ir tobulėti, nors kartais mano pastangos ir būdavo nedrąsios. Akinius su storais juodais rėmeliais ir tamsiais stiklais sugalvojau pats, kaip alternatyvą vešliai barzdai, kurios neleido auginti tuometinė mano žmona. Babetė sakė, kad jai patinka inicialai Dž. A. K. ir neatrodė, jog tai pigus dėmesio siekimas. Anot jos, tai bylojo apie orumą, reikšmingumą ir prestižą. Aš – netikras personažas, sekiojantis paskui savo vardą.

Džiaukimės tomis betikslėmis dienomis, kol galime, pasakiau sau, baimindamasis kokio nors staigaus įvykių pagreičio. Per pusryčius Babetė garsiai perskaitė mūsų visų horoskopus savo aktoriniu balso tonu. Jai priėjus manąjį, stengiausi nesiklausyti, nors turbūt norėjau klausytis, turbūt norėjau kokių nors užuominų. 25

Bernard Gotfryd nuotr.

Kultinis romanas, pelnęs JAV nacionalinę knygų premiją

Jei jis visur, jo neįmanoma išgirsti...