Trileris
Iš anglų kalbos vertė GABIJA KUNDROTAITĖ
Vilnius, 2026
Versta iš: Alice Feeney, Beautiful Ugly Flatiron Books, New York
Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Visi romane aprašomi veikėjai, organizacijos ir įvykiai yra arba autorės vaizduotės vaisius, arba naudojami kaip meninė priemonė.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-487-605-9 Copyright © 2025 by Diggi Books Ltd © Gabija Kundrotaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026 © Tadas Šaučiulis, viršelio dizainas, 2026 © Adobe Stock, viršelio iliustracijos © Rhys Davies, žemėlapio iliustracija, 2026 © BALTO leidybos namai, 2026
Christine’ai, svajonių redaktorei. „Esame pasiruošę transliuoti.“
AMBERLI SALA KRAŠTAS NAMAS ANT KALVOS
Našlaičių kalvos
HAILANDŲ BILO DUONINĖ KARVIŲ ŽVAKĖS MĖSINĖ SVIRDULYNĖ
PAGRINDINĖ GATVĖ KRISTĖS KAMPINĖ PARDUOTUVĖ
ŠVENTOSIOS LIUCIJOS BAŽNYČIA
PASAULIO PABAIGA
S ELIA
S BE
ČIO SK NY BAŽ
O
DINIM
KAIMO PIEVA
PAVA
STOVINTYS AKMENYS
PASKUTINIS ŠIAUDAS
KELIA
BIBLIOTEKA
VIDURY NIEKUR
BAISIAI GRAŽU GIEDANČIŲ SMILČIŲ ĮLANKA
TAMSOS URVAS
JŪS NESATE ČIA
LAIMINGAI SUSITUOKĘ
Jei viskas, ko reikia, – tai meilė, kodėl visada norime daugiau? Surenku jos numerį. Dar kartą. Pagaliau atsiliepia. – Aš pakeliui, jau beveik atvažiavau, – sako žmona man nė neuž davus klausimo. Girdžiu, kad vairuoja, taigi tikrai keliauja į namus, bet beveik atvažiavau skamba kaip melas. Pastaruoju metu įprato pagražinti tiesą į ką nors priimtinesnio. – Žadėjai būti, – atsakau; labiau primenu paniurusį mažametį, o ne suaugusį vyrą. – Man tai svarbu. – Žinau, atleisk. Greitai grįšiu, prižadu. Paėmiau fish-and-chips. Su fish-and-chips švenčiame beveik kiekvieną didesnį pasieki mą. Šį patiekalą valgėme per pirmąjį mūsų pasimatymą, per su žadėtuves, tą dieną, kai pasisamdžiau agentę, ir kai nusipirkome svajonių namą. Esu kone įsimylėjęs mūsų senąjį namelį šiaudi niu stogu pietinėje pakrantėje, apie valandą kelio nutolusį nuo Londono, bet milijonu mylių nuo miesto. Avys – mūsų vienin telės kaimynės. Šįvakar su fish-and-chips tikėjausi atšvęsti savo pirmąjį „The New York Times“ bestselerį ir užsigerti šampanu, 9
A l i c e Fe e n e y
kurio butelį laikiau penkerius metus. Mano agentė Amerikoje sakė paskambinsianti, jei bus gerų naujienų, bet jau beveik devynios vakaro (ketvirta popiet Niujorke), o ji dar nesusisiekė. Niekas ne susisiekė. – Ką nors girdėjai? – klausia Ebė. Girdžiu, įsijungė valytuvus, ir įsivaizduoju, kad lietaus lašai srūva stiklu kaip ašaros. – Dar ne. – Tai baik pokalbį, kitaip negalės su tavimi susisiekti, – taria ir išjungia telefoną. Ebė turėjo būti šalia, kai man paskambins, bet vėluoja grįžti namo. Vėl. Ji dievina savo veiklą – dirba žurnaliste, tiria ir ieško gerų istorijų apie blogus žmones. Daugiausia vyrus. Visas mano žmonos gyvenimas sustyguotas, vadovaujantis moraliniu kompasu ir nepa sotinamu troškimu atskleisti nusikaltimus, bet aš nerimauju, kad ji gali užkliudyti ką nors, ko nederėtų. Ebė sulaukė anoniminių gra sinimų į laikraščio redakciją, kurioje dirba. Tapo tokia paranojiška, kad pradėjo įrašinėti visus gaunamus skambučius, bet darbo mesti vis tiek neketina. Mano žmona pasakoja svarbias istorijas, bandydama išgelbėti pa saulį nuo paties savęs. Aš pasakoju istorijas, kurios svarbios man. Mano knygos man visada buvo būdas pasislėpti nuo savęs, kai realus pasaulis pradeda per garsiai ūžti. Santuoka sudaryta iš milijono gražių ir baisių akimirkų, suaustų į bendrų atsiminimų gobeleną: visi stebimi ir prisimenami kiek skir tingai, lyg du žmonės žiūrėtų į tą patį paveikslą iš priešingų patalpos kampų. Būdamas jaunesnis, netikėjau meile. Man augant namuose meilės trūko, todėl vaikystę leidau slėpdamasis knygose ir svajoda mas rašyti savąją. Remiantis tėvų santykiais, frazė laimingai susituokę 10
Baisiai gražu
buvo oksimoronas, todėl santuoka taip pat netikėjau. Kol sutikau Ebę. Ji pakeitė mano požiūrį į pasaulį ir nuomonę apie meilę. Sukėlė jausmų, kokių nemaniau galintis jausti, ir niekada nieko kito nepa jėgčiau taip mylėti, kaip myliu savo žmoną. Pradėję susitikinėti, negalėjome vienas nuo kito atsiplėšti. Jei už simerkiu ir susikoncentruoju, vis dar galiu prisiminti pirmąjį kartą, kai ji leidosi liečiama. Tobulas jos veidas, odos švelnumas, subtilus blizgančiuose tamsiuose plaukuose plevenantis gėlių aromatas, jos lūpų skonis, atodūsis, kai į ją įsiskverbiau. Nemiegodavom visą nak tį, kartais tiesiog kalbėdavomės, pasakodavome vienas kitam savo istorijas. Išlaikyti romantikos kibirkštis, kai esi susituokęs taip ilgai kaip mes, nėra lengva. Bandau, bet tai, kas svarbu, su amžiumi kei čiasi. Bent jau aš taip manau. Man pasikeitė. Tai, ką turime dabar, yra viskas, ko kada nors troškau. Kolumbas įsliūkina į kambarį vizgindamas uodegą, tarsi būtų nematęs manęs kelias dienas, nors nepraėjo nė penkios minutės, kai užsnūdo virtuvėje. Atsitupia man prie šono ir įsistebeilija į telefoną mano rankoje, lyg ir pats lauktų, kol suskambės. Šunys man patinka labiau nei žmonės. Šunys ištikimi. Žmona nupirko Kolumbą man dovanų, kai šis buvo dar mažas šuniukas. Sakė pagalvojusi, kad man reikia draugijos, ir nuo to laiko tapome neišskiriami. Ebė jaudinasi, kad daug laiko praleidžiu vienas, ir, regis, nesupranta, kad vienatvei teikiu pirmenybę. Rašyti man reikia tylos, o jei negaliu rašyti, jau čiuosi taip, tarsi negalėčiau kvėpuoti. Be to, kompaniją man palaiko mano personažai, o jie taip pat man patinka labiau nei tikri žmo nės. Mano personažai nemeluoja – bent jau ne man, – bet iki Ebės negalėjau pasitikėti niekuo. Žmonės retai daro tai, ką žada arba ką turėtų daryti. Vienintelis dalykas, kuris man nepatinka būnant vie nam, – tai, kad esu priverstas su savimi praleisti šitiek laiko. 11
A l i c e Fe e n e y
Mano kelias, kol tapau bestselerių rašytoju, švelniai tariant, buvo duobėtas. Sėkmė užklupo per naktį, bet jai pasiekti prireikė dešim ties metų ir labai ilgą laiką jaučiausi savo paties gyvenimo dubleriu. Daug metų nežinomumo, šūdinų apžvalgų, nuviliančių pardavimų ir daugybės leidėjų atmetimo. Jau buvau bepasiduodantis, bet tada suti kau savo būsimąją žmoną, o ji supažindino su mano svajonių agente. Nuo to laiko gyvenimas pasikeitė, todėl galima sakyti, kad dėl visko esu skolingas jai. Knygų rašymas – vienintelis man tikros laimės tei kiantis dalykas. Suprantu, kad Ebės darbas svarbus, o aš tik išgalvoju dalykus pragyvenimui, bet labai norėjau, kad šį vakarą ji būtų kartu. Jei mano naujausia knyga tikrai taps „New York Times“ bestseleriu, galbūt žmona vėl manimi didžiuosis. Žvelgs į mane kaip anksčiau. Suvibruoja telefonas, o ekrane sušvinta redaktorės vardas. Drebančiais pirštais atsiliepiu. – Greidi, čia aš, – sako Elizabetė. Iš neutralios intonacijos nesu prantu, ar naujienos geros. – Mes visi čia, visa leidyklos komanda. Ir Kitė prisijungusi. – Labas, Greidi! – džiugesys mano agentės balse išsklaido intrigą, o aš pats save nustebinu pradėdamas verkti. Didelės riebios ašaros ri tasi skruostais ir man palengvėja, kad niekas – išskyrus didžiulį juodą labradorą – manęs nemato. Šuo pažvelgia į mane lyg susirūpinęs. Redaktorė tęsia pokalbį jau nebegalėdama nuslėpti džiaugsmo. – Taigi, kaip žinai, dėl šios knygos kilo tikras sujudimas, o mes visi labai džiaugiamės, kad galėjome prie jos dirbti. Mylim tave, die vinam tavo knygas, todėl tik dar nuostabiau pranešti, kad... tavo kūrinys tapo „The New York Times“ bestseleriu. Telefone pasigirsta šūksniai ir riksmai. Man pakerta pakinklius, pradedu leistis ant grindų, kol atsisėdu sukryžiavęs kojas kaip vai kystėje, kai dar tik svajojau tapti rašytoju. Kolumbas vizgina uodegą 12
Baisiai gražu
ir laižo man veidą, o aš, nors vertinu begalinę jo meilę, trokštu, kad čia būtų mano žmona. Sėkmė vis dar atrodo nereali ir šią akimirką neatpažįstu savo gyvenimo. Per gerai, kad būtų tiesa. Todėl pradedu nerimauti: gal ir nėra tiesa. – Ar tikrai? – šnibždu. – Taip! – sušunka agentė. – Negaliu patikėti, – sakau, nepajėgdamas nuslėpti virpulio bal se. – Ačiū, ačiū, ačiū. Tai labai daug reiškia, aš... Regis, negaliu prakalbėti. Esu nepaprastai dėkingas ir nustebęs. – Ar tu vis dar su mumis, Greidi? – klausia agentė. – Taip. Aš toks... – prireikia laiko surasti tinkamą žodį. – Laimingas, – galiausiai tariu, matuodamasis šią nepažįstamą emociją, stengdamasis suprasti, ar ji vis dar tinka. Matyt, reikės truputį iki jos paaugti. – Ačiū. Visiems. Esu priblokštas ir be galo dėkingas. Tikriausiai tai geriausia diena mano gyvenime, todėl norėjau ją praleisti su ja. Tačiau likau tik su šunimi, o jis ir vėl užmigo. Nuoširdžiausiai padėkoju visiems, prisidėjusiems prie svajonės išsipildymo: nuostabiajai savo agentei, puikiajai redaktorei, genia liajai viešųjų ryšių specialistei, fantastiškoms pardavimo ir reklamos komandoms. Paskui skambutis, kurio laukiau amžinybę, pasibaigia ir staiga pasidaro tylu. Pernelyg tylu. Aš ir vėl vienas. Įsipilu nedidelį stiklą viskio iš vieno tų brangiųjų butelių, tada sėdžiu tyloje ir ban dau suvirškinti naujienas. Noriu branginti šią ypatingą akimirką ir išlaikyti ją kiek įmanoma ilgiau. Atgavęs pusiausvyrą, paskambinu žmonai. Noriu padaryti jai staigmeną. Įsivaizduoju Ebės telefoną, pritvirtintą prie automobilio skydelio, kaip visada rodantį jos kelio nę internetiniame žemėlapyje. Telefone vos spėja pasigirsti kvietimo signalas, ir ji atsiliepia. 13
A l i c e Fe e n e y
– Na? – klausia lūkesčių kupinu balsu. Kaip norėčiau matyti jos veidą. – Kalbiesi su „The New York Times“ bestselerio autoriumi. Ji klykteli. – Dieve mano! Taip ir žinojau. Labai tavimi didžiuojuosi! – Jos bal se girdžiu nuoširdžias emocijas ir įtariu, kad mano niekada neverkianti žmona tikriausiai pravirksta. – Myliu tave, – taria. Negaliu prisiminti, kada paskutinį kartą tai sakėme vienas kitam. Anksčiau sakydavom kasdien. Man patinka jos žodžių skambesys ir jų sukeltas jausmas. Toks, kaip per radiją išgirdus seną, daugybę metų negirdėtą dainą, kurią dievinai. – Aš jau beveik privažiavau namus, – sako, nutraukdama mano nostalgiškų minčių raizgalynę. – Išimk šampaną ir... Išgirstu cypiančių stabdžių garsą, o paskui tyla. – Kas nutiko? – klausiu. – Ar tu sveika? Girdi mane? Tyla tęsiasi, bet netrukus vėl išgirstu žmonos balsą. – Sveika, bet... kelyje guli moteris. – Ką? Tu ją partrenkei? – Ne! Aišku, ne. Ji jau čia buvo, todėl ir sustojau, – paaiškina Ebė. – Kur dabar esi? – Kely ant skardžio. Išlipsiu ir patikrinsiu, ar... – Ne! – surinku. – Kaip suprast ne? Negaliu palikt gulėti jos ant kelio, gal ji sužeista. – Tai skambink policijai. Tu prie pat namų. Nelipk iš mašinos. – Jei jaudiniesi, kad atšals fish-and-chips... – Jaudinuos dėl tavęs. Ji atsidūsta, išgirstu tolimą trakšt, jai atsegant saugos diržą. – Manau, skaitei per daug Stiveno Kingo knygų. 14
Baisiai gražu
Manau, teisingai elgtis ne visada geriausia. – Prašau nelipti iš automobilio, – deruosi. – O jei aš gulėčiau tame kelyje? Nejaugi nenorėtum, kad kas nors sustotų man padėti? – Palauk, nedėk ragelio! – Gerai jau, jei tau nuo to lengviau. – Visada buvo neįmano ma pakeisti žmonos nuomonės. Kuo labiau skatini ko nors neda ryti, tuo jos ryžtas didesnis. Ebė atidaro mašinos dureles. – Myliu tave, – pakartoja. Kai susivokiu atsakyti, jau per vėlu. Tikriausiai paliko telefoną, pritvirtintą prie skydelio, nes viskas, ką girdžiu, – tolstantys jos žingsniai. Praeina minutė, antra. Girdžiu įjungtą avarinį signalą ir veikiant valytuvus. Po penkių minučių skambutis vis dar tęsiasi, bet Ebės nebe girdžiu. Ar kada nors žinojot, kad nutiks kas nors siaubinga, dar prieš tam įvykstant? Ar esat jautę visa užgožiančią, nepaaiškinamą baimę, kad myli mas žmogus pateko į pavojų? Laikydamas telefoną, prispaustą prie ausies, pradėjau žingsniuoti po namus. – Ar girdi mane? – klausiu, bet ji neatsako. Tada vėl pasigirsta žingsniai. Regis, Ebė sėdasi į mašiną, bet vis dar neatsako. Girdžiu vienintelį garsą – kažkieno kvėpavimą. Nepanašu į žmonos. Vos prieš akimirką buvau laimingiausias, koks tik kada esu bu vęs. O dabar mane sukaustė baimė. Tai pati blogiausia geriausia diena mano gyvenime. 15
A l i c e Fe e n e y
Žinau tą kelio atkarpą, kurioje ji dabar yra. Kelias driekiasi iki pat pakrantės, ne per toliausiai nuo namų. Artimiausias pastatas už mylios, aplink nėra nieko, kam galėčiau paskambinti ir paprašyti pa galbos. Pradedu eiti. Paskui bėgti. Vis dar laikau telefoną prie ausies, uždusęs kviečiu ją vardu. Ji neatsako. Naktis pernelyg tamsi, per šalta, per drėgna. Kaime nėra gatvės žibintų, tik šešėliai. Viskas, ką matau, – tai žvaigždėmis išmargintas antracitinis dangus, vienoje kelio pusėje laukų siluetas, o kitoje – mėnulio nuspalvinta jūra. Viskas, ką girdžiu, – į skardį dūžtančios bangos ir sunkus mano paties kvėpavimas. Matau ant krašto pastaty tą jos automobilį, sulėtinu žingsnį, apžvelgiu sceną. Žibintai vis dar plieskia, mirksi avarinis signalas, vairuotojo pusės durelės atvertos. Bet Ebės čia nėra. Ant kelio gulinčio žmogaus pėdsakų tai pat nėra. Išvis jokių gy vybės ženklų. Sukiojuosi ir prisimerkęs žvelgiu į tamsą, tuščias kelio juostas ir banguotas kalvas. Šaukiu ją vardu ir išgirstu, kaip mano balsas ataidi prie prietaisų skydelio pritvirtintame telefone. Ji vis dar dalyvauja mūsų skambutyje. Nors iš tiesų – visai ne. Ant keleivio sėdynės guli dėžutės su fish-and-chips, šalia Ebės rankinė. Pažvelgiu vidun, rodos, niekas nepavogta. Vienintelis nematytas daiktas automobilyje – bal ta dovanų dėžutė. Nuimu dangtelį ir pamatau kraupią antikvarinę lėlę tamsiais blizgiais plaukais, aprengtą raudonu paltuku. Jos di delės mėlynos akys, regis, spokso tiesiai į mane, o burna – aklinai užsiūta. Dar kartą apsidairau, bet viskas ramu, tylu ir juoda. – Kur tu? – šaukiu. Bet Ebė neatsako. Mano žmona dingo. 16