Azraelio knyga

R omantinė f anta stika

Iš anglų kalbos vertė AUSTĖJA BANYTĖ

Vilnius, 2026

I

Diana

– Rimtai? Jūs gi, neva, tie senovės kariai, kurių visi bijo, o tu krūpčioji? Blogiausia dar net nenutiko.

Dar kartą pakėliau kumštį ir šįkart pataikiau jam į skruostą.

Jo galva šovė į šoną, nuo mano krumplių jėgos subraškėjo kaulai.

Kobalto mėlynumo kraujas aptaškė viršutiniame šio milžiniško dvaro aukšte esančio kabineto parketą. Kambario viduryje surištas dangiškasis prieš pasitaisydamas dar kartą papurtė galvą. Į mane jis spoksojo kruvinu veidu ir iš skausmo suraukta kakta.

– Tavo akys, – pratarė pro įtrūkusias ir sutinusias lūpas, nutilęs nusispjauti krauju man prie kojų. – Žinau, kas esi.

Jis kovėsi stipriai: plaukai ant galvos buvo sulipę nuo prakaito ir kraujo. Rankos surištos už nugaros, o po sudraskytu kadaise padoraus kostiumo audiniu pūpsojo išraiškingi raumenys. Jis susmuko ant kėdės, stovinčios kadaise prestižiniu laikytame kambario centre.

– Bet tai neįmanoma. Tu negali egzistuoti. Igmorutenai žuvo Dievų kare.

Igmorutene negimiau – ja tapau, ir tai visada išduoda mano akys.

Kai būnu įširdusi, išalkusi ar bet kokia kitokia, tik ne mirtinga, jos dega kaip dvi žėrinčios žarijos – vienas iš daugelio ženklų, kad nebesu mirtinga.

9

Amber V. Nicole

– Ak, taip, Dievų karas. – Pakreipiau galvą į šoną ir įdėmiai pažvelgiau į jį. – Kaip ten viskas vyko? Ai, teisingai – prieš tūkstančius metų jūsų pasaulis sugriuvo, sudegė ir nukrito į mūsiškį, sugriaudamas gyvenimus ir technologijas. Dabar tu ir tavo rūšis iš esmės nustatote taisykles, tiesa? Dabar pasaulis žino apie dievus ir demonus, o jūs esate šaunieji geradariai, visus blogiukus laikantys po užraktu.

Priėjau arčiau ir, jam pabandžius nuo manęs nusukti galvą, sugriebiau kėdės atlošą.

– Ar žinai, ką jūsų nuopuolis padarė mano pasauliui? Kol jūs atstatinėjote savo griuvėsius, mano gimtinėje, Eorijos dykumose, siautė maras. Ar žinai, kiek žmonių mirė? Ar tau rūpi?

Man atsitraukus nuo kėdės jis nieko neatsakė. Pakėliau ranką, krumpliai buvo šlapi nuo jo kraujo.

– Taigi, nemanau. Na, tu kraujuoji mėlynai, tad, matyt, ne viskas yra taip, kaip atrodo.

Atsitūpiau priešais jį, po kulniukais sugirgždėjo stiklo šukės.

Vienintelė šviesa pro duris sklido iš koridoriaus, apšviesdama suniokotą kabinetą. Ant grindų mėtėsi keli knygų puslapiai ir kitos nuolaužos, taip pat sulūžęs stalas, per kurį jį permečiau. Čia atvykome dėl dangiškojo ir tikimybė, kad rasime Keideno ieškomą artefaktą, buvo menka, bet aš vis tiek patikrinau. Surištas ir sumuštas dangiškasis tylėjo, stebėdamas mane, besiknisančią po kambario griuvėsius. Santūri jo veido išraiška buvo tarsi skydas, slepiantis tikruosius jausmus. Žemesnius aukštus užtvindė triukšmas: kiti čia gyvenusieji leido paskutinius savo klyksmus. Nuskambėjo šūviai, o po jų – grėsmingas juokas. Kai priėjau arčiau ir uždėjau rankas ant pečių, jo akyse blykstelėjo įniršis. Vienu sklandžiu judesiu permečiau vieną koją per jį ir apžergusi atsisėdau ant kelių.

10

AZRAELIO KNYGA

Jis staigiai kilstelėjo galvą, veido bruožuose ėmė ryškėti pasišlykštėjimas ir sumišimas.

– Ar ketini mane nužudyti?

Papurčiau galvą: – Ne, kol kas ne. – Jis bandė atsitraukti, bet sugriebiau jį už smakro ir priverčiau pažvelgti į akis. – Nesijaudink, neskaudės. Tiesiog turiu įsitikinti, kad esi tas, kurio ieškome. Pakentėk. Turiu susikaupti, kad pavyktų.

Viena iš kelių jo veidą vagojančių žaizdų kraujavo. Suėmiau jo smakrą ir pakreipiau galvą, o tada pasilenkiau į priekį lyžtelėti žaizdos. Vieną akimirką skriejau iš kabineto, o kitą jau buvau įmesta į jo prisiminimus.

Pasąmonėje blykstelėjo mėlyna šviesa, iškildavo ir vėl pradingdavo vaizdiniai kambarių, kuriuose niekada nebuvau. Ausyse suskambo už jį kur kas vyresnės moters juokas – ji įžengė į mažą svetainę, nešina padėklu su maistu. Tai buvo jo motina. Vaizdai susiliejo, ir aš pamačiau du ponus, kalbančius apie sportą ir šaukiančius sausakimšame bare. Skimbčiojo taurės, žmonės juokėsi, stengdamiesi perrėkti kelis didelius ant sienų kabančius plokščiaekranius televizorius. Kai pradėjau lįsti giliau, ėmė tvinkčioti galva. Vaizdas pasikeitė – dabar buvau tamsiame kambaryje. Aplink smulkų moters siluetą raitėsi banguojantys aukso rudumo plaukai. Jos dejonės darėsi vis garsesnės, o kai suspaudė savo krūtis, nugara išlinko virš lovos.

Na, tau pasisekė, bet čia ne tai, ko man reikia. Bandydama susikaupti dar stipriau užsimerkiau. Man reikėjo daugiau.

Akmenimis grįstomis Ararielio gatvėmis važiavau dideliu automobiliu užtamsintais langais. Už pastatų šmėžavo saulės šviesa ir tviskantys geltoni bei auksiniai atspalviai tik dar labiau paryškino kraštovaizdžio grožį. Žmonės skubėjo šaligatviais, o dviratininkai mikliai laviravo tarp automobilių. Kai pasukau galvą ir pažvelgiau 11

Amber V. Nicole

į savo bendrakeleivius, akiniai nusmuko nosies krašto link. Gale su manimi sėdėjo trys vyrai – visureigio vidus buvo kur kas didesnis, nei tikėjausi. Kiti du – priekyje: vienas vairavo, o kitas, sėdintis keleivio sėdynėje, kalbėjo telefonu. Jie buvo jauni, nusiskutę ir vilkėjo tokius pačius jiems pritaikytus juodus drabužius kaip ir dangiškasis, kurio mintyse šiuo metu buvau.

– Ar jie dar ką nors girdėjo? – paklausiau. Mano balsas buvo nebe moteriškas, o jo.

– Ne, – atsakė priešais mane sėdintis vyras. Jo plaukai buvo sušukuoti į šoną ir įcementuoti vietoje su tiek želės, kad užuodžiau ją net kraujo sapne. Atrodė liesas, palyginti su šalia sėdinčiu vaikinu, bet žinojau, kad toks pat galingas.

– Vincentas labai santūrus. Manau, kad jie žino, jog išpuoliai ne šiaip dažni. Jie turi tikslą. Mes tik nežinome, kokį.

– Netekome gausybės dangiškųjų – per daug, per anksti. Ir tai kartojasi, ar ne? Ko jie mus išmokė? – paklausė šalia manęs sėdintis vyras. Kalbėjo tyliai, bet girdėjau susirūpinimą. Jis buvo stambaus sudėjimo – it kalnas, bet tai, kaip nervingai trūkčiojo uždavęs klausimą, leido man suprasti, kad, nepaisant visų tų raumenų, buvo išsigandęs.

Jis kelis kartus sunėrė ir vėl atleido pirštus ir atsisuko į mane.

– Jei tai tiesa – jei tai kartojasi, – jis sugrįš.

Man nespėjus atsakyti, nustebino trumpas juokas. Atsisukau į priešais sėdintį vyrą. Tvirtai sunėręs rankas jis spoksojo pro langą.

– Manau, jo sugrįžimas mane gąsdina labiau nei susidūrimas su jais. Šis vaikinas irgi atrodė gana jaunas. Viešpatie, kiek dangiškųjų atrodė kaip studentų brolijos nariai? Ir su tokiais mums teks kovoti?

– Kodėl? – paklausiau. – Jis legenda, geriausiu atveju mitas. Mes čia jau turime tris Rašierimo Rankos atstovus. Bet kas, galėjęs juos nužudyti, arba žuvo kare, arba šimtmečiams buvo užrakinti po devyniais užraktais. Tai tik dar vienas eilinis demonas, manantis, kad 12

AZRAELIO KNYGA

yra galingas. – Nutilau ir kiekvienam jų pažvelgiau į akis. – Mums niekas negresia.

Priekyje sėdintis vyras pravėrė burną norėdamas atsakyti, bet užvėrė ją staigiai sustojus automobiliui. Kai išlipome ir uždarėme dureles, į mus spigino saulė. Automobiliai užpildė lenktą įvažą, jų važiavo vis daugiau. Prie įėjimo spietėsi dangiškieji. Vieni būriavosi mažomis grupelėmis, kiti skubėjo iš vienos vietos į kitą.

Pasitaisiau švarką ir išlyginau jo kraštus kartą, o tada kitą – žengiant įėjimo link nervingumas skverbėsi į patį vidų. Mane pasitiko didelis marmuro ir kalkakmenio pastatas, kurio auksinės, baltos ir kreminės spalvos atrodė beveik neskoningai. Abiejose pusėse driekėsi keli dideli skliautiniai priestatai su kiekviename aukšte išsirikiavusiais aukštais arkiniais langais. Mačiau žmones, vaikščiojančius akmeniniais tilteliais, jungiančiais įvairius pastatus. Visi jie vilkėjo panašius dalykinius kostiumus ir nešėsi aplankus bei portfelius. Kol visa tai stebėjau, keli žmonės kalbėdamiesi ir juokdamiesi išėjo iš pastato. Jie leidosi gatve, tarsi miesto centre nestovėtų tvirtovė.

Ararielio mieste.

Traukiantis nuo prisiminimo ėmė lietis vaizdas. Gražiosios Ararielio gatvės vaizdas išblėso ir aš grįžau į suniokotą bei silpnai apšviestą kabinetą. Jau turėjau viską, ko reikia. Pasukau jo veidą į save ir mano lūpos išlinko į nedidelę šypseną.

– Matai, sakiau, kad neskaudės... bet kita dalis suteiks skausmo.

Ryjant seiles, kartą kilstelėjo jo Adomo obuolys, po kambarį pasklido baimės tvaikas.

– Ką pamatei?

Iš už nugaros atsklido žemas ir galingas balsas. Pasigirdo slopus dunkstelėjimas kažką mėsingo jam numetus ant grindų. Dideliais žingsniais įžengė į kambarį. Jo skleidžiama energija buvo beveik tokia pat visa apimanti kaip ir mano.

13

Amber V. Nicole

– Viską, ko mums reikia, – sumurmėjau atsistodama nuo kėdės.

Vienu sklandžiu judesiu apsukau ją taip, kad Piteris būtų atsisukęs veidu į Alisterį.

– Jis – dangiškasis? Mes jų matėme pakankamai, Diana, – tarė Alisteris, viena ranka trindamas veidą. Jo oda ir drabužiai buvo sutepti krauju nuo destrukcijos, kurią sukėlė apačioje. Kelios sruogos iš paprastai tobulai sušukuotų sidabrinių plaukų styrojo ne vietoje ir buvo suteptos tamsiu raudoniu.

– Mačiau Ararielį. Jis buvo ten. Jie kalbėjo apie Vincentą, vadinasi, jis, – lengvai papurčiau kėdę su mūsų surištu draugu, – dirba su Ranka.

Jo veido bruožus švelniai iškreipė aštri ir mirtina šypsena.

– Meluoji.

– Nemeluoju, – atsakiau purtydama galvą ir stumdama kėdę link jo. – Aš jo paragavau. Čia – dvidešimt septynerių Piteris Makbridžas, antros pakopos dangiškasis. Jo tėvai išėję į pensiją, ir jis neturi jokių kitų ryšių su mirtingųjų pasauliu. Tvirtovė yra Ararielyje.

Jo kolegos kalbėjo apie mus ir tai, ką iki šiol nuveikėme. Jie kalbėjosi apie Rašierimo Ranką ir net paminėjo Vincentą.

Vaikinas ant kėdės ištempė kaklą ir, žvelgdamas tai į mane, tai į Alisterį, sumikčiojo: – Kaip tai pamatei? Iš kur žinai? Žvelgdami į Piterį nutilome, o jo akys šokinėjo tarp mūsų. Pritūpusi pasilenkiau arčiau.

– Na, matai, Piteri, kiekvienas igmorutenas turi keistą charakterio savybę. Šioji – viena iš maniškių.

Paplekšnojau toliau į mus su siaubu žiūrinčiam Piteriui per veidą ir vėl pažvelgiau į Alisterį. Jis lėtai ir šelmiškai nusišypsojo, tada tarė: – Jei tai, ką sakai, yra tiesa, tuomet Keidenas bus be galo laimingas.

14

AZRAELIO KNYGA

Dar kartą linktelėjau.

– Radau, kaip patekti vidun, visa kita priklauso nuo tavęs.

Atsitraukiau nuo kėdės, o Alisteris žengė į priekį.

– Na ką, Piteri, ar nori sužinoti, ką gali Alisteris?

Dangiškasis muistėsi bandydamas nutraukti pančius, bet jis buvo per silpnas, per stipriai sumuštas, kad sukauptų jėgų. Pasišaipiau.

Tokie čia ir kariai! Paimti šį pasaulį Keidenui bus vieni juokai.

– Ką ruošiatės man padaryti?

Alisteris žengė į priekį ir atsistojo priešais Piterį. Jis pakėlė rankas ir delnus laikė kelių centimetrų atstumu nuo Piterio galvos.

– Tiesiog atsipalaiduok. Kuo labiau priešinsiesi, tuo labiau skaudės, – sumurmėjo Alisteris.

Jo akys švytėjo tokiu pat kraujo raudonumu kaip ir mano, o tarp delnų susidarė ir nusidriekė juodas rūkas. Jis vilnijo ir sūkuriavo tarp jo pirštų, skverbdamasis kiaurai dangiškojo galvą. Riksmai buvo mano nemėgstamiausia dalis – visada tokie garsūs! Bet ko gi daugiau tikėtis, kai kieno nors smegenys yra suardomos, o po to vėl sujungiamos. Tiesa, Alisteris jau valdė keletą dangiškųjų, bet nė vienas nebuvo tokio aukšto rango kaip šis, ir nė vienas nebuvo taip arti to prakeikto miesto. Pagaliau Keidenas bus patenkintas.

Klyksmai staiga liovėsi, ir aš pakėliau galvą.

– Tu visada nusuki žvilgsnį, – kvailai išsišiepęs tarė Alisteris.

– Man tai nepatinka, – netyčia išsprūdo man.

Keidenas nepripažino silpnumo, bet prieš paaukodama gyvenimą buvau mirtinga. Buvau mirtinga, su mirtingais jausmais, pažiūromis ir gyvenimu. Nesvarbu, kiek ribų buvau peržengusi ar ką padariusi, mano mirtingumas kartais vėl slapta sugrįždavo. Daugelis pasakytų, kad tai mano mirtingos širdies silpnybė – dar viena priežastis, skatinusi mane būti stipresne, greitesne ir piktesne. Yra riba, kurią peržengi, kad išgyventum, ir aš ją peržengiau prieš šimtmečius.

15

Amber V. Nicole

– Po visko, ką esi padariusi, tave trikdo, – mostelėjo į nutilusį dangiškąjį, – tai?

– Erzina. – Mano rankos nuskriejo ant klubų ir susierzinusi atsidusau. – Gal jau gana?

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Pažiūrėsime. Ar pavyko pamatyti ką nors, kas susiję su knyga?

Ak, taip, knyga. Priežastis, dėl kurios blaškėmės ir knaisiojomės po visą Onuną. Papurčiau galvą.

– Ne, bet jeigu jis gali priartėti prie Rankos, tai jau šis tas. Pradžia.

Jo žandikaulis įsitempė ir Alisteris papurtė galvą.

– To nepakaks.

– Žinau, – pakėliau ranką nutraukdama tai, ką ruošėsi pasakyti. – Tiesiog tęsk, ką pradėjęs.

Jo veidą nušvietė šalta ir negailestinga šypsena. Alisteris man priminė ledą – nuo griežtų, tobulai išrėžtų skruostikaulių iki tuščio žvilgsnio. Jis niekada nebuvo mirtingas, visas jo gyvenimas buvo tarnystė Keidenui. Jis pakėlė ranką nebyliai reikalaudamas, ir dangiškasis atsistojo. Nereikėjo jokių žodžių. Alisteris valdė jo protą ir kūną.

– Tu neprisiminsi nieko, kas čia šiandien įvyko. Dabar priklausai man. Būsi mano akys ir ausys. Ką matai tu, matau ir aš. Ką tu girdi, girdžiu ir aš. Ką kalbi tu, kalbu aš.

Piteris pakartojo žodžius, kuriuos ištarė Alisteris, skyrėsi tik balso tonas.

– O dabar sutvarkyk šitą netvarką, kol dar nesulaukei svečių.

Piteris nieko neatsakė ir, apėjęs Alisterį, ėmė tvarkyti kabinetą. Kol abu jį stebėjome, Alisteris priėjo arčiau. Mes jam nebeegzistavome. Jis buvo nemąstanti Alisterio valdoma marionetė. Visaip stengiausi nesusigūžti, mat žinojau, kad tokia pati esu Keidenui. Vienintelis skirtumas tas, kad aš tai žinojau. Piterio jau nebebuvo – dabar jo protą valdė Alisteris ir jokia jėga Onunoje nebūtų galėjusi šios kontrolės 16

AZRAELIO KNYGA

nutraukti. Vos tik jis taps nenaudingas, Alisteris juo atsikratys, kaip prieš tai buvusiaisiais. Aš jam padėdavau, ir taip ištisus šimtmečius.

Dalis manęs kentė stebėdama jį, dirbantį darbus, kuriuos buvo priverstas atlikti.

Prakeikta mirtingoji širdis.

Alisterio pliaukštelėjimas delnais išmušė mane iš vėžių. Jis atsisuko.

– O dabar padėk man sutvarkyti kūnus apačioje. – Eidamas pro mane durų link per petį šūktelėjo: – Piteri, sakyk, kur laikai tuos tvirtus šiukšlių maišus?

– Virtuvėje. Trečioje spintelėje, apatinėje lentynoje.

Staigiai apsisukau, nusekiau Alisterį iš kambario ir laiptais žemyn.

– Ką mes su jais darysime? Šypsena, kurią mestelėjo per petį, buvo visiškai piktybiška.

– Namuose yra begalė igmorutenų, kurie veikiausiai yra baisiai išalkę.

17

ĮSIGYKITE

KNYGĄ DABAR