Psicho lo g in is trileris
Iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis
Vilnius, 2021
Benas
Antradienis, sausio 9 diena, 6.42 Pirma matau valytuvus. Plastiko ir gumos šukes, slankiojančias pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal, karštligiškai plušančias, kad išvalytų man vaizdą. Priešais nėra kelio, tik pilki šlapi siluetai, pilki ir šlapi. Tada atgyja garsai. Tykus, prislopintas variklio gausmas, pabrė žiamas kitų, nekantresnių, labiau skubančių automobilių ūžesio, jiems lenkiant mane dešinėje. Per automobilio stogą pliaukšteli aštrus, netikėtas griaustinio botagas, kiekvieną kartą jį išgirdęs krūpteliu, kojos virpa laukdamos kito kirčio. Tada užplūsta ryto migla. Šildytuvo jungiklis sugedęs, todėl pasilenkęs į priekį nuvalau stiklą rankove. Ant kairės rankovės pa stebiu pieno dėmę, primenančią skubotus pusryčius. Valytuvai, ūžesys, griaustinis, migla, jungiklis, dėmė. Visada ta pačia tvarka. O štai ir jis: šmėsteli kažkas balto – viena akimirka, vienas kadras, tada pratrūksta chaosas. Kakofonija, kurią kiekvieną kartą prisimenu ir apibūdinu skirtingai: dunkstelėjimas nuo susidūrimo, 9
Robin Morgan-Bentley
trenkiasi galva, sucypia padangos man kirtus per stabdžius ir su sukus vairą. Vaizdų eiliškumas aiškus, o garsai maišosi vietomis. Kas pasigirdo pirma, cypimas ar smūgis? Po garsų užplūsta kiti pojūčiai: užgula ausis, nudiegia paširdžius, paslėpsnius sugniaužia šiltas, kūniškas poreikis. Tada pasiekia kvapai: svylanti guma ir tas saldus, šiltas pro išdaužtą stiklą varvančio lietaus aromatas. Skonį juntu tik vieną: metalu atsiduodančio kraujo. Išjungiu variklį, atsisegu saugos diržą, pasilenkiu į priekį ir perbraukiu pirštu per įtrūkį stikle. Pasislenku į gretimą sėdynę, atidarau keleivio duris ir išlipu lauk. Spengimą ausyse užgožia eis mo gausmas. Pliaupia tas unikalus britiškas lietus, kuris krinta įkypai ir yra daug sunkesnis, nei atrodo. Apeinu savo automobilį ant asfaltuotos avarinės juostos. Sustoja viena kita mašina, gal kas padės man grįžti ant kelio. Tebėra tamsu, bet aplinką apšviečia besirenkančių automobilių žibintai nuo avarinės juostos ir ant šalikelės man kairėje. Ten visi ir telkiasi, ten matyti sujudimas. Vėl trinkteli griaustinis, krūpteliu, o tada man persiverčia skran dis, išsivemiu ant asfalto. Ką tik vėl pamačiau baltą dėmę. Baltas medvilnines kelnes purvinais pakraščiais, boluojančias šalikelėje. Prie kelio guli vyras. Jis ten tįso, nes partrenkiau jį automobiliu. Tada geros kelios sekundės prapuola. Grįžtu, einu avarine juosta, atsisukęs į plūstantį automobilių srautą. Man tirpsta ko jos – bado adatėlės, bet atrodo it nesavos. Svirduliuodamas žengiu prie mirgančių raudonų ir mėlynų švieselių, ten matau polici ninką. Priartėjęs vėl pajuntu kojas, bet dabar keistai nebevaldau liemens, lyg jį būtų perėmusi man nepaklūstanti jėga. Kol pasie kiu pareigūną, visas permirkstu, drebu šlapiuose drabužiuose, ant kaktos sulipusiais plaukais. – Atsiprašau, – sušunku iškėlęs virš galvos rankas. – Atsiprašau. 10
Alisa
Antradienis, sausio 9 diena, 7.15 Ne pirmą kartą atsibudusi ir persivertusi šalia pamatau tuščią pagalvę. Jis kentėjo nuo nemigos nuo pat tada, kai pradėjome susitikinėti, tiesą sakant, ir visą gyvenimą. Antrąjį mūsų pasima tymą pasakė, kad yra „mąstytojas“ – tada man tai pasirodė pasi pūtėliška, lyg kiti mes didumą dienos tiesiog tuščiai spoksotume į nieką. Pakeliu galvą pasižiūrėti į laikrodį: Adamas turi vieną tų ne skoningų laikrodžių, kurie šviečia laiką ant lubų ryškiai melsvais skaitmenimis. Jis mėgsta visada žinoti, kiek valandų, nors sakau jam, kad tai nepadeda kovoti su nemiga. Dabar 7.15. Stebiuosi, kad manęs dar nepažadino Maksas. Kaip septynmetis jis miega visai neblogai, bet paprastai tokiu metu jau būna čia, prašo pus ryčių ir tempia nuo manęs antklodę. Išlipu iš lovos, užsivelku chalatą ir einu prie lango. Regis, nak tis buvo nerami. Dar lynoja, matau, kad lyta stiprokai, nes pieva 11
Robin Morgan-Bentley
užtvindyta, o vėjas numetė skalbinių virvę. Per žinias kalbėjo apie vėtrą Džoleną, keliauvusią pietinėmis Amerikos valstijomis, regis, ji apsilankė ir mūsų namuose. Nesu tikra, ar Rikmansverte gyve na daug Džolenų, net ir visame Harfordšyre. Einu koridoriumi į Makso kambarį. Jis vis dar miega, tyliai parpia. Pabučiuoju jį į kaktą, sukruta, bet paskui nurimsta, todėl išeinu ir leidžiuosi žemyn. Namas yra daug didesnis, nei mums reikalinga, atrodo ekstravagantiška čia gyventi, bet Adamas jį va dina savo „namais visam gyvenimui“, o kas aš tokia, kad su tuo ginčyčiausi? Kartais jaučiuosi vieniša: kai Maksas būna mokyklo je, o Adamas užsirakinęs savo studijoje sodo gale raunasi plau kus ir kankinamai kūrybingai rašo savo beveik baigtą – bet taip niekada ir neužbaigtą – scenarijų. Prieš gimstant Maksui buvau buhalterė Sityje, prieš porą metų galvojau grįžti į darbą, kai jis pradėjo lankyti pradinę mokyklą, bet Adamas nesutiko, o dėl jo tėvo naftos verslo negaliu sakyti, kad mums trūktų pinigų. Traukiu į virtuvę, užkaičiu arbatinuką. Matau, kad Adamas jau atsigėrė arbatos, plautuvėje guli arbatos maišelis. Matyt, sėdi savo pašiūrėje, rašo. Aptepusi sviestu paskrudinu tris bandeles, įsimetu vieną į burną, susiraukusi įspraudžiu kojas į sportbačius prie durų į vidinį kiemelį ir išeinu lauk. Sodelis atrodo baisiai – šakos nukri tusios nuo medžių, gėlės išvartytos iš lysvių ant pievelės, skalbinių virvei, regis, atėjo paskutinioji. Susiraukiu merkiama dulksnos, žeme besivelkantis chalatas išsipurvina. Nameliui medyje, kurį Adamas su Maksu pradėjo statyti vasarą, padaryta daug žalos. Gerai, kad jie daug ir nenudirbo. Durys į pašiūrę plačiai atlapotos. Atsargiai prisiartinu, žinau, kad Adamas rašydamas nemėgsta būti trukdomas, o dabar visai 12
Avarija
neturiu ūpo bartis. Bet jo ten nėra. Studija atrodo kraupiai. Visos jo knygos, paprastai tvarkingai sudėtos pagal temas, mėtosi ant grindų. Lipu per popierius, numestus rankraščius, scenas iš pa skutinės jo pjesės, prie kurios, be abejo, plušo daugybę valandų, kol pagaliau nutrenkė ištiktas pykčio priepuolio. O lempa, porce lianinė jo mamos lempa – baisi, bet branginta, – guli sudužusi į gabalus, šie mėtosi pažirę ant plytelėmis išklotų grindų. Lyg audra būtų įsigavusi į namelį ir apvertusi Adamo kambarį aukštyn kojo mis. Ir kur, po paraliais, jis pats? Pirmiausia surenku porceliano šukes, nes žinau, kad kai Mak sas atsibudęs supras, jog nieko nėra namie, ateis ir ras mane čia. Eidama iš namelio vos neužkliūnu už Adamo šlepečių. Ar jis išėjo iš namo be batų? Paspartinusi žingsnį grįžtu į namus, užbėgusi laiptais į viršų čiumpu telefoną. Skambinu jam: skambutis ke liauja tiesiai į balso paštą. Lekiu laiptais žemyn, paskui į kiemą ir maunu į namelį. Mane jau valdo panika: ne pirmą kartą atsidu riu tokioje situacijoje. Rausiuosi po netvarką ant grindų, vartau užrašų knygutes, padrikus lapus, įsipjaunu pirštą į lempos šukę. O tada pamatau jį atremtą į kėdės atlošą. Prikimštą rudą voką su keliais paprastais, dailiais Adamo brūkštelėjimais: Pasakyk Maksiui, kad aš atsiprašau. Vėl išbėgu į sodą, parlekiu į namus, į antrą aukštą, miegama jame pačiumpu nuo naktinio staliuko savo automobilio raktus, nusišluostau kraujuojantį pirštą sena apdraskyta servetėle. Reikia žadinti Maksą. – Maksai, mielasis. Kelkis. Prašau, kelkis. Štai, apsivilk juos. 13
Robin Morgan-Bentley
Atidariusi jo spintelę stveriu pirmus po ranka pasitaikiusius marškinėlius ir šortus, numetu ant lovos, kol sūnelis trinasi akis. – Kur važiuojame, mamyte? Reikia, kad jis pajustų skubą, bet negaliu sakyti, kas vyksta. – Maksai, vešiu tave pas ponią Terner. Mamytei reikia greitai šį tą padaryti. Nagi, kelkis iš lovos. Tai viena priemiesčių privilegijų – turėti kone nuosavą vaiko prižiūrėtoją pašonėj. Ponia Terner Maksui visada juto prielan kumą: jis yra iš tų vaikų, kurie daro įspūdį nepažįstamiesiems, ypač vyresnėms moteriškėms, o turint omeny, kad ponia Terner gyveno viena nuo pat dešimtojo dešimtmečio pradžios, kai jos pačios vaikas mirė nuo meningito, palikdama pas ją Maksą min tyse tai įvardiju beveik kaip labdarą. Šiandien ji regimai sutrinka matydama mane taip anksti ryte išdygusią prie jos priekinių durų, sunerimusi nužvelgia nuo galvos iki kojų pastebėjusi, kad vidury žiemos vilkiu vasarinį chalatą. Neturiu laiko aiškinti, tik stumte liu pirmyn Maksą, moteriškei nespėjus suprasti, kas vyksta. Parbėgusi iš ponios Terner šoku tiesiai į savo automobilį, už dariusi dureles įjungiu variklį; chalato nugara šalta nuo drėgmės. Atbula riedėdama iš įvažos ir sukdama pro vartus galinio vaizdo veidrodėlyje matau kylančią saulę, nuo adrenalino pliūpsnio man it elektra nupurto nugarą. Anksčiau nė karto nebuvo prakeikto raštelio. Lekiu į miestelį, pro geležinkelio stotį, į pagrindinį kelią, pake liui stebiu visus ankstyvo ryto pėsčiuosius ir skubančius keleivius. Įprastinė Adamo eisena man puikiai pažįstama. Kai prapuldavo praeityje, jam tiesiog reikėdavo erdvės, traukdavo į parką pasėdė ti ant suoliuko ir susitvardyti. Privažiuoju kiek įmanoma arčiau 14
Avarija
įėjimo, išlipu iš automobilio ir pereinu per gatvę į parką, pakeliui vangstausi nukritusių šakų ir teškinu balutes. Praeinu pro pėsčių jų užtvarą, pro sūpynes ir karuselę, link suoliukų tolumoje. Bėgu, šaukiu jo vardą, bet jau matau, kad ten nieko nėra. Tikriausiai atrodau įspūdingai: dramblys su chalatu ir sport bačiais, skruostus margina vakarykščio makiažo upeliai, šaukiu tuščiame, prilytame parke. Mano kūnas tam nesukurtas, pasie kusi kitą pusę jau pūškuoju ir gaudau orą, išėjusi patraukiu link pagrindinės gatvės. Reikėjo pasiimti savo inhaliatorių. Ką tik atvažiavo savitarnos skalbyklos savininkas, kiša raktą į apsaugi nes žaliuzes, atsisukęs įsispokso į mane, sunkiai gaudančią orą, – bėgu nuo jo, pereinu gatvę tarp zujančių automobilių, pro lažybų punktą, skubu į policijos nuovadą. Priėjusi prie automatinių durų stabteliu atgauti kvapą, po kai re krūtimi pastebiu ruožą pro atlasinį chalatą persisunkusio pra kaito. Einu pro duris, prie priimamojo stalo, paskutinį kartą giliai įkvepiu ir... – Laba diena, norėčiau pranešti, kad dingo mano vyras. Taip, dingo. Jis, jis... radau raštelį, man regis, jis gali būti bėdoje.
15
Benas
Antradienis, sausio 9 diena, 6.56 – Pasitraukim nuo lietaus. Ar sutiktumėte atsisėsti pas mus į automobilį, trumpam šnektelėti? – Kažkas šmėstelėjo. Važiuojant šmėstelėjo balta dėmė, išgir dau trinktelėjimą, pamaniau, kad kažką kliudžiau. Nusukau į kai rę, išlipau apžiūrėti žalos, tik tada pamačiau jį, aš ne... – Eime, pasikalbėsime apie viską nuo pradžių. Nagi, eime. Ar turite savo automobilio raktelius? – Raktelius? Ne, turiu omeny, jie vis dar... ar jis negyvas? Ar tas vyras negyvas? – Pone, pabandykite nusiraminti. Mūsų automobilis štai tas; ten bus šilta ir malonu. Eime. Pareigūnas mosteli savo kolegai, žiūriu, kaip tas eina prie mano automobilio. Sunkiai kilnodamas kojas žengiu keliu prie netoliese stovinčio policijos automobilio, kairiame bate žliugsi šaltas įsi sunkęs lietaus vanduo. Kulne jis šalčiausias, lėtina mano eiseną, tą 16
Avarija
koją kiek sunkiau pakelti. Priėjus automobilį pareigūnas atidaro man galines dureles, sėdu vidun. Imu kvėpuoti greičiau: juntu su kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu besikilnojant krūtinę, veidu nuo plaukų varva lietus ir prakaitas. Pareigūnas uždaro duris, pats atsisėda ant vairuotojo sėdynės. – Gerai. Pirma norėčiau užduoti keletą standartinių klausimų. Kuo jūs vardu, pone? – Bendžaminas Andersonas. – Amžius? – Trisdešimt dveji. – Puiku. Ar galiu vadinti jus Benu? Matau pareigūną galinio vaizdo veidrodėlyje, linkteliu. Neta riu nė žodžio, nes juntu gerkle kylantį gumulą, migla aptraukia akis, pirmasis besitelkiančių ašarų požymis. – Šaunu. Aš esu konsteblis Edas Parsonas. Pradėkim nuo pra džių. Kur šį rytą važiavote? – Į darbą... aš mokytojas mokykloje netoli Briket Vudo. Bet kas nutiko – ar jis negyvas? Privalau sužinoti, kas nutiko. Išleiskite mane, turiu eiti pasižiūrėti... Pasilenkęs atidaryti duris išgirstu spragtelint spyną. Vis tiek traukiu, traukiu ir traukiu. – Benai, reikia, kad liktumėte, kur esate. Įvykio vietoje jau yra medikų komanda, jie daro visa, ką gali. Pareigūnas atidaro daiktadėžę, ištraukęs man ištiesia dėžutę nosinaičių. Paimu vieną, stipriai išsišnypščiu nosį ir žiūriu į no sinaitę. – Viskas bus gerai, – kalba policininkas. – Mūsų draugai me dikai žino, ką daro, jie jau vietoje, padeda jam. Taigi, ar galite 17
Robin Morgan-Bentley
nupasakoti savo veiksmus šį rytą? Kuo daugiau kalbėsite, tuo ge riau; tai padės mums susidaryti vaizdą. Paimu dar vieną nosinaitę, perbraukiu ja sau per plaukus, nu sišluostau veidą ir sprandą. Sulankstęs patapšnoju apie akis, giliai įkvepiu ir pradedu pasakoti. – Na, atsibudau kaip paprastai, be penkiolikos šešios. Nusi prausiau po dušu, apsirengiau, tada išėjau iš namų, maždaug po šešių penkiolika. Paprastai kelionė nuo durų iki durų užtrunka apie penkiasdešimt penkias minutes. Mėgstu atvykti anksčiau, pasiplanuoti pamoką prieš susirenkant vaikams. Kelis kartus svarsčiau persikraustyti arčiau mokyklos, bet mėgstu savo butą, o kelionė man nekliudo. Duoda laiko susidė lioti mintis dienai. Kai prieš penkerius metus man pasiūlė darbą šioje mokykloje, negalėjau patikėti savo sėkme. Tebuvau dvide šimt septynerių, jauniausias mokytojas ten, žinojau, kad mokyti vaikus bus motyvuojanti veikla. Anksčiau dirbau Centriniame Londone, vienas inspektorius tą mokyklą apibūdino kaip „sun kią“. Kai pradėjau ten mokyti, savo darbą laikiau kone moraliniu pašaukimu, bet galų gale tapo pasiekimu vien užtikrinimas, kad visi vaikai turėtų, ko pavalgyti pusryčiams. Naujoji mano moky kla buvo gana prabangiame priemiesčio rajone, mokiniai buvo bankininkų, advokatų ir vadybininkų vaikai. Na, galima sakyti, kad jaučiausi pagerbtas, jog man patikėjo „rytojaus lyderius“, kaip buvo teigiama mokyklos brošiūroje. – Kaip jūsų mobilusis? Kur jis buvo, kai vairavote? – Nerašiau žinučių, nieko tokio nedariau, jei tai turite omeny. Ne, žiūrėkite, telefonas tebėra mano kišenėje. Visada jį ten laikau, neliečiu, net jei vairuojant suskamba. Jis jau gerokai aptrintas. 18
Avarija
Nevisiškai tiesa. Stengiausi laikyti telefoną švarko kišenėje, bet jei kalbėsime visai atvirai, kartais sėdėdamas spūstyje išsitraukiu jį perskaityti žinučių. Tai normalu, ar ne? – Gerai, Benai. Dabar turiu paprašyti jūsų papūsti į alkoteste rį. Ar esate kada atlikę tokį testą? Alkotesterį? Kaip jis gali manyti, kad gėriau antradienį septin tą valandą ryto? Akivaizdu, kad niekada nėra stovėjęs prieš pilną klasę žvitriaakių aštuonmečių, apdovanotų aštriu šeštuoju pojū čiu ir aptinkančių bet kokią silpnybę. Ką gi, tai tikriausiai tėra vienas iš standartinių veiksmų, todėl kai įduoda man prietaisą, neprieštaraudamas jį paimu ir pakeliu prie burnos. – Štai taip, puiku. Dabar prašyčiau giliai įkvėpti ir pūsti į vamz delį. Taip. Grąžinu jam prietaisą, mintys šuoliuoja bandant prisiminti, kada paskutinį kartą gėriau. Prieš porą dienų vakarieniaudamas išlenkiau taurę vyno. Ar jo gali būti užsilikę mano kūne? Per braukiu liežuviu per dantų priekį, dar juntu geliantį ryte naudoto dantų skalavimo skysčio prieskonį. Kas, jei šiek tiek jo nurijau? – Viskas tvarkoje, sūnau. Gerai, liko nuvykti į nuovadą ir pa teikti oficialų pareiškimą. Jei turiu pateikti oficialų pareiškimą, ar man reikėtų kieno nors palaikymo? Nežinau, ką darau. Galbūt man reikia advokato, kad netyčia nepasakyčiau, ko negalvoju. Ir tėvo. Noriu paskambinti tėvui. Jis visada susigaudo tokiose situacijose. Žinos, ką daryti. – Labai norėčiau šalia turėti teisininką. Ir ar galiu paskambinti tėvui? – Aišku, skambink, sūnau. Štai. Ir taip, nuovadoje budi teisi ninkas, tad kai būsi pasiruošęs, galėsime važiuoti. 19
Robin Morgan-Bentley
Pareigūnas paduoda telefoną, man taip dreba ranka, kad vos įstengiu surinkti numerį. Tenka laikyti telefoną kaire ranka, deši ne spaudyti ekraną. Telefonui suskambus pajuntu skruostais be siritant ašaras, šį kartą tikras ašaras, panyžta, bet praeina, kai jas nusišluostau. Suskamba kartą, antrą, tris kartus, skubiai galvoju, ką pasakyti. Kaip suformuluoti? Kaip pranešti žinią? – Tėti... man tavęs reikia. Reikia, kad atvyktum... aš su po licija, važiuojame į nuovadą. Tėti, partrenkiau žmogų. Jis buvo greitkelio šalikelėje, žengė tiesiai priešais automobilį. Tėti, man regis, nužudžiau žmogų. Štai. Pirmą kartą ištariau tai balsu.
20
Alisa
Antradienis, sausio 9 diena, 8.15 Sėdžiu su kito žmogaus paltu susmukusi ant kėdės Rikmansver to policijos nuovadoje. Kažkas davė man kavos, bet užteko vieno gurkšnio, nes jos skonis kaip malto paracetamolio. Įsikandu į po listirolinio puodelio viršų, palieku dantų žymes. Apsidairau veidro džio, bet lengviau atsidūstu jo neradusi – jaučiuosi taip, lyg kas būtų ištepę man kaktą klijais, liežuviu juntu vakarykščio tušo skonį. – Ponia Selbi? Link manęs eina striukas vyriškis. Nesiekia nei metro šešiasde šimties, turi išpampusį pilvą. Jam ant viršutinės lūpos pūpso ap gamas, kurį tikrai turėtų išsitirti. Geras kelias sekundes neįstengiu atplėšti žvilgsnio: pertrauka nerimauti dėl nepažįstamojo ateities prieš pažvelgiant savo tikrovei į akis. – Taip, sveiki. Laba diena. Alisa, aš Alisa Selbi. Kresnasis vyriškis iš dešinės kelnių kišenės išsitraukia nosinaitę ir nusišluosto kaktą, lūpas ir smakrą, tada ištiesia ranką. 21
Robin Morgan-Bentley
– Prašau eiti su manim. Ar kas nors pasiūlė jums atsigerti? – Ne, turiu omeny... taip, nieko nenoriu, ačiū. Seku paskui jį drėgnu tamsiu koridoriumi, batai cypčioja ant šaltų betoninių grindų. Jis nusiveda mane į apklausos kambarį Nr. 2 – stalas, trys palaikės mėlynos kėdės, keturios blyškios, tuščios sienos – ir atitraukia man kėdę, pats atsisėda priešais. Krūpteliu jam įsitaisius abejodama, ar plastikas atlaikys tokį svorį. – Ponia Selbi, aš detektyvas inspektorius Džonas Kazinsas, šiandien esu budintis Rikmansverto inspektorius. Gavome pra nešimą apie šįryt M1 greitkelyje įvykusį nutikimą, turime prie žastį manyti, kad su tuo susijęs jūsų vyras. – Ką? Negali būti jis. Adamas niekada nevažinėja greitkeliu. Tai turi būti kas nors kitas. Adamas bus netoli parko; jau yra taip daręs. Mano automobilis čia pat lauke. Galiu jums parody ti, kur jį radau paskutinį kartą, čia pat už... – Ponia Selbi, ponia Selbi, prašau manęs paklausyti. Mano me, kad jūsų vyras į įvykį pateko pėsčias. Nudiegia paširdžius. Užgniaužia gerklę. Suprantu, kur krypsta pokalbis, bet kol kas apsimetu nesusigaudanti. – Pėsčias greitkelyje? – Taip, teisingai. Na, atsiprašau, kad klausiu, ponia Selbi, bet ar turite kokią nors priežastį manyti, kad jis galėjo bandyti nusižudyti? Mėšlas. – Iš kur išvis žinote, kad tai jis? Tokių dalykų tikriausiai nu tinka nuolatos. Kokių turite įrodymų, kad tai Adamas? Jis man žadėjo taip nebedaryti! 22
Avarija
Storulis siekteli kažko ant kėdės šalia, stumteli man per stalą. Ploname maišelyje kam nors šaldyti, iškart atpažįstu. Tikra ita liška oda, iš turgaus Turine, apsitrynusiais kraštais: piniginė su jo inicialais. Pakuždomis klausiu: – Kur jo kūnas? – Votfordo ligoninėje. Ponia Selbi, jis gyvas, bet bijau, kad yra kritinės būklės. Kritinės būklės. Turiu ištrūkti iš šio kambario dabar pat. Atsistoju, numetu paltą ir bėgu koridoriumi, pro kavos apa ratą, pro dvigubas duris, į pasaulį. Lyja, užvertusi galvą matau besitelkiant pilkus debesis. Atsisėdu ant suoliuko prie policijos nuovados ir imu linguoti. Linguoju ir kūkčioju vilkėdama dabar jau nuo lietaus permatomą chalatą. Pakvaišusi moteris, pasidavusi stichijoms.
23
Benas
Antradienis, sausio 9 diena, 7.12 Nesigaudau laike ir erdvėje. Važiuodamas link policijos nuova dos jaučiu tik paeiliui plūstančius siaubą, kaltę, baimę ir gailestį. Širdyje šėlsta jausmai, iš burnos sklinda garsai, bet pats jų neatpa žįstu. Kaukiu ir žiopčiodamas ryju orą, vaitoju it sužeistas gyvū nas. Pastebiu savo atspindį šoniniame veidrodėlyje, matau vaiką: mano akys paraudusios, nuo nosies kabo snarglys, varva smakru. Pasižiūriu į savo saugos diržą, raudonas mygtukas auga akyse. Ko dėl sėdžiu prisisegęs diržu? Nenusipelniau jo. Delnu daužau sau per kaktą, šiek tiek palengvėja. Daužau, daužau ir daužau. Gal būt, jei daužysiu toliau, tai praeis. Tada viskas nutyla. Liaujuosi verkęs ir prisėdu delnus, suspau džiu rankas, linguodamas pamažu nusiraminu. Maudžia kaktą, praveriu langą norėdamas įkvėpti šviežio oro. Kvėpavimas išsily gina, paimu dar vieną nosinaitę iš dėžutės, nukritusios prie kojų, nusišluostau veidą ir pasitrinu akis. 24
Avarija
– Atsiprašau, nežinau, kas man užėjo, tiesiog nesuprantu, kaip... Konsteblis Parsonas žiūri į galinio vaizdo veidrodėlį, tiesiai į mane. – Benai, tai šokas. Esu tikras, kad tokia trauma sukrėstų ir mane. Galiu iškart tau pasakyti, kad esu prisižiūrėjęs visko. Dabar, jau šiek tiek lėčiau važiuojant Rikmansverto gatvėmis, galvoju apie savo motiną ir kaip ji į tai sureaguos. Ji visada kar todavo man saugotis automobilių. Taip ir neišmoko vairuoti, nes nepasitikėjo savimi, ir nors man tai atrodė bailu ir absurdiška – kaip ir jos požiūris į daugelį dalykų šiame pasaulyje, – dabar jos nuostatas regiu visai naujoje šviesoje. Kaip absurdiška, kad mums leidžiama po trumpučio testo imti į rankas vairą ir važinėti gat vėmis valdant tokią galią! Ar automobiliai yra nors kiek mažiau mirtini už pistoletus? Visi važinėjame kolektyviškai pasitikėdami vieni kitais, be žodžių sutardami, kad vertiname vieni kitų gebėji mus suvaldyti šį mirtiną, sudėtingą ginklą. Sutraška automobilio radijas, pasigirsta šiurkštus moters balsas su Koknio akcentu. – Vyrukai. Nustatėme aukos tapatybę. Adamas Selbis. Jis ke liauja į Votfordo ligoninę. Regis, vis dar kvėpuoja. Adamas Selbis. Auka. Kodėl ji vadina jį auka? Jei jis auka, ar aš esu kaltininkas? Bet kvėpuoja, jis vis dar kvėpuoja. Sukandu didįjį dešinės rankos pirštą, skausmas padeda nukreipti dėmesį. Čiul piu, kol liaujasi bėgti kraujas, tada automobilis sustoja. Girdžiu sutraškėjus rankinį stabdį, grikšteli iš spynelės traukiami raktai. – Eime, sūnau. Atvažiavome. Išlipame iš automobilio, vis dar pliaupia lietus, todėl parei gūnas išskleidžia man virš galvos skėtį. Dar niekada gyvenime 25
Robin Morgan-Bentley
nesijaučiau toks priklausomas: kaip neįgalusis, lydimas tarp ins titucijų, permirkęs iki paskutinio siūlo, užtinusiomis nuo ašarų akimis. Lipu ant šaligatvio, narsiai žengiu dar kelis žingsnius, einu pirma pareigūno, pasiryžęs pats įžengti vidun. Staiga viskas paryškėja, gaudau smulkmenas. Pirmą kartą pa doriai nužiūriu policininką: ryškus veidas, su randu tiesiai virš dešinio antakio. Prie šaligatvio stovi eilė policijos automobilių, vienas jų sudužusiu priekiniu stiklu. Automatinės durys su kom piuterizuotu transatlantiniu balsu, kuris taria „Durys atsidaro“. Eidamas į policijos nuovadą palieku purvo dėmes. Ir pamatau tėtį, kuris atsistoja ir pribėgęs apkabina tvirčiau, nei kada nors buvo apkabinęs.
26
Benas
Antradienis, sausio 9 diena, 16.47 – Gerai, Benai, jau turime tavo pareiškimą, visi testai tvarkin gi, gali keliauti. Tikėtina, kad bus ir tolimesnis tyrimas, ypač jei ponas neišgyvens. O kol kas pasistenk pernelyg nesisieloti, gerai? Per daug nesigraužk. Vyruti, kaip jau minėjau, kaltinimų pavojin gai vairavus neteiksime – negalėjai ką nors padaryti kitaip. Tiesiog labai nepasisekė. Konsteblis Parsonas mano, kad man pašlijo nervai, bet kam nepašlytų tokioje situacijoje? Jam tai tėra eilinė diena biure. Žmo nes tikriausiai nuolatos suvažinėja pakeliui į darbą. Man tai es minis gyvenimo įvykis, kuriuo negaliu tiesiog nusikratyti keliais žodžiais ant popieriaus lapo. – Ar galiu nuvažiuoti į ligoninę? Ar bent jau paskambinti ir paklausti, kas vyksta? Noriu žinoti, kas dedasi. Konsteblis Parsonas atsidūsta, žvilgteli pro petį ir atsako ty lėliau: 27
Robin Morgan-Bentley
– Klausyk, žinau, kad tau sunku, bet turi palikti tai profe sionalams. Na, eime. Jis išveda mane iš apklausos kambario, priimamajame lau kia tėtis. Jis atrodo sunerimęs ir pavargęs, uždeda man ant pe čių ranką, kartu traukiame prie išėjimo. – Lik porai dienų pas mus su mama, gerai? Kol atsipeikėsi. Tad jis parsiveža mane į jų namus Edžveryje, – maždaug už pusvalandžio kelio, – klausomės „Pokalbių radijo“. Per ži nias nė nepamini avarijos, net per eismo naujienas. Tėtis nori kalbėtis, bet man sukasi galva, pats nežinau, kuriuos žodžius pasakyčiau pirma. Atsiprašau? Padėkit? Parvažiavus namo, traukiu tiesiai į savo senąjį miegamąjį ir uždarau duris. Nė nenusivelku drabužių, nesivarginu lįsti po antklode – krintu tiesiai ant lovos. Kai vidury nakties atsi bundu, šviesos išjungtos, guliu užklotas antklode, vienais apa tiniais, mano drabužiai tvarkingai sulankstyti ant kėdės prie stalo. Išlipęs iš lovos susirandu savo telefoną, jis įkraunamas ant stalo. Pasiimu jį į lovą ir puolu karštligiškai ieškoti BBC sve tainėje. Tada bandau guglinti: Avarijos sausio 9 Susidūrimai sausio 9 greitkelyje Sausio 9 greitkelis mirtys Sausio 9 Adamas Selbis Bet nieko nerandu, todėl manau, kad tai geras ženklas. Jei Adamas būtų miręs, apie tai tikrai jau praneštų? 28
Avarija
Tada mane įtraukia paieškų apie patį vyrą verpetas. Tą vyrą, Adamą Selbį, kurio gyvenimą staiga pakeičiau, kurio visa egzis tencija pakibo ant plauko dėl fakto, kad partrenkiau jį automo biliu. Bėda ta, kad tai gana dažnas vardas. Randu Adamą Selbį, bendrovės „Beat Communications“ finansų direktorių; Adamą Selbį, laisvai samdomą fotografą, kurio specializacija yra foto grafuoti gyvąją gamtą; Adamą Selbį, dramaturgą, laimėjusį Lo renso Olivjė Geriausios naujos pjesės apdovanojimą už „Draugę“ (2009); Adamą Selbį, gimnastikos čempioną, šiuo metu besitre niruojantį kitose olimpinėse žaidynėse atstovauti Didžiosios Bri tanijos komandai. Kuris iš tų Adamų Selbių yra mano auka? Kitą rytą leidžiuosi laiptais mūvėdamas vien apatiniais, it sū nus paklydėlis, grįžęs iš Peru, kur praleido metus, padaręs studijų pertrauką. Mama paruošė savo garsiuosius „šeimyninius pusry čius“ – jie anksčiau būdavo rezervuoti gimtadieniams ir egzaminų dienoms. Man atėjus prie stalo atitraukia kėdę. – Mielasis, tikriausiai esi išbadėjęs. Vakar nevalgei nė kąsnio, ar ne? Mama maisto netausoja: visada buvo aistringa valgytoja, šo kinėjo kaip kamuoliukas nuo vienos madingos dietos prie kitos. Šiuo metu laikosi kažkokio vienų baltymų režimo, prisikrauna pilną lėkštę rūkytos lašišos ir pupelių. O aš alkanas: nuo avarijos nė negalvojau apie maistą, ir nors vangiai prisimenu, kad polici jos nuovadoje man pasiūlė šokolado batonėlį, manęs jis netraukė. Įsidedu visko po truputį. – Paskambinome į mokyklą, pasikalbėjome su direktore. Ma loni ponia, ar ne? Sakė, kad gali pasiimti tiek laisvo laiko, kiek tik tau reikia. 29
Robin Morgan-Bentley
– Mam, kodėl taip padarei? Ar papasakojai jiems, kas įvyko? Nenoriu, kad žinotų. – Bendži, nekalbėk nesąmonių. Valgyk pusryčius, pašnekėsi me vėliau. Ak, motin, patylėk, nebesu vaikas. Visai neketinu šnekėtis. Šnekėtis apie ką? Nežinau, kodėl tikėjausi, kad tėtis nuslėps visa tai nuo mamos, bet jaučiuosi labai nesmagiai, kad man nesant jie apie tai kalbėjosi. Mama yra linkusi numatyti blogiausią įmanomą rezultatą pačiuose nekalčiausiuose scenarijuose, o man niekada nė nedingtelėjo, kaip ji galėtų reaguoti užvirus rimtai makalynei. Šiaip ar taip, apie ką jie nori pasišnekėti? Apie tai, kad pervažiavau visiškai nepažįstamą žmogų? Pasišnekėti apie to vargšelio, arba mirusio, arba gulinčio komoje ir dėl mano vairavimo kovojančio už savo gyvybę, būklę? Ne, kol kas apsieisiu be pašnekesių. Baigiu pusryčiauti, daugiau netaręs mamai nė žodžio grįžtu į miegamąjį. Ten vėsu, o aš vis dar vienais apatiniais, todėl komo doje susirandu seną chalatą; jis dvelkia tuo savitu namų kvapu. Nueinu prie kompaktinių diskų lentynos, perbraukiu pirštais per savo dulkėtą kolekciją. Išsirenku Alanės Moriseti albumą „Jagged Little Pill“, įdedu į didžiulę magnetolą ir krintu ant lovos. Tą akimirką jaučiuosi gana patenkintas: supamas keturių dviaukščio tėvų buto sienų dėl ničnieko nesijaudinu. Niekas ma nęs nepalies, niekas niekuo neapkaltins. Niekas neklaus, ar buvau blaivus, ar viršijau greitį, ar kalbėjau telefonu arba buvau išsi blaškęs. Ir, savaime suprantama, čia visi yra saugūs ir nuo manęs. Nėra jokio akivaizdaus būdo, kaip galėčiau kam nors pakenkti. Bet tada užsimerkiu, užsnūstu ir mane aplanko pirmasis prisi minimas. Valytuvai, gaudesys, griaustinis, migla, jungiklis, dėmė. Šmėsteli kažkas balto.
30