Rebeca Dean
Romanas
Iš anglų kalbos vertė dalia uržaitė
1 skyrius 1911 m. gegužė Po spalvingu ir puošniu Dartmuto karinio jūrų laivyno koledžo portiku stovėjo gležno sudėjimo šviesiaplaukis jaunuolis. Giliai susigrūdęs rankas į kišenes niūriai nužvelgė plačią terasą, dveji platūs laiptai vedė į išpuoselėtus sodus, už sodų ant stačių kalvos šlaitų puikavosi vešlūs medžių guotai. Kalvos papėdėje vinguriuojančioje Darto upėje grūdosi įvairiausių formų ir dydžių koledžo laiveliai. Labiau už viską pasaulyje jis norėtų kaip ir kiti jo grupės kadetai atsidurti viename tų laivelių. Nors jam nepatiko akademinis lavinimas, tačiau mėgo būti lauke ir aktyviai leisti laiką. Dėl vienintelio dalyko gyvenimas Dartmute atrodė pakenčiamas – dėl 5
rebeca dean
galimybės sėdėti burlaivyje ir jausti nuo upės žiočių tiesiai į veidą pučiantį vėją. Kadetų kapitonas išniro iš paradinio įėjimo nišos ir stabtelėjo šalia jaunuolio. – Išvykstate savaitgaliui? – draugiškai pasiteiravo. Deividas linktelėjo, nesistengė atrodyti laimingesnis nei jautėsi iš tikrųjų. Kapitonas, tarsi norėdamas dar kažką pasakyti, šiek tiek dvejojo. Paskui, geriau pagalvojęs, tiesiog linktelėjo, įsikišo vieną ranką į karinio jūrų laivyno uniformos kišenę ir nužingsniavo. Deividas niūriai stebėjo nutolstantį kapitoną. Puikiai žinojo, jog vyras buvo nusiteikęs, kaip įprasta atsisveikindamas su išvykstančiais kadetais, ištarti: „Perduok geriausių linkėjimų savo tėvams.“ Atsižvelgiant į išskirtines Deivido gyvenimo aplinkybes toks palinkėjimas pasirodytų kaip visiškai nederamas familiarumas. Be to, jis paprasčiausiai turėjo per daug vardų. Jeigu tiksliau, septynis. Dviejų senelių ir dėdės, kuris mirė jaunas, garbei – Edvardas. Prosenelio garbei – Albertas. Vieno krikštatėvio garbei – Kristianas. Jurgio vardą gavo savo tėvo, o galbūt Anglijos globėjo šventojo Jurgio garbei. Tiksliai nežinojo. Be jokios abejonės, Andrius – Škotijos globėjo garbei, Patrikas – Airijos, o Deividas – Velso. Šeimos ratelyje buvo vadinamas Deividu, ir pats apie save galvodavo kaip apie Deividą. Jeigu turėtų artimų draugų, norėtų, kad į jį kreiptųsi Deividu, tačiau artimų draugų jis neturėjo. – Būtų neišmintinga, – negailestingai rėžė tėvas, jis stovėjo pražergęs kojas, rankas susidėjęs už nugaros, – tavo pa6
auksinis princas
dėties. Dėl to tu Dartmute, o ne Itone ar Harou. Kai baigsite Dartmutą, tavo draugai sieks karjeros jūroje, tu retai juos matysi, jeigu iš viso kada nors susitiksi. Itone ar Harou užsimezgusios draugystės būtų pavojingos, nes galėtų tęstis baigus mokslus ir taptų našta. Deividai, juk tu to nenori, tiesa? – Ne, sere, – klusniai atsakė, tačiau pagalvojo, jog labiausiai pasaulyje trokštų turėti keletą draugų visam gyvenimui. Tarsi perskaitęs jo mintis, tėvas primerkė iššokusias akis. – Sere, ar jau viskas?.. – pasiteiravo Deividas, jis troško kuo greičiau išsilaisvinti, nes pažįstamas baimės gumulas jau ėmė spausti skrandžio duobutę; norėjo kuo greičiau atsidurti kitoje bibliotekos durų pusėje. Tarp vaškuotų ūsų ir dailiai apkirptos barzdos tėvas kietai sučiaupė lūpas, tačiau pyktis neprasiveržė. Išleido kažkokį garsą, kuris galėjo reikšti bet ką, ir trumpai linktelėjęs leido pasišalinti. Kai kadetų kapitonas dingo iš akiračio, Deividas sunkiai atsiduso, žinojo, jog po kelių valandų pilyje jo vėl lauks panaši apklausa, bet šį kartą tėvas gali nesuvaldyti savo nuožmaus būdo. Žengęs iš portiko šešėlio jaunuolis pasuko koledžą juosusia terasa. Tikrai ne tokių savaitgalių namuose jis laukdavo, tačiau vienas dalykas atpirkdavo viską. Jis galėdavo tobulinti vairavimo įgūdžius. Šiek tiek pralinksmėjęs apėjo pastatą ir nužingsniavo žvyruotu keliuku link savo „Austro-Daimler“ automobilio. Kaip ir tikėjosi, už vairo sėdėjo kapitonas Pirsas Kulenas. 7
rebeca dean
– Ne, kapitone Kulenai, – maloniai paprašė, – kol pasirodys Vindzoras, vairuosiu aš. Bičiuli, užvesk variklį. Pirsas Kulenas nenoriai išlipo iš automobilio atviru stogu, dar labiau nepatenkintas ėmė sukti variklio užvedimo rankeną. Deividas užsimovė vairavimo akinius, apsitraukė pirštines. Automobilis buvo kažkada nutolusio pusbrolio iš Vokietijos Vilio gimtadienio dovana. Deividas tokios geros dovanos iki šiol nebuvo gavęs. Žinoma, tėvas dėl to susierzino, dovana kaip tik tuo tikslu ir buvo parinkta. – Akiplėša Vilis! – pratrūko tėvas. – Atsiuntė tik dėl to, kad modelis vadinasi „Princas Henrikas“! Deividui nerūpėjo, kad automobilis pavadintas jaunesniojo Vilio brolio vardu. Automobilis buvo greitesnis, nei jis galėjo įsivaizduoti, nors tėvas tikėjosi, kad viešuosiuose keliuose kapitonas Kulenas yra Deivido vairuotojas, iš tiesų, kai tik pasitaikydavo proga, Deividas vairuodavo pats. Išvažiavęs iš Dartmuto į žaluma užlietą užmiestį grožėjosi vis dar pavasarišku Devono šviežumu. Nors jau gegužės pabaiga, bet raktažolės geltonavo pakelėse, o scilės mėlynu kilimu klojo medžiais apaugusius slėnius. Priartėjęs prie Totneso turgaus aikštės svarstė, koks galėtų būti ateinantis savaitgalis. Tėvas tikriausiai pageidaus imtis vadinamojo „nedidelio pašaudymo“, tai jo mankšta. Bet tokiems žmonėms kaip Deividas, kurių gera savijauta priklausė nuo aktyvios veiklos, to nepakanka. Susiraukė vėl prisiminęs neišvengiamą pokalbį bibliotekoje. Jo pažymiai nė iš tolo neatitiko tėvo lūkesčių, nors, Dievas mato, jis stengėsi kiek įmanydamas, o vokiečių ir anglų kalbos įvertinimai net buvo geriausi penkiasdešimt 8
auksinis princas
devynių studentų grupėje. Istorijos pamokose jis buvo ant ras, o prancūzų – trečias. Tik matematika, bet kokia jos forma, visada jį nuvildavo. „Keturiasdešimt aštuntas pagal geometrijos žinias ir keturiasdešimt penktoje vietoje pagal trigonometriją?“ – atrodo, girdėjo savo tėvo maurojimą. „Keturiasdešimt aštuntas ir keturiasdešimt penktas?“ – Važiuokite vienodu greičiu, sere, – perspėjo Pirsas, kai jiedu vėl išvažiavo į atvirą kelią, – paskutinį posūkį labai plačiai išsukote... Deividas kažką numykė išsisukinėdamas – garsas nelabai skyrėsi nuo jo tėvo atodūsių. Kulenas buvo labai rimtas, niurgzlys, gadinantis kitiems žmonėms džiaugsmą, jeigu neišvengiamai tekdavo kartu su juo važiuoti du šimtus mylių, didelio malonumo negalėjai tikėtis. Kai pravažiavo Dartmuto ribą, liūdna Deivido nuotaika dar labiau apniuko. Namuose nebus jaunesniojo brolio Berčio, nes iš Dartmuto jis išvažiuos prieš pat semestro pabaigą. Haris, Džordžas ir Džonas buvo tokie maži, kad jų nė neskaitė, vadinasi, jam kompaniją palaikys tik keturiolikmetė sesuo Merė, todėl ką nors linksmesnio nuveikti bus nelengva. Jaunesniųjų brolių kambarys buvo paskiriamas stalo žaidimams, tėvas visada primygtinai reikalaudavo, kad šiuos žaidimus lydėtų griausmingas juokas, dėl to Deividui žaidimai netekdavo prasmės; be to, negalės pažaisti kortomis, čia būtų neįmanoma rasti kortų malką. Kai Dorsetas perėjo į erdvias Hampšyro aukštumas, Deividą užplūdo neįveikiamas vienatvės pojūtis, net gniaužė kvapą. Neturėjo nė vieno žmogaus, kurį būtų galėjęs pavadinti tikru draugu. Pirsas Kulenas – atšiaurus škotas, jo kompanijos savanoriškai neieškotum. Dėl Dartmuto drau9
rebeca dean
gysčių jo tėvui nereikėjo rūpintis, nes tie berniukai, su kuriais norėtų draugauti, laikėsi atstu, o kiti padlaižiavo – pataikūnų jis nemėgo. Deividas buvo taip giliai paniręs į apmąstymus, kad nepastebėjo netikėto posūkio, kai pamatė, sulėtinti greitį jau buvo per vėlu. Pirsas perspėdamas riktelėjo, bet Deividas pasuko pernelyg plačiai ir labai staigiai. Per vėlai suprato, kas jo laukia. Per vėlai stebuklingai suvokė, kad įvyks siaubinga avarija. Nuspaudė stabdžius. Pasuko vairą į kairę. Paskui beviltiškas, mergaitiškas Pirso Kuleno riktelėjimas „Jėzau, Dieve“, siaubingas lojimas bei džeržgiantys garsai palydėjo jį į nesuvokiamą ateitį.
2 skyrius Užsismaukusi plokščią šiaudinę skrybėlę su raudonu kaspinu, užsivilkusi baltą palaidinę aukštu kaklu ir užsisegusi tamsiai mėlyną sijoną iki kulkšnių, Roza Hauton nubėgo paskutiniąsias tvirtų ąžuolinių laiptų pakopas ir pasuko į Snovberio virtuvę. Virtuvė buvo pastatyta kaip priestatas prie pagrindinio namo, iš čia stovėjusio medinio pastato jai liko šešioliktojo amžiaus stulpai ir sijos. Didžiuliame kambaryje, kurį apšvietė ilgos langų eilės, stovėjo tešlai minkyti stalas marmuriniu viršumi. Stalo gale Snovberio virėja Milė kočiojo tešlą. Roza buvo įpratusi prie ilgų vaikščiojimų Snovberyje ir prie šunų glaustymosi aplink kojas. Kai jos aukšti, suvarstomi batai sukaukšėjo į akmeninį grindinį už durų, šokoladinis labradoras pašoko iš pastalės ir puolė jos pasveikinti. 11
rebeca dean
– Taip, Homerai, aš einu į kaimą, taip, gali keliauti su manimi, – paglostė šuns ausis ir kreipėsi į Milę. – Ar senelis minėjo, kad iš dantisto grįš kartu su lordu Džetniu? Vadinasi, šį vakarą prie pudingo bus morengai. Gal galėtum, kaip aną kartą, ant viršaus uždėti troškintų obuolių ir grietinėlės? – Gal galėčiau, o gal ir ne, – nepakeldama galvos nuo darbo atsiliepė Milė. – Jei vediesi tą kvailą šunį, patrauk man iš po kojų ir Fizą su Florinu. Čia virtuvė, o ne šunidė. Kokerspanieliai jau trynėsi prie Rozos kojų ir nekantraudami plakė uodegomis. – Šunys visada čia, nes numeti jiems gardžių kąsnelių. Kalbėjo švelniai ir meiliai. Milė dirbo Snovberyje dar prieš Rozos gimimą, ji pradėjo tarnauti pas lordą Mejų, kai vedė jo vienintelis sūnus, Rozos tėvas. Ji kepė Rozos krikštynų tortą ir trijų jaunesniųjų jos sesučių krikštynų pyragus. Ji ruošė valgius šermenims, kai visiškai jaunas, vos trisdešimt šešerių, mirė Rozos tėvas. Kai po dvejų metų, jos motina antrą kartą ištekėjo už prancūzų didiko, Milė kepė vestuvių tortą. – Nebūčiau kepusi, – vėliau tvirtino Milė, – jeigu būčiau žinojusi, jog ji ketina palikti vaikus ir išlėkti gyventi į Prancūziją. Ji vienintelė piktinosi tokiu patvarkymu. Lordas Mejus džiaugėsi, kad keturios vaikaitės lieka po jo stogu. Devynerių Roza, septynerių Iris ir penkerių Marigolda, kai joms paaiškino, jog turės palikti visus savo augintinius, neturėjo nė menkiausio noro išvažiuoti iš Snovberio. Trimetė Lilė buvo per maža savo nuomonei. 12
auksinis princas
Nė viena nesiilgėjo savo motinos, nors Milė manė, jog ilgėsis ar bent jau turėtų ilgėtis. Kasdienis rūpestis mergaitėmis buvo auklių ir vaikų kambario tarnaičių darbas. Kai mirė jų tėvas, motina paguodos ieškojo Londono gyvenimo sūkuriuose. Nuo to laiko ji tapo tik viešnia Snovberyje. Jos dukterims nebuvo didelio skirtumo, kad ji dabar gyvena Paryžiuje, o ne Londone, apie ją galvojo veikiau kaip apie mylimą tetą, o ne apie motiną. Roza paliko Milę minkyti tešlos, o pati kartu su šunimis nėrė iš virtuvės ir spruko į lauką. Iš tolėliau esančio teniso korto atsklido Marigoldos balsas: – Lile, kamuoliukas buvo užribyje. Neteisėjauk, jei nemoki! Neišgirdo, ką atsakė Lilė. Taip pat negirdėjo, ar Iris protestuoja. Tačiau aišku viena, nesvarbu, kokį erzelį sukels Marigolda ir Iris, Lilė liks maloni. Fizas ir Florinas atkreipė dėmesį į triukšmą ir nukūrė pažiūrėti, kas vyksta. Roza pasuko už namo kampo ir patraukė prie arklidžių. Čia laikomi trys žirgai, ponis, dviračiai ir (kai nenaudojamas) įspūdingas senelio Talbotas. Turėjo išsiųsti du senelio laiškus, kuriuos už jį parašė šį rytą. – Kadangi mano regėjimas silpsta, turėsi tvarkyti visą mano korespondenciją, – pranešė senelis, kai ji sugrįžo į Snovberį po trejų metų Šv. Hildos koledže Oksforde. – Taip pat nebeįveikiu daugelio darbų, kuriuos anksčiau atlikdavau, todėl man reikės tavo pagalbos valdant dvarą. Naujiena trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Roza buvo visiškai nepasiruošusi. 13
rebeca dean
Šv. Hildos koledže ji įstojo į Socialinę ir politinę Moterų sąjungą, pravertė organizaciniai sugebėjimai. Dabar ji labiausiai troško savarankiškai gyventi Londone, kurti savo karjerą, kol tikslas bus pasiektas, susitikinėti su draugėmis, kovojančiomis už moterų balsavimo teisę, kartu su ponia Emeline Pankhurst ir jos dukra Kristabele dirbti Socialinės ir politinės Moterų sąjungos valdyboje. Žinia, kad negalės ten įsikurti, sukėlė didžiulį nusivylimą. Bet sugebėjo jį įveikti. Roza labai mylėjo senelį, nenorėjo jo liūdinti. Mindama dviračiu iš arklidžių prisiminė, kad senelis ją labai palaikė, kai užsiminė, jog nori stoti į Šv. Hildos koledžą. Jis gimė metais anksčiau nei Viktorija tapo karaliene, bet jo požiūris į moterų švietimą buvo labai progresyvus. Ypatingai šiuolaikiška, prašmatni ir išpuoselėta jos mama vis dar gyveno tamsos amžiuje. – Oksfordas? Visiškai neįmanoma! – beveik isteriškai suriko ji, atrodė tokia priblokšta, kad akimirksnį pamiršo, jog yra ne savo namuose Prancūzijoje, o svečiuojasi Anglijoje. – Oksfordas tinka paprastoms viduriniosios klasės mergaitėms, kurios nesvajoja apie gerą santuoką! Rozą draskė pyktis ir nuostaba. – Tiesą sakant, mama, Oksfordas tiems, kurie turi smegenų ir nori jomis naudotis. Motina ekstravagantiškai beviltiškai mostelėjo rankomis, džiaugėsi, kad bent jau kitos jos dukros nerodo jokių ženklų, jog norėtų mokytis, o dvi prancūzės podukros daug lengviau suvaldomos. Keistai patenkinta, kad netyčia visam laikui nuvylė savo motiną, Roza važiavo ilgu Snovberio keliuku, Homeras žais14
auksinis princas
mingai turseno šalia. Skubėjo į kaimo keliuką, kuris driekėsi už aukštų geležimi kaustytų vartų. Vaikystėje ji priblokšdavo savo grožiu – jūros žalumo akimis ir banguotais kaštoninis plaukais, tačiau niekada nebuvo daili kaip saldainių dėžutė. Kaip tik tokios išvaizdos iš jos tikėjosi motina, taip pat vylėsi, jog bus kukli ir patraukliai drovi. Rozai siaubingai nesisekė įgyvendinti šių reikalavimų. Paskutinis lašas, perpildęs motinos kantrybės taurę – dukters sprendimas trejus metus mokytis Šv. Hildos koledže, o ne puoštis ir prisistatyti Londono ir Paryžiaus aukštuomenei. Paskutiniajame savo laiške motina rašė: Esu patenkinta bent tuo, kad kartu su Iris ir Marigolda dalyvausi visuose iškilminguose pobūviuose ir pokyliuose, kai bus karūnuojamas karalius Jurgis. Gaila, kad Lilė dar nepristatyta rūmuose ir neturi teisės gauti pakvietimų. Kadangi tavo senelis taip retai teikiasi dalyvauti Lordų rūmų posėdžiuose, stebuklas, kad grafas Maršalas nepamiršo jo įtraukti į abatijos svečių sąrašą. Sumokėčiau milijonus, kad ir mane pakviestų, bet nėra jokios galimybės, dabar esu ištekėjusi už prancūzų markizo. C’est une grande pitié.*
Akmeninė siena šalia kelio, žymėjusi Snovberio dvaro ribas, baigėsi ir virto gudobelių, buksmedžių ir sausmedžių gyvatvore. Kelyje raitėsi „aklas“ posūkis, Roza išgirdo burzgiantį atvažiuojančio automobilio variklį. * Labai apgailestauju (pranc., vert. past.). 15
rebeca dean
– Homerai, į kraštą! – šūktelėjo. Saugodama šunį užstojo jį dviračiu ir spaudėsi kiek įmanydama arčiau krašto, norėjo pasitraukti iš kelio atvažiuojančiajam. Nesvarbu, kiek būtų sukusi į kraštą, vis tiek nebūtų pakakę. Automobilis išlėkė iš posūkio taip plačiai, jog atrodė, kad kaktomuša trenksis į ją. Roza pašėlusiai lenkė dviračio vairą į kairę ir ragino Homerą trauktis iš kelio. Ne mažiau išsigandęs vairuotojas spaudė automobilio vairą, suko kuo toliau nuo jos, bet kliudė galinį dviračio ratą. Pasekmės tiesiog pražūtingos. Dviratis ėmė suktis, galinga jėga permetė Rozą per vairą. Sekundės dalį jį girdėjo cypiančias padangas ir pašėlusį lojimą. Paskui trenkėsi į žemę ir nusirito į griovį po gyvatvore. Smūgis toks stiprus, kad jautė, kaip kiekviena atodūsio dalelė atsiskiria nuo kūno. Skausmas degino, mergina laikėsi iš visų jėgų, kad jos neįtrauktų juodas verpetas; bijojo prarasti sąmonę ir niekada jos neatgauti. Prieš pat pralaimėdama kovą suvokė, kad kažkas atskuba link jos ir kimiu iš baimės balsu šaukia: – O, Dieve! O, Kristau, Kulenai! Manau, kad ji negyva!
3 skyrius – Reikia daktaro. Sere, jūs pasilikite su ja, aš nuvažiuosiu pagalbos. Balsas skyrėsi nuo pirmojo. Atžarus ir įsakmus, su aiškiu škotišku greblavimu. Roza bandė priversti savo smegenis veikti. Jeigu kalbama apie daktarą ir greitąją pagalbą, turbūt ji tik trumpam neteko sąmonės. Reiškia, kad sužeidimas nemirtinas. Kažkur šalia gailiai inkštė Homeras. Jam reikėjo patvirtinimo, kad Rozai nieko blogo nenutiko, bet kol kas ji pati nebuvo tuo įsitikinusi. Bandė atsimerkti, bet vokai nepakluso. Aštri žolė dūrė į skruostą. Aiškiai užuodė rusmenes ir laukines petražoles. – O jeigu ji mirs, kol aš lauksiu vienas, – jautė, kad ant vieno kelio šalia jos parklupęs žmogus beveik rauda, bet ne17
rebeca dean
galėjo nustatyti, ar jis sielvartauja dėl jos, ar dėl savęs. Negalėjo, nes labai niršo ir jai nelabai tas rūpėjo. Atsargiai sulenkė kojas, laimei, nė viena nelūžusi. – Dar nevažiuok, Kulenai! – nors jau pažįstamas balsas trūkčiojo, bet girdėjosi didžiulis palengvėjimas. – Ji juda! Rozos vokai pagaliau pakluso taip ilgai siųstam įsakymui. Suvirpėję vokai atsimerkė, pirmiausia ji pamatė sausą dumblą ir susiraizgiusias piktžoles. Baisiai įsiuto supratusi, kad nusileido į griovį. Sukaupusi visas jėgas atsisėdo ir, priešingai, nei tikėjosi jos verksminga auditorija, niršiai užsipuolė prie jos palinkusį, tvirtai suspaustomis lūpomis, kariška uniforma vilkintį jaunuolį: – Apie ką, po velnių, galvojote taip staigiai lėkdami į posūkį? Galėjote sutraiškyti Homerą! Galėjote mane užmušti! Jo akyse šmėkštelėjo pasipiktinimas – su juo kalba tokiu tonu, o dar moteris! – Ar gerai jaučiatės? – atžariai pasiteiravo. – Kaulai nelūžo? Kalbos maniera parodė, jog jis kreipiasi ne į gerai išauk lėtą jauną moterį. Roza neteikė tam reikšmės, nors nebuvo pratusi keiktis kaip vežikas, bet manė, jog kartais tokia reakcija visiškai pagrįsta, šis atvejis pasirodė būtent toks. Išblyškęs jaunuolis, klūpojęs šalia jos, padėjo atsistoti ir atsiprašydamas prabilo: – Tiesą sakant, vairavau aš... Roza nesiklausė, ji rūpinosi Homeru ir puikiai suvokė, jog yra siaubingai susitaršiusi. Niekur nesimatė jos šiaudinės skrybėlės, išlakstė visi plaukų segtukai. Nėriniuota palaidi18
auksinis princas
nė aukštu kaklu susipurvino, tikriausiai išsitepė ir veidas, ant sijono žolės dėmės. Niekada gyvenime nebuvo taip supykusi. – Aš labai atsiprašau, – pakartojo keistai atrodantis jaunuolis. – Tai mano kaltė. Bijau, kad jūsų dviračiu neįmanoma važiuoti. Žinoma, aš sumokėsiu už remontą... Roza nusiramino, kvėpavo lygiai, išsitraukė šiaudą iš plaukų ir atidžiai nužvelgė jaunuolį. Jis atrodė ne vyresnis už Lilę, tokių šviesių plaukų ir pašėlusiai mėlynų akių berniukui labiau tiktų berniukų choro kamža, o ne ši karinio jūrų laivyno uniforma. Nors tikrai žinojo, jog anksčiau jo nebuvo sutikusi, atrodė keistai pažįstamas. – Nori pasakyti, kad tu vairavai? – rėžė taip žudančiai, lyg bendrautų su jaunesniu broliu. Vaikinas nuraudo. – Taip, aš, bijau, kad... – Šitaip sukdamas į posūkį pasielgei labai, labai kvailai. Vyresnysis vyras giliai įkvėpė. – Per toli nueita! Jūs neturite teisės taip kalbėti su... – Turiu teisę su kuo tik noriu kalbėti apie sveiką protą, – atšovė Roza, visiškai atsigavo po šoko, nubraukė nuo sijono nukritusį lapą ir šaltai žvelgė į vyrą. Tokie vyrai, kaip jis, nesutiko, kad moterys turėtų balsavimo teisę, manė, kad jų nuomonė nereikšminga. Roza neturėjo nė menkiausio noro leistis įbauginama. – Man nerūpi, kas jūsų jaunasis draugas, – pareiškė tvirtu ir dalykišku balsu, toks tonas jai labai pasitarnaudavo Šv. Hildos koledže ir Moterų sąjungoje. – Man visai nesvarbu, ar jis princas Edvardas, ar Aga Chanas. Taip sukdamas į posūkį galėjo ką nors sužaloti, no19
rebeca dean
riu įsitikinti, kad jis viską suprato, ir tokie dalykai niekada nepasikartos. Jaunuolis dar labiau išraudo ir atsiprašinėjamai prisipažino: – Tiesą sakant, aš ir esu princas Edvardas. Visiškai kvailas pareiškimas, Roza jo nepaisė. – Jei turėtumėte parkerį ir popieriaus lapą, – kreipėsi į vyresnįjį vyrą, – užrašyčiau savo pavardę ir adresą, kad galėtumėte atlyginti mano dviračiui padarytą žalą. Jis nesiteikė kalbėtis su Roza. Kreipėsi į savo auksaplaukį kompanioną: – Sere, jau per toli nueita. Kad išvengtume daugiau nemalonių kalbų, siūlau atlyginti finansinę žalą ir kuo greičiau judėti toliau. Roza pavėluotai sureagavo į kreipinį. Sere? Svarstė, ar jaunuolis aukštesnio rango už vyresnįjį. Šnairomis dėbtelėjo į jaunuolio uniformą, tačiau auksinio antsiuvo nepamatė. Jeigu ir būtų toks antsiuvas, jis nieko nereikštų, nes jie priklausė skirtingoms armijos rūšims. Pajuto viduje kylantį keistą šleikštulį, kuris neturėjo nieko bendro su jos nubrozdinimais. Tie šilkiniai šviesūs plaukai. Tos pašėlusiai mėlynos akys. Dailiai subtilus, švelnių bruožų veidas. Nieko stebėtina, kad manė jį mačiusi. Nors jis kol kas dar nedalyvavo viešajame gyvenime, sosto paveldėtojo nuotraukų beveik nepublikuojama, Roza su šiurpiu tikrumu suvokė, kad čia jis. Ką tik jo akivaizdoje nusikeikė ir aiškino apie labai labai kvailą jo poelgį. Mergina jautėsi tokia apstulbusi, kad pirmą kartą gyvenime nežinojo, kaip elgtis. Ar turėtų padaryti reveransą? 20
auksinis princas
Galų gale šaukštai po pietų, ir daryti reveransus segint žole išteptu sijonu būtų kvaila. Tikrai turėtų atsiprašyti už keiksmus ir kreipinį be „sere“. Nederėjo prikaišioti, kad jo poelgis kvailas, tačiau juk tai tiesa, dėl to atsiprašinėti neketino. Būtų veidmainiška ir prieštarautų jos principams. Kol grūmėsi su savo dilema, susirūpinęs jaunuolis ją išvadavo: – Jūs labai nusibrozdinote veidą, bėga kraujas, panele?.. – Hauton, Roza Hauton, – prisistatė ir paskubomis pridūrė: – Sere. Vyresnysis vyras nekantriai caktelėjo liežuviu, kai princas Edvardas jai nerangiai ištiesė baltutėlę nosinę. Ji dėkingai priėmė. – Kapitone Kulenai, nuvešiu panelę Hauton ten, kur ji pageidaus, – pranešė princas, Roza pirmą kartą pastebėjo, kad jo akcentas gana keistas. Labai manieringas, bet su lengva kokni priemaiša. Svarstė, kur jis galėjo girdėti kokni. Ji taip pat suvokė, jog kapitoną Kuleną visiškai pribloškė Rozos pavėžėjimo perspektyva. Tarsi nepastebėjęs kategoriško karališkosios šeimos tarno nepritarimo, princas vėl kreipėsi į merginą: – Panele Hauton, kur turėtume jus nuvežti? – Namo, sere, – ji nebenorėjo tęsti kelionės į kaimą. Troško nusiprausti, ant nubrozdinto veido užtepti kokių nors vaistų ir persirengti švariais drabužiais. – Jeigu parodytumėte mums kryptį, galėtume leistis į kelią. – Jūs labai malonus, sere. Snovberis yra už pusės mylios į dešinę, jūs kaip tik važiavote ta kryptimi. 21