Donald Bisset
kojom
Su autoriaus piešiniais
Iš anglų kalbos vertė
Lilija Vanagienė, Violeta Palčinskaitė, Nijolė Regina Chijenienė
VILNIUS 2026
Donald BISSET
TIME AND AGAIN STORIES
Methuen Children’s Books, London, 1979 ANOTHER TIME STORIES
Methuen Children’s Books, London, 1979 NEXT TIME STORIES
Methuen Children’s Books, London, 1976 TALKS WITH A TIGER
Puffin Books, Penguin Books Ltd., Harmondsworth, 1983
TIGER WANTS MORE
Puffin Books, Penguin Books Ltd., Harmondsworth, 1978
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Copyright © 1970 by Donald Bisset (Time and Again Stories)
Copyright © 1963 by Donald Bisset (Another Time Stories)
Copyright © 1959 by Donald Bisset (Next Time Stories)
Copyright © 1967 by Donald Bisset (Talks with a Tiger)
Copyright © 1971 by Donald Bisset (Tiger Wants More)
© Nijolė Regina Chijenienė, Violeta Palčinskaitė, Rūta Vanagaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026
© „Tyto alba“, 2026
ISBN 978-609-466-959-0
Pyrago trupiniai ........................................... 168
Taškas ir taškelis ......................................... 172
Deizės kelionė ................................................. 176
Triskart valio**............................................. 180
Žemyn!................................................................ 183
Imbieriniai sausainiai ................................. 186
Berniukas, kuris urzgė ant tigrų .......... 190
Pienininko arklys ........................................... 193
Amūras ir lakštingala................................. 197
Ponas Džonsas ir „Ei!“ gaudytojas** ... 200
Jakas ................................................................... 206
Trys pono Hepenstalo skrybėlės ........... 212
Saulutės ............................................................ 215
Didžiulė Banga ir Mažiukė Bangelė ...... 221
Žuvis su keptom bulvėm ........................... 225
Autobusiukas, kuris bijojo tamsos ....... 230
kepuraitė
Pasaka apie Zzzzzz ...................................... 249
PASAKOS TIGRUI...........................................
Princesė Nina ir tigras ..............................
Viena žvaigždute (*) pažymėtus kūrinius iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė, dviem žvaigždutėmis (**) pažymėtus kūrinius iš anglų kalbos vertė Violeta Palčinskaitė, visus kitus kūrinius iš anglų kalbos vertė Lilija Vanagienė.
Žodžių upė
Kitą kartą tekėjo žodžių upė. Tekėjo ji į jūrą, o jūroje buvo ne vanduo, bet pasakų knygos.
Upei tekant, žodžiai ir raidės virto vieni ant kitų ir daužė pakrančių uolas kaip paprastose upėse.

– Žinot ką, – sušuko upė. – Parašykim pasaką! Kitą kartą... – Valio! – sušuko visi žodžiai. – Šitaip ir reikia pradėti pasaką. Bet kas toliau?
Štai kokią pasaką jiems pasekė upė.
Kitą kartą tekėjo žodžių upė. Tekėjo ji į jūrą, ir visi žodžiai plūdo į pasakų knygas. Bet sykį mažytis ūdriukas perplaukė upę ir sujaukė visus žodžius. Ir upė, užuot parašiusi „Kitą
kartą buvo“, parašė „Kartą buvo kitą“ ir viską baisiai sumaišė.
– Ak tu, nedoras ūdriūkšti, – barė upė ūdriuką, vardu Čarlis. – Sugadinai man pasaką.
– Atsiprašau! – pasakė ūdriukas. – Galbūt, jei dar sykį perplaukčiau upę, viskas susitvarkytų?
Čarlis vėl perplaukė upę, užsirabždino ant kranto ir pa-
žvelgė į žodžius.
– „Kitą buvo kartą“, – perskaitė jis. – Čia tikrai neteisinga.
Tačiau upė mažumėlę paverpetavo ir beregint pataisė sakinį.
– „Kitą kartą buvo ūdriukas, vardu Čarlis“, – perskaitė
Čarlis. – Vaje, juk tai aš! Aš vardu Čarlis. Čia pasaka apiemane!
Jis baisiausiai susijaudino, ėmė šokinėti, paskui paslydęs pliumptelėjo į upę ir vėl sujaukė žodžius. Oi, kaip supyko upė!
Ūdriukas tučtuojau išsiropštė į krantą ir pažvelgė į žodžius: „ūdriukas, vardu kartą Čarlis gyveno“. Dar blogiau!
– O ko tu daugiau nori? – tarė upė. – Vos tik mes pradedam pasaką, tu šoki į upę ir viską sujauki. Dabar teks vėl iš naujo pradėti.

Kitą Visigalvojo
vardu Čarlis
gyveno prie prie Todėl pasakos negalėjo
tarė Čarlis
bet bet bet niekaip sugalvoti kartą apie
Jis
žodžių upės Na ir o kas toliau
galvojo gyveno ūdriukas
– „Kitą kartą gyveno ūdriukas, vardu Čarlis. Jis gyveno prie žodžių upės.“ Na, o kas toliau?
Visi galvojo galvojo, bet niekaip negalėjo sugalvoti pasakos apie Čarlį. Todėl Čarlis tarė:
– Aš padėsiu.
Jis nuėjo tolyn, paskui iš visų jėgų įsibėgėjo ir šoko į patį upės vidurį. Tada išplaukė į krantą ir pažvelgė į žodžius. Šį kartą jie gerai susidėstė.
– Kitą kartą gyveno labai išdykęs ūdriukas, – perskaitė jis. – Sykį jis sutiko rainą katinėlį.
– Miau! – tarė rainas katinėlis. – Ar mėgsti ledus?
– Ne, – atsakė Čarlis.
– Miau! Ar mėgsti pieną?
– Ne!
– Miau! Ar mėgsti žuvį?
– Taip, labai mėgstu, – atsakė Čarlis.
– Miau, – tarė rainas katinėlis. – Jei ateisi pas mane, teta pavaišins tave žuviene, juoda duona, sviestu ir žuvies
pyragu...
– Kaip gardu bus! – sušuko Čarlis. – Jau dabar man seilė
teka. Eisiu namo pavakarių valgyti. Tik noriu sužinoti, kaip bus su pasaka.
– Ta pasaka bus knygoje „Aukštyn kojom“, – pasakė upė.
Čarlis nudžiugo.
– Kaip puiku! – tarė jis. – Aš jau einu. Viso gero.
– Viso gero, – pasakė upė.
Žodžiai sujudo sukruto ir parašė: „Sveikinam Čarlį ir siunčiam jam geriausius linkėjimus.“ Paskui, virsdami vienas
ant kito ir stumdydamiesi, jie nuplaukė į pasakų knygą.
Liesas karalius ir storas virėjas
Kitą kartą buvo labai storas karalius, kuris įsakė savo labai liesam virėjui: – Iškepk man pyragą! Kuo putliausią, kuo gardžiausią, su traškiausia plutele.

Virėjas pasiėmė didžiulį dubenį, du tuzinus kiaušinių, sviesto, penkis svarus miltų ir svarą mielių.
Sumaišė dubenyje miltus su kiaušiniais ir sviestu, paskui sudėjo mieles. Tada uždegė dujas, o kai krosnis įkaito, pašovė pyragą.
Netrukus pasklido gardus kepančio pyrago kvapas, ir karalius tekinas atbėgo į virtuvę.
– Vaje, vaje! – sušuko jis. – Kaip gardžiai kvepia. Virėjau, tikriausiai pyragas bus labai skanus?
– Taip, jūsų didenybe! – pasakė virėjas – Čia bus ir pats putliausias pyragas pasaulyje! Aš įdėjau visą svarą mielių, kad gerai iškiltų.
– Taip ir reikia! – pasakė karalius. – Bet kas gi čia?
Jie atsigręžė ir pamatė, kaip pučiasi dujinės krosnelės dangtis. Staiga – pokšt! – dangtis išlėkė į orą, o pyragas ėmė palengvėle kilti aukštyn.
– Nagi, nagi, – tarė karalius. – Tik pažiūrėk, ką padarei. Per daug mielių pridėjai.
O pyragas vis kilo ir kilo, kol ėmė remtis į lubas, o lubos –traškėti.
Virėjas ir karalius nudūmė laiptais į viršų ir pamatė, kad pyragas jau išlindęs pro lubas į antrąjį aukštą.
– Daryk ką nors, gerasis žmogau! – ėmė šaukti karalius.
Vargšas virėjas neišmanė, ką daryti. Todėl užšoko ant pyrago ir atsisėdo, kad daugiau nebekiltų.
Bet pyragas vis tiek kilo ir kilo, ir virėjo galva pasiekė lubas. Netrukus galva išlindo pro stogą, o pyragas vis kilo.
– Ak, jūsų didenybe! Lipkit žemyn ir užsukit dujas! – sušuko virėjas.
Karalius nurūko žemyn ir užsuko dujas. Tada pasiėmė žiūronus ir nuėjo į sodą.
Pyragas daugiau nekilo, tačiau jo viršus buvo labai aukštai.
– Tegu plynios tą virėją! – sušuko karalius. – Jei jis tučtuojau nenulips žemėn, nebus kam išvirti pietų.
O paskui pagalvojo: „Jei virėjas imtų valgyti pyragą, jis palengva leistųsi žemyn.“ Todėl sušuko:
– Virėjau, tučtuojau pradėk valgyti pyragą!
– Mielai, jūsų didenybe! – riktelėjo jam virėjas ir atsikando kąsnį. – Ai ai, koks gardumėlis, – džiaugėsi jis. – Tai bent skanus pyragas.
– Ak, liaukis plepėjęs, – sušuko karalius, – ir kuo skubiau valgyk, kitaip aš liksiu be pietų.
– Klausau, jūsų didenybe, – tarė virėjas ir ėmė kuo skubiausiai valgyti.
Tačiau pyragas buvo toks didelis, kad virėjui prireikė dviejų savaičių, kol suvalgė. Nuo pyrago virėjas labai nutuko. O vargšas karalius, belaukdamas pietų, visai sulyso.
Todėl vietoj storo karaliaus ir lieso virėjo pasidarė labai storas virėjas ir labai liesas karalius!
– Nenusiminkit, jūsų didenybe, – sušuko virėjas, suvalgęs pyragą ir atsidūręs žemėje. – Dabar aš jums išvirsiu gardžius pietus.
Ir išvirė.

Pingvinukas
Kitą kartą Šiaurės ašigalyje drauge su mama gyveno mažas pingvinukas, vardu Janas.
Vieną dieną jis tupėjo ant ledkalnio. Staiga ledkalnio kraštas atskilo, ir pingvinukas ant mažos lyties nuplaukė tolyn į jūrą.

Lytis plaukė į pietus, kol pateko į Karibų jūrą. O Karibų jūroje gyveno vėžlys, vardu Džokas.
Sykį Džokas, plaukiodamas jūroje, žvilgtelėjo aukštyn ir pamatė... nagi, jis ir pats nebesuprato, ką pamatė.
– Kas čia? – nustebo jis. – Juk taip, turbūt, atrodo mažo pingvinuko sėdynė, kai žiūri į ją iš apačios pro ledą. Tikriausiai šitaip ir bus.
Jis išniro į paviršių ir pamatė Janą, tupintį ant ledo lyties. Janas ir Džokas susibičiuliavo. Drauge žaidė, gaudė žuvį ir nardė tarp uolų.

Paskui Džokas paklausė: – Gal norėtum pasižiūrėti, kaip verdama vėžlių sriuba?
– Labai norėčiau, – atsakė Janas.

– Visų pirma aš tau papasakosiu, kaip ji verdama, – pasakė Džokas. – Reikia gražios, karštos ir saulėtos dienos.
Tada padedi didelę skardinę jūros pakrantėje ir beveik sklidiną pripili vandens – tris dalis gėlo ir vieną dalį iš jūros.
Paskui surandi vėžlį; jis įlipa į skardinę ir mielai maudosi karštame vandenyje.
Saulė vis labiau spigina, vanduo skardinėje vis laibiau kaista ir vėžliui darosi vis karščiau. Galų gale vėžlys išlipa ir šoka į jūrą paplaukioti ir atsivėsinti. Tada į skardinę lipa kitas vėžlys. Kai ir šiam pasidaro per karšta, išlipa ir taip pat šoka į jūrą paplaukioti. Reikia penkių vėžlių, kad tokiu būdu išvirtų skardinė sriubos. Paskui ateina žmogus, išpilsto vėžlių sriubą iš didelės skardinės į mažas skardinėles, užtaiso dangtelius ir priklijuoja etiketes. Eime, aš tau parodysiu.

VĖŽLIŲ SRIUBA LIŲ A
Juodu nuplaukė į krantą ir pamatė, kaip dešimt vėžlių dviejose didelėse skardinėse verda vėžlių sriubą. – Čia tikrai įdomu! – sušuko Janas. – Bet dabar man metas namo, kad mama nepradėtų rūpintis.
– Tavo teisybė, – sutiko Džokas, – bet, plaukdamas namo, tu labai ilgai užtruktum, todėl aš tave pamokysiu, kaip greičiau parsirasti. Įkišim tave į skardinę ir pasiųsim paštu.
Janas įlipo į skardinę, Džokas uždengė dangtelį, išbraukė etiketėje žodį „Vėžlių“ ir užrašė „Pingvinų“.
Paskui prilipino pašto ženklelį ir atidavė skardinę paštininkui.
Kitą dieną laiškanešys pasibeldė į pingvinuko mamos ledkalnį ir padavė jai skardinę.
– Ačiū, – tarė pingvinuko mama ir, padėjusi skardinę, toliau šluostė dulkes.
Netrukus ji vėl žvilgtelėjo į skardinę ir perskaitė etiketę.
– Sriuba! – sušuko ji. – Kaip puiku! Sriuba!.. Ką? Pingvinų sriuba? Skubiai čionai! Pagalbos!
Ji paėmė peilį, atidarė skardinę, ir iš jos iššoko Janas.

DONALD BISSET (Donaldas Bisetas, 1910–1995) – anglų rašytojas, aktorius, TV laidų kūrėjas, scenarijų ir daugiau nei 40 knygų autorius. Su jo knygomis užaugo kelios skaitytojų kartos. Lietuvos skaitytojams puikiai pažįstami pagal D. Bisseto istorijas „Keistuolių teatro“ sukurti personažai.
Sveiki atvykę į pasaulį „AUKŠTYN KOJOM“! Pasaulį, kuriame neegzistuoja jokie logikos dėsniai, kuriame VISKAS ĮMANOMA , o vaizduotė liejasi per kraštus! D. Bisseto sukurtos istorijos puikiai tiks jaukiems vakarams prieš miegą, pralinksmins jau skaitančius vaikus ir TIKRAI privers nusišypsoti suaugusiuosius.
Tik paklausykite: vienoje visatoje, viename pasaulyje, vienoje šalyje, viename mieste, vienoje gatvėje gyveno... tinginė varna Albertina, kuri užmigdavo net skrisdama ir sapnuodavo keisčiausius sapnus; paršiukas Ikaras, kuris baisiausiai troško skraidyti; drambliukas Jalmaras ir jo pamirštas gimtadienis; autobusiukas, kuris bijojo tamsos, ir tamsa, kuri bijojo autobusų; liūtas Semas, kuris mokėjo staugti tik labai tyliai; arklys Haris, kuris mokėjo rašyti; stebuklingas medis, kuris išpildo visus norus...
O jei norėsis DAR, pasiklausykite istorijų kartu su tigru, kuris minta tik žodžiais, eilėraščiais ir pasakomis.
Gal tau pasekti pasaką?
– Pasek. Ilgą pasaką.
– Apie ką?
– Apie tigrą.
– Tik apie tigrą?
– Apie tigrą ir princesę. – Gerai.
– Bet žiūrėk, kad pasaka būtų graži.
Nuo kvailų pasakų man pilvuką suskausta.
O jeigu pasaka labai prasta, krintu negyvas, va šitaip.
ISBN 978-609-466-959-0 9 786094 669590