LYNDA COHEN LOIGMAN
Augustos Stern
meilės eliksyras
Iš anglų kalbos vertė
Almantė Rimavičienė
Vilnius, 2026
Skiriu savo tėvo Harriso Coheno ir šešuro Barry’o Loigmano atminimui
Kai pasensi, pražilsi ir kelius apsiklosčiusi Knapsėsi prie židinio, palieski delnu Šią knygą, minėdama žvilgsnį švelnų, Kadaise iš prieblandos tave paglosčiusį.
Ak, daug ką kerėjo tavasis džiaugsmas
Ir tavo grožis iš proto varė ne vieną, Tačiau tik vienas mylėjo tavąją sielą, Klajūnės sielą, ir veide šmėžuojantį skausmą.
William Butler Yeats „Kai tu pasensi“
1987 metų birželis
Augusta Stern nenorėjo išeiti į pensiją. Ji visai netroško tobulinti mezgimo įgūdžių, mokytis naujos kalbos ar sausakimšame kruizinio laivo bufete krautis pilnas lėkštes maisto. Ji nenorėjo „sulėtinti“, skirti „laiko sau“ ar pasiduoti dar kokiam nesąmoningam eufemizmui, sugalvotam tik tam, kad, priversta mesti beveik visą gyvenimą dirbtą darbą, pasijustų bent kiek geriau.
Pirmos užuominos apie Augustos išėjimą į pensiją iš ligoninės administracijos ėmė skambėti prieš penkerius metus, paskui dar po dvejų metų vėl pasigirdo. Tačiau šįkart tai jau nebuvo tiesiog užuomina. Augusta buvo iškviesta pas naująjį ligoninės personalo direktorių, daug kompetentingesnį ir skrupulingesnį nei jo tingus pirmtakas. Pono Vilardo kabinetas buvo mažas, bet
tvarkingas, maloniai kvepėjo citrinų aromato valikliu. Jis mostelėjo į didžiulį ant stalo padėtą griozdą – Augusta atpažino, kad tai kompiuteris, – ir paaiškino, jog ligoninės administracijos vadovas jam liepė modernizuoti šio skyriaus darbą.
– Į naują sistemą suvedame visus darbuotojų duomenis. Netrukus turėsime tik elektroninius dokumentus.
Augusta spoksodama į juos skiriantį kompiuterį spėliojo, kaip tai su ja susiję.
– Nuostabu, – atsakė ji.
– Iš tiesų, – sutiko plinkantis direktorius. – Tik reikia įvesti galybę informacijos. Kaip pavyzdį paimkime farmacijos skyrių, kuriame dirbate ir jūs. Net mums dabar kalbantis darbuotojai į naująją duomenų bazę kelia asmeninius kiekvieno vaistininko duomenis.
Augusta nieko neatsakė, todėl ponas Vilardas kalbėjo toliau.
– Šis darbas labai varginantis, – prisipažino jis. – Deja, tai atliekant tenka atidžiai patikrinti kiekvieno darbuotojo įrašus: licencijų datas, gimimo datą ir taip toliau. Radę kokių nors neatitikimų mano darbuotojai yra priversti pateikti tam tikras užklausas, kad įvesti duomenys būtų tikslūs.
Augusta prisivertė pažvelgti jam į akis.
– Pagirtina, – tarė ji. Kilstelėjo lūpų kampučius, bet juto, kad širdis daužosi taip, lyg ketintų iššokti iš krūtinės.
– Džiaugiuosi, kad pritariate, – atsakė Vilardas. – Žinoma, šis pokytis reiškia, kad dabar dirbsime visiškai kitaip nei anksčiau. – Žvilgtelėjo į ant stalo padėtą aplanką, ant kurio buvo užrašytas Augustos vardas ir
pavardė. – Peržvelgęs turimus įrašus suprantu, kad mūsų ligoninėje dirbate kiek daugiau nei penkiolika metų.
– Teisingai, – patvirtino Augusta.
– Perskaitęs jūsų užpildytą darbuotojo klausimyną suprantu, kad jums šį rudenį sukaks septyniasdešimt, tiesa?
Augusta troško, kad jos skruostai nebūtų išraudę.
– Taip, – sumurmėjo ji. – Septyniasdešimt metų. Spalio trečią.
– Ponia Stern, jūs esate labai vertinama mūsų įstaigos darbuotoja. Nenoriu daryti spaudimo, bet, atsižvelgdamas į artėjantį gražų jubiliejų, privalau pasiteirauti, ar nesvarstote išeiti į pensiją.
Augusta trumpai užsimerkė. Tačiau atsakymas į klausimą atėjo lėtai, lyg per labai siaurą šiaudelį siurbtelėtas pieno kokteilis. Buvo skaudu ištarti garsiai, bet ji puikiai suprato neturinti kito pasirinkimo. Ponas Vilardas labai pagarbiai pasakė tai, ką ji seniai žinojo: jos dokumentuose nurodytos datos nesutampa.
Augusta pasistengė, kad balsas skambėtų kuo užtikrinčiau.
– Tiesą sakant, svarsčiau, – pranešė ji. – Jau esu apsisprendusi pasibaigus šiam mėnesiui išeiti į pensiją.
Jeigu jau teks užbaigti karjerą, ji buvo pasiryžusi tai padaryti oriai.
Paskutinę darbo dieną Augusta ruošėsi dar kruopščiau nei paprastai. Ji visą gyvenimą sveikai maitinosi, kasdien mankštinosi ir skrupulingai tepėsi kremu „Pond’s Cold Cream“, todėl oda vis dar buvo rausva. Šia proga buvo
ką tik nusidažiusi plaukus. Spintoje susirado laikui nepavaldžią baltą palaidinę, mėlyną kašmyrinį susagstomą megztinį ir batelius žemais kulniukais, kuriuos parduotuvėje išsirinko kartu su dukterėčia. „Niekas taip nesendina, kaip senamadiški batai, – vis kartodavo Džekė. – Ir dar netinkamo atspalvio lūpų dažai.“
Farmacijos skyriaus surengtame atsisveikinimo vakarėlyje Augusta pasitenkino gabalėliu torto ir taure pigaus putojančio vyno. Keletas farmacininkų, dar kelios slaugytojos pasakė širdingus tostus. Paklausta apie ateities planus, Augusta papasakojo planuojanti rugsėjį persikelti į Floridą. Jos dukterėčia mažoje pensininkų bendruomenėje, vadinamoje „Ralentando Springsu“* , jai surado dviejų miegamųjų butą.
– Kaip nuostabu, – kartojo visi. – Ten nuolat šviečia saulė, jums labai patiks!
Augusta apsimetė jiems pritarianti, nors širdyje nebuvo įsitikinusi.
Baigiantis vakarėliui ponas Vilardas paprašė adreso, kad galėtų persiųsti visus dokumentus. Keletas žmonių taip pat prisiekinėjo palaikysiantys ryšį, bet tik direktorius tesėjo pažadą.
Rugsėjo pradžioje persikėlusi į Floridą, Augusta rado nedidelį pluoštelį jai skirtų laiškų, įskaitant naujojo
* Rallentando (it. lėtėjant) – muzikinis terminas, nurodantis laipsnišką tempo lėtinimą; springs (angl.) – šaltiniai, versmės. (Čia ir toliau – vert. past.)
banko atsiųstą ataskaitą ir sveikinimo atviruką su Niujorko pašto antspaudu. Atvertusi atviruką perskaitė tvarkinga rašysena mėlynu rašalu išvedžiotus žodžius: Mieloji ponia Stern. Linkiu jums Floridoje kuo didžiausios sėkmės. Taip pat siunčiu šilčiausius sveikinimus ir linkiu laimingo aštuoniasdešimtojo gimtadienio.
Augusta švystelėjo atviruką į šiukšliadėžę. Iki jos gimtadienio dar liko mėnuo. Ar būtinai reikėjo tai priminti?
Pirmąją naujame bute praleistą naktį Augusta juto sau nebūdingą nerimą. Persikėlimas fiziškai išvargino, bet protas nerimo, o kadangi miegas neėmė, perkraustė svetainėje sudėtas dėžes ir galiausiai rado dar tėvui priklausiusią, bet jau kiek aptriušusią knygą „JAV farmakopėja“. Žinoma, bėgant metams buvo išleistas ne vienas naujas leidimas, bet jai patiko rankose laikyti senąją knygą – tokią storą ir sunkią... Kaip tik šia knyga naudojosi koledže studijuodama farmaciją ir nors didžiąją dalį joje pateiktos informacijos jau mokėjo atmintinai, vartydama vaistų katalogą, žvelgdama į nurodytą vaistų poveikį, aprašymus ir dozavimą, iškart nusiramindavo.
Jų pavadinimus šnabždėdama lyg senų draugų vardus šalin nuvydavo vienatvę.
Ryte paskubomis suvalgiusi dubenėlį dribsnių, apsirengė pirmą pasitaikiusį maudymosi kostiumėlį ir patraukė prie baseino. „Ralentando Springso“ bendruomenę reklamuojančioje brošiūroje, kurią prieš keletą mėnesių jai į rankas įbruko dukterėčia Džekė, puikavosi spindinti žydros oazės nuotrauka.
Gyvendama Niujorke Augusta tris kartus per savaitę plaukiodavo miesto Parkų ir poilsio zonų skyriaus administruojamame baseine. Jai nelabai patiko chemikalų kvapas, šaltas persirengimo kambarys ar ploni ir šiurkštūs rankšluosčiai, kuriuos išduodavo susiraukusi darbuotoja. Tačiau patiko plaukioti, mėgavosi jausdama, kaip rankos ir kojos iriasi vandeniu, taip pat užplūstančia ramybe, nes kūnui esant užsiėmusiam, mintys galėjo sklęsti kur panorėjusios. Taip pat ši veikla buvo naudinga sveikatai, nes padėjo išlikti stipriai. Ji sau kartodavo, kad rankšluosčiai ir chloro dvokas yra tik nedidelė kaina, mokama už šią visokeriopą naudą.
Augustos dukterėčia žinojo, kad teta visada svajojo apie nuosavą baseiną. Žinoma, „Ralentando“ baseinas nebus vien tik jos, nes skirtas visiems gyventojams. Tačiau jis buvo visai netoli Augustos buto ir ji galės juo naudotis kada panorėjusi. Galės plaukioti, skaityti ar iš šalimais esančio žavaus užkandžių baro užsisakyti pietus. Kaip tik šiuos argumentus dukterėčia pasitelkė įtikinėdama rinktis „Ralentandą“. Bet tą rytą, atėjusi prie baseino, Augusta suvokė, kad šis gyvenvietės privalumas turbūt didžiausias iš visų, nes prie jo išvydo kauges tvarkingai sulankstytų rankšluosčių: storų, nuostabiai kvepiančių ir neįtikėtinai minkštų.
Nors baseinas pasirodė esąs kiek mažesnis nei nuotraukoje, vanduo buvo skaidrus, jį supantis kiemelis gerai prižiūrimas, palei baseino kraštą pristatyta patogių šezlongų, dailių metalinių stalelių ir linksmų geltonais ir baltais dryžiais išmargintų skėčių.
Augustai atėjus prie baseino buvo tik šeši žmonės – du vyrai ir keturios šešėlyje kanastą žaidžiančios moterys.
Jai prisiartinus vyrai nė nepasivargino pakelti akių nuo knygų. O moterys buvo taip įsitraukusios į žaidimą, kad iš viso nepastebėjo naujosios gyventojos. Augusta dėl to nė kiek neprieštaravo. Ant vieno iš šezlongų pasidėjusi rankšluostį ir didelį krepšį, susikišo plaukus po plaukimo kepurėle, užsidėjo apsauginius akinius ir tyliai įlipo į baseiną.
Niujorko baseine knibždėdavo daugybė plaukikų, o čia galėjo naudotis bet kuriuo plaukimo takeliu. Nebuvo besitaškančių mažylių, šaukiančių mamų, tad niekas jos neblaškė. Augusta nesustodama plaukė pirmyn ir atgal, krūtinėje užtikrintai plakant širdžiai. Kai po trisdešimties minučių išniro, veidas buvo net išraudęs iš pasitenkinimo. Nusiėmė apsauginius akinius ir nusitraukusi kepurėlę leido ryto saulei sušildyti odą. Kol užbaigė sau įprastą treniruotę, gyventojai užėmė dar keletą šezlongų.
Bandydama prisiminti, kur paliko rankšluostį, turėjo apeiti aplink baseiną.
Kai pagaliau pastebėjo savo basutes ir krepšį, už nugaros nuskambėjo vyriškas balsas.
– Golde*! – šūktelėjo kažkas. – Ar čia tu?
Augusta suakmenėjo. Nors ir plieskė saulė, vilkėdama tik maudymosi kostiumėlį ji akivaizdžiai sudrebėjo. Golde? Jau daugiau nei šešiasdešimt metų niekam neleido taip savęs vadinti.
Neįmanoma, – patikino pati save.
Nieko neatsakė, bet tas vyras vėl prabilo:
* Pravardė, kilusi iš auksą reiškiančio angliško žodžio gold.
– Golde? Golde Stern?
Jo balsas buvo šiurkštus ir labai garsus, todėl atsisuko kiti prie baseino susirinkę žmonės ir ėmė spoksoti. Augusta juto, kaip pakėlę galvas nuo knygų ir žurnalų jie įsmeigė į ją akis. Netgi šešėlyje kortomis žaidusios moterys pertraukė žaidimą, kad pašnairuotų į naujokę. Augusta neturėjo kur pasislėpti, todėl beliko tik atsisukti. Pusnuogė ir visų stebima ji pasijuto kaip nerangiai judanti pigioje muzikinėje dėžutėje įtaisyta balerinos figūrėlė.
– Golde, čia tikrai tu! – subliovė vyras. – Bet kur pažinčiau tą užpakaliuką!
Jis stovėjo saulės pusėje, todėl jai prireikė akimirkos, kol akys prisitaikė prie šviesos. Pamažu ji įžiūrėjo visus vyro bruožus: žilaplaukis, bemarškinis, vis dar plačiapetis, tik dabar užsiauginęs nemenką pilvą, kuris net blizgėjo, išteptas kremu nuo saulės, dar jis buvo neįtikėtinai tamsiai įdegęs.
Jai dar nespėjus paprieštarauti, jis čiupo ją į glėbį ir apnuogintu, lipniu torsu prisispaudė prie jos menkai pridengto kūno. Augusta bandė išsisukti nuo jo glėbio, išlaikyti tam tikrą fizinį atstumą, bet jo rankos buvo dar stipresnės, nei ji atsiminė. Viena ranka apglėbęs ją per liemenį, kita nusiėmė tamsius akinius.
Nors jo kūnas gerokai paseno, bent jau akys liko tokios pat: užkritusiais vokais, mėlynos, kaip naprokseno tabletės ir kupinos laikui nepavaldaus berniokiško valiūkiškumo.
– Čia aš, – tarė jis, lyg ji nežinotų. – Ervingas Rivkinas. Prisimeni?
Pastarąjį kartą jį matė būdama aštuoniolikos: jauna, patikli ir iki ausų įsimylėjusi. Dabar jai nebebuvo būdinga nė viena šių savybių. Patraukusi jo plaštaką, žengė du žingsnius atgal ir susikryžiavo rankas ant drėgnos krūtinės.
– Žinoma, kad prisimenu, – atšovė ji.
– Maniau, sakei, jog niekada neišvyksi iš Niujorko.
– O aš maniau, kad tu nesulauksi tokių metų.
Jis atlošęs galvą griausmingai nusikvatojo.
– Tu vis dar tokia pat kandi, – tarė. – Kokie keliai atvedė į „Ralentando Springsą“?
– Vakar atsikrausčiau, – atsakė Augusta. Šnabždantis panikos balselis jos galvoje darėsi vis garsesnis. – Tik nesakyk, kad ir tu čia gyveni.
Jo šypsena ją sugrąžino į tą dieną, kai pirmą kartą jį išvydo tėvo vaistinėje, kai jos širdis dar buvo minkšta kaip saulėje paliktas pernokęs vaisius. Kai ribos dar buvo neapibrėžtos, vilties netrūko, o meilė neatrodė nepasiekiama.
Ervingas Rivkinas tik vylingai šyptelėjo.
– Verčiau tuo patikėk, – tarė jis.
1922 metų birželis
Augdama virš tėvo vaistinės įrengtame bute, Augusta Stern nuo pat vaikystės buvo susieta su apačioje verdančiu gyvenimu. Dar būdama visai mažytė, lyg apkerėta spoksodavo į vitrinoje ant spindinčios žalvarinės grandinės pakabintą senovinį stiklinį puošnų karulį, pripildytą skaisčiai žalio skysčio, – farmacijos simbolį. Pats mėgstamiausias garsas buvo virš durų kabančio varpelio tilindžiavimas, jis suskambėdavo kaskart, į parduotuvę įžengus pirkėjui. Ji ne tik pirmuosius savo žingsnius žengė tarp lentynų su listerinu ir Šv. Juozapo sirupu nuo kirmėlių, bet būdama vos aštuoniolikos mėnesių dar beveik nekalbanti mažylė paslydo ir stačia galva rėžėsi į vitriną su „McKesson & Robbins“ tabletėmis nuo peršalimo ir gripo, o gyvojoje šeimos atmintyje
išliko pasakojimas, kad jos pirmasis ištartas žodis buvo ne „mama“, „tėtė ar „bu bu“, bet „aspirinas“. Kiekvienas, gyvenęs kilometro spinduliu nuo Sakmano gatvės ir Saterio alėjos kampo, žinojo tiek Solomoną Sterną, tiek Sterno vaistinę. Klausdavo jo patarimo dėl bet kokio susirgimo: nuo karščiavimo, kosulio, vidurių užkietėjimo iki nemigos bei odos infekcijų. Užsukdavo vos apsilankę šalia esančioje skanumynų parduotuvėje ir klausdavo, kas padėtų pagydyti maudžiantį pilvą. Iš už kvartalo esančios žaidimų aikštelės tėvai atsinešdavo klykiančius vaikus, nes jis gebėdavo nubrozdintą kelį dezinfekuoti jodu daug greičiau nei bet kuris miesto gydytojas.
Augustos tėtis buvo ne tik įgudęs savo profesijos atstovas, jis taip pat mokėjo puikiai klausytis. Savo pirkėjams atstojo kunigą ir rabiną, socialinį darbuotoją ir paslapčių saugotoją. Tą legendinį tikslumą, kuriuo jis išmatuodavo skiriamus vaistus – visai nesvarbu, piliules ar miltelius, kremus ar tinktūras, – garsiai girdavo visi kaimynystėje gyvenantys žmonės. Nuo jo vaistų visi pasveikdavo.
Visi, išskyrus Augustos mamą.
Airinei Stern išsivystė diabetas, jai esant vos trisdešimt septynerių, o Augustai tebuvo dvylika. Ji apsilankė pas visus įmanomus gydytojus, bet jokie vaistai nebuvo veiksmingi. Kai gydytojai pirmą kartą nustatė diagnozę, Airinė žinojo, kas jos laukia. Ji nekeikė likimo, bet pasistengė, kad jai likę dveji metai būtų kuo malonesni jos dukroms. Net paskutinėmis savaitėmis, kai iš jos tebuvo likęs tik kaulėtas, gležnas kūnas, Airinė buvo
rami ir gerai nusiteikusi, nejuto jokio kartėlio. Galiausiai ji paprasčiausiai išpleveno, nuskrido į giedrą dangų lyg mėlynas balionėlis, kuris išsprūdęs kyla vis aukštyn, aukštyn ir aukštyn, kol pranyksta iš akių.
Augusta nepaveldėjo mamos kantrybės ar jos polinkio susitaikyti su tuo, kas skirta. Pirmuosius metus leisdama belangiame tėčio kambarėlyje tarp dėžučių ir buteliukų ji įtikėjo, kad kiekvienai ligai skirtas tam tikras vaistas. Reikia tik tikslios formulės ir tinkamų sudedamųjų dalių, ir bus pagaminta viskas, ko tik reikia. Tačiau mamai mirus ji pirmą kartą buvo priversta susimąstyti, kad vaistai nėra visagaliai. Jos, keturiolikmetės, kūnas net drebėjo iš niekaip neslopstančio įniršio. Kaip ji galėjo taip smarkiai klysti?
Praėjus nedaug laiko po Airinės Stern mirties, vienam kanadiečiui berniukui sėkmingai suleido pirmąją naujų vaistų nuo diabeto – insulino – injekciją. Prieš mamai nustatant diagnozę, Augusta niekada nebuvo girdėjusi apie diabetą. O dabar, kai mamos jau nebėra, staiga visuose laikraščiuose imta spausdinti istorijas apie ta pačia liga sergančius žmones. Tik visi tie žmonės buvo išgelbėti: ne todėl, kad buvo protingesni ar kuo nors vertesni, tiesiog susirgo palankesniu laiku. Pasirodo, Augusta neklydo. Paprasčiausiai mokslininkai ir gydytojai dirbo per lėtai. Žinoma, ji džiaugėsi, kad berniukas išgyveno, bet be mamos likusi paauglė skaudžiai juto, kaip nesąžiningai susiklostė aplinkybės. Airinė Stern buvo tokia linksma ir maloni. Kiekvieną vakarą prieš miegą dukroms dainuodavo lopšines. Piešdavo juokingus paveikslėlius ir pindavo kasas. Veždavosi jas paplaukioti į Konio salą, kur
vyresniajai dukrai Besei liepdavo aukštai iškelti rankas, o Augustai primindavo iškišti iš vandens galvą ir įkvėpti. Airinė ir toliau dainavo bei pynė kasas, plaukiojo, kiek tik leido sveikata, tik galiausiai jau nebeatlaikė ligos keliamų audrų. Tuo tarpu kiti žmonės, kaip kanadietis berniukas, tą pačią audrą su liūtimi ištvėrė taip, lyg tai būtų buvusi menka dulksna.
Augustai piktinantis dėl tokios neteisybės, Besė primindavo paskutines mamos gyvenimo akimirkas.
– Mama nenorėjo, kad pyktume, – sakydavo sesuo. –Ji būtų patenkinta, kad kitiems žmonėms vaistai padeda pasijusti geriau.
Augusta žinojo, jog sesuo teisi, bet dėl to nebuvo lengviau skaityti visus tuos straipsnius. Tėvas paaiškino, kad insulinas iš tiesų nėra vaistas, tik tam tikra biologinė medžiaga, kurios mamos kūnas nebesugebėdavo pasigaminti. Kad ir kas tai buvo, bet jis gelbėjo žmonių gyvybes. Kol kas vaistinėse jo nepardavinėjo, bet Solomonas Sternas patikino dukras, kad vieną dieną, netgi labai greitai, taip nutiks.
Šiuos žodžius tėvas ištarė su viltimi ir susižavėjimu, bet Augusta pajuto ir kartėlį, lygiai tokį pat kaip ir jos.
Daugumą dienų Augusta su Bese iškart po mokyklos eidavo tiesiai į tėčio vaistinę padėti jam dirbti. Jos vinguriuodavo pro alėjose šurmuliuojančių žmonių minias, skubėdavo pro vyriškus kostiumus ir moteriškas skrybėlaites pardavinėjančias parduotuves, pro bankus, batsiuvius ir raštinės reikmenų krautuvėles, taip pat pro
košerine mėsa prekiaujančią mėsinę, kurios vitrinoje lyg kokie apdovanojimai kabėdavo skerdenos. Kad ir kur būtų pasukusios, ant šaligatvių buvo tiršta žmonių. Besei gimus, Sternai iš Žemutinio Istsaido persikėlė į
Braunsvilį: taip elgėsi tie, kurie turėjo pakankamai pinigų, kad išgalėtų nusipirkti didesnius namus, turėti daugiau šviesos ir kvėpuoti švaresniu oru. Tačiau sulig kiekvienais praėjusiais metais Braunsvilis darėsi vis labiau aptriušęs ir perpildytas – vis panašesnis į ankstesnę gyvenamąją vietą.
Žengdamos į kampiniame pastate įsikūrusią Sterno parduotuvę su vitrinose išdėliotais buteliukais ir šepečiais, taip pat raudonos ir baltos spalvų ženklu „CocaCola“, mergaitės visada prisimindavo nuolat mamos kartotus nurodymus, kad prieš einant į vidų būtina susitvarkyti plaukus ir rankomis pasilyginti sijonus. „Vos tik įžengsite pro duris, – sakydavo ji, – į jus sužiurs pirkėjai.
Noriu, kad jie matytų, jog mudu su tėčiu užauginome mandagias, protingas ir tvarkingas jaunas damas.“
Augusta puldavo tvarkyti lentynų, valyti dulkių nuo vitrinose sudėliotų prekių, o Besei jau buvo leidžiama dirbti už kosmetikos prekystalio, padėti pirkėjoms išsirinkti pudrą ar kvepalus. Augustai nė kiek nerūpėjo kosmetika, bet ji piktinosi, kad seseriai skiriama iš pažiūros daug svarbesnė užduotis.
– Aš noriu daugiau atsakomybės reikalaujančių užduočių, – vieną vakarą, jau po vakarienės, tėvui tarė Augusta. Niekas per daug nesukdavo galvos dėl vakarienės: kartais valgydavo Besės orkaitėje perkeptą mėsą, o kitais sykiais visi susitepdavo sumuštinių susėdę prie
stalo. Jau beveik pamiršo tas dienas, kai ant stalo garuodavo mamos keptas viščiukas auksine traškia odele, taip pat keptos morkos su prieskoninėmis žolelėmis ir pupelėmis. Jau nebesigardžiuodavo aštriu netikru zuikiu, bulvių koše ir ką tik iš orkaitės ištrauktomis bandelėmis. Taip pat nebeliko linksmų pasisėdėjimų prie stalo, mamos juoko ir tėčio šypsenų. Jau niekas nebesimėgavo susėdimu prie stalo.
– Keturiolikmetė negali dirbti už kosmetikos prekystalio, – pabrėžė Besė.
– Visai nenoriu pardavinėti makiažo priemonių, –atšovė Augusta. – Bet net jei norėčiau, amžius neturėtų nieko lemti. Svarbiausia yra protas ir branda. – Taip tarusi atsisuko į tėvą, kuris sėdėjo įkniubęs į vakarinį laikraštį. – Argi ne taip, tėti?
– Ką? – paslėpęs galvą tarp laikraščio puslapių klustelėjo jis, apsimesdamas, kad negirdėjo klausimo. Mergaičių mamai mirus, visiškai juodus Solomono Sterno plaukus ėmė marginti pavienės sidabro gijos, o po akimis atsiradę maišeliai traukė žvilgsnį dar labiau nei nekrakmolyta marškinių apykaklė ar įdubusi blyškiai žalsva sofa, ant kurios visi trys sėdėjo. Atrodė, kad net visi buto daiktai sukrito iš sielvarto dėl Augustos mamos mirties.
Augusta suprato, kad tėvas įklimpo liūdesyje kaip kokiame lakiajame smėlyje. Vaistinėje jį bent prablaškydavo darbas. Namuose būdavo daug sunkiau. Atrodydavo, kad jį ir dukras dabar skiria stiklas, gana plonas, jog vienas kitą matytų, bet kartu matinis, nes susiliedavo kontūrai.
– Jokia moteris nenorės vaiko patarimo dėl lūpdažio spalvos, – pertraukė Besė, staiga įgavusi didelį
pasitikėjimą tiek dėl mažmeninės prekybos įgūdžių, tiek
dėl besiskleidžiančio moteriško žavesio. Atrodydavo, kad tėvas užima vis mažiau erdvės, o štai Besė kaip tik ketino imtis pokyčių. Jai nepatiko po mamos mirties namuose tvyranti tyla. Jei tėvas dabar kalbėjo mažiau, vadinasi, jai reikėjo kalbėti daugiau. Jei jo vidinė šviesa priblėso, tai atėjo laikas pačiai Besei suspindėti.
– Tarsi tu žinotum, kas joms labiausiai tinka, – atšovė Augusta. – Vis tiek į klientes beveik nekreipi dėmesio. Visą laiką spoksai į naująjį gėrimus pilstantį vaikiną ir nuolat klapsi blakstienomis, kad tik jis į tave atkreiptų dėmesį.
Naująjį vaikiną pasamdė padėti čia jau dešimtmetį visą dieną dirbančiam darbuotojui. Senbuvis Fredas buvo dalykiškas žmogus ir gėrimų aparatu rūpindavosi lyg koks sargybą einantis kareivis. Cinko prekystalis visada būdavo nušveistas iki blizgesio, o gėrimams
skirtos stiklinės, ledų indeliai ir desertų šaukštai būdavo sudėlioti simetriškomis, tvarkingomis kaugėmis. Naujasis padėjėjas Džordžas nebuvo toks kruopštus, bet savo pirmtaką lenkė visa galva, nes šiam visada tekdavo valyti ką prilaistydavo. Džordžas niekada nepripildydavo stiklinių tiek, kad bėgtų per viršų, gliaudydamas graikinius riešutus nepalikdavo šiukšlių. Vos per savaitę jis perprato profesinį žargoną. Stiklinė pieno buvo „mažylė“. Vanilinių ledų rutuliukas – „gniūžtė“. Jei kas pageidaudavo kolos be ledo, Džordžas šūktelėdavo: „Sulaikykite krušą!“.
– Aš nemirksiu Džordžui, – patikino Besė. – Net jei mirksėčiau, jis pernelyg užsiėmęs, kad pastebėtų.
Tai buvo tiesa, prie gėrimų kiekvieną popietę susirinkdavo minios žmonių. Ant raudona oda aptrauktų kėdžių klegėdavo ir šūkaudavo lankytojai, jie užsisakydavo ledų ar pieno ir gazuoto gėrimo kokteilių. Įsidarbinus Džordžui atsirado dar daugiau pirkėjų: dailiomis suknelėmis pasipuošusios merginos sėdėdavo prie staliukų, daug lėčiau nei įprastai siurbčiodamos gėrimus. Tarpuose vis nusišypsodavo Džordžui, bet jis atrodė visiškai atsparus jų žavesiui. Augusta pastebėjo, kad jis vogčiomis žvilgčioja į Besę, bet tik įsitikinęs, kad ji nepamatys.
– Jis pastebi, – pasakė Augusta, neketindama toliau plėtoti šios temos. Šešiolikmetė Besė daug labiau domė-
josi vaikinais, nei, sesers nuomone, derėjo, todėl jos tikrai nereikėjo papildomai skatinti. Augusta vėl atsisuko į tėvą. – Tėtuk, man patiktų daugiau sužinoti apie tavo darbą. Norėčiau, kad pamokytum apie receptus. – Solomonas Sternas nieko neatsakė, todėl ji ir vėl prabilo: –
Neketinu sutikti su neigiamu atsakymu.
Šįkart tėvas kilstelėjo galvą nuo laikraščio. Atsisėdo kiek tiesiau ir už akinių lęšių pasislėpusios akys sumirksėjo, lyg dukra tik dabar būtų išdygusi priešais jį.
– Kalbi kaip tavo mama, – tarė jis ir vėl įniko skaityti laikraštį.
Kitą dieną, nuskambėjus paskutinę pamoką užbaigiančiam skambučiui ir mergaitėms sugrįžus į vaistinę, Augusta nusinešė knygas į siaurą galinį kambarėlį, kuriame tėtis pagal receptus ruošė vaistus. Gerai apšviestose lentynose stovėjo tvarkingai surikiuoti buteliukai su
kruopščiai užrašytomis etiketėmis. Rakinamoje spintelėje buvo saugomos pačios pavojingiausios medžiagos: Augusta žinojo, kad su tais vaistais būtina elgtis ypač atsargiai. Tėvas nesakė, kad ji gali likti, bet neliepė ir išeiti.
Užbaigusi namų darbus Augusta stebėjo, kaip tėvas spindinčiomis žalvarinėmis svarstyklėmis sveria reikiamą miltelių kiekį. Jis kaip visada ant megztos liemenės buvo užsimetęs baltą chalatą, pasirišęs dryžuotą kaklaraištį. Po kiek laiko, kai jos žiopsojimas pabodo, liepė nuo buteliukų ir lentynų nuvalyti dulkes. Galiausiai ji ėmė čia užsukti kasdien, todėl pamažu įsiminė vaistų pavadinimus. Kaskart Augustai uždavus kokį klausimą Solomonas mostelėdavo į ant stalo gulinčias knygas. Ji versdavo „JAV farmakopėjos“ ar „Nacionalinio farmacijos žinyno“ kietais viršeliais puslapius, kol rasdavo atsakymą.
Sėdėdama vaistų gamybos kambariuke ir skaitydama Augusta neabejotinai girdėdavo didelę dalį tėčio asmeninių konsultacijų. Vos tai supratęs, Solomonas iškart pateikė dukrai ultimatumą.
– Šioje vaistinėje žmonės su manimi kalbasi konfidencialiai, – paaiškino jis. – Jie manimi pasitiki ir žino, kad jų pateikta informacija niekam nebus atskleista. Kad ir ką išgirstum, kad ir ką sužinotum apie klientą, to niekada negali pasakoti niekam kitam. Sulaužiusi šią taisyklę niekada nebegausi antros progos. – Tėvui kalbant jo akyse nebeliko įprasto švelnumo.
– Suprantu, – atsakė Augusta.
– Buvimas vaistininku reiškia daugiau nei tik darbą su milteliais ir tabletėmis. – Tėtis žvilgtelėjo į užrakintą
spintelę jai už nugaros. – Kartais tai reiškia kitų žmonių paslapčių saugojimą.
Kaip tik tada Augustai pirmą kartą dingtelėjo, kad jos tėtis yra ne tik tas melancholiškas žmogus, kurį pažįsta.
Ne tik tėvas ir našlys, bet dar jai nepažįstamų žmonių patikėtinis. Ėmė spėlioti, ar kaip tik tai jam padėjo išgyventi, širdžiai plyštant iš sielvarto: vaidmuo, kurį buvo įsipareigojęs atlikti tiek profesiniu lygiu, tiek asmeniškai, ir tos nuolat besikeičiančios svetimų žmonių istorijos.
Kai Augustai įgriso nuo buteliukų valyti dulkes, ji pabandė įtikinti tėtį skirti rimtesnes užduotis. Po kiek laiko jai buvo leista gaminti paprastas medicinines žvakutes. Pirmiausia tėvas, kaip pagrindą naudodamas kakavos sviestą, sumaišydavo visas sudedamąsias dalis. Ir tik paskui Augustai buvo leista perimti darbą, gautą masę sudėti į ant medinio stalo pritvirtintą ketaus įrenginį. Sukant rankeną vaistinė masė būdavo išspaudžiama į kulkos pavidalo formeles. Ši užduotis neabejotinai neatrodė labai viliojanti, bet Augusta pasiryžo įrodyti, kad sugebės.
Kai tėtis į užgrūstą kambarėlį atsivedė dar niekada nematytą berniuką, Augusta kaip tik buvo ten, susitaršiusiomis kasomis ir nuo kaktos varvančiu prakaitu stovėjo palinkusi prie sunkaus įrenginio. Jis buvo kokia pora metų už ją vyresnis, ne daugiau, su niekaip nepasiduodančiu sušukuoti plaukų verpetu ir blyškiai mėlynomis akimis. Augusta atkreipė dėmesį, kad jo kelnės šiek tiek per trumpos, kaip ir marškinių rankovės. Jis atrodė taip,
lyg būtų mielai sukirtęs bet kokį karštą patiekalą, tiktų net kuris iš perkepusių Besės ruoštų kepsnių.
–Augusta, – tarė tėtis, – tai mano naujas pasiuntinukas. Darbo dienomis jis ateis iškart po mokyklos, kaip ir tu. Judu dažnai matysitės.
Berniukas žengė į priekį ir paspaudė jai ranką.
–Malonu susipažinti, – tarė. – Tavo tėtis turi nuostabią parduotuvę.
–Ir man malonu, – atsakė Augusta. – Kuo tu vardu?
Berniukas persibraukė ranka plaukus, bet tas neklusnus verpetas liko pasišiaušęs.
–Ervingas, – prisistatė jis. – Ervingas Rivkinas.
