Atvirkstukai
–
Mes gyvensime
cia ?
– pasiteiravo duktė, iškišusi galvą pro kaminą.
–
Ne ! – vienu balsu atsakė tėvai. –
Tuoj pat ruošiamės į kelionę, – pridūrė jie ir liko tame mažame miestelyje amžiams.
Visi turėjo savo lovas, išskyrus šunelį, todėl jis išvarė iš laikrodžio gegutę ir apsigyveno ten pats. Lygiai dvyliktą jis išlindo ir sukukavo: –
Paskui jie valgė torto. Tik mama mokėjo tokius kepti. Nuo vakaro jis stovėjo virtuvėje prie lango visas aptupinėtas musių. Mama iškepė jį su visomis musėmis, o po to jas gražiai aptepė šokoladu ir tortas atrodė labai puošniai. Be to, kaip žinia, musėse yra labai daug vitaminų. Visi valgė torto ir gurkšnojo arbatos, o šunelis skraidė aplink stalą, nes prarijo šventinį balionėlį. Kai šis susprogo, šventė buvo baigta ir visi nuėjo miegoti.
Kuku kuku.
Nuo to laiko jį visi ėmė vadinti KUKU. – Kaip gražu, – sakydavo mama, – kvailesnio vardo šuniui nesu girdėjusi.
Už lango amtelėjo Kukas. Jis buvo susisukęs didelį lizdą tarp šakų prie pat lango, nes norėjo būti kartu su šeima, o su obelų sodu ant nugaros niekaip netilpo į namus: –
Am, am, – amtelėjo jis, –
o kada mano gimtadienis ? – O kada tu nori? – paklausė tėtis – Mes juk nežinom, kada gimei, todėl galėjai gimti bet kurią dieną, tai kodėl gi ta diena negalėtų būti šiandien? – Žinoma, galėtų, – sutiko mama. – O aš gausiu dovanų? – paklausė Kukas. – Būtinai. Mes tau padovanosime visko, ko tik nepanorėsi. Gal tu jau ko nors labai labai nepanorėjai? – paklausė mama. – Aš nežinau, ko nenoriu, aš juk ką tik gimiau ir esu dar labai mažas, – atsakė šuo ir nuliūdo. Tėtis pasikasė pakaušį ir nuskubėjo į sandėliuką. Iš ten jis atnešė seną neveikiantį radijo imtuvą su styrančiais laidais. – Štai, – pasakė jis ir ištiesė aparatą Kukui, – tai dovana, kokios tikrai nepanorėtų kiekvienas pasaulio šuo. – Ačiū, – mandagiai pasakė Kukas ir išsižiojęs prarijo radijo imtuvą. –
Oi, kas dabar bus? – sunerimo mama. –
Negalima ėsti radijo imtuvų prieš pietus. Tai blogina apetitą. Ar tau nuo tokio maisto neskaudės pilvuko? – Man atrodo, skaudės, – pasakė šuo ir pradėjo graudžiai inkšti. O ką gi jam reikėjo dar daryti? Juk jis šuo. Labai mažas, labai didelis šuo.
Kartą į didelio miesto aikštę audra atnešė mažutį namelį. Jis pakibo stogu žemyn centrinėje aikštėje ir liko taip kyboti visam laikui. Tačiau ten gyvenančiai šeimai tai buvo nė motais. Jie gėrė arbatą sėdėdami atvirkščiai, o sumuštinius, kad nekristų žemyn, prikaldavo prie lėkščių vinimis. Tiesą sakant, jie viską darė atvirkščiai: mama džiaugėsi išterliotomis sienomis, o dovanų gaudavo nutrintą piešinį ir triušį, kurio pilve buvo puokštė puikių gėlių... Manote, taip gyventi neįdomu, o gal sun ku? Gal ir taip, bet tik ne Atvirkštukams. Atvirkštukui tėčiui, Atvirkštukei mamai ir jų mažajai dukrelei Atvirkštukei.
www.tikraknyga.lt