Rachel Cusk
2
ATSARGINIS PASAULIS
Rachel Cusk
ATSARGINIS PASAULIS ROMANAS
Iš anglų kalbos vertė Justė Povilaitienė, Jolita Parvickienė
VILNIUS 2022
3
Rachel Cusk
RachelTYLER CUSK Anne SECONDDANCE PLACE CLOCK Faber &A.Faber, London, 2021 2018 Alfred Knopf, New York,
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaipLietuvos perduotinacionalinės nuosavybėn. Martyno Mažvydo Leidinio bibliografinė informacija pateikiama bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Copyright © 2021, Rachel Cusk Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, All rights reserved mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. ©prieinamą Eglė Kirlytė, viršelio dizainas, 2022 © Justė Povilaitienė, Jolita Parvickienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2022 © „Tyto alba“, 2022 Copyright © 2018 by Anne Tyler ISBN 978-609-466-639-1 © Rūta Tumėnaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2019 © „Tyto alba“, 2019 ISBN 978-609-466-440-3
4
ATSARGINIS PASAULIS
Kažkada tau pasakojau, Džefersai, kaip tąkart iš Paryžiaus vykstančiame traukinyje sutikau velnią ir kaip po to susitikimo blogis, paprastai ramiai tūnantis po paviršiumi, pakilo ir užliejo visas mano gyvenimo sritis. Tarsi užkratas, Džefersai: jis skverbėsi visur ir viskas tapo negerai. Manau, nė nenutuokiau, kiek daug esama tų gyvenimo sričių, kol kiekviena iš jų ėmė rodyti linkusi į blogį. Žinau, tu visada išmanei tokius dalykus ir rašei apie juos net tada, kai kiti nenorėjo nė girdėti ir manė, kad nuobodu mąstyti apie tai, kas bloga ir neteisinga. Tačiau tu ir toliau kūrei žmonėms užuovėją, kuria jie pasinaudotų, jei reikalai imtų šlyti. O jie visada linkę šlyti! Baimė yra įprotis, kaip ir bet koks kitas, o įpročiai žudo tai, kas mumyse svarbiausia. Po šitiek metų baimės, Džefersai, man buvo likusi savotiška tuštuma. Vis laukiau, kad kas nors mane puls – vis tikėjausi išgirsti tą patį velnio juoką, girdėtą tądien, kai jis sekiojo mane traukinyje. Tada buvo pati popietė ir labai karšta, vagonai perpildyti, todėl pama5
Rachel Cusk
niau, kad galiu nuo jo pabėgti atsisėdusi kitur. Bet kiekvieną kartą, kai persėsdavau į kitą vietą, po kelių minučių jis atsidurdavo šalia ir juokdamasis išsidrėbdavo priešais. Ko jis norėjo iš manęs, Džefersai? Siaubingas pažiūrėti, pageltęs ir išpampęs, krauju pasruvusiomis tulžies spalvos akimis, o juokdamasis šiepė šlykščius dantis su vienu visišku pajuodėliu pačiame priekyje. Segėjo auskarus ir vilkėjo puošeiviškus drabužius, dėmėtus nuo srūvančio prakaito. O kuo daugiau prakaitavo, tuo labiau juokėsi! Ir be perstojo tauškė man nesuprantama kalba, bet garsiai, ir, regis, kad gausiai paįvairindamas keiksmažodžiais. Iš tiesų buvo sunku nekreipti į tai dėmesio, tačiau būtent taip elgėsi visi žmonės vagonuose. Su juo buvo mergaitė, Džefersai, sukrečiamai smulki būtybė, ne kas kita, kaip išsidažęs vaikas, mažai prisidengusi – ji sėdėjo jam ant kelio pravėrusi lūpas ir žvelgė švelniu kvailo gyvūno žvilgsniu, o jis mylavo ją, ir niekas nieko nesakė ir nedarė, kad jį sustabdytų. Ar tikrai iš visų traukinio keleivių tą padaryti reikėjo man? Gal jis sekiojo mane per visus vagonus, kad mane tam sugundytų. Bet buvau ne savoje šalyje – tik važiavau tranzitu, grįžau namo; galvojau apie tai slapta būgštaudama, ir man neatrodė, kad pavyks jį sustabdyti. Juk taip paprasta manyti, kad tau ne itin rūpi, kaip tik tą akimirką, kai moralinė pareiga labiausiai apnuoginama. Jei būčiau jam papriekaištavusi, visa, kas vyko paskui, galbūt nė nebūtų nutikę. Tačiau bent kartą pamaniau – tegu tą padaro kas nors kitas! Štai taip ir prarandame savo likimo kontrolę. Mano vyras Tonis kartais sako, kad neįvertinu savo ga6
ATSARGINIS PASAULIS
lios, ir aš svarstau, ar dėl to man gyventi tampa pavojingiau nei kitiems, panašiai pavojinga, kaip tiems, kurie nejaučia skausmo. Dažnai galvoju, kad esama tam tikrų žmonių, kurie negali arba nenori išmokti gyvenimo pamokos, ir jie mums tikra rakštis arba dovana. Tai, ką jie sukelia, galima vadinti nemalonumais arba pokyčiu, bet svarbiausia, kad jie tą padaro, nors nė neketina ar nenori. Jie visada sujaukia, sutrikdo esamą padėtį ir jai prieštarauja; tiesiog nepalieka visko ramybėje. Patys jie nei blogi, nei geri – tai svarbi ypatybė, – bet pamatę moka atskirti gėrį nuo blogio. Ar mūsų pasaulyje blogis ir gėris, Džefersai, ir toliau klesti vienas šalia kito dėl to, kad kai kurie žmonės nė vienam neleidžia paimti viršaus? Tą dieną traukinyje nusprendžiau apsimesti nesanti viena iš jų. Ir gyvenimas staiga pasirodė daug lengvesnis ten, už tų knygų ir laikraščių, kuriuos žmonės laikė sau priešais veidus, kad tik nematytų velnio! Aišku, paskui įvyko daug pokyčių, o jiems išgyventi man prireikė tiek jėgų, tikėjimo teisingumu ir gebėjimo jausti skausmą, kad vos nenumiriau – bet paskui niekam nebebuvau rakštis. Net mama nusprendė, kad kurį laiką jai patikau. Galiausiai sutikau Tonį, padėjusį man atsigauti, o kai čia, pelkėje, jis padovanojo man ramų ir malonų gyvenimą, ėmiau kabinėtis prie grožio ir ramybės ir pasistengiau juos sudrumsti! Žinai tą istoriją, Džefersai, nes aprašiau ją kitur, – užsiminiau apie ją tik todėl, kad padėčiau suprasti, kaip ji susijusi su tuo, ką noriu papasakoti dabar. Man atrodė, kad visas tas grožis nėra geras, jeigu jis neatsparus: jeigu 7
Rachel Cusk
aš galiu jam pakenkti, tai tą padaryti gali bet kas. Kad ir kokią galią turėčiau, ji yra niekis, palyginti su kvailumo galia. Taip maniau ir tebemanau, nors ir galėjau pasinaudoti proga gyventi ramaus bejėgiškumo idilėje. Homeras kalba apie tai „Iliadoje“, minėdamas mūšyje kritusių vyrų mielus namus ir darbus, bet nepamiršdamas įmantrių karinių drabužių ir pačių pasigamintų kovos vežimų bei šarvų. Žemdirbystės ir amato malonumai, visas turtas gali būti sukapotas kardu, sutryptas per kelias sekundes, kaip sutrypiama skruzdėlė. Grįžkime su tavimi, Džefersai, dabar į tą rytą Paryžiuje, kai įsėdau į traukinį, kuriame karaliavo išpampėlis velnias geltonomis akimis: norėčiau, kad jį pamatytum. Esi moralistas, o juk reikia būti moralistu, kad suprastum, kodėl vienam iš tą dieną kilusių gaisrų buvo leista šitiek metų rusenti, kodėl jo židinys liko žioruoti nepastebėtas ir slapta maitino pats save, kol mano aplinkybės pagaliau pasikeitė, o jis užgriebė dar daugiau ir įsiliepsnojo. Ši ugnis įsiplieskė Paryžiuje ankstų rytą, kai gundanti aušra apšvietė blankius Sitė salos kontūrus, oras buvo visiškai ramus ir pranašavo gražią dieną. Dangus vis žydrėjo, žalia gaivi pakrančių lapija šilumoje nejudėjo, šviesos ir šešėlio plotai, dalijantys gatves, atrodė tarsi amžinos pirmapradės figūros, glūdinčios ant kalnų grandinių šlaitų, tartum iš jų išnirusios. Miestas buvo tylus ir beveik be žmonių, todėl atrodė labiau nei žmogiškas, atsiskleidžiantis toks tik tada, kai niekas nemato. Visą trumpą karštos vasaros naktį pragulėjau viešbučio lovoje nesudėjusi bluosto, todėl, išvydusi už užuolaidų aušrą, atsikėliau ir 8
ATSARGINIS PASAULIS
išėjau pasivaikščioti prie upės. Regis, įžūlu, Džefersai, ką jau kalbėti, kad beprasmiška taip apibūdinti savo patirtį, tarsi ji apskritai ką nors reikštų. Be jokios abejonės, tą minutę kokia nors kita moteris vaikštinėjo tuo pačiu ruožu prie upės ir panašiai nusidėjo tikėdama, kad viskam yra priežastis ir kad toji priežastis yra ji pati! Tačiau turiu tau papasakoti apie savo dvasinę būseną tą rytą, patirtą pakilų galimybės pojūtį, kad suprastum, kas galop iš viso to išėjo. Vakarą praleidau garsaus rašytojo, kuris iš tikrųjų niekuo neišsiskyrė, nebent tuo, kad jam labai sekėsi, draugijoje. Susipažinau su juo meno galerijos atidaryme – jis nemenkai pasistengė mane iš ten išsivilioti, tad mano tuštybė buvo patenkinta. Anuo metu ne itin dažnai sulaukdavau seksualinio dėmesio, nors buvau jauna ir, manau, gana gerai atrodžiau. Blogiausia, kad buvau ištikima kaip kvailas šuo. Rašytojas, aišku, pasirodė esantis nepakenčiamas egoistas ir dar melagis, netgi nelabai geras; o aš – viena Paryžiuje ir tik vienai nakčiai, turinti nepalaikantį vyrą ir dukrą, laukiančius manęs namie, – taip ištroškusi meilės, kad, atrodė, būčiau gėrusi iš bet kokio šaltinio. Iš tikrųjų, Džefersai, ir buvau šuo – jutau viduje tokį sunkumą, kad galėjau tik bergždžiai raitytis kaip žvėris iš skausmo. Jis smelkė iki sielos gelmių, aš daužiausi, stengiausi išsilaisvinti ir išnirti į nuostabų – bent jau iš apačios taip atrodė – gyvenimo paviršių. Egoisto, slampinėjančio po naktinį Paryžių iš baro į barą, draugijoje pirmą kartą paatviravau apie galimybę sunaikinti, sugriauti tai, ką sukūriau; ne dėl jo, užtikrinu tave, bet dėl jo įkūnijamos 9
Rachel Cusk
galimybės – iki to vakaro tai man nė į galvą nešovė – iš pašaknių viską pakeisti. Egoistas, amžiais apsvaigęs nuo savo paties reikšmingumo, vartė tarp sausų lūpų mėtines pastiles, kai manydavo, kad nepastebėsiu, be perstojo taukšdamas apie save: iš tikrųjų jis manęs neapgavo, nors, pripažįstu, to norėjau. Suteikė man daug progų jį supančioti, bet, žinoma, to nepadariau – žaidžiau kartu, pati beveik tuo patikėjusi, o taip nutiko labiau dėl sėkmės, kuri neabejotinai lydėjo jį visą gyvenimą. Atsisveikinome antrą valandą nakties prie viešbučio durų, kai jis akivaizdžiai – beveik nemandagiai – nusprendė, kad neverta dėl manęs rizikuoti savo status quo, kurį kažkaip paveiktų kartu praleista naktis. Ir aš nuėjau miegoti, apsikabinusi prisiminimą apie jo dėmesį, kol viešbučio stogas tartum pakilo, sienos pranyko ir plati žvaigždėta tamsa apsiautė mane pojūčių skraiste. Kodėl mes taip skausmingai gyvename prasimanymais? Kodėl taip kenčiame dėl to, ką išsigalvojame? Ar tu supranti, Džefersai? Visą gyvenimą norėjau būti laisva, bet man nepavyko išlaisvinti nė mažiausio kojos pirštelio. Tikiu, Tonis yra laisvas, tik jo laisvė neatrodo kaip kažin kas. Jis atsisėda į savo mėlyną traktorių šienauti aukštos žolės, kurią reikia nupjauti pavasarį, o aš stebiu, kaip jis ramiai važinėja pirmyn atgal po dangumi, užsimaukšlinęs didelę suglebusią skrybėlę, šen ir ten sukinėjasi burzgiant varikliui. Aplinkui žiedais trykšta vyšnios, išburkę maži pumpurėliai skleidžia žiedus, jam pravažiuojant į dangų šauna vieversys ir pakibęs ore čirena sukiodamasis kaip akrobatas. O aš tiesiog sėdžiu ir žiūriu 10
ATSARGINIS PASAULIS
priešais save, neturėdama ką veikti. Tiek ir teįstengiau būti laisva – atsikračiau man nepatinkančių žmonių ir dalykų. Ir tada man mažai kas beliko! Kai Tonis dirbdavo žemę, prisiversdavau pagaminti jam valgyti, priskinti žolelių iš daržo ir parinkti sandėliuke bulvių. Tuo metų laiku – pavasarį – sandėliuke bulvės imdavo dygti, nors ir laikydavome jas visiškoje tamsoje. Iškeldavo baltas mėsingas rankytes, nes žinojo, kad pavasaris, ir kartais žvelgdama į vieną iš jų suvokdavau, jog bulvė numano daugiau nei daugelis žmonių. Rytą, po anos nakties Paryžiuje, kai atsikėlusi vaikštinėjau palei upę, mano kūnas vos juto žemę po kojomis: raibuliuojantis žalias vanduo, nuožulnios nugludintų gelsvų akmenų krantinės sienos ir ankstyva saulė, apšviečianti jas ir pro jas einančią mane, kėlė tokį džiugesį, kad pasijutau besvorė. Svarsčiau, ar mylima jautiesi taip pat – turiu omenyje svarbią meilę, kurią jauti dar prieš suvokdama, kad, kalbant tiksliai, egzistuoji. Tą akimirką jaučiausi be galo saugi. Ką gi ten pamačiau, galvoju sau, kad taip pasijutau, nors iš tikrųjų anaiptol nebuvau saugi? Kai iš tiesų pastebėjau galimybės daigą, kuris netrukus turėjo išaugti ir išvešėti mano gyvenime kaip vėžys, glemžiantis metus, naikinantis substanciją; kai vos po kelių valandų susivokiau sėdinti akis į akį su pačiu velniu? Turbūt ilgokai klajojau, nes kai grįžau į savo gatvę, parduotuvės buvo atidarytos, šviečiant saulei judėjo žmonės ir automobiliai. Pasijutau išalkusi, todėl ėmiau kreipti dėmesį į parduotuvių vitrinas ir ieškoti, kur galėčiau nusipirkti 11
Rachel Cusk
ko nors pavalgyti. Nemoku elgtis tokiomis aplinkybėmis, Džefersai: man sunku tenkinti savo poreikius. Matydama, kaip kiti žmonės gauna tai, ko nori, stumdosi ir reikalauja, apsisprendžiu verčiau išsiversianti be šito. Susilaikau susigėdusi dėl poreikio – savo ir kitų žmonių. Ši savybė atrodo juokinga, ir visada žinojau, kad ištikus krizei būčiau pirmoji, kurią sutryptų kojomis, nors pastebėjau, jog vaikai irgi taip jaučiasi ir kūno poreikiai jiems taip pat atrodo gėdingi. Kai pasakau Toniui, kad aš pirma pasiduočiau, nes nekovočiau už save, jis juokiasi ir sako taip nemanantis. Štai tau ir savęs pažinimas, Džefersai! Kad ir kokia būtų tiesa, tą rytą Paryžiuje nebuvo daug žmonių, ir gatvėse, kuriomis vaikštinėjau kažkur netoli Bako gatvės, apskritai neradau nieko valgomo. Užtat parduotuvėse buvo pilna egzotiškų audinių, antikvarinių daiktų ir kolonijinės epochos įdomybių, kainuojančių paprasto žmogaus kelių savaičių atlygį, ir tam tikro tvaiko, sakyčiau, pinigų kvapo, taigi žingsniuodama pro šalį žvalgiausi į langus, tarsi tą ankstyvą rytą būčiau ketinusi nusipirkti didelę medinę drožinėtą afrikiečio galvą. Gatvės buvo puikūs šviesos ir šešėlių tarpekliai, stengiausi likti saulėje, klaidžiodama be jokio kito tikslo ar krypties. Netrukus priešaky pamačiau ant šaligatvio pastatytą ženklą, o ant jo atvaizdą. Tas atvaizdas, Džefersai, buvo iš L paveikslo, jo darbų parodos, atidarytos gretimoje galerijoje, reklamos detalė. Net iš tolo joje kažką atpažinau, bet vis dar negaliu tiksliai pasakyti ką, mat nors buvau šį tą girdėjusi apie L, neįsivaizdavau, kada ir kaip sužinojau, kas 12
ATSARGINIS PASAULIS
jis ir ką tapė. Šiaip ar taip, jis man kalbėjo: prabilo ten, toje Paryžiaus gatvėje, ir aš nusekiau ženklais vienu po kito, kol atsidūriau prie galerijos ir įžengiau tiesiai pro atviras duris. Turbūt nori žinoti, Džefersai, kurį jo paveikslą jie pasirinko reklamai ir kodėl jis mane šitaip paveikė. Atrodytų, nėra jokios ypatingos priežasties, kodėl L kūryba turėtų kviesti tokią moterį kaip aš ar gal bet kurią moterį – juo labiau, žinoma, ant maišto slenksčio atsidūrusią jauną motiną, kurios troškimus, maža to, išvirkščiai kristalizavo jo paveikslų skleidžiama visiškos laisvės, atvirai ir negailestingai vyriškos iki paskutinio potėpio, aura. Šis klausimas reikalauja atsakymo, tačiau vieno aiškaus ir patenkinamo atsakymo nėra, nebent pasakyti, kad tokia vyriškos laisvės aura panašiai gaubia daugumą pasaulio ir mūsų žmogiškosios patirties jame vaizdinių, ir kad mes, moterys, pripratome pakeisti ją tuo, ką pačios galime atpažinti. Imame savo žodynus ir aiškinamės, vengiame tų dalių, kurios mums atrodo beprasmės arba nesuprantamos, ir tų, į kurias neturime teisių, ir voilà! – dalyvaujame. Tai tas pat, kas skolintis papuošalus ar kartais tiesiog apsimetinėti; o kadangi apskritai niekada nesijaučiau tokia moteriška, manau, šis įprotis apsimetinėti įsišaknijo manyje giliau nei daugumos taip, kad kai kurios mano savybės iš tikrųjų atrodo vyriškos. Iš tikrųjų man iš pat pradžių buvo aiškiai duota suprasti, kad viskas būtų buvę geriau – būtų buvę teisinga, būtų taip, kaip turėtų būti, – jei būčiau berniukas. Vis dėlto taip ir neišsiaiškinau, kaip pasinaudoti ta vyriškąja dalimi, nors vėlesniais laikais, apie kuriuos tau papasakosiu, L man tą parodė. 13
Rachel Cusk
Paveikslas, beje, buvo autoportretas, vienas iš įspūdingų L portretų, kuriame jis vaizduoja save maždaug per tokį atstumą, kurį galėtum išlaikyti tarp savęs ir nepažįstamo žmogaus. Jis atrodo beveik nustebęs matydamas save: žvelgia į tą nepažįstamąjį žvilgsniu, kuris yra toks pat objektyvus ir negailestingas, kaip ir bet kieno kito žvilgsnis gatvėje. Vilki paprastus languotus marškinius, plaukai sušukuoti atgal ir perskirti, ir kad ir koks būtų suvokimo akto šaltumas, kuris, Džefersai, yra kosminis šaltumas ir vienatvė, pačios detalės – susagstyti marškiniai, sušukuoti plaukai ir paprasti atpažinimo nepagyvinti bruožai – perteikiami nepaprastai žmogiškai ir su meile. Žvelgdama į jį, pajutau gailestį, gailestį sau ir mums visiems: kažkokį bežodį gailestį, kurį galėtų jausti motina savo mirtingam vaikui, kurį vis tiek labai švelniai šukuoja ir rengia. Mano keistai, pakiliai būsenai tai buvo, galėtum pasakyti, paskutinis potėpis – pajutau krintanti iš rėmo, kuriame gyvenau daugelį metų, į kurį žmogus įspraudžiamas tam tikromis aplinkybėmis. Nuo tos akimirkos lioviausi skendėti savo gyvenimo istorijoje ir atsiplėšiau nuo jos. Gana dažnai skaičiau savąjį Froidą ir iš jo išmokau, kaip visa tai buvo kvaila, bet prireikė L paveikslo, kad priverstų tą iš tikrųjų suvokti. Kitaip tariant, supratau esanti vieniša ir įžvelgiau šios būsenos, kuri iki tol man iš tiesų nebuvo atskleista, dovaną ir naštą. Džefersai, tu žinai, kad mane domina daiktų būtis prieš mums sužinant apie juos – iš dalies todėl, kad man sunku patikėti, jog jų esama! Jei nuolat buvai kritikuojama, kiek 14
ATSARGINIS PASAULIS
tik gali prisiminti, tampa beveik neįmanoma rasti savo vietą laike ir erdvėje prieš kritiką: kitais žodžiais tariant, patikėti, kad esi. Kritika yra tikresnė už tave: iš tikrųjų atrodo, kad ji tave sukūrė. Manau, daug žmonių vaikšto su tokia problema galvoje, ir ji sukelia visokių bėdų – pavyzdžiui, man nuo pat pradžių ji atsiejo kūną ir protą, kai buvau vos kelerių metų. Bet aš noriu pasakyti, kad paveikslai ir kitokie kūriniai suteikia šiokį tokį palengvėjimą. Jie suteikia vietą, kur galima būti, nes likusį laiką erdvė yra užimta, mat kritika ten įsibrovė pirma. Tačiau apie kūrinius, suformuotus iš žodžių, nekalbu: bent man jie tokio poveikio nesukelia, nes kad mane pasiektų, turi pereiti per mano protą. Žodžius turiu į vertinti protu. Ar gali man už šitai atleisti, Džefersai? Tokį ankstų rytą galerijoje nebuvo nė gyvos dvasios, saulė veržėsi pro didelius langus ir tyloje ant grindų liejo šviesos balas, o aš džiaugsmingai žingsniavau aplink jas kaip pirmą dieną sukurtas faunas miške. Tai buvo vadinamoji „retrospektyva“, kuri, regis, reiškia, kad pagaliau esi gana reikšmingas ir jau galėtum būti miręs, – nors L tada buvo vos keturiasdešimt penkeri. Mažiausiai keturios didelės salės, bet aš jas prarijau vieną po kitos. Kiekvieną kartą, kai prieidavau prie rėmo – nuo mažiausio eskizo iki didžiausių peizažų, – patirdavau tą patį pojūtį, bet tokį, jog maniau, kad vėl jį patirti tiesiog neįmanoma. Vis dėlto patirdavau – kaskart, vos išvysdavau vaizdą, tas pojūtis grįždavo. Kas tai buvo? Jutimas, Džefersai, bet drauge ir frazė. Po to, ką neseniai sakiau apie žodžius, atrodytų, prieštarauju sau, kad žodžius būtinai 15
Rachel Cusk
turi lydėti jutimas. Bet ne aš radau tuos žodžius. Juos rado paveikslai kažkur manyje. Nežinau, kam jie priklausė ar net kas juos pasakė, težinau, kad jie buvo ištarti. Daugelyje paveikslų buvo moterys, ypač viena moteris, ir mano jutimai buvo labiau atpažįstami, bet vis tiek kažkaip neskausmingi ir nekūniški. Ten buvo nedidelis lovoje miegančios moters eskizas, nupieštas anglimi, jos tamsi galva – tik užmaršties dėmė sujauktuose pataluose. Pripažįstu, išvydus šią užfiksuotą aistrą, kuri, regis, apibrėžė viską, ko nepažinau gyvenime ir, svarsčiau, ar kada nors pažinsiu, iš širdies man ištrūko tyli karti rauda. Daugelyje didesnių portretų L tapo tamsiaplaukę gana kūningą moterį – jis pats dažnam paveiksle yra su ja, – todėl man parūpo, ar toji geismo beveik ištrinta dėmė lovoje – tas pats asmuo. Portretuose ji dažniausiai dėvi kokią kaukę ar slepiasi; kartais atrodo, kad myli jį, kartais – kad vos pakenčia. Tačiau jo geismas, jei kyla, ją ir nugesina. Vis dėlto frazę garsiausiai girdėjau būtent peizažuose, ir mano prote kaip tik tie vaizdiniai ruseno daugelį metų, kol atėjo laikas, apie kurį noriu tau, Džefersai, papasakoti, ir aplink mane vėl visur įsiplieskė ugnis. Kokie L peizažai religingi! Tai yra, jei galima pasakyti, kad žmogaus būtis yra religija. Tapydamas peizažą jis prisimena į jį žiūrintis. Tik šitaip geriausiai galiu apibūdinti peizažus arba apsakyti, kaip juos matau ir kaip jie priverčia mane jaustis. Tu, be abejonės, apibūdintum daug geriau. Bet dabar svarbiausia, kad suprastum, kodėl paskui mano mintis apie L ir jo peizažus vis 16
ATSARGINIS PASAULIS
grįždavo daug metų ir kitur, kai jau gyvenau pelkėje su Toniu ir mąsčiau visai kitaip. Dabar suprantu, kodėl įsimylėjau Tonio pelkę: ji turėjo būtent tokią pačią savybę – kažkokią įsimintiną savybę, bendrą būties akimirkai ir nuo jos neatidalijamą. Niekaip negalėjau jos pagauti ir nežinau, kodėl man apskritai reikėjo ją pagauti, tačiau tai labai geras žmogiškojo pasiryžimo, kiek jis žmogui apskritai dabar įmanomas, pavyzdys! Klausi, Džefersai, kokia frazė nuskambėjo iš L paveikslų ir man taip aiškiai prabilo. Ji buvo Aš esu čia. Nesakysiu, ką, mano nuomone, šie žodžiai reiškia ar kam jie buvo skirti, nes tai būtų pastanga sustabdyti jų gyvavimą.
17