Issuu

Jussi Adler-Olsen

R omana s

Iš anglų kalbos vertė astra alba ir „Vertimų guru“ vertimų biuras

Prologas

Išaušo trečias rytas, drabužiai buvo prisigėrę dervos ir jūros dumblių kvapo. Po valčių pašiūre į medinius polius be garso plakėsi ledo košė, žadindama prisiminimus apie tas dienas, kai gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Jis pasirėmė ant alkūnių makulatūros guolyje, kilstelėjęs stengėsi įžiūrėti jaunesniojo brolio veidą. Vargšas net miegodamas atrodė iškankintas, sušalęs į ragą. Greitai jaunėlis pabus ir apimtas siaubo apsižvalgys. Pajus odinius diržus, veržiančius jo riešus bei juosmenį, išgirs kūną kaustančios grandinės žvangesį. Bandydamas pažvelgti pro dervuotų lentų plyšius, išvys pūgą ir šviesą. O tada pradės melstis. Daugybę kartų jis matys neviltį brolio akyse. Pro lipniąją juostą, kuria užklijuota jaunėlio burna, girdės jį vis meldžiant Jehovą pasigailėjimo. Vaikai žinojo, kad Jehova nebekreipia į juos dėmesio, nes jų lūpas suvilgė kraujas. Kraujas, kurio brolių kalintojas įlašino į puodelius. Iš tų puodelių abiem leido atsigerti, tik paskui pasakė, ko ten įmaišė. Berniukai gėrė vandenį, bet jame buvo ir kraujo, kuris taip griežtai

Jussi Adler-Olsen

draudžiamas, todėl dabar jiedu amžiams prakeikti. Dėl šios priežasties gėda brolius kamavo labiau nei troškulys. Kaip manai, ką jis mums darys? Rodos, to klausė išgąstingos brolio akys. Bet iš kur jam žinoti atsakymą? Vyresnėlis tik intuityviai suvokė, kad viskas greitai baigsis. Jis atsilošė ir blausioje šviesoje vėl ėmė tyrinėti patalpą, apžiūrinėjo voratinkliais aplipusias gegnes, pastebėjo kiekvieną kyšulį ir gumbą. Pakraigėje kabo seni irklai. Apipuvę žvejybiniai tinklai jau seniai sugavo savo paskutinį valksmą. O tada vaikinukas pastebėjo butelį. Akimirkai jį apakino ant balzgano stiklo blykstelėjęs saulės spindulys. Butelis taip arti ir vis dėlto taip sunkiai pasiekiamas. Tiesiai jam už nugaros, įsispraudęs tarp storų, nedailiai aptašytų grindų lentų. Jis įkišo į plyšį pirštus ir pabandė ištraukti butelį už kaklelio, bet nuo šalčio rankos sugrubo. Jį ištraukęs, sudaužytų ir šukėmis perpjautų diržą, kuriuo už nugaros surištos rankos. Išlaisvinęs rankas, nutirpusiais pirštais surastų jo sagtį. Atsegtų ją, nusiplėštų nuo burnos lipniąją juostą, nusimestų pančius nuo juosmens ir kojų, o kai grandinė, pritvirtinta prie juosmenį juosiančio odinio diržo, jo nebelaikytų, pultų vaduoti brolio. Priglaustų jaunėlį ir laikytų stipriai apglėbęs, kol jų kūnai liautųsi drebėję. Paskui berniukas įsivaizdavo, kaip stiklo šuke iš visų jėgų trenktų į lentą prie durų. Pažiūrėtų, ar išmuš lentas, prie kurių pritvirtinti vyriai. O jeigu atsitiktų blogiausia ir automobilis atvažiuotų nespėjus išsilaisvinti, jis patykotų to vyro. Stovėtų už durų pasiruošęs, rankoje laikydamas šukę. Štai ką vyresnėlis ketino daryti. Jis palinko į priekį, už nugaros sudėjo stingstančias rankas ir meldė atleidimo už šią piktą mintį. Paskui belaisvis vėl ėmė skrebinti plyšį tarp lentų, bandydamas ištraukti butelį. Skrebino ir braižėsi tol, kol kaklelis pakrypo tiek, kad įstengė jį sugriebti.

Atpirkimas

Jis įsiklausė. Ar čia ne automobilio variklis burzgia? Taip. Galingas didelio automobilio variklis. Ar jis artėja, ar tiesiog važiuoja pro šalį? Akimirką atrodė, jog žemas, duslus ūžesys artėja. Nevilties apimtas vaikinukas taip stipriai patraukė butelio kaklelį, kad net krumpliai garsiai sutraškėjo. Tada triukšmas nutolo. Gal ten buvo gaudžiančios, zvimbiančios vėjo turbinos? Gal kas nors kita. Jis neturėjo supratimo. Berniukas iškvėpė šiltą orą. Veidą apgaubė garų kamuolys. Dabar jis jau taip nebebijojo. Galvodamas apie Jehovą jautėsi geriau. Stipriai sučiaupęs lūpas belaisvis darbavosi toliau. Pagaliau ištraukęs, smarkiai trinktelėjo balzgano stiklo indą į grindis, broliukas krūptelėjo ir pabudęs išgąstingai apsižvalgė. Vyresnėlis vis daužė savo laimikį, bet buvo sunku jį nulaikyti už nugaros surištomis rankomis. Per sunku. Galų gale, kai pirštai visai sustingo, vaikinukas paleido butelį iš rankų, apsisuko ir žiūrėjo į jį bereikšmiu žvilgsniu, o nuo sijų pro šlamštu užgriozdintą pakraigę palengva leidosi dulkės. Vyresnėlis nesugebėjo jo sudaužyti. Tiesiog neįstengė. Apgailėtino buteliūkščio. Ar taip atsitiko todėl, kad jie gėrė kraują? Ar Jehova juos apleido? Belaisvis pažvelgė į brolį, tas lėtai apsisupo antklode ir vėl krito į guolį. Tylėjo, net žodžio nebandė pramurmėti pro burną užspaudusią lipniąją juostą.

Prireikė šiek tiek laiko, kol jis susirinko viską, ko reikėjo. Sunkiausiai sekėsi, varžomam grandinės, išsitiesti ir pirštų galiukais

Jussi Adler-Olsen

pasiekti dervą nuo stoginės lentų. Visa kita buvo po ranka: butelis, aštri grindų lentos atplaiša, popierius, ant kurio jis sėdėjo. Vyresnėlis nusimovė vieną batą ir stipriai dūrė medžio atplaiša sau į riešą, net akys paplūdo ašaromis. Minutę, gal dvi leido kraujui lašėti ant nublizginto bato. Paskui iš guolio atplėšė didelę popieriaus skiautę, padažė atplaišą į kraują ir persikreipė, įtempdamas grandinę, kad matytų, ką rašo sau už nugaros. Kiek galėdamas dailiau smulkia rašysena jis surašė viską, kas jiems atsitiko. Baigęs pasirašė savo vardu, popieriaus skiautę susuko ir įkišo į butelį. Belaisvis pasiliko pakankamai laiko užkimšti jį derva. Perkėlęs kūno svorį, kad geriau matytų, berniukas kelis kartus patikrino kamštį, norėdamas įsitikinti, ar butelis sandariai užkimštas. Galų gale, kai nebebuvo, ką veikti, jis išgirdo duslų automobilio variklio gaudesį. Šį kartą neapsiriko. Berniukas susirūpinęs žvilgtelėjo į broliuką, paskui iš visų jėgų pasislinko į šviesą, kuri skverbėsi į vidų pro platų plyšį sienoje, vienintelę ertmę, pro kurią galėtų pralįsti butelis. Tada durys atsivėrė ir per balto sniego sūkurius įžengė tamsus šešėlis. Tyla. Paskui pliumpt. Butelis išmestas.

Karlas pabudo tikėdamasis ko nors geresnio. Pirmiausia jis pajuto stemplėje kunkuliuojantį rūgšties fontaną. Paskui, kai atsimerkė ieškodamas, kas sušvelnintų diskomfortą, ant pagalvės greta išvydo pavargusį, šiek tiek apsiseilėjusį moters veidą. O mėšlas, čia Syserė, suvokė jis pasibaisėjęs ir pabandė prisiminti, kokių klaidų vakar pridarė, kad taip atsitiko. Iš visų moterų Syserė. Cigaretę po cigaretės rūkanti kaimynė. Plepi nekvalifikuota darbininkė, kurią Alerodo koledžas turėjo greitai išleisti į pensiją. Jį nusmelkė baisi mintis. Mjorkas nedrąsiai kilstelėjo pūkinę antklodę ir su palengvėjimu atsiduso pamatęs, kad tebemūvi trumpikes. Bent jau tai gerai. – Kristau, – sudejavo jis, nukeldamas nuo krūtinės gyslotą kaimynės ranką. Niekas prie jo taip nesiglaudė nuo to laiko, kai jis buvo su Viga.

– Prašau apsieiti be smulkmenų, – paprašė Karlas virtuvėje sutikęs Morteną su Džesperu. – Tiesiog pasakykit, ką dama viršuje veikia ant mano pagalvės.

Jussi Adler-Olsen

– Sena kerėpla sunkesnė, nei atrodo, – pastebėjo posūnis, prie lūpų keldamas ką tik atidarytą sulčių pakelį. Ta diena, kai Džesperas išsiaiškins, kaip įpilti sulčių į stiklinę, bus tokia ypatinga, kad apie ją net Nostradamas nedrįstų pranašauti. – Taip, atsiprašau, Karlai, – tarė Mortenas. – Matai, ji nesugebėjo rasti rakto, o tu buvai jau smigęs, taigi aš pamaniau... Tikrai paskutinį kartą šitaip įkliūvu per Morteno iškylą, – pažadėjo sau Karlas ir dirstelėjo į kambarį priešais, kur stovėjo Hardžio lova. Prieš dvi savaites, kai jo buvęs bendradarbis čia įsikėlė, dingo įprasta namų atmosfera. Ne todėl, kad ortopedinė lova užėmė ketvirtadalį kambario ir užstojo sodo vaizdą. Karlas jautėsi nesmagiai ne dėl lašelinių, kabančių ant stovų, ar šlapimo pripildytų maišelių. Ir ne todėl, kad visiškai paralyžiuotas kūnas nuolat skleidė dvokiančias dujas. Viską pakeitė kaltės jausmas. Karlas valdė galūnes ir galėjo trypčioti aplinkui, kada tik panorėjęs. Dar daugiau, jis juto, kad visą laiką turi už tai atlyginti. Palaikyti Hardį. Pagelbėti šiam bejėgiam žmogui. – Nėra reikalo dėl to per daug nerimauti, – prieš porą mėnesių pasakė Hardis, užbėgdamas Karlui už akių, kai jiedu aptarinėjo jo išrašymo iš Hornbeko nugaros smegenų traumų klinikos privalumus ir trūkumus. – Čia gali praeiti savaitė, kol mane aplankai. Manau, kelias valandas galėsiu apsieiti be tavo rūpestingos slaugos ir priežiūros, jei persikelsiu pas tave, kaip manai? Vis dėlto esmė ta, kad Hardžio, nors ir ramiai miegančio, kaip dabar, buvimas visada toks juntamas. Karlo mintyse. Planuojant dienos darbus. Visuose žodžiuose, kuriuos prieš ištariant reikia apgalvoti. Tai vargino, buvo kankynė. O namai juk neturėtų varginti. Dar buvo praktinė reikalų pusė. Skalbimas, patalynės keitimas, milžiniško Hardžio kūno kilnojimas, pirkiniai, kontaktai su slaugytojomis ir valdžios įstaigomis, maisto gaminimas. Kas, kad Mortenas visu tuo rūpinosi? O kaip visa kita?

Atpirkimas

– Gerai miegi, bičiuli? – išdrįso paklausti Karlas, prisiartinęs prie lovos. Buvęs bendradarbis atsimerkė ir išspaudė šypseną. – Baigta, Karlai, ar ne? Neplanuotos atostogos baigėsi, teks grįžti prie darbų. Dvi savaitės pralėkė akimirksniu. Labai greitai. Mortenui ir man viskas bus gerai. Tik perduok nuo manęs sveikinimus bendradarbiams. Karlas linktelėjo. Kas norėtų atsidurti Hardžio vietoje? O, kad jis galėtų su kuo nors bent dienai apsikeisti vietomis.

Be grupelės žmonių budėtojų dalyje, Karlas pakeliui nesutiko nė gyvos dvasios. Policijos komisariatas atrodė kaip iššluotas, testyrojo pilkos niūrios kolonos. – Kas čia, po velnių, dedasi? – šūktelėjo jis įėjęs į rūsio koridorių. Mjorkas tikėjosi triukšmingo pasveikinimo ar bent jau Asado mėtinių saldainių tvaiko arba Rouzės garsiųjų klasikų melodijų švilpiniavimo, bet tvyrojo mirtina tyla. Ar jie paliko laivą per tas dvi savaites, kol jis rūpinosi Hardžio įkurdinimu? Karlas įžengė į mažytį Asado kabinetuką ir sutrikęs apsidairė. Jokių senstančių tetų nuotraukų nei maldos kilimėlio, nei šleikščiai saldžių saldainių dėžučių. Net dienos šviesos lempos palubėje užgesintos. Perėjęs koridorių jis uždegė šviesą savo kabinete. Pažįstama aplinka, kurioje išnarpliojo tris bylas ir nebaigė dviejų. Vieta, kurios dar nepasiekė draudimas rūkyti, kurioje visos senos bylos, priskirtos „Q“ skyriui, saugios gulėjo ant darbo stalo, tvarkingai sudėliotos į tris krūveles pagal jo patikimą sistemą. Mjorkas suakmenėjo išvydęs visai neatpažįstamą, spindintį stalą. Nė dulkelės. Nė popieriaus skiautelės. Nė vieno smulkiai prirašyto A4

Jussi Adler-Olsen

formato lapo, ant kurio galėtų pailsinti pavargusias pėdas, o paskui išmesti į šiukšlių dėžę. Nėra bylų. Viskas dingę. – ROUZE! – visa gerkle suriko detektyvas. Balsas bergždžiai nuaidėjo koridoriais. Jis buvo pasiklydęs berniukas. Paskutinis likęs gyvas kareivis. Gaidys be vištidės. Karalius, kuris galėtų atiduoti karalystę už arklį. Mjorkas išsitraukė telefoną ir surinko Lizos iš Žmogžudysčių skyriaus, įsikūrusio trečiame aukšte, numerį. Praėjo dvidešimt penkios sekundės, kol kažkas atsiliepė. – „A“ skyrius, sekretorė, – ištarė balsas. Tai buvo ponia Sorensen, neabejotinai pati nedraugiškiausia iš jo kolegių. Tikra vilkė. – Ponia Sorensen, – ištarė jis švelniai, lyg murkiantis katinas. – Čia Karlas Mjorkas. Sėdžiu rūsyje visai vienas. Kas čia dedasi? Gal kartais žinote, kur yra Asadas ir Rouzė? Praėjo mažiau nei milisekundė, ir ji padėjo ragelį. Karvė.

Detektyvas atsistojo ir patraukė į Rouzės valdas, esančias tame pačiame koridoriuje, kiek tolėliau. Gal ten paaiškės dingusių bylų paslaptis. Ši visai protinga mintis išsisklaidė, kai jis, savo siaubui, pastebėjo, jog koridoriuje, ant sienos tarp Asado ir Rouzės kabinetų, kažkas pritvirtino mažiausiai dešimt medienos drožlių plokščių ir nusagstė jas dingusių bylų turiniu. Sulankstomosios blizgančio geltono maumedžio kopėčios rodė, kur yra paskutinė byla. Ta, kurią jie turėjo padėti į lentyną. Jų antra iš eilės neišspręsta byla. Karlas žengė žingsnį atgal, norėdamas apžvelgti visą šią popierinę netvarką. Kodėl, po galais, visos jo bylos iškabintos ant sienos? Negi

Atpirkimas

Rouzė ir Asadas staiga visai pamišo? Gal todėl jie dingo, prakeikti imbecilai? Neturėjo drąsos slankioti aplinkui.

Viršuje, trečiame aukšte, buvo tas pats. Tuščia. Net ponios Sorensen kėdė už darbo stalo stovėjo tuščia. Jis patikrino Žmogžudysčių skyriaus viršininko ir jo pavaduotojo kabinetus. Nuklydo į valgyklą, paskui į pasitarimų salę. Atrodė, kad komisariatas evakuotas. Kas, po velnių, vyksta? Ar anonimas pranešė, kad komisariatas užminuotas? Ar policijos reforma pagaliau pasiekė ribą ir visi darbuotojai išspirti į gatvę, kad būtų galima parduoti visus pastatus? Gal naująjį, vadinamąjį teisingumo, ministrą ištiko priepuolis? Kada apie tai praneš per žinias? Detektyvas pasikasė pakaušį, paskui paėmė telefoną ir paskambino į budėtojų dalį. – Čia Karlas Mjorkas. Kur, po velnių, visi yra? – Dauguma susirinkę Atminimo kieme. Atminimo kieme? Kurių galų? Rugsėjo devyniolikta dar tik po šešių mėnesių. – Minėti ko? Kiek žinau, vokiečių okupantų internuotų Danijos policijos karininkų atminimo metinės dar labai negreitai. Ką jie veikia? – Komisaras norėjo pasikalbėti su pora departamentų apie pakeitimus, susijusius su reforma. Atleisk, Karlai. Manėme, kad žinai. – Bet aš ką tik kalbėjau su ponia Sorensen. – Tikriausiai ji visus skambučius peradresavo į savo mobilųjį. Esu įsitikinęs, jog taip ir yra.

Jussi Adler-Olsen

Mjorkas papurtė galvą. Jie visiškai pamišo. Visi. Kol jis nueis iki Atminimo kiemo, teisingumo ministras gal vėl bus viską pakeitęs. Detektyvas žiūrėjo pro duris į minkštą, viliojantį viršininko krėslą. Yra bent jau viena vieta, kur žmogus be stebėtojų galėtų nusnūsti. Po dešimties minučių Karlą pažadino viršininko pavaduotojas, palietęs jo petį, o Asadas linksmomis apvaliomis akimis žiūrėjo tiesiai į jį. Ramybė baigėsi. – Einam, Asadai, – tarė jis kildamas nuo krėslo. – Nulipsim į apačią ir tuoj pat nuimsim nuo sienos visus tuos popierius, ar supranti? O kur Rouzė? Asadas papurtė galvą. – Negalim, Karlai. Mjorkas atsistojo ir susikišo marškinius į kelnes. Ką jis čia, po velnių, kalba? Žinoma, kad jie gali. Argi ne jis čia viršininkas? – Tik einam, nagi. Ir surask Rouzę. Tuoj pat! – Rūsys uždarytas, – įsiterpė Žmogžudysčių skyriaus viršininko pavaduotojas Larsas Bjornas. – Nuo vamzdžių šiluminės izoliacijos byra asbestas. Pavojinga sveikatai ir gyvybei, čia mes nieko negalime padaryti. Asadas linktelėjo. – Bijau, kad tai tiesa. Turėjom atsinešti visą mūsų šlamštą čia. Vietos nedaug, bet suradom tau tikrai dailų krėslą, – pridūrė jis, tarsi tai būtų paguoda. – Kol kas esame tik dviese. Rouzei tai nepatiko, tad ji prasitęsė savaitgalį. Bet šiandien ateis, tik vėliau. Lygiai taip pat jie būtų galėję spirti Karlui į tarpukojį.

Moteris sėdėjo žiūrėdama į žvakes, kol tos sudegė ir ją apglėbė tamsa. Ne pirmas kartas, kai jis palieka ją vieną, bet anksčiau niekada neišeidavo per jų vestuvių metines. Ji giliai atsiduso ir pakilo. Vėliau liausis laukusi vyro stovėdama prie lango ir pirštu rašydama jo vardą ant stiklo, aprasojusio nuo jos alsavimo. Nebuvo taip, kad nebūtų pastebėjusi jokių įspėjamųjų ženklų, kai jie pirmą kartą susitiko. Geriausia draugė pasidalijo su ja abejonėmis, o motina pasakė tiesiai. Jis jai per senas. Kažkoks įtartinas. Žmogus, kuriuo negali pasitikėti. Kurio negali perprasti. Ji jau labai ilgai nematė nei savo draugės, nei motinos. Moteris puolė į dar didesnę neviltį, dabar žmogiško ryšio reikėjo labiau nei bet kada anksčiau. Su kuo galėtų pasikalbėti? Šalia nėra nė vieno žmogaus. Tvirtai sučiaupusi lūpas, ašaromis paplūdusiomis akimis ji žiūrėjo į tuščius, tvarkingus kambarius. Paskui pajuto kūdikio judesius ir susitvardė. Smiliumi nusišluostė nosies galiuką, giliai du kartus įkvėpė.

Jussi Adler-Olsen

Jeigu vyras neištikimas, tegu verčiau ja nesikliauja. Gyvenimas vertas daugiau.

Vyras įėjo į miegamąjį taip tyliai, kad jį išdavė tik ant sienos judantis šešėlis. Platūs pečiai, ištiestos į šalis rankos. Jis atsigulė ir netaręs nė žodžio prisitraukė žmoną artyn. Šiltas ir nuogas. Ji tikėjosi švelnybių, taip pat gerai apgalvoto pasiaiškinimo. Galbūt bijojo vos juntamo nepažįstamos moters kvapo ir kaltės sukeltų abejonių netinkamu metu, bet jis suspaudė ją glėbyje, šiurkščiai apvertė ant nugaros ir ėmė godžiai plėšti naktinius. Jam į veidą švietė mėnesiena. Jo veido išraiška ją sujaudino. Dabar laukimas, neviltis, nerimas ir abejonės išsisklaidė. Praėjo jau šeši mėnesiai nuo to laiko, kai jis paskutinį kartą toks buvo. Ačiū Dievui, pagaliau.

– Brangioji, turėsiu kuriam laikui išvykti, – be perspėjimo ištarė vyras prie pusryčių stalo, glostydamas kūdikio skruostą. Kalbėjo išsiblaškęs, tarsi tie žodžiai nieko nereikštų. Žmona suraukė antakius, tvirtai suspaudė lūpas, kuriam laikui užgniaužė neišvengiamą klausimą. Paskui padėjo šakutę ant lėkštės ir sėdėjo žiūrėdama į kiaušinienę su kumpiu. Naktis buvo ilga. Ji vis dar juto skausmą dubenyje, taip pat bučinius ir glamones vėliau, kai jiedu gulėjo nuilsę, šiltai žiūrėdami vienas kitam į akis. Iki šiol tos akimirkos padėjo jai užsimiršti. Iki šiol. O dabar blyški kovo saulė įsibrovė į kambarį lyg nekviestas svečias ir nušvietė faktą. Jos vyras išvyksta. Vėl.

Atpirkimas

– Kodėl nepasakai man, kuo užsiimi? Esu tavo žmona. Niekam nepasakysiu. Jis sustingo rankose laikydamas peilį ir šakutę. Paskui žvilgsnis apsiniaukė. – Rimtai, – tęsė ji. – Kiek laiko šį kartą turėsiu laukti, kol tu vėl tapsi toks kaip šiąnakt? Ar grįžom prie to, kas buvo anksčiau? Kai aš nežinojau, ką planuoji, o tu tarsi klaidžiojai kažkur net tada, kai būdavai čia? Vyras pervėrė ją žvilgsniu. – Negi iš pat pradžių nežinojai, kad negaliu kalbėti apie savo darbą? – Taip, bet... – Na, štai. Tuo ir baikim. Tarkštelėjęs į lėkštę peilį ir šakutę jis atsisuko į sūnų, lūpas iškreipė kažkas panašaus į šypsnį. Žmona alsavo lygiai ir ramiai, bet ją užplūdo neviltis. Tai buvo tiesa. Gerokai iki jų vestuvių vyras paaiškino, kad negali kalbėti apie darbą. Galbūt užsiminė, kad jis turi kažką bendra su žvalgyba, ji nebegalėjo tiksliai prisiminti. Tačiau, kiek jai buvo žinoma, žvalgyboje dirbantys žmonės gyveno visai normaliai. Gi jųdviejų gyvenimas tikrai nenormalus. Nebent su darbu žvalgyboje susijusi neištikimybė, nes, jos supratimu, tai buvo vienintelis tokio jo elgesio paaiškinimas. Moteris rinko nuo stalo lėkštes ir mąstė, ar nevertėtų dabar iškelti jam ultimatumą. Rizikuoti sukelti jo pyktį, kurio bijojo, nors viso dar nebuvo patyrusi. – Kada vėl tave pamatysiu? – paklausė ji. Vyras pažvelgė į žmoną ir nusišypsojo. – Manau, grįšiu iki kito trečiadienio. Toks darbas paprastai užtrunka savaitę, daugiausia dešimt dienų. – Tada grįši kaip tik į savo medtakio kėglių turnyrą, – sarkastiškai pastebėjo žmona.

įsigykite

knygą dabar