Issuu

Naktį dūlinu tamsia gatve... Staiga prišoka toks žmogelis ir rodo man peilį... Parodau jam šaukštą ir nueinu.

Ateinu su šauk štu

Ateinu su šaukštu ISTORIJA

Klastojo Vilija Rūta Niauronytė

VILNIUS 2011

UDK 821.172-3 Er-115

ISBN 978-9986-16-871-3

Drąsiųjų keliai Kasdien sėduos prie stalo ir keliu šaukštą. Šitaip pažymiu datą, kai šaukštą pakėliau pirmą kartą. O juk buvo gūdus sovietmetis... Niekas čia nepamirštama!

I •

P RA D Ž IOS KNYG A 3 0 0 0 0 0 0 0 m . p r. K r. – 2 0 3 0 K r. m .

...................................................... ...gimiau aš, kai slinko ledynai, Kai groja – ne taip kartais šoku. Prašau: tik nepilkit degtinės – Ir pats įsipilti aš moku. Prašau: tik nešaukit į kovą, Nekelkit aukštyn tarp herojų – Gana man to kariško stovio, Kada su savim aš kovoju. Tiktai nevarykit Europon – Tarp trijų pasiklystu pušelių. Neveskit iš kelio, neveskit iš proto – Ir taip aš ant pačio kraštelio. Neverskit kas dieną kentėti Už laisvę anei už Tėvynę – Mieliau yr man galvą padėti Ant peties, prie butelio vyno. ...gimiau aš, kai slinko ledynai, Kai groja – ne taip kartais šoku. Kai aidi trimitai, kai griaudėja būgnai – Be parašiuto Veidu į dugną – Bet panašiai į žmogų.

Protinga praeitis

Kai slinko ledynai, tai žmonėms nereikėjo transporto. Jie paprasčiausiai sėsdavo ant ledo ir nuslinkdavo, kur reikia. Gyvenimo tempas buvo lėtesnis, bet gyventojai – gudresni: žinojo, kad nėr ko skubėt. Juk dabar net sukaitę lakstom. O bendraujam – šalčiau nei ledynmety...

Šaknys

Prieš milijonus metų iš jūros išlipo kažkokie gyviai ir ilgai vystėsi, kol tapo lietuviais. Vasarą jie brenda į jūrą... Ogi visai čia smagu! Gal ir nevertėjo išlipt...

Viršūnės

Visi žino, jog žaibolaidį išrado Frankenšteinas. Bet ne visi – kad pirmas žaibas buvo išrastas Lietuvos teritorijoje 1216 metais prieš Kristų. Tikrai žinoma, kad jį išrado brolis Astijus. Kieno jis buvo brolis – nežinoma. Daugelis tyrinėtojų mano, jog tai buvęs pirmasis kryžiuotis, kažkokiu būdu išsivystęs iš lietuvių ir greitai išnykęs, nes kryžiuočiams dar nebuvę tinkamos terpės. O žaibas plačiai paplitęs ir, pasak šaltinių, regėtas net dabartinės Švedijos teritorijoje. Naudotas daugiausia religijos reikmėms ir buityje, kol pastebėta, jog laužą lengviau užkurt fakelu. Liekamieji žaibo reiškiniai – mėnesiena, šešėlis ir lempa.

Gelmės

Kai tik sutinku bičiulį, šis klausia: – Kas naujo? Sudrebu, žvelgiu į laikrodį: pusė penkių. Vakar tuo laiku irgi tiek pat buvo. Ašaros paplūsta iš akių... Prisimenu baltus, andai gyvenusius prie Baltijos. Tie buvę labai išdidūs. Išgirdę „Kas naujo?“, griebdavosi kardo ir perskeldavo taip tarusiam galvą. Todėl greitai išnyko.

Stab il um as

Pirmąsyk Lietuvos vardas paminėtas tada, kai mūsų svečias Bonifa cijus gavo per galvą. Šiandien pasaulis prisimena Lietuvą, kai atliekame tokius pat žy gius. Užtat ir džiaugias širdis – per karus, marus, okupacijas, privatiza cijas – išsaugojom papročius!

Išslaptinti Mindaugo prisiminimai

Prikėlė triukšmas. – Lietuvos valsty-ybė-ė!.. – rėkavo kažkoks kaušpėdas ar pupų dėdė. – Įkirskit jam šimtą rykščių, – nurodžiau paloviniams. – Žeeemėj Lieeetuvooos ąžuolayyy žaliuooos, – įkyriai aiškino iš kažkur atsibastę svieto perėjūnai tundertailai, o gal neandertaliečiai. – Pakabinkit juos ant ąžuolo šakų, – vėl nurodžiau. Bet čia ir žmona kad ims rėkt: – Eik ir kurk Lietuvą! Įdėmiai nužvelgiau tą moterėlę. „O juk ir jinai sykiu su manim įeis į istoriją“, – šmėstelėjo mintis. Nė nepajutau, kaip nusijuosiau diržą... Dar šūktelėjau klajojantiems dailininkams, kad užfiksuotų šią sceną ateities kartoms. Paskui murksojau prie stalo... Vakaras buvo rūškanas, o vakarienė visai surūgusi. Pasmeigiau ietim kažkokį tolimą giminaitį. O ką daugiau veikt? Televizoriaus tai nebuvo! Atidaviau vakarienę kryžiuočiams ir išėjau iš pilies. Šlapdriba, žvarbus vėjas... Gal Graikijon palėkt? Bet kol nudardėsi vežėčiom... Nei geležinkelio, nei oro linijų... Nieko mes neturėjom. Ir taip man nyku tapo... „O gal tikrai pakurt valstybę?..“ Taip ir prasidėjo...

Herojinis (1)

Gyveno Mindaugas toksai, pablūdęs buvo jis visai – Baisiausias iš visų baisių banditų. Ką pamatys – tą nužudys, kai pasigaus – tai prievartaus Būdais, tam krašte dar nebandytais. Bet nesiskundė nieks tada, nes buvo tai tokia mada, O vienąsyk, kai tykojo jis krūmuos, Kad ims žaibuoti naktį tą, lyg būtų sprogus kometa, Net suliepsnojo girios irgi rūmai. (Gal pasiklydus kometa, o gal ateivių raketa? – Baisu baisu ten buvo naktį tą!) Tad nieko keisto, kad nuo tų labai labai ryškių šviesų Nušvito jam galva ir klykė jis: „Banditas ir galvažudys esu – vajėzau, kaip baisu! Paminklo tokiam niekas nestatys...“ Šešias dienas, šešias naktis styrojo krūmuos it baslys, Sau barzdą rovės, rėkė: „Ką daryt?“ Pamokė Lizdeika žynys (gyveno medžio drevėj šis – Neleido žmonės durniaus pro duris). (Neleido durniaus pro duris – juk nežinai, ką padarys, Net jeigu jis labai žymus žynys.)

Jam tarė Lizdeika: „Kvaily! Esi tu gerame kely, Daryk ką daręs: ryk, žudyk ir sprink. Apie tave girdėt toli, kitaip garsėt tu negali – Tik Lietuva, ką grobęs, pavadink. Kiek pasikeis pasaulis šis – Justinas „Mindaugą“ rašys, Atseit kad Lietuvą sukūrė jis. Daug protingesnį parašys, ne tokį, koks esi ožys, – Ir patriotų tam krašte privis. (Ta Lietuva tėvynė mūs – keliskart net Europoj bus, Bet normalioj pozicijoj – prie ruso.) O vienąsyk, kai Lietuva bus vėl laiminga ir laisva, Kai visos bliedės čia vadinsis „mis“, – Tau kraujas nuo nasrų nudžius, sėdėsi prie Neries gražus Ir eis ten prie tavęs su gėlėmis...“ – Kalbėjo drevėj Lizdeika... Atsakė Mindaugas: „Jėga!“ Ir pasijutęs lietuviu – staiga Išdūrė jam akis lazda, bet – anei gėda, nei bėda, Nes viską dūrė jau kitaip tada... ( Jis dūrė moteris ir vyrus – buvo durt labai patyręs, O dabar prie upės sėdi sau pastiręs.)

Pirmieji XXI amžiaus žygiai

Ūkininkas Vladislovas Petrarka spyrė į paminklą – šis net žagtelėjo. Pro šalį dūlinęs ponas stvėrė ūkininką už kojos. – Ar žinai, nevala, kad tai mūsų didysis kunigaikštis? – O pats žinai, kiek šitas išgama žmonių nugalabijo? – savo ruožtu paklausė Petrarka. – Net savo tikrą brolį... – Žinau, kaipgi! – oriai atsakė jam ponas. – Tokie laikai buvo. Lietuvos žemes reikėjo suvienyt, prieš kryžiokų, maskolių ordas atsilaikyt... – Ar tik nebūsi tamstelė prociesorius Bumblauckis? – pašaipiai klausė Petrarka. – Turiu garbės, – nusilenkė šis. – Paprašyčiau, gerbiamasai, daugiau nespardyt mūsų didvyrių. Kunigaikštis stenėdamas pasikreipė jo pusėn ir atidavė pagarbą. – Kam didvyris, o kam galvažudys! – atšovė Petrarka. – Mieste prie Nevėžio tokių ant kiekvieno kampo gali rast. Kunigaikštis pametė kardą, užsidengė rankom veidą ir gailiai pravirko. – Liaukis, Petrarka! – Bumblauckis pakėlęs užsimojo kardu. Ūkininkas atėmė kardą, perlaužė pusiau ir sviedė į krūmus. Ir tą pačią dieną, palikęs sostinę, į gimtą sodžių sugrįžo. Antstolis Aristotelis Petryla vėl buvo nugriovęs pusę trobos, bet ūkininkas tik nusispjovė. Kiek Petryla nugriaudavo iš rytinės pusės, tiek Petrarka atstatydavo iš vakarinės. Taip trobelė vis šliaužė į vakarus, ir tai teikė vilties. Sriūbtelėjęs gėlo vandens iš kaliošo – indus antstolis irgi buvo išnešęs – išėjo ūkio apžvelgt. Stabtelėjo ant kalnelio. Siūravo, braškėjo rugių laukas... Pusė to lauko priklausė jam, kita pusė – broliui Boleslovui. „Suvienijęs turėčiau dvylika ha! – toptelėjo Vladislovui. – O kad prijungčiau dar pusbrolio Stanislovo žemes... 18

O ant kalniuko paminklas galėtų stovėt...“ Pasišokėjęs spyrė sau į užpakalį. „Kun če durniuoji, Petrarka! Eik gult...“ Bet žvilgsnis vis į laukus krypo. Toliau – tolimesni giminės, visiška smulkmė. Po du, po tris ha – permyžt gali. Tokiuose rėžiuose nei įsibėgėsi, nei prieš antstolį atsilaikysi. Ką šnekėt apie Vilniaus prekybos ordiną, jau kuris laikas nesustabdomai žengiantį per Lietuvą, gražiausiose krašto vietose galingus įtvirtinimus mūrijantį... Ir jau nebeatrodė ūkininkui Petrarkai, kad senis Bumblauckis niekus paisto. Todėl, užuot ėjęs namo, jis pasuko pas Boleslovą. Tas išsižergęs pustė dalgį. – Ak, tu vargo vijokli! – sušuko Vladislovas. – Ar esi matęs kumbainą? – Nusišikt man ant tavo kumbainų! – atsiliepė brolis. – Netikiu aš tais dalykais. Pasirėmęs ant dalgio, paklausė: – Tai ar buvai sostapily, ar matei tą Kropolį? – A Kropolį? – atsiduso Vladislovas. – Je. Mačiau. – Ir kas tas yr? – Šėtono galybė, broli! Kojom į pusę Vilniaus atsispyręs, šviečiantys ragai dangų remia... O tokius kaip tu gaudo ir po stiklu kiša. Vokietukai žiūri nelyg į malpas ir juokiasi. – O aš tam Kropoliui šmaukšt per kramę! – Boleslovas pakratė dalgį ir kikendamas nušliaužė prie rugių. – Ir vėl bus laisva Lietuva-a!.. „Geras žmogus, – Vladislovas net apsiverkė. – Bet žemės geruoju neatiduos.“ Iš trobos išbėgo Ona Marija, skaisti raudonveidė, gal trisdešimčia metų jaunesnė už vyrą. Pablizgino akim į svečią ir tarškindama rykais nuplasnojo tvartan. Vladislovas pastovėjo įsikibęs į plaukus. Karštis mušė apačion. Atsiduso ir žergė pas brolį. – Duok šmaukštelt... 19

Saulė dar kažin kur, o jau išlindo susirūpinęs mėnulis – nujautė kažką... Ir štai Vladislovas įėjo tvartan, prirėmė Oną Mariją prie gardo. – Nu? – paklausė. – O Bolis? – moteris žvelgė pastėrusiom akim. – Kų Bolis? – Vladislovas vyptelėjo. – Boliui galvą šmaukšt! – Joukus kreti! – Kuokė jouka! – tas ištraukė brolio galvą iš ančio. – Kuošelynos pataisyk. Moteris tik rankom skėstelėjo. – Na kadgi šiteipos... Vakare, maišydama dar nesustingusį viralą, Ona Marija išgriebė samčiu kažkokius kunkolus. – Bene avino spiros... – Boleslovo akys, – tarė Vladislovas. – Kokios liūdnos! – moteris net apsiašarojo. – Musėt žmogus dar gyvent norėjo... – Norėjo... Nenorėjo... A pasirinksi? – Vladislovas prarijo akį. – Tokie laikai. Moteris prigludo vyrui prie peties. Abu žvelgė tolyn – ten raminamai šnarėjo praplatėjęs rugių laukas... – Duona nebe madoj, – pasakė Vladislovas. – Kitąmet apsėsiu laukus rapsais ir durnaropėm... – ir nustebęs pridūrė: – Kaži kaip toliau matyt pradėjau. – Boleslovas toliaregis buvo, – šyptelėjo moteris. Kitą dieną ištaisė vestuves. Piršliu buvo pusbrolis Stanislovas, o pabroliais dvylika tolimesnių giminaičių. Keltuvių rytą visų galvos džiūvo ant mietų. Tatai išvydęs antstolis Petryla tris dienas ir tris naktis neatsigręždamas bėgo į Vilnių, o nubėgęs viską papasakojo Bumblauckiui. Šis nedelsdamas pasitraukė šimtą varstų nuo Lietuvos, o ilgainiui nutolo ir nuo Lietuvos istorijos...

Senieji žygiai

Sykį Vytautas nujojo prie Juodosios jūros, mat norėjo ten žirgą pagirdyt. Tas stojasi piestu. – Gerk, asile! – šaukia Vytautas, pliekdamas žirgą ietim. – Sūrus vandenėlis! – juokiasi maršalas Tuchačevskis. – Reikia! – rūstauja Vytautas. – Kad vaikaičiams būtų kuom didžiuotis! – Jūs, lietuviai, labai pučiatės, – sako Tuchačevskis. Vytautas užsimoja ietim ir persmeigia Tuchačevskį kiaurai. Žirgas išbalo ir ėmė srėbti iš jūros. Patenkintas Vytautas grįžo Lietuvon ir ten dar kažką nuveikė.

Herojinis (2)

Pasakyk, ar prisimeni tu, Kaip Juodojoje baltus mes girdėme žirgus?.. Veržės jūra plati iš krantų Taip, kaip mūsų krūtinėse veržėsi narsiosios širdys. Šaukėm: „Turką – osmaną? seldžiuką? – pritiktų užpult, Kad jau šitiek atjojom...“ Bangon smeigė Vytautas kardą Ir pareiškė tvirtai: „Baikit bajerius! Einame gult!“ O Sapiega labai įsižeidęs jam padegė barzdą. Puolė Vytautas didis į jūrą – jo rūstis atvėso Ir tik šonus jaunyliui karingam apskaldė lazda... O žirgai gėrė sūrymą šlykštų ir kriokdami dvėsė – Pirmą sykį arklienos lietuvis ragavo tada. Pėsčiomis į Trakus mes pargrįžom – pavargę, pasmirdę... Vytautienė paklausė, parimus ant klevo tvoros: „Vardan ko šitas žygis – Juodojoje girdyti žirgus?“ „Ak, nutilk! – tarė Vytautas. – Aišku, vardan Lietuvos.“ Ir tada iš tvoros išsitraukusi postambį kuolą Moteriškė kad liuobs jam per snukį – net skilo kakta. Krito lapai nuo klevo ir žemėn ruduo atkeliavo... Ir širdin, kas be ko... Bet istorija tai jau kita.

Ambicijos

Anuomet Lietuvą valdė toks Žygimantas. Jis visados slankiojo surūgęs, o dažniausiai gulėjo kertėj ir niurzgė: – Gediminas Vilnių įkūrė, Vytautas žirgą pagirdė, o aš? Ką apie mane Bumblauckis pasakys? – Kas tau rūp tas Bumblauckis! – šaukia pati. O Žygimantas trepteli koja ir plonu balseliu rėkia: – O man rūp! – Tai daryk ką nors! – ūdija moteriškė. – Kad nežinau ką... Išeina, būdavo, laukan, pamosuoja pagaliu ir vėl atsigula. Ir taip jis namiškiams įgriso, kad tie susimokė su galvažudžiais Čartoriskiais ir nudobė jį. O juk nebūtų apie tokią tolimą ateitį galvojęs – gal ir šiandien tebebūtų gyvas.

Rom ant ik a

1 Prisimenu: sėdi jaunas Kudirka prie lango, brūžina violončele. – Graži maliodija! Bus kada nors Lietuvos himnas. – Eik sau! – juokiasi būrai. – O pamatysit! – šaukia Vincė. Tie nusispjauna ir nueina. Niekas juo tada netikėjo. Tamsūs buvo laikai. Dabar šviesu, bet kas iš to: didžiavyriais ir šiandien niekas netiki.

2 Senis Kudirka visą naktį bildėjo už sienos. – Tai bene vėl varpą kėlei? – rytą žegnojosi pati. Kasdien vis mažiau vilties. Bet gerai, kad žmogus turi svajonę.

Ko mes neįvertiname

Sanatorijoj sprogo televizorius. Pabundu persmelktas nerimo. Visa ilga diena prieš akis... „Tik nepasiduok panikai! – įtikinėju save. – Tu stiprus!“ O gatvėm jau žengia minios: mieguistos moterys, vaikai... Net vyrai!.. Ir aš dūlinu sykiu su visais. Kepina saulė. Sunku... Bet štai ir tikslas! Įbrendu į vandenį. Paskui atsigulu ant smėlio. Vėl įbrendu. Vėl atsigulu. Vėl... Nieko čia baisaus. Bet kaip lėtai slenka valandos... Sučirškia žadintuvas. Penkios! Lengviau atsikvėpęs, susirenku skudurus... Ir staiga prisimenu: aš gi poilsiauju! Net kojas pakerta. Dirbt tereikia aštuonias valandas. O poilsiaut – šešiolika. Ir net savaitgalį. Ir šitaip vargdamas negausi nė grašio! Vėl įbrendu. Vėl atsigulu... Ne! Aštuonių valandų poilsio – per akis. Jaučiuos visai išsunktas. Bet ką gi man daryt? Ant dirbtinio jaučio kratosi žmogelis paklaikusiom akim. Žiūriu pasibaisėjęs. Nejau ir aš toks tapsiu?.. Bet jei stengsiuos nepersipoilsiaut... Jei iš lėto... O žmogelis tai kažkur matytas... – Bene Maironis būsi? – Tas pats. Aišku, teiraujuos to, kas labiausiai rūpi: – Ar tokią Lietuvą įsivaizdavot? – Kur jau ten tokią... – Va, va! – šūkauju. – Visiems perduosiu tuos žodžius... – Viskas nepalyginti geriau, nei aš pajėgiau įsivaizduot, – tęsia jis. – Nei tokio jaučio anuomet nebuvo... O jau kiek kitokių išmanių daikčiukų!.. 27

– Ve-ve... – vėpčioju. – Bet negi tai svarbu? – O kas tau svarbu? – Na... Dvasiniai dalykai... – Kam tie dvasiniai... Būčiau aš andai galėjęs prie intarnieto prisijungt!.. Dainius apsiverkia, supyksta ir išnyksta.

Pranašystės

Gintaro muziejuje Maironis atsakinėjo į skaitytojų klausimus. – Ar galima pabėgti nuo savęs? – Galima. Tik reikia labai greitai bėgti. – Ar žiūrėjimas pro langą kenkia sveikatai? – Jei žiūrite iš vidinės pusės – beveik ne. – Ką reikia daryti? – Sutikus žmogų, pirmiausia būtina nustatyti jo pridėtinę vertę. Ką aš laimėsiu, pridėjęs šitą žmogų prie savo gyvenimo? Daugelis tokios vertės neturi. Šie privalo sumokėti už tai, kad tarėt jiems „labą dieną“. – Kas bus po to, kai bus gerai? – Po to bus dar geriau. O kai bus labai labai gerai, viskas dar labiau gerės, kol taps nebeįmanoma ištvert to gerumo. Gal bent tada atsikvošėsit? Tik vėlu bus. Šauksit: „Gana!“, o vis tiek gerės. Po tų žodžių aptemo žemė ir dangus... Trenkė griaustinis, ir Maironis prasmego. O skaitytojai išsiskirstė, žinodami, kaip toliau gyvent.

Pamokos

Ak, tie senieji lietuviai! Skaitau Maironį: šiltos malonios vasaros naktys... Išeinu laukan: taip ir yr! Viską jie žinojo.

Tradicijos (2)

Lietuvos valstybėj ant kalno stūksoję mūrai, o pro tuos mūrus vis lietuviai jodavę. Sykį prijoję kažkokį dvarą, o tam dvare gyvenusi ragana su dukterim. Lietuviams lyg ir nereikėję raganos, jie norėję dukters kažko paklaust, būk tai kažkokį vainiką nešę... O ta pravėrusi langą ir sušukusi: „Man motulė draudžia su jumis kalbėt. Aš esu padori mergina ir darau, kas prisakyta.“ Užvėrusi langą ir vėl atsigulusi. O tie lietuviai rėkaudami kitur nujoję. Dabar dažnai apie tai dainuojama. O kas, tiesą sakant, įvyko? Nieko! Deja, tai jau tampa tradicija.

II •

At ė j i m o knyg a 1975–1990

O tas kas toks?

– Pasakyk, broleli, man, Kas yra tas Leninas? Ar tatai žmogus, ar velnias – Kuom jis nusipelnęs? Brolis rudą ūsą suka, Pasistato buteliuką: – Buvo tai toks piktas dėdė – Daug tokių už grotų sėdi. – Tai už ką gi jį uždarė – Samagoną gal jis varė? Peterburge lupti gavęs, Į Razlivą nukeliavęs, Pasistatęs aparatą Girdė proletariatą? Brolis raito ūso galą, Kumščiu trinkteli į stalą: – Yr tai kelias bolševiko! Netrukdyki, paklausyki, Taigi vieną sykį... Drebėjo žemė... Geso saulė... Krauju ištvino skliautas mėlynas. Tą dieną iš Ano Pasaulio Į Šį atėjo draugas Leninas.

O vos atėjo – susiraukęs Taip baisiai ir piktai suriko, Kad žmonės nusigandę traukės: Jam Šis Pasaulis nepatiko!.. Trejų – jis nekentė engėjų, Išvydęs katę velkant pelę, Jis puolė ją ir nugalėjęs Viešai pasmaugė šalip kelio. Penkiolikos... Beveik dar vaikas, Vos po pirmų slaptų poliucijų, Sapnavo jis jau ne mergaites – Sapnavo Spalio revoliuciją. Aplink besparniai žemės žmonės Vaikus augino... Arė lauką... O jam nuo didelių svajonių Sparnai – kaip vėliavos – išaugo. Jis suplasnojo ir pakilo, Ir visą apžvelgė Imperiją: Kalnų takais bėgiojo Džiugašvilis, Ir kaladėlėm žaidė mažas Berija. Palaiminęs vaikus Kaukazo, Jis žvalgė sibirus snieguotus: – Kokia plati motulė Azija! Kiek daug reikės vielos spygliuotos! Už Jenisiejaus sniegas krito, Žuvėdros klykė prie Baikalo... Bet nesiklausė jis. Nuskrido Apžvelgt Europos Vaišių stalo. 38

Berlyne susisukęs lizdą Jis Popierius rūšiavo stropiai... Ir štai – ant Šmėklos Komunizmo Parjojo sykį iš Europos. O kai parjojo, užgiedojo: – Pirmyn, vergai nužemintieji!.. Ilgai jam Pistoletai plojo, O Šautuvai iš paskos ėjo. Kaip kurmis, paslaptingai rausės Jis po valstybės pamatais, O Šmėklą antrankiais sukaustė Ir girdė kraujumi tiktai. Iš po grindų iššoko tiesiai Jis Rūmuos, taikiny „Auroros“, Ir Laisvę, kaip mergaitę šviesią, Ant vamzdžio šautuvo pakorė. „Pasaulį tartum seną paltą Mes išardysim!“ – nusispjovė... Kas nemirė, kūju prikaltas, Tą greitai pjautuvas papjovė. Žvaigždė paraudus ant kepurės... Nukrito... Kraują lakė šunys... – Aš rojų žemėje sukūriau Ant Nepasiekiamos Viršūnės!.. ...........................................................

...Čia staiga kalba nutrūksta, Brolio rankoj pypkė rūksta, Slysta akys nuo staliuko – Tuščias buteliukas! Taurėj mirksta ūsas rudas... – Broli! Tęskim kalbą tą... Bet brolelis užusnūdo Ir jo pasaka baigta.

O kas tie tokie?

Sykį Pjautuvas keliu keliavo – Ką sutikęs pjovė ir dainavo: – Ei, pirmyn, vergai nužemintieji! – Eidamas pirmyn, atgal jis ėjo. Kai toli pirmyn atgal nuėjo, Tai į kairę jis pasižiūrėjo, Mato: šalia kelio Kūjis kala, Kala, kala ir nukalt negali. Pjautuvas kvatojo susirietęs: – Tai, sakyk, ir kvailas, kad ir kietas! Ne noragą kalk, o – per makaulę, Kad šviesesnis būtų šis pasaulis. Ir patraukė jie abu į kelią – Aplink žemę keturis kartus: Pjovė Pjautuvas, o Kūjis kalė Mano tėvo vaikiškus metus...

O kas šitie?

Zampolitas – Politrukas Eina rytui švintant: Vienas – striukas, kitas – bukas, Bet abu protingi. Zampolitas – Politrukas Varosi prieš vėją Šleivą kreivą žmogeliuką, Tą, kurs arė, sėjo. Ką padarė tas žmogelis? – Nieko, sakom, nieko! – Jis stovėjo šalia kelio, Einant tiems į Priekį. Vienas kelias – kelio galas, Kito prieky – karstas. Zampolitas kaulus mala, Politrukas – barsto. Du keliai per kaulų krūvas, Ašarėlių nemunus................... .................................................... Bet kažkur juk trečias buvo, Tas, kur per gyvenimą!..

Ir kas iš to? Misterija

Mažo miestelio centrinė aikštė. Tykus vasaros vakaras. Po aikštę ro miai vaikštinėja miestelėnai. Tylu. Ramu. Jauku. Girdėti, kaip tykiai brėžia smėlėtą upės dugną žuvis. Už upės dusliai ir vienodai kala kuolą. Prie jo nakčiai bus rišamas arklys. Tykiai krinta žvaigždės. Krinta rasa. Krinta lapai. Kaime už upės matosi rugių laukas. Plau kioja drugiai. Tylu. Gražu. Šviesu. Staiga iš kabineto išnyra pilkas vyriškis duksliu kostiumu ir sako: – Atmesti. Kyla šurmulys. Baubia jaučiai, loja šunys. Griaudi griaustinis. Blyksi žaibai. Šniokščia vanduo. Spiegia moterys. Gieda gaidžiai. Bliauna avys. Galų gale vienas miestelėnų įsidrąsinęs klausia: – Atleiskite, o ką atmesti? – Viską, – ramiai atsako pilkas vyriškis duksliu kostiumu ir tykiai grįžta į kabinetą. Po tų žodžių viskas atmetama. Griūva miestai. Liejasi vandenys. Dreba žemė ir veržiasi ugnikalniai. Saulė užgęsta. ...Ir tiktai vėjas pusto baltą smėlį... ...Išlindęs iš smėlio, kurį laiką nesuvokiau kur esąs. „Kaip ilgai ir kietai aš miegojau“, – pagalvojau sutrikęs. Nusipurčiau smėlį, apsia viau sandalais ir nuėjau į paviljoną valgyti dešrelių su garstyčiom.

Peizažas su beržais

Po dangum balandžio su beržais Stoviu aš, ir spindi žvaigždės gilios... Apsipylę kvepiančiais dažais, Apie ką lietuviškai jūs tylit? Apie ką jūs tylite, berželiai, Šakomis apsikabinę rytą?.. Laukas... O per lauką ilgas kelias, Kelias aukso dulkėm parašytas. Gal jūs tylit apie kelią tolimą, Apie tuos, kur ėjo, nenuėjo... Apie tai, kaip lauką Vilko broliai Kulkomis pavasarį apsėjo... Apie tai, kaip mylimo ieškojo Vargšė išprotėjus Juozapota... Apie tai, kaip Žaltį užkapojo Ir našlaitei kelio neparodė... Apie tuos, kurie žadėjo rojų, Apie tuos, kuriems užgynė žodį... Apie tai, kaip trys išėjo broliai Laimės nelaimingos paieškoti...

Apie tą, kurs neberado ryto, Apie tą, kurs girių aido šaukės... Kaip trečiajam kraujo lašas krito Ir balti žemčiūgai neišaugo... Apie ką jūs tylite, berželiai?.. Aš prie tavo kojų atsisėsiu – Apie lauką, apie ilgą kelią, Apie Lietuvą – kaip jūs – tylėsiu...

Naktį dūlinu tamsia gatve... Staiga prišoka toks žmogelis ir rodo man peilį... Parodau jam šaukštą ir nueinu.

Ateinu su šauk štu