Issuu

NIJOLĖ OŽELYTĖ – aktorė, sukūrusi daugiau nei trisdešimt vaidmenų televizijos ir kino filmuose, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarė, politikos ir visuomenės veikėja. Šiandien ji aistringai, aštriai, jautriai žvelgia į save ir pasaulį, primindama pamatines tiesas, ir ragina kovoti už gyvenimą, kuriame nėra veidmainystės.

Mano didžiausias vaikystės noras buvo užaugti, kad galėčiau nieko nebijoti, kaip suaugę žmonės, kurie mane supo. Buvau tikra, kad jie žino VISKĄ apie gyvenimą, mirtį ir prasmes, nes gyventi viso to nežinant ir jaustis taip užtikrintai yra neįmanoma. Ir baisiausia nuostaba ištiko paaugus ir supratus, kad daugybė mane supančių suaugusių žmonių gyvena savo kasdienį gyvenimą nė neatsimindami, kad jie yra gyvi. Laikinai gyvi. Kad jie taria daugybę žodžių, bet nesusikalba, nes to paties žodžio turinys kiekvienam žmogui yra skirtingas – nelygu patirtis ir suvokimo horizontų platumos. O daugybė žodžių dažnai liejasi beprasmiškai, nes tik kalbėdamas žmogus jaučia, kad jis išvis yra. Tačiau jeigu norime, kad žodžiai taptų mus jungiančiu susikalbėjimo tiltu, o ne sprogmeniu po juo, kalbant svarbu ne „išsisakyti“, o „pasakyti“. Nijolė Oželytė

„Atatrankos“ – pirmoji Nijolės Oželytės prozos knyga. Į ją sudėti geriausi autorės tekstai nuo 2011 metų. Čia ir praeities įvykiai, ir apmąstymai, tokie taiklūs ir aktualūs šiuolaikinių įvykių kontekste, lyg būtų parašyti šiandien.

Nijolė Oželytė

NIJOLĖ OŽELYTĖ

VILNIUS 2022

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Įž an ga Kančioms ir liūdesiui save pasmerks žmogus, Nusprendęs „pagyventi sau“, nebus laimingas. Tik kito akyse tu pamatysi, koks esi gražus. Tik kitas pasakys tau, kad esi reikšmingas.

1978 metais pirmą kartą gyvenime stovėjau prieš pilną žiūrovų salę „Vilniaus“ kino teatre po ką tik įvykusios filmo „Nebūsiu gangsteris, brangioji“ premjeros, kuriame suvaidinau savo pirmąjį pagrindinį vaidmenį. Akimirką netekau kalbėjimo dovanos dėl mane ištikusio suvokimo: KĄ TOKIO aš – VIENAS mažas žmogeliukas – turėčiau pasakyti, kad būčiau verta šitiekos žmonių dėmesio ir jų gyvenimo laiko, kuris seks manęs klausant? Tai nebuvo baimė. Virš bet kokių asmeninių savimeiliškų motyvų mane iškėlė aiškus suvokimas apie didžiulę atsakomybę už kiekvieną ištartą žodį, už kiekvienos žmonėms pasiųstos minties turinį. Ir nuo pat tos akimirkos „visų nuomonių gerbtinumo“ idėja, iš kurios šiais laikais yra sukurtas stabas, man tapo veidmainingos, suvaidintos „pagarbos“ niekus kalbančiam

žmogui ženklu. Todėl niekada nei susigalvoju, nei viešai skelbiu nuomonę apie tai, ko realiai nemačiau, nepatyriau, nepačiupinėjau ir neišbandžiau. Ar gali žmogus kalbėti niekus? Aišku, kad gali. Kai cukraus neragavęs „išsako savo nuomonę“ apie cukrų: „gal cukrus yra rūgštus, nes jis panašus į ragautą citrinų rūgštį, o gal sūrus, nesgi atrodo taip pat kaip ir druskos kristalai, kuriais sūdau maistą“, tai jokios pasaulyje galios neprivers manęs to neišmanymo, prisidengusio „nuomonės“ figlapiu, gerbti. Tai nereiškia paniekos žmogui. Atvirkščiai – tai neleidimas sau tyčiotis iš žmogaus, jo neišmanymą veidmainiškai vertinant kaip kompetenciją, nes toks vertinimas užkerta jam kelią siekti tikrų žinių, tobulėti. Todėl man vieša raiška, nesvarbu, ar tai vaizdo įrašas, ar rašytinis tekstas, visada yra tarsi egzaminas, kuriame pateikiu tik tai, ką iki šiol gyvenime studijavau, ką supratau, ką realiai pačiupinėjau, ką išbandžiau ir kuo išties galiu naudotis ir remtis. Todėl skaitydama prieš 10 ar 15 metų rašytus tekstus stebiuosi, kad nekyla noras pakeisti nė vieno žodžio ar pakoreguoti kokios nors seniai užrašytos minties vingį. Gyvenimo patirtis praturtina, pagilina suvokimą, tačiau nekeičia jo esmės, jeigu ta esmė paties žmogaus pastangomis atrasta, nenukopijuota, nesuvaidinta. Mes, žmonės, esame susisiekiantys indai ne filosofine, o pačia tiesmukiškiausia prasme. Kad ir jaučiamės atskiri, gyvendami kiekvienas savo kūne, bet plūduriuojame mums visiems bendrame emocijų, jausmų, minčių ir idėjų vandenyne. Suvokiame, kas esame, tik tuomet, kai tarsi veidrodyje pamatome savo atspindį kituose žmonėse. Iš-

girstame pačius save tik tada, kai mus pasiekia nuo kitų žmonių atsklidęs mūsų žodžių ir veiksmų aidas. Mes esame niekas vieni be kitų, o kartu mes – arba kurianti, arba griaunanti jėga. Sveikam protui prieštaraujantis atskiro asmens susvarbinimas man atrodo ne tik veidmainiškas ir juokingas, bet ir pavojingas kiekvieno žmogaus savivertei. Kai neturi realaus supratimo, kas esi ir kam gyveni, tai bandai surasti bet kokį garbinimo objektą, kad už jį „kovodamas“ galėtum užsimiršti ir nors taip užpildytum žudančią beprasmybės tuštumą savyje. Tačiau kas būtų Mozartas, jeigu niekas neklausytų jo muzikos? Kas būtų Einsteinas, jeigu niekas nenorėtų suvokti, kaip veikia pasaulis, kuriame visi gyvename? Kas būtų Steve’as Jobsas, jeigu ničniekas nesinaudotų jo kompiuteriais ir „iPhone“? Kas būtų tie trys genijai, jeigu anksčiau gyvenę žmonės nebūtų sukūrę instrumentų, kuriais naudodamiesi jie įkūnijo savo gebėjimus? Kas jie būtų, jeigu niekas nebūtų jų išmokęs tais instrumentais naudotis? Tik visuotinio bendradarbiavimo dėka mes visi ne tik išlikome, bet ir tęsiame savo kelionę ant didžiulio Žemės rutulio, kuris skrieja beprotišku greičiu nežinoma kryptimi. Todėl tikrosios savo vertės ir savo vietos suvokimas žmonių bendruomenėje, kiekvieno iš mūsų žmogiška kokybė – tai gyvybinis ir pačia gražiausia šio žodžio prasme – savanaudiškas visų pasaulio žmonių interesas. Kuo sveikesnė, kokybiškesnė ir šviesesnė kiekviena žmonijos kūno ląstelė – atskiras žmogus, tuo puikiau visi tame kūne jaučiamės. Todėl kiekviena į erdvę paleista emocija, kiekviena galvoje užgimstanti mintis, kiekvienas ištartas žodis yra arba harmoniją ir kū-

rybą skatinantis veiksnys, arba skausmingas, kvėpavimą stabdantis smūgis sau pačiam į paširdžius. Ir dar. Juk pridėję ranką prie širdies tikrai negalėtume pasakyti, kad žinome, kas mes, iš kur mes, kam mes, į kur mes judam ir kas bus paskui. Išdrįsę sau pripažinti, kad to mums kol kas neįrodė nei religijos, nei mokslas, mes susikursime savyje erdvę naujam pažinimui, naujam suvokimui. Pripažinimas, jog dar nežinome svarbiausių dalykų apie save pačius, neleis mums tapti „viską žinančiais“ nuobodžiais suaugėliais, neleis priprasti prie šio trumpo gyvenimo, kurį kasdienybės dulkės padaro bevertį – gyvename nepastebėdami gyvenimo. Pripažinę, kad žmogaus prote negali rastis klausimų, į kuriuos beribėje erdvėje nebūtų atsakymo, nenuskęsime žudančiame gyvenimo beprasmybės skausme. Todėl kviečiu mesti į šiukšlių dėžę kvailus teiginius „to niekas nežino“ ar „to negalima žinoti“. Skriskim aukštai ir be baimės – juk iš Pasaulio išskristi neįmanoma. Nes nieko kito nėra – tik Pasaulis.

2011 2 0 1 1 m . s pa l i o 1 7 d .

Žlugdantis šių dienų naujadaras – „teisėti lūkesčiai“ (įdomu, kas juos įteisino, kai net rytdienos saulėtekio niekas negarantuoja) tūkstančius lengvatikių dirbtinai daro nelaimingus. Tik nieko nesitikėdamas iš gyvenimo, nieko iš jo nereikalaudamas būsi laimingas nuo visko, kas tau jame nutinka, – kai nieko nesitiki, tai net smulkmena tampa džiugia ir netikėta dovana. 2 0 1 1 m . s pa l i o 2 0 d .

Nesusimąstęs, nesuvokęs, kam tau duotas, kam reikalingas gyvenimas, vargu ar sugebėsi suprasti, kam tau reikalinga tavo tauta, tavo kalba, tavo Tėvynė, tavo šeima ir net tu pats kam esi reikalingas... Miegantis protas gimdo pabaisas. 2 0 1 1 m . s pa l i o 2 2 d .

Žmogus turi tik du būdus kaupti turtus. Abu būdai reikalauja didelių valios pastangų, darbo, atsidavimo ir talento, bet jų rezultatai – skirtingi. Kuo daugiau materialių turtų sukaupia žmogus, tuo didesnė atsakomybės kupra už jų valdymą ir išlikimą jį prislegia, tuo nemaloniau galvoti

apie ateitį – viską teks palikti. Kuo daugiau dvasinių turtų sukaupia žmogus, tuo aukščiau virš egoizmo kančių iškelia jį išminties sparnai ir nesijaudina jis dėl ateities bei dvasios lobių išlikimo – nėra jokių galimybių jų per amžius netekti. • • •

Ar pastebėjote, jog, pirmą kartą važiuojant keliu, jis atrodo daug ilgesnis nei grįžtant atgal? Taip ir gyvenimas – kol jis visas prieš akis, atrodo, jog yra ilgas ir neaprėpiamas. Tačiau kai jau matai išėjimo duris ir mintimis grįžti į pradžios tašką, tai nustėrsti – viskas praėjo pernelyg greitai: dar nespėjai kaip reikiant apsiprasti, susivokti, kad gyveni, o jau... laikas krautis lagaminėlį. 2 0 1 1 m . s pa l i o 2 4 d .

Taip aistringai gilinamės į smulkmenas, kad esmei suvokti nelieka nei noro, nei jėgų. 2 0 1 1 m . s pa l i o 2 8 d .

Gyvenimą, kad ir kas jame vyktų, kaip viltingiausią galimybę – dėkingai ir nesipiktindamas – priima tik tas, kuris tikrai žino, kokia bus kita stotelė. 2 0 1 1 m . s pa l i o 2 9 d .

Baisiausia, ką padarė visų religijų bažnyčios, tai žmonių Tikėjimą – asmeninį, intymų, gilų SANTYKĮ su TUO,

KUO TIKI, pakeitė IDEOLOGIJA – praktiškai nevykdomų ir gyvenimo nekeičiančių dogmų rinkiniu. Dvasinę – intymiausią – žmogaus gyvenimo sritį pavertė vieša atrakcija. Todėl ir nėra Švento asmeninio Santykio, neišvengiamai tobulinančio žmogų, o tik yra susipriešinimą gimdančios, primityvinančios pasaulio suvokimą religinės ideologijos. Dalytis Tikėjimu – tai tas pats, kas dalytis mylima mergina ar mylimu vaikinu: kas taip daro, tik vaidina Meilę, kas daro taip, tik vaidina Tikėjimą. 2 0 1 1 m . s pa l i o 3 1 d .

Į kiekvieną galvą ateina tik tokios mintys, kokioms ta galva yra savininko ruošiama – piktžoles daugindamas, kultūrų derliaus nesulauksi. 2 0 1 1 m . l a p k r ič io 1 d.

Kas bendra tarp šulinio ir žmogaus? Ogi šuliniai tarpusavyje skiriasi lygiai tuo pačiu, kuo skiriasi vienas nuo kito žmonės. Prasmė daugialypė – kaip vanduo, galintis būti kietas, takus ir dujinis, taip viskas, ką matome, virsta vis subtilesne materijos forma. Dievas kalba DAIKTAIS. 2 0 1 1 m . l a p k r ič io 4 d.

Kas nesugeba domėtis ir pažinti gyvenimo, kas gyvena ne savo, o svetimais siužetais, kas neturi apie ką kalbėti su pačiu savimi ir su Tuo, kas aukščiau už jį, tą dusina įsiūtis

dėl visuotinio „blogo gyvenimo“, nors fiziškai jam pačiam visko gana. Ir visiškai nekeista, juk gyvena toks žmogus tik tuo, kuo dirgina televizija ir spauda, o ten gyvenimas toks – nors nusišauk. Sveika dažniau pažiūrėti į rudenėjantį dangų ir pasakyti sau, jog tas „siaubas“ vieną kartą netikėtai baigsis ir apgailestauti dėl tulžyje paskandintų dienų bus vėloka. 2 0 1 1 m . l a p k r ič io 5 d.

Kartais žmogus taip pripranta prie pasiskolinto daikto, jog gyvena įsitikinęs, kad tas daiktas priklauso tik jam. Ir kai ateina laikas grąžinti, sukyla pasipriešinimas ir kančia, neteisybės jausmas ir mintis, kad yra baudžiamas. Nenuodyti savo laimės netekties išsiskyrimo baime ir skausmu galima tik suvokus, kad viskas, kas tave supa, yra ne tavo – tėvai, vaikai, mylimieji, draugai, namai ir net tavo paties kūnas, – tu tik laikinai turi laimę jais naudotis. Reikia sukaupti daug jėgų ir išminties, kad mylėdamas liktum laisvas, brangindamas – nesisavintum. Tik savęs paties neatsikratysi ir numiręs – visi liks be tavęs, o tu visuomet su savimi, nes nieko, išskyrus save, tu ir neturėjai. 2 0 1 1 m . l a p k r ič io 6 d.

„Meilės liepsna“ – o kas, jei tai nėra poetinė metafora, bet privalomas žmogui pasiekti tobulumo laipsnis? Kai gilus būties suvokimas leidžia mylėti visus ir viską, o tos meilės liepsna sudegina visus minčių, žodžių, poelgių sukurtus

ryšius, verčiančius žmogų vis grįžti ir grįžti į kankinantį gyvenimą. TIK meilė padarys mus laisvus? 2 0 1 1 m . l a p k r ič io 7 d.

Jeigu tavo namuose yra knyga kinų kalba, tai visai nereiškia, kad tu moki kiniškai. Kad galėtum susikalbėti su kinais, privalai PATS tą kalbą išmokti. Jei pasaulyje yra Biblija, Koranas ir Vedos, kur surašyta gyvenimo išmintis, tai visiškai nereiškia, kad tu pats bent ką išmanai apie gyvenimo prasmę ir esi išmintingas, net jeigu kasdien tą svetimą išmintį skaitai. Tik PATS ieškodamas ir rasdamas atsakymus į amžinuosius klausimus tampi žinantis ir išmintingas. O šventraščiuose žmonių surašytos tiesos tik liudija, jog TAI YRA ĮMANOMA KIEKVIENAM. 2 0 1 1 m . l a p k r ič io 1 1 d.

Jei nori, kad tavo gyvenimas būtų sėkmingas, nieko iš jo nesitikėk. Tuomet viskas, kad ir kas jame nutiktų, bus sėkmė. 2 0 1 1 m . l a p k r ič io 1 2 d.

Tik brandos išmintis ar išskirtinė jaunystės intuicija suteikia nepaprastų jėgų ir galių nesipriešinti gyvenimo tėkmei ir plaukti pasroviui – tai vienintelis būdas jaustis laimingam.

2 0 1 1 m . l a p k r ič io 1 3 d.

Kiekvienas žmogus dalyvauja sudarant savo gyvenimo mokymo programą ir sutinka su tuo, kad būtent jam tekę tėvai, aplinka ir įvykių seka geriausiai padės jam įgyti reikiamą patirtį ir suvokimą. Žmogui tenka efektyviausios programos – ar tai būtų asocialūs tėvai, ar baisios ligos bei neįgalumas, dideli pinigai, skurdas ar valdžia. Gyvenimo studijas žemėje pradedi nuo esamo lygio, kaip ir žemiškoje mokykloje. Kuo mažiau esi sukaupęs šviesos ir teisingumo jausmo, tuo sunkiau suvoki įvykių ir aplinkybių naudingumą, pyksti ir siunti, sekindamas savo jėgas. Tobulėjama, kaip kad ir žmogaus kūnas auga, tik nuosekliai – vis šviesyn, lengvyn, aukštyn. Tobulėjimo alternatyva – susinaikinimas. 2 0 1 1 m . l a p k r ič io 1 4 d.

Laimė – tai nuolatinė brandžios sąmonės būsena, kuri nepriklauso nei nuo to, ką ir kiek turi, nei nuo to, kokią padėtį visuomenėje užimi. 2 0 1 1 m . l a p k r ič io 1 5 d.

Laisvė yra ne tai, ką reikia „įgyti“ ar „išsikovoti“, o tai, ką reikia suvokti. Nesuvokęs laisvės turinio ir prasmės, vos tapęs laisvas, tučtuojau lendi į kitą priklausomybę. Laisvė – kaip dideli pinigai ir didelė valdžia – nesulaužo stuburo tik stipriausiems, paklūsta tik save įveikusiems.

2 0 1 1 m . l a p k r ič io 1 6 d.

Visų taip siekiamo „gero gyvenimo“ niekada nebus, nes visiems tie žodžiai reiškia skirtingus, dažnai priešingus dalykus. Blaivininkui gerai, kai yra sausasis įstatymas, o girtuokliui – kai degtinė pigi. Teisuoliui gerai, kai jis gali pasitikėti teisėsauga, o sukčiui smagu, kai ji korumpuota. Pasileidėliui gerai, kai nebūtina įsipareigoti nei savo porai, nei vaikams, o pareigingam gerai, kai galioja visiems privalomos taisyklės. Materialistui gerai, kai žmogus žmogui klientas, o dvasingam – kai žmogus žmogui širdingas artimasis. Todėl visada bus taip, kaip yra, nes mes visada skirtingi. 2 0 1 1 m . l a p k r ič io 1 7 d.

Gyvenimas baigiasi lygiai taip pat, kaip ir prasideda – visiška nežinia dėl ateities. 2 0 1 1 m . l a p k r ič io 1 8 d.

Priešais Seimą, kitoje upės pusėje, ant betoninių blokų perskaičiau užrašą: „Ne mes Lietuvos, o Lietuva mūsų“, ir sutrikau... O tai kaip yra iš tiesų – kas yra pamatas, pagrindas, vertybė, kurioje telpa kita? Kas svarbesnis ir garantuojantis kito gyvybingumą – mes Lietuvai ar Lietuva mums? Gal klaidžiojam patamsiuose ir keikiam savo Tėvynę būtent dėl to, kad neatsakėme į klausimą – kuris iš mūsų vertesnis, be kurio nebūtų kito?

2 0 2 2 m . va s a r io 2 1 d.

Rusų reicho fiureris tęsia Vakarų civilizacijos naikinimą. Na, o ką Vakarų pasaulis? Ar eilinį kartą veidmainiškai „didžiai susirūpins“, bet nepanorės nušokti nuo rusiškų dujų adatos, o Vakarų valstybių vadovai nepajėgs atsisakyti rusiškų 30 Judo sidabrinių, už kuriuos jau daugybę metų yra nuperkami, ar vis dėlto ras savyje sveiko proto ir atsakomybės prieš pasaulį ištrėkšti šitą žmonių krauju amžiams susitepusią dvokiančią hieną? 2 0 2 2 m . va s a r io 2 2 d.

Manote, tai atsitiktinumas, kad tiesiog netyčia laike sutapo rusų karinė afera ir neregėtas mūsiškių maršistų aktyvavimas, pakišant jiems informaciją, kuria galima pudruoti smegenis tų laikų nepamenantiems žmonėms, kad ir Lietuvoje padėtis būtų destabilizuota. Rusiško fiurerio fanai, kaip ir baubikai maršistai, lietuviškose socialinių tinklų erdvėse be jokios baimės varo už rusišką fiurerį ir vėl atnaujino realiai rusus įveikusio tikro jų priešo Vytauto Landsbergio dergimą – neva jis „jėga užėmė“ Sąjūdžio tarybos pirmininko postą. Jokie dori Sąjūdžio žmonės iš pagarbos mūsų pasiektai pergalei – Lietuvos Nepriklausomybei – nenori garsinti to, kad, be jokių abejonių, kuriantis Sąjūdžiui, į jį buvo integruoti KGB agentai, kitaip prie ruso ir būti negalėjo, o man teko tai girdėti iš KGB pulkininko, kuriam buvo pavesta „kuruoti“ Sąjūdį, jau po to, kai rusai išsinešdino. Aišku, internete yra Rezistencijos centro paviešinti dokumentai, kuriuose galima atsekti agen-

298

tus net Sąjūdžio taryboje, ir gal būtent jie vis bando klijuoti kagėbisto etiketę Profesoriui senoviniu metodu, kurį dabar naudoja Ukrainą užpuolę rusai – kuo garsiau baubi „vagis“, tuo labiau nuo savęs nukreipi dėmesį. Bet kas gi varginsis knistis dokumentuose, kai galima per kelias akimirkas užsiinstaliuoti smegenis socialinių tinklų „teisibe“. Jeigu rusai turėtų labiausiai jų nekenčiamo Landsbergio KGB bylą, jie jau seniai būtų jį prikalę prie kryžiaus, o mes visi būtume tokie pat pastumdėliai rusiškame tvarte, kaip tebėra Baltarusija. Visa tai netyčia sutapo? Nemanau. GALVOKITE SAVO GALVA. Ir skaitykite žmonių biografijas – iš to, kas kur nudreifavo, viską suprasite. 2 0 2 2 m . va s a r io 2 4 d.

Atsibudome kitame pasaulyje – Vakarų užsiaugintas žudikas ėmėsi savo kruvino darbo. Jis nenori dvėsti kaip Kaddafi, jis nešasi su savimi ir mus visus. Nešvariausi pasaulio banditai iš savo kloakos pradėjo karą prieš Ukrainą – sprogimai girdimi Kijeve, Odesoje, Charkove. Jeigu pasaulis nesusivienys ir nesunaikins savo pačių rankomis užsiauginto žudiko, jeigu nenumarins rusiško Mordoro, mūsų visų laukia mirtis. Kas čia tyčiojosi iš Bideno ir iš JAV žvalgybos duomenų? Šis banditiškas aktas turi tapti mirties nuosprendžiu ir Putinui, ir rusiškam Mordorui. • • •

299

Kruvinasis baltarusių budelis prisidėjo prie rusofiurerio karo prieš Ukrainą – iš Baltarusijos vyksta ataka. AR LIETUVOS SAUGUMO STRUKTŪROS VIS DAR TEBEMIEGA? Nėra jokios abejonės, kad rusai aktyvuos ir mūsiškius maršistus, kurie pasitreniravo darkydamiesi per mums šventas dienas, kurie aktyvuojami kasdien internetinėje erdvėje ir savaime aišku, kad turėsime provokacijų, o gal ir prašymų „apginti politinius kalinius“. Visas pasaulis pamažu suvokia, kad brutalaus bandito sėjama mirtis yra realybė. Kad vienas jis dvėsti nenorės – paspaus mygtuką ir pasiims su savimi milijonus. O juk užtektų paprastučio judesio, tik vieno paprastučio veiksmo – išvaduoti šį kriminalinį menkystą iš baisos karmos, kurią jis sau ruošia, ir būtų vėl pasaulyje ramu, sotu ir laisva, o jo sėbrai nė nekriuktelėję toliau rytų iš savo pilnų lovių, kuriuos prisipildė už vogtus pinigus visame pasaulyje. Galima būtų už tą veiksmą pažadėti kad ir milijardą pinigų – pasaulis to vertas. 2 0 2 2 m . va s a r io 2 6 d.

Skauda, kai dvėsdamas maniakas su savimi nusineša šviesių žmonių gyvybes. Ukraina atlaikys, kaip atlaikėm mes savo Sausio 13-ąją, ir taps laisva ir nenugalima, kaip ir mes – šviesioji Lietuva. Mūsų švento nusiteikimo rezultatas – blogio imperijos žlugimas. Ukrainiečių šventos kovos rezultatas bus rusiško Mordoro galas.

300

Nijolė Oželytė