Psicho lo g in is trileris
Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė
Vilnius, 2018
2015-ųjų liepa Pirmas skyrius
Liudininkė
Aš padariau klaidą. Dabar jau žinau tai. Vienintelė priežastis, dėl kurios pasielgiau taip, kaip pasielgiau, buvo traukinyje nugirstas pokalbis. Ir štai aš prašau jūsų – pridėję ranką prie širdies pasakykite, kaip būtumėte pasijutę patys? Iki tos akimirkos anaiptol nelaikiau savęs puritone. Arba naivuole. Gerai jau gerai, buvau auklėjama tradiciškai, kai kas gal pasakytų, kad augau šiltnamio sąlygomis, bet... po šimts. Pažvelkite į mane dabar. Aš jau turiu gyvenimo patirties. Daug išmokau. Savo moralinį elgesį pagal Richterio skalę įvertinčiau vidutiniu balu. Kaip tik todėl tai, ką išgirdau, mane ypač sukrėtė. Suprantate, palaikiau jas mielomis mergaičiukėmis. Aišku, man nederėjo klausytis svetimų šnekų. Betgi turbūt ir patys esate pastebėję, kad viešajame transporte neįmanoma šito išvengti. Daugybė keleivių plyšoja į mobiliuosius telefonus, visi kiti pakėlę balsus stengiasi anuos perrėkti. Kad būtų išgirsti. 5
Teresa Driscoll
Kai dabar pagalvoju, gal ir nebūčiau ištempusi ausų, jei skaitoma knyga būtų bent kiek įdomesnė, deja, nusipirkau ją dėl tos pačios priežasties kaip ir žurnalą su vėjo jėgainėmis ant viršelio, ir amžinai dėl to gailėsiuosi. Kažkur skaičiau, kad įžengus į penktąją dešimtį derėtų labiau rūpintis tuo, ką pats galvoji apie kitus, o ne ką jie mano apie tave – tad kodėl aš vis dar niekaip nesulaukiu šitokio nušvitimo? Jeigu nori nusipirkti žurnalą Hello, tiesiog imk ir nusipirk jį, Ela. Koks skirtumas, ką manys kasoje dirbantis abejingas studenčiokas? Kur tau. Aš išsirenku sunkiai suprantamą žaliosios pakraipos žurnalą ir vertingą biografiją, tad tuo metu, kai Ekseteryje įlipa du juodais plastikiniais maišais nešini jaunuoliai, jau mirštu iš nuobodulio. Štai klausimas jums. Ką pamanytume pamatę į traukinį įlipusius du vyrukus su nežinia ko prikimštais juodais šiukšlių maišais rankose? Kadangi esu paauglio, kurio kambarys neatitinka higienos ir saugumo technikos reikalavimų, motina, man iškart dingtelėjo: tipiška, vyručiai. Niekaip nepavyko rasti kelioninio krepšio, ar ne? Jie, kaip didžiuma antrąją dešimtį perkopusių jaunuolių, garsiai šūkaliojo ir šėliojo, tad net traukinio, kuriame tvarką prižiūrėjo putlus konduktorius, švilpukas nuskambėjo piktokai ir priekaištingai. Pasilinksminę prie automatinių durų – atidarome, uždarome, atidarome, uždarome, – suteikusių žodžiais neapsakomo smagumo, jie atsisėdo šalia bagažo skyrelio. Bet netrukus supratingai 6
A š s t e b i u tav e
susižvalgė, aiškiai pastebėję dvi iš Kornvalio važiuojančias merginas, ir nužirglioję per vagoną įsitaisė šioms už nugarų. Aš šyptelėjau. Matote – nesu surūgusi bambeklė. Pati kadaise buvau jauna. Mačiau, kaip mergaitės pritilo ir susidrovėjo, viena išplėtusi akis pažvelgė į draugę, mat tikrai – vienas jaunuolis buvo išties stulbinamai žavus, lyg koks modelis arba vaikinų muzikos grupės narys. Man ši scena priminė tą ypatingą jausmą pilve. Patys suprantate. Taigi nė kiek nenustembu ir nė kruopelytės nepasipiktinu, kai vyrukai pakyla ir gražuoliukas, persisvėręs per sėdynių atlošus, pasiteirauja, galbūt paimti mergaitėms ką nors iš bufeto, mat jis kaip tik ketinąs ten nueiti. Paskui pasisakomi vardai, skamba kikenimas, ir šokis prasi deda. Netrukus atkeliauja du puodeliai kavos ir keturi buteliai šviesaus alaus, vaikinai įsikuria prie panelių ir dabar sėdi visai arti, taigi puikiai girdžiu pašnekesį. Žinau, žinau. Man nederėtų klausytis, bet mes tai jau aptarėme. Man nuobodu, pamenate? O jie kalba garsiai. Taigi. Merginos pakartoja, ką jau žinau iš ankstesnių jų plepalų. Ši išvyka į Londoną yra pirmoji jų savarankiška kelionė į sostinę – tėvų dovana išlaikius pagrindinio ugdymo mokyklos egzaminus. Joms užsakytas kambarys ekonominės klasės viešbutyje, nupirkti bilietai į „Vargdienius“, taigi jų džiaugsmas liejasi per kraštus. – Juokaujate? Negi tikrai niekada nesilankėte Londone vienos? – apstulbsta Karlas, tasai, kuris panašus į vaikiną iš grupės. – 7
Teresa Driscoll
Londonas kartais būna klastingas. Turite elgtis apdairiai. Iš teatro važiuokite taksi, o ne metro. Girdite, ką sakau? Karlas pradeda man patikti. Jis rekomenduoja parduotuves, prekyvietes ir dar klubą, kuriame, pasak jo, merginos bus saugios, jei po teatro panorėtų pasiklausyti šaunios muzikos ir pašokti. Vaikinas užrašo pavadinimą ant popieriaus skiautės. Negana to, jis pažįsta apsaugininką. Paminėkite mano vardą, gerai? O tada Ana, aukštesnioji iš dviejų bičiulių iš Kornvalio, pasiteirauja apie juodus maišus, dėl ko aš slapčia nudžiungu, mat man irgi smalsu. Šypsausi ir laukiu, kada pasipils pašaipos. Ak tie vaikinai. Jie tokie netvarkingi. Kaipgi šitaip? Bet ne. Du jaunuoliai ką tik išėjo iš kalėjimo. Juoduosiuose maišuose – jų asmeninė manta. Aš bemaž išgirstu, kaip nugurkiu seiles – gerklėje staiga susikaupia jų perteklius, o ausyse nemaloniai ima dunksėti pulsas. Nuspaudžiamas pauzės mygtukas, bet neilgai. Mergaitės gerokai per greitai atitoksta. – Jūs mus mulkinat? Ne. Vaikinai nejuokauja. Jie nusprendė nieko neslėpti nuo aplinkinių. Jie pridarė klaidų, sumokėjo už jas, bet gėdytis atsisako. Na ką, merginos, kortas ant stalo? Karlas atliko bausmę Ekseterio kalėjime už užpuolimą, Entonis už vagystę. Karlas paprasčiausiai gynė bičiulį, suprantate – ranka priglausta prie širdies – taip pat pasielgtų ir dar kartą. Prie jo draugo bare kai kas ėmė priekabiauti, o patyčių jis negalįs pakęsti. Aš viduje sprendžiu dilemą: patyčios prieš užpuolimą ir svarstau, ar pas mus smulkūs peštukai tikrai užrakinami cypėje? Bet 8
A š s t e b i u tav e
sužavėtos, žavingai naivios ir tolerantiškos mergaičiukės suokia, girdi, ištikimybė draugui yra geras dalykas, kad kartą jų mokyk loje lankėsi iš kalėjimo išėjęs vyrukas ir papasakojo apie tai, kaip atsėdėjus už narkotikus jo gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Visas išsitatuiravęs. Visas. – Oho. Kalėjimas. Koks jausmas ten būti? Štai tuomet aš imu svarstyti apie savo vaidmenį. Įsivaizduoju Anos motiną, lenkiančią nugarą prie viryklės ir kartu su vyru nerimaujančią dėl savo mažosios dukrelės. Vyras liepia jai nesinervinti. Dukterys greitai užauga. Jos protingos mergaitės. Viskas joms bus gerai, mieloji. O man atrodo, kad nieko gero. Mat, Karlo manymu, merginoms būtų saugiausia, jei viešnagės metu jas paglobotų Londoną pažįstantys žmonės. Karlas ir Entonis ketinantys apsistoti pas draugus Vokshole ir kaip reikiant pasilinksminti laisvės atgavimo proga. O jeigu jie susitiktų su merginomis po spektaklio ir nueitų į klubą kartu? Štai tada aš nusprendžiau turinti susisiekti su mergaičių tėvais. Jos pasakė savo kaimo pavadinimą. Ana gyvena ūkyje. Rasti numerį juokų darbas. Galiu paskambinti į paštą arba vietinę alinę; juk ūkių ten tikriausiai nėra labai daug. Bet štai Ana ėmė dvejoti. Taip. Jos tikriausiai eisiančios anksti gulti, nes ryt iš pat ryto ketinančios patraukti į parduotuves. Suprantate, jos sumaniusios pirmiausia apsilankyti prekybos centre Liberty, nes Sara trokšta pasimatuoti ką nors iš Stelos Makartni apdarų ir nusifotografuoti telefonu. Gera mergaitė, pagalvoju aš. Supratinga. Padėk man išvengti įsikišimo, Ana. Bet iškyla trukdžių, mat Sarai, atrodo, krito į akį 9
Teresa Driscoll
Entonis. Antrą kartą traukiama į bufetą, o sugrįžęs jaunimas susikeičia vietomis – dabar Ana sėdi šalia Karlo, o Sara šalia Entonio, kuris pasakoja jai apie tai, kaip gailisi sumovęs savo gyvenimą. Jis nusikaltęs iš nevilties, aiškina jaunikaitis, mat neįstengęs rasti darbo. Neišgalėjęs išlaikyti sūnaus. Sūnaus? Mane apgaubia šiaudais dengtos pavėsinės iš mano gyvenimo, panašaus į dėžutę šokoladinių saldainių, šešėlis – aš traukiuosi, mažėju tame šešėlyje, o Entonis tuo metu aiškina, kad jis kovoja dėl teisės matytis su sūnumi, tikina Sarą nieku gyvu neleisiąs, kad vaikas augtų nepažinodamas tėčio. Ar tau neatrodo siaubinga, Sara? Kai berniukas auga be tėčio? Ir tada mane nustebina ne kas kitas, o Sara – jai kalbant justi gumulas gerklėje, jos manymu, labai šaunu, kad Entoniui taip rūpi sūnus, nes daugybei jaunų vyrų būtų nė motais, jie džiaugtųsi nusikratę atsakomybės. – Jaučiuosi baisiai dėl mūsų plepalų apie Stelą Makartni. O kokia tiesa? Bent jau aš nebesupaisau. Ką aš išvis išmanau? Moteris, kurios sūnui teko pakovoti nebent tik dėl to, kad patektų į filmą N-18 vietiniame kino teatre. Paskui ištisą valandą jaunuoliai kuždasi, o aš labai stengiuosi vėl pradėti skaityti, suvokti visus naujos kartos tyliau veikiančių oro jėgainių privalumus, bet tuomet Entonis ir Sara dar sykį patraukia į bufetą. Vėl atsineš alaus, pamanau. Darai didelę klaidą, Sara. Tada ir apsisprendžiu. Taip. Pati patrauksiu į bufetą dėdamasi, kad užsimaniau kavos, ir eilėje arba eidama koridoriumi suvaidinsiu, esą nesusitvar10
A š s t e b i u tav e
kau su telefonu. Paprašysiu Saros pagelbėti – tikiuosi, pavyks ją atskirti nuo Entonio ir patyliukais persimesti vienu kitu žodeliu – ir perspėsiu, kad jai derėtų nutraukti šią nenormalią pažintį, o jei ne, aš paskambinsianti jos tėvams. Tuojau pat, supratai mane, Sara? Tėvų numerį aš sugebėsiu sužinoti. Traukinio bufetas per tris vagonus nuo mūsiškio. Kliuvinėdama už sėdynių iriuosi per antrąjį, apsidaužau šlaunis, o eidama pro automatines duris į jungiamąją patalpą imu graibytis kišenėje telefono. Tada ir išgirstu juodu. Jokios gėdos. Jokių pastangų elgtis tyliau. Nė trupučio nesidrovėdami jie visu garsu mylisi traukinio tualete. Dulkinasi kabinoje lyg kokie gyvuliai. Žinau, kad ten jie, kadangi vyriškas balsas vis kartoja, kaip ilgai to nedarė ir koks jis dėkingas. Sara, o, Sara... Taip – prisipažįstu. Aš sukrėsta iki giliausių savo esybės gelmių. Manyje kunkuliuoja pyktis ir pažeminimas. Man stinga oro, labiau už viską pasaulyje trokštu pabėgti nuo šio triukšmo. Ir dar gėda dėl savo pačios naivumo. Dėl kvailų įsitikinimų. Nusvirduliuoju per sandūrą iki kitų automatinių durų ir įgriūvu į vagoną gaudydama kvapą, skubėdama atitolti nuo akivaizdaus savojo apsirikimo liudijimo. Mielos mergaičiukės? Bufete stovėdama eilėje vėl klausausi ausyse tvinkčiojančio pulso ir spėlioju, ar juos jau spėjo išgirsti dar kas nors? Gal apskundė? 11
Teresa Driscoll
Tada imu svarstyti: apskundė? Ela, kam apskundė? Ar pati save girdi? Kiti žmonės elgsis taip, kaip tau derėjo elgtis nuo pat pradžių. Žiūrės savų reikalų. Ir tą akimirką mano emocijos pradeda keistis, imu spėlioti, kaipgi aš tapau tokia atsilikusi ir senamadiška. Moterimi, kuri, akivaizdu, nieko nenutuokia apie šiuolaikinį jaunimą. Ir išvis nieko nebeišmano. Galvoje prašvilpia prisiminimų kaleidoskopas. Lyg nuotraukos apiplyšusiais pakraščiais. Sūnaus kambaryje aptikti žurnalai. Vakaras, kai grįžę iš kino aptikome Luką bebandantį pergudrauti Sky televizijos apsaugas ir pasižiūrėti pornografinį filmą. Šitaip nelemtame traukinyje supratau, kad man reikia skubiai pasikalbėti su savo vyru. Su savo Toniu. Ir iš naujo susireguliuoti kompasą. Turiu jo paklausti, galbūt problema glūdi manyje, o ne juose. Ar aš esu visiška kvaiša, Toni? Ne, rimtai – man reikia, kad pasakytum atvirai. Pameni, kai susiginčijome dėl Sky kanalų ir pas Luką aptiktų žurnalų? Ar aš tapau nepakenčiama davatka? Rimtai? Viešbutyje, po konferencijos, iš tiesų mėginu jam paskambinti. Noriu papasakoti, kaip išmintingai pasielgiau persikraustydama į kitą traukinio galą. Žiūrėjau savų reikalų. Tos mergaitės neabejotinai vėtytos ir mėtytos. Bet jis išėjęs ir nepasiėmęs mobiliojo telefono, mat yra vienas iš tos saujelės, kurie mano, kad šie daiktai sukelia smegenų vėžį, taigi pasišneku su Luku ir pastebiu, kad aprimstu klausydamasi jo pasakojimo apie vakarienę – tadžiną, kurio receptą atsisiuntė per 12
A š s t e b i u tav e
naują programėlę. Mano Lukui patinka gaminti; aš pasierzinu dėl betvarkės virtuvėje, sakau, galinti lažintis, kad jis panaudojo kiekvieną ten buvusį įtaisą ir prikaistuvį. Paskui atėjo rytas viešbutyje. Nekenčiu šito jausmo – nuo kondicionuojamo oro sustingusio, tarsi svetimo kūno, svetimos lovos ir betvarkės mini bare. Viešbučio kambaryje po ilgos dienos leidau sau pasimėgauti viena kita brendžio taure. Dar vos pusė septynių, mane marina miegas. Dešimt bergždžių minučių ir aš pasiduodu, nužvelgiu liūdesingus paketėlius dubenėlyje šalia virdulio. Viešbučiuose nuolat taip elgiuosi. Apgaudinėju save, neva gersiu tirpią kavą, tik šį vienintelį kartą, ir pasiruošiu jos tik tam, kad išpilčiau į kriauklę vonios kambaryje. Spoksau į bereikšmių miniatiūrų eilę ir staiga krūpteliu į kambarį įplasnojus siaubingai minčiai. Dirsteliu į telefoną prie lovos, ir mane nutvilko šiurpas, tasai pažįstamas baimės virpulys, kai esu iškrėtusi kažką gėdingo, kažką, dėl ko teks gailėtis. Atsigręžiu į išrikiuotus buteliukus ir prisimenu, kad vakar po antros brendžio taurės nusprendžiau paskambinti į informacijos tarnybą ir susirasti mergaičių tėvus. Nuo šios minties akimoju pasidaro šalta, atmintį vis dar gaubia rūkas. Ar aš tikrai paskambinau? Mąstyk, Ela, mąstyk. Iš paskutiniųjų susikaupiu ir stebeiliju į telefoną. Ak, teisybė. Pagaliau prisimenu; atmintyje išvydus, kaip viskas buvo, pečiai atsipalaiduoja. Jau laikiau telefoną, o tuomet, jau bemaž pradėjusi rinkti numerį, suvokiau, kad nesugebu mąstyti blaiviai, ir dėl to kaltas ne tik brendis. Manoji motyvacija iškreipta. Norėjau 13
Teresa Driscoll
paskambinti ne todėl, kad nerimavau dėl mergaičių, o norėdama nubausti, iš pykčio, kad Sara privertė mane šitaip pasijusti. Ir galiausiai pasielgiau labai išmintingai. Padėjau telefoną, išjungiau šviesą ir atsiguliau miegoti. Gerai. Labai gerai. Apimta begalinio palengvėjimo nusprendžiau ta proga vis dėlto paragauti tirpios kavos. Įjungiau virdulį, o paskui televizorių. Štai tada ir prasidėjo. Iš pradžių akimirka pakimba ore, bet netrukus ima plėstis, nutįsta už šio kambario, už miesto ribų. Tas vienintelis laiko mirksnis, kai aš suvokiu, kad mano gyvenimas daugiau niekada nebebus toks, koks buvo. Nie-ka-da. Garsas išjungtas po vakarykščio filmo, kurį žiūrėjau su subtitrais nenorėdama trukdyti kaimynystėje įsikūrusiems svečiams. Bet nuotrauka nekelia abejonių. Be galo graži. Nuotrauka iš feisbuko puslapio. Žalios akys spindi, šviesūs plaukai kaskadomis vilnija ant nugaros. Jai už nugaros atpažįstu Šv. Mykolo kalną. Nežinia, kaip mano kūnas nuskriejo atgal – per pagalvę, lovos rėmą, iki pat sienos, kol stebimas ekranas gerokai atitolo. Ekranas, kuriame slinko šlykščiai atgrasūs žodžiai: Dingusi... Ana... Dingusi... Ana... Iš virdulio virstantys garų debesys padengia veidrodį, o aš akimoju puolu skambinti. Tamsus ir klaikus žodžių kratinys. Visi tie žodžiai netinkami. Skambutis į policiją. Toniui. Supraskite mane, aš ketinau paskambinti...
Antras skyrius
Tėvas
Henris Belardas sėdi oranžerijoje ir kaip įmanydamas stengiasi nepaisyti iš virtuvės sklindančio tarškesio. Supranta, kad turėtų nueiti pas žmoną – padėti, paguosti, – bet kartu žino, kad niekas nuo to nepasikeis, todėl vis atidėlioja. Kokia tiesa? Jis nori dar kiek ilgiau pasėdėti štai šitaip, žvelgdamas į veją. Šioje keistoje patalpoje, namo priedėlyje, kuris niekada dorai nepasiteisino – čia visad per karšta arba per šalta, negelbėja nei žaliuzės, nei didžiulis dulkes traukiantis ventiliatorius, įrengtas už beprotišką kainą, – jam kažkaip pavyko nugrimzti į pusiau sąmoningą būseną, į erdvę, kurioje protas ima klaidžioti už kūno ir laiko ribų, nuklysta į sodą, kur ankstyvo rytmečio nutviekstą minutę įsiklauso, kaip jiedvi kuždasi savo slėptuvėje už krūmų. Ana ir Dženė. Ten buvo jų pamėgta vietelė metus ar dvejus, kai abi išgyveno tą pobjaurį rožinį tarpsnį. Rožinės antklodės. Rožinės barbės. Iš katalogo pirkta rožinė palapinė, prikimšta įvairaus plauko 15
Teresa Driscoll
mergaitiškų dalykėlių. Jis visuomet vengdavo artintis prie tos buveinės. O dabar labiau už viską pasaulyje troško užmiršti šieną, melžimą, PVM blankus, banką, nuskrieti ten, užkurti lauželį ir iškepti joms dešrelių pusryčiams. Pastovyklauti iš tikrųjų, kaip žadėjo begalę kartų, bet taip ir neištesėjo. Galingas driokstelėjimas virtuvėje sugrąžina jį atgal. Žmona renka nuo grindų skardas – visų įmanomų dydžių ir pavidalų kepimo formas ir formeles. – Ką, po šimts, tu čia darai? – Pyragą su slyvų skiltelėmis. – Ak, dėl Dievo meilės, Barbara. Anos mėgstamiausias. Plokštainis su troškintomis, prieskoniais pagardintomis slyvomis viduryje. Henris užuodė cinamoną: prieskonių indelis apvirtęs ant stalviršio, kur kūpso kvapnių miltelių krūvelė. Ak, Barbara. Vyras stebi, kaip ji drebančiomis rankomis renka skardas, ir nebegali to ištverti. Užuot pagelbėjęs ir pamėginęs elgtis su ja švelniai ar bent jau gražiai, jis nudrožia į darbo kambarį ir atsisėda prie telefono, tad kai po penkių ar dešimties minučių kieme vėl sustoja policijos automobilis, Henris jį pamato pirmas. Siaubingai nudiegia pilvą ir akimirką jis rimtai svarsto, gal reikėtų užbarikaduoti duris, kad jie negalėtų patekti vidun; šmėsteli absurdiškas baldais užversto koridoriaus vaizdas. Šį kartą atvyko dviese. Vyras ir moteris. Vyras vilki kostiumą, moteris uniformuota. 16
A š s t e b i u tav e
Kol jis pasiekia koridorių, žmona jau stovi virtuvės tarpduryje ir vis šluostosi ir šluostosi rankas į prijuostę. Jis tik akimirką atsisuka į ją ir pamato akyse maldavimą, nukreiptą į jį, į Dievą, į patį teisingumą. Jis atidaro duris – apsikrovusios mokykliniais krepšiais ir teniso raketėmis įpuola Ana su Džene ir nusviedžia viską ant grindų. Palengvėjimas. Palengvėjimas. Palengvėjimas. O tada akistata su tikrove. Viskas atsispindi pareigūnų veiduose. – Ar radote ją? Sulamdytu nebrangiu kostiumu apsitaisęs vyras tik papurto galvą. – Čia pareigūnė, palaikysianti ryšį su šeima. Seržantė Ketė Brait. Pamenate, kalbėjomės apie ją telefonu? Jis negali ištarti nė žodžio. Dingo balsas. – Ar galime užeiti, pone Belardai? Linktelėjimas. Teįstengia tik tiek. Jiems susėdus darbo kambaryje, be paliovos girdėti keistas čežėjimas, odai brūkšint į odą – jo žmona trina delnus vieną į kitą. Henris suima jos ranką. Kad nebegirdėtų to garso. – Kaip jau esame sakę, Londono policija – Metropoliteno brigada – daro viską, ką gali. Jie nuolatos palaiko ryšį su mumis. – Aš noriu vykti į Londoną. Padėti... – Pone Belardai. Mes tai jau aptarėme. Esate reikalingas savo žmonai, be to, čia mums irgi reikia jūsų pagalbos. Šiuo metu būtų geriausia susitelkti į visos reikiamos informacijos surinkimą. Jei 17
Teresa Driscoll
tik bus kokių naujienų – bent menkiausių – pažadu, kad jums bus pranešta ir būsite tučtuojau aprūpinti transportu. – Ar Sara ką nors prisiminė? Ar pasakė ką nors daugiau? Norėtume pasišnekėti su ja. Jei tik turėtume galimybę su ja susisiekti. – Sarai vis dar šokas. Tai suprantama. Ja rūpinasi specialistų komanda ir tėvai. Mes visi stengiamės surinkti visus įmanomus duomenis. Londono pareigūnai tikrina visus klubo stebėjimo kamerų įrašus. – Aš vis dar nesuprantu. Kokio klubo? Ką jos veikė klube? Į mergaičių planus nebuvo įtrauktas joks klubas. Jos turėjo bilietus į „Vargdienius“. Mes aiškiai pasakėme, kad... – Išryškėjo naujų faktų, kurie galbūt šiek tiek geriau nušvies padėtį, pone Belardai. Garsas, kai mėgina atsikrenkšti, rodos, nuskamba pernelyg triukšmingai. Gurgiančiai. Šiurkščiai. – Atsirado liudininkė. Traukiniu kartu važiavusi keleivė. Skrepliai užstringa gerklėje. – Liudininkė. Kaip suprasti – liudininkė? Ką ji gali paliudyti? Man jau niekas nebeaišku. Pareigūnai susižvalgo, ir moteris prisiartina prie Barbaros krėslo. Detektyvas kalba toliau. – Po policijos kreipimosi paskambino moteris, kelionės metu sėdėjusi šalia Anos ir Saros. Ji sako nugirdusi, kaip traukinyje mergaitės susipažinusios su dviem vyrais. – Kaip suprasti susipažino? Su kokiais vyrais? Nesuprantu, ką šnekat, – žmona stipriau įsitveria vyrui į ranką. 18
A š s t e b i u tav e
– Iš to, ką ji nugirdo, pone ir ponia Belardai, paaiškėjo, kad Ana ir Sara galėjo susibičiuliauti su dviem vyrais. Pastarieji yra mums žinomi. – Vyrai? Kas per vyrai? – Vyrai, kurie buvo ką tik išėję iš kalėjimo, pone Belardai. – Ne. Ne. Ji tikriausiai suklydo... Šito negali būti. Absoliučiai neįmanoma. – Londono policija ketina vėl pasikalbėti apie tai su Sara. Skubiai. Ir su liudininke. Kaip sakiau, mums reikia surinkti kuo daugiau duomenų apie tai, kas nutiko prieš Anai pradingstant. – Praslinko daugybė valandų. – Taip. – Jos išmintingos mergaitės, pareigūne. Suprantate? Geros, protingos mergaitės. Deramai išauklėtos. Mes nieku gyvu, nė už ką, nebūtume leidę joms važiuoti, jei nebūtume... – Taip. Taip. Žinoma. Jūs turite labai pasistengti išlikti pozityviai nusiteikę. Jau sakiau tai. Mes darome viską, kas įmanoma, kad surastume Aną, ir be paliovos informuosime jus apie viską, kas vyksta. Ketė gali pasilikti su jumis. Ji atsakys į visus jums iškilsiančius klausimus. O aš, jei galima, norėčiau dar kartą apžiūrėti Anos kambarį. Galbūt pavyktų rasti dienoraštį? Užmesti akį į kompiuterį. Ir panašiai. Ar palydėtumėte mane, pone Belardai? O Ketė per tą laiką paruoš jūsų žmonai puodelį arbatos. Gerai? Jis nebesiklauso. Galvoja apie tai, kad jinai nenorėjo jų išleisti. Jo žmona. Sakė, jos per jaunos. Per toli. Per anksti. Ne kas kitas, o jis užtarė mergaites. Ak, dėl Dievo meilės, Barbara. Juk netūpčiosi 19
įsigykite
knygą dabar