Jurga Adomo
Įžanga
Šiame kūrinyje rašiau tiesą, tikrą tiesą apie savo gyvenimą. Tokią tiesą, kokią mačiau. Iš pradžių galvojau, gal reikėtų kurį nors personažą pavaizduoti ryškiau, gal kokį įvykį papildomai išgalvoti. Tačiau pradėjusi rašyti supratau, kad tiesa yra pats gražiausias dalykas, kuriuo galiu pasidalyti.
5
1
Dalis
33
Iš dalies suprantu anoniminius alkoholikus ir narkomanus, jaučiausi panašiai. Visą dieną saugojau save nuo telefono skambučio ar žinutės, vengiau atviros galimybės pulti į iliuzijų pasaulį, jei leisiu sau pabendrauti su buvusiu draugu. Viltis, kad mūsų santykiai galbūt turėjo laimingą ateitį, buvo labai saldi. Tokia pat saldi kaip bet kuri priklausomybės pagunda. Kryžiukai man padės ją įveikti, aš tuo tvirtai tikėjau... Laukiau, kada pradėsiu savo trisdešimt trečiuosius gyvenimo metus, su smagiu jauduliu. Žinojau, kad mano vidinis mechanizmas tuoj sulaužys standarto normas. Laukiau bręstančio pokyčio, kurio pasekmių dar nežinojau, tačiau jaučiau būsimą stiprumą. Atėjo laikas, viskas tuoj keisis. Visada buvau šiek tiek religinga. Man patiko tikėti. Tai mano energijos šaltinis. Pastebėjau, kad negaliu būti laiminga, jei netikiu. Jei ėjau į parduotuvę, turėjau tikėti, kad ten 9
jurga adomo
pirksiu tai, kas man reikalinga, naudinga... Jei rašiau laišką, tikėjau, kad jis bus suprastas būtent taip, kaip norėjau... Jei glosčiau šunį, tikėjau, kad jam ir man malonu, kad mūsų abiejų nuotaika pagerėjo. Toks nuolatinis tikėjimas man suteikė džiaugsmą gyventi. Taip radau laimę. Pastebiu tą jausmą, jei darau ką nors tuo netikėdama. Tada užsiėmimas atrodo be galo ilgas, nuobodus, sunkus, net erzinantis. Kai žmogus keliasi ryte į darbą, geriau tikėtų savo veikla, kitaip ji virsta nuolatine kančia. Kiekvienas oro įkvėpimas – nuolatinis kentėjimas. Man smagu vaikščioti senamiesčio gatvėmis ir žaisti tokį žaidimą. Vos metus žvilgsnį į žmogaus veidą, akis, spėti: jis tiki tuo, ką šiuo momentu daro, ar ne. Kartą, būdama dar vaikas, staiga ryte, kai labai tingėjau keltis iš lovos, pradėjau mąstyti apie mane šiurpinančius dalykus. Atsimenu savo minčių srautą: suvokiu, kad dabar guliu lovoje. Jei numirsiu, vadinasi, šito jau nebesuvoksiu? Jei nebesuvoksiu, kur dings mano suvokimas? Kur tada dingsiu aš? Gal galėsiu numirusi ką nors suvokti? Na, bet tada turbūt nebūsiu mirusi. Vadinasi, kai mirsiu, bus tas pats tarsi išjungčiau šviesą kambaryje. Ji tiesiog praras ryšį su šviestuvu. Mano kūnas praras ryšį su mano suvokimu. Tą akimirką pasidarė labai baisu... Tas jausmas net stingdė iš baimės. Kaip taip gali būti? Tada nusprendžiau apie mirtį daugiau 10
a š + M B = Aš
niekada negalvoti, kad mažiau bijočiau... Po truputį pradėjau tikėti egzistuojančiu gyvenimu Anapus. Man patiko gražūs pasakojimai apie rojų. Tuo tikint yra prasmė gyventi, kitu atveju, visa kasdienė veikla būtų man nereikalinga. Tada absoliučiai beprasmiškas tampa kėlimasis iš lovos, mokymasis mokykloje, pastangos atrodyti patraukliai. Kam visa tai daryti, jei vieną dieną ar naktį būsi tiesiog atjungta nuo savo šviestuvo? Kokia prasmė eiti visą kelią iki paskirto sunaikinimo momento? Man net nešovė į galvą, kad gal reikėtų gyventi tiesiog dėl savęs. Tik tam, kad būtų malonu. Kaip mes tyrai mąstome, kai būname vaikai, ir kaip savanaudiškai viskas pasikeičia suaugus. Trisdešimt trejus metus aš siejau su Kristaus amžiumi ir tikėjau: jį tais metais pasitiko ypatingi pokyčiai, taip nutiks ir man. Net juokinga, kad to laukiau. Juk, blaiviai pamąsčius, tai, ką gavo Kristus, yra abejotino smagumo dalykai. Jis badavo dykumoje, ėjo savo keliu žinodamas, kad bus nukankintas. Ar tikrai to reikia laukti su smagiu nerimu širdyje? Tuo metu aš taip pat badavau. Mano naujas gyvenimas jau buvo prasidėjęs. Turiu prisipažinti, kad nuoširdžiai meldžiau pokyčių jau kokius dvejus metus. Kai anksčiau eidavau gatve iš vienos darbovietės į kitą, tą akimirką planuodavau būsimus darbus. O pastaruosius dvejus metus, pakeliui vos turėdama laisvą minutę, meldžiausi. Prašiau sutvarkyti mano 11
jurga adomo
gyvenimą. Dariau tai, kaip mokėjau. Kartais tiesiog vardijau, ko norėčiau, kartais kalbėjau mintyse maldas. Manau, čia svarbiausia buvo nuoširdumas. Spinduliuodama nuoširdų jausmą galėjau tikėtis, kad būsiu išgirsta, kad maldos duos rezultatų. Nusprendžiau badauti ilgiau kaip dvidešimt dienų. Labiau norėjau trisdešimt ar keturiasdešimt, kaip pavyko kitiems žmonėms. Tačiau esu liekna, žinojau, kad smarkiai sumažėjęs svoris gali priversti badavimą nutraukti. Prisimenu, kaip sėdžiu namie ir labai džiaugiuosi, nes galiu užbrėžti kryžiuką šios dienos kalendoriuje! Net dvigubą kryžiuką! Todėl džiaugsmas taip pat dvigubas! Vienas kryžiukas reiškia, kad šiandien sėkmingai badavau, gyvenau be maisto, tik gėriau vandenį! Kitas reiškia, kad jokių nesąmonių, jokių praskydimų neįvyko santykiuose su MB. Kalendorius nubraižytas mano rankomis. Kai vieną akimirką puoliau jį konstruoti, negalvojau nei apie liniuotę, nei apie kitas tvarkos suteikiančias priemones. Man reikėjo kuo greičiau vizualiai pamatyti tuos visus langelius, kuriuos turėsiu užpildyti. Reikėjo kuo greičiau pajausti tą malonumą, kai matau vieną langelį, perbrauktą dvigubai. Kiek dienų badausiu, tiek ir kryžiukų galėsiu pažymėti. O kiek reikės užpildyti langelių dėl santykių su MB, šiuo metu nežinau. Tiesiog labai nuoširdžiai džiaugiuosi kiekvienu kryžiuku, kurį pavyksta dienos pabaigoje brūkštelėti.
Radau aukso gabalą!..
Kodėl aš badavau? Nes griebiausi šiaudo. Ne taip seniai vėl patyriau tą patį siaubą kaip tada, vaikystėje, mąstydama apie šviestuvus ir jų išjungimą. Tai išgyvenau grįžusi iš odos gydytojo kabineto. Sužinojau, kad dėmelės ant mano skruostų yra lėtinė liga. Iš pradžių man atrodė absurdiška, kad šiais lazerių ir astronautų laikais reikėtų kreipti dėmesį į nago dydžio paraudimą veide. Bet gydytoja žiūrėjo į mane rimtai, nors sklaidydama įtampą šmaikštavau. Mačiau nebylų klausimą jos veide: „Vaikeli, ar tau tikrai juokinga?“ Grįžusi namo paieškojau internete informacijos apie rosacea (lot. k.): „Priežastys, sukeliančios rožinę, nėra išaiškintos. Veido paraudimą, susijusį su šia liga, lemia padidėjęs paviršinių kraujagyslių skaičius ir kraujo pritekėjimas į veido kraujagysles.“ Perskaičiau kelis pagrindinius straipsnius. Visos mokslinės medžiagos apibendrinimą galėčiau sutrumpinusi pateikti taip: niekas nežino, kodėl tokia liga atsiranda, niekas nežino, 13
jurga adomo
kaip ją gydyti, ir niekas nežino, kodėl vienų žmonių būklė nuolat prastėja, o kitų ima ir tam tikru metu stabilizuojasi. Taip pat badė akis ir skaudėjo širdį dėl to, kad beveik niekur neradau įrašų, jog kai kas netgi pasveiksta. Supratau, kad vaistų lyg ir nėra, o tie, kurie yra, neišgydo, tik sustabdo destrukcinius ligos etapus. Kai rašau „destrukcinius“, nė kiek neperlenkiu lazdos. Vėlesnės stadijos būna liūdnos. Net labai liūdnos. Nerašysiu apie tai, nenoriu programuoti neigiamų emocijų. Nors išsamios informacijos internete buvo pakankamai. Porą metų iki badavimo aš stengiausi gydytis: vaikščiojau į dermatologų konsultacijas, tepiau odą įvairiais vaistais, „tinkamais“ kremais, vengiau to, kas nerekomenduojama – raudonojo vyno, šokolado, pirties, saulės. Po dvejų metų mano uolių pastangų rezultatas buvo tas, kad liga išplito keturis kartus didesniame odos plote, jau ryškėjo antrosios stadijos požymiai. Oda, anksčiau buvusi tik rausva, dabar jau dengėsi pūslelėmis. Tada ir pradėjau ieškoti to šiaudo! Ėmė neviltis... Mąsčiau, jei po dvejų metų toks rezultatas, tai kiek man dar liko gyventi su pakenčiama išvaizda? Atvirai pasakius, vaizdas jau darėsi nebepakenčiamas. Pernelyg rausvus skruostus jau sunkiai maskavo bet kokia makiažo pudra, ryškėjančios pūslelės keitė odos paviršių, jis tapo vis grubesnis... Dabar esu šimtu procentų įsitikinusi, kad mums visada duodami visi atsakymai į visus mūsų užduodamus klausimus. 14
a š + M B = Aš
Tik reikia išdrįsti, gal net nusilenkti ir paklausti, pripažinti, kad pats šiuo momentu nieko neišmanai ir tau labai reikia pagalbos. Dar svarbiau mokėti atsakymą priimti. Yra nuostabiai juokingas pasakojimas, tinkantis šiai temai. Apie tai, kaip angelas vargšui numetė aukso luitą po kojomis, kad tas rastų eidamas, o jo gyvenimas pasikeistų. Vargeta ėjo ir praėjo tą auksą, nes kaip tik tuo metu mąstė, kad ateityje jam bus dar sunkiau gyventi, kai greičiausiai senatvėje apaks, todėl mokėsi vaikščioti užsimerkęs. Graudžiai juokinga! Mes, žmonės, taip elgiamės pusę gyvenimo. Gal net daugiau nei pusę. Stengiamės nematyti, kai turime gerą regėjimą. Mes šnekame apie savo nelaimes ateityje, nors šią dieną gyvename puikiai. Jei tik prireikia pagalbos, mums mėtomi aukso gabalai po kojomis, kišami į rankas, kabinami priešais nosį. O mes užsimerkiame ir einame, kad tik nieko nepamatytume. Jei ir pastebime, iš karto nusprendžiame, jog mums vaidenasi, ir einame toliau. Atsigręžusi į praeitį suprantu, kad dažnai taip elgiausi. Laimei, šį kartą jau buvau budri – aptikau man numestą tauriojo metalo grynuolį. Tai įvyko labai simboliškai. Sakykim, sutapimas, tik aš jau žinau, kad visi sutapimai yra mums asmeniškai skirti, idealiai suplanuoti ir pateikti įvykiai. Visatos planas būna toks genialus, paprastas, lengvas ir tobulas, kad savo menku protu tesugebame pasakyti, jog 15
jurga adomo
tai – sutapimas. Mūsų smegenys nesuvokia tokio genialumo, netiki, jog taip įmanoma suplanuoti. Žodžiu, kai pastebiu sutapimus, tada jau džiaugiuosi, nes žinau, kad manimi pradėjo rūpintis – valio! – esu teisingame kelyje. Manasis „sutapimas“ įvyko per šv. Kalėdas, kai švenčiau su savo giminaičiais. Ar įmanoma pasirinkti gražesnį laiką dovanoti aukso luitui? Kaip jau minėjau, mus globojančiųjų planai būna tobuli – tiek esminės jų detalės, tiek ir smulkmenos. Teta Dalė prie šv. Kalėdų stalo užsiminė apie gydomąjį badavimą. Pastebėjau, kad mano mintys sukruto, kažkodėl atsirado energijos perteklius ir noras pasikalbėti su ja apie tai daugiau. Bet tuo pat metu jaučiausi ir neįtikėtinai apsnūdusi. Jau buvau suvalgiusi tris kartus daugiau maisto, nei man reikėtų, ir išgėrusi to, ko visai nereikėtų, – kalbu apie alkoholį. Dar kiek ir būčiau kaip tas vargeta praėjusi savąjį auksą. Tačiau šeštasis jausmas nugalėjo. Labai tingėjau veltis į ilgas diskusijas, bet sugebėjau tetos paprašyti kokios nors literatūros apie tą gydomąjį badavimą. Svečiavomės jos namuose, tad greitai man buvo įbrukta į rankas knyga. Ką gi, teko vežtis aukso gabaliuką namo ir skaityti. Pradėjau šią knygą skaityti nusiteikusi skeptiškai, pabaigiau su didele viltimi, kad galiu viską pakeisti, tik reikia nuspręsti, ar tikrai to imuosi, nes kelio atgal nebus. Teks iš esmės keisti savo gyvenimo filosofiją. Neužteks greitųjų, veikliųjų tablečių, o vėliau vėl nuolatinės gyvenimo komos. 16
a š + M B = Aš
Norėdama tvirčiau apsispręsti, ko tikiuosi ateityje, dar kartą pažiūrėjau į veidrodį ir supratau, kad imuosi naujo gyvenimo plano – tiesiog neturiu kitos išeities... Po Kalėdų turėjau dar daug laiko gilinti savo gydomojo badavimo žinias. Perskaičiau skirtingų autorių literatūros, analizavau jų badavimo metodikas, sprendžiau, kas man labiau tiktų, kalbėjausi su badavusiais žmonėmis, pradėjau viską pamažu praktikuoti. Atsisakydavau maisto vieną, tris dienas, net penkias iš eilės. Atėjo pavasaris ir vasara, aš labai norėjau pasiryžti ir ramiai badauti daugiau nei dvidešimt dienų. Atvirai pasakius, tam buvo likusi viena rimtesnė kliūtis – MB. Jis toleravo mano sveikuolišką gyvenseną, tačiau badavimui nepritarė, to negalėjo suprasti ir suvokti. Kartais man badaujant mes ką nors veikdavome kartu, bet man būdavo dvigubai sunkiau nei vienai: skaniai kvepiantis maistas menkindavo valią ir jėgas laikytis savo apsisprendimo. Jo palaikymas būdavo savotiškas, jis sakydavo: „Aišku, kad nevalgyk, jei jau taip nusprendei. Bet jei norėtum sūrio su batonu, aš tau iškepčiau skrudintuvėje. Nori?“ Kas trečias mano atsakymas į panašius klausimus būdavo: „Gerai, noriu, kepk, kitą kartą ilgiau pabadausiu.“ MB turėjo savitą požiūrį ir į mano vis rausvėjančius skruostus. 17