Trileris
Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Virbickienė
Vilnius, 2019
1 SKYRIUS Akimirka, kai jis pamato mane pirmą kartą: grįžteli, paste bėjęs biure naują merginą. Aš į jį neatsisuku. Šito nesulauks. Jis yra iš tų vyrų, kuriems patinka manyti, kad jie visiems vadovauja. Jis bijo stiprių, agresyvių moterų. O kaip sukont roliuosi drąsią, tiesmuką merginą? Todėl aš tik stebiu iš po blakstienų ir nepakeliu galvos nuo darbo. Šiame darbe nebūtina ypač susikaupti. Gyvenimo aprašy me, kurį pateikiau įmonei, nėra jokių užuominų apie mano tikrąjį gyvenimą, bet iš tiesų mano kvalifikacija per aukšta tam, ką darau dabar, – vienu teisės diplomu ir šešeriais metais patir ties. Šiaip ar taip, suvedinėdama duomenis nusiraminu. Pajun tu pasitenkinimą, kokio niekada nesuteiktų teisininkės darbas. Pamažu grįžtu į ritmą, o jį visiškai ignoruoju. Jis nėra viršininkas. Stivenas Hepsvortas yra klasikinis vidu tinio lygio vadovas. Rodantis pagarbą stambiems šulams. Gerai atliekantis savo darbą. Turintis verslo administravimo magistro laipsnį, baltasis, klasikinio grožio. Gyvenime Stivenui seksis puikiai. Jis – svajonių jaunikis. 7
V i c to r i a H e l e n S to n e
Jo nerūpestingai gražią išvaizdą pastebėjau dar vakar, per ekskursiją po biurą. Ant plaukų jis tepasi per daug želės, bet dažnai šypsosi, ir ta šypsena atrodo nuoširdi. Rudų akių šiluma kviečia artyn. Jos nukreipia dėmesį nuo silpno smakro. Žmo nėms jis patinka. Kitos biuro moterys jo pakalbintos flirtuoja. Mielas vaikinas. Kažkam atnešus stirtą duomenų, kad suvesčiau, išmetu Sti veną Hepsvortą iš galvos visai likusiai dienai. Vėliau ir aš flirtuosiu su juo kaip kitos. Bet dar ne dabar.
8
2 SKYRIUS Trečią dieną naujajame darbe jis mane užtinka poilsio kam baryje. Gali būti, kad susitikome atsitiktinai, nes dauguma vadovų naudojasi poilsio kambariais viršuje, ar bent jau man taip sakė. Kita vertus, Stivenui, matyt, patinka būti svarbiausiu žmogumi kambaryje, tad pietauja su mumis, juodadarbiais. – Sveika! – linksmai pasisveikina. – Aš Stivenas. – Aš Džeinė, – atsakau šypsodamasi ir paduodu ranką. Švelniai ją paima, jo pirštai vos juntamai spusteli manuosius. Šypsausi toliau, nors nekenčiu vyrų, kurie spaudžia moterims rankas taip, tarsi baimintųsi, kad savo vyriška jėga sutraiškys jų trapius kaulelius. – Naujokė? – Taip, būtent! – paleidus ranką atrodo, kad ji laisvai nusvirs man prie šono, bet vietoj to sukryžiuoju rankas po krūtimis. Jo akys vos akimirkai krypteli į mano iškirptę. Susidomėjęs, bet taktiškas. Suknelė švelnaus audinio, gėlėta, kaip ir visi mano pastarųjų dienų pirkiniai. Būtų kukli ir rimta, bet atsisagsčiau per daug 9
V i c to r i a H e l e n S to n e
sagučių. Mūsų Stivenas mėgsta krūtis. Maniškės nedidelės, bet ir ne spuogiukai. Sukeliu jas į viršų, kad būtų panašesnės į C, o ne į B. Rezultatas jam patinka. Jeigu kada nors pamatys mane nuogą, nusivils, bet man nuo to bus tik geriau. – Kokie vėjai tave atpūtė į mūsų kuklų biurą? – klausia. – Na, žinai, įprasta istorija. Prieš kelias savaites grįžau į miestą, sužinojau, kad ieškote žmogaus, kuris suvestų duome nis. Ir štai aš čia. – Ką tik po koledžo? Man trisdešimt, todėl priimu kaip komplimentą ir nusijuokiu. – Labiau po sunkių skyrybų. – Žinau, ką tai reiškia, – atsako klubu atsiremdamas į spin telę. Jo akys blizga iš susidomėjimo. Mergina po sunkių sky rybų yra pažeidžiama. Žiūrėdamas į mane svarsto, ar pavyks įsitempti į lovą. – Na, sveika sugrįžusi į Mineapolį. Taip, daug laiko praėjo. Labai daug. Reikėjo grįžti prieš me tus. Prieš dvejus. Stivenui už nugaros dzingteli mikrobangų krosnelė. Mano liūdni pietūs paruošti. Jis pasitraukia į šalį, prieš paimdama nuo stalo dėžutę ir išmesdama į šiukšlių rūšiavimo dėžę, leidžiu jam pamatyti dietinį prekės ženklą. Mano finansinė situacija nekokia, stengiuosi atsikratyti paskutinių penkių nereikalingų kilogramų. Taip mane mato jis. Tiesa kitokia: aš pati net nea bejoju, jog esu už jį turtingesnė, mano kūnas irgi puikus. Esu pakankamai sveika, o ieškant sekso tobulas kūnas nebūtinas. Seksas – pigiausia prekė. Praktiškai bet koks kūnas tinkamas mainams. Meilė manęs nedomina, todėl negaištu laiko neri maudama, ką apie mane galvoja mano partneriai. Mano begė diškumas viską dar supaprastina. 10
Aš, Džeinė
Toks pasitikėjimas savimi Stiveną išgąsdintų, todėl droviai šypsodamasi ištraukiu iš mikrobangų krosnelės neriebios jau tienos befstrogeną. – Atrodo skaniai, – pameluoja tarsi pati nematyčiau krūvos mėšlo spalvos padažo ant suglebusių, pervirtų makaronų. – Nori per pusę? – paklausiu. Jis pernelyg linksmai nusijuokia. – Eisiu apačion pasiimti mėsos kukulių, – vyriškas maistas. Mėsa ir kukuliai viename. – Bet ačiū! – priduria linksmai. – Ar tau ko nors atnešti? Gal kavos? – Ne, ačiū. Iš namų atsinešiau arbatos, – iš tiesų nekenčiu arbatos, bet dėl jo išgersiu – silpnos ir drungnos. – Na, Džeine, buvo labai malonu susipažinti. Pasimatysime? – Gali neabejoti, – atsakau ir jam nusijuokus išdidžiai išsi šiepiu. Jis man pamerkia akį. Stivenui išėjus, suvalgau dietinį befstrogeną ir atsiverčiu ro maną minkštais viršeliais, kurį buvau įsimetusi į rankinę. Skai tyti – mano hobis. Šito vaidinti nereikia.
11
3 SKYRIUS Nepasakyčiau, kad nieko nejaučiu. Kai ką jaučiu. Tikrai. Tiesiog dažniausiai galiu pasirinkti, kada jausti. O svarbiausia, galiu pasirinkti, kada nejausti. Nemanau, kad tokia gimiau. Įtariu, kad kadaise jaučiau netgi per stipriai, ir smegenys persi tvarkė, kad mane apsaugotų. Mano tėvai vis dar gyvi, vis dar kartu, manau, kad jie mane myli, bet myli taip, kaip nerūpestingas vaikas augintinį. Vie ną dieną per daug dėmesio, o kitą – net nepastebi. Kai buvau maža, tie pokyčiai mane sekino, todėl smegenys išmoko funk cionuoti jų nefiksuodamos. Dabar apie tai net negalvoju. Išei na natūraliai. Stebiu žmonių emocijas, bet pati neįsitraukiu. Retkarčiais pasikalbu su tėvais, nors tik per Kalėdas tai vyksta mano iniciatyva. Jeigu kada atsitiktinai būnu Oklaho moje, užsuku jų aplankyti, bet argi kas atsiduria Oklahomoje atsitiktinai? Per abiejų gimtadienius nusiunčiu pinigų. Jiems jų visada trūksta. Nepasakyčiau, kad jų nekenčiu; aš tik nesuprantu, kodėl žmonės jaučia poreikį vis iš naujo ieškoti ryšio su kenksmingais 12
Aš, Džeinė
giminaičiais. Žinau, kas mano tėvai. Jie nėra padugnės, bet vis tiek nieko gero; nenoriu, kad jų chaosas staiga įsiveržtų į mano gyvenimą. Vaikystėje jie išnaudojo visas progas mane įskaudin ti; dabar neįskaudintų net ir norėdami. Tai tiek. Paskambinusi per Kalėdas klausausi jų pasakojimų apie ne sėkmės ir nelaimes, mainais papasakoju apie gyvenimą ir darbą Malaizijoje. Jie pasakoja, kuo užsiima mano brolis Rikis. Aš su juo nesikalbu. Tam šūdžiui runkeliui, kažkokiu būdu tarp įkalinimų sugebėjusiam pasidaryti penkis vaikus su keturiomis moterimis, neturiu, ką pasakyti. Tokia mano šeima. O draugai... Na, Megė buvo mano geriausia draugė jau nuo pirmos pažinties dienos. Bet ji mirė.
13
4 SKYRIUS Prieš mėnesį dirbau teisininke importo ir eksporto į Ameri ką klausimais dideliame Azijos gamintojų konglomerate. Gy venau Kvala Lumpūre, dangoraižyje, gražiame šiuolaikiškame bute, aprūpinta visais vakarietiškais patogumais. Man visada buvo juokinga, kad dauguma amerikiečių emigrantų beveik nieko negamina, bet jiems reikia didžiausių, geriausių virtuvės prietaisų. Tokia buvau ir pati. Dievinau savo blizgančią viryklę su šešiais degikliais. Pro mano langus buvo matyti visas miestas. Dieną jis labiau rusvas ir paskendęs migloje, bet naktį žybsi kaip visata. Eida vau į vakarėlius – kur nors visada vyksta vakarėlis. Pirkdavau dizainerių batus ir sukneles. Man nebūtini gražūs daiktai, bet mėgstu kokybę. Dabar gyvenu nudrengtame vieno miegamojo bute už trijų kvartalų nuo naujosios darbovietės. Išsinuomojau, nes butas netoli darbo ir už tokią kainą – o ji nedidelė – yra gerai apsau gotas. Už išmaldą, kurią čia uždirbu per valandą, beveik išgaliu jame gyventi. Visi baldai irgi pigiai išnuomoti. 14
Aš, Džeinė
Darbdavys Malaizijoje galvoja, kad rūpinuosi mirštančiu giminaičiu. Dabar šitam nuotykiui man liko mažiau nei pen kiasdešimt dienų. Jei liksiu ilgiau, neteksiu darbo, o jis man patinka. Man patinka mano gyvenimas, mano butas Kvala Lumpūre. Noriu į jį sugrįžti, tik pirma turiu baigti šitai. Mineapolis man irgi patinka, bet išvykdama džiaugsiuosi. Čia viskas primena Megę. O gal turėčiau norėti pasilikti, kad galėčiau ją prisiminti ir apsimesti, jog bet kurią akimirką susi tiksime? Nežinau, ką reiškia sielvartas. Neturiu žalio suprati mo, nei ko tikėtis, nei ko norėti. Visgi nesu iš tų, kurie pernelyg nerimauja dėl ateities. Jeigu neteksiu darbo, butą Malaizijoje galiu parduoti ir persikrausty ti į Niujorką. Visada dievinau Manhataną. Gal Megės gyveni mo džiaugsmą, anksčiau palaikiusį mano žmogiškumą, atstotų beprotiškas gyvenimo ritmas mieste, kur kiekvienoje gatvėje ir kiekviename bet kurio pastato aukšte vyksta vis nauja melodra ma. Galbūt tokia emocinga aplinka man išeitų į naudą. Kvala Lumpūras irgi panašus, bet per prastai kalbu malajų kalba, kad visiškai į jį pasinerčiau. Vasarą Mineapolis visai nieko, bet žie mą čia pernelyg tuščia. Be to, manyje ir taip per daug ledo – nenoriu gyventi tamsoje ir šaltyje. Šiandien poilsio kambaryje nesutikusi Stiveno imu neri mauti, kad nesužadinau jo susidomėjimo. Kai jis nueina pas kitą vadovą per dvi stalų eiles nuo manęs, nusimetu megztinį ir imu it užsimiršusi žaisti su suknelės saga po kaklu. Užse gu, atsegu. Užsegu, atsegu. Pirštai stabteli ant nuogos odos. Slenka žemyn. Kai pakeliu akis, jis mane stebi. Nuryju seiles ir susigėdusi nuduriu akis. Po kelių sekundžių žvilgteliu pro 15
V i c to r i a H e l e n S to n e
blakstienas. Jis pamerkia akį. Sukikenu, kad jis pamatytų. Ga liausiai išėjo visai neblogas šou. Tikiuosi, kad suveiks. Dirbu iki pusės šešių, tada einu namo į savo niūrų butą, kuris turi bendrą sieną su vienišo tėvo butu. Jam paskirta globa tris vakarus per savaitę. Kartais smagu klausytis, kaip jo vai kai krykštauja ir juokiasi, bet šį vakarą jie džiūgauja, kad eis į parduotuvę rinktis Helovino kostiumų. Nekenčiu jų laimės ir savo prisiminimų. Kai buvome antrame kurse, per Heloviną Megė privertė mane persirengti. Nuo tada, kai buvau dešim ties, dariau tai pirmą kartą. Ji persirengė seksualia slauge, o aš – seksualia mokytoja. Žinoma, seksualumas – visų koledžo kostiumų esmė, ir tai suveikė. Tą vakarą su kažkuo permiego jau, o ji sutiko vaikiną, su kuriuo vėliau pradėjo draugauti. Ro dos, Keviną. Kaip koledžo vaikinas jis buvo visai nieko, man patiko. Deja, viskas truko tik tris mėnesius. Megė visada įsimylėdavo stipriai ir greitai, o aš mokėdavau tuo metu atsitraukti ir ją palaikyti. Toks buvo mano vaidmuo jos santykiuose – laukti, kada viskas sugrius. Padėti jai su prasti, kad reikia pamiršti ir judėti toliau, kai pro ašaras nieko nebematydavo. Jos vaidmuo mano santykiuose buvo raginti mane, kad su teikčiau kokiam nors vaikinui progą. Jis mielas! Tu jam patinki! Koks jis gražus! Dažniausiai koledže į pasimatymus eidavau vien dėl jos. Trumpam pamėgindavau būti tokia, kaip ji. Man pati ko seksas, fizinis artumas, bet niekada neprieidavau tos dalies, kai atsiveri kitam žmogui. Ir kodėl turėčiau? Žmonės skaudina. Netgi geri žmonės skaudina tuos, kuriuos myli. Mes visi taip, kitaip neįmanoma. 16
Aš, Džeinė
Dauguma mūsų nesame blogi; tiesiog kvaili, netobuli ir neat sargūs su aplinkiniais. Megė manė, kad skausmas vertas prieš tai patiriamo gėrio. Taip galvoja dauguma žmonių. Tai jų va romoji jėga. O kas yra mano varomoji jėga? Nežinau. Turbūt maži ma lonumai. Kava. Šokoladas. Konkurencija. Šilkinės suknelės. Karšta vonia šaltą dieną. Laimėjimas. Pasitenkinimas, kad ga liu susikurti tokį gyvenimą, kokio noriu. A, o dabar ir nea pykanta prislopintam vaikų klegesiui už durų. Užsimerkiu ir įsivaizduoju, kad jie ne nepažįstamojo, o Megės vaikai. Ji norėjo vaikų. Norėjo vyro, baltos tvorelės ir sūpynių kie me. Aš jai to ir linkėjau. Ji būtų buvusi puiki motina, kupi na meilės ir dėmesio. Būtų puošusi namus kiekvienai šventei. Būtų kepusi sausainius ir nepykusi ant vaikų, kad išsiteplioja glaistu ir visur pribarsto pabarstukų. Ji niekada nebūtų pradingusi trims dienoms, kad su drau gėmis galėtų pasiausti po čoktavų* kazino. Niekada nebūtų palikusi dukters vienos namie su streptokokiniu faringitu ir tokia aukšta temperatūra, kad nuo jos vaidentųsi egzotiški gy vūnai. Niekada nebūtų išnuomojusi kambario nepažįstamiems vyrams. Įsivaizduojant Megės meilę vaikams, kurių ji neturės, mane apima malonus, bet kartu liūdinantis ilgesys. Jis toks stiprus, kad akimirką susimąstau, ar pati galėčiau taip mylėti. Galbūt galėčiau susilaukti vaikų ir mylėti juos taip, kaip mylėjau Megę? Bet ne. Megės vaikystė buvo kupina motiniškos meilės, todėl mano šaltą logiką ji priimdavo kaip raminantį balzamą. * Čoktavai – senųjų vietinių Šiaurės Amerikos gyventojų tauta (red. past.). 17
V i c to r i a H e l e n S to n e
Deja, vaikams gyvenime neužtenka vien ramybės ir saugaus atstumo. Jiems reikia ir meilės. Juoko, apkabinimų ir nuošir džios šilumos. Jei kada nors ir turėjau tai savyje, nebeturiu. Toje vietoje – tuštuma. Na, ne vien tuštuma. Tą vietą užpildė liūdesys. Vaikams pa keliui į lauką einant pro mano duris, užsidengiu veidą ranko mis ir stipriai užsimerkiu – savo silpnumo nenoriu rodyti net plikoms sienoms. Man reikia Megės, o jos čia niekada nebebus.
18
5 SKYRIUS Pirmadienį Stivenas ir vėl susiranda mane poilsio kamba ryje. Negali tiesiog ateiti paplepėti prie mano stalo. Jis stovi vidury didelės patalpos, pristatytos stalų ir žemų kabinų, o sveikatos draudimo administravimas – nuobodus darbas. Jeigu užsibus, jo susidomėjimą pastebės visas aukštas. Man taip tik geriau. Jis priverstas galvoti, kada ištaikys progą prieiti. Privers tas planuoti. Taip atrodau geistina labiau, nei esu iš tiesų. Apsimetu nepastebėjusi, kad jis stoviniuoja tarpduryje. Jei atvirai, esu labai įsitraukusi į knygą ir tokiomis akimirkomis nekenčiu, kai reikia staiga grįžti į realų gyvenimą. Arba nere alų. Kad ir koks jis būtų. Bet kai Stivenas krenkšteli, pakeliu akis ir nusišypsau žiūrėdama į jį. – O, labas! – Labas, Džeine. Galvojau, galėtume pasiimti po sumuštinį. Tau šios vietos turbūt nepažįstamos, o mano mėgstama vietelė yra vos už kvartalo. „Gordo’s“. Dar nebuvai? – Oi, kaip gaila, – parodau į ūžiančią mikrobangų krosne lę. – Jau pradėjau šildytis pietus. 19
V i c to r i a H e l e n S to n e
– Prarastas reikalas, – atsako jis. – Mesk į šiukšliadėžę. Pa vaišinsiu kuo nors geresniu. Nusijuokiu purtydama galvą. – Negaliu, bet ačiū. – Tada rytoj? Nuleidžiu akis vaidindama drovią, bet iš tiesų svarstau, ar jį labiau sudomintų taip, ar ne. Turbūt reikėtų priversti jį palaks tyti iš paskos, bet jau truputį atsibodo viską planuoti. Nenoriu įžeisti jo ego žaidimui vos prasidėjus. Priėmusi sprendimą, su rizikuoju atsakyti taip, bet pagardinu akivaizdžia dvejone. – Turbūt ne pati geriausia mintis... Jis nusišypso, nes žino, kad nepaisydama nuojautos jam pasiduosiu. – Kaip tik labai gera. – Manai? – Žinoma. Tai rytoj? – Gerai. Rytoj. Jis atsitiesia, išpučia krūtinę ir galva parodo į mano knygą. – Ką skaitai? – kilsteliu atidengdama garsaus trilerių auto riaus pavardę. Stivenas vypteli. – Grožinę literatūrą? – Mano mėgstamiausia. – Aš skaitau tik negrožinę, – nori, kad susigėsčiau, bet tiesa ta, kad tokie vyrai kaip Stivenas nesivargina pasinerti į kito žmogaus pasaulį, nes taip kitam suteiktų per daug galios. Sti venas pasijustų menkas. Dabar į tai nekreipiu dėmesio ir apsimetu nepastebėjusi pa slėpto įžeidimo jo nepritarime. – Negrožinę? Kokią tiksliau? 20
Aš, Džeinė
– Daugiausia apie Jungtinių Valstijų istoriją. Apie Pilietinį karą. – O, šaunu. Žiūrėjau tą Keno Bernso dokumentiką. – Nebloga, bet pernelyg apibendrinta, – jam neįtinka nei mano pasirinktos knygos, nei filmai. Prikandu lūpą tramdyda ma šypseną. Jeigu būtume bare, jau būčiau pasakiusi, kad at siknistų. Bet dabar turiu parodyti mananti, kad jis geresnis už mane. Rafinuotesnis. Turbūt turėčiau atsiprašyti už savo prastą skonį, bet velniop. Šiandien neturiu kantrybės. Mikrobangų krosnelei dzingtelėjus atsistoju jos atidaryti, o tada padedu savo pietus ant spintelės ir pasilenkusi šaku te pastumdau maistą ant plastikinio padėklo. Švelnus rausvas suknelės audinys atsiknoja atidengdamas baltą nėriniuotą lie menėlę. Nuplėšiu plastikinį dangalą ir suraukiu antakius, tarsi spagečiai būtų nevalgomi. Kai pakeliu akis, jis greitai nusuka žvilgsnį nuo mano iškirptės. – Verčiau jau eisiu, – sako. – Tai rytoj vidurdienį susitinka me prie liftų? – Gerai! Jam išėjus, man palengvėja. Iš dalies dėl to, kad galiu grįžti prie knygos, bet labiau todėl, kad jis akivaizdžiai užkibo. Tiks las pasiektas. Man niekada nebūdavo sunku susirasti porą. Nesu graži, bet, kalbant apie trauką, žmonės nenuspėjami. Galbūt jį labiau siai užveda žavios, mažos nosytės. Gal jam atsistoja tik nuo įde gusių blondinių. Per atstumą šių dalykų nematyti. Visgi žinau, kokius emocijų mygtukus spaudyti. Žinau, kas jam patinka moters asmenybėje, o jau ką moku, tai moku – manipuliuoti. 21
V i c to r i a H e l e n S to n e
Jeigu ir nebūtų užkibęs ant mano masalo, turėjau atsarginį planą. Tik kol kas jam nėra jokio reikalo. Pasirodo, nepaisant mano prasto skonio renkantis pramogas, Stivenui tinku. Pralinksmėjusi prunkšteliu, nusinešu pietus prie stalo ir įsi taisau su knyga. Dievinu užsimiršti ir pasinerti į kitų žmonių pasaulį. Man patinka sužinoti, kaip gyvena kiti, net jeigu jų nesuprantu. Jei atvirai, išgalvoti žmonės man patinka daug labiau nei tikri. Grožinėje literatūroje sprendimai turi būti paremti logi ka, įvykių eiga racionali. Emocijos paaiškintos. Veikėjai į kitų veiksmus reaguoja taip, kaip ir tikėtumeisi. Niekas neužsibūna blogoje situacijoje iš inercijos ar dėl žemos savivertės, nes išeitų labai prastas pasakojimas. O realiame gyvenime... Dieve, rea liame gyvenime žmonės retai ką nors daro, kad jį pagerintų. Kodėl? Kodėl, kodėl, kodėl? Tai vienas tų dalykų, kurių niekada nesuprasiu. Žinau tik tiek, kad geriau knygos. Užverčiant romaną, mano nuostabai, suburzgia telefonas. Man niekas neskambina. Niekas, išskyrus... taip, tai mano mama. Skambutis peradresuotas iš mano tikrojo telefono nu merio. Nekreipiu dėmesio. Skambutis nukreipiamas į balso paštą. Ji žino, ką daryti. Aš juk nenorėčiau atsiliepti ir išgąs dinti taip, kad ją ištiktų širdies smūgis. Ji niekada nepraktikavo sveikos gyvensenos. Išmetu pietų likučius, prisipildau vandens buteliuką ir pa laukiu, kol suskambės į telefoną atėjusi žinutė. Galėčiau jos balso žinutės ir neklausyti, bet išklausau. Grįžusi prie stalo iš rašau čekį aštuoniems šimtams dolerių, iš priemonių spintos 22
Aš, Džeinė
pavagiu voką ir iš registratorės išsimaldauju pašto ženklą. Po penkių minučių išmetu motiną ir jos sugedusį automobilį iš galvos. Prieš dešimtį metų būčiau jai perskambinusi ir iška mantinėjusi, ar pinigai tikrai reikalingi automobilio remontui, o ne užstatui už brolį, bet dabar man nebesvarbu. Mielai su mokėsiu, kad nereikėtų turėti reikalų nė su vienu iš jų. Galbūt kažkuria prasme juos myliu, nes neprivalau siųsti pinigų, bet siunčiu. Arba galbūt jaučiuosi keistai, kad visiškai nieko jiems nejaučiu, o pinigai tiesiog paprastas sprendimas. Net neįsivaizduoju, bet nešvaistau laiko apie tai galvodama. Man reikia suvesti dar daugybę duomenų.
23