R omana s
Iš anglų kalbos vertė Kristina Lukoševičė
Vilnius, 2019
Artima siela
Vienos istorijos atklysta iš paslaptingų, nežinomų vietų, kitų – kaip ir šio pasakojimo – sulaukiame tarsi dovanos. Vėsią, vėjuotą vėlyvo 2016-ųjų pavasario dieną nuvykau į Sanset Bičą Šiaurės Karolinoje – vieną tų mažų salelių, išsibarsčiusių tarp Vilmingtono ir Pietų Karolinos pakraščio. Pastačiau automobilį netoli pirso ir nužingsniavau paplūdimiu, Paukščių salos – negyvenamo pakrantės draustinio – link. Vietiniai užsiminė, kad šį tą turėčiau ten aplankyti; jie net pasiūlė tą vietą aprašyti romane. Patarė dairytis Jungtinių Amerikos Valstijų vėliavos – išvydęs ją, plazdančią tolumoje, supratau, jog tikslas nebetoli. Ėmiau atidžiai žvalgytis. Ieškojau pašto dėžutės, pavadintos Artima siela. Dėžutė, išdrožta iš krantan išplukdyto seno medžio ir pritvirtinta prie stulpo, šalia ratainytėmis nubarstytų kopų, stovi čia nuo 1983-iųjų. Ji yra niekieno ir visų. Bet kas panorėjęs gali čia palikti laišką ar atviruką, o praeivis – imti ir skaityti viską, ką ras viduje. Kasmet taip elgiasi tūkstančiai žmonių. Bėga metai, o Artima siela tebesaugo užrašytas viltis ir svajones... Nestinga čia ir meilės istorijų. 7
N i c h o l a s S pa r k s
Paplūdimyje nesutikau nė gyvos dvasios. Prie nuošalioje pakrantėje įkurdintos vienišos pašto dėžutės išvydau ir medinį suolelį. Puiki vieta atsipūsti ir pamąstyti. Dėžutėje aptikau du atvirukus, keletą jau atplėštų laiškų, Bransviko troškinio* receptą, žurnalą vokiečių kalba ir storą rudą voką. Radau ir rašiklių, popieriaus bloknotą, vokų – ko gero, jie buvo skirti visiems, panorusiems dėžutėje palikti ir savas istorijas. Įsitaisiau ant suolelio, atidžiai peržiūrėjau atvirukus bei receptą, o tuomet ėmiausi laiškų. Kone išsyk pastebėjau, kad niekas nemini pavardžių. Vieni laiškai pasirašyti vardais, kiti – inicialais, buvo ir visai anonimiškų pasakojimų. Toks bevardiškumas suteikė istorijoms daugiau paslaptingumo ir skatino nevaržomą atvirumą. Perskaičiau apie vėžį nugalėjusią moterį, kuri krikščioniškos literatūros knygyne sutiko svajonių vyrą, tačiau būgštavo esanti jam netinkama. Vaikas laiške vylėsi tapti kosmonautu. Jaunuolis ketino pasipiršti mylimajai, jiems skrendant oro balionu. Kitas vyrukas troško pakviesti kaimynę į pasimatymą, tačiau baiminosi neigiamo atsakymo. Radau ir neseniai iš kalėjimo išėjusio žmogaus raštelį – jis tenorėjo pradėti gyvenimą iš naujo. Paskutinį paėmiau laišką, kurio autorius pasakojo apie užmigdytą šunį Tedį. Šeimininkas tebeliūdėjo. Perskaitęs laišką, įsižiūrėjau į voke rastą nuotrauką: iš jos žvelgė juodas labradoro retriveris draugiškomis akimis ir žilstančiu snukeliu. Žmogus pasirašė A. K. inicialais. Susizgribau besiviliantis, kad jis ras kuo užpildyti Tedžio netekties paliktą tuštumą. * Bransviko troškinys (angl. Brunswick stew) – JAV pietuose populiarus patiekalas, gaminamas iš pomidorų, pupelių, daržovių, žvėrienos, vištienos ar kitokios mėsos. (Čia ir toliau – vert. past.) 8
A rt i m a s i e l a
Vėjas pūtė be paliovos, debesys patamsėjo. Grumėdama artėjo audra. Į dėžutę vėl sudėjau receptą, atvirukus ir laiškus. Sudvejojau: ar plėšti rudąjį voką? Jame, ko gero, glūdi nemenkas pluoštelis lapų. Visai netroškau pasigauti slogos per lietų žingsniuodamas prie savojo pikapo. Svarstydamas apverčiau voką ir išvydau kitoje pusėje spausdintinėmis raidėmis užrašytus žodžius: Nuostabiausia visų laikų istorija! Pripažinimo poreikis? Iššūkis? Pastabą prirašė autorius ar voko turinį peržiūrėjęs žmogus? Kaip galėjau atsispirti tokiai pagundai? Atsegiau voką ir radau apie tuziną puslapių, trijų laiškų ir piešinių, kuriuose pavaizduoti akivaizdžiai vienas kitą mylintys vyras ir moteris, fotokopijas. Kopijas padėjau į šalį ir ėmiausi pasakojimo. Perskaitęs pirmąją eilutę netekau amo. Svarbiausias kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas – gyventi dėl meilės. Kitoks nei ankstesnių laiškų stilius žadėjo įspūdingą istoriją. Ėmiau skaityti. Po puslapio ar kelių susidomėjau; paskui nebeįstengiau liautis. Prabėgo pusvalandis. Nusijuokdavau, kartkartėmis pajusdavau, kaip iš liūdesio sugniaužia gerklę. Nekreipiau dėmesio į stiprėjantį vėją ir anglies spalva besidažančius debesis. Kai apimtas nuostabos perskaičiau paskutinius žodžius, tolimame salos pakrašty jau griaudėjo ir žybčiojo žaibai. Turėjau eiti. Bangomis manęs link artėjo lietaus šuorai, tačiau, užuot pasitraukęs, perskaičiau istoriją darsyk. Šį kartą 9
N i c h o l a s S pa r k s
kuo aiškiausiai mintyse girdėjau veikėjų balsus. Perskaitęs laiškus ir apžiūrėjęs piešinius pajutau, jog galbūt, suradęs rašytoją, galėčiau pasiūlyti paversti jo istoriją knyga. Vis dėlto surasti tą žmogų būtų sunku. Daugelis įvykių nutiko seniai – daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus, – o vietoje vardų tėra inicialai. Netgi laiškuose, prieš juos kopijuojant, tikrieji vardai užtepti baltai. Kas žino, kas gi tas rašytojas ar menininkas? Tačiau keletas užuominų išliko. Pasakojime užsiminta apie 1990-aisiais veikusį restoraną su galine terasa ir židiniu, kurio atbrailą puošė tariamai iš vieno Juodabarzdžio* laivų paimtas patrankos sviedinys. Buvo paminėtas ir pėsčiomis nuo restorano pasiekiamas vasarnamis saloje, netoli Šiaurės Karolinos pakrantės. Vėliausiai prirašytuose puslapiuose žmogus kalbėjo apie vasarnamio statybas jau visai kitoje saloje. Nė nenutuokiau, ar tas projektas baigtas, tačiau turėjau nuo ko nors pradėti. Prabėgo daug metų, bet vyliausi, kad veikėjus identifikuoti galėsiu pagal piešinius. Be abejonės, ypatingas vaidmuo šioje istorijoje teko pašto dėžutei Artima siela – tai pačiai dėžutei, prie kurios dabar sėdėjau pats. Dangus jau grasino ne juokais, supratau, kad laiko nebeturiu. Sukišau lapus į rudąjį voką, padėjau atgal į pašto dėžutę ir nuskubėjau prie savo pikapo. Vos išvengiau liūties. Dar kelios minutės, ir būčiau permirkęs iki paskutinio siūlelio. Nors * Juodabarzdis, Edvardas Tečas (Blackbeard, Edward Thatch) – garsus XVIII a. pr., laikomo piratų aukso amžiumi, Karibų jūros ir vakarinės Atlanto vandenyno dalies piratas. Jo žymiausias laivas – „Karalienės Anos kerštas“, manoma, 1718 m. yra pasiekęs net Šiaurės Karoliną. 10
A rt i m a s i e l a
priekinio stiklo valytuvai dirbo visu pajėgumu, vos įstengiau įžiūrėti kelią. Grįžau namo, pasigaminau vėlyvus pietus ir įsistebeilijau pro langą. Vis mąsčiau apie laiške perskaitytą poros istoriją. Vakare nebeabejojau – trokštu grįžti prie Artimos sielos ir vėl atidžiai patyrinėti lapus. Deja, oras ir kelionė verslo reikalais sulaikė mane kone visą savaitę. Kai galų gale grįžau, radau kitų laiškų, receptą ir žurnalą, tačiau rudojo voko nebebuvo. Įdomu, kas jam nutiko? Gal kokį prašalaitį istorija sujaudino taip kaip ir mane, todėl laišką pasiėmė; gal dėžutę kartkartėmis išvalo koks tvarkdarys? Greičiausiai laišką pasiėmė pats autorius, persigalvojęs ir apsisprendęs istorijos neviešinti. Dar karščiau panorau pasikalbėti su rašytoju, tačiau visą mėnesį buvau užimtas šeimos bei darbo reikalais, todėl laiko paieškoms atradau tik birželį. Nenoriu jūsų varginti smulkmenomis – prabėgo bemaž visa savaitė, kupina nesuskaičiuojamų skambučių telefonu, apsilankymų prekybos rūmuose, apygardų įstaigose, kur registruojami statybų leidimai. Automobiliu sukoriau šimtus mylių. Istorija prasidėjo prieš ištisus dešimtmečius, todėl kai kurių gairių nebeliko. Pavyko nustatyti restorano vietą – dabar ten stovėjo elegantiškas jūrų gėrybių bistro baltomis staltiesėmis užklotais stalais. Kaip tik nuo čia ir pradėjau žvalgomąsias ekskursijas – norėjau susipažinti su vietove. Vėliau, sekdamas statybų leidimų pėdsakais, vykau į vieną salą po kitos. Vieno iš daugybės žygių po paplūdimį metu galiausiai išgirdau plaktuko ir grąžto garsus – visiškai įprastus druska apneštuose bei vėjo gairinamuose pakrantės namuose. 11
N i c h o l a s S pa r k s
Vis dėlto, išvydęs prie rampos, nusidriekusios nuo kopos viršūnės iki paplūdimio, besidarbuojantį senyvą vyriškį, krūptelėjau. Prisiminiau piešinius ir, netgi žvelgdamas iš toli, spėjau sutikęs vieną iš perskaitytos istorijos veikėjų. Priėjęs prisistačiau. Nebeabejojau – tai jis. Ta pati rami energija ir pastabios mėlynos akys. Nutariau, kad vyriškis bebaigiąs septintą dešimtį – amžius atitiko. Trumpai pasišnekučiavęs, tiesiai šviesiai pasiteiravau, ar tai jo parašyta istorija atsidūrė pašto dėžutėje Artima siela. Užuot atsakęs žmogus demonstratyviai nusisuko į vandenyną ir gerą minutę tylėjo. Atsigręžęs pasakė, jog atsakys į mano klausimus rytoj, bet tik tuomet, jeigu pagelbėsiu jam šiame statybų projekte. Kitą rytą pasirodžiau anksti, nešinas įrankių diržu, tačiau jų neprireikė. Man buvo prisakyta kieme gulinčius tašus, faneros lakštus ir impregnuotas lentas sunešti už namo, tuomet į smėlio kopą ir į paplūdimį. Medienos krūva buvo didžiulė, o dėl smėlio kiekvieną krovinį tempti tapdavo kone dvigubai sunkiau. Užtrukau bemaž visą dieną. Parodęs, kur dėti lentas, vyras man daugiau nepratarė nė žodžio. Gręžė, kalė ir plušėjo svilinant ankstyvos vasaros saulei, dėmesį sutelkęs į darbą, o ne į mane. Kai nunešiau paskutinį krovinį, vyriškis mostelėjo sėstis ant kopos ir atidarė šaltkrepšį. Iš termoso pripylė du plastikinius puodelius šaltos arbatos ir vieną padavė man. – Taip, – galų gale ištarė. – Aš tai parašiau. – Ar istorija tikra? Vyras prisimerkė tarsi vertindamas. 12
A rt i m a s i e l a
– Yra ir tikrų įvykių, – prisipažino laiško puslapiuose išryškėjusia tartimi. – Kas nors faktų tikrumu gali ir suabejoti, tačiau atsiminimai ne visada susideda vien iš faktų. Pasakiau manąs, kad tokia istorija gali virsti nuostabia knyga, ir puoliau aistringai dėstyti argumentus. Jis, nutaisęs neperprantamą išraišką, tylomis klausė. Kažkodėl žūtbūt troškau jį prikalbinti. Stojo nejauki tyla. Atrodė, kad vyras svarsto. Galiausiai pranešė: pamąstys apie šią idėją, galbūt netgi sutiks su mano prašymu, tačiau istoriją turėsiąs perskaityti pats pirmas. Jeigu šioji nepatiks, pageidaus, kad romaną sunaikinčiau. Išsisukinėjau. Juk parašyti knygą užtrunka mėnesius, netgi metus. Žmogus nenusileido. Galų gale sutikau. Tiesą pasakius, supratau jo motyvus. Atsidūręs jo vietoje, būčiau prašęs to paties. Nužingsniavome į namelį. Uždavinėjau klausimus ir klausiausi atsakymų. Vėl gavau istorijos rankraščio kopiją, pamačiau originalius piešinius ir laiškus. Šie dar ryškiau atgaivino praeitį. Pokalbis įsibėgėjo. Laiško autorius istoriją papasakojo puikiai, o geriausia pasiliko pabaigai. Atslinko vakaras. Vyras parodė ypatingą, iš meilės gimusį daiktą. Tas kūrinys padėjo man įsivaizduoti įvykius taip aiškiai ir detaliai, tarsi pats būčiau anos istorijos liudininkas. Ėmiau regėti ant popieriaus kone savaime gulančius žodžius. Man teliko juos užrašyti. Kai rengiausi išvykti, vyras paprašė neminėti tikrųjų vardų. Netroško šlovės – laikė save atsiskyrėliu. Kur kas svarbiau buvo nepamiršti, kad istorija gali atverti senų ir naujų žaizdų. Kad ir kaip būtų, su aprašomais įvykiais buvo susijęs ne tik jis. Juose dalyvavo ir kiti gyvi žmonės. Galbūt iš naujo atskleista tiesa kai kuriuos iš jų įskaudins. Gerbiu jo prašymą. Tikiu, jog šios 13
N i c h o l a s S pa r k s
istorijos tikslas yra kur kas vertingesnis, kur kas prasmingesnis: priminti mums, kad kartais likimo ir meilės keliai susikerta. Netrukus po pirmojo mudviejų drauge praleisto vakaro pradėjau rašyti. Tais metais kaskart, kai man kildavo klausimų, skambindavau senajam vyrui arba jį aplankydavau. Keliavau istorijoje minimomis vietomis – bent jau tomis, kurios išliko. Rausiausi laikraščių archyvuose, tyrinėjau nuotraukas, darytas daugiau kaip prieš dvidešimt penkerius metus. Norėdamas sužinoti kuo daugiau detalių, savaitę praleidau nakvynės su pusryčiais namuose mažame pakrantės miestelyje Šiaurės Karolinos rytuose. Nukeliavau net iki Afrikos. Man nusišypsojo sėkmė: laikas abiejose vietose tekėjo gerokai lėčiau. Kartais pasijusdavau tarsi išties atsidūręs giliai praeityje. Itin padėjo kelionė į Zimbabvę. Niekada nesilankiau šioje ypatingoje šalyje, todėl įspūdinga laukinė gamta mane tiesiog užbūrė. Kadaise šalį vadino Afrikos aruodu, tačiau atvykęs radau bebaigiančią nykti žemės ūkio infrastruktūrą ir dėl politinių priežasčių žlugusią ekonomiką. Vaikštinėjau tarp griūvančių ūkių ir dirvonuojančių laukų mėgindamas įsivaizduoti, kaip žaliavo ši žemė istorijos pradžioje. Tris savaites dalyvavau įvairiuose safariuose ir gerte gėriau viską, ką tik regėjau aplink. Kalbėjau su vedliais, žvalgais ir stebėtojais, domėjausi jų pasirengimu ir kasdienybe; svarsčiau, kaip sunkiai jie išlaiko šeimas, didžiąją laiko dalį praleisdami krūmynuose. Prisipažinsiu, Afrika mane suviliojo. Po anų kelionių dažnai traukia ten grįžti – neabejoju, netrukus taip ir padarysiu. Kad ir kiek tyrinėjau, kai kurie dalykai taip ir liko neatskleisti. Dvidešimt septyneri metai – ilgas laiko tarpas, tad pažodžiui 14
A rt i m a s i e l a
atkurti dviejų žmonių pokalbių yra neįmanoma, kaip neįmanoma ir tiksliai atkartoti kiekvieno žengto žingsnio, debesų padėties danguje, į krantą besiritančių bangų ritmo. Galiu pasakyti, jog pasakojimas, kurį netrukus skaitysite, yra geriausia, ką, varžomas tokių aplinkybių, galėjau sukurti. Kadangi dėl privatumo kai ką šiek tiek pakeičiau, džiaugiuosi galėdamas pristatyti šią knygą kaip romaną, o ne kaip dokumentinę literatūrą. Knygos pradžia, tyrimas ir rašymas tapo viena įsimintiniausių mano gyvenimo patirčių. Istorija pakeitė ir mano požiūrį į meilę. Manau, daugelis žmonių puoselėja ilgai trunkančias dvejones: kas nutiktų, jeigu imčiau ir paklausyčiau širdies? Neįmanoma to sužinoti. Kad ir kaip būtų, gyvenimas susideda iš daugybės trumpučių, per dieną pralekiančių amžių, o kiek vieną tų dienų lydi pasirinkimai ir pasekmės. Gabalėlis prie gabalėlio lipdomi sprendimai padeda mums tapti tokiems, kokie esame. Kaip įmanydamas stengiausi užfiksuoti bent keletą akimirkų, tačiau kas žino, ar mano sudėliota mozaika išties yra tikrasis veikėjų poros portretas. Prabilus apie meilę, visuomet atsiranda skeptikų. Įsimylėti nesunku, tačiau visus išbandymus ištverianti meilė daugeliui lieka nepagaunama svajone. Visgi, jeigu skaitote šį pasakojimą su tokia pačia nuostaba, kokią jaučiau rašydamas romaną, tuomet, ko gero, vėl patikėsite paslaptinga, žmonių istorijas keičiančia meilės galia. Galbūt vieną dieną atrasite takelį prie Artimos sielos ir nunešite ten savo pasakojimą... o šis apvers kažkieno gyvenimą taip, kaip nė neįsivaizdavote. Nicholas Sparksas 2017 m. rugsėjo 2 d.
I dalis
Tru
1990-ųjų rugsėjo 9-osios rytą Tru Volsas žengė į lauką ir nužvelgė palei horizontą ugnies spalva nusidažiusį dangų. Žemė po kojomis buvo suskeldėjusi, ore – nė lašo drėgmės. Nelijo daugiau nei du mėnesius. Kol nužingsniavo prie pikapo – vairavo jį jau gerus dvidešimt metų, – batai aplipo dulkėmis. Jos sėdo ir ant sunkvežimio, skverbėsi vidun. Už elektros laidu apjuostos tvoros nuo anksti ryte nuvirtusio medžio šakas pešiojo dramblys. Tru nekreipė dėmesio. Toks jo gimtinės – protėviai iš Anglijos emigravo daugiau nei prieš šimtą metų – kraštovaizdis. Vyras nustebdavo tik tiek, kiek būtų nustebęs ryklių žvejys ištraukęs kasdienį laimikį. Lieknas, tamsiais plaukais ir raukšlelėmis akių kampučiuose, įgytomis visą gyvenimą markstantis saulėje; sulaukęs keturiasdešimt dvejų, kartkartėmis svarstydavo: ar pats pasirinko gyvenimą krūmynuose, ar krūmynai pasirinko jį? Stovykloje buvo tyku, kiti gidai – ir geriausias jo draugas Romis – anksti ryte išvyko į pagrindinį viešbutį. Iš viso 19
N i c h o l a s S pa r k s
pasaulio susirinkusius turistus palydės į krūmynus. Viešbutyje Hvangės nacionaliniame parke Tru dirbo pastaruosius dešimtį metų. Anksčiau egzistavo klajodamas, įgijęs naujos patirties kas keletą metų pakeisdavo stovyklą. Tru vengė tų rezervatų, kuriuose būdavo leidžiama medžioti. Šito niekaip nebūtų supratęs jo senelis – visų vadintas Pulkininku, nors niekada netarnavęs kariuomenėje. Pulkininkas tvirtino nušovęs daugiau nei tris šimtus liūtų ir gepardų – saugodamas gyvulius didžiuliame šeimos ūkyje netoli Hararės, kur Tru užaugo. Jo patėvis ir netikri broliai ryžtingai siekė to paties tikslo. Be galvijų, Tru šeima augino įvairių rūšių javus, surinkdavo didžiausią visoje šalyje tabako ir pomidorų derlių. Augino ir kavos pupeles. Prosenelis darbavosi drauge su garsiuoju Sesiliu Rodu* – devynioliktojo amžiaus pabaigos kasybos magnatu, politiku ir britų imperializmo simboliu. Kaupė žemę, pinigus ir galią, kol jo vieton stojo Tru senelis. Senelis Pulkininkas iš tėvo paveldėjo jau klestintį verslą, tačiau po Antrojo pasaulinio karo šis išaugo stačiai eksponentiškai. Volsų šeima tapo viena turtingiausių šalyje. Pulkininkas niekada nesuprato Tru troškimo sprukti kuo toliau nuo tuo metu tikra imperija tapusio verslo ir didžios prabangos kupino gyvenimo. Prieš mirtį – tuo metu Tru jau buvo sulaukęs dvidešimt šešerių – senelis kartą apsilankė rezervate, kuriame dirbo jo anūkas. Nors Tru miegojo pagrindiniame namelyje, o ne gidų stovykloje, pamatęs gyvenamąsias patalpas senukas neteko žado. Apžiūrėjo būstą, jo manymu, vos šiek tiek geresnį * Sesilis Rodas (Cecil John Rhodes) – anglų ekonomistas, kasybos magnatas ir kolonizatorius. Rodezijos kolonijos įkūrėjas ir valdytojas. 20
A rt i m a s i e l a
už lūšną. Jokių izoliacinių medžiagų, jokių telefonų. Šviesą skleidė žibalinė lempa, o mažulytis šaldytuvas veikė prijungtas prie nedidelio bendro naudojimo generatoriaus. Toli gražu ne tie namai, kuriuose Tru užaugo, tačiau vaikinas nesureikšmino asketiškos aplinkos – jam užteko vakarais virš galvos matyti žvaigždžių vandenyną. Tiesą pasakius, tas namelis gerokai skyrėsi nuo ankstesnių darbo vietų; dviejose stovyklose jis nakvodavo palapinėje. Čia bent jau iš čiaupo bėgo vanduo ir buvo įrengtas dušas – nors praustis galėjo tik bendro naudojimo vonios kambaryje, Tru tai laikė prabanga. Šįryt Tru nešėsi gitarą aplamdytame dėkle, priešpiečių dėžutę, termosą, šūsnį piešinių sūnui Endriui ir kuprinę su kelioms dienoms skirtais drabužiais, higienos reikmenimis, piešimo bloknotais, spalvotais ir angliniais pieštukais bei pasu. Nors išvyko savaitei, nusprendė, kad tiek užteks. Sunkvežimis stovėjo prie baobabo. Kai kurie jo draugai gidai labai mėgo mėsingą, sausą baobabo vaisių minkštimą, maišydavo jį rytais į košę, tačiau Tru taip ir nepriprato prie to skonio. Švystelėjęs kuprinę ant priekinės sėdynės, vyras apsidairė, ar nepalieka ant platformos ko nors, ką būtų galima pavogti. Nors automobilį pastatys šeimos ūkyje, ten pluša trys šimtai lauko darbininkų. Visi jie uždirba itin mažai. Geri įrankiai garuote išgaruodavo, netgi stebint atidžioms šeimos akims. Jis įslydo į vairuotojo vietą ir užsidėjo akinius nuo saulės. Prieš pasukdamas raktelį, patikrino, ar nieko nepamiršo. Daiktų nedaug; be kuprinės ir gitaros, jis dar turėjo iš Amerikos gautą laišką su nuotrauka, lėktuvo bilietus ir piniginę, taip pat vežėsi stovą su šautuvu. Sugedus automobiliui, Tru atsidurtų 21
N i c h o l a s S pa r k s
krūmynuose – vienoje pavojingiausių žemės vietų, ypač naktį ir netgi tokiam patyrusiam žmogui kaip jis. Dėtuvėje gulėjo kompasas ir žibintuvėlis. Po sėdyne – palapinė, jeigu prireiktų. Nedidelė, telpanti ant sunkvežimio platformos; nors ir neatbaidys plėšrūnų, tačiau toji vieta nakvynei tinkamesnė nei žemė. Puiku, – pagalvojo. Kaip visada, kelionei pasirengęs. Oras jau šilo, sunkvežimio viduje kaitino dar stipriau. Tru susigalvojo „du–dvidešimt“ oro kondicionavimo sistemą: du atviri langai važiuojant dvidešimties mylių per valandą greičiu. Nelabai vėsino, tačiau prie karščio jis pripratęs nuo vaikystės. Rusvų marškinių apykaklė buvo prasegta, vyras atsiraitojo rankoves. Mūvėjo įprastomis žygio kelnėmis, kurios, dėvimos keletą metų, suminkštėjo ir tapo patogios. Prie šalia viešbučio įrengto baseino slapinėjantys turistai mieliau renkasi maudymosi kostiumus ir šlepetes, tačiau Tru taip apsivilkęs niekada nesijausdavo gerai. Kartą pasipainiojo įtūžusios juodosios mambos kelyje. Gyvybę jam išgelbėjo auliniai batai ir drobinės kelnės; vilkintį netinkamai nuodai būtų nužudę per pusvalandį. Dirstelėjo į laikrodį. Šiek tiek po septintos. Prieš akis – kelios ilgos dienos. Užvedė variklį, prieš patraukdamas prie vartų, pavažiavo atbulas. Iššoko, atidarė vartus, išriedėjo pro juos ir vėl uždarė. Kiti gidai mažiausiai trokštų grįžę aptikti stovykloje įsikūrusius liūtus. Kartą taip buvo nutikę – ne čia, kitoje stovykloje, kur jis tuo metu dirbo, pietrytinėje šalies dalyje. Beprotiška pasitaikė dienelė. Nė vienas nesumetė, ką daryti, tiesiog laukė meto, kada liūtai nuspręs, kiek laiko ketina pasilikti. Laimė, plėšrūnai iš stovyklos patraukė medžioti dar tą pačią popietę. Nuo anos dienos Tru ėmė atidžiai tikrinti vartus, 22
A rt i m a s i e l a
net jeigu pats niekur ir nevažiuodavo. Stovykloje dirbo ir naujokų, o rizikuoti jis neketino. Įjungęs pavarą, įsitaisė. Stengėsi važiuoti kiek įmanoma lygiau. Šimtą mylių teks kratytis provėžuotais, duobėtais žvirgždo keliais. Iš pradžių rezervato teritorijoje, o vėliau vingiuotais keliais pro mažus kaimelius. Šią atkarpą įveiks iki ankstyvos popietės. Važiuodamas pažįstamu keliu pasaulyje, kurį vadino namais, Tru leido mintims laisvai klajoti. Pro lengvus virš medžių plūduriuojančius debesis sutvisko saulė. Kairėje nuo medžių šakų dangun šovė rausvagurklis žalvarnis. Risnodami paskui pavianų šeimyną, priekyje kelią kirto du afrikiniai karpočiai. Tru buvo matęs tuos gyvūnus tūkstančius kartų, tačiau nesiliovė stebėjęsis: kaip jie išgyvena pasaulyje, knibždėte knibždančiame plėšrūnų? Žinojo: gamtoje – savos išlikimo taisyklės. Žemai mitybos grandinėje esantys gyvūnai gimdydavo daugiau jauniklių. Tarkime, zebrų patelės nesilaukdavo tik devynias ar dešimt dienų per metus. Beje, apskaičiuota, jog liūtėms tenka poruotis daugiau kaip tūkstantį kartų, kad susilauktų iki metų išgyvensiančio liūtuko. Tobula evoliucinė pusiausvyra. Nors Tru matė tai kasdien, nuolat žavėdavosi gamtos nepaprastumu. Turistai dažnai jo klausdavo apie įspūdingiausias patirtis darbe. Tru smulkiai papasakodavo, ką jautė užpultas juodojo raganosio arba kaip kartą stebėjo žirafą, kuri šokinėjo it paklaikusi, kol galiausiai pagimdė – žirafiuką išstūmė staigiai ir su stulbinama jėga. Matė jaguaro jauniklį, į medį velkantį kone dvigubai už save didesnį karpotį, o vos keliais coliais žemiau urzgė laimikį užuodusių hienų gauja. Kartą jis sekė hieninį 23
N i c h o l a s S pa r k s
šunį. Šis, pamestas saviškių, prisijungė prie šakalų būrio – tų pačių, kuriuos medžiodavo. Tru galėjo pasakoti ir pasakoti. Vyras svarstė, ar įmanoma tą patį išvykos jaudulį patirti dukart? Ir taip, ir ne. Žmogus gali atvykti į tą pačią stovyklą, keliauti su tuo pačiu gidu, išvykti tuo pačiu metu, važiuoti tais pačiais keliais tvyrant tokioms pat oro sąlygoms tokiu pat metų laiku, tačiau gyvūnai atsidurs kitose vietose, elgsis kitaip. Jie keliauja prie girdyklų, grįžta, stebi ir klauso, ėda, miega ir poruojasi, kiekvienas tiesiog stengiasi išgyventi dar vieną dieną. Šalikelėj Tru pastebėjo impalų kaimenę. Gidai juokaudavo, kad šios antilopės – tarsi krūmynų McDonald’s mėsainiai, gausiai aptinkamas greitasis maistas. Šiuos gyvūnus medžioja visi plėšrūnai. Turistams pabosta jas fotografuoti jau pirmosios išvykos metu. Vis dėlto Tru, pristabdęs automobilį, žvelgė, kaip viena po kitos impalos grakščiai ir neįtikėtinai aukštai liuoksi per nuvirtusį medį – tarsi šoktų surežisuotą šokį. Ypatingumu jos savitai prilygo didžiajam rūšių penketui – liūtams, leopardams, raganosiams, drambliams ir afrikiniams buivolams, o gal net ir didžiajam septynetui, jei skaičiuotume gepardus ir hienas. Tuos gyvūnus svečiai labiausiai ir trokšdavo pamatyti, išvykos jų pamatyti sukeldavo daugiausia jaudulio. Tiesa ta, jog pastebėti liūtus nėra sudėtinga, bent jau saulei šviečiant. Liūtai miega aštuoniolika dvidešimt valandų per parą, paprastai ilsisi šešėlyje. Bet judantį liūtą pavyksta išvysti labai retai, nebent naktį. Anksčiau Tru dirbo vakarines fotomedžiokles siūlančiose stovyklose. Per keletą jų iš baimės šiaušėsi plaukai, nekart akino nuo liūtų bėgančių šimtų buivolų, antilopių gnu ar 24
A rt i m a s i e l a
zebrų sukeltos dulkės. Visomis kryptimis tegalėjai matyti vos keletą colių į priekį, todėl teko sustabdyti visureigį. Dukart jis susizgribo, jog automobilis atsidūrė liūtų būryje – kad ir ką jie medžiojo, vaikino adrenalino lygis tuo metu šovė į aukštumas. Kelias tapo dar nelygesnis. Vingiuodamas nuo vienos pusės prie kitos Tru dar labiau sulėtino greitį. Jis traukė į Bulavają, antrąjį pagal dydį šalies miestą, namo, pas buvusią žmoną Kimę ir jų sūnų Endrių. Ten turėjo namą; įsigijo jį po skyrybų. Žvelgdamas į praeitį, neabejojo: jiedu su Kime netiko vienas kitam. Susipažino prieš dešimtį metų Hararės bare, kai Tru dairėsi darbo. Vėliau Kimė pasakojo susižavėjusi jo egzotiška išvaizda, kurios derinio su pavarde užteko susidomėjimui sužadinti. Ji pati buvo aštuoneriais metais jaunesnė, graži, nerūpestinga, tačiau pasitikinti savimi. Vienas žingsnis lydėjo kitą, o galiausiai jiedu drauge praleido visas šešias savaites. Tuo metu Tru vėl pašaukė krūmynai, ir jis ketino nutraukti santykius, tačiau Kimė pranešė, jog laukiasi. Jiedu susituokė, Tru gavo darbą Hvangėje, esančioje gana netoli nuo Bulavajo, o netrukus pasaulį išvydo Endrius. Nors ir žinodama, kaip Tru užsidirba duoną, Kimė manė, kad gimus sūnui vyras ras darbą, nereikalaujantį išvykti ištisoms savaitėms. Deja, Tru tebedirbo gidu. Galop Kimė sutiko kitą žmogų, ir santuoka iširo nepraėjus nė penkeriems metams po pažinties. Išsiskyrė be pykčių; tiesą pasakius, po skyrybų santykiai pagerėjo. Jam atvykus pasiimti Endriaus, jiedu su buvusia žmona visuomet pasišnekučiuodavo it seni geri draugai. Kimė vėl ištekėjo, su antruoju vyru Kenu susilaukė dukters. Paskutinės viešnagės metu moteris prisipažino, kad vėl laukiasi. 25
N i c h o l a s S pa r k s
Kenas dirbo nacionalinių Zimbabvės oro linijų Air Zimbabwe finansų skyriuje. Darbe vilkėdavo kostiumą ir kasdien grįždavo namo vakarieniauti. To ir troško Kimė. Tru džiaugėsi dėl jos. Endrius... Sūnui jau sukako dešimt. Puiki santuokos dovana. Endriui sulaukus kelių mėnesių, Tru, tarsi likimui panorėjus, susirgo tymais ir liko nevaisingas, tačiau antro kūdikio niekada ir netroško. Jam užteko ir Endriaus, taigi, užuot važiavęs tiesiai į ūkį, kaskart sukdavo lankstu į Bulavają. Šviesiaplaukis, rudaakis Endrius priminė jam mamą. Trobelės sienas Tru nusagstė tuzinais piešinių, kuriuose pavaizdavo sūnų. Bėgant metams, ten atsirado ir nuotraukų – kone kiekvieno apsilankymo metu Kimė įteikdavo buvusiam vyrui voką su fotografijomis. Jis matė, kaip sūnus nuolat keičiasi ir tarsi virsta visiškai nauja būtybe. Bent kartą per savaitę Tru nupiešdavo ką nors, pamatytą krūmynuose – dažniausiai gyvūną, tačiau kartkartėmis jis piešdavo ir sūnų, stengdamasis užfiksuoti paskutinio apsilankymo akimirkas. Pusiausvyra tarp darbo ir šeimos tapo iššūkiu, ypač po skyrybų. Šešias savaites, kol jis darbuodavosi stovykloje, globos teisės priklausė Kimei, o Tru visiškai išnykdavo iš berniuko gyvenimo: jokių skambučių, jokių apsilankymų, jokių improvizuotų futbolo rungtynių ar ledų maratonų*. Paskui dviem savaitėms globą perimdavo Tru ir visą savo laiką skirdavo sūnui. Endrius gyvendavo jo name Bulavajuje. Tru vežiodavo sūnų į mokyklą, parsiveždavo po pamokų, ruošdavo * Ledų maratonas (angl. Ice cream run) – nacionalinės Ledų dienos šventės (švenčiamos trečiąjį liepos sekmadienį) laikotarpiu JAV rengiamas šeimų bėgimas.
26
A rt i m a s i e l a
priešpiečių dėžutes, gamindavo vakarienę, padėdavo ruošti namų darbus. Ką veiks savaitgalį, spręsdavo Endrius. Nors ir negalėjo visuomet būti šalia sūnaus, drauge su juo leisdamas laiką, Tru jusdavo, kad myli savo vaiką stulbinamai stipriai. Dešinėje pusėje jis pastebėjo ratus sukančius suopius. Galbūt paukščiai dairosi praėjusios nakties hienų puotos likučių, o gal ieško ryte nudvėsusio gyvūno. Pastaruoju metu gyvūnams tenka grumtis dėl išlikimo. Šalį alino sausra, o girdyklos draustinyje išdžiūvo. Tai nestebino – ne taip toli į vakarus, Botsvanoje, driekėsi neaprėpiama Kalahario dykuma, garsiųjų bušmėnų žemė. Manyta, jog jų kalba – viena seniausių, dėl caksėjimo ir taukšėjimo garsų pašaliečiams beveik neįkandama. Materialių daiktų tie žmonės beveik neturėjo, tačiau pokštaudavo ir juokaudavo dažniau nei kuri kita kada nors sutikta žmonių grupė. Tru abejojo, ar ilgai jiems pavyks išlaikyti tokį gyvenimo būdą. Braute brovėsi šiuolaikinis gyvenimas, sklido gandai, kad Botsvanos vyriausybė ketina pareikalauti, jog visi šalies vaikai mokytųsi mokyklose, bušmėnų atžalos taip pat. Tru spėjo, kad toks reikalavimas galiausiai lems tūkstančius metų egzistavusios kultūros pabaigą. Vis dėlto Afrika nuolatos kito. Jis gimė Rodezijoje, Britų imperijos kolonijoje. Matė, kaip šalyje prasidėjo pilietiniai neramumai. Šaliai suskilus į Zimbabvės ir Zambijos valstybes, jau buvo paauglys. Kaip ir Pietų Afrikoje, kurią daugelis civilizuoto pasaulio šalių atstūmė dėl apartheido, Zimbabvėje turtai atiteko nedidelei gyventojų – dauguma jų buvo baltieji – daliai. Tru nemanė, kad tai tęsis amžinai, tačiau politikos bei socialinės 27
N i c h o l a s S pa r k s
nelygybės temų su šeima nebeaptarinėjo. Kad ir kaip būtų, jie priklausė privilegijuotajam sluoksniui ir neabejojo nusipelnę prabangos bei pranašumo, nesvarbu, kokiais žiauriais būdais savo turtų ir galios įgijo. Galiausiai pasiekė rezervato ribas ir pravažiavo pirmąjį kaimelį, kuriame gyveno apie šimtas žmonių. Kaimelį, kaip ir gidų stovyklą, dėl žmonių ir gyvulių saugumo juosė tvora. Tru išsitraukė termosą ir, atsirėmęs alkūne į lango rėmą, atsigėrė. Pravažiavo moterį su vaisių dėžėmis apkrautu dviračiu, sutiko vyrą, kuris, regis, traukė į kitą, už šešių mylių esantį kaimelį. Tru sulėtino greitį ir sustojo; lengvais žingsniais vyras priėjo prie sunkvežimio ir įsiropštė vidun. Tru šiek tiek mokėjo kaimiečių kalbą, to užteko pokalbiui palaikyti. Iš viso jis laisvai kalbėjo šešiomis kalbomis, dvi iš jų buvo vietinių genčių. Dėl kitų keturių – anglų, prancūzų, vokiečių ir ispanų – kalbų žinių jį išskėstomis rankomis būtų priėmę į darbą bet kurioje safario stovykloje. Vyras išlipo, o Tru važiavo tolyn ir galų gale pasiekė asfaltuotą kelią. Netrukus stabtelėjo priešpiečių tiesiog šalikelėje, po akacijos šešėliu – užkando, įsitaisęs ant sunkvežimio platformos. Saulė jau švietė aukštai, pasaulis nutyko, jokių gyvūnų aplinkui nesimatė. Vėl grįžęs į kelią, važiavo greičiau. Kaimus galiausiai pakeitė miesteliai, didesni miestai, o vėlyvą popietę jis pasiekė Bulavajo priemiestį. Kimei išsiųstame laiške pranešė, kada planuoja atvykti, tačiau Zimbabvės paštas veikė neprognozuojamai. Laiškai adresatus pasiekdavo, tačiau niekas nesukdavo galvos dėl terminų. 28
A rt i m a s i e l a
Įsukęs į gatvę, kurioje buvo Kimės namai, Tru pastatė pikapą prie įvažiavimo, šalia jos automobilio. Pabeldė į duris. Moteris atidarė jas po kelių akimirkų – matyti, jog laukė. Abu apsikabino, ir Tru išgirdo sūnaus balsą. Endrius nudundėjo laiptais tiesiai tėvui į glėbį. Tru žinojo: ateis metas, kai Endrius pasijus pernelyg suaugęs tokioms meilės apraiškoms, tad dabar tik prisiglaudė prie vaiko. Vargu ar tokias akimirkas įstengtų pranokti koks nors kitas džiaugsmas.
– Mamytė sakė, kad išvyksti į Ameriką, – vėliau tą vakarą pranešė Endrius. Jiedu sėdėjo lauke, ant žemos sienelės, kuri it tvora skyrė Kimės namą nuo kaimynų. – Išvykstu, tačiau ilgai ten nepasiliksiu. Grįšiu kitą savaitę. – Norėčiau, kad neišvažiuotum. Tru ranka apglėbė sūnų. – Žinau. Ir aš tavęs ilgėsiuosi. – Tuomet kodėl iškeliauji? Geras klausimas, tiesa? Kodėl, po šitiek laiko, jis gavo tą laišką? Su lėktuvo bilietu? – Skrisiu aplankyti savo tėčio, – galiausiai atsakė Tru. Endrius prisimerkė, geltoni jo plaukai spindėjo mėnesienoje. – Kalbi apie senelį Rodnį? – Ne, – atsakė Tru. – Keliauju aplankyti savo tikrojo tėčio. Niekada jo nemačiau. – Nori su juo susitikti? 29