Jean M. Auel
Antroji serijos „Žemės vaikai“ knyga R omana s
Iš anglų kalbos vertė GIEDRĖ TARTĖNIENĖ
Padėka
Be žmonių, paminėtų „Urvinio lokio gentyje“, kurie nuolat talkino rašant ir šią „Žemės vaikų“ serijos knygą ir kuriems vis dar esu dėkinga, taip pat įsiskolinau: Centrinio Oregono aukštutinėse pusdykumėse įsikūrusios Melhjuro lauko stoties direktoriui dr. Denzeliui Fergusonui ir personalui, ypač – Jimui Riggsui. Be kita ko, jis mokė, kaip sukurti laužus, kaip naudoti iečių mėtyklę, iš meldų nusipinti demblį miegui, atskelti akmeninį įrankį ir išmušti elnio odą – kas pagalvotų, kad elnio kailį galima paversti aksomo švelnumo oda? Doreen Gandy už atidų skaitymą ir vertingus komentarus, kad būčiau rami, jog ši knyga neturi lygių. Ray’ui Auelui – už paramą, padrąsinimą, pagalbą ir indų plovimą.
5
1 Ji buvo mirusi. Tai koks skirtumas, jei ledinės stingdančio lietaus adatėlės drasko taip, jog tuoj nusiners oda? Jauna moteris paskersakiavo į vėją ir tvirčiau užsimaukšlino vilkenos gobtuvą. Žiaurūs šuorai plakė prie kojų lokio kailio apsiautalą. Kurgi tie medžiai? Prisiminė lyg ir mačiusi palei horizontą eilę kažkokių susiraizgiusių krūmokšnių ar medžių, todėl pasigailėjo nepasidairiusi atidžiau ir panorėjo, kad jos atmintis būtų tokia puiki, kaip kitų gentainių. Jaunoji moteris tebelaikė save genties dalimi, nors niekada tokia nebuvo, o dabar apskritai paskelbta mirusia. Ji palenkė galvą ir atsigręžė prieš vėją. Audra užgriuvo staiga, smogė iš šiaurės, moteris desperatiškai troško pastogės. Vis dėlto nuo urvo buvo jau toli nukeliavusi, o šios teritorijos nepažinojo. Visos mėnulio fazės pasikeitė nuo to laiko, kai išėjo, tačiau ji vis dar nė nenutuokė, kur link eina. Į šiaurę, į žemyną, kur baigiasi pusiasalis, tiek težinojo. Tą naktį, prieš mirdama, Iza liepė jai išeiti. Patikino, kad vadu tapęs Braudas ras būdų ją įskaudinti. Iza neklydo. Braudas įskaudino labiau, nei ji įsivaizdavo. „Jis neturėjo pateisinamos priežasties atimti iš manęs Durką, – galvojo Aila. – Durkas – mano sūnus. Taip pat Braudas neturėjo 7
J ean M . Aue l
rimtos priežasties mane prakeikti. Tai jis supykdė dvasias. Tai jis sukėlė žemės drebėjimą.“ Tiesa, šį kartą ji bent jau žinojo, ko tikėtis, tačiau viskas įvyko taip staiga, kad net gentainiai ne iš karto tai priėmė, kiek užtruko, kol ištrynė ją iš regėjimo lauko. Vis dėlto niekas negalėjo užginti Durkui ir toliau ją pastebėti, nors kitiems ji buvo mirusi. Braudas ją prakeikė apimtas impulsyvaus pykčio proveržio. Brunas, prakeikdamas pirmą kartą, gentainius tam paruošė. Turėjo priežastį: visi žinojo, kad jis privalo taip pasielgti, be to, suteikė Ailai galimybę. Moteris atsuko veidą dar vienam lediniam smūgiui ir pastebėjo, kad saulė jau leidžiasi. Netrukus sutems, kojos sustirusios. Ledinė tižė persisunkė per odinį apavą, nepaisydama drėgmę sulaikančių viksvų, kurių buvo prikimšta į vidų. Ailai palengvėjo pamačius žemaūgę išsikraipiusią pušį. Stepėse medžių pasitaiko retai: jie auga tik ten, kur pakanka drėgmės išsilaikyti. Eilės sulinkusių pušų, berželių ar gluosnių, iš kurių vėjas buvo nulipdęs stulbinamas asimetriškas formas, paprastai žymėdavo vandens šaltinį. Toks reginys sausuoju metų laiku buvo trokštamas teritorijose, kur požeminis vanduo – šitokia retenybė. Atviras lygumas užgriuvus audroms nuo didžiojo ledyno šiaurėje, medžiai suteikdavo prieglobstį, kad ir nepakankamą. Žengusi dar kelis žingsnius jaunoji moteris atsidūrė prie upeliuko, nors tik siaurutė srovelė čiurleno tarp ledo sukaustytų krantų. Ji pasuko į vakarus ir nuėjo palei srovę ieškodama tankesnio sąžalyno, kuris suteiktų patikimesnę pastogę nei greta augantys krūmai. Ji mynė pirmyn užsimaukšlinusi gobtuvą, tačiau vėjui staiga nuščiuvus pakėlė galvą. Kitapus upokšnio krantą rėmė žemas status skardis. Viksvos visiškai nešildė kojų, kai brendant ėmė smelktis 8
A rk l i ų s l ėnis
ledinis vanduo, bet Aila apsidžiaugė radusi užuovėją. Vienoje vietoje grunto siena buvo įdubusi, tad susiraizgiusios žolių šaknys ir susipynę seni vijokliai karojo ore kaip priedanga, o apačioje buvo likęs gana sausas plotelis. Aila atrišo permirkusius diržus, kuriais jos išdirbtos odos krepšys laikėsi ant nugaros, jį nusipurčiusi išėmė sunkų tauro kailį ir tvirtą baslį, supintą iš šakelių. Basliu parėmusi iš priekio, moteris pasistatė žemą, nuožulnią palapinę, o ją prilaikė akmenys ir upės atplukdyti rąstai. Ji dantimis atnarpliojo rankų įmovų virveles. Tai buvo beveik apskriti odos gabalėliai padengti kailiu, suraukti ties riešu su įpjova delnuose, kad galėtų iškišti nykštį ar visą plaštaką, prireikus ką nors sugriebti. Lygiai taip pat buvo sumeistrautas ir apavas, tik be įpjovų. Moteris vargais negalais atrišo išbrinkusius, aplink kulkšnis apsuktus odos raiščius. Išėmusi kruopščiai surinko šlapias viksvas. Lokenos apsiautalą patiesė ant žemės palapinės viduje, šlapiąja puse žemyn, viršuje sudėjo apavą ir rankų įmovas, viksvas, paskui kojomis į priekį įropojo pati. Susivyniojusi į kailį įsitraukė krepšį ir juo uždengė angą. Ilgai trynė sustirusias kojas, o kai drėgnas kailinis lizdelis įšilo, susirangė ir užsimerkė.
Stingdanti žiema leido paskutinį kvapą nenoriai užleisdama vietą pavasariui, tačiau šis metų laikas, kaip tikras jaunuolis, buvo kaprizingas pamaiva. Tai primindavo ledinius šalčius, tai kankinančia šiluma žadėjo vasaros kaitrą. Taip pat netikėtai nuščiuvo ir užgriuvusi audra. 9
J ean M . Aue l
Ailą pažadino akinami saulės atspindžiai nuo sniego bei ledo lopinėlių pakrantėje ir gilus, skaisčiai žydras dangus. Tolumoje pietų pusėje rikiavosi apdriskusiais skarmalais virtę debesys. Moteris išropojo iš palapinės ir pasistvėrusi vandens maišą basomis nubėgo prie vandens. Nekreipdama dėmesio į stingdantį šaltį prisėmė oda padengtą pūslę, godžiai atsigėrė ir nukūrė atgal. Nusilengvinusi pakrantėje vėl įropojo į kailius, kad apšiltų. Ji ilgai neužsibuvo. Pernelyg troško būti gryname ore, ypač kai audros pavojus buvo praėjęs ir viliojo saulė. Apsimuturiavo nuo kūno šilumos išdžiūvusį apavą, ant kailiu pamušto odos apsiautalo, su kuriuo miegojo, užsirišo lokeną. Iš maišo išsitraukė gabalą džiovintos mėsos, susipakavo palapinę, rankų įmovas ir žiaumodama mėsą patraukė savu keliu. Upelio vaga buvo beveik tiesi, leidosi kalva, tad žingsniuoti buvo lengva. Aila po nosimi kažką monotoniškai niūniavo. Ant krūmų pakrantėje regėjo žalius taškelius. Kartkartėmis ją priversdavo nusišypsoti gėlelė, drąsiai iškišusi smulkų veidelį aptirpusio sniego lope. Ant tako vos per žingsnį bumbtelėjo atskilęs ledo luitas, o paskui nuplaukė, nešamas greitos srovės. Išlindus iš urvo jau pavasarėjo, tačiau pietinėje pusiasalio dalyje buvo šilčiau ir pavasaris prasidėjo anksčiau. Kalnų grandinė užtvėrė žvarbius ledyno vėjus, o nuo vidinės jūros dvelkiantis brizas šildė ir drėkino siaurą pakrantės ruožą bei į pietus atgręžtus šlaitus, tad čia vyravo vidutinis klimatas. Stepėse buvo šalčiau. Kalnų grandinę ji supo rytiniu pakraščiu, bet keliaujant į šiaurę per atvirą preriją pavasaris irgi žengė pirmyn. Regis, šiluma niekada nebūna brangesnė nei ankstyvą pavasarį. 10
A rk l i ų s l ėnis
Moters dėmesį patraukė triukšmingai klykaujančios žuvėdros. Pakėlusi akis į dangų ji pamatė keletą nedidelių kirus primenančių paukščių, be jokių pastangų ištiestais sparnais sklendžiančių ratais. „Netoliese turėtų būti jūra, – pagalvojo ji. – Paukščiai šiuo metu turėtų sukti lizdus, o tai reiškia, kad rasiu kiaušinių, – Aila paspartino žingsnį. – Gal ant uolų rasiu midijų, gal kokių moliuskų, o gal plukių potvynių paliktuose baseinėliuose?“ Kai saulė jau siekė zenitą, Aila priėjo uždarą įlankėlę, suformuotą pietinio sausumos kranto ir šiaurės vakarinio iškyšulio krašto. Galų gale ji pasiekė plačią gerklę, jungiančią žemės liežuvį su likusiu žemynu. Aila nusipurtė nešulį ir užsiropštė uolinga atodanga, iškilusia aukštai virš aplinkinio kraštovaizdžio. Nepaliaujama mūša iš jūros pusės buvo atskėlusi dantytus masyvios uolienos gabalus. Būriai mažųjų alkų ir žuvėdrų piktai vainojo Ailą, renkančią kiaušinius. Kelis tiesiai iš lizdo dar šiltutėlius pradaužusi ji su pasimėgavimu nugurkė. Prieš nusiropšdama kelis įsikišo į apdaro klostes. Nuo uolų ties vandens paviršiumi Aila prisiplėšė moliuskų, paskui nusirišusi apavą įbrido į bangas, kad išplautų smėlį. Į gėles panašios jūrų plukės įtraukė netikrus žiedlapius, kai moteris tiesė ranką norėdama jų pasiraškyti seklesniuose baseinėliuose, kuriuos atsitraukdamas paliko potvynis. Šių „gėlių“ spalva ir forma buvo nematytos, todėl priešpiečius Aila baigė keliais moliuskais, kuriuos išsikasė iš smėlio, nes juos išdavė nežymios duobelės. Ugnies nekūrė, pasimėgavo šviežiomis jūrų gėrybėmis. Persisotinusi kiaušinių ir jūrų gėrybių jaunoji moteris įsitaisė pailsėti aukštos uolos papėdėje, paskui vėl užsiropštė aukštyn, kad geriau apžiūrėtų pakrantę ir sausumą. Atsisėdusi ant monolito 11
J ean M . Aue l
viršaus ji apsikabino kelius ir ėmė stebėti įlanką. Vėjas nešė į veidą turtingo vandenų gyvenimo alsavimą. Pietinis kontinento krantas švelniu lanku driekėsi vakarop. Už siauros medžių juostelės moteris regėjo plačias stepes, niekuo nesiskiriančias nuo šaltų pusiasalio tyrų, tačiau nematė jokio žmogaus buvimo ženklo. „Štai ir ji, – galvojo moteris, – didžioji žemė už pusiasalio. Kur man dabar pasiduoti, Iza? Sakei, čia rasiu kitus, bet ničnieko nematau.“ Kai Aila atsigręžė į bekraštį tuščią plotą, jos mintys grįžo į siaubingą naktį prieš trejus metus, kai mirė Iza.
– Tu nepriklausai šiai genčiai, Aila. Gimei kitiems. Tau pridera būti su jais. Privalai išeiti, vaike, ir susirasti saviškius. – Išeiti! Kur aš keliaučiau, Iza? Nepažįstu kitų, nė nenumanau, kur jų ieškoti. – Šiaurėje, Aila. Eik į šiaurę. Į šiaurę nuo čia jų gyvena daugybė, didžiojoje žemėje už pusiasalio. Negali čia pasilikti. Braudas suras būdą tave įskaudinti. Eik ir susirask juos, mano vaike. Susirask saviškius, susiieškok porą.
Tada ji neišėjo, negalėjo, o dabar neturėjo pasirinkimo. Privalėjo susirasti kitus, nebuvo kur daugiau eiti. Grįžti negalima; niekada nebepamatys sūnaus. 12
A rk l i ų s l ėnis
Ašaros pasipylė Ailos veidu. Anksčiau ji neverkė. Išeinant ant kortos buvo pastatyta jos gyvybė, tad sielvartas buvo prabanga, kurios ji negalėjo sau leisti, tačiau kartą pralaužus barjerą, sunku susilaikyti. – Durkai... mano vaikeli, – sriūbavo ji, įkniaubusi veidą į rankas. – Kodėl Braudas tave iš manęs atėmė? Ji verkė sūnaus ir genties, kurią paliko, verkė Izos, vienintelės motinos, kurią prisiminė, verkė, nes jautėsi vieniša, nes bijojo jos laukiančio nepažįstamo pasaulio. Vis dėlto ne Krebo, kuris mylėjo ją kaip savą, dar ne. Šis sielvartas buvo pernelyg šviežias – Aila nebuvo pasiruošusi su juo susidurti. Kai ašaros išseko, moteris pasijuto spoksanti į bangų mūšą žemai apačioje. Stebėjo, kaip atsiritusi didžiulė banga ištrykšta putų fontanais, o paskui sūkuriuodama apgula dantytas uolas. „Būtų taip lengva, – toptelėjo. – Ne! – Ji papurtė galvą ir atsitiesė. – Sakiau jam, kad gali atimti sūnų, gali priversti mane išeiti, gali mirtinai prakeikti, tačiau neprivers manęs žūti!“ Pajutus ašarų sūrumą veidą iškreipė ironiška šypsena. Jos ašaros visada liūdindavo Izą ir Krebą. Genties žmonių, netgi Durko, akys nepavandenydavo, nebent iš skausmo. Berniukas buvo labai į ją panašus, netgi mokėjo skleisti garsus kaip ji, bet dideles rudas akis Durkas paveldėjo iš genties. Aila greitai nusikeberiojo žemyn. Vėl užsikėlusi nešulį ant nugaros ji ėmė svarstyti, ar jos akys tikrai niekam tikusios, ar visų kitų akys ašaroja. Tada kita mintis aidu atsiliepė jos galvoje: „Susirask saviškius, susirask porą.“ 13
J ean M . Aue l
Jaunoji moteris palei krantą keliavo į vakarus. Teko perbristi ne vieną upelį ar užtakį, kurie sruvo į vidinę jūrą, kol priėjo tikrai didelę upę. Tada pasuko į šiaurę, palei srūvantį vandentakį tolyn į žemyną, ieškodama vietos, kur galėtų persikelti. Prasiskynė kelią pro pakrantės pušų ir maumedžių juostą, kurie šen ten kyšojo kaip milžinai tarp nykštukinių giminaičių. Pasiekus žemyninę stepę, tarp glaudžiai upę supančių spygliuočių ėmė rastis gluosnių, beržų ir drebulių krūmynai. Ji keliavo visais vinguriuojančiais vagos linkiais sulig kiekviena diena vis labiau nekantraudama. Upė, tekanti šiaurės rytų kryptimi, stūmė ją atgal į rytus. Ten eiti Aila nenorėjo. Kai kurios gentys medžiojo rytinėje žemyno dalyje. Ji planavo šiauriniu keliu traukti į vakarus. Nenorėjo atsitiktinai susidurti su gentainiais – tik ne tada, kai slegia mirtinas prakeiksmas! Reikia rasti būdą persikelti per upę. Pasiekusi vietą, kur išplatėjusi upė skilo į dvi atšakas aplink nedidelę žvirgždu užpiltą salą su krūmais apaugusiais uolotais krantais, ji nusprendė surizikuoti. Keletas didžiulių riedulių vagoje kitoje salos pusėje leido tarti, kad gali būti gana seklu bristi. Aila buvo gera plaukikė, tačiau nenorėjo sušlapinti drabužių ar maišo. Pernelyg ilgai užtruktų, kol išdžiovintų, o naktys vis dar buvo šaltos. Ji pavaikščiojo pirmyn ir atgal palei krantą stebėdama sraunų vandenį. Kai apsisprendė, sekliausioje vietoje nusirengė, susikrovė viską į krepšį ir jį aukštai iškėlusi įbrido į vandenį. Akmenys po kojomis buvo slidūs, iš pusiausvyros grasino išversti srovė. Pirmos atšakos viduryje vanduo siekė iki juosmens, bet salą moteris pasiekė be jokių nelaimingų nutikimų. Antra atšaka buvo platesnė. Aila 14
A rk l i ų s l ėnis
suabejojo, ar pavyks perbristi, tačiau pusiaukelėje pasiduoti neketino. Jau buvo perėjusi gerokai daugiau nei pusę, kai upė staiga pagilėjo, teko pasistiebti ant pirštų galiukų, o vanduo siekė iki smakro, krepšį Aila laikė iškėlusi virš galvos. Staiga dugnas pradingo. Galva niurktelėjo žemyn, ji nenoromis gurkštelėjo. Kitą akimirką žengė vandeniu, o krepšys gulė ant viršugalvio. Viena ranka šį prilaikydama, kita mėgino kiek pasistūmėti kranto link. Ją pastvėrė srovė, tačiau nunešė visai netoli. Netrukus pėdos vėl pajuto akmenis ir po kelių akimirkų moteris išsikeberiojo į priešingą krantą.
Už nugaros palikusi upę Aila vėl pasileido stepėmis. Pagaliau saulėtos dienos gausa gerokai pranoko lietingąsias – šiltasis sezonas pasivijo ir aplenkė ją šiauriniame kelyje. Medžių ir krūmų pumpurai išsisuko į lapiją, spygliuočiai šakelių galuose ištiesė minkštas šviesiai žalias adatėles. Pakeliui Aila skabė jas ir kramsnojo, mėgaudamasi švelniai aštriu pušų prieskoniu. Moteris įprato keliauti visą dieną, o artėjant sutemoms susirasdavo kokį upokšnį ar šaltinį ir prie jo įsirengdavo stovyklą. Vandens rasti vis dar buvo nesunku. Pavasarinių liūčių bei tirpsmo šiaurėje vandenys užtvindė upokšnius, pripildė senvages, raguvas, kurios vėliau taps sausomis išgraužomis arba, geriausiu atveju, vangiais murzglinais upeliukais. Vandens gausa – laikinas etapas. Drėgmė netruks susigerti, tačiau pirma dar padės stepėms sužydėti. Kone per naktį žemę užklojo balti, geltoni, purpuriniai, kiek rečiau – ryškiai mėlyni ar skaisčiai geltoni žolynų žiedai, tolumoje 15
J ean M . Aue l
sumišę su vyraujančia gaivia ką tik prasikalusios žolės žaluma. Aila žavėjosi sezono grožiu: pavasaris visada buvo jos mėgstamiausias metų laikas. Atvirose lygumose suklestėjus gyvybei, moteris mažiau kliovėsi menkomis pasiimto konservuoto maisto atsargomis ir pradėjo gyventi iš to, ką teikė žemė. Tam beveik nereikėjo gaišti. Visos genties moterys mokėjo raškyti lapus, žiedus, pumpurus ar uogas keliaudamos ir beveik nesustodamos. Nuvaliusi lapus bei šakeles nuo tvirtos medžio šakos, Aila titnago peiliu užaštrino vieną jos galą ir naudojo šią lazdą šaknims bei gumbeliams atkasti. Rinkti buvo nesunku. Išmaitinti reikėjo tik save. Vis dėlto Aila turėjo dar vieną pranašumą, kuriuo nepasižymėjo kitos genties moterys. Ji mokėjo medžioti. Tiesa, tik su svaidykle, tačiau net vyrai, pagaliau apskritai pripažinę jos norą medžioti, susitaikė su tuo, kad ji – labiausiai patyrusi genties medžiotoja su svaidykle. Išmoko pati ir brangiai sumokėjo už šią patirtį. Kai sulapojusios žolės ir augmenija iš žiemos lizdų ėmė vilioti urvuose išsislapsčiusius didžiulius žiurkėnus, starus, didžiuosius kiškiašoklius, kiškinius ir triušius, Aila vėl pradėjo nešiotis svaidyklę užsikišusi už diržo, kuriuo buvo susijuosusi kailinį apdarą. Už diržo turėjo ir kasimo lazdelę, o jos vaistų krepšelis kaip visada buvo pririštas prie vidinio apsiautalo dirželio. Maisto netrūko; buvo kiek sunkiau prasimanyti malkų, taip pat ugnies. Laužą sukurti ji mokėjo, o palei laikinus upokšnius šen ten sugebėdavo išsilaikyti krūmai bei nedideli medeliai, dažnai greta būdavo ir sausų krituolių. Eidama pro sausas šakas arba mėšlą Aila taip pat neužmiršdavo susirinkti. Vis dėlto kas vakarą laužo nekurdavo. Kartais po ranka nebūdavo tinkamų medžiagų, kartais 16
A rk l i ų s l ėnis
malkos būdavo žalios arba šlapios, o kartais ji būdavo pavargusi ir nenorėdavo vargintis. Vis dėlto ji nemėgo miegoti atviroje vietoje nesaugoma ugnies. Erdviose ganyklose klajojo daugybė stambių galvijų, o jų gretas retino įvairiausi keturkojai medžiotojai. Šiuos ugnis paprastai atbaidydavo. Gentyje buvo įprasta, kad aukštą statusą turintis vyras keliaudamas neštųsi anglių, iš kurių įkurdavo kitą laužą, o Ailai iš pradžių netoptelėjo pasiimti reikmenų ugniai kurti. Atsigodojusi stebėjosi, kad nesusiprato anksčiau. Su apvaliu pagaliuku ir plokščia medžio lentele nebuvo lengviau įžiebti ugnies, jei mediena ar malkos buvo per žalios ar drėgnos. Tik aptikusi tauro skeletą Aila pagalvojo, kad jos bėdoms galas. Baigėsi dar vienas mėnulio fazių ciklas, drėgnas pavasaris šildamas virto į ankstyvą vasarą. Jaunoji moteris vis dar keliavo plačia pakrantės lyguma, kuri pamažu leidosi vidinės jūros link. Sezoninių potvynių suneštos nuosėdos dažnai suformuodavo smėlio seklumas ir susidarydavo lagūnos, o kartais netgi visiškai uždari tvenkiniai. Kiek įdienojus Aila sustojo ir įkūrė stovyklą sausoje vietoje prie nedidelio tvenkinėlio. Vanduo atrodė užsistovėjęs ir netinkamas gerti, tačiau vandenmaišis buvo apytuštis. Panardinusi delną Aila pasisėmė paragauti, bet išspjovė sūroką skystį ir gurkštelėjusi iš vandenmaišio išsiskalavo burną. „Keista, nejau taurai gėrė šį vandenį?“ – pagalvojo pastebėjusi išbalusius kaulus ir kaukolę su ilgais smailėjančiais ragais. Ji nusisuko nuo užsistovėjusio vandens su mirties šmėkla, tačiau kaulai nenyko jai iš galvos. Akyse stovėjo balta kaukolė ir ilgi ragai, lenkti tuščiaviduriai ragai. 17
J ean M . Aue l
Apie vidudienį sustojusi prie upelio ji nusprendė susikurti ugnį ir išsikepti ką tik sumedžiotą triušį. Įsitaisė saulėkaitoje ir tarp delnų sukdama pagaliuką ant medinės plokštelės ji panorėjo, kad pasirodytų Grodas su anglimis, kurias nešė... Ji pašoko, sukišo į krepšį pagaliuką bei lazdelę, ant viršaus užkrovė triušį ir pasileido atgal tuo pačiu keliu. Priėjusi tvenkinį ėmė dairytis kaukolės. Grodas paprastai ilgame tuščiaviduriame tauro rage nešdavo rusenančias anglis, įsuktas į sausas samanas arba kerpes. Turėdama tokį patį ragą Aila galės nešiotis ugnį. Vis dėlto tampydama ragą ji pajuto sąžinės graužimą. Genties moterys ugnies nenešdavo – tai buvo neleidžiama. „Kas už mane ją neš, jei pati nesiimsiu?“ – pagalvojo Aila ir stipriai truktelėjusi atplėšė ragą. Tada greitai nuėjo, lyg vien mintimis apie draudžiamą veiksmą būtų galėjusi prisišaukti budrias, smerkiančias akis. Buvo metas, kai nuo prisitaikymo prie Ailos prigimčiai svetimo gyvenimo būdo priklausė jos išlikimas. Dabar išgyvenimas priklausė nuo sugebėjimo įveikti vaikystės įtakas ir galvoti pačiai. Tauro ragas buvo gera lemianti pradžia, jos galimybė. Norint nešiotis ugnį laukė daugiau rūpesčių, nei moteris įsivaizdavo. Ryte ji ėmė ieškoti sausų samanų, kad galėtų apvynioti anglis, tačiau, taip gausiai žėlusios miškingoje vietovėje netoli urvo, jos neaugo sausose atvirose lygumose. Galiausiai Aila pasitenkino žolėmis. Kai susiruošė vėl įsirengti stovyklą, jos nusivylimui, kibirkštėlė buvo užgesusi. Vis dėlto ji žinojo, kad ugnelę išsaugoti įmanoma: dažnai pridengdavo laužus, kad rusentų visą naktį. Būtinų žinių turėjo. Prireikė bandymų ir klaidų, daugybės užgesusių angliukų, kol moteris atrado būdą, kaip išsaugoti gabalėlį ugnelės nuo vienos stovyklos iki kitos. Tauro ragą ji taip pat nešėsi prisirišusi prie diržo ant juosmens. 18
A rk l i ų s l ėnis
Aila visada sugalvodavo, kaip perbristi kelyje pasitaikančius upokšnius, tačiau priėjusi didesnę upę ir kelias dienas traukusi prieš srovę suprato, kad reikia rasti kitą būdą. Upė vingiavo atgal į šiaurės rytus ir nė kiek nesiaurėjo. Nors Aila manė, kad jau išėjo iš teritorijos, kurioje gali medžioti gentainiai, į rytus eiti nenorėjo. Sukti ten, reiškė grįžti į gentį. Negalima eiti atgal, ji nenorėjo net paėjėti ta kryptimi. Negalima ir pasilikti įsikūrus atviroje vietoje upės pakrantėje. Vadinasi, reikia persikelti – nėra kur dingti. Aila neabejojo, kad sugebės: ji buvo gera plaukikė, tačiau kaip išlaikyti krepšį su visu turtu virš galvos. Problema buvo manta. Ji sėdėjo prie nedidelio lauželio, parvirtusio medžio, kurio plikos šakos mirko vandenyje, užuovėjoje. Popiečio saulė žvilgėjo niekad nenurimstančioje srovėje. Pro šalį plaukė nuolaužos. Tai priminė upelį, kuris sruvo netoli urvo, taip pat lašišų bei eršketų žvejybą toje vietoje, kur jis įtekėjo į vidinę jūrą. Tada ji plaukiodavo savo malonumui, nors kėlė nerimą Izai. Aila neprisiminė, kaip išmoko plaukti. Regis, visada mokėjo. – Įdomu, kodėl niekam daugiau nepatiko plaukioti? – susimąsčiusi tarstelėjo ji. – Jie manė, kad aš keistuolė, nes man patikdavo nuplaukti taip toli... Kol Ona vos nenuskendo. Atsiminė, jog visi buvo dėkingi už išgelbėtą vaiko gyvybę. Brunas net padėjo Ailai išsiropšti iš vandens. Tada ji pajuto šiltą prielankumą, tarsi pagaliau būtų pritapusi. Pernelyg ilgos ir tiesios kojos, pernelyg liesas ir aukštas kūnas, šviesūs plaukai ir aukšta kakta neteko reikšmės. Vienas kitas gentainis tada mėgino išmokti plaukti, tačiau jie sunkiai plūduriavo ir bijojo gilesnių vietų vandenyje. 19
įsigykite
knygą dabar