Ar čia kas nors yra?

EVA TOMBAK

AR ČIA KAS NORS YRA?

VILNIUS 2021

Pratarmė

AR ČIA KAS NORS YRA?

A

tsakymas į šį klausimą priklauso nuo dviejų dalykų. Nuo to, ar čia iš tikrųjų kažkas yra. Ir nuo klausiančiojo, knygos atveju – skaitytojo: kiek jis sugeba pamatyti, įsisavinti skaitomą tekstą.

Mistika, mistinės patirtys bei kitos panašios temos kaip ir iš anksto užprogramuotos atkreipti dėmesį, sužadinti smalsumą.

Kam gi nebūtų įdomu sapnai, ypač pranašiški, išėjimo iš kūno patirtys, apymirtinės būsenos ir panašūs dalykai, juolab psichodelinės medžiagos, kurios kelia vis karštesnių diskusijų ir dėl savo nevienaprasmiškai vertinamo ypatingo poveikio, ir dėl taikymo gydymo tikslais.

Kita vertus, literatūros tais klausimais yra labai daug, moksliškai pagrįstų įrodymų – neproporcingai mažai, tad toks knygos pavadinimas bei turinys gali tuo pat metu ir atgrasyti. Panašūs dvilypiai jausmai apėmė ir mane, kai autorė paprašė parašyti šią pratarmę. Bet smalsumas nugalėjo, pažadėjau perskaityti rankraštį, o pažadėjęs – perskaičiau. Ir – likau nenusivylęs, skaitymui skirto laiko nebuvo gaila. Tai lėmė kelios priežastys.

Pirma turbūt yra pati idėja vienoje knygoje pateikti, kaip tą patį reiškinį mato dvi skirtingos pusės – patyrę ar patiriantys neįprastų išgyvenimų asmenys ir su juo, tuo reiškiniu, susietinų skirtingų specialybių atstovai. Kitaip tariant, tai nėra žaidimas į vienus vartus. Iš to seka, kad tai nėra rašinys, kurį galėtume lengva ranka priskirti ezoterinei literatūrai su visais iš to išplaukiančiais padariniais.

Kita vertus, tai nėra ir rimtas mokslinis traktatas ar monografija.

Antra priežastis – autorė nesiima visažinės teisėjos vaidmens, ji neklijuoja etikečių „gerai“ – „negerai“, „teisingai“ – „neteisingai“. Ir tai, manau, labai svarbu, nes tema tikrai sudėtinga, ypač moksliniu, pažinimo, aspektu. Autorės atliktą darbą gal būtų galima 10

AR ČIA KAS NORS YRA?

pavadinti tiriamąja dokumentika, nes ji pateikia įvairių faktų, specialistų komentarų ir nuomonių, o galutinį sprendimą palieka priimti pačiam skaitytojui. Kai kam tai gal ir nepatiks, ypač mėgstantiems galutinius atsakymus ar vieninteles nuomones, bet gyvenimas toks – aiškių ir neginčijamų atsakymų jame mažai...

Tačiau grįžkime į pradžią. Manau, šioje knygoje tikrai kažkas yra, o kas tas ir kiek to – priklauso nuo kiekvieno, paimsiančio šią knygą į rankas.

Linkiu gero skaitymo!

Osvaldas Rukšėnas, neurobiologas, profesorius



11

Ar nutuoki, kiek įsikūnijimų mes turėjome pereiti, kol supratome, kad gyvenimas – šis tas daugiau nei valgis, kova dėl jo ir siekimas įsitvirtinti Būryje? Mums prireikė tūkstančio gyvenimų, dešimties tūkstančių!

Dar šimtas gyvenimų pralėkė, kol sužinojome, kad apskritai egzistuoja tobulybė; ir dar šimtas, kol įsitikinome, kad mūsų egzistavimo prasmė – pasiekti tą tobulybę ir ją skleisti. Žinoma, šis dėsnis galioja ir dabar: koks bus mūsų būsimasis pasaulis, priklauso nuo to, ką jau išmokome per ankstesnius gyvenimus. Jei nieko neišmokome, kitas gyvenimas niekuo nesiskirs nuo senojo.

Richardas Bachas, „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“

PRISIMINIMAI APIE ATEITĮ

M

AN ŠEŠIASDEŠIMT PLIUS. Prie devyniasdešimties aš priartė­ jusi labiau, nei esu nutolusi nuo trisdešimties, bet tapatinuosi su trisdešimtmečiais. Atgal visada arčiau nei pirmyn. Gal dėl

to mane persekioja prisiminimai apie ateitį. Jie pas mane ateina per sap­ nus ir rašymą.

Aš sapnuoju tai, apie ką mąsčiau dieną: jei kankinausi negalėdama iškloti minties raštu, naktį regiu, kaip tai padaryti.

Mokslininkai sako, kad viskas čia paprasta: dieną pasąmonė miega, o sąmonė triūsia, renka informaciją. Naktį atvirkščiai – sąmonė ilsisi, o pa­ sąmonė jos surinktą informaciją su kūrybine ugnele apdoroja. Nesu­ prantu, kaip ji tai daro, bet nevadinu mistika kiekvieno keistumo, kurio nesugebu paaiškinti. Pranašiškų sapnų nematau, sąmoningai sapnuoti nemoku. Vienintelis mano sapnas, kurį galėčiau priskirti mistinių kate­ gorijai, buvo sapnas apie Tėtį.

Tėtį susapnavau praėjus metams ar pusantrų nuo jo mirties.

Kai jis atėjo, puoliau klausinėti, kur taip ilgai buvo, kodėl tik dabar mane aplankė. Tėtis teisinosi buvęs labai užimtas, nes Anapus daug for­ malumų. Taip ir pasakė: „Tu neįsivaizduoji, kiek čia daug biurokratijos.“ Praėjo daugiau kaip dvidešimt metų, sapno detalės išsitrynė, bet iki šiol prisimenu jausmą, kaip tai atrodė tikra! Tą dieną strikinėjau kaip vai­ kas palaimingai išsišiepusi: „Aš mačiau Tėtį, jis pasakė, kad jam viskas ge­ rai!“ Jaučiausi gavusi įrodymą, kad gyvenimas po mirties tęsiasi.

Antra vertus, Tėtį sapnavau Ispanijoje, tą dieną, kai tolumoje pama­ čiau į jį panašaus vyro siluetą. O jeigu taip, galbūt tas sapnas – joks vi­ zitas iš Anapus, tai tik mano pasąmonės dėlionė?.. Bet kodėl viskas at­ rodė taip tikra, kad iki šiol prisimenu? Ir kodėl nuo tol niekada Tėčio ne­ besapnuoju?

Vis dėlto ne Tėčio apsilankymas sapne įkvėpė mane rašyti apie mis­ tinius reiškinius. Mintį pakišo kitas susitikimas. 

13

Prieš šešerius metus po vienos radijo laidos pakviečiau kavos mane kalbinusią žurnalistę, kad atsidėkočiau už profesionalų mano knygos „Laisvė basomis“ pristatymą. Mudviejų pokalbis neilgtrukus virto mo­ nologu. Moteris ėmė pasakoti apie bendravimą su mirusiaisiais, apie vaiduoklius, apymirtines patirtis, aiškiaregiškus sapnus. Per laidą ją su­ vokusi kaip sveiko proto žmogų, dabar sutrikau: o jai tikrai visi namie?..

Kai ji nutilo, paklausiau, ką man dabar su tuo daryti. Ji skėstelėjo ran­ komis: „Nežinau... Kažkaip pajutau, kad tau pravers.“ Ir nuo tos dienos prasidėjo – mistinėmis istorijomis su manimi ėmė dalytis aplinkiniai. Neprašydavau, bet kažkodėl gaudavau. Iš pradžių ma­ niau, kad tai atsitiktinumas. Vėliau susirūpinau, kad tai kažkoks apsėdi­ mas, kurį aš provokuoju. Po pusės metų dingtelėjo: „O gal tai ženklas?“ Susiradau parapsichologę, apie kurią Jurga Ivanauskaitė „Viršvalan­ džiuose“ rašė: „Liuda – labai paslaptinga moteris, rami kaip rugių laukas karštą vidurvasario dieną, kaip mėnesienos nutvieksta jūra per visišką štilį, kaip jokio vėjo neblaškomas miškas apyaušriu.“ Papasakojau Liudai apie savo dvejones: norėčiau rašyti apie mistines patirtis, tačiau abejo­ ju, ar esu tinkama į tokios tematikos autores, nes man pačiai nieko mis­ tiško nenutinka. Liuda nubraižė tris kvadratus ir sako: „Pasižymėk minty­ se, kuri iš figūrų tau reiškia „taip“, „ne“ ir „galbūt“, o aš pamėginsiu atspė­ ti.“ Ji pirštu bakstelėjo į vieną kvadratą ir šypsodama sako: „Šitas juk tavo „taip“? Bet tavo protas vis tiek abejoja, ar ne?“ Mano protas abejojo dar ketverius metus.

Ir tik tada, kai karantinas atjunkė nuo visų veiklų, aš supratau, kad trauktis nebėra kur. Nedovanočiau sau, jei šio sustojimo neišnaudočiau rašymui. Šiandien man atrodo, kad viskas, ką rašiau iki šiol, buvo tik ap­ šilimas, kaip pianistui – gamų grojimas. Tikrą kūrinį aš groju dabar. Mė­ gindama atsakyti į klausimą: „Ar čia kas nors yra?“ Knyga sudaryta iš trijų dalių: pirmoji – man papasakotos autentiš­ kos mistinės patirtys; antroji – haliucinogenų sužadintų psichikos bū­ senų potyriai, kuriais su manimi pasidalijo patys psichonautai; trečioji – 14

AR ČIA KAS NORS YRA?

interviu su mokslininkais, gydytojais, psichologais, astrologais, socialiai aktyviais žmonėmis apie mistines patirtis, smegenis ir mirties paradoksus. Šioje knygoje nebandau mušti įvarčio nė į vienus vartus, tiesiog vie­ šinu ir mistikos apologetų, ir jos skeptikų nuomonę. Stengiuosi parody­ ti kiekvieną magiškos nežinomybės krištolinio rutulio briaunų blyksnį ir tokiu būdu sužadinti paradoksalųjį mąstymą. Be paradoksaliojo mąsty­ mo čia niekaip – o kaipgi kitaip suvirškintume mintį, kad analizuodami praeitį mes kuriame ateitį, neregimo pasaulio būtis padeda geriau su­ vokti realybę?

Mistinės patirtys apibrėžiamos kaip pojūčiai, kuriuos sunku nusaky­ ti žodžiais. O aš apie tai parašiau knygą. Daisetsu Teitaro Suzukis, kalbė­ damas apie paradoksalųjį mąstymą kaip dzenbudizmo pagrindą, sako: „Mums reikia žodžių, kad paaiškintume savo vidinius išgyvenimus. Bet mūsų pojūčių kilmė neturi nieko bendra su žodžiais. Ir jeigu jūs nieka­ da apie tai anksčiau nesusimąstėte, šis prieštaravimas jums pasirodys paradoksalus.“

K odė l mes j ų ieš kome ?

Kodėl žmonės ieško mistinių patirčių? Mistinės patirtys – tai suvokimo durys, kurių dairomės, nes mums rūpi suprasti, kodėl gyvename, kokia gyvenimo prasmė. Mistinės patirtys asocijuojasi su šviesa, kuri išgelbs­ ti tamsos valandą. Su nušvitimu, apie kurį kalba visos religijos ir nūdie­ nos dvasingumo vedliai.

Dzen meistras sako: „Jautiesi nušvitęs? Pats laikas į pragarą.“ Iš pirmo žvilgsnio – paradoksas: kodėl nušvitęs keliauja į pragarą, o ne į dangų?

Kalbos apie nušvitimą yra ženklas, kad žmogus įsikabino į palaimos pa­ tirtį, prisirišo prie jos. Bet ekstazė nėra meditacijos ar mistinės patirties tikslas. Nirvana yra tik tarpinė būsena, iš kurios kulkos greičiu grįžtame į įprastą gyvenimą. Ir jei įsivaizduojame, kad ekstazės potyris pakylėjo virš kitų, vadinasi, nieko iš savo patirties neįgijome. Esame kiaulės, ku­ rioms netyčia pabarstė perlų. 

15

Nušvitimo pojūtis yra viena iš keturių mistinių patirčių savybių, ku­ rias XIX amžiaus pabaigoje apibrėžė amerikiečių filosofas ir psichologas Williamas Jamesas: „Mistinės patirtys – tai „eurekos“ momentas, tiesos suvokimas, kuris staiga užvaldo. Tai paslaptis, kuri netikėtai atsiskleidžia ir apima jausmas, kad čia joks atradimas – tu visada tai žinojai. Buvai pa­ miršęs, o dabar prisiminei. Toji būsena tau priminė.“ Antroji mistinės būsenos savybė – bejėgiškumas ją apibūdinti žo­ džiais. „Patyręs klinikinę mirtį, transcendentinį vienio potyrį, negali žo­ džiais apsakyti savo patirčių ir jų suvokimo. Jas suprasti geba tik tie, ku­ rie tai patyrė patys. Neįmanoma perteikti pabudimo jausmo žmogui, kuris miega, nėra pabudęs. Mistinė patirtis neadekvati žemiškajai, nes joje emocijos ir protas susilieja, praranda skirtumus“, – rašė W. Jamesas.

Trečiasis požymis, pasak jo, – trukmės neapibrėžtumas: „Patirtis trun­ ka labai trumpai, bet erdvė, kurioje ji vyksta, yra belaikė ir kur kas inten­ syvesnė nei įprastoji. Mirksnis gali pakeisti visą gyvenimą. Jo poveikis iš­ lieka ir atsikartoja. Mistinės patirties laikas skiriasi nuo žemiškojo. Kar­ tais per kelias minutes prabėga visas gyvenimas.“ Ketvirtasis požymis – negebėjimas priešintis patirčiai, dieviško įsiki­ šimo pojūtis: „Mistinės patirties metu jaučiamės taip, tarsi valia būtų pa­ ralyžiuota, mes būtume atsidūrę aukštesniųjų jėgų valioje.“ Mistinė patirtis traukia ir atstumia, vieniems ji svarbi, kitiems – nieki­ nė. Prieštaringumas neišvengiamas, nes mistinę būseną gali suvokti tik tie, kurie patiria jos ekstazę. Bet norint ją patirti, reikia drąsos, apie kurią kalba D. T. Suzukis: „Kabant virš prarajos ir laikantis už vienintelės me­ džio šakos, vadinamos intelektu, savo noru paleisti šaką ir pulti į prara­ ją, žinant, kad ji begalinė, – argi tai nereikalauja neįtikėtinų pastangų iš to, kuris nori išmatuoti mistinės bedugnės gelmę?“ Visi mistinių patirčių požymiai – tiesos momentas, negalėjimas api­ būdinti žodžiais, trukmės neapibrėžtumas, dieviškos jėgos įsikišimo po­ jūtis – būdingi ir haliucinogenų paveiktos sąmonės vaizdiniams, vadi­ namosioms psichodelinėms būsenoms. (Pabrėžiu tai neabejodama, kad 16

AR ČIA KAS NORS YRA?

bus purkštaujančių, kaip drįsau haliucinogenų sukeliamus potyrius gre­ tinti su savaiminėmis ir netgi religinėmis patirtimis.)

W. Jamesas mistines patirtis vadina religinių patirčių ištakomis. Jo knyga „The Varieties of Religious Experience“ (angl. „Religinio patyrimo įvairovė“) vadinama išsamiausia mistinių patirčių studija. Mistikos psi­ chologinis pagrindas – tai noras pažinti antgamtines jėgas ir tokiu būdu priartėti prie suvokimo, kaip veikia pasaulis. Mistika yra visų religijų pra­ motė. Visi tikėjimai, kad ir kas tai būtų, išsirutuliojo iš mistinių patirčių.

Vienas ryškiausių kada nors gyvenusių mistikų matematikas Pitago­ ras tvirtino, kad mūsų sielai skirta nuolat atgimti Žemėje, kol ji taps ga­ nėtinai švari, sąmoninga ir galės patekti į kitą pasaulį. Dabarties psicho­ nautai mano, kad mūsų sąmonėjimą galėtų pagreitinti haliucinogenai.

Vieni neabejoja mistinių patirčių nauda, kasdienybėje mato jos ap­ raiškų, o tuos, kurie nemato, vadina jaunomis sielomis arba nepabudu­ siais. Kiti mistiką kategoriškai neigia, ją priskiria fantazijoms arba haliu­ cinacijoms. Treti filosofuoja, esą mistika – tiesiog neįrodyta realybė, ku­ ri jau tuoj bus įrodyta, ir jokios mistikos nebeliks.

Man mistikos paieškos atrodo kaip sapnų gaudyklė. Visata tarsi mė­ gaujasi žaisdama slėpynių su mumis. Dauguma, net ir užkietėję ateistai, per gyvenimą yra patyrę mistinių ženklų – sapnų, kurie išsipildė, nuo­ jautų, kurios išgelbėjo. Jausmą, kad angelas sargas padeda. Bet misti­ nių patirčių prigimtis tokia, kad vargu ar kada nors galėsime jas įrody­ ti ar paaiškinti.

O jei vis dėlto įrodysime, ar tai paspartins mūsų evoliuciją, progresą? „Protingi ir nuosaikūs prisitaiko prie pasaulio; iracionalūs žmonės at­ kakliai bando pasaulį pritaikyti prie savęs. Todėl sveikas protas negali būti progreso varomoji“, – rašė George’as Bernardas Shaw. Kita vertus, sielos gelmėje kiekvienas sveiko proto žmogus tiki, kad jis gyveno ir gy­ vens visada, mirtis jo neišraus iš amžinybės.



17

Dalytis knieti, bet ar galima? Ir ar verta?

Kokia prasmė pasakoti apie aušros ar sutemų magiją tam, kuris nepakelia akių į dangų, nes juo netiki?

18

AR ČIA KAS NORS YRA?

DIEVIŠKAS ĮSIKIŠIMAS Mes galime Dievo nepaisyti, bet negalime išvengti Jo buvimo.

Pasaulis perpildytas Jo. Jis visur vaikšto inkognito.

C li ve’a s Sta pl e sa s Le wisa s

Kirilas Fedorovskis, oro linijų palydovas iš Kijevo

AMNEZIJA

I

š Kabulo į Kijevo Borispolio oro uostą 2018-ųjų sausio 24 dieną atvyko lėktuvas su teroro akto aukų palaikais. Tarp jų buvo ir lakūno Romano Vlasovo kūnas. Būtų buvęs ir mano, jei Dievas nebūtų įsikišęs.

Tuo metu dirbau vienų Ukrainos oro linijų palydovu. Mes skraidėme po visą Europą, o nuo 2017-ųjų pradėjome planuoti reisus į Afganistaną. Į darbo sutartį įtraukėme punktą, kad skrydžio palydovų komandos sudėtis negali būti keičiama: jei bent vienas iš penkių skristi negali, neskrenda visi.

Mūsų pirmasis skrydis į Kabulą buvo suplanuotas 2017-ųjų gruodį. Spalio viduryje atlikome įprastą reisą į Antaliją. Po skrydžio dauguma ekipažo nuėjo ilsėtis, o mes – įgulos vadas, antrasis pilotas ir

22

AR ČIA KAS NORS YRA?

aš – patraukėme prie jūros. Išsimaudę praalkome, bet aš užsispyriau palįsti po dušu. „Nelaukite manęs, – pasakiau, – pats jus susirasiu viešbutyje.“ Nusiprausiau, pasigrožėjau jachtomis, apylinkės vaizdais ir pakilau į viešbutį zigzaginiais laiptais. Suskaičiavau – 160 laiptelių. Buvau žvalus, puikios nuotaikos. Bet staiga kažkas atsitiko, tarsi teat­ ro scenos uždanga būtų nusileidusi – ir antraktas. Amnezija. Viską prisimenu, bet... neprisimenu. Atsipeikėju – mane už parankės laiko antrasis pilotas ir klausia keistų dalykų: „Kirilai, kaip jautiesi, ar galėsi pats eiti?“ Sakau: „Aš puikiai jaučiuosi, man viskas gerai!“ Pakylame į terasą pas įgulos vadą. Dabar jis pradeda kamantinėti, kur aš buvau. Sakau: „Kokią čia komediją vaidinate? Kodėl į mane taip keistai žiūrite?“ Pasiekiame registratūrą, pilotas – prie telefono, kviečia greitąją.

Aš nieko nesuprantu: „Ką darai, kam ta greitoji?“ Man pasiūlo nueiti į tualetą ir pasižiūrėti į veidrodį. Nueinu – žandikaulis atvimpa: mano visa kairioji galvos pusė mirga marga spalvotomis dėmėmis.

Atrodo kaip ištisa mėlynė. Bet aš nieko nejaučiu. Jokio skausmo, net galvos svaigimo. Ir mano balti marškiniai švarūs...

Atvažiuoja greitoji, mane paguldo ant neštuvų, išveža į kliniką.

Klinikoje prijungia lašelinę, aš užmiegu. Vėl antraktas.

Kai atsipeikėju, prie manęs stovi gydytoja. Ji sako: „Kirilai, norėjome jums atlikti kaukolės trepanaciją.“ – „Kodėl, už ką?!“ Gydytoja rodo ligos istorijos išrašą: „Uždara kaukolės smegenų trauma, smilkinkaulio skilimas, du kraujo krešuliai kaktinėje smegenų dalyje, iš jų vienas – septynių centimetrų skersmens.“ Man galvoje sukasi vienintelė mintis: mane mausto, turbūt nori pinigų išlupti už gydymą. Juk neįmanoma patyrus smegenų traumą nejausti galvos skausmo, nepatirti psichikos sutrikimų...

Ligoninėje mane išlaikė dešimt dienų, kelis sykius kartojo galvos MRT. Griežtai uždraudė skraidyti.

DIEVIŠKAS ĮSIKIŠIMAS

23

Parsigavau namo vandens ir sausumos keliais. Jau kitą dieną mane aplankė mamos draugė. Ji papasakojo mano traumos išvakarėse regėjusi sapną, kuriame aš leidausi laiptais, ir staiga priešais išdygusi esybė juodais apdarais. Jos veidą dengęs gobtuvas, bet dalgio ji neturėjusi. Esybė atsisukusi, mane pastūmusi. Būčiau nugarmėjęs žemyn, bet Dievas pasiuntęs angelus, ir jie mane išgelbėję.

Kijevo gydytojai diagnozę patikslino. Tvirtino, kad krešulių būta ne dviejų, o keturių. Vienas gerbiamas neurochirurgas pasakė, kad mano atvejis unikalus. Kad tokių traumų įprastai patiriama, kai žmogus patenka į griūtį ar jį partrenkia automobilis. Tačiau reikėtų kristi mažiausiai iš savo ūgio aukščio ir žemyn galva nusileisti ant betono, kad atsirastų keturi krešuliai. Kitas neurochirurgas spėjo, kad tai galėjo būti epilepsijos priepuolis, kurio metu atsijungė smegenys. Tačiau tarp mano giminių nėra epileptikų.

2018 metų sausį per mesendžerį ateina žinutė su prierašu: „Perskaityk tuoj pat.“ Žiūriu – Kabulo naujienų svetainės straipsnis anglų kalba. Jame rašoma, kad Kabulo „Intercontinental“ viešbutyje įvyko teroro aktas. Trys talibų teroristai įsiveržė į viešbutį ir ėmė šaudyti visus iš eilės. Mano įgulos vadas tuo metu prausėsi, beldimo neišgirdo ir numerio durų neatidarė. Bet tai jo neišgelbėjo – teroristai metė granatą.

Dar nespėjau suvirškinti, ką perskaičiau, – skambina vyriausiasis mūsų skrydžių palydovas ir sako: „Aš nežinau, kas tau iš tiesų atsitiko Turkijoje, bet visų vardu dėkoju, kad mus išgelbėjai nuo mirties. Dėkojame Viešpačiui, kad išgelbėjo ne tik tave, bet ir visą mūsų komandą.“ Po kelių mėnesių sutikau Aleksandrą – antrąjį pilotą, su kuriuo tą mistinės amnezijos dieną buvome Antalijoje. Jis papasakojo, kaip su įgulos vadu manęs laukdami terasoje išgirdo duslų šleptelėjimą. Tarsi kas būtų iš pirmo aukšto metęs maišą popieriaus.

Aleksandras mane rado aukštielninką prie viešbučio be gyvybės 24

AR ČIA KAS NORS YRA?

požymių. Mėgino gaivinti, aš nereagavau, tada apipylė vandeniu.

Aleksandras irgi stebėjosi, kad mano balti marškiniai liko nesutepti, sniego baltumo.

Po šios istorijos aš atsigręžiau į Dievą. Neabejoju, tai Dievas mane išgelbėjo.

Nelė, žurnalistė iš Šiaulių

FINIKAI

D

vasių atskyrimo dovaną gavau daugiau nei prieš dešimt metų. Tuo metu save laikiau krikščione, bet domėjausi ir kitais dvasiniais judėjimais. Lankiau jogą, ne kokią banalią fizinę, o karališkąją – meditatyvaus proto ugdymo radžos jogą.

Kartą draugė pakvietė į jogos vasaros stovyklą. Ji įspėjo, kad per mokymus visi rengsimės baltai, ta proga nusipirkau baltą šaliką.

Tuo pat metu Pakutuvėnuose vyko šeimų stovykla, į kurią būčiau važiavusi kur kas mieliau. Bet mūsų santykiai su vyru tuo metu buvo sudėtingi, jis atsisakė. Taip aš išvažiavau medituoti, o vyras atostogavo vienas.

Stovykloje kėlėmės ketvirtą ryto, meditavome, kontempliavome žiūrėdami į žvakės liepsną. Paskui vyko paskaitos, maisto gamyba, dvasiniai pokalbiai... Meilės praktika, per kurią su mokytoja dalijomės prasada – per pūdžą pašventintu dievybei paaukotu maistu. Valgydami žiūrėjome mokytojai į akis ir įsivaizdavome, kaip spinduliuojame meilę.

Pačią pirmą stovyklos dieną man paskambino draugė iš Pakutuvėnų ir paklausė, kodėl nesu šeimų stovykloje. Aš kritau į prisiminimus, kaip ten būdavo gera, kokios įdomios jų paskaitos, palaimingas bendrystės jausmas...

Pradėjau blaškytis, klausiau savęs – kodėl esu čia, o ne ten, kur man gera?

DIEVIŠKAS ĮSIKIŠIMAS

25

Mokslo varomoji jėga yra laidotuvės.

Naujos idėjos pripažįstamos, kai miršta jų priešai.

Maxas Planckas

KELIAUTOJŲ KLUBAS Froidas sapnus vadino karališku keliu į pasąmonę.

Psichodelikai galėtų būti greitkelis.

Mic ha e l a s Pol l a na s

Claudia Just, menininkė iš Berlyno, šiuo metu gyvenanti Ekvadore

MEILĖS VAIKAS

C

LAUDIA – MANO AMŽINATILSĮ draugės Ramunės dukra. Pažįstu ją nuo ketverių. Anksčiau Claudia buvo geriausia mano dukros vaikystės draugė, o šiandien ji tapusi ir mano drauge. Clau-

dios tėvas – vokietis, beprotiškai mylėjęs jos mamą, bet nedrįsęs palikti

savo jau turimos šeimos. Claudiai, nesantuokiniam vaikui, jis davė savo pavardę, Vokietijos pilietybę, meilę ir globą.

Ramunė galiausiai ištekėjo už kito. Ji manė, kad dukrai bus geriau augti pilnoje šeimoje.

Mano draugė susilaukė dar dviejų vaikų, ir staiga pajuto nenorinti su jų tėvu sulaukti senatvės. Aš mačiau jos neviltį, bet bloga nuojauta manęs nekankino. Tikėjausi, kad laikas viską sutvarkys, draugei atlėgs, ir vėl bus gerai.

20 2

AR ČIA KAS NORS YRA?

Ramunė pradėjo gerti. Ji liovėsi bendravusi, neatsakinėjo į skambučius. Aš save apgaudinėjau, kad draugai kartais daro pauzę, bet pailsi nuo bendravimo ir vėl sugrįžta.

Ramunė negrįžo.

Pirmus metus skambino Claudios patėvis, vėliau – Ramunės tėvas, pati Claudia. Bet nėra kaip padėti žmogui, kuris pats nebemato išeities.

Ramunė nebegalėjo gyventi su savo vyru, bet ir skirtis nesiryžo.

Ramunė mirė būdama 42-ejų.

Claudiai tuo metu buvo 21-eri. Mamos mirtis tapo jos kūrybos impulsu: penkerius metus, nuo 2015-ųjų iki 2020-ųjų, visus tapybos darbus ji dedikavo mamai, meilę ir netektį pavertė meno spalvomis ir formomis. Claudia neregimus prisiminimus padarė regimus ir tokiu būdu juos įamžino anksčiau, nei jie spėjo išblukti. Ji sako: „Kalbu su mama, apie ją – apie tai, kas ji buvo, kas yra, apie tai, kas man liko, ir apie tai, kuo tapau, kai jos nebėra. Kalbu, kartais rėkiu, verkiu, tyliu. Jaučiu kaip žmogų.“ Claudia baigė tapybos studijas Berlyno Veisenzė meno akademijoje (vok. Kunsthochschule Berlin-Weißensee). Nuo 2020-ųjų vasario gyvena Ekvadore, keliauja, tapo, fotografuoja. Jos darbai tarsi dienoraštis pasakoja apie meilę ir skausmą, nepaliaudami klausti – kaip išsaugoti tai, kas neapčiuopiama? Kaip susitaikyti su tuo, kas skauda?

Egzistencinių klausimų ir savęs paieškų vedama, Claudia atsidūrė Peru džiunglėse. Čia ji išbandė sielos ir kūno valymo ceremonijas – kambo ir ajavaską.

K a mbo „Kambo yra „vakcina“, todėl ja nereikėtų piktnaudžiauti, nematau prasmės kambo nuodus vartoti dažnai, mažomis dozėmis, – organizmas pripras, ir procedūra praras veiksmingumą“, – teigia Davidas de Paula Nunesas, Amazonės terapeutas.

Kambo procedūra – tai itin nuodingos Amazonės medvarlės, vietinių vadinamos kambo, išskyrų suleidimas į organizmą. Nuodai veikia KELIAUTOJŲ KLUBAS

203

žaibiškai: po minutės prasideda karštinė, baisesnė už sunkiausią gripą.

Bet mažiau nei per pusvalandį poveikis baigiasi ir užplūsta neapsakoma palaima. Daugumos bandžiusiųjų tvirtinimu, po šios procedūros nebelieka baimių. Net mirties baimė išnyksta, nes kambo sukelta karštinė atrodo baisesnė nei mirtis.

Kelios indėnų gentys kambo procedūrą praktikuoja jau tūkstančius metų, jie ją vadina blogio priešnuodžiu, skiepais nuo nesėkmės. Pirmasis šį ritualą 1925 metais aprašė prancūzų misionierius Constantas Tastevinas. Jis buvo ir pirmasis vakarietis, kuriam teko stebėti, kaip kambo procedūrą atlieka kašinavų (portug. Kaxinawa) gentis Brazilijoje: „Kai indėnas pasiligoja, sulysta, išbąla ar patinsta, kai jam ima nesisekti medžiok­ lėje, tai ženklas, kad kūne apsigyveno blogio pradas, kurį reikia pašalinti.

Ankstų rytą, prieš aušrą, nieko nevalgęs, medžiotojas smilkstančia lazdele išdegina mažų žaizdelių ant rankos arba pilvo ir jas vakcinuoja varlės „pienu“. Blogio pradas pasišalina iš kūno per prakaitą, vėmimą ir viduriavimą. Kambo nuodai grąžina medžiotojui normalų kūno svorį ir stiprybę. Rega ir klausa tampa tokios jautrios, o ranka – tokia taikli, kad medžiotojas mėsos sumedžioja daugiau, nei pats gali suvalgyti.“ 1990-aisiais italų farmakologas Vittorio Erspameris pirmasis ištyrė nuo­ dingųjų medvarlių išskyras laboratorijoje ir jas aprašė kaip fantastinio gydomojo potencialo cheminį kokteilį. Alternatyviosios medicinos šalininkai Vakaruose per pastaruosius 25 metus kambo praktiką apaugino ritualais ir pavertė pelningu verslu. Šiandien kambo panaši į kulto apeigas: jos dalyviai susodinami ratu ant žemės, priešais kiekvieną padedama po kibirą vėmalams. Kai kurie šios procedūros organizatoriai įrengia net altorėlį su stikline varle, ir kambo dalyviai prie jos medituoja, o ritualo vedėjas traukia šamaniškas dainas, sklaido kvapius dūmus.

Paganę akis po virtualias lankas, išvystume tikrai įspūdingą kambo procedūros reklamą – varlės nuodais esą įmanoma išgydyti meningitą, Alzheimerį, infarktą, Parkinsoną, hepatitą, diabetą ir netgi ŽIV ar kovidą...

20 4

AR ČIA KAS NORS YRA?

Kambo procedūrą tiriantys mokslininkai jos poveikį lygina su trumpalaikiu anafilaksiniu šoku. Manoma, kad šoką sukelia kambo nuoduose esantis bioaktyvių peptidų ir neuropeptidų kokteilis, taip pat du stipriai veikiantys opioidiniai peptidai dermorfinas ir deltorfinas. Nors kambo patirtis nėra psichodelinė, ji vis dėlto sužadina stiprių psichoaktyvių reakcijų. „Varlės vakcina“ sukelia pykinimą, pilvo skausmus, vėmimą, galvos svaigimą, tachikardiją, viduriavimą. Nuodų poveikis trunka maždaug 15–20 minučių, bet neprognozuojamai ilgai gali kankinti tokie rimti liekamieji reiškiniai kaip, pavyzdžiui, atminties, inkstų ar kepenų veiklos sutrikimai, letargija, psichozė. Pietų Amerikos čiabuvių žiniuoniai ir Vakarų gydytojai perspėja, kad nepatyrusiose rankose kambo gali virsti netgi nepaprastai skausmingos mirties įrankiu.

A java sk a „Visiems politikams praverstų prieš stojant prie valstybės vairo išgerti ajavaskos“, – sakė rašytojas Grahamas Bruce’as Hancockas.

Ajavaska – džiunglių viralas iš svaigiojo kvaitulio (Banisteriopsis caapi), tokios lianos, gabalėlių ir kitų psichoaktyviųjų savybių turinčių augalų – chakrunos (Psychotria viridis) arba chalipongos (Diplopterys cabrerana) – lapų. Ajavaska (isp. ayahuasca), dar žinoma „sielos lianos“ pavadinimu, yra Pietų Amerikos čiabuvių jau tūkstančius metų praktikuojamo psichodelinio ritualo gėrimas. Vietiniai jį iki šiol vartoja ligoms gydyti, organizmui ir mintims valyti, bendrauti su dvasių pasauliu.

Vakariečiai ajavaską ėmė vartoti palyginti neseniai – praėjusio amžiaus pabaigoje. Šis ritualas praktikuojamas mėginant atsikratyti depresijos, potrauminio sindromo, priklausomybių, savižudiškų minčių. Arba rekreaciniais tikslais – kai norima praplėsti sąmonės ribas. Ne visus atbaido ne toks jau nekaltutis ajavaskos šalutinis poveikis.

Dėl ajavaskos saugumo tyrėjų nuomonės išsiskiria.

Vieni teigia, kad ji nesaugi, jos cheminės medžiagos gali sužadinti haliucinacijas, drebulį, plečia vyzdžius, didina kraujospūdį, sukelia pykinimą KELIAUTOJŲ KLUBAS

205

ir vėmimą. Sergantiesiems bipoliniu sutrikimu ajavaska gali išprovokuoti dirglumą ir psichozes.

Kiti tyrėjai, pavyzdžiui, vengrų kilmės kanadietis gydytojas Gaboras Maté, ajavaską priskiria prie palyginti saugių ir veiksmingų priemonių priklausomybei nuo alkoholio, tabako, kokaino įveikti, gyvenimo kokybei gerinti, sąmoningumui, atsakomybei žadinti.

Daugėja mokslinių ajavaskos tyrimų, kurie liudija, kad ajavaskos teigiamas poveikis trunka nuo keturių savaičių iki pusės metų, ajavaskos psichoaktyvioji medžiaga atveria tai, ko žmonės daugybę metų siekia praktikuodami meditaciją, – bendrystės pojūtį, gebėjimą neteisti, ramiau reaguoti į kitokią nuomonę. Ajavaska padeda atsikratyti negatyvių minčių, žadina kūrybingumą, parodo kelią iš tunelinio mąstymo.

Labai tikėtina, kad neilgtrukus daugiau sužinosime apie ajavaskos ir kitų haliucinogenų terapinį potencialą psichologinėms traumoms gydyti.

C l audia : prieš istor ė

M

ama ir tėtis sakydavo, kad jie labai mylėjo vienas kitą, todėl ir esu tokia graži. Iš tėvų padrikų pasakojimų supratau, kad jų ryšys – tai audringa uždraustos meilės istorija. Ji paslapčia, kartais su didelėmis pertraukomis, truko šešerius metus. Tėtis visada manimi rūpinosi, bet kai mama ištekėjo ir atsirado patėvis – atsitraukė. Manė, kad mama pradeda kurti naują laimingą gyvenimą, ir nenorėjo trukdyti.

Mudviejų su tėčiu ryšys vėl sustiprėjo, kai šeštojoje klasėje parašiau jam laišką vokiečių kalba. Tėtis atrašė ir pakvietė atvažiuoti.

Nuo tol iki pat mokyklos baigimo atostogas leisdavau Vokietijoje.

Ilgainiui toks bendravimas apkarto, jis nebeatrodė tikras: bepigu būti linksmiems ir laimingiems per atostogas – aš norėjau matyti, koks tėtis šiokiadieniais. Koks jis būna, kai dangus griūva, rūpesčiai slegia, pyktis suima. Aš norėjau ginčytis, bartis... Norėjau jausti, kad esame tikra šeima.

20 6

AR ČIA KAS NORS YRA?

Nebuvo paprasta apsispręsti studijuoti Vokietijoje. Nerimavau dėl mamos ir brolių, nes nežinojau, ar patėvis jais pasirūpins, o manęs juk nebus šalia... Mama išvažiuoti neskatino, bet ir nedraudė. Manau, ji suprato, kad man geriau nesieti ateities su Lietuva.

Mama mirė 2015-aisiais, paskutinę sausio dieną. Mirė viena savo bute. Kūną po dviejų parų rado policija, išlaužusi buto duris. Mirties priežastis – kraujo išsiliejimas į smegenis. Palaidojusi mamą, jos knygas, drabužius, nuotraukas parsigabenau į Berlyną ir gyvenau materialiais prisiminimais, buvau į juos įsikibusi. Mamai ir mūsų santykiams dedikavau savo tapybos parodas, baigiamąjį studijų darbą. Bet ilgainiui prisiminimai virto našta, ėmė persekioti mane kaip vaiduokliai.

Tada ir prisiminiau studijų draugės Lauros pasakojimą apie ritualą, atliekamą Kolumbijoje norint atsikratyti skausmingų patirčių: visi susėda ratu aplink ugnį, kiekvienas įvardija savo buvimo tame rate priežastį ir meta į ugnį kokį nors jam svarbų simbolinį daiktą. Taip gimė vienas iš mano kurto ir mamai dedikuoto filmo epizodų, kur aš deginu mamos knygas ir kitus daiktus prie ežero.

Labai stipri, skausminga ir brutali scena.

K elyje Ajavaskos ceremonija buvo Sebastiano, tuomečio mano draugo, idėja, kurią aš priėmiau ne iš karto. Abejojau, nes buvau prisiskaičiusi, kad tai labai stipri psichodelinė patirtis, iškelianti į paviršių užgniaužtas baimes. Baimių demonai manęs negąsdino – trikdė žinojimas, kad su jais teks tvarkytis, man skaudės. Neabejojau, kad man reikia vedlio per savo „aš“ labirintus, tik dvejojau, ar esu pasirengusi tai padaryti. Vis dėlto ryžausi.

Kelionė po Pietų Ameriką prasidėjo 2019-ųjų lapkritį. Per Atakamos dykumą, Bolivijos džiungles, Brazilijos pakrante nuo Rio de Žaneiro iki Salvadoro keliavome autobusais, džipais. Apsistodavome KELIAUTOJŲ KLUBAS

207

nakvynės namuose, kaip ir dera mūsų amžiaus keliautojams su kuprinėmis. Po trupinėlį iš vietinių ir turistų rinkome informaciją apie šamaniškas ceremonijas, klausėme, ar jie yra kada nors bandę ajavaską.

Plaukimas Amazonės upe truko apie mėnesį. Čia laivai – vienintelė susisiekimo priemonė, jie plaukia kartą du per savaitę, visada pilni, todėl kartais tenka apsišarvuoti kantrybe. Mes galėjome plaukti greituoju arba lėtuoju būdu. Rinkomės lėtąjį ne tiek dėl pigumo, kiek dėl autentikos.

Lėtuoju plaukia daugiausia vietiniai: patogumų mažai, miegi hamakuose po atviru dangumi. Greitasis laivas plaukia dieną dvi, lėtasis pukši beveik savaitę. Greitasis panašus į autobusą, lėtasis – į seną aprūdijusią statinę. Toji statinė labai romantiška – plauki laiko neskaičiuodamas Amazonės upe, rytą vos akis pramerkęs dairaisi beždžionių, o naktį rūkai ant statinės stogo ir skaičiuoji Paukščių Tako žvaigždes.

Mes buvome vieninteliai užsieniečiai laive. Maistas buvo įskaičiuotas, valgėme ryžius su vištų, kudakavusių ant mūsų laivo stogo, mėsa. Už penkių dienų plaukimą sumokėjome apie trisdešimt eurų.

Lėtasis plaukimas padėjo mums ir natūraliai sulėtėti, prisijaukinti mintis apie būsimą patirtį. Nuolat klausinėjome savęs – daryti ar nedaryti? O jei darysime – tai kodėl? Kokie mūsų motyvai?

Ko tikimės iš tos patirties, ko bijome, kodėl abejojame...

Galiausiai pasiekėme Ikitosą, kuris vadinamas ajavaskos meka. Džiunglių miestas mus pasitiko nežmoniška šutra, triukšmu, beprotišku tuktukų eismu ir išmetamųjų dujų smarve. Knibždėjo žmonių skruzdėlynas, ir daugumą siejo ajavaska. Vieni, ką tik atvažiavę, karštligiškai ieškojo, kaip patekti į ajavaskos ceremoniją.

Kiti, ką tik po jos, išgyveno vienį su gamta. O trečius jau buvo užveržusi ajavaskos kilpa, nes per dažnai jie nardė kitose dimensijose ir jau nebeįstengė iš ten sugrįžti.

20 8

AR ČIA KAS NORS YRA?

Dvokas ir šurmulys alino, buvo akivaizdu: dar vienos nakties čia neištversime. Nakvynės namuose susipažinome su bekpekeriais (angl. backpacker) – tokiais pat keliautojais su kuprinėmis kaip ir mes. Jie papasakojo apie Vaivorykštės bendruomenę ir joje rengiamas šamaniškas patirtis. Mes nusprendėme patikrinti, ar iš tiesų ši vieta tinkama, ne komercinė.

Pa skui ženklus Šios vietos nepasieksi sausuma, teks plaukti arba skristi.

Vaivorykštės (isp. Arco Iris) bendruomenė įsikūrusi Peru džiunglė­ se, netoli Ikitoso. Susigauni jame autobusą, pavažiuoji iki tam tikro kilometro (metrų tikslumu!), išlipi ir neri į džiunglių gilumą. Pagal medines rodykles eini takeliu maždaug valandą, kerti kelis tiltus, o perėjęs trečią ilgąjį suki į kalną. Nusileidęs iš karto pamatai spalvotu vaivorykštės ženklu pažymėtą kelią ir suki į kairę. Jeigu atsiduri prie tilto, kuris kerta didelę daubą, – nuklydai, teks grįžti. „Toliau eikite dar apie 10 minučių, sekite ženklus“, – aiškinama bendruomenės interneto svetainėje.

Mūsų kelionė truko ilgiau, ėjome ne 10, o geras 40 minučių, kol aptikome vaivorykštės ženklą brūzgynuose ir pagaliau pasiekėme bendruomenę – vietą, kur vyksta ajavaskos ir kambo ceremonijos bei kitos šamaniškos praktikos. Čia žmonės kramto džiunglių tabaką, dainuoja prieš dalydamiesi maistu, nuogi maudosi dauboje. Čia, žinoma, nėra nei interneto, nei dušo, nei elektros.

Mainais už elektrą ir patogumus duodama meilė, pagarba, bendrystė, laisvė.

B endruomen ė Arco Iris – tai ekumeninės (gr. Oikoumene – „apgyvendinta žemė“, suprantama kaip namas, kuriame darniai sugyvena visa žmonija) krypties judėjimas. Jis tęsia hopių – senos indėnų genties – tradicijas KELIAUTOJŲ KLUBAS

209

ir tiki išsipildysiant jų pranašystę: „Ateis laikas, kai Žemė vis labiau pasiligos, gyvūnai nyks, ir tada joje atsiras nauja žmonių gentis.

Ją sudarys visų Žemės kultūrų žmonės; žmonės, kurie vadovaujasi poelgiais, o ne žodžiais. Jų dėka pasiligojusi Žemė išgis ir sužaliuos. Jie vadinsis Vaivorykštės kariais.“ Vaivorykštės bendruomenė taip apibrėžia savo misiją: „Mes visi priklausome vienai šeimai, esame Motinos Žemės vaikai. Mes siekiame gyventi taikoje ir harmonijoje su gamta nepriklausomoje, mokančioje savimi pasirūpinti bendruomenėje. Mes siekiame dalytis meile ir laime, mokytis ir mokyti vienas kitą. Taip mes gydome savo sielos ir kūno žaizdas Motinos Žemės galia.“ Bendruomenė įsikūrusi džiunglių glūdumoje – 80 hektarų laukinės gamtos plote su gražiu užutekiu ir ūkiu, kuriame auginami vaisiai ir daržovės. Bendruomenės įkūrėjas prancūzas šamanas Arnaud Arbolis kalba keturiomis kalbomis – vietinių, anglų, ispanų ir prancūzų. Peru džiunglėse Arnaud apsigyveno 2001-aisiais atgintas sveikatos problemų, kurių nepajėgė išspręsti Vakarų medicina. Jis kelerius metus sėmėsi šamanų medicinos paslapčių iš skirtingų genčių maestrų, ir galop 2009-aisiais įkūrė Arco Iris bendruomenę. Žmonės čia atvyksta ne tik dėl šamaniškų praktikų, bet ir šiaip pabūti, pajusti bendruomenės dvasią, susipažinti su tradicijomis, magiškų augalų medicina. Kai kurie užsibūna pusmetį ir dar ilgiau.

Gyventi čia pigu, naktis – vos keletas eurų. Tik patekti ne taip paprasta: nors Arco Iris turi tinklalapį ir jame nurodo savo kontaktus, dėl ryšio problemų jiems prisiskambinti nepavyks – teks kliautis žemėlapiu ir jo nuorodomis.

Kai sekdami svetainės patarimais autobusu iš Ikitoso pasiekėme nurodytą stotelę ir džiunglių takais nusigavome iki bendruomenės, jos pagrindinėje pašiūrėje (liežuvis neapsiverčia tos kelių aukštų medinės pakylos bambuko poliais vadinti namu) aplink apskritą 210

AR ČIA KAS NORS YRA?

stalą ant žemės sėdėjo žmonės, susikibę rankomis, ir ruošėsi dalytis maistu. Mus pamatę, pakvietė prisijungti.

G y venim a s džiunglė se Visi bendruomenės statiniai mediniai, lapų stogais. Pagrindinio namo pirmajame aukšte – virtuvė ir apskritas stalas, prie kurio valgoma ir bendraujama, antrajame ir trečiajame – miegamieji, tiksliau, čiužiniai su apsauginiais tinkleliais nuo moskitų.

Centrinė Vaivorykštės vieta – maloka, arba tradicinis ilgas Amazonės indėnų bendruomeninis būstas, dar vadinamas Visatos namais arba indėnų ferma. Malokoje nuolat dega šventoji ugnis ir vyksta šamaniškos ceremonijos.

Kitos svarbios vietos – mėnulio namas ir dietos namai. Į mėnulio namą persikelia moterys, kai prasideda mėnesinės, o dietos namuose gyvena ieškantieji tylos, norintieji keisti gyvenimo būdą. Vieni dietos namų gyventojai visais būdais vartoja mapacho – labai stiprų haliucinogeninio poveikio tabaką (Nicotiana rustica), kiti geria ajavaską, treti valo organizmą ir mintis su kambo. Visi geria viralus iš skirtingų džiunglių augalų, visos dietos – augalinio pagrindo.

Vaivorykštės bendruomenėje viešnagės laikas neribojamas, būk, kiek tau reikia ar širdis geidžia. Para dietos namuose mums pasirodė brangoka, todėl apsigyvenome bendrame name.

Kai kurie bendruomenės nariai, pavyzdžiui, jaunuolis iš Šveicarijos, čia gyveno jau pusę metų ar dar ilgiau. Kiti šeši gyventojai buvo tokie kaip mes – bekpekeriai, kurie užklydo čia savaitei, atliks ajavaskos ceremoniją ir keliaus toliau. Iš viso mūsų buvo ne daugiau kaip dvylika.

Atvykome per pilnatį, naktį aš ilgai negalėjau užmigti. Gal dėl pilnaties, o gal dėl to, kad ir vėl susipykau su Sebastianu. Bet, nepaisydama visų kivirčų ir nesusipratimų, supratau: nesigailiu, kad KELIAUTOJŲ KLUBAS

211

veiklą ir netgi gerus darbus. Jis sako: „Geriau jaustis kartais padeda psichologai, kartais dvasininkai. Tačiau būna, kad labiausiai padeda vynas, grybai, rūkalai ir kitos medžiagos.“ Magiška piliulė, kuri galėtų mus išvaduoti iš kančios, neegzistuoja.

Psichodelinė terapija pasaulio neišgelbės. Bet jeigu psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas bus pagrįstas, atsakingas ir tinkamai prižiūrimas, dalies žmonių kančios galbūt gali sumažėti, o kažkas gal netgi taptų truputį sąmoningesnis.

N auja – pa mir š ta sen a Psichodelikų terapijos idėja įkvepia, bet sveikas protas primena: entuziazmas turi būti skrupulingai pasvertas, kad neatsitiktų kaip su lobotomija – bandymu psichikos ligas gydyti tam tikrų smegenų sričių pažeidimu. Pirmą kartą lobotomija atlikta 1935 metais, jos išradėjas portugalų neurologas Egasas Monizas už šį išradimą 1949 metais buvo apdovanotas Nobelio premija. Dabar pripažinta, kad lobotomija yra absoliutus blogis, barbariška praktika.

Nobelio fizikos premijos laureatas, kvantinės fizikos tėvas Maxas Planckas kadaise pastebėjo, kad mokslo varomoji jėga yra laidotuvės.

Naujos idėjos pripažįstamos, kai miršta jų priešai. Ekspertai – ne dievai, jokie moksliniai laipsniai neapsaugo nuo klaidų. Nauji tyrimai nuolat paneigia ankstesnius, o būsimi patikslins ir galbūt vėl paneigs esamus. Mokslas stumiasi pirmyn – bet tik tada, kai palaidojamos senos tiesos. Jis nuolat buksuoja suvokime, kad nauja yra seniai pamiršta sena.

306

AR ČIA KAS NORS YRA?

Kęstutis Kaupas, keliautojas, filosofas, muzikantas

VISAS TAS DŽIAZAS

B

uvau suplanavęs nudėti patėvį, bet draugas pasakė, kad nužudęs sėsiu į kalėjimą, ir ilgam. „Tai ką man daryti? – klausiau. – Aš nebenoriu gyventi siaube, grįždamas iš mokyk­ los drebėti, kad vėl gausiu į galvą.“ Noriu išsilaisvinti iš nuolatinio smurto. „Tai tu pabėk“, – ėmė kurstyti draugas. Aš jam: „O jei mane pagaus?“ – „Nepagaus, pasaulis didelis. O gal ir negaudys.“

Pa b ėgim a s Va taip, būdamas penkiolikos, atsidūriau gatvėje. Iš pradžių gyvenau laiptinėse, vėliau susigalvojau, kaip pinigų prasimanyti, gyvenamą plotą susirasti. Žiemos metu pas draugus glaudžiausi, vieną naktį – pas vieną, kitą naktį – pas kitą. Trečią kas nors duoda tėvų kolektyvinio sodo namelio raktus ir ten nelegaliai gyvenu. Vasaras leisdavau skautų stovyklose. Vėliau Kretingos vienuolyne ūkinius darbus dirbau.

Dešimtąją klasę baigiau vakarinėje mokykloje, eksternu. Išlaikiau egzaminus geriausiai iš klasės. Įstojau į proftech‌ninę, bet po dviejų mėnesių supratau, kad laiką švaistau, ir mečiau. Įstojau į kitą, bet scenarijus atsikartojo. Tada atsirado heroinas. Metus vartojau,

V isas tas džia z as

307

maždaug iki devyniolikos. Atsitokėjau, kai draugas perdozavo. Jis mirė, o aš dėl to ilgai jaučiausi labai kaltas. Galbūt dėl to ir savo socialinius projektus rengiu, kad tą kaltę išpirkčiau.

Nuvažiavau nusipirkti dozės pas dilerį. Dileris pasakė, kad šiuo metu neturi, bet po pusvalandžio atveš. Laukiu, šalia dar du vaikinukai, jie manęs nesigėdija, mato, kad savas, toks pat baltas kaip jie. Sėdžiu, klausau, kaip ir ką jie planuoja apiplėšti, ką pavogs, kad kitai dozei gautų pinigų. Klausausi ir suprantu, kad judu į jų poziciją. Aš greitai tapsiu kaip jie. Mane apima drebulys, išeinu prasivaikščioti. Einu ir purtausi nuo suvokimo, ką aš darau...

Po kelių dienų ištranzavau į Švediją. Geografijoje nesusigaudžiau, angliškai nešnekėjau. Keltu persikėliau ne į Stokholmą, o į Helsinkį, nes pigiau buvo. Su visa savo abstinencija keliavau per Suomiją. Atsistodavau šalia žiedinės sankryžos ir tranzuodavau.

Visiškai atsidaviau atsitiktinumui. Taip po dviejų savaičių atsidūriau Norvegijoje.

Norvegas, su kuriuo susipažinau tranzuodamas, man pasiūlė darbą – velėninius stogus krauti, apgyvendino savo namuose. Kai savo geradariui pasipasakojau, kad bandau atšokti nuo narkotikų, jis mane apsikabino ir sako: „Tau pavyks. Aš matau.“ Klausiausi jo ir prisiminiau, kaip draugas perdozavo, mus policija susėmė ir nuvežė į ligoninę patikrinti. Priėjo daktarė ir sako: „Čia tik laiko klausimas, kada jie visi užsilenks. Visi anksčiau ar vėliau baigia vienodai.“ Ji į mane žiūrėjo kaip į būsimą lavoną, į kurį neapsimoka investuoti. O čia, Norvegijoje, svetimas žmogus mane drąsina, sako, kad viskas pavyks. Ir aš patikėjau. Taip atsirado ryšys su Norvegija. Nuo 2000-ųjų į ją nuolat grįžtu.

Mano pirmoji žmona, – kaip ir aš, iš komplikuotos šeimos. Dviejų vaikų susilaukėme, bet šešerius metus kartu gyvendami nuolat vienas kitą spardėme. Ne fiziškai – žodžiais skaldėmės. Aš jai ką nors pradedu pasakoti, o ji mane tildo: „Ką tu čia man bandai aiškinti – 308

AR ČIA KAS NORS YRA?

dešimt klasių baigęs statybininkėlis.“ Ji nuolat mane koneveikė, žemino. Kartą neapsikentęs sakau: „Tu svaidaisi šlykščiais žodžiais, turbūt nepagalvoji, kad mane skaudini? Nori sužinoti, kaip aš jaučiuosi? Dabar tau pasakysiu krūvą bjaurasčių, ir tu žliumbsi kaip krioklys.“ Ji man: „Nevaidink kietuolio, nieko neparodysi.“ Ir čia aš pavariau seriją šlykščiausių keiksmažodžių. Jai šokas, pradėjo žliumbti. Aš puoliau raminti: „Žiūrėk, tai, ką pasakiau, neturi nieko bendro su tuo, ką iš tiesų apie tave manau. Tiesiog norėjau parodyti, kaip aš jaučiuosi, kai mane skaudini.“ Mes išsiskyrėme, o po mėnesio susipažinau su antrąja žmona.

Mistiška detalė tiems, kurie ieško mistikos: ji gimusi tą pačią gegužės ketvirtąją kaip ir mano pirmoji.

Antroji žmona mane išaugino, išgydė žaizdas. Ji mane įtraukė į tantrą, Mauri masažą. Bandė išmokyti šokti, bet aš priešinausi. Bijojau prisiimti atsakomybę už moters žingsnius. Aš taip nebuvau pratęs, man atrodė, kad kiekvienas pats sprendžia, kur jam eiti. Man panika – aš juk kietas, uždirbu po 4 000 eurų per mėnesį.

O čia stoviu priešais savo moterį ir nesuprantu, ką su ja daryti. Po kurio laiko mes išsiskyrėme, ir tada užsispyriau, kad turiu išmokti kizombą. Turiu suprasti, ką reiškia žodžiai: „Šokis – tai gyvenimo interpretacija ir amžinybės ritualas.“ Noriu išmokti žingsnių ritmą, kad per šokių vakarėlį savo antrąją pasigaučiau, parodyčiau, koks esu afigenas šokėjas, ir ji pasigailėtų, kad su manimi išsiskyrė. Bet kizomba man vis neišėjo. Ir čia atsirado Kristina – beje, tokiu vardu buvo ir mano antroji žmona. Naujoji Kristina pakikeno iš mano baimių ir pasisiūlė parodyti, kaip reikia šokti. Per dvi minutes viską supratau! Tada apsižliumbiau, ir mes dvi valandas apsikabinę šokome.

Parvažiavęs namo feisbuko sienoje paskelbiau savo pirmąjį postą. Jis skambėjo maždaug taip: „Kaip kartais norisi išsivemti dėl savo tylos, tiesos, išminties nurytos ir nuo pasaulio paslėptos. Širdis V isas tas džia z as

309

žino, kas tikra, ir todėl pyksta. Ji nori, kad tai būtų išreikšta. Todėl kartais labai teisinga išsivemti.“ Ir nuo tos dienos mano postai pilasi kaip krioklys. Va taip. Atrodytų, šokis neturi ryšio su rašymu, bet jis man padėjo nusiimti baimės kaukę. Pajutau: „Aš galiu.“ Ir mano galėjimas pradėjo lietis kaip šokis. Tekstais.

I š kreipta re a lyb ė Daugybė žmonių yra įtikėję, kad jie ko nors negali. Ir eikvoja savo energiją negalėti toliau. Ją visą nukreipia į savęs gailėjimą, savęs matymą auka. Sutinku merginą, galvoju: „Šakės, kokie gražūs veido bruožai, turbūt dirba fotomodeliu“, o ji verkšlena, kad gamta ją nuskriaudė, turėdama tokį šlykštų veidą ji niekada nesusiras vaikino. Sakau: „Ką čia šneki, tu atrodai kaip modelis, maniau, žurnalams fotografuojiesi.“ O ji man: „Kęstai, aš suprantu, kad moki žmones motyvuoti, bet būkime realistai.“ Štai tau iškreipta realybė: žmogus visiškai nesuvokia savo grožio ir, maža to, įtikėjo, kad yra bjaurus. Na argi tai ne mistika?

Skambina moteris iš psichiatrinės, klausia, ar galiu padėti. Užmetu akį į mūsų susirašinėjimus per mesendžerį ir matau, kad ji manęs prieš penkerius metus klausė to paties ir tais pačiais žodžiais. Per tą laiką ji psichiatrinėje buvo, pas psichologus vaikščiojo, meditavo. Bet kaip ir anksčiau savęs nekentė, taip ir dabar nekenčia. Atrodo kaip kaulų vyniotinis, bet įsivaizduoja, kad reikėtų dar kelis kilogramus numesti.

Sakau: „Mergyte, tavo klausimas, ar aš galiu padėti, rodo, kad ieškai, kam suversti atsakomybę už savo gyvenimą. Kada suprasi, kad pati turi savimi rūpintis?“ Ji nesupranta, toliau tobulai save ėda, meldžiasi susinaikinimo dievui. Mistika, kad koks vėžys dar neprikibo. Sakau jai: „Jei būtum tiek energijos sukišusi į verslą, jau būtum milijonierė.“ 3 10

AR ČIA KAS NORS YRA?

Aš irgi anksčiau sau kenkiau, buvau narkomanas. Bet man daugiau nereikia narkotikų, kad patirčiau mistinį tripą. Man gyvenimas yra ištisinis mistinis tripas.

Patėvis mane mušdavo, sakydavo, kad esu toks pat urodas, koks buvo mano tėvas. Mano tėvas kankino motiną, nes gėrė, o dabar aš kankinu. Ir aš patikėjau patėvio žodžiais, kad esu nieko vertas, man ne vieta prie normalių. Nuvažiuoju į skautų stovyklą, visi susėda aplink laužą, o aš – per penkis metrus, nes nesijaučiu vertas būti rate. Jie man atrodo faini, protingi, šaunūs, o aš sau – mėšlo krūva. O kai į tavo gyvenimą ateina heroinas, nesvarbu, kaip jį vartotum – rūkytum, trauktum per nosį ar leistumeisi į veną, – jis numalšina tavo vidinį skausmą. Tu nustoji jaustis nevertas. Veikiant heroinui viskas pasikeičia: tu matai, kokie nuostabiai žali medžių lapai, koks švelnumo pojūtis, kai vėjas pučia į veidą... Kaip gera liesti rankas, jausti savo kūną... Heroinas veikia kaip analgetikas.

Jis nutildo vidinį skausmą.

A kmenuk a s bate Vaikščioti su akmenuku bate – tobula vidinio skausmo metafora.

Pirmus dešimt žingsnių akmenukas knisa, po kilometro visos mintys sukasi apie akmenuką bate. Tu daugiau apie nieką negali galvoti, tik apie tai, kaip „blyn, skauda“. Tu nematai pastatų, negirdi, ką žmonės šneka. Tu galvoji tik apie tą sušiktą akmenuką. Atrodytų, anokia čia bėda ta nuospauda ar pūslė nuo akmenuko, juk kaulų nelaužo, į ligoninę nereikia. Bet su akmenuku bate tu nematai gyvenimo, tavo visas mintis pasiglemžia akmenukas. Ir čia kažkas prieina ir pasiūlo tau heroino. Tu jo įsimeti – ir pamiršti akmenuką. Gyvenimas staiga vėl tampa gražus. Panašiai jaučiasi žmogus, patyręs stuburo išvaržą. Mėnesį ar mėnesius galuojasi skausmais, o kai vieną dieną pasilenkia užsirišti batų ir jam nebeskauda – patiria palaimą. Jam tai yra stebuklas.

V isas tas džia z as

311

Tai, ką viename amžiuje žmonės vadina mistika, kitame tampa mokslo žiniomis.

Paracelsas

BALTAS MELAS Pokalbis su Vaidotu Urbonu, vaikų gastroenterologu, profesoriumi Brazilų mistikai sako, kad koronavirusą atsiuntė ateiviai, norėdami paspartinti žmonijos evoliuciją. O ką apie koronaviruso mistiškumą mano profesorius Vaidotas Urbonas?

T

ikra mistika, kad astrologai ir aiškiaregiai koronaviruso nenumatė, neperspėjo, kad jis bus. Šioje pandemijoje daug mistikos. Sąmokslo teorijų apie koronaviruso kilmę buvo, yra ir bus, jos gajos – kaip ir tikintieji, kad Žemė plokščia. Plokščiažemininkai kaupia lėšas, kad pragręžtų gręžinį Antarktidoje, apiplauktų Antarktidą ir įrodytų, kad egzistuoja išoriniai Žemės kraštai.

Režisieriai jau seniai kuria filmus, fantastai prirašė daugybę knygų apie paslaptingą virusą, kuris užvaldo pasaulį. Kadaise maras buvo mistika, o šiandien jis pamirštas, paskutinė maro epidemija užfiksuota Indijoje 1907 metais. Mokslo žinios padėjo išnaikinti šią baisią ligą, bet nuolat atsiranda naujų virusų – Ebola, SARS, MERS, ŽIV... Žmogaus genams pasikeisti prireikia šimtmečių, o virusai mutuoja per kelias dienas. Virusai – kaip žmonės, jie nori gyventi. Tik mes dideli ir keičiamės lėtai, o mažyčiai virusai greitai bando prisitaikyti prie aplinkos. Be genetinių mutacijų nebūtų nieko – žinduolių, vabzdžių, augalų, netgi bakterijų. Ir mūsų nebūtų. Kiekviena infekcija, maisto produktai, teršalai, aplinka, stresai, įvairi veikla daro įtaką mūsų organizmui. Mes prisitaikome – dažniausiai per kelias kartas, arba žūvame. Šiais laikais daugėja alerginių, autoimuninių ligų, tokių kaip pirmojo tipo cukrinis diabetas, išsėtinė sklerozė, psoriazė. Viena iš teorijų, kodėl jų daugėja, – mes per steriliai gyvename. Japonų mokslininkai ištyrė, kad šiandien bakterijų kiekis mūsų žarnyne toks 3 74

AR ČIA KAS NORS YRA?

pat kaip ir anksčiau, bet sumažėjusi jų įvairovė. Todėl imunitetas nebe taip gerai treniruojamas.

Imunitetas silpsta, nes kasdienėje buityje mes gauname mažiau, nei reikėtų, bakterijų per nešvarias rankas, nešvarius indus, nešvarias daržoves. Aš sakau, kad kiekviena padori šeima virš tualeto kriauklės turėtų prisegti priminimą: „Nepamiršk NEnusiplauti rankų!“ Sakau juokais, bet tiesos čia esama.

Absurdiškai elgiasi tie, kurie viską dezinfekuoja, o po to geria probiotikus. Žinai probiotinių bakterijų kilmę? Bijau, nuliūdinsiu: jie iš kakučio, iš dirvos. Rečiau plauk rankas – ir nereikės probiotikų, kurie vis tiek žarnyne neužsilaiko.

Be abejonės, šis patarimas nėra universalus, kvaila absoliutinti. Ligoninėje, viešose vietose higiena yra būtina. Vis dėlto siūlau nepersistengti, rasti balansą – praustis, bet ne per dažnai. Balanso reikia ir taikant karantino priemones. Viruso plitimui sustabdyti proto daug nereikia – pastatyk po kareivį prie kiekvienų durų, uždrausk išeiti iš namų, ir žmonės nustos sirgę. Bet kentės ekonomika, dėmesio pritrūks sergantys kitomis ligomis. Protingas karantinas – tai balansas, o balansas – tai menas. Juozas Erlickas sakė: „Gyvenimas nei baltas, nei juodas – jis pilkas.“ Mistiškiausias dalykas yra aukso viduriukas.

Penkiamečiui – vėjaraupiai, jis namuose dūksta lyg niekur nieko, o jį aplankiusi močiutė susirgo ir pateko į reanimaciją. Ar tai – aukso viduriukas?

Ne veltui sakoma „vaikiškos ligos“. Anksčiau, iki skiepų eros, beveik visi vaikai persirgdavo tymais, raudonuke, vėjaraupiais ir tam tikromis kitomis infekcinėmis ligomis. Vaikai tomis vaikiškomis ligomis dažniausiai serga labai lengvai, o jei suaugusieji suserga – guli kaip lapai. o ką tu manai?

375

Žinoma, kartais ir vaikai serga sunkiai, bet taip būna labai retai.

Kur kas dažniau suaugusieji mirtimi vaduojasi, o vaikai nė simptomų nepajunta. Pavyzdžiui, yra tokia žarnyno bakterija Clostridium difficile, kuri suaugusiajam – labai rimta liga, žmogus gali mirtinai nusividuriuoti. O naujagimiai, nors ta bakterija ir yra jų žarnyne, – nesuserga, nes ji tiesiog tupi ten ir nieko negali padaryti.

Mat kūdikiai neturi receptorių, prie kurių tas toksinas galėtų prisikabinti ir sukelti ligą. Jis tiesiog plūduriuoja žarnyne, kol naujagimis jį iškakoja, tiek ir to vargo. Net COVID-19 infekcija vaikai serga rečiau ir lengviau nei suaugusieji, nes vaikų imunitetas kitoks.

Vaikas auga, bręsta, vystosi jo organų sistemos, todėl vaikystei būdingos tam tikros ligos. Arba atvirkščiai – kai kuriomis ligomis, pavyzdžiui, Alzheimerio, vaikai neserga. Todėl vaikus turi prižiūrėti ne suaugusiųjų, o vaikų gydytojai. Taip ir yra daugelyje Europos šalių, bet Lietuvoje tai problema – jau trisdešimt metų vaikų gydytojus norima išstumti iš pirminės sveikatos priežiūros grandies. Šiuo metu vaikų gydytojas vienas dirbti nebegali – tik kartu su šeimos gydytojų komanda, kurią sudaro akušeris, chirurgas, šeimos gydytojas ir kiti. Na kam vaiko priežiūrai akušeris ar suaugusiųjų chirurgas, neturintis licencijos gydyti vaikus?

Manyčiau, kažkas tikrai persistengė. Tačiau grįžkime prie pagrindinės temos – mistikos. Pritartum budistams, kad sveikata – gyvybinės jėgos požymis, ir daugiausia jos atsargų turi vaikai? Suaugusieji serga, nes metams bėgant gyvybinės jėgos mąžta?

Naujas daiktas visada geriau veikia nei senas. Bet jei kalbėtume apie imunitetą, vaikų jis kitoks nei suaugusiųjų. Negalime sakyti, kad silpnesnis ar stipresnis: vaikai dažnai serga infekcinėmis, tačiau retai suserga autoimuninėmis ar onkologinėmis ligomis.

Tai, kad infekcinėmis ligomis serga vaikas, yra normalu, o tai, kad 3 76

AR ČIA KAS NORS YRA?

suaugusysis – jau nebe. Imunitetas visiškai subręsta maždaug paauglystėje. Todėl su budistais dėl gyvybinės jėgos stiprumo sutikčiau tik iš dalies.

Kiek gydytojo darbe yra mistikos?

Jaunas būdamas stebėjausi, kodėl vyresni kolegos mažiau skaito mokslinės literatūros ir dažniau grimzta į mistiką. Bet šiandien, beveik po keturiasdešimties gydytojavimo metų, pradedu suprasti savo vyresnius kolegas. Ypač kai susiduriu su atvejais, kurie netelpa į jokius rėmus, negaliu fiziologiniais mechanizmais paaiškinti, kodėl vienam liga baigiasi gerai, o kitam – blogai. Tada ir pradedu svarstyti, gal iš tiesų yra kažkas...

Jaunas gydytojas šventai tiki tyrimais, todėl ramia sąžine skiria rekomenduojamą vaistą ligoniui. Po penkerių metų sužino, kad, naujausių tyrimų duomenimis, vaistas nepadeda. Gydytojas jį išmeta. Dar po penkerių metų skaito: taigi vaistas padeda. Valio! Po penkerių metų girdi: pačių naujausių tyrimų duomenimis, vaistas vis dėlto nepadeda. Taip ir gimsta mintys, kad velniop tą mediciną, geriau jau karma domėtis.

Antra vertus, argi tai būdinga tik medicinai? Ko gero, ne. Albertas Einsteinas, kai studentas jo paklausė, ar egzamino klausimai bus tokie pat kaip ir praėjusiais metais, atsakė: „Taip, tik atsakymai kiti.“ Dar Paracelsas sakė: tai, ką viename amžiuje žmonės vadina mistika, kitame tampa mokslo žiniomis...

Medicina daugelį šimtmečių buvo (ir dabar yra) labiau menas nei tikslus mokslas. Medicinos mokslas sparčiai plėtojamas, sukurta diagnostikos ir gydymo algoritmų, tačiau labai daug lemia ne o ką tu manai?

377

PENKTASIS ELEMENTAS Pokalbis su Danguole Vildaite, akušere ginekologe, medicinos mokslų daktare Pritari, kad šitoje Žemėje esame tik svečiai, mūsų tikrieji namai – neregimas pasaulis?

N

egaliu pasakyti, pritariu ar neigiu. Iš dalies pripažįstu, bet tai nėra konstanta. Požiūris priklauso nuo mano savijautos. Būna dienų, kai tikiu, o kartais – nelabai.

Ginekologijos praktika užsiimi ketvirtą dešimtmetį. Prisimeni atvejų, kurių medicina nelabai gali paaiškinti?

Be abejonės. Kartais atrodo, kad atvejis elementarus, o moteris miršta. Arba priešingai – labai sudėtingas, bet pasveiksta.

Pamenu, atvežė 21 metų panelę, kuri skundėsi pilvo skausmais.

Simptomai nebūdingi, tikrai ne apendicitas. Kraujo tyrimai beveik norma, fizinės būklės rodikliai neatrodė gyvybei pavojingi. Mergina mirė per keturias ar penkias valandas. Tai buvo sepsis, ir jis progresavo kur kas greičiau, nei prognozavome. Žinoma, po to pasipylė skundai. Bet mes darėme viską, ką galėjome. Tiesiog nenuspėjome, kad organizmas taip žaibiškai išsibalansuos.

O štai priešingas atvejis. 68 metų pacientė su pluoštu gretutinių ligų, tarp jų – cukrinis diabetas, didelio laipsnio nutukimas. Moteris nebe jaunuolė, vystosi pūlinga flegmona ir sepsis, jo niekaip nesiseka suvaldyti. Širdies būklė nekontroliuojama. Gimines įspėjome, kad susitaikytų, – pacientė greičiausiai mirs. Vilties nebuvo, bet organizmas mobilizavosi, ir moteris pasveiko.

Jauna moteris, kuriai prognozė buvo palanki, mirė, o toji, kuri, atrodė, neturi šansų, išgyveno.

3 86

AR ČIA KAS NORS YRA?

Medicinoje vartojamas mistinio išgijimo terminas?

Tokio termino nėra. Mes tai vadiname netipine eiga.

Kiekvienai ligai būdingi tam tikri simptomai, laboratorinių tyrimų rodiklių nukrypimai nuo normos, gijimo charakteristikos. Tačiau kai kuriais atvejais ligos eiga neatitinka įprastinės diagnostikos nuorodų ir gydymo taktikos. Tų netipinių atvejų tikrai nėra daug. Ir jei netipinės eigos atveju pacientas išgyvena, vadinasi, labai palankiai susiklostė situacija. Kaip, pavyzdžiui, sūnui ir tėvui prie Trakų ežero.

Tėvas netyčia iššovė iš povandeninės žūklės šautuvo, strėlė pataikė sūnui tiesiai į širdį, bet nepervėrė jos kiaurai, tiesiog įstrigo širdies raumenyje.

Tėvas nebandė strėlės ištraukti ir negaišo laiko persirenginėdamas. Jis griebė sūnų, paguldė į mašiną, pats kaip stovi, vienomis glaudėmis, sėdo prie vairo ir dideliu greičiu atlėkė į ligoninę. Spūsčių nebuvo, policija už greičio viršijimą nesustabdė. Nors ligoninėje tuo metu širdies chirurgo nebuvo, puikiai susitvarkė ir pilvo chirurgas. Sužeistam vaikinukui, kartu ir jo tėvui, neregėtai pasisekė, kad neteko laukti, operacinė buvo laisva.

Man tai laimės kūdikio pavyzdys. Kitas sakys: anoks čia stebuk­ las – gydytojas padėjo. Gydytojas padėjo, nes pagalba buvo suteikta laiku. Bet juk galėjo prasidėti liūtis, kokia gamtos stichija. Tėvas galėjo sugalvoti kviesti greitąją ir galbūt jos būtų sulaukęs per vėlai. Galėjo pasidrovėti važiuoti vienomis glaudėmis, būtų gaišęs laiką apsirengti. Chirurgas galėjo būti užimtas su kitu pacientu. Galėjo nebūti laisvos operacinės, nebaigti sterilizuoti instrumentai.

Daugeliui bent viena iš kliūčių atsitinka, o tam vaikinui viskas slydo, susidėliojo ypač palankiai. Štai tokia sėkmingų sutapimų grandinė, mano manymu, yra tik­ra mistika. o ką tu manai?

387

Dar prisiminiau vieną atvejį, nutikusį mūsų chirurgams. Žmogus krito į duobę, jį kiaurai pervėrė kuolas. Bet pervėrė taip, kad neužkabino aortos. Gerai, kad niekas nesistengė to kuolo ištraukti, su juo ligoninėn atgabeno, ir vyras buvo sėkmingai operuotas.

Jis išgyveno, viskas baigėsi gerai. Šios sėkmės niekas negali paaiškinti. Kaip tai įmanoma, kad kuolas pervėrė, bet mirtinai nesužalojo? Juk galėjo pažeisti stuburo smegenis arba tuščiąją veną (Vena cava). Arba aortą. Arba labai stambias pilvo kraujagysles, kurias užkliudžius mirtinai nukraujuojama, nes neįmanoma kraujavimo sustabdyti.

Sėkmė protu nepaaiškinama. Ir vis dėlto lemiamą vaid­menį atliko medikai – be jų pagalbos vyras nebūtų išgyvenęs.

Tokie atvejai stulbina. Atrodo, lyg kokia aukštesnioji jėga reguliuotų, kam laikas išeiti, o kam priklauso gyventi. Bet gal tai tiesiog laimingi sutapimai? Tavo nuomone, žmogaus atsiradimas – atsitiktinumas ar Kūrėjo sprendimas? Budistai sako, kad gimti žmogumi yra stebuklingas atsitiktinumas ir neregėta sėkmė.

Gimimas yra gamtos dalis ir kartu didžiausias stebuklas. Kūdikiui atsirasti nepakanka dviejų žmonių sąjungos. Reikalingas penktojo elemento stebuklas. Terminą perėmiau iš filmo „Penktasis elementas“, kur kartą per penkis tūkstančius metų Žemėje pasirodo Penktasis elementas, kad prisijungęs prie kitų keturių elementų – Ugnies, Vandens, Žemės ir Oro – padėtų žmonijai nugalėti blogį.

Man Penktasis elementas yra toji mistinė jėga, be kurios nėštumas neįmanomas. Negaliu tos jėgos įvardyti – tai gali būti mintys, meilė, gamtos jėga, palaima ir kita.

Mačiau ne vieną atvejį, kai vyras sveikas, moteris sveika, sveikos kiaušialąstės ir spermatozoidai, viskas tarsi susidėlioja, bet nėštumas neįvyksta. Medicinoje tokie nepaaiškinami atvejai vadinami 3 88

AR ČIA KAS NORS YRA?

idiopatiniu nevaisingumu. Būna ir priešingai: pakanka vienų atsitiktinių santykių, kad nelabai sveika moteris pastotų.

Jei mokslu būtų galima viską paaiškinti ir garantuoti, visi pagalbiniai apvaisinimai būtų sėkmingi. Per dirbtinį apvaisinimą viskas vyksta tech‌niškai tiksliai: pirmiausia kiaušialąstė sujungiama su spermatozoidu, tada tinkamos temperatūros terpėje auginama, galiausiai embrionas perkeliamas į gimdą. Atrodytų, viskas moksliškai atlikta idealiai, bet embrionas neprigyja. Nėra to penktojo elemento, kuris įpūstų gyvybę. Visų keisčiausia, kad nesėkmių nutinka sveikiems. Turintieji sveikatos problemų gal mažiau tikisi, todėl jiems labiau pasiseka.

Viena pacientė ilgai negalėjo pastoti, pradėjo tirtis. Pasirodo, jos gimda anomali – vienaragė, yra tik viena kiaušidė, vienas kiaušintakis, esama rudimentinio rago. Ir dar mėnesinių ciklas sutrikęs. Atlikome kelias operacijas, po jų buvo komplikacijų, teko taikyti papildomų intervencijų.

Galiausiai net ir patyrę gydytojai pasidavė. Pareiškė, kad gimdos organai nefunkcionalūs ir nėra nė menkiausios tikimybės susilaukti vaikelio. Po dešimties metų moteris susitaikė, kad nebepastos, ir įsivaikino mergaitę. Kai šiai buvo beveik dešimt metų, moteris atėjo pasitikrinti, nes jos ciklas sutriko. Manė, tai ankstyva menopauzė – jai tada buvo 41 ar 42 metai. Diagnozavome...

16 savaičių nėštumą.

Moteris negalėjo patikėti. Aš negalėjau patikėti. Kolegos negalėjo patikėti. To nebuvo įmanoma paaiškinti. Pastoti atrodė tech‌niškai neįmanoma. Panašiai stulbintų, jei per avariją automobilis būtų visiškai suknežintas, o iš jo išlįstų sveikas žmogus. Taip ir čia: nepaisant ginekologinės patologijos, testų, kurie 100 procentų liudijo, kad nėštumas neįmanomas, moteris pastojo! Ne tik pastojo, bet išnešiojo ir pagimdė sveiką vaikutį. Tiesa, pačiai pagimdyti nepavyko, buvo atlikta planinė cezario pjūvio operacija. o ką tu manai?

389

PILKOJI ZONA Pokalbis su Osvaldu Rukšėnu, neurobiologu, profesoriumi Išradėjas Nikola Tesla sakė, kad smegenys – tik imtuvas. Matematikas Joh‌nas von Neumannas nutiesė paraleles tarp smegenų darbo ir kompiuterio. Kiti mokslininkai įrodinėja, kad smegenys – tai raumuo, siela. Arba atskira visata, kurios mes nesuprantame ir kurią tyrinėsime, kol egzistuos žmonija. Tad vis dėlto – kas tos smegenys?

S

megenys primena sūrį: apie 70 procentų jų sudaro vanduo, bet jei jas sudžiovinsime – liks riebalai. Džiovintos smegenys panašios į 60 procentų riebumo sūrį.

2020-aisiais astrofizikas Franco Vazza iš Bolonijos universiteto ir neuromokslininkas Alberto Felettis iš Veronos universiteto bendrais tyrimais įrodė, kad sandara ir neuronų sąveika smegenys primena Visatą. Smegenų ir Visatos sistemose tik po 30 procentų masės sudaro neuronai ir galaktikos, 70 procentų – tai vanduo smegenyse ir tamsioji energija Visatoje.

O dabar pažiūrėkime per biologinę prizmę. Dar Antikoje buvo žinoma, kad žmogus sudarytas iš organų. Demokritas teigė, kad egzistuoja tik atomai (būtis) ir tuštuma (nebūtis). Praėjo pora tūkstantmečių, atsirado atomų teorija – kad materija sudaryta iš atomų. Ilgai buvo manoma, kad atomas yra mažiausia chemiškai nedaloma medžiagos dalelė. Vėliau išaiškėjo, kad atomą sudaro dar mažesnės dalelės – elektronai, protonai, neutronai. Šiandien jau žinome ne tik atomus, bet ir ląsteles, molekules... Tai gal pažinimas gali eiti vis gilyn? Gal visa Visata – tik kokia daug didesnio organizmo molekulė, o mes – žvaigždžių vaikai, nanomašinos, surinktos iš milijardų atomų į molekules, ir toji surinkimo instrukcija saugoma mūsų DNR? Anksčiau buvo manoma, kad ląstelės nėra individai, tačiau dabar įrodyta, kad kiekviena ląstelė yra visavertė esybė su 4 92

AR ČIA KAS NORS YRA?

savo „intelektu“ ir, maža to, geba dalytis informacija, priima sprendimus. Bet jei kiekviena ląstelė yra protingas organizmas, kas tada yra mūsų sąmonė? Užgesinkime smegenis, ir sąmonės neliks.

Dar klausimas – ar jos neliks iš esmės, ar tik prislopinsime jos išraišką. Ir ar toji sąmonė individualizuota, ar tai bendras eteris, prie kurio esame prisijungę kaip prie vandens rezervuaro su žarnele.

O gal teisus filosofas mokslininkas Danielas Dennettas, teigiantis, kad sąmonė – tik iliuzija, kurią mums dovanoja smegenys? Man labiau prie širdies elektromagnetinė sąmonės teorija, pasak kurios, smegenų elektromagnetinis laukas yra sąmonės namai.

Iki šiol verda diskusijos dėl sąmonės apibrėžimo. Viena versija – materialistinė: sąmonė realizuojama per neuroninius tinklus. Kita – dualistinė: sąmonė egzistuoja atskirai nuo materijos. Populiari metafora, kad smegenys – tai radijo imtuvas, o sąmonė – tiesiog eteris.

Ilgai buvo manoma, kad sąmonę turi tik žmogus, bet 2012-ųjų liepos mėnesį pasirašytoje Kembridžo deklaracijoje teigiama, kad žinduoliai ir paukščiai irgi turi sąmonę, bet ne žievinę, o kitokią. Jei sąmonę siejame su smegenimis ir jų registruojamu išoriniu aktyvumu, aktyvumas ir yra elektromagnetinis laukas. Bet ar dėl to aiškiau?

Senovės egiptiečiams smegenys atrodė bevertės, todėl po mirties jas išimdavo ir išmesdavo. Hipokratas tvirtino, kad smegenys atsako už protą ir emocijas. Aristotelis manė, kad smegenys yra tik kraujo vėsinimo aparatas. Pagrindinę vinį įkalė Dekartas, pareiškęs, kad protas veikia atsietai nuo smegenų. Tačiau ir šiandien dauguma mokslininkų protą ir sąmonę sieja su smegenimis vadovaudamiesi argumentu, kad jei nėra smegenų, tai ir su protu ne kažin kas. Smegenų buvimas, žinoma, dar nėra protavimo garantas, bet jei susergame Alzheimerio liga, smegenys pradeda nykti, ir dėl to smegenų funkcionavimas stringa. o ką tu manai?

493

Kaip vertini vadinamąjį paradoksalųjį aiškumą (angl. paradoxical lucidity), kuris pasireiškia demencijos ar Alzheimerio ligos atveju prieš pat mirtį? Priimta manyti, kad sergantieji demencija nesupranta, kas su jais dedasi, bet gal jie yra tik kūno įkaitai – viską suvokia, tik negali parodyti? 2019 metais JAV nacionalinio senėjimo instituto (angl.

National Institute on Aging) mokslininkų grupės, vadovaujamos Mičigano universiteto neurobiologo George’o Mashouro, atlikto tyrimo duomenimis, „paradoksalųjį aiškumą“, kitaip tariant, proto praskaidrėjimą, prieš pat mirtį patyrė 43 procentai stebėtų sergančiųjų demencija ar Alzheimeriu: 41 procentui tai nutiko 2–7 dienos, o 10 procentų – 8–30 dienų prieš mirtį. Aiškaus mąstymo blyksnių trukmė skirtinga – nuo dešimties minučių iki kelių parų.

Mano Mama sirgo demencija ir savaitę prieš mirtį maždaug dešimt minučių buvo atgavusi aiškų mąstymą.

Nesu gydytojas neurologas, todėl nenoriu spekuliuoti. Ir Alzheimerio ligos, ir demencijos eiga gali būti įvairi, nes neurodegeneracija prasideda skirtingose smegenų vietose ir už atmintį atsakingas sritis naikina skirtingu greičiu. Dabartiniu suvokimu, kritinės yra kaktinės ir prieškaktinės smegenų sritys. Manau, minėtaisiais atvejais kaktinė sritis nebuvo kritiškai pažeista, todėl ir atsirado pragiedrulių. O jei yra kitaip, tada reikėtų visiškai keisti supratimą apie smegenų veiklą.

Kita vertus, jau pastebėta, kad smegenų procesai vyksta netgi žmogui esant vegetacinės būsenos. Neurologas Adrianas Owenas 2010 metais paskelbė sensacingus magnetinio rezonanso tyrimus, kurie buvo pavadinti klinikinės praktikos perversmu. Mokslininko tvirtinimu, 15–20 procentų vegetacinių pacientų patiria sąmonės blyksnių, gali suprasti klausimus ir į juos atsakyti. O tai reiškia, kad jie geba mąstyti. Owenas paguldė vegetacinį pacientą į MRT skenerį ir pateikė jam keletą klausimų, į kuriuos reikėjo at4 94

AR ČIA KAS NORS YRA?

sakyti „taip“ arba „ne“. Norėdamas atsakyti „taip“, pacientas galvodavo apie sportinį aktyvumą, tarkim, apie teniso žaidimą, ir tada atsakymas pasireikšdavo kaip aktyvumas priešmotorinėje žievėje (angl. premotor cortex) – smegenų dalyje, atsakingoje už judesius.

O jei atsakymas buvo „ne“, pacientas įsivaizduodavo, kaip vaikšto iš kambario į kambarį po savo namus, ir mintyse atkurdavo visą buities aplinką. Šis navigaciniu pratimu grįstas atsakymas buvo fiksuojamas parahipokampo vingio žievėje (angl. parahippocampal cortex), pačiame smegenų centre. Pacientas teisingai atsakė į penkis klausimus iš eilės.

Savo 25 metų smegenų veiklos tyrimus ir pacientų istorijas Adrianas Owenas aprašė knygoje „Into the Grey Zone: A Neuroscientist Explores the Border Between Life and Death“ (angl. „Pilkojoje zonoje: neuromokslininkas tiria ribą tarp gyvenimo ir mirties“), jis sako: „Aš supratau, kad, tirdami pilkąją zoną, iš tiesų mes tiriame, ką reiškia būti gyvam. Mes tyrėme gyvenimo ir mirties ribą. Ribą, skiriančią smegenis ir sąmonę.“ Nesu matęs analogiško sergančiųjų Alzheimerio liga ir demencija tyrimo. Jei ir jų atveju smegenų procesai vyksta – o tikėtina, kad taip ir yra, – blyksnio prielaidos visiškai tikėtinos.

Adrianas Owenas „pilkąją zoną“ lygina su „uždaryto viduje“ būsena, kurią žurnalo „Elle“ vyriausiasis redaktorius Jeanas-Dominique’as Bauby aprašė autiobiografinėje dramoje „Skafandras ir drugelis“.

Būdamas 43 metų, Jeanas-Dominique’as Bauby patyrė insultą ir dėl paralyžiaus tapo įkalintas kūno skafandre: jis galėjo judinti tik kairiąją akį, tad toliau per gyvenimą plasnojo blakstienomis kaip drugelis – sparnais. „Pilkosios zonos“ tyrimai drumsčia protą, ypač tiems, kurie daugybę metų moka už giminaičio gyvybinių funkcijų palaikymą ir dvejoja – pagalba tai ar kankinimas. Gydytojai sako, kad toks žmogus – daržovė, jis nieko nejaučia, nesupranta. O štai o ką tu manai?

495

Owenas įrodinėja kitaip. Aš dar įpilsiu žibalo: kas per blyksniai ištinka apymirtinėmis būsenomis, jei iš jų grįžusieji pasakoja mistinius išgyvenimus, nuo gimimo akli praregi, o kurti ima girdėti? Pritari tiems, kurie teigia, kad neregimas pasaulis yra vienintelė realybė?

Neregimo pasaulio atžvilgiu mokslininkai pasidaliję į dvi stovyklas – pripažįstančiųjų ir skeptikų. Skeptikai savo abejones grindžia anestezijos mechanizmais, jais mėgina aiškinti ir apymirtinių patirčių būsenas, kurios dažniausiai ištinka per operacijas, kai naudojama anestezija.

Anestetikai nugramzdina į nesąmoningą miegą, blokuoja atmintį, sukelia laikiną paralyžių. Anestezijos metu įsijungia panašus į sapną mechanizmas, registruojamas tam tikrų smegenų zonų aktyvumas. Jei žinai, už kokias funkcijas tos sritys atsako, viskas kaip ir sugula. Tai nėra akmenyje iškalta išvada, bet lengvai tos versijos nesukritikuosi.

Anesteziologija yra menas, nuo jos vos ne 80 procentų priklauso operacijos sėkmė. Kiekvieno žmogaus fiziologija skirtinga, todėl dozę apskaičiuoti yra iššūkis. Jei pradėtume nagrinėti mirties kriterijus, būtų dar painiau.

Studentams dažnai pateikiu tokį pavyzdį: mokslininkai sukišo laboratorinėms žiurkėms į galvas elektrodus, o tada – čirkšt, atskyrė galvas nuo kūnelių ir matavo smegenų aktyvumą. Eksperimentą užsakė Nyderlandų Radboudo universiteto Etikos komitetas, norėdamas išsiaiškinti, ar humaniška tokiu būdu žudyti gyvūnus. Kartu norėta patikrinti, paskalos ar tiesa, kad giljotinuotos galvos kurį laiką gali mirkčioti ir judinti lūpas. Eksperimentai su žiurkėmis parodė, kad, atskyrus galvą nuo kūno, smegenys dar apie 10–40 sekundžių funkcionuoja ir skleidžia „mirties bangą“.

Giljotinavimas išpopuliarėjo per Prancūzijos revoliuciją ir buvo taikomas iki pat 1977 metų. Jis buvo vadinamas humaniška kartuvių 4 96

AR ČIA KAS NORS YRA?

alternatyva. Tačiau koks gi čia humanizmas, kai tavo galva ridinėjasi ir žiūri į tave iš šalies? Manau, tuo metu gali išgyventi tokių apymirtinių patirčių, kad dešimt kartų išprotėsi.

Skaičiau apie „mirties bangas“, kurios registruojamos, kai vegetacinius ligonius atjungia nuo gyvybės funkcijas palaikančių aparatų. Tokiu atveju bangų trukmė gali būti dar ilgesnė...

Mirties kriterijų sąrašas nuolat pildomas. 2020 metų rugpjūtį žurnale „The Journal of the American Medical Association“ išėjo straipsnis „Determination of Brain Death / Death by Neurologic Criteria – The World Brain Death Project“ (angl. „Smegenų mirties / mirties neurologinių kriterijų atranka – pasaulinis smegenų mirties projektas“). Anksčiau pažiūrėdavo elektroencefalografijos (EEG) rodmenis ir jei matydavo, kad kreivė plokščia, – tai ir „laisvas“, o dabar – nebe. Jei konstatuojama, kad žmogus išoriškai negyvas, tai dar nereiškia, kad jo smegenys negyvos.

Tradicinė mirties, kaip momentinio ir negrįžtamo gyvybinių funkcijų praradimo, samprata ėmė formuotis prieš 400 metų, bet tik XX amžiuje imtas vartoti mokslinis terminas „biologinė mirtis“. Ilgai vieninteliu mirties kriterijumi buvo kvėpavimo ir širdies sustojimas. Šiandien mirties reiškinys siejamas nebe su momentu, o su procesu. Biologinės mirties momentu ne ištinka žmogų mirtis, o baigiasi jos procesas. Ir šis procesas nėra nekintamas, kiekvienas žmogus miršta savaip.

Iki šiol šiurpą kelia istorijos, kaip žmonės buvo palaidoti gyvi.

XIX amžiaus pabaigoje atsirado karstai su periskopą primenančiu vamzdeliu, kuris per klaidą palaidotajam turėjo tiekti orą ir pastumtas aukštyn pranešti, kad karste – ne lavonas, o gyvas žmogus. Dar anksčiau žmonės buvo laidojami su varpeliais, kad palaidotasis galėtų paskambinti varpeliu, jei imtų ir... atsibustų karste. o ką tu manai?

497

EPILOGAS

EINSTEINAS IR LIEŽUVIS

K

AI girdžiu, kad mistikos ir mokslo sintezė neįmanoma, dabar sakau: ji ne tik įmanoma, bet ir seniai egzistuoja. Ją įkūnija Albertas Einst-

einas iškištu liežuviu. Liežuvis simbolizuoja tai, kas šiandien atrodo tiesa, rytoj gali būti paneigta, ir priešingai. Viskas reliatyvu.

M agi š k a s r ai š tis Šią knygą rašiau daugiau nei pusantrų metų, per visus karantinus ir pertraukas tarp jų. Kiekvieną dieną po dešimt, kartais dvylika valandų užrašinėjau mistinių reiškinių patirtis ir pokalbius apie jų tikrumą bei iliuzijas, naršiau šaltinius, ieškodama faktų, patvirtinančių arba paneigiančių mano mintis. Naktimis sapnuodavau banaliai vis tą patį: aš rašau, ieškau žodžių, kaip apsakyti tai, kas neapsakoma.

Baigus rašyti knygą aplankė sapnas, kurio negaliu pamiršti. Jis buvo neįtikėtinai ryškus, visiškai susipynęs su budrumo būsena.

5 12

A R Č IA KA S NO R S Y R A ?

Sapnavau, kad mano akis dengia magiškas raištis, kuris padeda matyti viską taip, kaip yra iš tikrųjų.

Pabudau, paliečiau akis – raiščio nėra! Išsigandau, puoliau degti šviesos, naršiau patalus, lindau po lova… Šviesa ir bruzdesys pažadino vyrą, jis sakė, kad išprotėjau…

O man prireikė laiko susivokti, kad tai buvo tik sapnas. Magiškas raištis liko jame.

Rytą supratau, kad sapną greičiausiai sudėliojo feisbuko įrašas, kurį perskaičiau prieš užmigdama. Jo autorė į virtualią erdvę ištransliavo nevilties kupiną žinutę, savo baimes dėl ateities. Kaip visada sušoko guodėjai, rašė, kad viskas bus gerai, reikia tikėti ir būtinai taip bus.

Aš jaučiau autorės neviltį, jaučiau – komentuojantys jos nesupranta ir negali suprasti: ji kalba savo patirčių kalba, o jie įkalinti savo patirtyse. Jaučiau, kaip jai skauda, kaip mėgina prisišaukti, bet jos negirdi...

Mes gyvename vienoje realybėje, bet kiekvienas klaidžiojame savo patirčių pasauliuose. Dimensijos skirtingos, jų begalybė. Tunelinis mąstymas neleidžia matyti panoramos, tačiau realybė plečiasi, kai pradedame suvokti, kad tunelinis mąstymas – tik vienas iš iškreiptų atspindžių. Ėmiau graužtis, kodėl tylėjau, kas man trukdė pačiai parašyti įrašo autorei, ją palaikyti. Puoliau įrašo ieškoti, bet neradau. Gal aš ir jį susapnavau?

Sapnai – realybės atspindys, ar realybė – sapnų atspindys?

O gal sapnai – tai mikroskopas, per kurį mes matome kitas dimensijas?

Jei taip, kaipgi išmokti per tą mikroskopą ne tik žiūrėti, bet ir matyti, suvokti?

Knygą baigiau, bet kiekviena pabaiga yra ko nors nauja pradžia. Magiško raiščio paieškos tęsiasi. Kitą knygą padiktuos patirtys, įžvalgos, kuriomis Jūs pasidalysite. Rašykite man: tombak.eva@gmail.com.

Jau laukiu.

EPILOGAS

513

Kiekviena pabaiga yra ko nors nauja pradžia.

Kitą knygą padiktuos patirtys, įžvalgos, kuriomis Jūs pasidalysite.

Rašykite man: tombak.eva@gmail.com.

Jau laukiu.