Kaui Hart Hemmings
R omana s
Iš anglų kalbos vertė agnė mackevičiūtė
1
D
ANGUJE ŠVIEČIA SAULĖ, už lango choru giesmes
traukia Azijos varnėnai, linguoja palmės. Na ir kas iš to?
Nors ir esu sveikas, tačiau priverstas būti ligoninėje. Žinoma, mano širdis daužosi, kitaip ir būti negali. Galvoje daugybė min čių veja viena kitą, jos sukasi lyg pašėlusios. Mano žmona guli li
goninės lovoje, kurios galvūgalis pakeltas stačiai, tarsi būtų įsitai siusi ne lovoje, bet ant lėktuvo sėdynės. Jos kūnas sustiręs, galva nugręžta į šoną. Rankos panarintos į skvernus. – Ar galime ją paguldyti taip, kad kūnas būtų horizontaliai? – paklausiu. – Luktelėkime, – pasiūlo mano dukra Skotė. Savo Polaroid fotoaparatu mergaitė nufotografuoja mamą. Rankoje laikydama nuotrauką dukra vėduojasi ja, o aš nuspau džiu lovos šone esantį mygtuką, taip nuleisdamas savo žmoną, kad jos kūno viršutinė dalis atsidurtų gulsčioje padėtyje. Kai žmonos nugara beveik visiškai nusileidžia, atleidžiu mygtuką. 5
k au i h a r t h e m m i n g s
Džoana ištikta komos jau dvidešimt tris dienas. Atsižvelgda mas į žmoną gydančio daktaro žodžius apie jos būklę, per atei nančias kelias dienas turėsiu priimti galutinį sprendimą, kaip elgsimės toliau. Tiesą sakant, pirmiausia pasistengsiu sužinoti, kokia gydytojo nuomonė apie Džoanos būklę. Jokiais būdais ne galiu savavališkai priimti jokio sprendimo, nes žmona išdėsčiusi savo valią rašytiniame, teisiškai patvirtintame prašyme dirbtinai nepalaikyti jos gyvybės. Ji, kaip ir paprastai, pati priims galutinį sprendimą. Šiandien pirmadienis. Daktaras Džonstonas sakė, kad pa sikalbėsime antradienį. Nekantraudamas laukiu šio pokalbio. Rytojus man asocijuojasi su kažkokia romantiška data. Nežinau, kaip elgtis, ką kalbėti, ką apsivilkti. Mintyse be paliovos karto ju atsakymus ir bandau įsivaizduoti, kokios bus mūsų reakcijos į daktaro žodžius. Tačiau tegebu įsivaizduoti, kaip reaguosime, jei įsivaizduojamų įvykių seka būtų pozityvi. Kol kas mano galvoje neatsirado vietos B planui. – Na štai, – taria Skotė. Taip, toks yra tikrasis jos vardas. Džoana pamanė, kad būtų puiku, jei dukrai duotume tokį patį vardą, kokį turi jos tėvas Sko tas. Na, man ši idėja nebuvo labai patraukli. Pažvelgiu į nuotrauką. Ji primena nevykusias pašaipias fotog rafijas, kuriose juokaudami žmonės užfiksuoja savo miegančius draugus arba artimuosius. Nežinau, kodėl žmonėms tokios nuo traukos atrodo šmaikščios. Šiomis fotografijomis tarsi norima pasakyti: Tiek daug dalykų gali atsitikti žmogui, kol jis miega. Ei, pažvelk, koks esi pažeidžiamas, pažvelk, kiek mažai žinojai apie 6
apkartęs
ro j u s
save. Tačiau Džoanos atveju viskas yra kitaip. Akivaizdu, kad ji nemiega. Prie moters rankos prijungta lašinė, o iš burnos kyšo kažkoks daikčiukas, regis, vadinamas endotrachėjiniu vamzdeliu. Jis jungiasi su plaučių ventiliatoriumi, padedančiu jai kvėpuoti. Mano žmona maitinama per vamzdelį, į jos kūną kemšama tokia galybė vaistų, kurių užtektų išgydyti visam Fidžio bažnytkaimiui. Skotė fiksuoja mūsų asmeninio gyvenimo akimirkas, kad galėtų jas pademonstruoti per socialinių tyrimų pamoką. Ji fiksuoja Ka ralienės ligoninėje dienas leidžiančią Džoaną, kuri jau ketvirtą savaitę panirusi į komą. Komą, priskiriamą 10-ojo laipsnio ko mai, skaičiuojant pagal Glazgo komų skalę, arba III, skaičiuojant pagal Rancho Los Amigos skalę. Džoana dalyvavo lenktynėse, per kurias atviroje jūroje buvo nublokšta motorinės valties, judančios aštuoniasdešimties mylių per valandą greičiu. Bet, mano many mu, ji išsikapstys. – Ji beveik nereaguoja į dirgiklius, reakcijos nevalingos. – To kie buvo jaunos neurologės, kurios kairė akis mažumėlę virpėjo, žodžiai. Ji kalbėjo taip sparčiai, kad buvo sunku įsiterpti su savo klausimais. – Jos refleksai labai vangūs ir vienodi, nepaisant skir tingų dirgiklių, – tęsė ji. Tokie žodžiai toli gražu neprognozuoja nieko gero, tačiau esu įsitikinęs, kad Džoanai viskas gerai. Jaučiu, kad ji išsikapstys ir vieną dieną gyvens visavertį gyvenimą. Paprastai aš neklystu da rydamas prielaidas. – Kokiu tikslu ji dalyvavo tose lenktynėse? – paklausė neu rologė. Išgirdęs klausimą sutrikau. 7
k au i h a r t h e m m i n g s
– Na, manau, norėdama laimėti. Norėdama pirma pasiekti finišą. – IŠJUNK, – paliepiu Skotei. Ji baigia į savo iškarpų albumą kli juoti nuotrauką, tada nuotolinio valdymo pulteliu išjungia tele vizorių. – Ne, turėjau omenyje tai, – parodau į už lango besidrie kiantį vaizdą – saulę ir medžius, paukščius, striksinčius ant žolės nuo vieno trupinėlio prie kito, kuriuos jiems švysčioja turistai ir pakvaišusios damulės. – Išjunk tai. Tai siaubinga. Atogrąžų klimato vietovėje sunku išlikti melancholiškam. Kertu lažybų, kad dideliuose miestuose be vargo galėtum žings niuoti gatve nutaisęs rūstų žvilgsnį ir nė vienas žmogysta nepa klaustų, kas tau, nepadrąsintų nusišypsodamas. Bet šiose vieto vėse yra visai kitaip. Čia žmonės gyvena su nuostata, tarsi būtų tikrų tikriausi laimės kūdikiai, kuriems likimas lėmė nuostabią galimybę gyventi Havajuose. Tarsi čia būtų rojus žemėje. O aš manau, kad rojus gali eiti subinėn. – Šlykštu, – pastebi Skotė. Ji nuleidžia standžią užuolaidą langu žemyn, paslėpdama už stiklo plytintį reginį. Viliuosi, jog ji neįžvelgia tikrosios priežasties, kodėl pasibjau rėjau regimu vaizdu, ir kad esu siaubingai susirūpinęs dėl to, ką regiu. Skotė lengvai sudirgusi ir atrodo keista. Jai dešimt. Įdomu, kaip dienas leidžia žmonės, būdami dešimties? Ji pirštais braukia per langą, murmėdama sau po nosimi: – Nuo šito galėčiau susirgti paukščių gripu, – tada plaštaka susiformuoja aplink lūpas apskritimą ir sutrimituoja. 8
apkartęs
ro j u s
Ji tikra keistuolė. Kas žino, kas sukasi jos galvoje. Kalbant apie jos galvą, manyčiau, kad Skotei laikas į kirpyklą arba bent per braukti plaukus šukomis. Jos viršugalvyje styro keli plaukų kal tūnai. Kas ją kerpa? – pasvarstau mintyse. – Ar apskritai ji kada nors lankėsi kirpykloje? Ji pasikaso galvos odą, tada pasižiūri į panages. Skotė vilki marškinėlius, ant kurių priekio šviečia užrašas AŠ NESU TO KIA MERGUŽĖLĖ. BET PASISTENGUS GALĖČIAU JA TAPTI! Mintyse padėkoju Kūrėjui, kad ji nėra ypač daili, bet iš karto suvokiu, kad viskas gali pasikeisti. Pažvelgiu į rankinį laikrodį. Jį padovanojo Džoana. – Jo rodyklės žėri, o ciferblatas iš perlamutro, – tokie tada buvo žmonos žodžiai. – Kiek jis kainavo? – tada paklausiau. – Nė kiek neabejojau, kad toks bus pats pirmasis tavo klausi mas. Mačiau, kad Džoana įsižeidė, nes nuvertinau jos pastangas. Ji taip stengėsi rinkdama man dovaną. Jai patinka dovanoti do vanas, rodyti dėmesį žmonėms, todėl Džoana visada dovanoja tokius daiktus, kurie tarsi sako, jog mano žmona skyrė nemažai laiko pažindama ir įsiklausydama į dovanas gaunančius asmenis. Neturėjau klausti dėl dovanos. Ji tenorėjo parodyti, kaip gerai perprato mane. – Kiek valandų? – klausia Skotė. – Pusė vienuolikos. – Vis dar anksti. 9
k au i h a r t h e m m i n g s
– Žinau, – atsakau. Neįsivaizduoju, ką daryti. Esame čia ne tik tam, kad aplan kytume Džoaną, vildamiesi, kad pernakt įvyko kažkoks progre sas, kalbant apie jos sveikatą: galbūt jau geba reaguoti į šviesą ir garsą bei skausmingas injekcijas. Esame čia ir todėl, kad daugiau neturime kur eiti. Paprastai Skotė visą dieną praleidžia mokyklo je, paskui ją paima Estera. Tačiau šią savaitę pamaniau, jog būtų gerai, jei mergaitė daugiau laiko pabūtų čia ir kartu su manimi, todėl leidau jai neiti į pamokas. – Ką veiksim? – paklausiu. Ji atverčia savo iškarpų albumą. Jame informacija apie projek tą, kuris, rodos, atima visą mergaitės laiką. – Nežinau. Valgysim. – Ką paprastai veiki tokiu metu? – Būnu mokykloje. – O jei šiandien būtų šeštadienis? Ką tada veiktum? – Laiką leisčiau paplūdimyje. Bandau prisiminti, kada paskutinį kartą laiką leidome tik mudu su Skote. Ką tada veikėme. Regis, tai nutiko, kai Skotei buvo maždaug metukai, o gal pusantrų. Džoana turėjo skristi į Maujo salą, kur vyko fotosesija. Tada jai niekaip nesisekė rasti auklės, jos tėvai irgi dėl kažkokių priežasčių negalėjo padėti. Tuo metu buvo įpusėjęs teismo procesas, kuriame dalyvavau, todėl laiką leidau namuose, kur turėjau kažkokio skubaus darbo, to dėl patupdžiau Skotę vonioje ir panardinau muilo gabalą. Stebė jau, kas bus toliau. Ji ėmė teškenti vandenį, pabandė jo atsigerti. 10
apkartęs
ro j u s
Mergaitė pastebėjo muilą ir ištiesė rankutę, norėdama jį paimti. Muilas išsprūdo mažylei iš rankutės, bet mergaitė dar kartą pa bandė jį sugriebti. Jos mažyčiame veidelyje buvo matyti didžiulis susidomėjimas. Išslinkau iš vonios kambario į koridorių, kuriame buvau įsitaisęs darbo vietą ir pastatęs radijo stotelę, per atstumą fiksuojančią mažylės veiklą. Girdėjau, kaip ji juokiasi, todėl žino jau, kad Skotė neskęsta. Įdomu, ar tai vis dar būtų veiksminga? Turiu omenyje, jei ir vėl patupdyčiau ją į vonią, įduodamas į ran kas slidų airiškų versmių aromato muilą? – Galime eiti į paplūdimį, – pasiūlau. – Ar mama vesdavosi tave į klubą? – O, taip, – atkirto ji ironiškai. – Kur dar galėjome nueiti? – Tada turiu planą. Kai pasikalbėsi su mama ir pasimatysime su medicinos seserimi, galėsime sukti namų link. Skotė išsitraukia iš savo albumo kažkokią nuotrauką, suglam žo ją ir švysteli šalin. Įdomu, kokia ten nuotrauka. Jei tai buvo vie na lovoje gulinčios motinos nuotraukų, tuomet manyčiau, kad ji ne pats geriausias šeimos gyvenimą fiksuojantis atributas. – Noriu, – sako Skotė. – Ko aš noriu? Toks yra vienas mūsų žaidžiamų žaidimų. Skotė vardija vietas, kuriose šiuo mūsų gyvenimo tarpsniu ji norėtų atsidurti. – Norėčiau, kad būtume pas stomatologą, – galiausiai nu sprendžia ji. – Ir aš. Norėčiau, kad dabar mums darytų burnų rentgeno nuotraukas. – O mamos dantys būtų balinami, – priduria. 11
k au i h a r t h e m m i n g s
Aš labai rimtai užsimaniau, kad būtume daktaro Brančo ka binete, visi trys gautume nemenką linksminamųjų dujų dozę ir jaustume aptirpusias lūpas. Palyginti su slogia realybe, šaknų kanalų gydymas prilygtų pačioms šauniausioms linksmybėms. Arba, tiesą sakant, bet kokia kita gydomoji procedūra. Jei rim tai, mielai atsidurčiau namuose, leisčiau laiką dirbdamas. Turiu nuspręsti, kam dabar turėtų pereiti nuosavybės teisės į žemę, kuri mano šeimai priklauso nuo devynioliktojo amžiaus penktojo dešimtmečio. Pardavus ją, mano šeima neteks bet kokių teisių į nuosavybę. Būtinai turiu prieš susitikdamas su savo pusbroliais išanalizuoti visus faktus. Susitikimas numatomas po šešių dienų. Tai galutinis terminas. Antrą valandą šeštojo pusbrolio name po šešių dienų. Mes sutarsime dėl pirkėjo. Neatsakingai elgiausi, ši tiek ilgai atidėliodamas šį reikalą, bet mūsų šeimai tai būdinga. Nusisukome nuo savo palikimo, laukdami, kol ateis kažkas kitas ir perims mūsų turtus bei skolas. Bijau, kad Esterai teks nusivesti Skotę į paplūdimį. Ketinu tai jai pasakyti. Bet susilaikau, nes susigėstu. Mano žmona ligoninė je, mano dukrai reikia tėvo dėmesio, o aš turiu dirbti. Ką gi, man ir vėl teks ją patupdyti į vonią. Stebiu, kaip Skotė stebeilija į savo motiną. Mergaitė sėdi atrė musi nugarą į sieną, rankomis grabaliodama marškinių kraštą. – Skote, – kreipiuosi į dukrą. – Jei neketini nieko pasakyti mamai, galime eiti. – Gerai, – sako ji. – Eikime. – Nejau nenori papasakoti mamai, kaip tau sekasi mokyk loje? 12
apkartęs
ro j u s
– Jai niekada nerūpėjo, kaip man sekasi mokykloje. – O kaip dėl tavo užklasinės veiklos? Tavo dienotvarkė tokia užimta, kad ji neprilygtų nė paties prezidento. Tavo iškarpų al bumas, parodyk jį mamai. Arba tai, ką anądien padarei per stiklo pūtimo pamoką. Ką manai? – Vandens pypkė, – atkirto ji. Prieš ką nors atsakydamas įdėmiai pažvelgiu į ją. Ji nepasakė nieko reikšmingo. Niekada negaliu suprasti, ar dukra apskritai suvokia, apie ką kalba. – Įdomu, – pastebiu. – Kas yra „vandens pypkė“? Ji gūžteli pečiais. – Vienas vaikinas iš vidurinės mokyklos pamokė mane, kaip ją daryti. Jis sakė, kad ji bus kuo puikiausia traškučiams ir aštriajam padažui, na ir bet kokiam kitam man į galvą šaunančiam maistui. Tai kažkoks indas. – Ar tebeturi šią... vandens pypkę? – Tam tikra prasme, – atsako ji. – Bet ponas Larsonas liepė man ją perdaryti į vazą, kad galėčiau pamerkti jai padovanotas gėles. – Dukra parodo į savo motiną. – Tai puiki idėja! Skotė nužvelgia mane skeptišku žvilgsniu. – Gal nereikia man aiškinti. – Atleisk, – sumykiu. Sėdėdamas ant kėdės atremiu nugarą į jos atlošą ir užvertęs galvą įsmeigiu akis į skyles lubose. Nelabai suprantu, kodėl jau čiuosi ramus, bet tiesiog esu, ir tiek. Tiesiog žinau, kad Džoanai 13
k au i h a r t h e m m i n g s
viskas bus gerai, nes jai visada viskas baigiasi gerai. Ji pabus, ir Skotė turės motiną, o mudu galėsime pasikalbėti apie savo san tuoką. Tada galėsiu į šalį nustumti įtarinėjimus. Parduosiu man priklausančius vertingus daiktus ir nupirksiu Džoanai katerį arba kažką, kas sukeltų jai milžinišką nuostabą bei priverstų atsilošti ir kvatotis. – Anądien tau buvo riesta ir tu pats buvai priverstas gulėti li goninėje, – pastebi Skotė. – Aha. – Anądien tu man melavai. – Žinau, Skote. Atleisk man. Ji turi omenyje mano ligoninėje praleistą laiką. Vairuodamas motociklą buvau patekęs į nedidelę avariją. Trenkiausi į šaligat vio bortelį. Nuo smūgio išlėkiau į orą, perskriejau virš vairo ir tėškiausi į raudoną purvą. Po avarijos grįžęs namo pasakiau Džo anai ir Skotei, kas atsitiko, tačiau primygtinai tvirtinau, kad man viskas gerai ir kad neketinu vykti į ligoninę. Tada Skotė bandė patikrinti, ar nebūsiu gerokai prisitrenkęs. Džoana padėjo duk rai. Jos vaidino blogą ir dar blogesnį policininką. – Kiek pirštų matai? – paklausė Skotė, laikydama iškėlusi, kiek pamenu, mažylį ir nykštį. – Nesąmonė! – atkirtau. Nenorėjau, kad jos elgtųsi su mani mi taip. – Atsakyk jai, – liepė Džoana. – Du? – Gerai, – atsargiai atsakė Skotė. – Užsimerk ir pirštu paliesk savo nosį atsistojęs ant vienos kojos. 14
apkartęs
ro j u s
– Tauški niekus, Skote. Net jei man nieko nebūtų įvykę, aš vis tiek nesugebėčiau to padaryti. Tu elgiesi su manimi tarsi su nuo alkoholio apsvaigusiu vairuotoju. – Daryk, ką ji liepia, – suriko Džoana. Ji visados rėkia ant manęs. Tačiau toks įprastinis mūsų tarpusavio bendravimas. Kai girdžiu ją rėkiant, pasijuntu mylimas kvailelis. – Paliesk savo nosį ir atsistok ant vienos kojos. Vis dar nenorėjau daryti, ką buvau liepiamas. Žinojau, kad man kažkas negerai, bet nenorėjau važiuoti į ligoninę. Norėjau, kad viskas liktų taip, kaip yra. Man buvo smalsu. Aš sunkiai nu laikiau galvą. – Man viskas gerai. – Tu tikras bjaurybė, – atkirto Džoana. Na, žinoma, ji buvo teisi. – Tu teisi, – atsakiau. Galėjau be vargo įsivaizduoti gydytojo moralą: Jūs sužeistas. O tada tas ponulis išrašytų man mažiausiai tūkstančio dolerių vertės čekį, atliktų visiškai bevertę apžiūrą ir, o varge, iš jo lūpų išgirsčiau ypatingą patarimą būti atsargiam. At sargumas pirmiausia reikštų atsisakymą dalyvauti teismo proce suose. Paskui reikalų tvarkymas draudimo bendrovėje. Pastaroji tyčia pamestų dokumentus, kad tik nereikėtų mokėti draudimo išmokų. Ligoninė, supratusi, kad negavęs draudimo išmokos nesugebėsiu atsiskaityti su ja, siųstų mane atlikti rinkliavos prie volę. Taip būčiau priverstas telefonu bendrauti su žmogystomis, neturinčiomis nė vidurinės mokyklos išsilavinimo. Netgi dabar esu skeptiškai nusiteikęs. Greitakalbe žodžius berianti neurologė 15
k au i h a r t h e m m i n g s
ir mano žmoną prižiūrintis neurochirurgas teigia, kad jie turintys tik palaikyti tinkamą deguonies lygį ir kontroliuoti, kad Džoa nos smegenys neištintų. Na, atrodo ganėtinai paprasta. Tik ma nau, kad pacientas gautų tinkamą kiekį deguonies, vargu ar reikia chirurgo. Trindamasis dešinį makaulės šoną mintimis nuklydau nuo gydytojų prie prisiminimų apie Džoaną. – Pažvelk į save, – tarė Džoana. Žvelgiau į ant mūsų kambario sienos kabantį paveikslą, vaiz duojantį negyvą žuvį, stengdamasis prisiminti, kur jį įsigijome. Stengiausi įžiūrėti dailininko autografą: Bredis Čerkilas? Čer čhilas? – Tu net nematai kaip reikiant, – atsakė ji. – Ir kaip, tavo manymu, galėčiau įžiūrėti save patį, jei matau prastai? – Nutilk, Metai. Nagi, ruoškis ir sėsk į automobilį. Susiruošiau ir įsikepurnėjau į automobilį. Vėliau paaiškėjo, kad per avariją buvo pažeistas mano ketvir tas nervas, tas pats, kuris sujungia akis su smegenimis. Tai puikiai paaiškino, kodėl buvau praradęs orientaciją. – Galėjai mirti, – dabar išgirstu sakant Skotę. – Baik, tikrai ne, – atkertu. – Ketvirtas nervas? Kam jis rei kalingas? – Tu melavai. Sakei, kad tau viskas gerai. Sakei, kad matai mano pirštus. – Nemelavau. Aš spėjau ir spėjimas buvo teisingas. Be to, va landėlei turėjau galimybę turėti dvynukes. Dvi Skotes. 16
apkartęs
ro j u s
Dukra sužvairuoja, įtariai vertindama mano gudravimą. Pamenu, kai gulėjau ligoninėje. Tada Džoana į mano želė skanėstą pripylė degtinės. Ji užsirišo mano akies raištį, įsirangė šalia manęs ligoninės lovoje ir mudu kartu nusnūdome valandė lę. Buvo gera. Tai buvo paskutinis išties mielas dalykas, nutikęs mudviem. Mane ne juokais graužia įtarimai, jog ji rezga arba rezgė mei lės romaną su kitu vyru. Kai Džoaną atvežė į Karalienės ligoni nę, man teko raustis po jos rankinę, kurioje ieškojau sveikatos draudimo kortelės. Tada radau raštelį. Tai buvo nedidelė, kieto mėlynos spalvos popieriaus skiautelė. Atrodė, kad jis buvo specia liai skirtas slaptiems susirašinėjimams. Raštelyje buvo parašyta: Galvoju apie tave. Susitiksime „Indigo“. Žinoma, raštelis galėjo būti parašytas prieš daugybę metų. Ji visada iš kažkur suranda išblukusių kvitų, primenančių kažin kada buvusias keliones, vizitinių kortelių tokių įmonių, kurios nebevykdo veiklos, kino bilietų šaknelių, užsilikusių nuo tokių filmų, kaip Povandeninis pasaulis arba Šlovė. Raštelis galėjo būti ir kurio nors jos draugo, gėjo modelio. Jie visada mėgsta pliurpti tokius meilius paistalus, kaip buvo parašyta tame raštelyje. Tiesa, nedidelė kortelė buvo pilkai mėlynos spalvos, o ji laikoma mo teriška spalva. Galiausiai man pavyksta iš galvos išmesti savo įta rinėjimus. Stengiuosi iš makaulės išgrūsti mintis apie tą raštelį, tačiau po kurio laiko pagaunu save mąstantį apie žmoną, kokia sukta koketė ji esanti. Apie tai, kaip Džoana galinti be perstojo daug gerti. Tada suvokiu, kad gerdama ji daugybę vakarų ir naktų 17
k au i h a r t h e m m i n g s
praleido su savo draugužėmis be manęs. Vos tik susimąstau apie tai, suvokiu, kad meilės romano tikimybė tampa labai didelė. Pa mirštu, kad Džoana yra septyneriais metais jaunesnė už mane. Pamirštu, jog ją reikia nuolat girti ir linksminti. Ji turi žinoti, kad yra trokštama, o aš dažnai būnu pernelyg užsiėmęs, kad be palio vos ją girčiau, linksminčiau ir apskritai ko nors norėčiau. Tačiau iš tiesų aš vis tiek neįsivaizduoju jos rezgančios meilės romaną. Mudu pažįstame vienas kitą daugiau kaip dvidešimt metų. Mes priimame vienas kitą tokius, kokie esame, ir nesitikime kažin ko. Džiaugiuosi tuo, ką turime, žinau, kad ir ji džiaugiasi. Mano įta rinėjimai atrodo šventvagiški šiuo metu. Skotė vis dar šnairai žiūri į mane. – Tavo širdis galėjo sustoti, – taria ji. Nelabai suprantu, ką bendra turi mano patirta avarija ir tai, kas dabar vyksta. Na, taip, Skotė stengėsi atversti visas kortas, pademonstruodama kuo daugiau mano ydų, gudrybių ir mela gysčių. Dabar ji vykdo mano apklausą. Esu atsarginis kandidatas. Esu tėtis. Manyčiau, kad jiedvi su Estera stengiasi parengti mane atlikti vaidmenį, tačiau noriu jas informuoti, jog viskas gerai. Esu dubleris. Žvaigždė netrukus sugrįš į sceną. – Ko dar nori? – klausiu. Ji sėdi ant grindų smakrą padėjusi ant kėdės sėdimosios da lies. – Pietauti, – atsako ji. – Išalkau. Ir gazuoto vandens. Aš noriu gazuoto vandens. – Norėčiau, kad pasikalbėtum su ja, – pastebiu. – Noriu, kad pasikalbėtum su ja prieš mudviem išeinant. Nupirksiu tau gazuo 18
apkartęs
ro j u s
to vandens. Paliksiu tave vieną. Galėsi pasikalbėti su mama, vie na. – Atsistoju, iškeliu rankas virš galvos ir rąžausi. Žvelgdamas į Džoaną pasijuntu niekingai. Aš galiu be vargo judėti. – Gal nori ko dietinio? – Manai, kad esu stora? – paklausia Skotė. – Ne, nemanau, kad esi stora, tačiau Estera kemša tau daug cukraus. Ketinu pasirūpinti tavo organizmo detoksikacija, jei ne prieštarausi. Žinai, viskas keičiasi. – O kas yra detoksikacija? – ji iškelia liesutes rankeles virš gal vos ir ima rąžytis. Jau seniau esu pastebėjęs, kad dukra mėgdžioja mano veiks mus ir žodžius. – Tai, ką tavo sesei reikėjo padaryti, – suniurnu. – Nė nespėsi mirktelėti, kai grįšiu. Niekur neik. Kalbėkis.
įsigykite
knygą dabar