Issuu

Studijų metais amerikiečių prozininkė Michele Filgate pradėjo rašyti esė apie savo patėvį ir jauname amžiuje patirtą seksualinį priekabiavimą. Prireikė daug laiko suprasti, kad pasakojimo centre iš tiesų yra ne kas kita, kaip kintantis ryšys su mama. Po publikacijos ši esė sulaukė didžiulio dėmesio spaudoje ir socialiniuose tinkluose, o reakcijų gausa paskatino M. Filgate sudaryti rinktinę „Apie ką nesikalbu su mama. 15 atvirų pasakojimų“, kurioje garsūs šiuolaikiniai rašytojai viešai prabyla apie savo mamas – rūpestingas ir šaltas, paprastas ir mįslingas, skaudinančias ir įskaudintas. Rašytoja Cathi Hanauer prisėda pasišnekėti su mama, už kurią didžiąją gyvenimo dalį kalbėjo jos vyras. Melissa Febos, remdamasi mitologija, analizuoja natūralų savo atsiskyrimą nuo mamos ir asmeninės laisvės troškimą. Nayomi Munaweera dalijasi drąsia išpažintimi apie pamažu ryškėjančią mamos psichikos ligą. André Aciman prisimena vaikystę su kurčia mama, kurios niekada nedomino žodžiai, o Julianna Baggott atskleidžia, ką reiškia augti su mama, kuri pasakoja per daug. Iš viso skaitytojų laukia 15 įsimintinų, jautrių, kartais sukrečiančių istorijų apie skirtingus motinystės atspalvius, žeidžiančius ir gydančius mamų žodžius bei tai, ką iš pirmųjų savo namų išsinešame į tolesnius santykius. Kiekviena esė – tai atskiras meno kūrinys, pasižymintis savomis personažų linijomis ir nušvitimais. M. Filgate nuveikė didžiulį darbą, surinkdama šiuos su meile ir užsidegimu parašytus tekstus. Los Angeles Review of Books

Tiesiog ryte prarysite šias puikiai parašytas ir tokias reikšmingas istorijas apie nuoširdumą, skausmą ir psichologinį atsparumą. Elizabeth Gilbert, knygos „Valgyk, melskis, mylėk“ autorė

ISBN 978-609-466-793-0

9 786094 667930

Michele Filgate Apie kĄ nesikalbu su mama

Mūsų motinos – pirmieji mūsų namai, todėl nuolatos stengiamės pas jas grįžti. Prisiminti, ką reiškia turėti vietą, kuriai priklausai. Kurioje pritampi.

sudarė

Michele Filgate

Apie kĄ nesikalbu su mama 15 atvirų pasakojimų

sudarė Michele Filgate

Apie kĄ nesikalbu su mama 15 atvirų pasakojimų Iš anglų kalbos vertė Viktorija Samarinaitė

VILNIUS

2024

Edited by Michele FILGATE WHAT MY MOTHER AND I DON’T TALK ABOUT Fifteen Writers Break the Silence Simon & Schuster, New York, 2019

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Copyright © 2019 by Michele Filgate © iStock / bgblue, viršelio iliustracija © Viktorija Samarinaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2024 © „Tyto alba“, 2024 ISBN 978-609-466-793-0

TURINyS Įžanga

APIE KĄ NEsiKALBU SU MAMA Michele Filgate

MANO MOTINOS SARGAS

Cathi Hanauer

TESMOFORIJOS Melissa Febos

ŠANDU

Alexander Chee

MINETOS SKERSGATVIS 16

Dylan Landis

PENKIOLIKA

110

Bernice L. McFadden

NELIKO NIEKO NEPASAKYTA Julianna Baggott

120

VIENA IR TA PATI ISTORIJA APIE MANO MAMĄ

129

Lynn Steger Strong

VISA TAI MAN ATRODO AMERIKIETIŠKA

138

Kiese Laymon

145

MAMOS KALBA

Carmen Maria Machado

AR TU KLAUSAISI?

155

André Aciman

BROLI, GAL TURI SMULKIŲ?

167

Sari Botton

JOS KŪNAS

MANO KŪNAS

178

Nayomi Munaweera

VISA TIESA APIE MANO MAMĄ

202

Brandon Taylor

TEN ANT KALVOS SUSIDŪRIAU SU SAVO BAIME Leslie Jamison Padėkos 249 Apie autorius 251 Autorių teisės 257

215

ĮŽANGA Pirmą šaltą lapkričio dieną buvo taip žvarbu, kad gavau pripažinti, jog metas iš spintos traukti žieminį paltą, ir užsimaniau kažko šilto ir pikantiško. Kaimynystėje Brukline užsukau į vietinę mėsinę ir paprašiau pusės svaro šoninės bei dviejų su puse svaro jautienos mentės. Namuose, nupjausčiusi kotelius, nuploviau ir susmulkinau grybus, o nešvarumams tekant į kanalizaciją net pajutau pasitenkinimą. Įsijungiau kalėdinę muziką, nors netgi Padėkos diena dar buvo tolokai, ir mano nedidelį butą užplūdo malonūs svogūnų, morkų, česnakų ir ant viryklės čirškančios šoninės kvapai. Gamindama burgundišką jautieną pagal Inos Garten receptą, jaučiuosi artima mamai. Maišydama kvapnų troškinį, sugrįžtu į vaikystės virtuvę, kurioje ji nuolat sukiodavosi, kai nebūdavo darbe. Prieš šventes ji kepdavo aguoninius sausainius su aviečių uogiene viduriukuose arba žiedelius su žemės riešutų sviesto bokšteliais, o aš padėdavau užmaišyti tešlą. Ruošdama maistą jaučiu mamą šalia. Negaliu gaminti negalvodama apie ją, nes virtuvėje ji jausdavosi kaip tikruosiuose namuose. Įpilu jautienos sultinio, įberiu šviežių čiob11

relių, ir toks paprastas kūrybos veiksmas mane ramina. Jei naudoji tinkamus ingredientus ir laikaisi nurodymų, sukuri tai, kas pamalonina gomurį. Tačiau vakarui baigiantis, nors ir pasisotinusi, jaučiu skrandyje graužiantį maudulį. Mudvi su mama kalbamės ne itin dažnai. Valgio gaminimas yra mano sandoris su savimi, ir jį vykdyti nesudėtinga. Kalbėtis su mama – ne taip paprasta, lygiai kaip rašyti esė šiai knygai. Man prireikė dvylikos metų jai parašyti, bet galiausiai ji paskatino sudaryti ir šią antologiją. Kai pradėjau rašyti „Apie ką nesikalbu su mama“, dar mokiausi Naujojo Hampšyro universitete. Mane sužavėjo paveiki Jo Ann Beard esė rinktinė The Boys of My Youth („Vaikinai iš mano jaunystės“). Skaitydama tą knygą pirmą kartą supratau, kokia iš tiesų gali būti asmeniška esė: rašytojas gali manyti pats valdantis savo istoriją. Tuo metu, persekiojama dar visai nesenų prisiminimų, labai pykau ant smurtaujančio patėvio. Jo buvo taip pilna tuose namuose, kad norėjau pradingti, tad galiausiai taip ir padariau. Tačiau anuo metu dar nesupratau, jog ši esė iš tikrųjų yra ne apie patėvį. Tikrovė pasirodė kur kas sudėtingesnė ir sunkiai suvokiama. Praėjo ne vieni metai, kol perpratau ir toje savo esė pajėgiau išsakyti esmines tiesas. Tai, apie ką norėjau (ir turėjau) rašyti, buvo pašliję santykiai su mama. Longreads mano esė publikavo 2017-ųjų spalį, iš karto po Harvey’o Weinsteino skandalo, #MeToo judėjimui įgavus pagreitį. Net nesugalvotum geresnio laiko prabilti, bet tą rytą, kai ji buvo publikuota, anksti pabudau draugės namuose Sausalite ir nebepajėgiau užmigti kamuojama minties, kaip turėčiau jaustis paleidusi į pasaulį tokį jautrų rašinį. Saulė dar 12

tik kilo, o aš įsitaisiau lauke ir įsijungiau nešiojamąjį kompiuterį. Netoli degė miškai, tad oras buvo tirštas nuo dūmų, o pelenai krito ant klaviatūros. Atrodė, kad visas pasaulis liepsnoja. Jaučiausi lyg būčiau tyčia padegusi ir savo gyvenimą. Gyventi su skausmu dėl prastų santykių su mama yra viena. O įamžinti jį žodžiais – visai kas kita. Išpažinusi savo tiesą iš dalies jautiesi labai vieniša. Bet aš tikrųjų nebuvau viena. Bent trumpą laiko tarpsnį kiekvienas žmogus turi motiną. Mamos ir vaiko ryšys yra sudėtingas. Tačiau gyvename visuomenėje, kur turime švenčių, kalbančių apie laimingus santykius. Kasmet artėjant Motinos dienai ruošiuosi antplūdžiui feisbuko įrašų, kuriais pagerbiamos stiprios ir mylinčios moterys, užauginusios savo atžalas. Man visada džiugu, kad motinos pagerbiamos, tačiau iš dalies man tai dar ir skausminga. Tokią dieną pulkams žmonių primenama tai, ko jie gyvenime neturi, kai kuriems – net stiprią širdgėlą, kurią sukėlė ankstyva motinos netektis ar tai, kad jos visai nepažino. O kitiems suvokimą, kad jų motinos, kad ir gyvos, bet nežino, kaip būti mamomis. Mamos idealizuojamos kaip globėjos: jos rūpinasi, duoda neskaičiuodamos ir ugdo savo vaikus, o ne gniuždo. Bet vos keletas iš mūsų galėtų pasakyti, kad jų mamos atitinka visus šiuos kriterijus. Daugeliu atveju užprogramuota, kad motinai nepasiseks. „Galbūt tokia praraja atsiveria kiekvienam iš mūsų, kai mamos neatitinka to, kokios „mamos“, mūsų nuomone, turėtų būti ir ką turėtų mums duoti“, – rašo Lynn Steger Strong šioje knygoje. Toji praraja yra normali ir būtina tam, kad augdami patirtume tikrovę, – bet gali palikti ilgalaikių padarinių. Kaip visi žmonės turi motinas, taip visi stengiamės bet kokia kaina 13

išvengti skausmo. Stengiamės slėpti tą skausmą giliai savyje, kol visai jo nebejusime, kol pamiršime, jog jis egzistuoja. Taip mes išliekame. Bet šis būdas nėra vienintelis. Nutraukus tylą, apima palengvėjimas. Taip mes dar ir augame. Pripažinti tai, ko dėl įvairių priežasčių ilgai negalėjome pasakyti, yra vienas iš būdų pataisyti santykius su kitais ir, galbūt svarbiausia – su savimi. Tačiau padaryti tai drauge daug lengviau, negu stovint vienam scenoje. Nors kai kurie iš keturiolikos šios knygos autorių nuo motinų yra nutolę, kiti jaučiasi itin artimi. Leslie Jamison rašo: „Kalbėti apie jos meilę man ar mano meilę jai atrodytų gryna tautologija; toji meilė formavo mano meilės sampratą.“ Suprasti, kokia jos mama buvo anksčiau, Leslie stengiasi skaitydama neišspausdintą buvusio jos sutuoktinio romaną. Nuotaikingoje esė Cathi Hanauer rašo pagaliau ištaikiusi progą pasikalbėti su mama neįsikišus dominuojančiam (bet mylimam) tėvui. Dylan Landis nagrinėja, ar mamos ir dailininko Haywoodo Billo Riverso draugystė siekia toliau, nei ji atskleidė. André Acimanas pasakoja, ką reiškia turėti kurčią mamą. Melissa Febos remiasi mitologija, analizuodama savo itin artimą santykį su psichoterapeute motina. Julianna Baggott pasakoja apie mamą, kuri nuo jos nieko neslepia. Sari Botton rašo apie motiną, kuri pasikeitus ekonominiam statusui tampa lyg ir „klasės išdavike“, ir apie tai, kaip jiedviem tapo sudėtinga duoti ir priimti vienai iš kitos. Tačiau šioje knygoje vilnija ir plati gilaus skausmo upė. Brandonas Tayloras stulbinamai maloniai rašo apie motiną, kuri skriaudė jį ir žodžiais, ir veiksmais. Nayomi Munaweera pasakoja, ką jai reiškė augti chaotiškoje imigracijos, psichikos sutrikimo ir smurto namuose nuspalvintoje aplinko14

je. Carmen Maria Machado tyrinėja savo dvejopą požiūrį į motinystę, siejamą su pašlijusiais jos santykiais su mama. Alexanderis Chee analizuoja klaidingą atsakomybę apsaugoti mamą nuo fakto, kad vaikystėje buvo seksualiai išnaudojamas. Kiese’is Laymonas savo mamai aiškina, kodėl parašė apie ją memuarus: „Baigęs šį projektą žinau – bėda šioje šalyje ne ta, kad mums nesiseka „sugyventi“ su žmonėmis, partijomis, politikais, kurių pažiūroms nepritariame. Bėda ta, kad mes siaubingai nemokame teisingai mylėti žmonių, vietovių ir politikos, kuriuos neva mylime. Parašiau „Sunkį“ tau, nes norėjau, kad mums geriau sektųsi mylėti.“ O Bernice L. McFadden savo esė atkreipė dėmesį į tai, kaip nepelnyti kaltinimai šeimoje gali tarpti dešimtmečius. Tikiuosi, kad ši knyga taps kelrodžiu tiems, kurie kada nors jautėsi negalintys išsakyti savo arba savo mamos tiesų. Kuo dažniau susiduriame su tuo, ko negalime, nenorime žinoti ar tiesiog nežinome, tuo geriau suprantame vieni kitus. Ilgiuosi mamos tokios, kokia ji buvo prieš sutikdama patėvį, bet ir tokios, kokia ji tapo už jo ištekėjusi. Kartais įsivaizduoju, kas būtų, jeigu padovanočiau jai šią knygą. Jeigu įteikčiau kaip brangią dovaną per vakarienę, kurią jai paruošiau. Jeigu pasakyčiau – čia yra viskas, kas trukdo mums nuoširdžiai pasikalbėti. Čia yra mano širdis. Čia yra mano žodžiai. Parašiau juos tau.

APIE KĄ NESIKALBU SU MAMA Michele Filgate

Lakūna – neužpildyta erdvė ar intervalas; spraga. Mūsų motinos – pirmieji mūsų namai, todėl nuolatos stengiamės pas jas grįžti. Prisiminti, ką reiškia turėti vietą, kuriai priklausai. Kurioje pritampi. Nelengva pažinti mano mamą. Aš veikiau pažįstu ją ir kartu tarsi nepažįstu. Nesunkiai įsivaizduoju jos ilgus rudus plaukus žilomis sruogomis, kuriuos ji atsisako nusikirpti, degtinės su ledu stiklą jos rankoje. Tačiau jei pamėginu prisiminti veidą, mane pasitinka juokas, dirbtinis juokas, taip juokiasi tie, kurie nori kažką įrodyti, pademonstruoti tariamą laimę. Keletą kartų per savaitę savo feisbuko paskyroje ji pasidalija viliojančiomis maisto nuotraukomis. Anato sėklų pastoje brandintos kiaulienos tãkai su marinuotais raudonaisiais svogūnais, dūminėje rūkykloje džiovintos jautienos juostelės, dideli mėsos kepsniai, įprastai jos patiekiami su garuose virtomis daržovėmis. Tai valgiai iš mano vaikystės – kartais pretenzingi, kartais praktiški. Tačiau man jie sukelia prisi17

minimus apie patėvį: lėkštėje susitelkęs kraujo raudonis primena įraudusį jo veidą. Virtuviniu rankšluosčiu jis valo nuo skruostų prakaitą; darbinius batus nuklojusios pjuvenos. Jo žodžiai mane veria, tarsi šakutės dantukai, įsmeigti į pusiau subliuškusį balioną. Visos mano santuokos problemos per tave, – sako jis. – Per tave, suknista kale, – sako. – Tuoj kaip trenksiu... Bijau, kad taip ir padarys; bijau, kad spaus mane lovoje, kol čiužinys prasivers ir praris mane visą. Dabar motina savo kulinarinius gebėjimus demonstruoja tik sutuoktiniui. Dabar tiekia jam valgius ir užmiesčio sodyboje, ir jųdviejų bute mieste. Dabar mama man nebegamina.

Mano paaugliško kambario sienos nuklijuotos žurnalo Teen Beat plakatais ir kadaise atspausdintais jau išblukusiais Leonardo DiCaprio ir Jakobo Dylano portretais. Kaskart pro langą dvelktelėjus vėjeliui, sukasi šuns plaukų vėjariedžiai kamuoliukai. Kad ir kiek motina siurbtų, jų tik daugiau. Mano stalas nuklotas vadovėliais, pusiau užbaigtais laiškais, neuždengtais rašikliais, uždžiūvusiais žymekliais ir sudrožtais pieštukais. Rašau sėdėdama ant kietmedžio grindų, nugara remdamasi į kietas raudonos komodos rankenėles. Nepatogu, tačiau nuolatinis spaudimas grąžina man žemę po kojomis. Rašau siaubingus eilėraščius, tačiau paaugliškos tuštybės akimirką manau, kad jie ganėtinai puikūs. Eilėraščius apie sudaužytą širdį, nesupratimą ir įkvėpimą. Atsispausdinu juos ant popieriaus su paplūdimio saulėlydžio vaizdu ir pavadinu rinkinį „Vasaros sniegas“. Rašau, o tuo metu patėvis sėdi už savo darbo stalo prie 18

pat mano kambario. Jis dirba kompiuteriu, bet kaskart sugirgždėjus kėdei ar jam pajudėjus, iš paširdžių pakilusi baimė užgniaužia man gerklę. Kambario durys uždarytos, bet kas iš to – man neleidžiama jų užrakinti. Vedęs mano motiną patėvis netrukus padarė man kuklią papuošalų dėžutę, ji tebestovi ant komodos. Mediena glotni ir blizgi. Ant paviršiaus nėra nei įpjovimo, nei griovelio. Joje laikau sutrūkusius karolius ir neskoningas apyrankes. Daiktus, kuriuos noriu užmiršti. Kaip ir tie menkniekiai dėžutėje, savo kambaryje galiu žaisti būtį ir užmarštį, galiu būti savimi, galiu užsimiršti. Pranykstu knygose tarsi juodosiose skylėse. Kai negaliu susikaupti, valandų valandas guliu apatiniame dviaukštės lovos gulte, laukdama, kol paskambins mano vaikinas ir išgelbės mane nuo minčių. Išgelbės nuo motinos vyro. Telefonas neskamba. Tyla žeidžia. Paniūru dar labiau. Gūžiuosi viduje, leidžiu liūdesiui užgožti nerimą, o nerimui – svajones.

„Kokie du dalykai verčia suktis pasaulį?“ – tokį klausimą man nuolat užduoda patėvis. Mudu rūsyje, jo dailidės dirbtuvėje, jis avi aulinius, dėvi senus džinsus ir apsitrynusius marškinėlius. Nuo jo trenkia viskiu. Žinau atsakymą. Žinau, bet nenoriu sakyti. Jis laukdamas į mane spokso. Jo oda aplink primerktas akis susiraukšlėjusi, o pagirių tvaikas tvoskia man į veidą. „Seksas ir pinigai“, – burbteliu. Žodžiai svilina burną it karštos žarijos, sunkūs, tvinkstantys gėda. „Teisingai, – sako jis. – Jeigu būsi man labai labai gera, galbūt leisiu tau stoti į tą mokyklą, apie kurią svajoji.“ 19

Jis žino apie mano svajonę mokytis Niujorko valstybinio universiteto Perčeiso koledže vaidybos. Kai esu scenoje, pasikeičiu, persikeliu į kitą gyvenimą. Tampu kažkuo, turinčiu dar didesnių problemų, bet jas įmanoma išspręsti iki vakarui baigiantis. Noriu apsisukti ir išeiti iš rūsio. Tačiau negaliu tiesiog taip jo palikti. Man taip elgtis neleidžiama. Palubėje plika lemputė verčia jaustis lyg nespalvoto kino personažui. Čia, apačioje, oras šaltesnis ir sunkesnis. Prisimenu, kaip prieš metus, pastatęs sunkvežimį automobilių stovėjimo aikštelėje priešais vandenyną, jis padėjo ranką man ant šlaunies, tikrindamas, ar toli jam leisiu eiti. Pareikalavau parvežti mane namo. Nevežė bent jau ilgą, kankinamai ištįsusį pusvalandį. Kai papasakojau mamai, ji manimi nepatikėjo. Dabar jis prisispaudęs prie manęs, ranka apsivijęs man nugarą. Šakutės iltys duria darsyk, šį kartą iš manęs išleidžia visą orą. „Čia tik tarp mūsų. Neprasitark mamai. Supratai?“ Ne, nesupratau. Jis žnybia man į užpakalį. Apkabinęs taip, kaip joks patėvis neturėtų apsikabinti podukros. Jo rankos tampa sliekais, o mano kūnas – purvynu. Išsilaisvinu iš jo ir lekiu laiptais aukštyn. Mama virtuvėje. Ji visuomet virtuvėje. „Tavo vyras grabaliojo man užpakalį“, – iškošiu pro sukąstus dantis. Ji ramiai padeda medinį šaukštą, kuriuo ką tik kažką maišė, ir leidžiasi žemyn. Šaukštas aptekęs raudonu spagečių padažu. Vėliau ji užeina į kambarį ir randa mane susirietusią į kamuoliuką. „Nesijaudink, – sako. – Jis pajuokavo.“

Vieną popietę prieš keletą metų išlipu iš mokyklos autobuso. Kelias nuo kvartalo kampo iki mūsų kiemo įvažos visada kėlė įtampą. Jeigu įvažoje stovėdavo pomidorų raudonumo patėvio pikapas, reiškė, kad namuose teks būti dviese. Tačiau šiandien jo automobilio nėra. Aš viena. Saldžiai viena. O ant spintelės mamos keptas kavos pyragas, nuo rudojo cukraus trupinėlių net seilė tįsta. Įninku į desertą ir keliais kąsniais pusę jo sušveičiu. Liežuvis ima dilgčioti – tai pirmas anafilaksinės reakcijos simptomas. Man tai pažįstama. Žinau, ką daryti: būtina iš karto išgerti skysto „Benadrilio“, kad vyšnių skonio sirupas padengtų liežuvį, kuris pučiasi kaip žuvis, blokuoja kvėpavimo takus. Gerklė užsidaro. Tačiau mes turime tik tablečių. Jos tirpsta kur kas ilgiau. Praryju jas ir iš karto išvemiu. Kvėpuoju švokšdama. Pribėgu prie smėlio spalvos telefono ant sienos. Surenku 911. Minutės, kol atlekia greitoji, ištįsta kaip visi trylika mano metų Žemėje. Žiūriu į savo ašarotą veidą veidrodyje ir stengiuosi nustoti verkti, nuo to tik sunkiau kvėpuoti. Ašaros vis tiek teka upeliais. Greitojoje pakeliui į priimamąjį man duoda pliušinį meškiuką. Spaudžiu jį prie savęs kaip naujagimį. Vėliau atsitraukia užuolaidos ir greta ligoninės lovos atsistoja mama. Ji susiraukusi, bet kartu jaučia palengvėjimą. „Torto viršus buvo pabarstytas smulkintais graikiniais riešutais. Iškepiau jį bendradarbiui, – sako. Žiūri į mano glėbyje tebeglaudžiamą meškiuką. – Pamiršau tau palikti raštelį.“

Praleidau užtektinai laiko katalikų bažnyčiose, kad išmokčiau, ką reiškia nutylėti. Mano šeimai tą daryti sekasi puikiai, 21

kol ima nebesisekti. Kartais mūsų paslaptys iš dalies matomos. Nesunku suklupti. Tyla bažnyčioje ne visuomet rami. Menkiausias garsas, prislopintas kosulys ar kelio trakštelėjimas nuaidi per visą šventovę. Čia negali būti savimi. Turi išskobti save it kevalą. Vidurinėje esu visiškai kitokia. Būnu pernelyg savimi, nes tai mano būdas išrėžti: Aš tebesu. Ta tikroji aš, o ne ta, kokią jis norėtų mane matyti. Bet kas gali mane išvesti iš kantrybės. Bent keletą kartų per savaitę išbėgu iš biologijos pamokos, o mokytoja paskui mane seka į mergaičių tualetą ir spaudžia prie mano skruosto švitrinį popierių primenančias servetėles. Kai pajuntu, jog nebegaliu būti tarp kitų žmonių, kiūtau slaugytojos kabinete.

Štai kaip skamba tyla, kai jis praranda savitvardą. Po to, kai drąsos akimirką išrėžiu Tu NESI mano tėvas. Ji skamba kaip į porcelianinį dubenį trekštelėjęs kiaušinio lukštas. Skamba kaip apelsino žievelė, lupama nuo vaisiaus. Skamba kaip prislopintas čiaudulys bažnyčioje.

Geros mergaitės yra tylios. Blogos mergaitės klupdomos ant nevirtų ryžių, kietos granulės sminga į plikus kelius. Bent jau taip man pasakojo buvusi kolegė, lankiusi katalikišką mergaičių mokyklą Brukline. Vienuolėms patinka tokios fizinės bausmės. Geros mergaitės nepertraukia pamokos. Blogos mergaitės taip dažnai lankosi pas ugdymo patarėją, jog jos kabinete visada yra papildomas, tik joms skirtas, serve22

tėlių pakelis. Blogos mergaitės kalbasi su mokyklai priskirtais policininkais ir tol gniaužo servetėles saujoje, kol tos sutrupa. Geros mergaitės dairosi visur, bet nežiūri policininkui į akis. Jos spokso į mažąją sieninio laikrodžio rodyklę. Jos pareigūnui sako: „Ne, viskas gerai. Nėra reikalo kalbėtis su mano patėviu ir mama. Bus tik blogiau.“

Spragą tarp mudviejų su mama irgi užpildo tyla. Visi tie dalykai, kurių viena kitai nepasakėme, nes pernelyg skaudu juos ištarti. Noriu jai pasakyti: Man reikia, kad manimi tikėtum. Reikia, kad išklausytum. Man reikia tavęs. O ką aš pasakau – nieko. Nieko, kol iškloju viską. Tačiau kalbėti apie tai, kas įvyko, negana. Ji tebėra jo žmona. Spraga plečiasi.

Mano mama regi vaiduoklius. Visada juos matydavo. Mes Martos vynuogyno saloje, tačiau aš uždaryta namie su jaunesniuoju broliu – tapau de facto aukle, nes suaugusieji išėjo gruzdintų moliuskų ir išgerti. Rugpjūčio naktis neįprastai vėsi, oras toks ramus lyg būtų sulaikęs kvėpavimą. Guliu lovoje šalia brolio, mėginu jį užmigdyti. Staiga girdžiu kažką iškvepiant tiesiai man į ausį. Ta ausis nusukta nuo brolio. Langai uždaryti. Kambaryje daugiau nieko nėra. Suklykiu ir šoku iš lovos. Mamai įžengus pro duris, viską tuoj papasakoju. „Tavo fantazija visada buvo pernelyg laki, Mish, – sako ji ir viską nuleidžia juokais, tarsi banga paplūdimyje trumpam paslepia dantytas kriaukles. 23

Bet po keleto dienų, kai iš salos išvykome, ji pati man išsipasakoja. „Vieną naktį pabudau kažkam užgulus man krūtinę, – sako ji. – Nenorėjau tau pasakoti, kol buvome ten. Nenorėjau gąsdinti.“ Tą vakarą sėdžiu savo rašymo vietelėje, kambaryje ant grindų, komodos raudonos rankenėlės įsirėžusios man į nugarą, o aš galvoju apie motinos vaiduoklius, jos veidą, apie namus. Kur visada įjungtas televizorius, o maistas visada ant stalo. Kur vakarienės žlunga vos man atsisėdus už stalo, todėl patėvis man liepia valgyti vienai. Kur mestos vazos dūžta ant kietmedžio grindų kaip švelni, bet šaiži muzika. Kur mano patėvio šautuvai išdėlioti stiklinėje vitrinoje, o pistoletas pakištas po marškinių krūva spintoje. Kur keliais ropoju tarp pušų rinkdama šuns išmatas. Kur įrengtas baseinas, tačiau tiek motina, tiek aš mokame plaukti tik šuniuku. Kur patėvis gamina man dėžutes, o motina moko paslaptis pasilaikyti sau.

Dabar „Benadrilį“ perkuosi pati ir visada turiu jo su savimi. Su motina daugiausiai bendraujame trumposiomis žinutėmis drauge su vyresniąja seserimi ir abi atsiliepiame tik į sesers siunčiamas dukterėčios ir sūnėnų nuotraukas. Džojus savo žaisliniame automobilyje šypsosi kamerai, stipriai įsitvėręs vairo. Vieną dieną pamėginau suartėti. Šį savaitgalį vyksiu pas močiutę. Galbūt ir tu norėtum atvažiuoti ir susitikti, kol ten būsiu? Ji neatsakė. 24

Mieliau jai rašau žinutes negu skambinu, nes, žinau, kad mama gali būti tame pačiame kambaryje, kaip ir jis. Man patinka apsimesti, jog jis neegzistuoja. Pavyksta. Tai ji išmokė. Kaip ir su tais menkniekiais papuošalų dėžutėje – tiesiog uždarau dangtelį. Laukiu jos atsakymo, kokio pasiteisinimo, kodėl negali atvykti. Kai močiutė pasitinka mane geležinkelio stotyje, slapčia viliuosi, kad mama sėdi automobilyje, norėdama mane nustebinti. Tikrinu žinutes ir galvoju apie padrikus koliažus, kuriuos dėliodavau iš senų National Geographic ir Family Circles žurnalų bei Sears katalogų iškarpų. Juose „Campbell“ pomidorų sriubos reklama įklijuota šalia leopardo ir pritvirtinta prie nukirptos antraštės „Dešimt patarimų kaip...“ Net vaikystėje mane guodė koliažų neužbaigtumas, beprasmiškumas. Jie leido manyti, neva viskas įmanoma. Viskas, ką reikėjo padaryti – pradėti. Jos automobilis niekada neįsuko į mano kiemą. Žinutės telefone taip ir nesulaukiau. Mamos sodybą, esančią už dviejų valandų kelio nuo mano gimtojo miesto, pastatė Nepriklausomybės karo kareivio rankos. Žinoma, kad ten vaidenosi. Prieš keletą metų feisbuke ji pasidalijo vešlaus ir žalio galinio kiemo nuotrauka su mažais šviesuliais švytinčiais žvaigždžių šviesa. „Myliu tave labiau už saulę, mėnulį ir žvaigždes“, – visada sakydavo, kai buvau maža. Bet aš tenoriu, kad ji mylėtų mane čia. Dabar. Žemėje.