Psicho lo g in is trileris
Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė
Vilnius, 2021
1 Ji atsitūpė prie veidrodžio tamsoje ir apkabino vaikus. Kūdikį dešine ranka, didesnįjį – kaire. Kitame kambaryje buvo girdėti žingsniai. Išgirdo juos prieš kelias akimirkas. Užgesino šviesą, stvėrė už rankos sūnų ir priglaudusi prie savęs dukterį pasislėpė tolimiausiame miegamojo kampe. Ji girdėjo žingsnius. Bet kartais jai vis kas nors pasigirsta. Gatve lekiančios greitosios sirenas palaikydavo naktiniais Beno verkšlenimais. Girgždantys vonios kambario spintelės vyriai jai skambėjo kaip irzlūs Vivės atodūsiai prieš kaprizų priepuolius. Širdis ir pulsas mušė per daug garsiai. Reikia, kad nemuštų taip garsiai. Vėl žingsniai. O gal čia tyliai sužagsėjo Benas? Arba tupiantis sutraškėjo jos pačios kelio sąnarys nuo šešiolikos kilogramų Vivės svorio? Toks jausmas, kad įsibrovėlis jau vidury svetainės, pakeliui į miegamąjį. 11
HELEN PHILLIPS
Ji žinojo, kad jokio įsibrovėlio nėra. Vivė jai šypsojosi blausioje gatvės žibinto šviesoje. Vivei visada patiko truputį baisoki žaidimai. Dar akimirka, ir ji pareikalaus kitos šio nuostabaus žaidimo dalies. Savo beviltišką norą kaip nors nutildyti vaikus galėtų įgyvendinti įvairiai: stipriai prispausti juos prie savęs, stverti pagalvę ar porą storų kojinių – bet ką, kad tik galėtų užčiaupti jiems burnas ir išgelbėti gyvybes. Vėl žingsniai. Nedrąsūs, bet aiškūs. O gal ne. Benas toks vangus, čiulpdamas nykštį jau snūduriuoja. Vivė smalsiai ir gudriai žiūri į ją. Deividas dabar skrenda lėktuvu kažkur kitame žemyne. Auklė išskubėjo namo penktadienio vakarą išgerti su draugėmis alaus. Gal pakišti vaikus po lova, o pačiai drąsiai stoti akistaton su įsibrovėliu? Arba uždaryti vaikus į spintą? Gal ten tarp batų jiems būtų saugiau? Mobilusis telefonas liko kitame kambaryje, rankinėje, numestoje prie durų, kai prieš dvidešimt penkias minutes grįžusi namo rado Beną, šilauogėmis ištepliota burna, ir Vivę, žingsniuojančią po kambarį ir skanduojančią „Gimta-dienis! Gimta-dienis!“ su atidengtu violetiniu flomasteriu lyg laisvės statulos žibintu dešinėje rankoje. – Vive! – sukliko ji pamačiusi, kaip storas rašiklis mergaitei bėgant link mamos brūkštelėjo per baltą prieškambario sieną. Deja, pavėluotai – violetinis brūkšnys papildė šalia jau anksčiau įrėžtus žalia kreidele ir raudonu pieštuku. Penktadienio vakaras su draugėmis prie bokalo alaus. Kaip egzotiška, pamanė ji tada, duodama auklei pluoštelį grynųjų. Erikai dvidešimt treji, mergina žvitri ir drąsi. O ji ir norėjo, kad jos vaikų auklė, be kita ko, būtų ir drąsi. 12
a n t ro j i a š
– Kas toliau? – paklausė Vivė, bandydama išsmukti iš po jos rankos. Laimė, paklausė teatrališkai tyliai, nesuspiegė. Bet ir to užteko, kad žingsnių kryptis pasikeistų miegamojo link. Jei Deividas būtų namie ir repetuotų rūsyje, ji pabelstų koja jų sutartinį ženklą – penkis kartus, tai reiškia „Ateik tuojau pat“, kai vaikams skubiai ko nors prisireikia, ir abiem vienu metu. Žingsnis, žingsnis? Šita jos bėda prasidėjo prieš ketverius metus, iškart gimus Vivei. Pasipasakojo Deividui, norėjo žinoti, ar ir jis yra tą patyręs, ir nesėkmingai bandė šį jausmą išreikšti žodžiais: trumpalaikiai, vis pasikartojantys nuovokos sutrikimai, nežymūs klausos ir regos nukrypimai. Keistas įsitikinimas, kad žemė po kojomis dreba ne nuo pravažiuojančios šiukšliavežės, o virpa nuo žemės drebėjimo. Įsitikinimas, kad paprasta šiukšlelė, aptikta darbe, archeologinių kasinėjimų duobėje tarp senų fosilijų, yra kuo nors reikšminga. Trumpas galvos svaigulys, trunkąs vos milisekundės dalį, esamą tikrovę iškreipia, pakeičia ar tiesiog ištrina. Tokiomis akimirkomis geriausia išeitis – tvirta, patikima atrama. Pavyzdžiui, Deividas, jeigu tuo metu jis būna šalia, arba stalas, medis ar tiesiog duobės siena, kol pasaulis vėl atgaus normalią formą, o ji vėl galės dirbti saugiai ir užtikrintai. Taip, sakė Deividas, kai ji paliesdavo šią temą; sakė, iš dalies ją suprantąs. Jo diagnozė: miego trūkumas ir / arba dehidratacija. Vivė ištrūko iš jos glėbio. Vaikas slidus lyg ungurys, ir viena ranka Molei nelabai sekėsi nulaikyti dukterį. – Prašau likti čia, – kiek galėdama grėsmingiau ištarė ji be garso, tik lūpomis. Tačiau Vivė pirštų galais lyg aktorė nutipeno prie miegamojo durų. Šios buvo truputėlį pravertos. Atsisukusi nusišypsojo mamai. Gatvės žibintų šviesoje jos šypsena atrodė kraupiai. 13
HELEN PHILLIPS
Molė neišmanė, ką daryti: vytis dukrą ar likti savajame kampe. Bet koks staigus judesys – jei bėgs per kambarį ar stvers už marškinėlių, – iškart sukels Vivės reakciją. Ji arba sukliks, arba pradės juoktis ir neabejotinai pažadins jau beveik snaudžiantį Beną, sūpuojamą panikos trūkčiojančios rankos. Vivė plačiau pravėrė duris. Molė tik dabar pastebėjo, kad girgžda miegamojo durys. Garsas nepakeliamai stiprus. Bus smagu papasakoti Deividui, kai jis nusileis. „Užgesinau šviesą ir suvariau vaikus miegamajame į kampą. Siaubingai išsigandau. Ir visai be reikalo!“ Pakili nuotaika, aišku, slėps jos slaptą susirūpinimą dėl savo negalios. Bet dukrelė neabejotinai padėtį sušvelnins. Molė įdėmiai klausėsi žingsnių, bet jų nesigirdėjo. Atsistojo. Priglaudė prie krūtinės suglebusį snaudžiančio Beno kūnelį. Uždegė šviesą. Kambaryje buvo šilta. Tvarkinga. Pilka antklodė standžiai užtraukta ant lovos kraštų. Išvirs makaronų su sūriu. Atšildys žaliųjų žirnelių. Žengė link pravirų durų, prie kurių stovėjo Vivė ir žiūrėjo pro tarpą. – Kas tas žmogus? – paklausė Vivė.
14
2 Prieš aštuonias valandas ji girdėjo žingsnius kitame kambaryje. Dabar ji buvo archeologinių kasinėjimų karjere Filips 66 ir įsitaisiusi duobės apačioje kirstuku kalė papilkėjusį akmenį. Ji šito labai laukė. Valandos duobėje. Kai užvaldo begalinė aistra archeologinėms iškasenoms ir susitelkimas į jas, absoliuti vienatvė trisdešimt metrų nugremžtos žemės plote šalia jau nebeveikiančios degalinės, atsiribojus nuo vis labiau augančio šurmulio dėl Biblijos, toliau nuo telefono skambučių ir elektroninių laiškų su keiksmais ir grasinimais, nuo įkyrių žurnalistų ir pagiežingų nebūtų istorijų kūrėjų bei uolių fanatikų, staiga pradėjusių lįsti iš visų pašalių. – Jau beveik dešimtmetį renkam pribloškiančios vertės augalų iškasenas, daugelio iš jų amžiaus net negalima nustatyti pagal mūsų turimus iškasenų aprašus, – prieš savaitę skundėsi Koris, – ir iki šiol šita darbų aikštelė nerūpėjo niekam, tik mums ir dar saujelei paleobotanikos* aistruolių. * Paleobotanika – paleontologijos šaka, užsiimanti augalų likučių išskyrimu iš geologinių darinių, jų identifikavimu, tarpusavio ryšių ir ryšių su dabartiniais augalais, jų aplinkos nustatymu, tirianti įvairių geologinių periodų augalų pasiskirstymo žemėje dėsnius. 15
HELEN PHILLIPS
Molė stovėjo duobėje ir negalėjo susitelkti į darbą. Ją apleido tas užkrečiantis dėmesingumas, tapęs jos išskirtiniu profesiniu bruožu, kuriuo jau daug metų žavėjosi ir iš kurio nepiktai šaipėsi ne tik kolegos, bet ir jos vyras. „Tas tavo keistas susitelkimas“, – sakydavo Deividas. Bet dabar ji buvo tiesiog neapsakomai pavargusi: pašlijo logika, suprastėjo matymas. Sunku įsivaizduoti, kaip po keturiasdešimt pen kių minučių reikės stovėti su grupe turistų ir jiems pasakoti. Visą naktį Benas budinėjo kas valandą ir kelias akimirkas paverkęs vėl nutildavo. Ir kaskart ji vis kildavo iš lovos ir norėjo eiti pas jį. Galiausiai neapsikentusi pusę ketvirtos nakties nuėjo į vaikų kambarį ir rado Beną stovintį lovytėje nuogą, įsitvėrusį į medinius virbus. Jam kažkaip pavyko išsinerti iš raudonos pižamos su pėdutėmis. Šitokių gebėjimų Molė tikėjosi iš jo tik po kelių mėnesių. Pamatęs ją, vaikas liovėsi rėkęs ir išdidžiai nusišypsojo. – Šaunuolis, – ištarė ji. Buvo taip pavargusi, kad net pykino. Molė iškėlė jį iš lovytės, nes nenorėjo pažadinti Vivės, ir įsitaisiusi ant supamosios kėdės padavė jam krūtį. Nereikėtų šito daryti. Pienas naktį negerai jo pirmiesiems prasikalusiems dantukams. Vaikas jau per didelis žįsti krūtį naktį. Tačiau tamsoje, pašokusi iš lovos, ji kartais taip elgėsi – ne tiek dėl jo inkštimo, kiek dėl savo pačios noro ką nors apkabinti ir priglausti, o juo labiau be didelių pastangų duoti vaikui to, ko jis labiausiai troško. Deja, šiąnakt jis pirmąkart nenorėjo krūties. Priglaudė galvytę Molei prie raktikaulio, keturis kartus patapšnojo jai per skruostą ir pasisuko į lovytę. – Gal apsivilkim pižamytę? Bet vaikas buvo apsnūdęs, beveik miegąs, o radiatorius ankstyvą ir ganėtinai šiltą pavasarį stipriai kaitino, tad ji paguldė kūdikį į lovytę tik su sauskelnėmis. 16
a n t ro j i a š
Sugrįžusi į savo lovą galiausiai užmigo ir pati, bet staiga pajuto prie veido kažkieno burną. – Aš nešu tau saulę. – Ką? – Nešu tau saulę. – Neši man saulę? – Ne! Ne saulę, sapną! – Neši man sapną? – Ne! SUSAPNAVAU KOŠMARĄ. Anksčiau ji su Deividu mėgo pajuokauti, kad jų mažyliai, kaip ir jie patys vaikystėje, neišvengiamai bijos po lova pasislėpusių vaiduok lių. Išlįs pro lovos kraštą pabaisos su aštriais nagais, pastvers vaikus ir ims ko nors reikalauti. Nederėjo to daryti, bet ji vis tiek darė: guldė Vivę į savo lovą, spraudė tarp savęs ir Deivido, kuris miegojo kaip užmuštas, niekada nieko negirdėjo ir nejautė: nei Vivės kuitimosi, nei miegojimo skrendančio erelio ar plaukiko krauliu poza. Per ketverius metus ji užkariavo daugiau lovos nei jie abu per šešiasdešimt ketverius kartu sudėjus. Taigi atsibundi mirtinai pavargusi, nepailsėjusi, bet niekas nekaltas, tik pati, nes nebuvai griežtesnė. Stovi dabar darbe ir galvoji, ką pasiūlysi pasauliui – savo pavargusį, iškankintą kūną ir silpną būdą. Bet vėl tupiesi ir vėl kapstai sunkiai pasiduodančią žemę. Ir tada ji pamatė. Tą tikrą šviesą, šiltą vaikystės spindesį, tvyksnį vandenyje. Moneta, įsispraudusi žemėje, pačiame duobės dugne. Moneta nauja ir švyti lyg ką tik nukalta. Naujausias iš penkių neseniai aptiktų radinių: kokakolos buteliuko, žaislinio kareivėlio, Altoids ledinukų skardinėlės, molinio puodo šukės ir Biblijos. Šie keisti atradimai įvyko palaipsniui, per 17
HELEN PHILLIPS
pastaruosius devynis mėnesius, pradedant kokakolos buteliu, kurį ji atkapstė jau pirmąją savaitę grįžusi į darbą po Beno gimimo (pakėlė butelį ir kraipydama galvą žiūrėjo podraug spėliodama, ar tas keistumas slypi joje, ar tame butelyje). Keletas atsitiktinių daiktų tarp gausybės augalų fosilijų. O štai čia dar vienas radinys, prabėgus vos mėnesiui po Biblijos. Fotografuojant monetą ir užrašant jos radimo koordinates (viliantis, kad neatsargus tūpčiojimas po tą vietą nepakeitė jos lokacijos), nakties nuovargį nuginė staiga plūstelėjęs adrenalinas. Reiktų neliesti ir palikti ją taip, kaip rado, paskambinti Šainai ir paklausti, per kiek laiko galėtų atlėkti ir apžiūrėti jos radinį. Atkasusi kokakolos butelį, Molė pirmiausia paskambino Šainai. Jai buvo reikalingas archeologinis koledžo laikų draugės vertinimas. Bet jau iš pat pradžių Šainos požiūris į šiuos radinius dvelkė abejonėmis: ji skundėsi, kad Molė su Koriu ir Rouze kaip paleobotanikai aplaidžiai žiūri į stratigrafiją*, todėl visos jų reikšmingesnės archeologinės analizės tampa nepagrindžiamos. – Jūs dirbat su kūju, o aš su sietu, – tuokart priekaištavo ji. – Bet tu vis tiek spėji, kad ta Biblija išleista XIX ir XX amžių sandūroje? – Matai, – kalbėjo Šaina prie bokalo alaus artimiausiame bare, – spėju, kad koks nors sumanus pokštininkas užkasė tą Bibliją duobėje, o po kelių valandų tu ją atkapstei. – O kiti daiktai? – neatlyžo Molė. – Lygiai taip pat. Žinoma, kaip ir su molinio puodo šuke: taip, atvejis įdomus ir visai kitoks, nei man žinomas iš ilgametės patirties. Ji labai maža ir šalia nerasta jokios organinės medžiagos, galinčios padėti tiksliai nustatyti jos amžių radioaktyviosios anglies metodu... * Stratigrafija – geologijos mokslo šaka, nagrinėjanti uolienų sluoksniavimosi dėsningumus ir nustatanti jų amžių. 18
a n t ro j i a š
taip, suprantama, mane truputį stebina sena neįprastos formos Altoids ledinukų skardinėlė. Taip, labai norėčiau dar kur nors aptikti žaislinį plastikinį kareivėlį su beždžionės uodega. Pasidomėsiu jais nuodugniau, nes matau, kad tau jie labai rūpi. Deja, turimos medžiagos man per mažai. Moneta žilpino Molei akis. Duobėje buvo tik juodvi – moneta ir Molė. Kaip tik tuo ši mokslo sritis ją ir žavėjo: atidengi vieną po kito žemės sluoksnius ir nežinai, ką rasi. Apima kvapą gniaužiantis jaudulys. Kastuvėlio galu Molė pajudino monetą. – Atleisk, mieloji, – pasakė keldama monetą nuo žemės. Nukalta šiais metais – atkreipė dėmesį dėdama į plastikinį maišelį, išsitrauktą iš kišenės. Nuodugniau apžiūrės grįžusi į laboratoriją. Labai norėjosi stabtelėti ir pasimėgauti akimirka tarp žinojimo ir nežinios. Pakėlė galvą: virš šešių metrų aukščio duobės kraštų dangus buvo balkšvas kaip pienas.
19
3 Neliko nieko kito, kaip tik eiti pačiai į svetainę ir pasižiūrėti. Ką daryti ir kaip žinoti, kad jis nušaus ją, o vaikus paliks gyvus? – Ar tu tikrai matei vyrą? – tyliai paklausė dukters. Vivė atsakė jai šypsena. – Pasitrauk, – paragino Molė, pastumdama klubu dukrą iš tarpdurio. Bet Vivė, jausdama motinos nerimą, įsitempė visu kūneliu ir nesitraukė iš kelio. – Vive, – staiga abejingai kreipėsi į dukrą, – eik į svetainę, o aš paguldysiu Beną ant lovos, kad neprižadintum savo kalbomis. Tiek ir tereikėjo. Vivė išlindo iš tarpdurio, užšoko ant lovos šalia brolio ir ėmė jį kalbinti ir bučiuoti. Šia užmačia Molė laimėjo tris ketvirčius minutės prieš kūdikiui atsibundant ar seseriai atsibostant jį niurkyti. Molė nuskubėjo prie durų. Krūtinėje sukirbėjo keistas noras nusijuokti: skubėjo pamatyti, kas įsibrovė į jų namus, lygiai taip pat ji skuba, kai ruošiasi į darbą, iškrauna iš parduotuvės atsivežtus maisto produktus ar lekia į tualetą didelio reikalo – šimtai darbų tarp begalės kitų poreikių, 20
a n t ro j i a š
kurių turėjo du žmonės šeimoje, sveriantys per dvidešimt šešis kilogramus kartu sudėjus. Kas tas žmogus? Tačiau pažvelgusi į svetainę pamatė tik įprastą besibaigiančios dienos netvarką, išbarstytus Cheerios traškučius, išmėtytas kaladėles ir ant grindų lyg išskėsti pirštai pažertas spalvotas kreideles. Paprastai toks vaizdas ją nuliūdintų, bet šią akimirką atrodė gražu ir ji pajuto palengvėjimą. Kambarys didelis ir erdvus – nėra kur pasislėpti. Sofa, knygų spinta, kėdės, pietų stalas. Vienintelė galima slėptuvė, apie kurią sužinojo prieš mėnesį, kai bene visą savaitę Vivė nieko nedarė, tik prašė žaisti slėpynių. Ir tai buvo žemas bjaurus kavos staliukas, primenantis didelę žaislų dėžę. Jame jauteisi kaip karste. Ten pasislėpusi Molė smarkiai ilgėjosi savo šeimos narių: klausydamasi jų balsų ir žingsnių (Deivido – stebėtinai sunkių, nors jis ir labai liesas, Vivės – greitų ir energingų, ir Beno – švelniai trūkčiojančių ir minkštai šlepsinčių), kai jie visi trys bėgiojo po kambarį jos ieškodami. Tačiau atsitiktinis įsibrovėlis niekada nepamanytų, kad staliukas – tuščiaviduris. Viskas gerai, gerai, gerai. Molė nuėjo į virtuvę. Uždegė šviesą. Atidarė šaldytuvą išimti žaliųjų žirnelių. Miegamajame suklykė Vivė.
21
4 Jos improvizuotas kabinetas buvo senojo Filips 66 degalinės pa stato, kuriame dabar įsikūrusi laboratorija ir ekspozicijos kambarys, gale. Anksčiau čia buvo Filips 66 degalinės saldumynų skyrelis. Molė išsiėmė iš daiktų prigrūstos rankinės piniginę, atsegė išsipūtusį monetų skyrelį ir labai apsidžiaugė radusi tais pačiais metais išleistą pinigą. Pasidėjo monetą iš piniginės ant apžiūros padėklo. Niekada gyvenime dar nebuvo taip atidžiai apžiūrinėjusi pinigo. Sučirškė ant stalo gulintis mobilusis, bet nekreipė į jį dėmesio. Atidariusi plastikinį maišelį iškratė ant padėklo duobėje rastą monetą su keliomis kruopelėmis žemių ir po savąja moneta kairiajame kampe užrašė KONTROLINĖ, o po kita dešinėje – IŠ DUOBĖS. Įdomu, kaip bus šįkart? Gal kitas prezidentas? Ne Linkolnas? O gal kokio nors jai dar nežinomo šalies vadovo profilis? Gal vietoj LAISVĖS bus iškaltas žodis TAIKA ar TVARKA? Gal bus ne skydas, o saulės diskas? Ir nepažįstamos raidės? Ar labiau tikėtina kokia nors subtili tipografinė gudrybė, ar beveik nepastebima proporcija net ir labai įgudusiai akiai, gebančiai įžvelgti smulkiausias antikinių lapų gysleles. 22
a n t ro j i a š
Ir tada jai pradėjo sunktis pienas. Paprastai krūtys staiga pritvinksta labai susijaudinus. Nedidelis skausmas ar maudimas ir krūtų vožtuvai atsidaro, malonus palengvėjimas ir nusivylimas, dvi drėgnos dėmės matomiausioje liemenėlės vietoje. Priminimas: motina. Priminimas: gyvūnas. Pientraukis guli kažkur tamsoje po senu metaliniu stalu. Kada pastarąjį kartą plovė skydelius ir vožtuvėlius? Juos plauti – tikras vargas. Reikės pirma gerai iššveisti ir tik tada nutraukti pieną. Jei Molė būtų organizuotesnė, būtų parsivežusi namo ir penkias minutes gerai juos pavirinusi. Bet dabar – dvi monetos, gulinčios viena šalia kitos. Tokios kasdieniškos, bet kartu ir šventos. Molė pagalvojo apie savo vaikus. Moneta iš duobės. Averse virš Linkolno profilio žodžiai TIKIME DIEVU. Kairėje profilio pusėje žodis LAISVĖ. Dešinėje – kaldinimo metai. Molė ieškojo skirtumų prezidento Eibo veide; gal bus šiek tiek iškreiptas, gal ne toks griežtas, kaip monetoje iš piniginės. Galiausiai teko pripažinti, kad abi monetos – ir iš duobės, ir iš piniginės – identiškos. Galbūt skirtumai bus matomi kitoje pusėje. Liemenėlė kiekvieną sekundę vis labiau drėko. Ir dėl to, kad virpėjo pirštai, monetą iš piniginės apvertė iš antro karto, o tą iš duobės – tik iš trečio. Reversas: po užrašu JUNGTINĖS AMERIKOS VALSTIJOS buvo matyti skydas, jo viršuje – E PLURIBUS UNUM*, o ant vėliavos du žodžiai – VIENAS CENTAS. Abiejose monetose skydas vienodos formos, kiekviename po trylika juostelių. Po skydais tie patys mažulyčiai inicialai LB kairėje ir JFM – dešinėje. * Lot. Vienas iš daugelio. 23
HELEN PHILLIPS
Dvi identiškos monetos. Molė jautėsi kvailai. Išeina, kad jai, Koriui ar Rouzei iškrito ši moneta iš kišenės ir atgulė duobės dugne. Kas toliau? Paėmė abi monetas ir sumetė į piniginę. Na ir sunkus gi tas pienas. Nuovargis lyg švininė ranka vėl ėmė slėgti pakaušį.
24