Algirdas Kaušpėdas
Antiška
Vilnius 2013
UDK 821.172-192 Ka646
Knygą pristato dienraštis „Lietuvos rytas“ ir naujienų portalas lrytas.lt
Nuotraukų autoriai: Martynas Ambrazas – p. 84, 85, 86, 87, 91; V. Bartkus – p. 72; Lina Brogaitė-Kažemėkienė – p. 226; Vytautas Butkus – p. 111; Renata Drukteinytė – p. 237; Paulius Gasiūnas – p. 138, 150 (abi), 151 (visos), 152 (visos), 153; Agnė Gintalaitė (žurnalas „Moteris“) – p. 194; Ričardas Grigas – p. 81; Milda Juknevičiūtė – p. 52, 53 (abi), 54, 55, 56, 57; Vilija Kaušpėdienė – p. 91, 132, 133, 154, 156, 157, 158, 159, 160, 161, 162, 163, 165, 166, 168, 169, 170, 171, 172, 173, 174 (visos), 175 (visos), 177, 178 (visos), 180, 199, 236; Lukas Kazakevičius – p. 238; Aleksandras Kostelnickas – p. 69; Algis Kriščiūnas – p. 5 (ir viršelyje), 122–123, 126, 139, 144, 193; Andrius Mamontovas – p. 246; Saulius Marcinkevičius – p. 99 (abi), 102, 103, 104, 105, 198, 227, 233; Šarūnas Mažeika – p. 130, 131 (visos); Dovilė Mikalauskaitė – p. 134; Marijus Petrauskas – p. 241, 242; Romualdas Požerskis – p. 28, 30, 31, 115 kairėje viršuje; Romualdas Rakauskas – p. 68; Aneta Reviakina – p. 244; Vygintas Skaraitis – p. 210; Tadas Stackevičius – p. 129, 141 apačioje, 155, 164, 167, 186, 189, 197, 202, 203, 207; Vaidas Stackevičius – p. 136 (visos), 137 (abi), 142, 143, 145, 149, 208, 209 (abi), 213, 240; Raimondas Urbakavičius – p. 32, 33 (abi), 34, 35 (visos), 36, 37, 38 viršuje, 39 viršuje dešinėje, apačioje dešinėje ir kairėje antra nuo apačios, 40, 41, 42, 43, 46, 47, 48, 50, 51 (visos), 60, 61, 67, 71, 73, 75 (visos), 79, 80, 83, 88, 90, 96, 108, 109 (visos), 110, 114, 115 apačioje, 116, 118, 119 (abi), 190, 218, 220, 222, 224, 232, 234, 239; Tomas Urbelionis – p. 140; Marius Žičius – p. 204, 215; Gediminas Žilinskas (žurnalas „Žmonės“) – p. 201. Nuotrauka p. 243 – iš asmeninio Gintauto Babravičiaus archyvo. Kitos nuotraukos – iš asmeninio Algirdo Kaušpėdo archyvo.
ISBN 978-9986-16-971-0
© Algirdas Kaušpėdas, 2013 © Rolandas Rastauskas, „Frontmeno sakmės“, 2013 © Radvilė Racėnaitė: Jurga Ivanauskaitė „Sugrįžimas iš tremties“, 2013 © Šarūnas Nakas, „Ne visa „Antis“: pastabos apie vieną mūsų kultūros reiškinį“, 2013 © Asta Kaušpėdaitė, dizainas, 2013 © „Tyto alba“, 2013
5
Turinys 9
Frontmeno sakmės / Rolandas Rastauskas
11
Sugrįžimas iš tremties / Jurga Ivanauskaitė
16
Ne visa „Antis“: pastabos apie vieną mūsų kultūros reiškinį / Šarūnas Nakas
22 Diagnozė
25
Kažkas atsitiko
29
Ir ko tu stovi...
31
Nematoma gėlė
32
Alo alo
34 Lopšinė 36
Kažkas atsitiko
38
Oi, netvarkoj...
41
Taksas Vaksas
43
Nauji metai / Gintaras Patackas
44
Klasėj mane kalbina
47 Laima 49
Vyturio daina
50
Kometa Halley
53
Lietaus melodija / Gintaras Patackas
57 Zombiai 58
Kada, kada
61 Alyvos
63
Ša!
66
3–10–52 / Jonas Mačiukevičius
69
Tremtis / Gintaras Patackas
70 Krantas 72
Fiesta (Kelionė iš Vilniaus į Kauną)
74
Neplanuoti augalai
77
Ša, inteligente
78
Draugui Tatatavičiui
80
Salomėja, būk šlavėja!
82
Duokit medalį / Evaldas Morkūnas
85
Bedarbiai / Evaldas Morkūnas
86 Mafija 89
Kontrolierė / Evaldas Morkūnas
90 Pokštas
93
Dovanėlė
97
Aš išeinu
98 Burtažodis 101 Monika 103 Funkcionieriai 105 Dar būsiu kantrus 106 Ponas Kičas 108 Žuvies diena 110 Lietuvos valstybė 113 Sargybų imperija 117 Ledinė širdis 118 Tamsos atėjimas / Gintaras Patackas
6
121
Ančių dainos
183
Baisiai džiugu!
125 CV
187 Debesys
127 Meldžiu – beldžiu
188 Abejingas Dievas
128 Senelis
191 Bomžas
130 Dėmė
192 Tuštuma
133 Rugpjūčio 33
195 Kurti
135 Auksinis Buda
196 Žaislas
137 Sustok, akimirka
199 Kaukė
139 Mes rimti!
200 Muzika
140 Buržujus
202 Donatai
142 Girtuoklis
205 Tiesa
145 Jei kas...
206 Pompa – bomba 209 Varškė
147
Zuikis Pleibojus
155 Zuikis Neerelis
211 Tendencija 212 Laiminga pabaiga 214 Paskutinis agurkas
156 Laisvė 158 Aš myliu ją 161 Klounas
217
Garbės lenta
162 Laiko nėra 164 Vyno klubas
250 Ar buvo „Antis“?
167 Priesaika 169 Mylėk... 170 Meška Bezdalius – miško karalius 172 Mes nusprendėme 175 Rojus 176 Spalvos 179 Aš pasitaisysiu 181 Sparnai
7
8
Rolandas Rastauskas
Frontmeno sakmės
Ką regi frontmenas? „Kopūstgalvius tamsoje“, – sakydavo vienas ciniškas aktorius apie priešais atsiveriančią juodąją žiūrovų salės ertmę. Dar kitas piešdavo ilgaausių zuikių eiles. Tada rokeriai turbūt laimingesni: jiems publika dažniausiai ne koks didysis anonimas, ne svarovskius šlaminantys pliušiniai parterio ir ložių „Žmonės“, o degančių akių ir žiebtuvėlių žaltvykslės į savąjį stabą tiesiamų rankų miške. Grįžtamuoju energetiniu ryšiu paremta scenos ir salės sueitis yra roko tiesioginio išsipildymo šventė, kurioje hamletiškus monologus atpila ne vienišius princas, o visa salė. Visas stadionas. Niekas mūsų ašarų pakalnėje scenos ir salės nesujungė geriau ir tvirčiau už „Antį“. Knyga, kurią maloningasai skaitytojas laiko rankose, yra sykiu giesmynas ir frontmeno autobiografijos bandymas. Sunku patikėti, kad ligi šiol neturėjome nei vieno, nei kito. Dabar turime ir galime palyginti mitologijas. Arba paprasčiau – porai valandų atsidurti frontmeno kailyje. Skaitant dainų tekstus neišvengiamai teks rypauti ir ūbauti, dar daugiau – prisiminti įvairias savo viešojo ir privataus gyvenimo aplinkybes, kuriomis mus tos dainos pirmą (bet, tikiuosi, tikrai ne paskutinį!) kartą ištiko. Prisiminti, kaip buvai ištiktas „Anties“! Kaip norom nenorom tapdavai „anti“. Kaip kartu ėjai laisvės ieškojimo, o vėliau – išbandymo laisve keliu. Tas trajektorijas Algirdas Kaušpėdas knygoje brėžia ne apsimesdamas stipresnis už save, o parodydamas dvejonių foną ir formatą, pabrėždamas laiko ir likimo nesutapimą: pirmojo būta stebuklingai palankaus, antrojo – skausmingai nevienareikšmio. Lygiai prieš dešimt metų pusamžiam Algirdui sudėjau oraciją, kurios fragmentą norėčiau priminti: Smėlio audrose ne sykį mačiau ir Tave — kartais stuomeningą it Kastytis, kartais sustingusį it Velykų salos balvonas (žr. pirmąją DLKŽ reikšmę – „stabas“, „dievaitis“). Neslėpsime, Tu visada gerai atrodei atvirose erdvėse. Tu visada tapdavai traukos lauku plynėje. Tu visada buvai praaugęs vietos landšaftą. Netgi Tavo pankrokas turėjo akivaizdų monumentalų matmenį. Tačiau žanrui privaloma stabmeldystė su visomis blizgiosios spaudos antimis ir chamiškų blevyzgų šleifu nepavertė Tavęs prisukama lakštingala, kurios (t. y. kurių) suokimas tapo kelių kartų tragikomišku šaukiniu. Kaip niekas kitas sutvertas žvaigždės formatui ir paskui tarsi be vargo išmokęs elgtis gyvenime it scenoje, Tu vis dėlto, ačiū Dievui, netapai aktoriumi ir kaip tik dėl to, žinau, tebejaudini Nekrošių. 9
„Ačiū Dievui“ sakau iš kažkokios pasąmoninės inercijos, iš savo pamėkliškų paraščių, kurios gyvenimo lapo plote matė tiek daug infantiliškos choreografijos pa ir tiek nedaugel vyriško taurumo. Krašte, kur mužikiškumas taip dažnai stoja machismo vieton ir scenon – teatro ar politikos – nuolatos pasiunčia kažkokius androginiškus pusvyrius, jei ne spragtukus. Anyway, mano pusamži drauge, visose istorinėse (jos irgi mažne įvairiomis prasmėmis buvo architektūrinės) didžiojo virsmo batalijose Tu it ligi amuleto sumažintą totemą (tas dar Šapokos istorijos tome perpieštas man visada rimuodavosi su jau minėtu velykiniu) išsaugojai švytintį privatumo lauką, tokią nacionalinio išsivadavimo (nūnai virtusio išsivadėjimu) kovų veterano teritoriją, kurią (tai esmingai kaušpėdiškas paradoksas) šiandien randame ir patiriame naujų technologijų name per pėdą nuo... Europos centro. Prabėgus naujam nepriklausomybės eurodešimtmečiui, jau Vilniaus garbės pilietis, žvelgdamas pro to paties namo stiklo sieną į golfo taką, atras tiksliausią savo sceninės veiklos apibūdinimą: „Anties“ spektakliai reiškė – vaidinti vaidinantį ir kartu išsilaisvinti iš vaidmens. Būti nuoširdžiam nors scenoje. Tai didelė prabanga ir privilegija, kai esi sovietinės kontrolės užguitas sraigtelis. Taigi, būti artistu vis dėl to ne tas pats, kas būti tik aktoriumi. Būti artistu reiškia būti menininku, puikiu aktoriumi, kuris neslepia, kad vaidina, ir nevaidina, kad gyvena. Atskirdamas aktorių ir artistą menininko naudai, brechtiškai atsiribodamas nuo tos gausybės „Anties“ dainose užkoduotų charakterių ir tipažų, būsenų ir jausenų, užkeikimų ir šūkių, Algirdas Kaušpėdas nori išlikti mūsų atmintyse ne vien tik plakatiškas tribūnas ar masinės inercijos klišių parodijuotojas, bet ir poetiškai subtilus „dvasinių oktavų“ užkariautojas. Knygoje jis su dėkingumu prisimena ir savo talentingus bendražygius – poetus ir muzikus, kuriuos drakuliškas frontmeno šešėlis kartais nepelnytai nublokšdavo į antrą planą. O juk tame plane ir tyvuliavo „Anties“ muzikos valdos! Jos milžiniškas idėjų ir metaforų gimties ir sklaidos tvenkinys! Ką ten tvenkinys – verpetinga šniokščianti upė! Meilės ir tikėjimo lava. Love, love, love! Tad nenuostabu, kad sėkmės atveju „Anties“ dainos buvo laimingas pokšto ir meilės lydinys, kurį nūnai ir vadiname antišku. Tik pokštaujantis žmogus yra laisvas, tačiau toji laisvė nieko verta be meilės. (Įvairius antiškos meilės ir meilės „Ančiai“ tipus knygoje, beje, primena ir ištikimoji grupės gerbėja Jurga Ivanauskaitė, ir, sakytume, iš kito muzikinio pasaulio pusrutulio atskriejęs įžvalgusis Šarūnas Nakas. Abiejų tekstai ataidi iš praeities ir kaip retro, ir kaip postūmio naujai permąstyti „Anties“ istoriją galimybė.) Toji ypatinga – antiška – būsena yra nulemta ne vien tik absurdo pajautos ar pasidygėjimo nuolat laiminčiu kiču – ne, ji nulemta nujaučiamos bendrabūvio galimybės ir tarpusavio pasitikėjimo dvasios. Pastaroji yra šio dainyno rišamoji medžiaga. Jo atraminė sija. „Kas žino, kas žino, kas žino, kur mūsų svajonių alyvos?“ – klausia frontmenas Antinas. Čia, kažkur labai labai arti ir sykiu labai labai toli. Ten, kur vėžiai žiemoja. O antys? Pamenat, tas klausimas nedavė ramybės jautriajam gaudytojui „Rugiuose prie bedugnės“ Houldenui Kolfildui: kur, velniai rautų, žiemoja tos apledėjusio Centrinio parko tvenkinio „antytės laisvytės“ Niujorke? A? Gal kažkur prie pat Europos centro Lietuvoje? 10
Diagnozė
Pirmas mano suprojektuotas ir pastatytas statinys buvo požeminė miško slėptuvė. Mes ją vadinome bunkeriu. Tėvai vasarodavo ryšininkų poilsiavietėje Turniškėse, netoli Vilniaus. Ir, žinoma, visą vasarą tuntas septynmečių–dvylikamečių vaikų, tarp jų ir aš, lakstydavo po pievas ir miškus ieškodami nuotykių. Buvau vienas iš vyresnių ir po kelių apsistumdymų su bendraamžiais ėmiausi lyderio vaidmens. Kaip? Ogi iškėliau įkvepiantį tikslą – pastatyti partizanų bunkerį. To negana – pasiūliau įkurti slaptą miško partizanų organizaciją. Prasidėjo darbai. Bunkeris turėjo būti talpus, nes organizacija sparčiai plėtėsi. Viduryje stalas, ant jo – žvakėmis apšviestas miško žemėlapis su paslaptingais ženklais. Gale – landa su dangčiu. Iš lauko slėptuvė turėjo būti nepastebima, todėl užmaskavome ją samanomis, kankorėžiais, sausomis šakomis. Iš duobės iškastas žemes teko nešti į lomelę už keliasdešimties metrų ir ten jas kruopščiai paslėpti. Įsivaizduokite, kaip nustebdavo grybautojai, kai vos prieš akimirką aplink lakstęs būrys vaikų staiga lyg skradžiai žemę prasmegdavo. Vaidenasi? Kažkoks miražas! O mes tuo metu lindėdavom bunkeryje ir užsiėmę burnas vos laikydavomės garsiai nesusijuokę. Būdavo taip linksma!
22
Netrukus apie mūsų bunkerį pasklido mįslingi gandai. Žinoma, gal ir mažvaikiai nesilaikė duotos priesaikos, pasigyrė tėvams. Kartais vieno ar kito vaiko motina, užkimusiu balsu šaukdama vakarienės, užklysdavo visai prie pat bunkerio. Tada tekdavo skubiai nutraukti pogrindžio posėdį. Tėvai piktinosi purvinais mūsų drabužiais ir amžinai žemėtomis galvomis. Neilgai trukus, vieną vakarą pas mano tėvus atėjo delegacija aiškintis, kas čia vyksta, ką aš išdarinėju su jų vaikais. Tėvas įkrėtė man į kailį, liepė tučtuojau užkasti bunkerį ir daugiau nekelti kojos iš poilsiavietės teritorijos. Žliumbiau lyg pirštą praradęs, bet taip grūdinosi mano lyderiškas (antiškas) charakteris. Kyla klausimas, iš kur tas noras lyderiauti, ypač tada, kai manęs niekas neprašo? Kodėl tapti kiemo padaužų vadu atrodė kur kas svarbiau, nei būti pavyzdingu elitinės mokyklos mokiniu? Kodėl tokia saldi vaikiška svajonė – būti neformalų lyderiu? Tai diagnozė – pasakytų psichologas. Sutinku. Apie tai, bičiuliai, ši knyga...
23
24
Pirma dalis
Ka탑kas atsitiko
25
Kažkas atsitiko 1967 metais išėjus „The Beatles“ albumui „Sgt. Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“, nebegalėjau negroti. Buvau septintoje klasėje. Rinkau tuščius pieno butelius, susitaupiau penkis rublius ir nusipirkau rusišką septynstygę gitarą. Perdariau į šešiastygę ir pradėjau mokytis akordų. Kadangi „The Beatles“ grojo tik savo dainas, ir aš nusprendžiau kurti savas. Vienos iš pirmųjų mano dainų tekstas skambėjo taip: Daug merginų aš turėjau. Bet kas iš to? Nė vienos aš nemylėjau Taip karštai... Aišku, tai buvo melas, tuomet neturėjau nė vienos merginos. Bet čia juk menas... Kūrybos procesas nesustabdomas, eiles geriausiai sekėsi rašyti per pamokas. Pasipylė dvejetai, pastabos, kad užsiimu pašaliniais darbais. Bet kaupėsi autorinis repertuaras. Atėjo laikas kurti grupę. Būgnus mušti įkalbėjau bachūrą iš kiemo – Audrių, aš grosiu ritmo gitara, galiu ir bosine, bet kur rasti solo gitaristą? Štai klausimas. Mokykloje iš mano pažįstamų tik vienas Kavaliauskas turėjo tikrą elektrinę gitarą.
26
Bet jis buvo vyresnis, patyręs, kažkur jau grojo. Ar norės į mano grupę? Ką jam galiu pasiūlyti? Reikėjo sukurti ką nors tokio, dėl ko jis norėtų groti pas mane. Taip gimė labai griežtas gabalas: Nenoriu girdėti Kvailų kalbų. Eik šen, man pašoki Šeiko tempu. Supykti galiu, supykti galiu, supykti galiu Aš iš tiesų! Ir taip toliau... Susitikau su Kavaliausku. Pagrojau. Jis išklausė, užsirūkė ir pamėgino su savo gitara ant „Nenoriu girdėti“ užmesti solo improvyzą. Išėjo superinis šmotas. Kavaliauskas sutiko. Grupę pavadinom „Kriviai“. Nors mus pravardžiuodavo „kirviais“, pavadinimo nekeitėm. Pirmosios grupės gastrolės įvyko gimtajame mano tėvų Andrioniškio bažnytkaimyje. Mama taip gražiai prašė: „Grokit, kur norit, tik ne mano kaime, nesarmatykit...“ Bet kur tau – dėl meno galima paaukoti ir šeimos reputaciją. Tuo labiau, kad mūsų daugiau niekur nekvietė...
Vos pradėjus architektūros studijas, 1971 metais, kurso draugas Edmundas Benetis (su juo gimėm tą pačią 1953 metų rugpjūčio 12 dieną) sugalvojo man taiklią pravardę – Pablo. O mano būsimą žmoną Audrą Strielnikaitę, taip pat bendrakursę, praminė Sofi. Pablo ir Sofi. Ilgą laiką draugai mūsų kitaip ir nevadindavo. Kodėl Pablo? Ogi todėl, kad nešiojau didelę, juodą mamos megztą beretę, pakreiptą ant šono. Ilgainiui beretė dingo, o pravardė liko. Teko kurti vardą pateisinančią kilmės istoriją. Prisiskaitęs Márquezo ir Cortázaro, sukurpiau legendą, kad esu pusiau ispanas. Mano motina Bentisiona Alvarado, fantazavau, buvo ispanų respublikono Pablo Alvarado dukra. Francisco Franco režimo metais žuvus tėvui, tada dar maža mergaitė buvo išvežta iš Ispanijos ir atsidūrė Maskvoje. Ten jau gerokai po karo ją sutiko mano tėvas Vytautas Kaušpėdas – lietuvis nuo Anykščių. Įsiliepsnojo audringas romanas ir gimiau aš. Pablo vardą gavau žuvusio senelio garbei. Štai kodėl, pasakodavau, mano akys rudos, plaukai tamsūs ir oda visada įdegusi. Te amo España muy! – sušukdavau.
Kodėl Sofi? Ogi todėl, kad graži kaip Sofi Loren. Ypatingai lūpos ir skruostai – kaip iš superžvaigždės atviruko. „Pablai, pagrok savo „Dainą žmonai“, – prašydavo draugai Liuda ir Nerijus. Ir aš pasiėmęs gitarą uždainuodavau: Keistos dienos – liūdnos, bet mielos. Geros naktys – šiltos, benaktės. Vėsios rankos Tavo naminės Ilsisi ant mano krūtinės... Namų muzikavimas buvo neatskiriamas nuo poetinių tekstų rašymo – dainuodavau tik savo dainas. Kaip koks bardas. Negi vėl, kaip moksleiviškais laikais, kursi grupę?.. Už lango orveliški 1984-ieji, ir aš jau toks senas – man trisdešimt vieni...
27
28
Tai pirmasis antiškas tekstas, parašytas 1984‑ųjų metų rugpjūtį, kai „Antis“ dar neegzistavo ir nenuspėjamai įdomi ateitis tik artėjo prie mūsų. Būtent šis eilėraštis atvėrė duris į ironišką ir pasvirusį „Anties“ pasaulį. O buvo taip... Kai parašiau „Ir ko tu stovi...“, nežinojau, ką toliau daryti. Ir mečiau į šalį... Po mėnesio į Kauno architektų sąjungą, kur dirbau vadybininku, atėjo architektai Gediminas Jurevičius, Audrys Karalius, Arūnas Povilauskas ir pareiškė, kad tradiciniam Naujųjų metų karnavalui reikia iškrėsti pokštą – sukurti architektų pankroko grupę. Pasišoviau prisidėti argumentuodamas, kad ką tik sukūriau kietą pankroko gabalą „Ir ko tu stovi...“ Pasiūliau drauge groti kurso draugą, puikų gitaristą Arūną Blūšių.
Pokštas pavyko. Gimė „Antis“.
Pirmasis „Anties“ koncertas – naujametinis karnavalas Kauno architektų sąjungoje. 1984
Ir ko tu stovi... Ir ko tu stovi taip keistai pasviręs, – Ar nebūsi tamsta apsirijęs? Lašiniai, dešra, degtinė, blynai... Kūnas šaukia: „Trūksta vitami-nų!” Metam dešrą, lašinius, degtinę, Valgykim daržoves be grietinės! Darom darom darom darom girą – Bus mum bus mum bus mum vitami-nų. Ar nebūsi tamsta apsirikęs, Nusipirkęs tokias ilgas slides? Čiuožki čiuožki čiuožki čiuožki čiuožki, PDG kompleksui pasiruoš-ki! Sporto sporto sporto sporto trūksta, Be judesio natūros kūnas dūsta. Sporto sporto sporto sporto trūksta, Be judesio natūros kūnas dūs-ta! Stoki, bėki! Nėr sveikatos... Stoki, bėki! Nėr sveikatos...
Turėjau pasidaręs specialias slides, kurios būdavo pritvirtinamos prie scenos. Per pirmus koncertus vos pasirodęs įsilipdavau į jas ir pasvirdavau virš žiūrovų 45 laipsnių kampu – efektas stulbinamas! Bet svarbiausia buvo kuo išraiškingiau ištarti žodį „apsirijęs“. Žmonės tiesiog apšaldavo iš nuostabos: „Kaip taip galima kalbėti?“ Žinoma, galima – netgi reikia... drįsti būti panku!
29
Pirmoji pankroko stiliaus daina, sukurta 1984 metų vėlyvą rudenį jau specialiai „Ančiai“, ruošiantis naujamečiam architektų karnavalui.
Kauno Architektų namų atidarymas. Saksofonu groja dailininkas Česlovas Lukenskas. 1987
30