Anam cara

Keltų draugystės supratimas randa įkvėpimą ir pasiekia kulminaciją taurioje anam ċara sąvokoje. Anam yra gėlų kalbos žodis, reiškiantis sielą, ċara – draugą. Vadinasi, anam ċara reiškia sielos draugą. Anam ċara buvo žmogus, kuriam galėjai patikėti slapčiausius savo gyvenimo dalykus. • • • Johnas O’Donohue (Džonas O’Donahju; 1956–2008), airių filosofas, teologas, mokytojas ir poetas; garsiausia jo knyga – „Anam ċara: keltų pasaulio dvasinė išmintis“. Nepaprastą knygos pasisekimą Vakaruose galima aiškinti visuotiniu dvasios alkiu. Žmonės, persisotinę civilizacijos gėrybių, išvarginti nežmoniško šiuolaikinio gyvenimo tempo, rėksmingos ir tuščios popkultūros, įskaudinti visuotinio susvetimėjimo, širdies gilumoje ilgisi tikrųjų gyvenimo vertybių.

• • • Ši knyga – retai pasitaikanti filosofijos, poezijos ir dvasingumo sintezė. Joje autorius apmąsto žmogui amžinai svarbius draugystės, meilės, darbo, mirties klausimus, siedamas juos su keltų pasaulėjauta, jų autentiška ir poetiška dvasine išmintimi. Senovės keltų pagarba dvasiai Airijoje išliko iki šių dienų. Vakarų pasaulyje šis mistinės išminties palikimas unikalus – ir vis dar aktualus.

2

VILN IUS 3

2016

John O’DONOHUE . ANAM CARA Spiritual Wisdom from the Celtic World, Bantam Press, 1997

UDK 130.12 Od22

.

Anam Cara – Copyright © John O’Donohue, 1997 This edition published by arrangement with Witherspoon Associates and Synopsis Literary Agency © Dalia Judita Vabalienë, vertimas á lietuviø kalbà, 2016 © Daumantas Kaþdailis, Ilona Kukenytë, dizainas, 2000 © „Tyto alba“, 2016 ISBN 978-609-466-174-7

4

Ski­riu sa­vo të­vo Pad­dy O’Do­no­hue, taip po­etið­kai ka­li­në­ju­sio ak­me­nis, ir sa­vo dë­dës Pe­te O’Do­no­hue, my­lë­ju­sio kal­nus, at­mi­ni­mui

5

T u­ri­n ys Prologas

11

1 sky­rius. Drau­gys­tës pa­slap­tis 2 sky­rius. Po­jû­èiø dva­sin­gu­mas 3 sky­rius. Vie­nat­vës ðvie­sa 4 sky­rius. Dar­bas – po­eti­në au­gi­mo ap­raið­ka 5 sky­rius. Pra­bë­gæ me­tai: dva­si­nio der­liaus gro­þis 6 sky­rius. Mir­tis – ho­ri­zon­tas ðu­li­ny­je

17

7

51 89 136 170 205

Pa­l ai­m i­n i­m as

(Dþo­sei)

Tà die­nà, kai Ta­vo pe­èius Pri­slëgs nað­ta Ir tu klup­si, Te­pa­ðo­ka mo­lis, Kad tu ne­par­pul­tum. O ka­da tu prie Pil­ko lan­go Akis pra­þiû­rë­si Ir á ta­ve ási­gaus Ne­tek­ties ðe­ðë­lis, Te spal­vø mar­gi­nys – Më­ly­na, þa­lia, rau­do­na Ir dan­gið­kai þyd­ra – Pri­ke­lia ta­vy­je Dþiaugs­mo pie­và. Ka­da dro­bë ið­dils Min­ties luo­to dug­ne Ir po ko­jom juo­duos Van­de­ny­no dë­më, Te­nu­sid­rie­kia per ban­gas Gel­to­nos më­ne­sie­nos ta­kas, Kad tu sau­giai su­gráþ­tum na­mo. 9

Te­gu bû­na tau þe­më dos­ni, Te­gu bû­na ðvie­sa tau ðvie­si, Te­gu bû­na tau ma­rios eik­lios, Te­gu bû­na pa­lan­kûs tau pro­të­viai. Ir te vë­jas ty­kus Ta­ve go­bia ði­tais Mei­lës þo­dþiais, Lyg ne­ma­to­mu ap­siaus­tu, Sau­gan­èiu ta­vo gy­ve­ni­mà. (Vertë Lion­gi­nas Pa­þû­sis)

10

PRO­L O­G AS

eis­ta bû­ti èia. Ði pa­slap­tis ne­ duo­da ra­my­bës. Uþ ta­væs, ta­vo þo­dþiø, ta­vo min­èiø lau­kia ki­to pa­sau­lio ty­la. Vie­nas pa­sau­lis gy­ve­na ta­vy­je. Nie­kas ki­tas tau pa­pa­sa­ko­ti apie tà vi­daus pa­ sau­lá ne­ga­li. Sa­vo bal­sais mes skar­de­na­me ið sa­vo sie­los gel­miø. Tie gar­sai – tai þo­dþiai. Pa­sau­lis ku­pi­nas þo­dþiø. Vi­sà lai­kà tiek daug kal­­ ba­ma: gar­siai, ty­liai, kam­ba­riuo­se, gat­ vë­se, per te­le­vi­zi­jà, ra­di­jà, laik­rað­èiuo­se, kny­go­se. Þo­dþiø ður­mu­lys pa­lai­ko tai, kà va­di­na­me pa­sau­liu. Mes ima­me vie­ nas ki­to gar­sus ir su­da­ro­me mo­de­lius, pra­na­ðys­tes, pa­lai­mi­ni­mus, pra­keiks­mus. Kas­dien mû­sø kal­ban­èio­ji pa­der­më vie­ ni­ja va­di­na­mà­já pa­sau­lá. Ta­èiau ið­tar­tas þo­dis at­sklei­dþia, kaip kiek­vie­nas ið mû­sø ne­pa­liau­ja­mai ku­ria. Vi­si esa­me kû­rë­jai. Kiek­vie­nas þmo­gus ið ty­los ið­kvie­èia gar­sà ir pri­ver­èia ne­ma­to­ma pa­si­da­ry­ti ma­to­ma. Þmo­nës èia – nau­ja­ku­riai. Virð mû­sø á be­ga­ly­bæ skrie­ ja ga­lak­ti­kos. Po mû­sø ko­jo­mis – se­no­ji þe­më. Mes dai­liai nu­lip­dy­ti ið jos mo­lio. Ta­èiau ma­þiau­sias ak­ 11

me­në­lis yra mi­li­jo­nus me­tø uþ mus se­nes­nis. Ty­lio­ji vi­sa­ta no­ri ras­ti at­gar­sá mû­sø min­ty­se. Ne­pa­þás­ta­mas pa­sau­lis trokð­ta at­spin­dþio. Þo­dþiai, blau­sûs veid­ro­ dþiai, su­lai­ko mû­sø min­tis. Þiû­ri á þo­dþiø veid­ro­dþius ir gau­dai juo­se ðmës­te­lë­jan­èias pra­smës, ry­ðio ir prie­ globs­èio aki­mir­kas. Uþ jø bliz­gan­èiø pa­vir­ðiø – tam­sa ir ty­la. Þo­dþiai, kaip dvi­vei­dis die­vas Ja­nas, tuo pat me­tu nu­kreip­ti á ið­oræ ir á vi­dø. Jei bû­si­me pri­klau­so­mi nuo ið­orës, mus per­se­kios vi­daus pa­sau­lis. Ju­si­me al­ká, ku­rio ne­ga­lës nu­mal­ðin­ti jo­kia idë­ja, þmo­gus ar po­el­gis. No­rë­da­mi pa­siek­ti pil­nat­væ, tu­ri­me lik­ti ið­ti­ki­mi sa­vo opiai su­dë­tin­gai pri­gim­èiai. Kad gy­ven­tu­me har­mo­nin­gai, rei­kia ið­lai­ky­ti ið­orës ir vi­daus, ma­to­mo ir ne­ma­to­mo, þi­no­mo ir ne­þi­no­mo, se­no ir nau­jo vie­no­væ. Nie­kas ki­tas uþ mus to ne­pa­da­ rys. Esa­me vie­nas vie­nin­te­lis slenks­tis á vi­daus pa­sau­lá. Ta dva­si­në har­mo­ni­ja yra ðven­tu­mas. Bû­ti ðven­tam reið­kia bû­ti na­tû­ra­liam, su­si­drau­gau­ti su pa­sau­liais, ku­ rie ta­vy­je tu­ri de­rë­ti. Po tuo, kà ma­to­me ið ið­orës ir kas ati­trau­kia dë­me­sá, kiek­vie­nas þmo­gus ne­ið­ven­gia­mai yra kû­rë­jas tie­sio­gi­ne ðio þo­dþio pras­me. Kiek­vie­nam ið mû­sø lem­ta ið pri­gim­ties bû­ti kû­rë­ju, ku­ris sa­vy­je ne­ðio­ja­si ir mo­de­liuo­ja uni­ka­lø pa­sau­lá. Þmo­gus – tai ne­rims­tan­tis kû­ry­bos sak­ra­men­tas, ne­ma­ to­mos ma­lo­nës ma­to­mas þen­klas. Nie­kur ki­tur ne­ra­ si­me to­kio in­ty­maus ir bau­gi­na­mo pri­siar­ti­ni­mo prie pa­slap­ties. Drau­gys­të yra ta sal­di ma­lo­në, ku­ri lei­dþia mums pri­siar­tin­ti, pa­þin­ti ir pa­tir­ti to­ká ið­gy­ve­ni­mà. Ði kny­ga su­ma­ny­ta kaip blau­sus veid­ro­dis, ku­ria­me bû­tø 12

ga­li­ma dirs­te­lë­ti á ið­ori­næ ir vi­di­næ drau­gys­tæ bei jos ga­lià. Drau­gys­të yra ku­ria­mo­ji ir griau­na­mo­ji jë­ga. Ji tvir­ti­na, kad in­ty­mu­mas yra slap­tas gy­vy­bës ir vi­sa­tos dës­nis. Þmo­gið­ko­ji ke­lio­në – tai am­þi­nos per­mai­nos. Jei tai­ky­si­me tai drau­gys­tei, kas bu­vo ne­pa­þás­ta­ma, sve­ti­ma, ne­igia­ma ir grës­min­ga, pa­ma­þu tam­pa mums ar­ti­ma. At­skleis­da­mas ðià pa­slap­tá, þmo­gus kû­rë­jas yra vi­sà lai­kà ak­ty­vus. Ge­ras ne­þi­no­my­bës drau­gas – vaiz­duo­të. Ji nuo­lat kvie­èia­si ga­li­my­bæ ir pa­lei­dþia jà á dar­bà. Tai­gi drau­gys­të ne­tu­ri bû­ti men­ki­na­ma jà lai­kant tik ypa­tin­gu sen­ti­men­ta­liu ry­ðiu; ji pa­si­þy­mi kur kas di­des­ne jë­ga. Kel­tø gal­vo­se­na ne­bu­vo dis­kur­sy­vi­në ar sis­te­mi­në. Ta­ èiau sa­vo ly­ri­niuo­se ap­màs­ty­muo­se kel­tai ið­reið­kë vi­sið­kà gy­ve­ni­mo ir pa­tir­ties vie­no­væ. Jø màs­ty­mo ne­sun­ki­no du­a­liz­mas. Jis ne­at­sky­rë to, kam de­ra bû­ ti kar­tu. Kel­tø vaiz­duo­të ið­reið­kë vi­di­næ drau­gys­tæ, ku­ri ap­ima gam­tà, die­við­ku­mà, mi­ru­siø­jø ir gy­vø­jø pa­sau­lá kaip vie­no­væ. Du­a­liz­mas, ski­rian­tis ma­to­ma nuo ne­ma­to­ma, lai­ki­na nuo am­þi­na, þmo­gið­ka nuo die­við­ka, kel­tams bu­vo vi­sið­kai sve­ti­mas. On­to­lo­gi­ nis jø drau­gys­tës su­pra­ti­mas pa­do­va­no­jo pa­sau­liui pa­tir­tá, pri­so­tin­tà ki­to­nið­ku­mo, am­bi­va­len­tið­ku­mo, sim­bo­liz­mo ir vaiz­duo­tës. Mus skau­dþiai kan­ki­nan­ èiam su­sve­ti­më­ji­mui to­kios vaiz­din­gos ir vie­ni­jan­èios drau­gys­tës ga­li­my­bë yra kel­tø do­va­na. Kel­tø drau­gys­tës su­pra­ti­mas ran­da ákvë­pi­mà ir pa­sie­kia . kul­mi­na­ci­jà tau­rio­je anam ca­ra sà­vo­ko­je. Anam yra gei­lø . kal­bos þo­dis, reið­kian­tis sie­là, ca­ra – drau­gà. Va­di­na­si, 13

.

.

anam ca­ra reið­kia sie­los drau­gà. Anam ca­ra bu­vo þmo­

gus, ku­riam ga­lë­jai pa­ti­kë­ti slap­èiau­sius sa­vo gy­ve­ni­mo da­ly­kus. To­kia drau­gys­të bu­vo pri­pa­þi­ni­mo ir ry­ðio . ak­tas. Su anam ca­ra drau­gys­të per­þeng­da­vo ápras­tas nor­mas ir ka­te­go­ri­jas. Ry­ðys su sie­los drau­gu bu­vo pir­map­ra­dis ir am­þi­nas. Jo ákvëp­ti pir­ma­me kny­gos sky­riu­je nag­ri­në­ja­me drau­gys­tæ. Èia svar­biau­sia, kaip du drau­gai at­pa­þás­ta vie­nas ki­tà, kaip pa­þa­di­na­mas pir­ mykð­tis ry­ðys. Ka­dan­gi þmo­gaus ðir­dies gi­mi­mui në­ra pa­bai­gos, mu­my­se ir tarp mû­sø ne­ið­sen­ka­mas kû­ry­bos ðal­ti­nis yra mei­lë. Nag­ri­në­si­me il­ge­sá kaip die­við­ku­mo esa­tá ir sie­là kaip sà­sa­jos na­mus. Ant­ra­me sky­riu­je ið­dës­ty­si­me drau­gys­tës su sa­vo kû­nu dva­sin­gu­mà. Kû­nas – tai þmo­gaus fi­zi­nis ap­val­ka­las, vie­nin­te­lis jo na­me­lis vi­sa­to­je. Kû­nas yra sie­lo­je; to pri­pa­þi­ni­mas tei­kia kû­nui ðven­tu­mo ir pa­slap­tin­go di­din­gu­mo. Ju­ti­mo or­ga­nai yra die­við­ku­mo prie­an­ giai. Po­jû­èiø dva­sin­gu­mas – tai po­ky­èiø dva­sin­gu­mas. Tre­èia­me sky­riu­je nag­ri­në­si­me vi­di­nës drau­gys­tës me­ nà. Kai nu­sto­ja­me bi­jo­ti vie­nat­vës, mu­my­se pa­bun­da nau­jos kû­ry­bi­nës jë­gos. At­si­ve­ria ap­leis­ti ar­ba pa­mirð­ti vi­di­niai tur­tai. Gráþ­ta­me á sa­ve na­mo, ið­moks­ta­me ten il­së­tis. Min­tys yra mû­sø vi­di­niai po­jû­èiai. Vei­kia­mi ty­los ir vie­nat­vës, jie at­sklei­dþia vi­di­nio pei­za­þo pa­ slap­tá. Ket­vir­ta­me sky­riu­je ap­màs­ty­si­me dar­bà kaip au­gi­mo po­ezi­jà. Tai, kas ne­ma­to­ma, trokð­ta bû­ti ma­to­ma, pa­ si­reikð­ti mû­sø dar­bais. To­dël at­si­ran­da vi­di­nis po­rei­kis dirb­ti. Kai mû­sø vi­daus gy­ve­ni­mas ga­li bû­ti su­de­rin­tas 14

su ið­ori­niu dar­bo pa­sau­liu, ið nau­jo pa­þa­di­na­ma vaiz­ duo­të, ir ávyks­ta di­de­li po­ky­èiai. Penk­ta­me sky­riu­je svars­ty­si­me mû­sø drau­gys­tæ su gy­ve­ni­me su­kaup­tos pa­tir­ties lai­ko­tar­piu – se­nat­ve. Ið­tir­si­me at­min­tá, vie­tà, kur slap­èia su­si­ren­ka mû­sø pra­ëju­sios die­nos, ir pri­pa­þin­si­me, kad karð­ta ðir­dis nie­ka­da ne­sens­ta. Lai­kas yra grës­min­gai bë­gan­ti am­þi­ny­bë. Ðeð­ta­me sky­ riu­je ban­dy­si­me uþ­megz­ti la­bai rei­ka­lin­gà drau­gys­tæ su mû­sø nuo­la­ti­niu ir svar­biau­siu ben­dra­ke­lio­niu – mir­ti­mi. Màs­ty­si­me apie mir­tá kaip apie ne­ma­to­mà drau­gà, ku­ris þen­gia drau­ge gy­ve­ni­mo ke­liu nuo pat mû­sø gi­mi­mo. Mir­tis vi­sa­to­je yra di­de­lë þaiz­da, vi­sø bai­miø ir blo­gy­biø pa­grin­das. Drau­gys­të su mir­ti­mi mums leis­tø teig­ti, kad sie­la, ku­rios mir­tis ne­ga­li pa­ lies­ti, yra am­þi­na. Kel­tai më­go ási­vaiz­duo­ti ra­tà. Ið pa­tir­ties pa­ste­bë­jo, kad gam­to­je, die­við­kuo­se da­ly­kuo­se, vis­kas vyks­ta ra­tu. Tà pri­pa­þás­tant, ðios kny­gos san­da­ro­je lai­ko­ma­si ra­ to prin­ci­po. Kny­ga pra­de­da nag­ri­në­ti drau­gys­tæ kaip pa­bu­di­mà, vë­liau ti­ria po­jû­èius kaip tie­sio­gi­næ kû­ry­ bos pra­dþià. Tai duo­da pa­grin­do tei­gia­mai ver­tin­ti vie­nat­væ, ku­ri sa­vo ruoþ­tu ieð­ko raið­kos ið­ori­nia­me veiks­mo ir dar­bo pa­sau­ly­je. Kai mû­sø ið­ori­në ener­gi­ ja su­màþ­ta, su­si­du­ria­me su uþ­duo­ti­mi sen­ti ir mir­ti. To­kia kny­gos san­da­ra ati­tin­ka gy­ve­ni­mo cik­là, kai jis laips­nið­kai ar­të­ja prie mir­ties ir ban­do ið­aið­kin­ti, ko­ká rim­tà pa­siû­ly­mà tei­kia mir­tis. Ðie sky­riai su­ka­si apie slap­tà ne­pa­ra­ðy­tà sep­tin­tà sky­riø, ap­iman­tá tai, kas ne­ávar­dy­ta per am­þius pa­èio­je þmo­ 15

gaus esy­bë­je. Èia gy­ve­na tai, ko ne­pa­sa­ky­si, ne­ið­reik­ði þo­dþiais. Ið es­mës kny­go­je drau­gys­tës fe­no­me­no­lo­gi­ja ap­ta­ria­ma ly­ri­ne spe­ku­lia­ty­vi­ne for­ma. Ákvë­pi­mo bu­vo se­mia­ma­si ið kel­tø dva­sin­gu­mo, su­po­na­vu­sio ly­ri­næ me­ta­fi­zi­kà. Uþuot ana­li­za­vus pa­ski­rus fak­tus, ban­do­ ma per vi­di­ná po­kal­bá su ja pa­èia pla­èiau ap­màs­ty­ti kel­tø fan­ta­zi­jà, te­ma­ti­zuo­ti jo­je glû­din­èià fi­lo­so­fi­jà ir drau­gys­tës dva­sin­gu­mà.

16

1 SKY­R IUS. DRAU­G YS­T ËS PA­S LAP­T IS

Ðvie­sos dos­nu­mas

ei tau ka­da nors te­ko bû­ti lau­ke anks­ti ry­tà prieð auð­tant, tu­rë­jai pa­ste­bë­ti, kad tam­siau­sias nak­ties me­tas yra prieð pat auð­rà. Tam­sa su­tirð­të­ja ir da­ro­si pa­slap­tin­ges­në. Jei nie­ka­da ne­bû­tu­mei gy­ve­næs ðia­me pa­sau­ly­je ir þi­no­jæs, kas yra die­na, tik­riau­siai ne­ga­lë­tum ási­vaiz­ duo­ti, kaip ið­si­sklai­do tam­sa, kaip at­si­ve­ria nau­jos die­nos pa­slap­tis ir spal­vos. Ðvie­sa yra ne­áti­ki­mai dos­ni ir ðvel­ni. Kai ste­bi brëkð­tant auð­rà, su­þi­nai, kaip ðvie­sa ga­li ið­vi­lio­ti tam­sà. Pir­miau­sia ðvie­sos pirð­tai pa­si­ro­do ho­ri­zon­te ir vi­sa­da taip su­ ma­niai ið lë­to nu­trau­kia nuo pa­sau­lio tam­sos skrais­tæ. Ty­liai prieð ta­ve sto­ja­si nau­jos auð­ros, nau­jos die­nos pa­slap­ tis. Emer­so­nas sa­kë: „Nie­kas ne­áta­ria, kad die­nos yra die­vai.“ Vie­na ið mû­sø ðiuo­lai­ki­nës kul­tû­ros tra­ge­di­jø yra ta, kad mes pra­ra­do­me sà­sa­jà 17

su ðiais pa­ma­ti­niais gam­tos at­si­vë­ri­mo tað­kais. Mo­ der­naus pa­sau­lio ur­ba­ni­za­ci­jai pa­vy­ko mus at­plëð­ti nuo reikð­min­gos gi­mi­nys­tës su mo­ti­na gam­ta. Ági­jæ þe­mið­kà ið­vaiz­dà, esa­me þe­mið­ki sie­los kû­nai. Tu­ri­me ási­klau­sy­ti á sa­vo vi­daus þe­mið­kà bal­sà ir troð­ki­mus. Ta­èiau mo­der­nia­ja­me pa­sau­ly­je ðio bal­so ne­be­gir­dë­ti. Mes net ne­su­vo­kia­me, kà pra­ra­do­me. Tad dva­si­në trem­tis yra dar skaus­min­ges­në, nes daþ­niau­siai ji ne­su­pran­ta­ma. Pa­sau­lis il­si­si nak­èia. Me­dþiai, kal­nai, lau­kai ir vei­dai ið­ trûks­ta ið sa­vo for­mø ka­lë­ji­mo, nu­si­me­ta sa­væs ro­dy­mo nað­tà. Vi­si daik­tai po tam­sos prie­dan­ga at­gau­na sa­vo es­mæ. Tam­sa yra pir­mykð­tës ásèios. Nak­ties me­tas – ásèiø me­tas. Mû­sø sie­los ið­ei­na pa­þais­ti. Tam­sa at­lei­ dþia vis­kà, ne­be­rei­kia ko­vo­ti dël sa­vo ávaiz­dþio, kad pa­da­ry­tum ge­rà áspû­dá. Nak­tá mes il­si­mës. Auð­ra yra at­gai­vos me­tas, ga­li­my­biø ir pa­þa­dø me­tas. Vi­si gam­tos ele­men­tai – ak­me­nys, lau­kai, upës ir gy­vu­liai – nau­ jo­je auð­ros ðvie­so­je stai­ga vë­lei uþ­gims­ta. Kaip tam­sa ne­ða po­il­sá ir at­si­pa­lai­da­vi­mà, taip auð­ra – pa­bu­di­mà ir at­si­nau­ji­ni­mà. Bû­da­mi ið­si­blað­kiu­sios vi­du­ti­ny­bës, mes pa­mirð­ta­me, kad tu­ri­me pri­vi­le­gi­jà gy­ven­ti nuo­ sta­bio­je vi­sa­to­je. Kiek­vie­nà die­nà auð­ra at­sklei­dþia ðios vi­sa­tos pa­slap­tá. Auð­ra yra di­dþiau­sia staig­me­na, ji pa­þa­di­na mû­sø aðt­rø su­vo­ki­mà, kad gam­ta – èia pat. Ste­buk­lin­gos vi­sa­tos spal­vos uþ­lie­ja vis­kà. Taik­liai yra pa­sa­kæs Wil­liamas Bla­ke’as: „Spal­vos yra ðvie­sos þaiz­dos.“ Spal­vos pa­ro­do, ko­kios slap­ty­bës glû­di gam­tos gel­më­se. 18

Kel­tø ry­ðio ra­t as el­tø po­ezi­ja al­suo­ja gam­tos spal­vo­mis, jë­ ga ir ener­gi­ja. Kaip pui­kiai ji pa­þás­ta vë­jà, gë­les, á kran­tà dûþ­tan­èias ban­gas! Kel­tø pa­sau­lë­jau­ta pa­si­þy­mi pa­gar­ba më­nu­liui ir gy­vy­bës ðal­ti­nio – sau­lës – gar­bi­ni­mu. Dau­ge­lis se­no­vës kel­tø die­vø bu­vo glau­dþiai su­si­jæ su vai­sin­gu­mu ir na­mais. Ka­dan­gi kel­tai – gam­tos vai­kai, gam­tos pa­sau­lis bu­vo jø bû­tis ir drau­gas. Gam­ta juos mai­ti­no, tik jo­je jie jau­të­si na­mie, jau­të­si sa­vi. Kel­tø gam­tos po­ezi­ja yra per­si­smel­ku­si ðios ben­drys­tës, nuo­sta­bos, ði­lu­mos. Vie­na se­niau­siø kel­tø mal­dø yra mal­da „Þen­klas ant ðv. Pa­tri­ko krû­ti­nës“; tiks­les­nis jos pa­va­di­ni­mas – „El­nio ðauks­mas“. Èia su­si­py­në gam­ tos jë­gos ir sub­jek­ty­vu­mas. Tie­sà sa­kant, pa­grin­di­nës gam­tos jë­gos ákve­pia ir pa­ky­lë­ja sub­jek­tà:

Ðian­dien að pa­ky­lu Per dan­gaus ga­ly­bæ: Sau­lës ðvie­sà, Më­ne­sio spin­dë­ji­mà, Ug­nies di­dy­bæ, Þai­bo grei­tu­mà, Vë­jo vik­ru­mà, Jû­ros gi­ly­bæ, Þe­mës pa­tva­ru­mà, Ak­mens kie­tu­mà. (Vertë Dalia Judita Vabalienë) 19

Keltų draugystės supratimas randa įkvėpimą ir pasiekia kulminaciją taurioje anam ċara sąvokoje. Anam yra gėlų kalbos žodis, reiškiantis sielą, ċara – draugą. Vadinasi, anam ċara reiškia sielos draugą. Anam ċara buvo žmogus, kuriam galėjai patikėti slapčiausius savo gyvenimo dalykus. • • • Johnas O’Donohue (Džonas O’Donahju; 1956–2008), airių filosofas, teologas, mokytojas ir poetas; garsiausia jo knyga – „Anam ċara: keltų pasaulio dvasinė išmintis“. Nepaprastą knygos pasisekimą Vakaruose galima aiškinti visuotiniu dvasios alkiu. Žmonės, persisotinę civilizacijos gėrybių, išvarginti nežmoniško šiuolaikinio gyvenimo tempo, rėksmingos ir tuščios popkultūros, įskaudinti visuotinio susvetimėjimo, širdies gilumoje ilgisi tikrųjų gyvenimo vertybių.

• • • Ši knyga – retai pasitaikanti filosofijos, poezijos ir dvasingumo sintezė. Joje autorius apmąsto žmogui amžinai svarbius draugystės, meilės, darbo, mirties klausimus, siedamas juos su keltų pasaulėjauta, jų autentiška ir poetiška dvasine išmintimi. Senovės keltų pagarba dvasiai Airijoje išliko iki šių dienų. Vakarų pasaulyje šis mistinės išminties palikimas unikalus – ir vis dar aktualus.