Issuu

D Zˇ O O ’ L O F L I N O B Y L A N R . 2

A M N E Z I JA

MICHAEL ROBOTHAM (Maiklas Robotamas, g. 1960 m.) – Australijoje gyvenantis detektyvų autorius. Ilgą laiką dirbo Londone Sunday Times, Daily Telegraph, Tatler žurnalistu, vėliau ėmė rašyti įtraukiančius trilerius apie Džo O’Lofliną, ir jie iš karto sulaukė tarptautinio pasisekimo. „Amnezija“ – antroji byla (pirmoji byla – „Įtariamasis“, „Tyto alba“, 2014 m.). Joje vėl sutinkame sarkastišką ir intelektualų Džo O’Lofliną, vieną žymiausių Londono psichoterapeutų, kurio gyvenimą ir karjerą temdo Parkinsono liga. Šįkart į pirmą planą iškyla detektyvas inspektorius Ruizas. Vos nenuskendęs Temzėje, išgelbėtas jis aštuonias dienas guli ištiktas komos. Atgavęs sąmonę, su siaubu supranta, kad pastarųjų savaičių įvykių jis visiškai neprisimena. Vienintelis dalykas, likęs atmintyje – mergaitės fotografija: mažoji Mika, pagrobta prieš trejus metus ir nuo tada laikoma mirusia. Bet ar tikrai? „Amnezija“ – klasikinis psichologinis trileris apie keistų prisiminimų nuotrupas, nuolatinį nerimą dėl vaiko likimo ir netikrumą: kai nežinai, ką dar baisaus esi pamiršęs. Inspektorius Ruizas ir psichoterapeutas Džo O’Loflinas vėl klaidžioja žmogaus prigimties labirintuose, gelbėdami gyvybes.

MICHAEL ROBOTHAM

– Tu buvai rastas plūduriuojantis Temzėje, bjauriai pašautas. Mažiau kaip už pusantro kilometro buvo pastebėtas laivas, panašus į plaukiojančią skerdyklą. Kas atsitiko? – Neprisimenu.

A M N E Z I JA PS I C H O LO G I N

Michaelo Robothamo „Amnezija“ akivaizdžiai rodo, kad pirmosios jo knygos sėkmė nebuvo atsitiktinė – šis, antrasis, psichologinis trileris toks pat stiprus, gniaužiantis kvapą.

ISBN 978-609-466-041-2

Buch-Markt Galima pirkti tytoalba.lt

Amnezija romanas

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis

Vilnius 2014

UDK 821.111(94)-31 Ro-07

ISBN 978-609-466-041-2

Michael ROBOTHAM LOST Time Warner Books, London, 2005

Michael Robotham • Amnezija

Padėka

Noriu padėkoti įprastiems įtariamiesiems Ursulai Mackenzie ir Markui Lucasui, padėjusiems man rasti „Amnezijos“ esmę. Taip pat esu dėkingas daugeliui kitų iš leidyklos Time Warner ir LAW, triūsusių fone, kad ši knyga išvystų dienos šviesą. Ir vėl esu skolingas Vivien, aistringai skaitytojai, griežtai kritikei, miegamojo psichologei, atlaidžiai recenzentei ir mano vaikų motinai – ji gyveno su mano veikėjais ir su manimi kentė bemieges naktis. Aną kartą sakiau, kad menkesnio būdo moteris būtų miegojusi svečių kambaryje. Buvau neteisus. Menkesnio būdo moteris būtų išvijusi mane į svečių kambarį.

Michael Robotham • Amnezija

Praradęs turtus, prarandi šį tą; Praradęs garbę, prarandi daug; Praradęs drąsą, prarandi viską. Vokiečių patarlė

Michael Robotham • Amnezija

Temzės upė, Londonas Prisimenu kažką kartą man sakius, kad žinai, jog šalta, kai pamatai advokatą, susikišusį rankas į savo kišenes. Dabar dar šalčiau. Man susirakino žandikauliai, kiekvieną kartą įkvėpus atrodo, kad į plaučius įtraukiau ledokšnių. Kažkas šūkauja, spigina žibintuvėliais man į akis. Aš apsikabinęs didelį geltoną gelbėjimosi plūdurą lyg Merliną Monro. Labai storą Merliną Monro – po to, kai ji išgėrė visas tas tabletes ir iškeliavo į dausas. Mano mėgstamiausias filmas su Monro – „Džiaze tik merginos“. Jame ji vaidina su Džeku Lemonu ir Toniu Kertisu. Nežinau, kodėl dabar apie tai galvoju. Vis dėlto man galva neišneša, kaip kas nors galėtų palaikyti Džeką Lemoną moterimi. Man į ausį alsuoja pica atsiduodantis vyras labai tankiais ūsais. Jis su gelbėjimosi liemene ir stengiasi atplėšti mano pirštus nuo plūduro. Aš toks sustiręs, kad negaliu pasijudinti. Jis apglėbia mane per krūtinę ir atbulą tempia vandeniu. Kiti žmonės – ryškių šviesų fone matau vien jų siluetus – suima mane už rankų ir užkelia ant denio. – Varge, pažiūrėkit į jo koją! – sušunka kažkas. – Jis pašautas! 11

Michael Robotham • Amnezija

Apie ką jie kalba? Žmonės vienas per kitą šaukia atnešti tvarsčių ir kraujo plazmos. Juodukas su auksiniu auskaru įbeda adatą man į ranką ir uždeda deguonies kaukę. – Kas nors atneškite antklodžių! Tam vyrukui reikia sušilti. – Jo pulsas šimtas dvidešimt. – Šimtas dvidešimt? – Taip, šimtas dvidešimt. – Galva nesužeista? – Ne. Variklis užriaumoja, ir mes imame plaukti. Nejaučiu kojų – nebejaučiu nieko, net šalčio. Šviesos irgi pranyksta. Mano akis užlieja tamsa. – Pasiruošę? – Taip. – Viens, du, trys. – Stebėk lašelinės žarneles, įdėmiai stebėk! – Supratau. – Duok jam porą kartų įkvėpt deguonies. – Gerai. Šalia neštuvų bėgantis pica atsiduodantis vyrukas jau sunkiai gaudo kvapą. Jo kumštis man prieš veidą maigo AMBU maišą – pumpuoja į plaučius deguonį. Neštuvai vėl pakeliami, viršuje praslenka kvadratinės šviesos. Aš vis dar matau. Mano galvoje sukaukia sirena. Kaskart, kai mes sumažiname greitį, ji aidi garsiau ir arčiau. Kažkas kalbasi per radijo stotelę. – Sulašinom du litrus plazmos. Dabar jau pradėjom ketvirtą dozę. Jis smarkiai kraujuoja. Sistolinis kraujospūdis krinta. – Reikia daugiau kraujo! – Sulašinkit dar vieną dozę! – Jam prasidėjo traukuliai! – Matot – jam traukuliai?! 12

Michael Robotham • Amnezija

Vienas iš aparatų ėmė pratisai spiegti. Kodėl jie jo neišjungia? Picakvapis praplėšia man marškinius ir uždeda dvi elektrodų plokštes ant krūtinės. – PARUOŠTA! – sušunka jis. Skausmas kone nurauna man viršugalvį. Jeigu jis dar kartą taip padarys, sulaužysiu jam rankas! – PARUOŠTA! Prisiekiu Dievu, neužmiršiu tavęs, Picakvapi! Gerai tave įsidėmėsiu ir, iš čia ištrūkęs, tave susirasiu. Upėje man buvo geriau. Grąžinkite mane pas Merliną Monro! Aš jau pabudęs. Vokai virpa, tarsi stengdamiesi įveikti sunkio jėgą. Tvirtai juos suspaudžiu ir vėl bandau atsimerkti tamsoje. Pasukęs galvą įžiūriu oranžinius aparato šalia lovos langelius ir žalią šviesos taškelį, slenkantį skystųjų kristalų ekranu. Vaizdas panašus į stereosistemos, kurioje šokinėja spalvotos šviesos bangos. Kur aš esu? Prie mano galvos – chromuotas stovas; jo linkiuose atsispindi žvaigždės. Ant kablio – išsipūtęs nuo skaidraus skysčio plastikinis maišelis. Skystis slenka lanksčia plastikine žarnele ir dingsta po plačiu pleistru, apvyniotu aplink mano kairįjį dilbį. Esu ligoninės palatoje. Ant stalelio šalia lovos – bloknotas. Norėdamas jį pasiekti, pastebiu kairę ranką – veikiau net ne ranką, o pirštą. Jo nėra. Vietoj pirštakaulių ir vestuvinio žiedo – tvarsčių gumulas. Bepročio žvilgsniu spoksau į jį lyg į kokį fokusininko triuką. Kai mano dvyniai buvo maži, žaisdavome tokį žaidimą: aš „nusiraudavau“ nykštį, o jiems sučiaudėjus jis vėl „priaugdavo“. Maiklas juokdavosi taip nuoširdžiai, kad vos neprisišlapindavo į kelnes. Sugrabalioju bloknotą ir perskaitau užrašą viršuje: „Švč. Mergelės Marijos ligoninė, Padingtonas, Londonas.“ Stalčiuje vien Biblija ir Koranas. 13

Michael Robotham • Amnezija

Pastebiu lovos kojūgalyje kabančią lentelę. Bandau ją pasiekti ir mane staiga persmelkia skausmas – jis sprogsta dešinėje kojoje ir iššauna pro viršugalvį. Dievuliau! Nieku gyvu nemėgink to daryti dar kartą! Susiriečiu į kamuolį ir laukiu, kol skausmas praeis. Užsimerkiu ir giliai įkvepiu. Kai sutelkiu visą dėmesį į vieną tašką pasmakrėje, jaučiu, kaip po oda pirmyn atgal slenka kraujas, sprausdamasis į vis mažesnes gysleles ir išnešiodamas po jas deguonį. Miranda, žmona, su kuria nebegyvename, taip prastai miegodavo, kad sakydavo negalinti užmigti per mano širdį: ji plakanti per garsiai. Neknarkdavau, neprabusdavau nuo košmarų, bet mano širdis daužydavosi lyg patrakusi. Miranda tai nurodė kaip vieną iš skyrybų priežasčių. Aišku, aš perdedu. Dingsčių jai ir taip pakako. Vėl atsimerkiu. Pasaulis niekur nedingo. Giliai įkvepiu, suimu antklodę ir kilsteliu per pusę sprindžio. Tebeturiu dvi kojas. Suskaičiuoju jas. Viena. Dvi. Dešinė koja apvyniota daugybe sluoksnių tvarsčių, jų kraštai pritvirtinti pleistru. Ant šlaunies šono kažkas užrašyta flomasteriu, bet kas – neperskaitau. Matau ir kojų pirštus. Jie sveikindamiesi man pamoja. – Sveiki, pirštai, – sušnabždu. Atsargiai suimu į delną genitalijas ir pavartau tarp pirštų sėklides. Pro užuolaidą patyliukais įsėlina slaugytoja. Jos balsas mane išgąsdina. – Norėjote pabūti vienas? – Aš tik... aš tik tikrinau. – Manau, jums reikėtų pagalvoti, ar pirma nepavaišinus to dalykėlio vakariene. Jos tartis airiška, akys žalios kaip nupjauta žolė. Ji nuspaudžia personalo iškvietimo mygtuką man virš galvos. – Ačiū Dievui, pagaliau pabudote. Mes labai dėl jūsų nerimavome. 14

Michael Robotham • Amnezija

Ji pamaigo skysčio maišelį ir patikrina srovelę, paskui pataiso pagalves. – Kas atsitiko? Kaip aš čia patekau? – Jus pašovė. – Kas? Ji nusijuokia. – Tik neklauskit manęs. Niekas niekada tokių dalykų man nepasakoja. – Bet aš nieko neprisimenu. Mano koja... mano pirštas... – Netrukus turėtų ateiti gydytojas. Atrodo, kad ji neklauso, ką jai sakau. Sugriebiu jai ranką. Ji mėgina ištrūkti – staiga manęs išsigando. – Jūs nesuprantat – aš neprisimenu! Nežinau, kaip čia patekau. Ji žvilgteli į skubios pagalbos mygtuką. – Jus rado plūduriuojantį upėje – taip girdėjau kalbant. Policija laukė, kada pabusite. – Ar aš seniai čia? – Aštuonios paros... Jus buvo ištikusi koma. Maniau, kad pabusite vakar, nes kalbėjotės su savimi. – Ką aš sakiau? – Jūs vis klausinėjote apie mergaitę – sakėte, kad turite ją rasti. – Kokią mergaitę? – Jūs nesakėte. Būkite geras, paleiskite mano ranką. Man skauda. Mano pirštai atsigniaužia. Ji tolokai atsitraukia ir trinasi dilbį – arti nebeprieis. Širdis vis dar pašėlusiai daužosi, ima plakti vis tankiau nelyginant kinų būgnai. Nejaugi išbuvau čia aštuonias paras? – Kokia šiandien diena? – Spalio trečioji. – Davėte man migdomųjų? Ką man darėte? – Nuo skausmo davėme jums morfijaus, – išmiknoja jinai. – Ko dar? Ko dar man davėte? 15

Michael Robotham • Amnezija

– Nieko. Ji vėl dirsteli į skubios pagalbos mygtuką. – Gydytojas jau ateina. Stenkitės nesijaudinti – antraip jis turės duoti jums raminamųjų. Ji išėjo ir nebegrįš. Prieš užsidarant durims pamatau uniformuotą policininką. Jis sėdi ant kėdės prie mano palatos ištiesęs kojas – matyt, jau senokai čia. Susmunku lovoje. Užuodžiu tvarsčius ir išdžiūvusį kraują. Iškeliu ranką, žiūriu į tvarsčius ir mėginu krutinti nesamą pirštą. Kodėl aš neprisimenu? Niekados nieko neužmiršdavau, mano atmintyje viskas visada būdavo ryšku, aišku, neišskydę. Prisiminimus kaupiu kaip tas šykštuolis, nuolatos skaičiuojantis savo auksines monetas. Kiekvieną akimirkos dalelę saugau, kol ji turi bent šiokią tokią vertę. Nefiksuoju to, kas vyksta, kaip fotoaparatu – veikiau darau sąsajas, verpiu jas draugėn kaip tinklą audžiantis voras, pindamas vieną giją su kita. Štai kodėl sugebu pažvelgti į praeitį, ištraukti iš jos prieš penkerius, dešimt, penkiolika metų nagrinėtų kriminalinių bylų smulkmenas ir prisiminti jas, lyg būtų vykusios vakar. Galiu mintyse matyti vardus, datas, vietas, liudytojus, aukas, nusikaltėlius – ir vaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, kartoti ano meto pašnekesius ir klausytis tų pačių melų. Dabar pirmą kartą užmiršau kai ką išties svarbaus. Neprisimenu, kas atsitiko ir kaip galų gale atsidūriau čia. Mano atmintyje – juoda skylė, panaši į tamsią dėmę plaučių rentgenogramoje. Tokių dėmių esu matęs. Pirmąją mano žmoną pasiglemžė vėžys. Juodos skylės įsiurbia į save viską. Nuo jų neišsisuka net šviesa. Praeina dvidešimt minučių, ir pro užuolaidą įžengia gydytojas Benetas. Jis mūvi džinsus ir vilki baltą chalatą; po juo matyti varlytė. – Detektyve inspektoriau Ruizai, sveiki sugrįžę į gyvųjų ir didelių mokesčių kraštą. Jo tonas labai aristokratiškas. Plaukai dabitiškai krinta jam ant 16

Michael Robotham • Amnezija

kaktos visai kaip aktoriui Hju Grantui ir primena servetėlę ant šlaunies. Jis pašviečia man rašiklio žibintuvėliu į akis ir klausia: – Ar galite pakrutinti kojų pirštus? – Galiu. – Ar dilgčioja? – Ne. Jis atitraukia antklodę ir raktu perbraukia per dešinį padą. – Jaučiate? – Jaučiu. – Puiku. Jis nukabina nuo lovos kojūgalio kortelę ir išraito savo inicialus. – Aš nieko neprisimenu. – Apie nelaimingą atsitikimą? – Įvyko nelaimingas atsitikimas? – Nenumanau. Į jus buvo šauta. – Kas šovė? – Jūs neprisimenate? – Ne. Tas pokalbis niekur neveda. Svarstydamas mano atsakymą, gydytojas Benetas pabarbena rašikliu sau į dantis, paskui prisitraukia kėdę, atsisėda veidu į atkaltę ir susideda ant jos rankas. – Į jus buvo šauta. Viena kulka įsmigo į dešinę koją kiek aukščiau grakščiojo raumens ir paliko šešių milimetrų angą. Perėjusi odą ir riebalų sluoksnį, ji pervėrė skiauterinį raumenį, per vidurį tarp šlaunies kraujagyslių ir nervų, perskrodė kvadratinį šlaunies raumenį, dvigalvio šlaunies raumens viršūnę, didįjį sėdmens raumenį ir išlindo pro odą kitoje pusėje. Kulkos išėjimo anga kur kas įspūdingesnė: dešimties centimetrų skersmens. Toje vietoje odos neliko nė padujų – ji tiesiog išgaravo. Jis net švilpteli: kokios įdomybės! 17

Michael Robotham • Amnezija

– Kai jus rado, širdis plakė, bet smarkiai kraujavote. Paskui nustojote kvėpuoti. Buvote miręs, bet mes jus atgaivinome. Jis parodo nykščiu ir smiliumi. – Štai tiek trūko, kad kulka būtų kliudžiusi šlaunies arteriją. Vos įžiūriu jo rodomą tarpą. – Tuomet per tris minutes būtumėte mirtinai nukraujavęs. Mums reikėjo galvoti ne vien apie žaizdą, bet ir apie infekciją. Jūsų drabužiai buvo purvini. Dievas težino, ko buvo tame vandenyje. Mes pripumpavome jus antibiotikų. Žodžiu, inspektoriau, jums velnioniškai pasisekė. Gal jis juokauja? Anokia čia sėkmė, kai tave pašauna. Iškeliu ranką. – O mano pirštas? – Deja, nutrauktas – šiek tiek aukščiau pirmojo pirštakaulio. Pro užuolaidą galvą įkiša džiūsna internas itin trumpai kirptais plaukais. Gydytojas Benetas išleidžia žemą atodūsį – tokį tegali išgirsti pavaldiniai. Jis atsistoja nuo kėdės ir susikiša rankas į balto chalato kišenes. – Turite klausimų? – Kodėl aš nieko neprisimenu? – Nežinau. Deja, tai ne mano sritis. Galime atlikti tam tikrų testų. Jums reikės padaryti kompiuterinės tomografijos arba magnetinio rezonanso tyrimą – reikia išsiaiškinti, ar neskilusi kaukolė ir ar kraujas neišsiliejęs į smegenis. Aš paskambinsiu į neurologijos skyrių. – Man skauda koją. – Gerai. Vadinasi, ji gyja. Jums reikės vaikštynės arba ramentų. Fizioterapeutas ateis pasikalbėti su jumis dėl programos jūsų kojai stiprinti. Jis nusimeta užkritusią ant kaktos plaukų sruogą ir pasisuka eiti. – Užjaučiu dėl atminties, inspektoriau. Džiaukitės, kad esate gyvas. Jis išeina palikęs losjono po skutimosi ir pranašumo kvapą. 18

Michael Robotham • Amnezija

Kodėl chirurgai tokie pasipūtę – tarsi jiems priklausytų visas pasaulis? Žinau, kad turiu džiaugtis. Jeigu galėčiau prisiminti, kas atsitiko, gal labiau tikėčiau jo aiškinimais. Taigi turėčiau būti negyvas. Visada nujaučiau, kad mirsiu staiga. Negaliu pasakyti, kad labai rizikuoju, bet aš linkęs eiti trumpiausiu keliu. Dauguma žmonių miršta tik kartą; aš jau gavau antrą gyvenimą. Dar pridėkite tris žmonas ir pamatysite, kad nugyvenau daugiau, negu priklausė. (Mielai atsisakyčiau trijų žmonų, jei tik kas norėtų jas pasiimti.) Mano slaugytoja airė grįžo. Jos vardas Megė; ji šypsosi raminamai, kaip moko medicinos mokyklose. Ji atsinešė dubenį šilto vandens ir kempinę. – Jaučiatės geriau? – Atsiprašau, kad jus išgąsdinau. – Nieko baisaus. Laikas apsiplauti. Ji nutraukia antklodę, aš vėl ją užsitraukiu. – Ten nėra nieko, ko nebūčiau mačiusi, – sako jinai. – Leiskite nesutikti. Gana gerai atsimenu, kiek moterų šoko su Vienakiu Džoniu. Nemanau, kad buvote viena jų – nebent buvote ta mergina paskutinėje Shepherd’s Bush Empire koncertų salės eilėje per grupės Yardbirds koncertą 1961 metais. – Kas tas Vienakis Džonis? – Seniausias mano draugas. Ji papurto galvą – matyt, jai manęs gaila. Jai už nugaros pasirodo pažįstama žmogysta – kresnas vyras be kaklo. Nors iš ryto jis skutosi, matyti, kad barzda jau atželia. Kambelis Smitas – policijos vyriausiasis inspektorius su neapibūdinama šypsena, ranką spaudžiantis taip, kad braška kaulai. Jis vilki uniformą su išblizgintomis sidabrinėmis sagomis ir marškiniais taip iškrakmolyta apykakle, kad ši baudžiasi nupjauti jam galvą. 19

Michael Robotham • Amnezija

Visi tvirtina mėgstą Kambelį – net jo priešai, bet retas kada nors džiaugiasi jį pamatęs. Aš nesidžiaugiu. Tik ne šiandien. Bet aš jį prisiminiau – geras ženklas! – Rupūs miltai, Vinsentai, kaip tu mus išgąsdinai! – griaudžiančiu balsu sako jis. – Tavo gyvybė kurį laiką kabojo ant plauko. Mes visi nuovadoje už tave meldėmės. Matai, kiek atvirukų ir gėlių? Pasuku galvą ir žiūriu į staliuką. Jo nematyti per gėles ir dubenis su vaisiais. – Kažkas mane pašovė, – sakau pats negalėdamas tuo patikėti. – Taip, – atsako jis prisitraukdamas kėdę. – Mums reikia žinoti, kas atsitiko. – Neprisimenu. – Tu jų nematei? – Ko? – Žmonių laive. – Kokiam laive? Nieko nesuprasdamas pasižiūriu į jį. Staiga jis prašneka garsiau: – Tu buvai rastas plūduriuojantis Temzėje, bjauriai pašautas. Mažiau kaip už pusantro kilometro buvo pastebėtas laivas, panašus į plaukiojančią skerdyklą. Kas atsitiko? – Neprisimenu. – Neprisimeni skerdynių? – Velniai rautų, aš neprisimenu jokio laivo! Kambelis net nebeapsimeta draugiškai nusiteikęs. Jis ima vaikštinėti po palatą gniaužydamas kumščius ir stengdamasis susitvardyti. – Negerai, Vinsentai. Negražu. Ką nors nudėjai? – Šiandien? – Nejuokauk su manim. Ar šaudei iš savo ginklo? Parašu patvirtinai, kad pasiėmei tarnybinį pistoletą iš nuovados ginklų sandėlio. Rasim lavonų? 20

Michael Robotham • Amnezija

Lavonų? Tai štai kas nutiko?! Kambelis iš nevilties perbraukia plaukus delnais. – Negaliu apsakyti, kokie šūdini dalykai jau dedasi. Bus atliekamas nuodugnus tyrimas. Komisaras reikalauja atsakymų. Žiniasklaida netvers džiaugsmu. Tame laive rasta trijų žmonių kraujo, tarp jų ir tavo. Teismo medicinos ekspertai sako, bent jau vienas iš jų turėjo mirti: buvo rasta smegenų ir kaukolės nuolaužų. Man atrodo, kad palatos sienos pasviro ir ėmė siūbuoti. Gal nuo morfijaus ar troškaus oro. Kaip galėjau užmiršti tokius dalykus?! – Ką veikei tame laive? – Tikriausiai vyko policijos operacija... – Ne, – piktai pareiškia jis, dabar jau atvirai priešiškai. – Tu netyrei bylos. Tai buvo ne policijos operacija. Tu veikei savarankiškai. Įvyksta senamadiškas žaidimas – katras priversime pašnekovą nusukti akis. Šįsyk laimiu aš. Ko gero, niekada daugiau nemirksėsiu. Aišku, kad tai morfijaus poveikis. Dieve, koks geras jausmas! Galop Kambelis susmunka ant kėdės ir išsitraukia vynuogių kekę iš popierinio maišelio nuo staliuko. – Koks paskutinis tavo prisiminimas? Mudu sėdime tylėdami, kol aš stengiuosi atkurti sapno nuotrupas. Į galvą lenda ir vėl pranyksta vaizdai, iš pradžių blausūs, paskui ryškūs: gelbėjimosi plūduras, Merlina Monro... – Prisimenu, kad užsisakiau picą. – Tik tiek? – Atleisk. Spoksau į sutvarstytą ranką ir stebiuosi, kaip gali niežėti pirštas, kurio nėra. – Kokią užduotį aš vykdžiau? Kambelis patraukia pečiais. – Tu atostogavai. – Kodėl? 21

Michael Robotham • Amnezija

– Tau reikėjo poilsio. Jis meluoja. Kartais man atrodo, kad jis pamiršta, kaip seniai mudu pažįstami. Kartu mokėmės Bramshilo policijos personalo koledže. Prieš trisdešimt penkerius metus aš supažindinau jį su būsima jo žmona Morina per kepsnių vakarėlį. Ji man iki galo niekada neatleido. Nežinau, kas ją labiau įsiutino – trys mano santuokos ar tai, kad perleidau ją kitam. Jau seniai Kambelis nevadina manęs draugužiu, o kartu neišlenkėme po bokalą alaus nuo tada, kai buvo paaukštintas į vyriausiuosius inspektorius. Jis pasikeitė. Netapo geresnis ar blogesnis, tiesiog kitoks. Jis išspjauna į delną vynuogės sėklą. – Visada tareisi esąs geresnis už mane, Vinsentai, bet aš pirmas buvau paaukštintas. Buvai palaižūnas. – Žinau: manai, kad aš palaižūnas. – (Jis skaito mano mintis.) – Bet aš tik buvau gudresnis. Aš užmezgiau reikiamus ryšius ir leidau sistemai veikti mano labui, užuot su ja kovojęs. Tau reikėjo išeiti į pensiją prieš trejus metus, kai turėjai galimybę. Niekas dėl to nebūtų prasčiau apie tave galvojęs. Būtume išleidę tave su didžiulėmis iškilmėmis. Būtum pradėjęs gyventi ramiai, tvarkingai, žaidęs golfą, gal net išgelbėjęs savo santuoką. Laukiu, kol jis pasakys dar ką nors, bet jis tik pakreipęs galvą spokso į mane. – Vinsentai, nepyksi, jei pasakysiu tau, ką pastebėjau? Atsakymo jis nelaukia. – Turint galvoje viską, kas atsitiko, tu laikaisi visai neblogai, bet jaučiu, kad tu... na... esi liūdnas. Bet tai dar ne viskas... Esi piktas. Iš gėdos po ligoninės chalatu man ima dilgsėti visą kūną, lyg būtų užpuolusi prakaitinė. – Kai kurie žmonės randa paguodą religijoje, kiti turi su kuo pasikalbėti. Žinau, viena ir kita ne tau. Pažiūrėk į save! Vaikų beveik 22

Michael Robotham • Amnezija

nematai. Gyveni vienas... Dabar ėmei ir susišikai karjerą. Negaliu daugiau tau padėti. Juk liepiau nesikišti į šį reikalą. – Į ką aš turėjau nesikišti? Jis nieko neatsako, tik pasiima uniforminę kepurę ir rankove pradeda blizginti jos kraštą. Jis tuoj atsisuks ir pasakys man, ką turi galvoje. Ne. Jis išeina pro duris į koridorių. Mano vynuogių irgi nebeliko. Koteliai atrodo panašūs į nudžiūvusius medžius suglamžyto popieriaus lygumoje. Krepšyje šalia jų pradėjo vysti gėlės. Begonijos ir tulpės meta vainiklapius lyg storos erotinių šokių šokėjos stručio vėduoklių plunksnas; stalelio viršus jau nuklotas žiedadulkėmis. Tarp gėlių stiebų įspraustas baltas atvirukas su iškiliu sidabriniu užrašu. Jo neįskaitau. Kažkoks šunsnukis mane pašovė! Turiu įsikalti tai į galvą, kad galėčiau nuolatos išgyventi iš naujo – kaip tos inkščiančios dieninių pokalbių laidų aukos, į mobiliuosius įsivedusios savo advokatų greitojo rinkimo numerius. Tačiau neprisimenu nieko. Kad ir kiek kartų užsimerkiu ir trankau sau kumščiais į kaktą, tai nepadeda. Keisčiausia tai, ką įsivaizduoju prisimenąs. Pavyzdžiui: prisimenu matęs siluetus ryškių šviesų fone; kaukėtus vyrus su plastikiniais galvos apdangalais maudytis duše ir popierinėmis šlepetėmis. Jie kalbėjosi apie automobilius, pensijų planus ir futbolo rungtynių rezultatus. Žinoma, tai galėjau patirti būdamas netoli mirties. Man buvo leista žvilgtelėti į pragarą, o jame knibždėjo chirurgų. Gal tam, kad prisiminčiau, kas man atsitiko, turiu pradėti nuo paprastų dalykų. Įsmeigęs akis į lubas mintyse ištariu savo pavardę: Vinsentas Janko Ruizas; gimęs 1945 metų gruodžio 11-ąją. Esu Londono policijos detektyvas inspektorius, vadovauju Sunkių nusikaltimų grupei (Vakarų poskyriui). Gyvenu Fulamo rajone, Reinvilio gatvėje... Mėgdavau sakyti sumokėsiąs nemažus pinigus, kad užmirščiau didumą savo gyvenimo. Dabar noriu, kad prisiminimai grįžtų.

Michael Robotham • Amnezija

Pažįstu tik du žmones, paragavusius kulkos skonio. Vienas buvo vyrukas, su kuriuo baigiau policijos koledžą. Jo pavardė buvo Angusas Lemanas. Jis norėjo pirmauti visur: pirmas išlaikyti egzaminus, pirmas nueiti į barą, pirmas gauti paaukštinimą... Prieš kelerius metus jis vadovavo netikėtai policijos kratai narkotikų fabrikėlyje Brikstone ir pirmas įsiveržė pro duris. Į jį buvo ištuštinta visa pusiau automatinio šautuvo apkaba ir iš jo galvos neliko nieko. Iš to galima kažko pasimokyti. Kitas – mūsų slėnio ūkininkas Brusas Kerlis. Jis persišovė koją, kai pro miegamojo langą vijosi žmonos meilužį. Brusas buvo storas, jam iš ausų dygo žili plaukai. Ponia Kerli gūždavosi kaip šuo, kai jis pakeldavo ranką. Gaila, kad jis nepataikė sau į kaktą. Per studijas policijos koledže turėjome šaunamųjų ginklų kursą. Instruktorius buvo vyrukas iš šiaurryčių Anglijos. Jo galva panėšėjo į biliardo rutulį. Jis jau pačią pirmą dieną prieš mane nusistatė, nes iškėliau mintį, kad geriausias būdas, kaip išlaikyti šautuvo vamzdį švarų – užtraukti ant jo prezervatyvą. Mes stovėjome šaudykloje; spaudė toks šaltis, kad mums ledėjo kiaušiai. Jis parodė į kartoninį taikinį šaudyklos gale – pritūpusio niekdario su šautuvu rankoje figūrą. Jai aplink galvą ir širdį buvo baltai nudažyti apskritimai. Instruktorius išsitraukė tarnybinį pistoletą, pritūpė pražerg24

Michael Robotham • Amnezija

tomis kojomis ir paleido šešis šūvius – akimirka vieną po kito. Visi pataikė į viršutinį apskritimą. Ištraukęs rūkstančią apkabą, jis tarė: – Nesitikiu, kad kuris iš jūsų tai pakartosite, bet bent jau pamėginkite kliudyti taikinį, trauk jus velniai. Kas nori pabandyti pirmas? Niekas nepanoro. – Na, o tu, Prezervatyvų Berniuk? Kurso draugai nusijuokė. Žengiau į priekį ir iškėliau savo revolverį. Man buvo koktu nuo to smagumo, kad laikau jį rankoje. – Ne, ne taip: žiūrėk abiem akimis, pritūpk, suskaičiuok iki trijų ir spausk gaiduką, – mokė instruktorius. Jam nebaigus ginklas mano rankoje šoktelėjo į viršų, sudrebino orą ir kažką giliai manyje. Kartoninė figūra siūbavo į šalis, suktuvui ją tempiant iš šaudyklos galo prie mūsų. Šešios skylės buvo taip arti viena kitos, kad sudarė kartone vieną nelygų apskritimą. – Jis išsprogdino jam šikinę! – apstulbęs suniurnėjo kažkas. – Taigi. Pačią šiknaskylę. Nežiūrėjau instruktoriui į akis. Nusisukau, patikrinau šovinio lizdą, įjungiau saugiklį ir išsitraukiau iš ausų kamštukus. – Nepataikei, – pergalingai pareiškė instruktorius. – Kaip pasakysit, pone. Staiga krūpteliu ir pabundu; širdis nurimsta negreitai. Pasižiūriu į laikrodį – rūpi ne tiek valandos, kiek data. Noriu įsitikinti, kad miegojau ne per ilgai ir kad nepraradau dar daugiau laiko. Sąmonę atgavau prieš dvi paras. Ant mano lovos sėdi kažkoks vyras. – Aš esu Vikamas, – šypsodamas prisistato jis. – Neurologas. 25

Michael Robotham • Amnezija

Jis panašus į vieną iš tų gydytojų, kuriuos matai per televizorių dieninėse pokalbių laidose. – Kartą mačiau jus žaidžiant regbį „Arlekinų“ komandoje rungtynėse su Londono „Škotais“, – sako jis. – Tais metais būtumėte patekęs į Anglijos rinktinę, jeigu nebūtumėte patyręs traumos. Aš ir pats truputį žaidžiau regbį. Tiesa, tik dublerių komandose... – Tikrai? Kokioje pozicijoje? – Antro centro. Taip ir maniau. Tikriausiai jis paliesdavo kamuolį du kartus per rungtynes, bet vis dar kalba, kiek taškų galėdavo pelnyti. – Turiu jūsų magnetinio rezonanso rezultatus, – sako jis atversdamas aplanką. – Nėra jokių aneurizmų, kraujo išsiliejimo ar skilusios kaukolės ženklų. Jis pakelia akis nuo savo užrašų. – Noriu atlikti keletą neurologinių testų, kurie padėtų nustatyti, ką užmiršote. Taigi turėsite atsakyti į keletą klausimų apie tą šaudymą. – Aš jo neprisimenu. – Taip, bet aš vis tiek noriu, kad atsakytumėte – net jeigu jums tektų spėlioti. Tai vadinama priverstinio pasirinkimo atpažinimo testu. Jūs turite pasirinkti atsakymą, norite to ar ne. Lyg ir suprantu, bet prasmės nematau. – Kiek žmonių buvo laive? – Neprisimenu. – Jūs privalote rinktis, – neatlyžta Vikamas. – Keturi. – Ar buvo pilnatis? – Taip. – Ar laivas buvo pavadinimu „Šarmen“? – Ne. – Kiek variklių jis turėjo? 26

Michael Robotham • Amnezija

– Vieną. – Ar laivas buvo vogtas? – Taip. – Ar jo variklis dirbo? – Ne. – Laivas buvo išmetęs inkarą ar dreifavo? – Dreifavo. – Ar turėjote ginklą? – Taip. – Ar iš jo šaudėte? – Ne. Absurdas! Kokia iš to nauda – atsakymus aš juk spėju?! Staiga susizgrimbu. Jie mano, kad aš tik apsimetu praradęs atmintį. Šio testo tikslas – ne nustatyti, kiek aš prisimenu. Jie tikrina, ar aš išties patiriu tuos simptomus. Gydytojas verčia mane pasirinkti atsakymus, kad galėtų apskaičiuoti, į kokią dalį klausimų atsakiau teisingai. Jeigu sakau tiesą, grynai spėliojant pusė mano atsakymų turėtų būti teisingi. Jeigu gerokai daugiau ar mažiau negu 50 procentų jų būtų teisingi, tai reikštų, kad bandau „daryti įtaką“ rezultatui tyčia sakydamas tiesą ar meluodamas. Pavyzdžiui, tikimybė, kad praradęs atmintį žmogus teisingai atsakys tik į dešimt klausimų iš penkiasdešimties, yra mažesnė negu penki procentai. Apie statistiką išmanau užtektinai, kad suprasčiau šio testo tikslą. Vikamas viską užsirašo. Be jokios abejonės, jis nagrinėja mano atsakymų pasiskirstymą – ieško dėsningumų, galinčių įrodyti, kad mano atsakymai nėra atsitiktiniai. Aš jį pertraukiu klausdamas: – Kas surašė tuos klausimus? – Nežinau. – Spėkite. Jis mirksėdamas žiūri į mane. 27

Michael Robotham • Amnezija

– Nagi, daktare, taip ar ne? Aš sutinku, jei spėsite. Šiuo testu norite išsiaiškinti, ar aš tik apsimetu praradęs atmintį? – Nesuprantu, ką norite pasakyti, – išmiknoja jis. – Jeigu aš galiu spėti atsakymus, jūs irgi galite. Kas liepė jums atlikti šį testą – Policijos vidaus reikalų skyrius ar Kambelis Smitas? Jis sunkiai atsistoja, pasikiša bloknotą po pažastimi ir pasuka prie durų. Gaila, kad mudu nesusidūrėme regbio aikštelėje – būčiau įmurkdęs jo galvą į dumbliną balą. Iškeliu kojas iš lovos ir viena pėda atsiremiu į grindis. Linoleumas vėsus ir kiek lipnus. Iš skausmo kone springdamas seilėmis sukišu rankas į plastikinius ramentų laikiklius. Turėčiau eiti su vaikštyne, bet neleidžia puikybė. Juk nesiramstysiu į chromuotą rėmą kaip koks nukaršėlis pašto eilėje. Spintoje ieškau savo drabužių – nėra. Gali pasirodyti, kad man paranoja, bet aš jaučiu, kad man ne viskas sakoma. Kažkas juk turi žinoti, ką aš veikiau upėje. Kažkas turėjo girdėti šūvius ar ką nors matyti. Kodėl nebuvo rasta jokių lavonų? Koridoriaus viduryje pamatau Kambelį, besikalbantį su Vikamu. Šalia – du detektyvai. Vieną jų pažįstu. Tai Džonas Kibalas. Anksčiau kartu dirbome, bet paskui jis perėjo į Londono policijos kovos su korupcija grupę, dar vadinamą Vaiduoklių būriu. Kibalas iš tų farų, kurie visus gėjus vadina pydarais, o azijiečius azijatais. Jis balsingas, nepakantus, bet labai atsidavęs savo darbui. Kai Temzėje nugrimzdo laivas „Markizė“, jis iki pietų aplankė trylika šeimų pranešti, kad jų atžalos nuskendo. Jis puikiai žinojo, ką pasakyti ir kada užsičiaupti. Toks žmogus negali būti visiškai nedoras. – Kur susiruošei? – klausia Kambelis. – Pamaniau, kad būtų ne pro šalį pakvėpuoti grynu oru. 28

D Zˇ O O ’ L O F L I N O B Y L A N R . 2

A M N E Z I JA

MICHAEL ROBOTHAM

– Tu buvai rastas plūduriuojantis Temzėje, bjauriai pašautas. Mažiau kaip už pusantro kilometro buvo pastebėtas laivas, panašus į plaukiojančią skerdyklą. Kas atsitiko? – Neprisimenu.

A M N E Z I JA PS I C H O LO G I N

Michaelo Robothamo „Amnezija“ akivaizdžiai rodo, kad pirmosios jo knygos sėkmė nebuvo atsitiktinė – šis, antrasis, psichologinis trileris toks pat stiprus, gniaužiantis kvapą.

ISBN 978-609-466-041-2

Buch-Markt Galima pirkti tytoalba.lt