COLIN SHINDLER
Amžinasis karas
Izraelis ir Palestina
Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius
Vi l nius 2026
Turinys
Įvykių chronologija……………………………………………… 9 Pratarmė…………………………………………………………… 16 Įvadas. Dvi valstybės dviem tautoms………………………… 18 1 skyrius. Sionizmo ištakos…………………………………… 37 2 skyrius. Kairieji ir dešinieji…………………………………… 53 3 skyrius. Palestiniečių nacionalizmo raida………………… 67 4 skyrius. Izraelio žemė ir Izraelio valstybė………………… 83 5 skyrius. Tarp Kamp Deivido ir Oslo………………………… 96 6 skyrius. Nuo nacionalizmo iki islamizmo……………… 113 7 skyrius. Arabai, žydai ir revoliucijos žavesys…………… 127 8 skyrius. Netanyahu zigzagai……………………………… 140 9 skyrius. Religinių radikalų iškilimas……………………… 157 10 skyrius. Imperijos pabaiga……………………………… 173 11 skyrius. Irano iškilimas ir žlugimas…………………… 184 12 skyrius. Donaldas Trumpas, krikščionys evangelikai ir žydų liberalai……………………………… 198
7
13 skyrius. Revoliucinis antisemitizmas…………………… 215 14 skyrius. Netanyahu kvailystė…………………………… 229 Pabaigos žodis………………………………………………… 242 Padėkos…………………………………………………………… 251 Nuorodos………………………………………………………… 253
Pratarmė
Gazos konfliktas yra sudėtingas karas. Tai tarsi liūnas, kuris įtraukia visus. Kiekvienas stebėtojas, bandantis jį suprasti, patenka į faktų ir pramanų veidrodžių kambarį. Tai pražūtingas konfliktas, kuriame visus niuansus ir paaiškinimus sutrypė vienai ar kitai pusei advokataujantys socialinės žiniasklaidos troliai, ieškantys greito pasitenkinimo. Šis karas vyko epochoje, kai naujienos perduodamos dvidešimt keturias valandas per parą, kai norint supaprastinti informaciją žiūrovui dažnai praleidžiamas kontekstas. Daugeliui tai karas be istorijos, prasidėjęs tik vakar. Kartu tai dabartinis konfliktas, kuriame galią įgijo atmetimo šalininkai – tie patys žmonės, kurie prieštaravo 1993 m. Oslo taikos susitarimams ir kurie su atviru pasibaisėjimu žiūrėjo, kaip Izraelio ministras pirmininkas Yitzhakas Rabinas ir Palestinos išsivadavimo organizacijos vadovas Yasseras Arafatas spaudžia vienas kitam rankas Baltųjų rūmų pievelėje. Susitaikymo galimybė jiems kėlė pasibjaurėjimą. Poliarizacijos „jie ir mes“ garbinimas lengvai leidžia matyti šį konfliktą tik kaip juodą ir baltą. Tačiau, be abejo, taip nėra. Ne visi izraeliečiai palaiko Benjaminą Netanyahu. Ne visi palestiniečiai palaiko „Hamas“. Mūsų knyga skirta padėti suprasti sudėtingą šio šimtamečio karo istoriją ir šiandieninius įvykius. Šioje scenoje 16
Pratarmė Įvadas
pasirodė daugybė aktorių – ir nusivylę išėjo, neradę jokio sprendimo. Šiame darbe nagrinėjamos abiejų pusių lygiagrečios pretenzijos į tą pačią teritoriją ir iliuzinis įsitikinimas, kad viena iš tų pusių turi teisę pasiimti ją visą. Tai tapo Amžinu karu – nepaliaujamu, be pabaigos.
17
Colin Shindler•Amžinasis karas
Izraelyje kilo plataus masto protestai, juose dalyvavo šimtai tūkstančių žmonių. Visuomenės apklausos rodė, kad dauguma respondentų šiam įstatymui iš dalies arba visiškai nepritarė. Vieni ragino padaryti pauzę, o prezidentas Isaacas „Bougie“ Herzogas siūlė kompromisą. Buvę teisėjai ir įstatymų leidėjai kalbėjo apie „aiškų ir tiesioginį pavojų“, kylantį, kai egzistuoja tik viena valdžios atšaka (5). Daugelis manė, kad tokie siūlymai kelia grėsmę pačiai hebrajų respublikos raison d’être ir kad ši neturėtų sekti Turkijos bei Vengrijos valdančiųjų režimų pavyzdžiu. Savo ruožtu Netanyahu ir „Likud“ apkaltino Bideno administraciją protestų finansavimu ir įtakos jiems darymu. Esą tai buvo „masinė užsienio intervencija, siekiant pakeisti dešiniųjų pažiūrų vyriausybę Izraelyje“ (6). Kaip tik tuo metu, 2023-iaisiais, JAV Atstovų Rūmų respublikonai ėmėsi veiksmų prieš kelias Izraelio nevyriausybines organizacijas, kurių požiūris dažnai radikaliai skyrėsi nuo Netanyahu koalicijos pozicijų (7). Šie veiksmai sutapo su faktu, kad protestai neigiamai paveikė „Likud“ pozicijas. Kelios rinkėjų apklausos parodė: jei rinkimai būtų surengti dabar, koalicija prarastų mažiausiai dešimt mandatų ir netektų daugumos Knesete.
Gazos liūnas Dauguma Izraelio piliečių palaikė pradinį savo šalies atsaką į 2023 m. spalio 7-osios žudynes muzikos festivalyje „Nova“. Izraelio sąjungininkai kalbėjo apie pateisinamą savigynos karą ir reikalavo paleisti į Gazą išgabentus „Hamas“ įkaitus. Tikėtasi, kad tai bus trumpas karas, po kurio bus išlaisvinti tiek Izraelio įkaitai, tiek Izraelio kalinami palestiniečiai, o tada – paskelbtos paliaubos. Netanyahu šalininkai
236
14. Netanyahu kvailystė
su pasitikėjimu kartojo, jog „pergalė jau ranka pasiekiama“. (8) Tačiau karas tęsėsi ir jo pabaigos nesimatė – jis virto „amžinu karu“. Per karines operacijas išvaduoti vos keli įkaitai, nors nuolat sklandė gandai apie pasiektą proveržį. 2024 m. pradžioje tapo aišku, kad Netanyahu prioritetas buvo ne įkaitų išgelbėjimas, o veikiau „visiška pergalė“ prieš „Hamas“. Laikui bėgant daugelis ėmė klausti: ką reiškia „visiška pergalė“ ir koks yra galutinis tikslas? 2024 m. sausio 18-ąją buvęs Izraelio gynybos pajėgų vadas Gadi Eisenkotas Izraelio televizijos kanalui „Channel 12“ pareiškė, kad esą mažai tikėtina, jog „Hamas“ bus visiškai sunaikinta. Kaip ir tai, kad Izraelio kariuomenei pavyks pakartoti įkaitų gelbėjimo operaciją, panašią į įvykdytą 1976 m. Entebės oro uoste, per kurią buvo išgelbėti pagrobti keleiviai Idi Amino valdomoje Ugandoje. Vieno iš įkaitų tėvas Jonathanas Dekel-Chenas Londono radijo stočiai sakė: Manau, kad idealiame pasaulyje [išlaisvinimas] galėtų įvykti, bet nėra tokios kariuomenės, kuri pajėgtų išlaisvinti įkaitus, laikomus po žeme išraustuose, užminuotuose teroristų tuneliuose, kai teroristai naudoja juos kaip gyvuosius skydus ir nevertina žmogaus gyvybės – nei žydų, nei palestiniečių. Nėra kitos išeities, tik susitarti su šėtonu. (9)
2024-aisiais per kasmetę Izraelio karuose žuvusiųjų atminimo ceremoniją Netanyahu dar sykį pakartojo: „Mes pasieksime pergalės tikslus, o svarbiausias iš jų – visų mūsų įkaitų sugrąžinimas.“ (10) Tačiau tuo metu daugelis įkaitų artimųjų juo nebetikėjo. Jie manė, kad tokie pareiškimai tėra apgaulė ir akių dūmimas – viešųjų ryšių triukas, turėjęs nuslėpti
237
Colin Shindler•Amžinasis karas
faktą, jog įkaitai paaukoti dėl didesnio tikslo – noro sunaikinti palestiniečių islamistų judėjimą. Taip pat manyta, kad Netanyahu paprasčiausiai negalėjo sau leisti derėtis dėl tvarių paliaubų, mat kraštutinės dešinės koalicijos partneriai būtų pasitraukę iš vyriausybės. Visame Izraelyje įkaitų artimieji rinkosi prie kapinių protestuoti prieš ten atvykstančius ministrus, tokius kaip Ben Gviras ir Smotrichas. Pirmosiomis savaitėmis po 2023 m. spalio 7-osios išpuolio daugelis pasaulio valstybių stojo į Izraelio pusę, nepaisydamos savo požiūrio į Netanyahu. Tačiau laikui bėgant šis solidarumas virto nesupratimu, vėliau – nusivylimu, o galiausiai – atviru priešiškumu. Pagrindinė šio posūkio priežastis buvo Gazos didelės dalies sugriovimas ir tūkstančių civilių žūtis. Tokios nuotaikos persimetė ir į diasporos organizacijas, kurios paprastai laikydavosi tyliai ir vengdavo garsių pasisakymų. Praėjus metams po žudynių festivalyje „Nova“, kelios pagrindinės JAV žydų organizacijos paskelbė pareiškimą, kuriame pasmerkė galimą Gazos gyventojų iškeldinimą. Šiaurės Amerikos žydų federacijos, Amerikos žydų komitetas ir Antidefamacijos lyga pareiškė: „Esame labai susirūpinę dėl Izraelio vyriausybės ministrų ir aktyvistų pareiškimų, kuriais palestiniečiai raginami emigruoti, arba jų ketinimų „mažinti populiaciją“ Gazoje. Tokie pasisakymai atspindi nežmonišką požiūrį, teršia Izraelio reputaciją ir yra visiškai amoralūs.“ (11) 2024 m. vasarą Žydų politikos tyrimų institutas paskelbė Didžiosios Britanijos žydų apklausos apie jų požiūrį į Izraelį rezultatus. Iš 4641 respondento 74 proc. manė, jog Izraelio vyriausybė nepadarė pakankamai, kad užtikrintų įkaitų Gazoje išlaisvinimą. Paklausus, ar jie pritaria, kad Netanyahu
238
14. Netanyahu kvailystė
teikia pirmenybę savo asmeniniams, o ne Izraelio valstybės interesams, tik 13 proc. su tuo nesutiko. 2024 m. birželį „Pew Research Center“ atlikta apklausa, apėmusi 24 valstybes, atskleidė, kad požiūris į Izraelį tapo itin nepalankus. Tokiose Europos šalyse kaip Graikija, Švedija, Ispanija ir Nyderlandai daugiau nei 70 proc. respondentų Izraelį vertino nepalankiai. Mažiausiai nepalankus požiūris užfiksuotas Jungtinėje Karalystėje – ten jis siekė 61 procentą (12). Požiūris į Netanyahu buvo dar prastesnis nei į patį Izraelį: Ispanijoje ir Italijoje daugiau kaip 80 proc. respondentų jį vertino neigiamai. Kita „Pew“ apklausa, atlikta 2024 m. pavasarį, parodė, kad kritiškai Izraelį vertinančių amerikiečių dalis išaugo nuo 27 procentų (2022 m.) iki 39 procentų 2024-aisiais (13). Oficiali Izraelio pozicija buvo ta, kad „Hamas“ naudoja civilius kaip gyvuosius skydus, todėl kariaujant tankiai apgyvendintose teritorijose neišvengiamai pasitaiko netyčinių civilių žūčių bei infrastruktūros sugriovimų. Be to, „Hamas“ neleido palestiniečių civiliams slėptis tuneliuose po žeme. Kasdienius duomenis apie žuvusiųjų skaičių skelbė „Hamas“ kontroliuojama Sveikatos apsaugos ministerija, todėl jų patikimumas vertintas atsargiai. Izraelis buvo uždraudęs užsienio žurnalistams laisvai patekti į Gazą, todėl iš ten pačių palestiniečių skelbiama informacija galėjo būti selektyvi. Nors pakartotinai kreiptasi į Aukščiausiąjį Teismą, užsienio žurnalistams nebuvo leidžiama patekti į Gazą. Dažniausiai tai aiškinta rūpesčiu dėl žurnalistų saugumo karo zonoje, nors kai kuriems vis dėlto leista vykti kartu su Izraelio kariuomenės daliniais. Tačiau užsienio valstybių pareigūnams ir gydytojams įvažiuoti į Gazą buvo leista. Karui tęsiantis, tokie paaiškinimai ėmė atrodyti neįtikinami. Kad ir koks buvo socialinių tinklų paviršutiniškumas ir 239
Colin Shindler•Amžinasis karas
visą parą transliuojamų naujienų fragmentiškumas, nuolatinis Gazos bombardavimas ir kasdien augantis žuvusiųjų skaičius buvo tikrovė, kurios neįmanoma nuslėpti. Vieną „klaidą“ keitė kita. Daugelis klausė, ar toks Izraelio elgesys nėra geriausia palestiniečių verbavimo priemonė, padedanti naujokais pakeisti žuvusius „Hamas“ kovotojus. Vieni didelį civilių aukų skaičių aiškino Izraelio gynybos pajėgų karine nekompetencija, kiti jas kaltino abejingumu bei atsainumu. Pasklido tvirtinimai, kad Izraelio kariuomenės tikslas – genocidas. Tačiau Jungtinė Karalystė ir kitos valstybės, nors ir griežtai pasmerkė Izraelio karinius veiksmus Gazoje, nesutiko su teiginiu, jog ten vykdomas genocidas. Jei Izraelis vykdė genocidą, kokie būtų buvę „Hamas“ ketinimai, jeigu ši nebūtų buvusi sustabdyta 2023 m. spalio 7-ąją ir būtų veržusis gilyn į Izraelį? Ar tai taip pat būtų vadinta genocidu? 2021 m. rugsėjį Gazoje įvyko konferencija, kurioje svarstyta, kas nutiktų „kitą dieną“ po „Hamas“ pergalės prieš Izraelį. Viena iš diskusijų temų buvo žydų likimas. Vieni jų turėjo būti nužudyti, kiti – teisiami ir įkalinami, dar kiti – internuoti, deportuoti arba jiems būtų leista išvykti. Išsilavinę žmonės turėjo būti palikti tam, kad savo žiniomis tarnautų palestiniečių tautos labui (14). Kiti šį kaltinimą suprato kaip viešųjų ryšių mėginimą prilyginti Izraelio kariuomenę nacistinei naikinimo mašinai, o palestiniečius paversti „Europos žydais“. Vietnamo karo metais kritiškai nusiteikusios organizacijos, tokios kaip Bertrand'o Russello Taikos fondas, taip pat teigė, kad JAV vykdė genocidą prieš vietnamiečių tautą. Reikšminga tai, jog prezidentas Joe Bidenas viešai atskyrė nepriimtinus smūgius prieš Gazos civilius nuo Meds Yeghern – armėnų tautos tragedijos 1915 metais. 2021 m. balandžio 24-ąją J. Bidenas 240
14. Netanyahu kvailystė
Baltųjų rūmų pareiškimu oficialiai pripažino armėnų tautos genocidą. Žuvo ir Izraelio kariai, tad daugelis šalies gyventojų klausė „kodėl?“. Ar „Hamas“ vis dar kelia egzistencinę grėsmę Izraelio žydams? Tačiau Netanyahu pasitelkė visą savo politinę patirtį, kad išvengtų derybų, ir sumaniai apeidavo tiek Bideno, tiek Trumpo administracijų spaudimą. Tiesa, prireikus Netanyahu atsiprašydavo dėl tam tikrų veiksmų, pavyzdžiui, dėl 2025 m. rugsėjo išpuolio Katare. „Hamas“ taip pat siekė įrodyti, kad nėra sunaikinta, nors ir neteko savo vadovybės. Grupuotė stengėsi išlaikyti Gazos Ruožo ir pagalbos maistu skirstymo gyventojams kontrolę, reikalavo visiškai išvesti Izraelio gynybos pajėgas. „Hamas“ per trečiąsias šalis dalyvavo kiekviename derybų etape ir lygiai taip pat puikiai išmoko vilkinti procesą ir nuolat keisti reikalavimus. Viso pasaulio naujienų kanalai nuolat transliavo Gazos Ruože vykstančios tragedijos vaizdus – dažnai be platesnio konteksto, – o štai Izraelio žiniasklaida retai rodė nusiaubtas vietoves. Visas jos dėmesys buvo sutelktas į spalio 7-osios traumą ir įkaitų padėtį. Izraelio rašytojas Davidas Grossmanas vos keli mėnesiai po 2023 m. spalio 7-osios žudynių kalbėjo apie „baimę, šoką, įniršį, sielvartą, pažeminimą ir keršto troškimą – visos tautos psichinę būseną“. Jis citavo garsų kabalos tyrinėtoją Gershomą Scholemą: „Visas kraujas suteka į žaizdą.“ (15) Daugelis šiuos žodžius siejo su istorinėmis žydų tragedijomis, kai išorinis pasaulis jiems buvo priešiškas.
241