Lietuvių baleto pasaulyje ją vadino „greitąja pagalba“. Nes susirgus bet kuriai solistei ji galėdavo per porą dienų paruošti kolegės vaidmenį ir eiti į sceną. Ir tapti nepamirštama. Po septynių dešimtmečių, atiduotų šokio menui, ilgametis scenos partneris ją pavadino lietuvių baleto signatare. Nes ji buvo viena iš tų, dėl kurių fanatiško atsidavimo savo profesijai buvo atkurtas tremčių ir emigracijos sunaikintas lietuvių baleto branduolys.
Prisiminimu blyksniai
Jos pasirodymą Palangoje vasarotojai vadindavo sezono pradžia. Nes jos mylimas miestas prie Baltijos buvo neįsivaizduojamas be stiliaus ir mados karalienės. Ją iki šiol vadina Lialia. Nes... Kas žino, kodėl išliko nuo kūdikystės prigijusi meili pravardė? Gal kaip kontrastas aristokratiškai laikysenai, antikinės deivės stotui ar pietietiškam jos sušoktų personažų temperamentui?
•
ISBN 978-9986-16-773-0
9 789986 167730
Prisiminimu blyksniai
Kalbant apie Aliodiją Ruzgaitę lengviau pasakyti, kas ji nebuvo lietuvių balete, negu išvardyti, kas ji buvo ir yra: solistė, pedagogė, du aukštojo mokslo diplomus įgijusi baleto kritikė ir istorikė. Prisiminimų knygoje atsiskleidžia prieškario Kauno Laisvės alėjoje prasidėjusi mergaitės iš inteligentų šeimos didžioji gyvenimo promenada, jos sutiktų žymiausių Lietuvos ir pasaulio meno žmonių galerija. Sklaidant knygos puslapius kartais atrodo neįtikėtina, kad galima tiek patirti ir pasiekti per vieno žmogaus gyvenimą.
Prisiminimu blyksniai
VILNIUS
2010
Prisiminim킬 blyksniai
Gyvas kultūros istorijos pulsas Helmutas Šabasevičius
Visi, panūdę susipažinti su Lietuvos šokio istorija, neišvengiamai susiduria su Aliodijos Ruzgaitės pavarde. Mūsų šalies baleto amžininkė šiam menui atidavė daugiau nei septynis dešimtmečius – nuo 1932 metų, kai pradėjo mokytis žinomo pasaulyje baleto artisto ir pedagogo Anatolijaus Obuchovo studijoje Kaune, iki pat šių dienų – rašydama straipsnius spaudai, Lietuvos ir pasaulio šokio menininkų biografijas enciklopedijoms ir žinynams. Dešimtmečius (1942–1966) trukusi Aliodijos Ruzgaitės baleto solistės karjera Kaune ir Vilniuje veikusiame Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre istorijai paliko pluoštą temperamentingų vaidmenų – tai Vanda Juozo Pakalnio „Sužadėtinėje“, Zarema Boriso Asafjevo „Bachčisarajaus fontane“, Laurensija Aleksandro Kreino „Laurensijoje“, fėja Karabos ir Alyvų fėja Piotro Čaikovskio „Miegančiojoje gražuolėje“, Kitri Liudvigo Minkaus (Ludwig Minkus) „Don Kichote“, Ispanė Moriso Ravelio (Maurice Ravel) „Bolero“. Aliodijos Ruzgaitės šokis Nemuno pakrantėje. V. Augustino nuotrauka. Kaunas, 1943
Kino juostoje išliko spalvingas Ruzgaitės sukurtas Raganos vaidmuo Vytauto Grivicko filme balete „Eglė“ pagal Eduardo Balsio muziką, o Lietuvos televizijos archyvuose – koncertiniai numeriai, atspindintys pirmuosius lietuviškos choreografijos modernėjimo žingsnius. Intensyvus darbas teatro scenoje nesutrukdė universitetinėms studijoms: 1941 metais Aliodija Ruzgaitė įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakulteto Filologijos skyrių, 1949 metais baigė studijas, 1954-aisiais įgijo Valstybinio Lunačiarskio teatro meno instituto (GITIS) Maskvoje diplomą. Tad kartu ji – didžiausią teatrologinę patirtį sukaupusi Lietuvos baleto metraštininkė. Po 1960 metais išleistos jos knygos „Choreografijos menas“ ėjo „Lietuviško baleto kelias“ (1964) – pirmoji Lietuvos baleto istorija, ji iki šiol išlieka svarbus faktografinis ir interpretacinis pirmųjų Lietuvos baleto raidos dešimtmečių šaltinis. Amžininkės akimis stebėjusi Lietuvos baleto raidą, prisimenanti XX a. pirmosios pusės Valstybės teatro primabalerinas Jadvygą Jovaišaitę, Mariją Juozapaitytę, Olgą Malėjinaitę, Verą Nemčinovą, baleto trupės vadovę ir pedagogę
Gyvas kultūros istorijos pulsas
Aleksandrą Fiodorovą, buvusi visų XX a. vidurio ir antros pusės Lietuvos baleto menininkų kolegė Aliodija Ruzgaitė kaip niekas kitas gali vertinti kelią, kurį iki XXI amžiaus pradžios nuėjo profesionalus Lietuvos baletas. Ypač vertingos Ruzgaitės publikacijos, skirtos pirmajam Lietuvos baletmeisteriui Broniui Kelbauskui: išsamiuose straipsniuose atsiskleidžia nelengvas Lietuvos choreografijos meno tapsmo procesas, jam iki šiol, analizuodama ir vertindama kitų Lietuvos choreografų kūrybą, Ruzgaitė skiria ypač daug dėmesio. Daugybėje jos recenzijų ryškėja ir žinomų Lietuvos baleto artistų – Genovaitės Sabaliauskaitės, Tamaros Sventickaitės, Henriko Banio, Henriko Kunavičiaus, Leokadijos Aškelovičiūtės ir daugelio kitų kūrybiniai portretai; tai ypač vertinga XX a. Lietuvos baleto istorijos medžiaga. Daug Ruzgaitės pastangų ir jėgų atiduota grąžinant Lietuvai karo ir sovietinės okupacijos išblaškytą šokėjų kartą, jos taikliai pavadintą prarastąja karta, – iki šiol ji renka duomenis apie iš Lietuvos pasitraukusių baleto menininkų gyvenimą ir meninę veiklą; šie faktai tikslinami remiantis gausia korespondencija su baletui artimais žmonėmis, išsibarsčiusiais po visus žemynus. XX a. pabaigoje, dar iki pakylant geležinei uždangai, Ruzgaitės straipsniai buvo vienas iš nedaugelio šaltinių, leidžiančių numanyti, kas vyksta laisvajame pasaulyje: jos straipsniai apie garsiausius XX a. Europos ir pasaulio cho-
Prisiminimų blyksniai
reografus skatino į šokio meną pažvelgti plačiau, kūrė informacinę ir teorinę terpę šiuolaikinės Lietuvos choreografijos raidai. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje, greta baleto istorikės veiklos, Ruzgaitė aktyviai dalyvavo šokio kultūros gyvenime, televizijos laidose, pačios sumanytuose ir Vilniaus rotušėje vedamuose „Videosiurprizuose“ – per šiuos vakarus pristatydavo garsių choreografų klasikinių ir šiuolaikinių spektaklių vaizdo įrašus. Ne mažiau reikšmingas ir jos kaip baleto kritikės darbas – analizuota, komentuota, įvertinta daugybė baleto ir šiuolaikinio šokio spektaklių, o jos recenzijos tapo neįkainojama medžiaga jau istorija virtusių pastarųjų mūsų baleto istorijos dešimtmečių tyrinėtojams. Nuo 1952 metų dėsčiusi tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (jos paskaitas prisimena ne vienas vyresniosios kartos Lietuvos teatro aktorius), Ruzgaitė skaitė paskaitas ir Vilniaus universitete, o nuo 1966-ųjų porą dešimtmečių mokė M. K. Čiurlionio meno mokyklos Choreografijos skyriaus moksleivius. Per šiuos metus atsiskleidė ypatingas pedagoginis Ruzgaitės talentas, mokėjimas bendrauti su įvairių kartų žmonėmis, dalykiškumas ir geranoriškumas. Ruzgaitės asmenybės bruožai – atvirumas ir komunikabilumas – iki šiol skatina kreiptis į ją pagalbos įvairiais baleto istorijos klausimais: jos sukauptos žinios, Lietuvos baleto istoriją menanti vertinga ikonografinė medžiaga
prieinama visiems besidomintiems Lietuvos baletu. Ji dosniai dalijasi savo žiniomis, mielai skolina gausios savo bibliotekos knygas studentams, kuriems įdomi baleto ir šokio istorija, iki šiol talkina Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, Lietuvos literatūros ir meno archyvo darbuotojams, kai reikia identifikuoti nuotraukose įamžintas ir praeitin nugrimzdusias mūsų baleto istorijos asmenybes.
Puiki jos atmintis išsaugojo ne tik baleto istorijai reikšmingus faktus, bet ir daugelį įdomių detalių, susijusių su XX a. pirmosios pusės Lietuvos istorija, įdomiomis kultūros ir meno asmenybėmis. Ši knyga leidžia su jomis susipažinti ne tik tiems, kuriems tenka garbė dažniau bendrauti su Aliodija Ruzgaite, bet ir visiems, norintiems pajusti gyvą Lietuvos kultūros istorijos pulsą.
Suaugusi su baletu J ū r a t ė Te r l e c k a i t ė
Mano tėvų kartai Lietuvos operą, jos laimėjimus simbolizavo Kipras Petrauskas, nors jo dainuojančio scenoje jau nematė. Šį fenomeną lėmė daugelis veiksnių – nepakartojamo tembro balsas ir vaidyba, manieros, jo asmenybę gaubiančios legendos. Regis, pakako operos grandą matyti teatro ložėje, fojė, vaikščiojantį už nugaros sunertomis rankomis, paskendusį savyje Vilniaus M. K. Čiurlionio gatvėje. Ir tikriausiai ne išskirtinė apranga, laikysena darė jį lengvai atpažįstamą. Svarbiausia – iš jo vidaus sklido nenusakoma energija, aura. Pamatęs jį jausdavai, kad eina „Aš – opera“.
Lygiai taip pat Lietuvos baletą ilgus dešimtmečius reprezentavo balerina Aliodija Ruzgaitė. Mūsų baletui likimas nepašykštėjo iškilių šokėjų, užkopusių ant aukščiausios pakylos, bet pasitraukusios iš scenos jos buvo pamirštos. Nors Aliodija Ruzgaitė nešoka jau nuo 1966 metų, iki šiol gyvena mūsų balete. Savo buvimą baleto pasaulyje teigė nuolat lankydama, recenzuodama, aptarinėdama spektaklius, rengdama naują šokėjų pamainą, dalydamasi prisiminimais apie Lietuvos baleto kelią, skleisdama inteligentiškumą, dvasinę šviesą, gebėdama subtiliai pajusti grožį ir juo žavėti. Daugiausia jos pastangomis išsaugota mūsų baleto praeitis,
Suaugusi su baletu
išpuoselėta atminties kultūra. Visas Ruzgaitės gyvenimas ir veikla rodo, koks įžvalgus buvo tradicijos vertintojas kultūros ministras Juozas Banaitis, prašydamas primarijaus Henriko Kunavičiaus po atsisveikinimo su scena visiškai neapleisti teatro, nors po jį pavaikščioti. Savo studentes, kolegas Ruzgaitė žavėjo ir žavi apgalvotu tikslo siekimu, valingumu, optimizmu. Šie bruožai ypač atsiskleidė, kai liga įkalino baleriną namie, atskyrė nuo Operos ir baleto teatro, bet ne nuo baleto gyvenimo. Ir dabar pabendravęs su Aliodija atsigauni, sustiprėji, išgirsti informacijos apie naujausius baleto spektaklius pasaulyje, pasakojimų apie perskaitytas knygas. Ji skleidžia iš inteligentiškos šeimos, Vytauto Didžiojo universiteto žymių ir taurių dėstytojų atsineštą dvasinę šviesą, kuri apglobia kiekvieną. Tėvas Vincas Ruzgas dirbo mokytoju, buvo Kauno pedagoginio muziejaus, V. Kudirkos bibliotekos steigėjas, dirbo jos skaityklos vedėju, rašė pedagogikos, muziejininkystės ir kitomis temomis, bendravo ne su vienu rašytoju. Aliodija turėjo laimės mokytis prestižinėje Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje, kurios mokytojo, rašytojo Juozo Kralikausko paveikta pamėgo literatūrą. Studijų metais klausė Juozo Ambrazevičiaus, Zenono Ivinskio, Antano Maceinos paskaitų. Aliodijos žodžiais, jos pedagogai – ir gimnazijos, ir universiteto – buvo tikri kilnūs ir dvasingi inteligentai, gebantys šias vertybes perteikti savo imliems klausytojams.
Prisiminimų blyksniai
Gimusią grožiui ir menui mergaitę visam gyvenimui pakerėjo pirmas matytas baletas „Kopelija“. Šokio lengvumas, spalvos ir šviesos ją tiesiog užbūrė. Bet reikėjo įveikti tėvų, įsitikinusių, kad baletas – nerimta profesija, ištartą „ne“. Gerai, kad atsirado užtarėja – krikšto motina, operos dainininkė Aliodija Dičiūtė. Ruzgaitė yra sakiusi, kad didžiausia laimė buvo išgirsti žinią, jog ji priimta į Anatolijaus Obuchovo (vėliau – Valstybės teatro) baleto studiją. Su džiaugsmu po pamokų bėgdavo į studiją, kad, suskubusi ateiti anksčiau, pamatytų besirengiančias primabalerinas – Jadvygą Jovaišaitę, Mariją Juozapaitytę, Olgą Malėjinaitę. Pasijusdavo tarsi žiūrėtų spektaklį. Tuomet studijoje buvo mokoma tik klasikinio baleto, kurio pagrindus perteikė žymi balerina, bet neypatinga pedagogė Vera Nemčinova. Nuo 1935 metų šiek tiek buvo mokoma liaudies šokio. Baigusi Baleto studiją, 1940-aisiais Ruzgaitė buvo priimta į teatrą šokėja, prasidėjo baleto artistės gyvenimas. Jaunoji šokėja pateko į geras talentingo šokėjo ir choreografo Broniaus Kelbausko rankas. Jis įžvelgė merginos puikų humanitarinį išsilavinimą, dvasingumą, todėl skatino ir padėjo tapti charakterinių vaidmenų atlikėja. Norėdama geriau suprasti muziką, pas Juliją Dvarionaitę lankė fortepijono pamokas. Literatūros išmanymas padėjo geriau suprasti baletų „tekstus“.
1942 metais Ruzgaitė debiutavo pirmu dideliu Alyvų fėjos vaidmeniu „Miegančiojoje gražuolėje“. Jai puiki aktorinio meno mokykla buvo šokiai operose, kuriose dainavo nepakartojami artistai Kipras Petrauskas, Juozas Mažeika, Antanas Kučingis. Apskritai ji labiau mėgo šokti operose, nes jų muzika dramatiškesnė, įdomesnė. Operų šokio miniatiūrose Ruzgaitė sužibėdavo ryškiausiai. Per 26 metų karjerą šokėja sukūrė daug įsimintinų vaidmenų. Ruzgaitė mėgstamiausiais vaidmenimis laiko „Bachčisarajaus fontano“ Zaremą, „Bolero“ Ispanę, Raganą „Eglėje žalčių karalienėje“, Žaliąją damą „Pere Giunte“, Lapę ir Barborą spektaklyje „Daktaras Aiskauda“, fėją
Karabos „Miegančiojoje gražuolėje“. Visuomet jai tekdavo kartoti bisui „Raimondos“ ispanų šokį. Pažymėtina, kad jai nebuvo nemielo ar mažo vaidmens. Antrasis gyvenimas – ilgametis pedagogės darbas: 1952–1959 metais Vilniaus konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija) dėstė šokio meną ir teatro istoriją, M. K. Čiurlionio meno mokykloje – klasikinį šokį. Per ketvirtį amžiaus parengė daug šokėjų laidų. Trečiasis gyvenimas – baleto kritikės, recenzentės, knygų kūrėjos. Justinas Marcinkevičius apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską yra pasakęs: „Šiame žmoguje tilpo viskas.“ Ta pati metafora puikiai tinka ir Aliodijai. Juk žmogaus pilnatvė begalinė.
Suaugusi su baletu
Pro vaikystės langą
Nuo ko pradėti savo pasakojimą? Gal nuo to, kad ilgai gyvenau.
Juk septyniolika metų pragyvenau nepriklausomoje Lietuvoje, penkiasdešimt metų – sovietijoje ir jau dvidešimt metų – vėl nepriklausomoje Lietuvoje. Negaliu skųstis – nors laikas buvo sunkus, dirbau mėgstamą darbą, nebuvau ir tremtyje. Senatvėje irgi pasisekė: kai sušlubavo sveikata, Amerikoje gyvenantys draugai padėjo ir aš šešiolika metų vėl gyvenau visavertį gyvenimą – dirbau, vaikščiojau į teatrą, vasaras leidau mėgstamoje Palangoje. Jau keleri metai esu uždaryta savame kambaryje ir mano negęstantį smalsumą užpildo radijas, ypač „Klasikos“ programa. Nekantriai laukiu televizijos kultūros laidų, baleto alkį malšinu prancūzų televizijos kultūros kanalo „Mezzo“ laidomis. Daug laiko lieka prisiminimams. Pro namų Vilniuje langą matau bėgiojančius mažus vaikus, besiropščiančius į Barboros Radvilaitės
11
Mažoji Lialia
V. Augustino nuotrauka. Kaunas, 1943
Mano gimtasis miestas – Kaunas
Ruzgų šeima: aš ir broliukas Algirdas su tėveliais fotoateljė
Prisiminimų blyksniai
statulą, ir prisimenu, kaip aš pati vaikystėje mėgau vaikščioti Kauno Laisvės alėja. Mano gimtasis miestas yra Kaunas. Jį pažinau iš mūsų valstybinio buto Laisvės alėjoje balkono, kuriame aš, tėvelių ir giminių vadinama mažąja Lialia, mėgau sėdėti. Iš savo stebėjimų vietos galėjau matyti pagrindinės Kauno gatvės ketvirtojo dešimtmečio publiką. Tai nebuvo pilka nesišypsančių žmonių minia. Matydavau pravažiuojančias konkes – arklių traukiamus vagonėlius. Per paskutinę konkės kelionę ją buvo aplipę studentai. Mėgau stebėti ir vežikus, bėrus jų arklius. Dar ir dabar prisimenu arklių kanopų kaukšėjimą – visa Laisvės alėja buvo grįsta akmenimis. Žiemą vežimus pakeisdavo rogės. Pirmąją savo gyvenime katastrofą patyriau važiuodama kaip tik rogėmis. Mūsų šeima buvo pakviesta švęsti Kalėdų ir tėvelis pasamdė vežiką. Važiuojant nuo kalno, arklys paslydo ir rogės apsivertė. Laimė, kad tėvelis mažąją sesutę Dalytę laikė ant rankų. Vis dėlto aš ir vėliau vis prašydavau pasivažinėti su arkliais. Mano tėvelis Vincas Ruzgas buvo pedagogas, gamtininkas, V. Kudirkos viešosios bibliotekos ir Pedagoginio muziejaus steigėjas ir vedėjas. Vakarais po darbo tėvelis mane išsivesdavo pasivaikščioti po Laisvės alėją. Buvau klusni mergaitė, kurioje spragsėjo smalsumo kibirkštėlės. Jos ir išvedė penkerių metukų mergytę į didžiąją savarankišką promenadą Laisvės alėja.
12
Patiko puošnios parduotuvių vitrinos. Olgos Iljinskaitės baleto studijos, balinių šokių reklamos. Labai graži būdavo Laisvės alėja vakarais. Vasario 16-ąją vitrinos būdavo puošiamos tautinės vėliavos spalvų popieriaus lakštais, kurių fone ryškėdavo prezidento ir kitų žymių žmonių portretai. Mes su tėveliu vaikščiodami apžiūrinėdavome apšviestus pašto, banko, Valstybės teatro rūmus. Ir vasarą, ir žiemą Laisvės alėjoje vaikštinėdavo dešrelių – tada mes sakydavom „sosiskų“ – pardavėjai. Mums, vaikams, būdavo labai smagu jas valgyti gatvėje: į lėkštutę įdėdavo dešrelę, garstyčių, į popierių susuktą bandelę. Dešrelių pardavėjai ateidavo ir į mūsų gimnaziją per didžiąją pertrauką. Vasarą mamos prašydavau nuvesti į „Pienocentro“ valgyklą. Ji buvo netoli „Muralio“ kirpyklos, kuri mane irgi labai domino. Valgykloje man labai patikdavo šaltibarščiai ir rūgpienis su šviežiomis bulvytėmis. Tėvai prarado ramybę, kai Laisvės alėjoje buvo atidaryta itališkų ledų kavinė. Gatvėse pardavinėdavo tik vienos rūšies ledus, o čia galėdavai pasirinkti įvairių spalvų ir skonio, prie jų dar gaudavai ir limonado. Mes, vaikai, išprašydavome centų ir bėgdavome pirkti ledų. Mane traukė senamiestyje šalia Prezidentūros esantis turgus – gal todėl, kad ten arkliais suvažiuodavo daug kaimiečių. Iki šiol nesuprantu, kaip aš, būdama nedrąsi, kartą sumaniau ir pati viena patraukiau į
13
Mano seneliai Ruzgai, dėdė Kaziukas ir teta Anelė
Mano gimtasis miestas – Kaunas
Mama, tėvelis ir aš namų bibliotekoje
Prisiminimų blyksniai
turgų. Ten slankiojančią mane pamatė tėvelio pažįstama. Kai priėjome namus, tėvelis jau buvo sustabdęs vežiką ir ruošėsi važiuoti į policiją manęs ieškoti. Mes su tėveliu vaikštinėdami Laisvės alėja dažnai sustodavome, nes jis sutikdavo daug pažįstamų. Prisimenu Feliciją Bortkevičienę – „Lietuvos žinių“ redaktorę: tėvelio klausiau, kodėl ji tokia mažytė ir susikūprinusi. Taip pat įsidėmėjau Liudą Girą: kai jis deklamavo tėveliui eilėraštį, jo barzdelė kretėjo. Stebino mane ir labai aukštas ponas neįprasta apranga – su golfo kelnėmis: visi su kostiumais, o jis – kaip vaikėzas. Jį dažnai lydėdavo mažo ūgio žmogutis. Tėvelis man paaiškino, kad tai buvo rašytojai Balys Sruoga ir Vincas KrėvėMickevičius. Jie dažniausiai eidavo į netoliese esančią „Konrado“ kavinę. Įdomūs man pasirodė ir vieno pono akiniai – dvigubais stiklais. Iš tėvelio sužinojau, kad tai mūsų prezidentas Kazys Grinius. Nuo to laiko jį visada atskirdavau, man jis paliko kilnaus žmogaus įspūdį. Iš tėvelio pažįstamų ir nepažįstamų visuomet išskirdavau Borisą Dauguvietį, aukštą lyg Eifelio bokštas. Jam vienam būdinga laikysena žengdavo į „Konrado“ kavinę. Iš balkono negalėjau neįsidėmėti gražaus aukšto pono, visuomet apsirengusio kostiumu, su nosinaite švarke. Jis praeidavo pro šalį pasitempęs. Sužinojau, kad tai buvo žymus dainininkas Kipras Petrauskas. Argi tuomet galėjau numanyti, kad po daugelio metų kartu
14
su maestro dalyvausiu „Aidos“ spektaklyje, o po mano Ispanės šokio „Traviatoje“ maestro, stovėdamas užkulisiuose, pasveikins su debiutu. Dieną mėgdavau palakstyti erdvioje bibliotekos salėje, ten dirbo labai simpatiška bibliotekininkė. Patikdavo vartyti tėvelio gamtos knygas – mane labai žavėjo gyvūnėliai. Vienoje gamtos knygoje buvo daug beždžionių, kažkuri iš jų man pasirodė labai panaši į mane. Tuo labai prajuokinau tėvelį. Kai į muziejų ateidavo mokinių arba mokytojų ekskursijos, eidavau kartu su tėveliu. Jis vedžiodavo ekskursijas po muziejaus sales – pasakodavo apie gamtą, aiškindavo, kaip daromos iškamšos. Muziejuje buvo didžiulė erelio iškamša. Turiu nuotrauką, kurioje mes su broliu po ja sėdime. Beje, ta iškamša muziejuje yra iki šiol. Taip pat buvo lokio iškamša, kiek žinau, jos neliks ekspozicijoje – labai sutriušusi, jai jau apie šimtą metų. Labai patikdavo stebėti muziejuje auginamas baltąsias pelytes, drugelius. Teko matyti, kaip jie ritasi iš kokonų. Kartą tėvelis atsinešė sužeistą varną, mes ją gydėme. Bet ypač man patiko voveraitė. Kai ji pasveiko, nuėjome į Vytauto parką jos paleisti. Iki šiol prisimenu, kaip ji tolo vis atsigręždama į mus, kol galiausiai mikliai užliuoksėjo į medį. Mano gyvenimas pasikeitė, kai tėvelis, kaip ir daugelis to meto inteligentų, nusipirko Žaliakalnyje žemės ir pradėjo statyti namą. Kai nuėjome pasižiūrėti to sklypo, radome tiktai purvyną. Bet namas pamažu dygo, Prūsų gatvėje jau buvo daugiau namų, šalia mūsų iš abiejų pusių įsikūrė pedagogų Kaunų ir Spūdų šeimos.
15
Tėvelio muziejuje su broliu mokausi rašyti
Mano gimtasis miestas – Kaunas
Lietuvių baleto pasaulyje ją vadino „greitąja pagalba“. Nes susirgus bet kuriai solistei ji galėdavo per porą dienų paruošti kolegės vaidmenį ir eiti į sceną. Ir tapti nepamirštama. Po septynių dešimtmečių, atiduotų šokio menui, ilgametis scenos partneris ją pavadino lietuvių baleto signatare. Nes ji buvo viena iš tų, dėl kurių fanatiško atsidavimo savo profesijai buvo atkurtas tremčių ir emigracijos sunaikintas lietuvių baleto branduolys.
Prisiminimu blyksniai
Jos pasirodymą Palangoje vasarotojai vadindavo sezono pradžia. Nes jos mylimas miestas prie Baltijos buvo neįsivaizduojamas be stiliaus ir mados karalienės. Ją iki šiol vadina Lialia. Nes... Kas žino, kodėl išliko nuo kūdikystės prigijusi meili pravardė? Gal kaip kontrastas aristokratiškai laikysenai, antikinės deivės stotui ar pietietiškam jos sušoktų personažų temperamentui?
•
ISBN 978-9986-16-773-0
9 789986 167730
Prisiminimu blyksniai
Kalbant apie Aliodiją Ruzgaitę lengviau pasakyti, kas ji nebuvo lietuvių balete, negu išvardyti, kas ji buvo ir yra: solistė, pedagogė, du aukštojo mokslo diplomus įgijusi baleto kritikė ir istorikė. Prisiminimų knygoje atsiskleidžia prieškario Kauno Laisvės alėjoje prasidėjusi mergaitės iš inteligentų šeimos didžioji gyvenimo promenada, jos sutiktų žymiausių Lietuvos ir pasaulio meno žmonių galerija. Sklaidant knygos puslapius kartais atrodo neįtikėtina, kad galima tiek patirti ir pasiekti per vieno žmogaus gyvenimą.